Visą savaitę šiuolaikinės muzikos gurmanai mėgavosi nūdienos lietuvių ir užsienio kompozitorių sukurtais įvairios stilistikos ir žanrų kūriniais: Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ jau 18 kartą subūrė kūrėjus, atlikėjus ir klausytojus.
Kelionė laiku ir žanrais
Per tuos metus subrendęs festivalis užaugino ir savo publiką, kasmet laukiančią šio muzikos forumo, kuriame prisistatoma, klausoma, vertinama, diskutuojama ir kitaip kūrybiškai bendraujama iš arti. Susidomėjimo festivaliu nesumažino net ir išankstinės informacijos srautą sutrikdęs mieste nukirstas optinio tinklo kabelis.
Simfoninės muzikos kūrėjai festivalyje ne kiekvienais metais gali prabilti simfoniniais žanrais, tačiau šiemečiame tokia galimybė buvo dviguba. Kauno miesto simfoninis orkestras įrėmino festivalį pradžios ir pabaigos koncertuose pristatydamas simfoninius kūrinius, kuriuos dirigavo jau ne vieną programą su mūsų orkestru parengę Modestas Barkauskas ir svečias iš Latvijos Imantas Resnis.
Festivalį pradėjo kūriniai, simboliškai žvelgiantys į laiko tėkmę. Tai – Vidmanto Bartulio „Ne tas peizažas“, migruojantis tarp „seniau" ir „dabar“, jį atlikti priviliojęs bent trumpam į Kauną sugrįžti virtuozą Toronto simfoninio orkestro smuikininką Atisą Banką; Anatolijaus Šenderovo Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui Nr.3, dedikuotas jo atlikėjui Rimantui Armonui, muzikos garsais apžvelgusiam savo gyvenimo etapus.
Trečiasis kūrinys – Vytauto V.Barkausko „Via tempora“ („Laiko kelias“), autoriaus šiuolaikiniu žvilgsniu pamatuotas nuo baroko polifonijos per klasikos ir romantizmo reminescencijas iki dabarties muzikos skambesio – kelio, kuriuo kintančios stilistikos vingiais keliavo pianistas Petras Geniušas.
Laiko žingsniai aidėjo ir vieno ryškiausių XX a. kūrėjų – lenkų kompozitoriaus Witoldo Lutoslavskio šimtųjų gimimo metinių paminėjime, ta proga Lietuvoje pirmą kartą pristatant jo devynių dainų ciklą „Chantefleurs et chantefables“, atliktą lenkų solistės Marcelinos Russak. Ir tai – ne vienintelis festivalyje skambėjęs šio autoriaus kūrinys.
Sujungė tautas
Kaip ir kasmet, festivalio programoje nemažai vietos skiriama užsienio kompozitorių kūrybai. Platesnė pažintis šįkart buvo skirta prancūzų muzikai: saugant tradiciją suburti dviejų šalių kūrėjus ir atlikėjus bendram kūrybiniam dialogui šiemet buvo pakviestas Marselio pučiamųjų kvintetas iš Prancūzijos, kartu su lietuvių „Kristupo kvintetu“ susijungęs į pučiamųjų decetą – dešimties atlikėjų ansamblį.
Tokios jungtys ne tik skatina naujų kūrinių atsiradimą, bet ir įtvirtina kūrybinius mainus pristatant lietuvių kūrėjus užsienyje ir užsienio kompozitorių kūrybą Lietuvoje.
Kvintetai greta prancūziškų opusų pasidalijo ir lietuviškomis premjeromis. Marselio kvintetas pristatė konstruktyvią Remigijaus Šileikos „Modalinę impresiją“, Kristupo kvintetas – turinio paieškoms klausytoją paskatinusį Algimanto Kubiliūno „Kodėl?“ ir jau šalyje skambėjusią Osvaldo Balakausko Aerofoniją II. O premjerinio Lino Rimšos kūrinio decetui „4 Ten“ įkyriai žaismingas pagrindinis motyvas po koncerto dar ilgokai svečiavosi atmintyje.
„Dviejų viename“ darna
Kasmet vienas festivalio vakaras skiriamas artimesnei pažinčiai su kūrėjais. Šiais laikais ne taip dažnai pasitaiko, kad vienas asmuo aktyviai reikštųsi ir kaip atlikėjas, ir kaip kompozitorius.
Būtent tokį „dviejų viename“ reiškinį Menininkų namuose gvildeno pianistas Rokas Zubovas su estų smuikininku ir kompozitoriumi Mihkeliu Keremu, gyvenančiu ir kuriančiu Londone.
Dialogas neapsiribojo sėkmingos muzikinės karjeros analize, paįvairinamas muzikiniais intarpais, pristatančiais estų šiuolaikinę – paties pašnekovo M. Keremo, Mati Kuulbergo, o taip pat vieno garsiausių XX a. estų kompozitorių – Heino Ellerio kūrybą. Skambėjo ir lietuviška smuiko muzika – Zitos Bružaitės dvi pjesės iš Modalinių pjesių ciklo.
Duetai skambėjo ir kitą vakarą – koncerto „Dviese“ svečių duetas „Esfera Ensemble“, (ispanų gitaristė Teresa García Herranz ir katalonietė dainininkė Elisenda Pujals, gyvenanti Nyderlanduose) peržengė savo krašto geografines ribas ir pateikė klausytojams įvairių šalių atstovų kompozicijas. Jose – ispanų tradicijų atspindžiai, graviūros, Ispanijos ir Čilės poezijos muzika, sąveikaujanti su vizualiuoju menu, siekiant raiškos abipusio sustiprinimo ir praturtinimo.
Ekrane dominuojantys konkretūs vaizdai prikaustė dėmesį, ir muzikos klausytojai tapo žiūrovais skambančios muzikos fone. Vizualizacijų monotoniją suardė prieš pusšimtį metų nuaidėjęs ir vis dar aktualumo nepraradęs italų kompozitoriaus Luciano Berio kūrinys „Sequenza III“, ekspresyviai išsiliejęs E. Pujals soprano spalvų ir emocijų įvairove.
Dueto užsienietišką kūrėjų geografiją papildė ir lietuviškas opusas – Jono Tamulionio „Vilniaus miniatiūros“, šiemet Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuotame naujų vokalinių miniatiūrų konkurse pelnęs antrąją premiją, kaip ir tą patį vakarą atlikta Antano Kučinsko „Endedes Zyklus“.
Kitas vakaro duetas – solistė Rita Novikaitė ir pianistė Halina Maria Kochan (Austrija). Jų programoje greta užsienio autorių (Shane'o Woodborno iš Austrijos ir W. Lutoslawskio) vyravo lietuvių autorių kūriniai: Zitos Bružaitės ir Antano Kučinsko premjeros ir seniau parašyti Felikso Bajoro „Monotonija“ bei Dalios Kairaitytės vos ne klasika tapusi „Naktis“.
Prieš kelerius metus iš Austrijos į Lietuvą sugrįžusios R.Novikaitės mecosopranas įtaigiai atskleidė plačios emocinės skalės, turtingą išraiškų ir atspalvių programos kūrinių diapazoną nuo šviesios romantikos iki ekspresyvios ir dramatiškos šiuolaikinės kalbos.
Folkloro karpinių voratinklis
Muziką iliustruojančius vaizdus Menininkų namuose vykusiame koncerte „Lietuviškos muzikos karpiniai“ pasitelkė ir lietuvių kūrėjai. Tautiniai raštai ir motyvai, kaleidoskopiškai kintančios įvairių formų simetrijos, nukėlusios klausytoją į abstraktaus mąstymo lygį, nevertė vaizdų karpiniuose ieškoti daiktinės prasmės. Sykiu jos netrukdė įsiklausyti į keliasluoksnį M.K.Čiurlionio styginių kvarteto, multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio ir liaudiškojo Rasos Serra vokalo muzikinį audinį.
Skirtingos tematikos ir nuotaikų liaudies dainų melodinės linijos, susipynusios su įvairių tembrinių spalvų S.Petreikio instrumentinėmis improvizacijomis, išlaikė lietuviškojo folkloro bruožus. Kartu jos nutolo nuo savo išgryninto skambesio, ištirpdamos universalaus, daugeliui europinių tautų būdingo skambesio fone. Ar gali nebegalvoti apie kultūrinę globalizaciją, augančią komunikaciją ir gausėjančių informacinių saitų tinklą, kuriame skęsta tautinis unikalumas?
Kiekvienas lietuviškosios muzikos karpyme dalyvavęs kompozitorius, perkurdamas ar naujai sukurdamas kompoziciją pasirinktos liaudies dainos tema, išsaugojo savo tapatybę.
Kontrastuodami ar papildydami vienas kitą, Jonas Jurkūnas („Joj bernelis ing vainelį“), Algirdas Klova (Dūdmaišio muzika – „Aukšti kalneliai“), V.Bartulis („Liorumbėrumčiukumbė“), Giedrius Kuprevičius („Ožys ant tilto stovėjo“), Bronius Kutavičius („Motužyte, senolyte“) ir Z. Bružaitė, pasirinktąja „Rauda“ apraudojusi šį procesą, kūrė savąja stilistika paremtus įtaigaus ir susimąstyti verčiančio vyksmo epizodus, suvienytus dailininko ir videomenininko Gintauto Velykio vizijomis ir Mariaus Salyno elektronikos technologijomis.
Opera ne opera
Vis dėlto daugiausia diskusijų sulaukė dar neskambėjęs festivalyje žanras – jaunos kompozitorės Linos Lapelytės opera „Geros dienos!“, pareikalavusi per vieną vakarą net dviejų spektaklių – kad būtų patenkintas visų pageidaujančiųjų išgirsti šį kūrinį noras.
Smalsumą didino ne tik anonsuose atskirais epizodais praskleista operos užsklanda, bet ir konkurso „Music Theatre NOW“ prizas. Kontroversiškų vertinimų šurmulyje diskusijos kaito dėl kūrinio priskyrimo operos žanrui, nes čia klausytojas nerado nei išplėtotos dramaturgijos ir aiškaus siužeto, nei konkrečių veikėjų ar scenos veiksmo.
Kūrinio eiga labiau primena įtampos kupiną plakatą, šaukiantį apie skaudžias nūdienos socialines problemas, kapitalo valdomo negailestingo ekonominio mechanizmo volo žlugdomus likimus, nužmogėjimą ir susvetimėjimą, atskleidžiamą apibendrintoje prekybos centro erdvėje dešimties charakteringų personažų muzikiniais pasisakymais, kurių melodijos nė iš tolo nepanašios į arijas.
Nežiūrint operos statiškumo, realistiški tekstai, išdainuojami monotoniškomis minimalistinėmis garsų struktūromis, bukinantis neįmantrus ritmas, kasininkių charakterių kontrastai ir jų neįveikiamas supriešinimas tiek tarpusavyje, tiek ir su psichologiškai slegiančia aplinka augina įtampą. Galiausiai asmeninių dramų sankaupa pasiekia kulminaciją – tyliai nuolankią, nepajėgiančią priešintis gniuždančiai realybei. Todėl katarsis taip ir neįvyksta – operos pabaigoje vėl sugrįžta prekybos centrui būdingi garsai, palydimi bereikšmėmis tapusių frazių: „Laba diena!“, „Ačiū!“, „Geros dienos!“ Linkėjimai gražūs, bet operos klausytojas išeina apsunkintas minčių.
Baigiamieji akordai
Kaip suprasti šiuolaikinę muziką, kaip ją perteikti – tokius klausimus gvildeno tradicinė festivalio popietė – seminaras, skirtas lietuvių muzikos interpretacijos klausimams. Su jaunaisiais atlikėjais dirbo pianistė Šviesė Čepliauskaitė, siekdama atskleisti šiuolaikinės kalbos perteikimo paslaptis.
Maloni smulkmena laukė festivalio baigiamajame simfoniniame koncerte – norintieji galėjo įsigyti muzikinį festivalio suvenyrą – išsamiai lietuvių simfoninės muzikos kelią nušviečiantį naują trijų kompaktinių plokštelių rinkinį „Musica vera“ („Tikra muzika“).
Jame greta Lietuvos nacionalinio ir Lietuvos valstybinio simfoninių orkestrų atskirą plokštelę įgrojo ir mūsiškis Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas I. Resnio. Baigiamuosius festivalio akordus sustiprino ir Kauno valstybinis choras bei solistai: birbynininkas Pranciškus Narušis, vokalistai Liudas Mikalauskas, Neda Malūnavičiūtė ir kiti.
Žvelgiant į festivalio kelią nuo pirmosios jo idėjos ir pavadinimo, suformuotų kompozitorės Dalios Kairaitytės, iki paskutiniųjų, kurių idėjas generuoja ir realizacijai vadovauja kompozitorė Z. Bružaitė, palaikoma bendraminčių, atlikėjų ir klausytojų, galima džiaugtis jo solidžiais pasiekimais, kurie skambiais akordais įsilieja į šalies muzikinį gyvenimą.
