Alexas Tayloras, mokslininkas, tyrinėjantis laukinius paukščius, sukūrė 8 žingsnių galvosūkį, kurį pavyko išspręsti varnai, vardu 007. Ši užduotis, kurią paukštis sugebėjo įveikti, apibūdinama kaip „viena iš sudėtingiausių užduočių, sukurtų gyvūnams“.

Šis galvosūkis nėra pirmasis, kuriuo buvo išbandoma varnų išmintis. Šie paukščiai pasižymi puikia atmintimi, jie geba atskirti žmonių veidus ir žino, kokių vietų reikėtų vengti, siekiant apsisaugoti nuo pavojų, rašo Huffingtonpost.com.

Kad išspręstų 8 žingsnių galvosūkį, varna, vardu 007 (paukštis taip pavadintas dėl savo gudrumo), įskrenda į narvą. Jai prireikia vos kelių sekundžių, kad išanalizuotų jos laukiančią užduotį. Jeigu ją paukštis išspręs teisingai, gaus atlygį – gabalėlį maisto. Tai, kaip varna pasiekia savo tikslą, iš tiesų stebina.

Trumpai apsidairiusi narve, varna paima mažą pagaliuką, pririštą prie virvutės, – pirmas žingsnis įveiktas. Tačiau paukštis suvokia, kad pagaliukas yra per trumpas, kad iš pirmosios dėžutės jam pavyktų ištraukti maistą. Tada varna su mažu pagaliuku iš kitos dėžutės išsitraukia akmenuką – įveiktas ir antras žingsnis.

Tačiau varną akmenuką numeta, o su pagaliuku ištraukia kitą akmenį iš trečiosios dėžutės – tai trečiasis žingsnis. Tą akimirką pasirodo, kad paukštis sutrinka, nebežinodamas, ką daryti toliau. Bet staiga varnai tolimesnių veiksmų seka pasidaro aiški – ji paima pirmąjį akmenuką ir įmetą jį į dėžutę, kurioje yra ilga lazdelė, – tai 5 žingsnis. Po to paukštis ten pat įmeta antrąjį akmenį – tai jau šeštasis žingsnis. Ten pat atsiduria iš trečiasis akmenukas – taip įvykdomi 4 ir 7 žingsniai. Akmenukai savo svoriu nusveria dėžutėje esančią plokštumą žemyn, kuri išstumia lauk ilgą lazdelę. Su ja paukščiui pavyksta iškrapštyti maistą iš pirmosios dėžutės – tai 8 žingsnis. Galvosūkis išspręstas!

Idėja surengti „Kačių kino festivalį“ kilo jas globojančiai draugovės asociacijai AGAR. Ši įstaiga užsiima kačiukų gelbėjimu ir Ispanijos sostinės parke "Retiro" yra priglaudusi per 400 šių keturkojų, skelbia NewsRu.com.

Visi iš bilietų pardavimo gauti pinigai bus panaudoti kačių ėdalui ir veterinarinėms reikmėms. Kiekvienam festivalio dalyviui bilietas atsiėjo po 3 eurus.

Lankytojai festivalio metu žiūrėjo juokingus vaizdo įrašus iš kačių gyvenimo. Dalis jų buvo originalūs, tačiau didžiąją daugumą sudarė jau matyti internete video.

Iškilmingos ceremonijos metu apdovanotas ir gaisrininkas Juanas Cano Gutierrezas, Madride išgelbėjęs per gaisrą vonios kambaryje užstrigusį kačiuką.

Tarp nemokamų Ukrainos interneto skelbimų galima jau sutikti ir tokį – „nuomoju katę“, skelbia NewsRu.com.

Šią paslaugą siūlantis Kijevo gyventojas tikina, kad galima pasirinkti katę pagal norimą veislę. Klientas esą gali pasirinkti, kokiam terminui naminio gyvūno jam reikės.

Paslaugos teikėjas ne tik sutinka keturkojį pristatyti reikiamu laiku ir į reikiamą vietą, bet ir parūpinti jam guolį, abiems priimtiną muziką ir net kakavos klientui.

Pirmiausia ši paslauga orientuota į vienišus, pagyvenusius asmenis, kuriems gyvūnas turėtų paįvairinti vakarą namuose.

Vakaro su katyte kaina, priklausomai nuo veislės, skiriasi. Mažiausiai ši paslauga atsieitų apie 30 grivinų (apie 3 eurus, 9,33 lito).

Yra ir kita šios paslaugos „medalio“ pusė. Vakarą su katinu ar kate praleidęs vienišius galiausiai nutars su ja nesiskirti, ir taip augintinis ras naujus namus ir ilgalaikį šeimininką.

Portalas primena, kad tarp Ukrainoje siūlomų interneto skelbimų galima rasti ir tokių:

Žmona tam tikram laikui,
Draugas valandai,
Mokamas sugėrovas,
Kiaulė – striptizo šokėja.

Medžioklinius šunis geriausia laikyti tikriems medžiotojams, sako kinologas Vytautas Tamošiūnas. Jis perspėja, kad nepersekiodami laukinių gyvūnų tokie šunys užsiima kita veikla, kuri jų savininkams didelio džiaugsmo nekelia.

Kaune vykusioje miško, medžioklės ir aplinkos parodoje „Sprendimų ratas“ įvyko ir medžioklinių šunų pasirodymas. Jo sumanytojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vyr. kinologas V. Tamošiūnas papasakojo, kokia yra tikroji medžioklinių šunų paskirtis.

Dalmantinus ir haskius ant pjedestalo užkėlė Holivudo filmai

Anot jo, medžiotojams talkinančių šunų veislės įpratusios prie gaudžiančio medžioklės rago, todėl neturintiems nieko bendro su šia veikla, geriau tokių šunų nelaikyti. Priešingu atveju šie šunys randa kuo užsiimti, bet jų veikla dažniausiai šeimininkams didelio džiaugsmo nesuteikia.

Įtakos renkantis augintinį gali turėti ir kaina. Pasak kinologo, medžiokliniai šunys dažniausiai pigesni už įprastines parodines veisles.

Taip pat pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad apskritai egzistuoja labai stiprios šunų mados, paveikiančios ir medžioklinius keturkojus.

„Šunų pasaulį valdo mados. Tai apima ne tik medžioklinius šunis. Kai atsiranda filmas apie kokią nors šunų veislę, daugelis nori laikyti būtent tos veislės šunis. Kažkada per filmą „101 dalmantinas“ labai išpopuliarėjo dalmantinai. Vėliau taip išpopuliarėjo ir Sibiro haskiai“, - portalui pasakojo kinologas.

Mieli taksai ir spanieliai - taip pat skirti medžioklėms

Vyras pridūrė, kad kiekviena šuns veislė iš principo pritaikyta tam tikro laukinio gyvūno medžioklei. Žinoma, pasitaiko ir persidengimo atvejų. Pavyzdžiui, vokiečius V. Tamošiūnas laiko praktiškais žmonėmis, kurie išveda įvairiapusiškas medžioklinių šunų veisles. O britų išvestos veislės kur kas labiau specializuotos.

Pasidomėjus, kokie medžiokliniai šunys yra populiariausi, kinologas įvardijo laikas. Medžiotojai taip pat žvalgosi ir į lietuvių skalikus, kurie pasitarnauja kanopinių gyvūnų bei medžioklėse su varovais.

Nors daugelis šeimininkų, namuose laikančių garbanotuosius spanielius, net neįsivaizduoja, kad jie galėtų dalyvauti ančių medžioklėje, pašnekovas tikino, kad jie tam visai neblogai tinka ir iki šiol vis dar pasitelkiami.

Be kita ko, medžioklei naudojami ir taksai, kurie taip pat kai kada laikomi su medžiokle nieko bendro  neturinčių. „Taksai – mažyčiai šunys, bet turi gražų šarmą. Jie medžioklei taip pat naudojami.

Protingai planuojant medžioklę jie gali nemažai nuveikti. Jie išvesti urvuose gyvenančių žvėrių – lapių, barsukų, usūrinių šunų – medžioklei. Žinoma, sudėtingomis sąlygomis jie žiemą „buksuoja“. Taip pat jie gali būti naudojami ir varovinėje medžioklėje“, - taksus charakterizavo kinologas.

Savaitgalį Kalifornijoje (JAV) jau penktąkart vyko šunų banglenčių varžybos „Surf City Surf Dog“.

Įspūdingų keturkojų pasirodymų ant vandens stebėti susirinko ne tik jų šeimininkai, bet ir daugybė kitų šunų mylėtojų.

Nors Hantington Biče vykusiame renginyje ir buvo paskelbti keturių kategorijų prizininkai, nugalėtojais pripažinti visi šių varžybų dalyviai. 

Gyvūnai, kuriuos šeimininkai įpratino prie ekstremalių sporto rūšių, nėra retenybė. Riedučiai, banglentės, burlentės, riedlentės jau pajuto ne tik žmogaus svorį. Tačiau šuo, kuris su riedlente atliko kickflip - to dar nebuvo!

Amerikiečio Jack Russel šuo, vardu Dash, sugeba ne tik važinėtis riedlente, bet profesionalui nesudėtingą, bet keturkojui neįtikėtiną triuką - kickflip - koja perversti riedlentę ir vėl ant jos užšokti.

Ekstremalaus sporto keturkojį išmokė garsus šunų dresuotojas Omanas von Mulleris.

Šis šuns Dash pasivažinėjimas, įkeltas į "YouTube" svetainę tapo hitu ir sulaukė jau kelis šimtus tūkstančių peržiūrų.

Kurtas yra greičiausias pasaulio šuo, pasiekiantis net 70 km/val. greitį. O ar nuo jo paspruks greičiausia pasaulio katė?

Šiuo atveju, klausimą, ko gero, reikėtų formuluoti atvirkščiai: ar greičiausias pasaulio šuo pabėgtų nuo greičiausios pasaulio katės?

Kurtas yra tik (tik!) antras Žemės sausumos gyvūnas pagal išvystomą greitį. Ko gero, daugelis žino, kad greičiausias sausumos gyvūnas Žemėje yra (ne, ne Usainas Boltas) kaip tik toji katė (tiksliau turbūt būtų pasakyti katinas). Gepardas. Įsibėgėjantis iki 120 km/val.

Įdomu tai, kad gepardas ir kurtas yra labai, labai skirtingi sutvėrimai, tačiau evoliucionavo taip, kad įgijo praktiškai identišką bėgimo techniką. Abu gyvūnai lekia vadinamaisiais sukamaisiais šuoliais (angl. – rotary gallops). Tokio šuolio metu kojos žemę pasiekusia ratu: iš pradžių žemę paliečia priekinė kairioji letena, po to – priekinė dešinioji, po to – užpakalinė dešinioji ir galiausiai užpakalinė kairioji. Ir taip visas ciklas kartojamas, kol šuo ar gepardas nepavargsta.

Tai – natūrali visų katinių, šuninių bėgimo maniera. Taip bėga ir kurie kanopiniai (stirnos, elniai), tačiau taip nebėga žirgai (šie gyvūnai sudėti labiau ištvermei nei sprogstamajai jėgai ir momentiniam greičiui).

Kurtas ir gepardas turi dar vieną bėgimo stiliaus panašumą – jį bėgseną sudaro dvi fazės. Pirmojoje kūnas išsitiesia lygiagrečiai žemės paviršiui – sulėtintuose kadruose susidaro įspūdis, kad šuo skrenda. Po to – susitraukimo fazė, per kurią priekinės ir galinės šuns kojos sutraukiamos po kūnu – sutraukiamos taip, kad galinės atsiduria priekyje, o priekinės – gale.

Visa tai matyti unikaliuose sulėtintuose gyvūnų bėgimo kadruose.

Nuo senų laikų daugybė žmonių norėjo tikėti įvairiais keistais dalykais – nuo tykančių velnių, skraidančių lėkščių iki… skraidančių kačių. Viduramžiais nieko nestebino šikšnosparnio sparnais pasidabinusių kačių-demonų atvaizdai – juk katės laikytos velnio pakalikėmis ir artimomis raganų pagalbininkėmis. Naujesnių laikų romanuose burtininkus lydėdavo romantiškesni kačių ir pelėdų hibridai. Įdomiausia tai, jog tai vienur, tai kitur vis pasigirsdavo pranešimų apie iš tiesų pastebėtas sparnuotas kates. Štai 2007 m. visi nustebo pamatę Chongging`e (Kinija) gyvenančią baltą katytę, kurios nugarą puošė… sparnai.

Ar katė gali turėti sparnus?

Kurį laiką visokių sparnuotų kačių pastebėjimai laikyti kriptozoologų reikalu (kriptozoologai domisi visokiomis nesėmis, mirties kirminais, ječiais, skraidančiomis katėmis ir pan.). Kriptozoologų naudai galima pasakyti, kad jiems kartais pasiseka – pavyzdžiui, paaiškėjo, kad okapijos tikrai egzistuoja, o sparnuotos katės – taip pat realus dalykas, tiesa, ne kokia nauja rūšis… Tikrasis jų buvimo paaiškinimas labiau medicininis, o ne mistinis. Ir nieko stebuklingo čia nėra.

Žinoma beveik 150 pranešimų apie „sparnus“ turinčias kates, iš jų daugiau kaip 30 – gerai dokumentuoti atvejai su fiziniais įrodymais, taip pat yra ne mažiau 20 nuotraukų bei vienas vaizdo įrašas. Štai 1897 m. Debyshire nušauta katė su sparnais, kurie, pasak liudininkų, padėdavo jai greičiau bėgti. 1899 metais Londone pranešta apie vienos moters namuose gyvenančią sparnuotą katę. Deja, kažkas pabandė gyvūnui sparnus nupjauti, dėl ko katė nugaišo. Kartais sparnuotų kačių pavyzdžiai būdavo demonstruojami cirkuose ar (iškamšos) muziejuose. Atrodo, tiek gyvi individai, tiek jų iškamšos dažnai būdavo vagiami.

1990 metais britų zoologas (ir kriptozoologas) Karl Shuker labai susidomėjo sparnuotų kačių reiškiniu. Veterinarinėje literatūroje jis teikdavo ataskaitas apie kačių odos astenijos atvejus, o populiariajai žiniasklaidai pranešinėjo apie sparnuotas kates. Jo išvadas ir straipsnius skelbė keletas populiarių žurnalų, jis parengė išsamų sparnuotų kačių tyrimą. 2008 m. K. Shuker labai išsamiai aprašė visus atvejus savo knygoje „Dr Shuker's Casebook“, įskaitant keletą anksčiau neskelbtų atvejų ir fotografijų.

„Sparnų“ atsiradimo priežastys

Dažniausiai „sparnais“ palaikomas susivėlęs ilgaplaukių kačių kailis. Ar teko kada matyti neprižiūrėtą ilgakailę katę? Kartais sąvėlos gali labai nustebinti. Retesniais atvejais tokie „sparnai“ atsiranda ir trumpaplaukėms katėms, jei jų besišeriantis kailis sugeba susivelti ir išsilaikyti kelis sezonus – turbūt tokie egzemplioriai atrodo pakankamai įtikinančiai, kad (priklausomai nuo katės spalvos) šoktum prie kokios nors senos enciklopedijos ieškoti viduramžiškų angelų ar velnių paveiksliukų.

Taigi, nepasirūpinus katės kailiuku, gali atsirasti didelės sąvėlos. Kad ir ant nugaros. Katei bėgant, tokie „priedai“ gali plevėsuoti ir sudaryti įspūdį, jog gyvūnas plasnoja sparnais. Sąvėlomis, net jei šios primena sparnus, žavėtis negerai – jos gyvūnui sukelia diskomfortą ir kančias, jose gali kauptis purvas, išmatos ir net parazitai. Su sąvėlomis kovoti santykinai paprasta (jei katė rami ir kantri) – jos nukerpamos.

Retai sparnus priminti gali papildoma galūnių pora, atsirandanti dėl vystymosi anomalijų. Papildomos galūnės nefunkcionuoja ar blogai „veikia“, yra apaugusios kailiu ir kartais gali būti supainiotos su sparnais.

Dar vienas įdomus „sparnų“ paaiškinimas – odos problema, vadinama kačių odos astenija (feline cutaneous asthenia FCA, žmonėms žinoma kaip Ehlers-Danlos sindromas). Ant gyvūno nugaros ar pečių gali atsirasti sparnus primenančios formos. Atvartuose gali būti raumeninių skaidulų, leidžiančių jiems judėti, tačiau katei skristi tokie „sparnai“ tikrai nepadeda.

Odos asteniją sukelia kolageno defektas, dėl ko oda tampa neįprastai trapi, lengvai plyštanti ir trapi, o sąnariai – neįprastai lankstūs. Ši problema pakankamai nemaloni – net paprastas glostymas gali sukelti odos sužalojimus. Kaip gydymo priemonės naudojami odos gijimą skatinantys papildai, kartais, kovai su sužeistos odos infekcijomis – antibiotikai.

Kad ir kaip ten bebūtų, jei kada pamatysite sparnais mojuojančią katę – neišsigąskite… Tai visiškai normali katytė, besielgianti kaip ir visos kitos katės. Tiesiog ji turi problemą – gal sąvėlų, o gal neužkrečiamą odos ligą.

Su beždžionėmis ir žmogbeždžionėmis mus sieja gana artimi giminystės ryšiai. Todėl visai nekeista, jog turime keletą panašių savybių, neapsiribojančių vien tik išvaizda. Ir, nors dar yra daugybė mus nuo kitų primatų skiriančių bruožų, šis sąrašas atskleidžia, jog galbūt su jais mes gerokai panašesni, nei kartais esame linkę manyti.

Virimas

Kanzi – 31 metų mažoji šimpanzė, gyvenanti „Great Ape Trust“ prieglaudoje, esančioje Ajovoje. Šio primato gebėjimai neapsiriboja įrankių panaudojimu, siekiant pagauti maistą. Kanzi geba savo laimikius išsivirti. Taip pat mėgsta ugnyje pasikepinti zefyrus ar keptuvėje išsikepti mėsainius. Žinoma, pati Kanzi keptuvių ar grilių nesigamina, tačiau gana gerai moka šiais įrankiais naudotis.

Ji taip pat moka susikurti ugnį. Norėdama ką nors išsivirti, ji išnaršo savo aptvarą, ieškodama šakelių, jas sukrauna į krūvelę ir degtuku įžiebia ugnį. Taip, teisingai, Kanzi moka naudotis degtukais. Šito išmokti ji užsimanė pažiūrėjusi filmą apie urvinius žmones, atradusius ugnį, o ją prižiūrintys mokslininkai padėjo įgyvendinti jos norą. Pasak jų, mažajai šimpanzei tai puikiai sekasi, degtukus naudoja atsargiai, savęs nesusižalodama. Taip pat saugiu atstumu laikosi nuo ugnies, mėtydama į ją šakeles, kad neužgestų.

Naudojimasis pinigais

Kelių Konektikuto mokslininkų dėka 7 beždžionės išmoko suvokti pinigų koncepciją. Keletą mėnesių beždžionės buvo mokomos, jog joms duotus pinigus jos gali iškeisti į vynuoges, obuolius arba želatinos desertą „Jell-O“. Galiausiai primatai suvokė, kaip veikia pinigai,
ir galėjo gautas 12 monetų leisti taip, kaip tik širdis geidė.

Gali pasirodyti, jog beždžionės tiesiog mechaniškai išmoko atlikti veiksmą, už kurį gaudavo maisto. Tačiau mokslininkams pastebėjus, kurie produktai tapo paklausesni, buvo įvestas valiutos
kurso svyravimas. Beždžionės prie to prisitaikė ir pakeitė savo išlaidavimo įpročius. Pavyzdžiui, jei pradžioje už vieną monetą galima buvo nusipirkti saują vynuogių arba vieną „Jell-O“, tai po kiek laiko deserto vertė nukrito, ir už vieną monetą tapo galima nusipirkti du „Jell-O“ drebučius.  Tai pastebėjusios beždžionės pradėjo dažniau rinktis desertus, o ne vynuoges. Beždžionės turėjo ribotą monetų skaičių, todėl privalėjo jas leisti išmintingai. Mokslininkai pastebėjo, jog dažniausiai primatai rinkdavosi pigesnį maistą, taip įgydami didesnę perkamąją galią.

Prostitucija

Pradėję savo eksperimentą Jeilio „New Heaven“ ligoninės mokslininkai tikrai nesitikėjo šitokio atradimo. Išmokę beždžiones naudotis pinigais, jie nustebo pamatę, jog primatai pradėjo pirkti tai, ko meniu įrašyta tikrai nebuvo. Pradžioje pradėjusios vogti pinigus viena iš kitos, po kiek laiko beždžionės suprato galinčios iškeisti juos į intymius paslaugas. Beždžionė prostitutė papildomą uždarbį išleido vynuogėms. Nors šis atradimas nebuvo planuotas, tačiau parodė, jog beždžionės iš tiesų suvokė, jog pinigams buvo priskirta vertė. Nepaisant naudos tyrimui, mokslininkai ėmėsi priemonių, kad toks beždžionių uždarbiavimo būdas nebepasikartotų.

Azartiniai lošimai

Šis Konektikuto mokslininkų eksperimentas suteikė galimybę beždžionėlėms pasijusti kaip kazino. Jo metu beždžionėlės žaidė du praktiškai identiškus žaidimus, kurie skyrėsi tik tuo, jog vienas sukurdavo pozityvų, o kitas negatyvų įspūdį.

Pirmojo žaidimo metu beždžionėlė prieidavo prie stalo ir gaudavo vieną vynuogę. Būdavo metama moneta ir, jei beždžionė atspėdavo kuria puse ji atsivers, gaudavo dar vieną vynuogę. Jei pralaimėdavo, antrosios negaudavo, tačiau galėdavo pasilikti pirmąją.

Antrojo žaidimo metu beždžionės jau pačioje pradžioje gaudavo po 2 vynuoges. Laimėjus, jos gaudavo pasilikti abi, o pralaimėjus – tik vieną. Nepaisant to, jog abiejų žaidimų rezultatai vienodi, beždžionės mieliau rinkdavosi tą, kurio metu laimėdavo vieną vynuogę, o ne vieną prarasdavo.

Kito eksperimento metu rezus beždžionėlės lošė iš sulčių. Joms buvo suteiktas pasirinkimas žiūrėti į vieną iš dviejų švieselių. Jei žiūrėdavo į pirmąją – gaudavo nustatytą kiekį sulčių. Jei pasirinkdavo antrąją švieselę, rizikuodavo gauti daugiau arba mažiau sulčių, nei pasiūlydavo pirmoji. Netgi tuomet, kai eksperimentas buvo sureguliuotas taip, kad antroji švieselė visuomet duotų mažiau sulčių, nei pirmoji, rezus beždžionėlės vis tiek rinkdavosi azartinį lošimą. Mokslininkai mano, jog laimėjimo jaudulys beždžionėlėms kompensuodavo mažesnį sulčių kiekį, todėl jos buvo linkusios rizikuoti. Tyrėjai tikisi, jog šis atradimas gali padėti suprasti, kaip veikia nuo azartinių žaidimų priklausomų žmonių smegenys.

Kūno kalba

Mažosios šimpanzės, kaip ir gorilos, orangutangai ir žmonės, priklauso tikrųjų žmoginių beždžionių šeimai. Kadangi mažųjų šimpanzių DNR 98 procentais primena žmonių, daugelis mokslininkų mano, jog šie primatai yra artimiausi mūsų giminaičiai. Mūsų panašumai apima ir kūno kalbą bei garsinę komunikaciją. Vienas iš įdomesnių panašumo pavyzdžių: mažosios šimpanzės kartais purto galvą, norėdamos parodyti nepritarimą.

Darvinas manė, jog šis įprotis mums atsiranda dar vaikystėje. Kūdikiai, kurie nori žįsti, pakelia savo galvas į viršų, o tie, kurie nenori – papurto savo galvas. Įpratus tai daryti, galvos linkčiojimas nurodyti pritarimui, ir purtymas atsisakymui, kūno kalbos žodyne išlieka net ir suaugus. Nors šia teorija kai kurie mokslininkai abejoja, tačiau pastaroji galėtų paaiškinti, kodėl panašiai elgtis išmoksta ir mažosios šimpanzės.

Įrankių naudojimas

Vienas iš svarbiausių įvykių žmonijos evoliucijoje buvo įrankių įvaldymas. Per paskutinius metus panašūs įvykiai pastebėti ir beždžionėse. Daugybė beždžionių buvo pastebėtos besinaudojančios įrankiais net ir laukinėje gamtoje. Pavyzdžiui, kapucinai ne taip seniai susilaukė daug dėmesio dėl gebėjimo naudotis akmenimis kasant duobes ir skaldant riešutus.

O štai šimpanzės dažnai nusilaužia šakeles, jas nulupa ir, įkišdamos į medžių dreves, naudoja „išžvejoti“ termitus.  Skirtingoms reikmėms jos netgi naudoja skirtingas šakeles. Pavyzdžiui, skruzdėles šimpanzės „žvejoja“ su ilgesnėmis ir tvirtesnėmis lazdelėmis, kad galėtų išlaikyti didesnį atstumą ir nelikti sukandžiotomis.

Tai yra svarbu, nes atskleidžia, jog jos suvokia, jog tam tikri įrankiai gali būti tinkamesni konkrečioms užduotims. Taip pat svarbu pastebėti, jog šimpanzės šakeles nusilaužia nuo medžių ar krūmų, o ne naudoja rastas. Tai reiškia, jog šis veiksmas yra racionalus ir skirtas konkrečiam tikslui pasiekti, o ne atsitiktinis lazdelės panaudojimo atradimas.

Kultūros perdavimas

Kultūros perdavimas arba kultūrinis išmokimas yra būdas, kaip visuomenė perduoda naują informaciją. Daugybę metų buvo manyta, jog žmonės yra vieninteliai gyvūnai, turintys kultūrą, tačiau dabar jau žinoma, jog tai nėra tiesa. Išmoktas elgesys gali būti vieno gyvūno perduotas kitiems grupės nariams ir visiškai pakeisti tai, kaip funkcionuoja toji grupė. Geriausiai tai iliustruoja makakos Imo pavyzdys.

Imo kartu su kitomis makakomis gyveno penktajame dešimtmetyje mažoje Japonijos saloje, Koshimoje, kurioje jas mokslininkai maitino bulvėmis ir grūdais. Imo visame pasaulyje išgarsėjo dėl savo inovacijų, kurias perdavė ir kitoms savo būrio makakoms.

Nepaisant to, jog šios beždžionės įprastai stengiasi laikytis atokiau nuo vandens, Imo nusinešė gautas bulves prie jūros ir nuplovė joje smėlį nuo savo maisto. Sūrus jūros vanduo ne tik nuplovė bulvę, tačiau ir padarę ją skanesne. Po kurio laiko praktiškai visos makakos prieš valgydamos nešėsi nardinti bulves į vandenį.

Laikui bėgant, beždžionės vis labiau drąsėjo ir brido vis tolyn į vandenį. Galiausiai, netgi pradėjo jame maudytis ir žaisti. O Imo pasiūlė dar vieną revoliucinę idėją: į vandenį įmesti grūdai likdavo plaukioti paviršiuje, o prie jų prilipęs smėlis nuskęsdavo. Tai buvo gerokai lengvesnis būdas nuvalyti smėlį nuo grūdų, kurį vėlgi perėmė ir kitos makakos.

Ženklų kalba

Beždžionės yra pirmieji gyvūnai, kurie geba tarpusavyje, ar su žmonėmis, bendrauti sudėtingomis žinutėmis. Nors yra keletas beždžionių, kurios buvo išmokytos ženklų kalbos, pats ryškiausias pavyzdys yra gorila Koko. Ši gorila ženklų kalbos pradėjo mokytis būdama vos vienerių metų, o nuo to laiko susikrovė 1000 ženklų žodyną. Be kita ko, ji dar supranta apie 2000 angliškų žodžių.

Ji gali suprasti anglų kalbą ir žmonėms atsakyti ženklais. Tačiau kai kurie tyrinėtojai abejoja Koko gebėjimais. Pasak jų, Koko kalbos nesupranta, o ženklus rodo tik tam, kad gautų apdovanojimą ar paskatinimą. Kita vertus, mokslininkai, dirbantys su šia gorila, griežtai su tuo nesutinka. Pasak jų, per vienas Kalėdas ji pasiprašė dovanų kačiuko.

Iš pradžių jai buvo padovanotas pliušinis žaislas, tačiau Koko jis visiškai nepatiko. Taigi galiausiai jai buvo leista išsirinkti tikrą kačiuką ir pasilikti jį kaip augintinį. Koko savo augintiniu rūpinosi, net buvo davusi jam vardą. Tačiau po kurio laiko kačiukas žuvo po automobilio ratais, o Koko ženklų kalba išreiškė, kad yra labai nuliūdusi.

Žaidimas su „iPad‘u“

„Apps for Apes“ yra orangutangų užimtumo programa, kurioje pagrindinė priemonė – „iPad‘as“. Šios beždžionės yra ypač protingos, o planšetinis kompiuteris yra naudojamas palaikyti jų protinę veiklą, apsaugant gyvūnus nuo nuobodulio ir depresijos. Kai 2010 metais „iPad‘as“ buvo pristatytas, Richardas Zimmermanas pamanė, jog tai galėtų būti puikus žaidimas orangutangams. Iki šiol šios žmogbeždžionės dievina „Apple“ kūrinį, daugiausiai žaisdamos vaikiškus žaidimus, ar žiūrėdamos dokumentinius filmus apie gamtą. Tačiau, bijodami, jog orangutangai galėtų „iPad‘ą“ sulaužyti, prižiūrėtojai patys laiko juos prieš beždžiones.

Kai kurios makakos buvo išmokytos žaisti žaidimą, kurio metu turėjo atspėti objekto tankumą, pasirinkdamos iš variantų: „tankus“ arba „retas“. Teisingas atsakymas reikšdavo gautą saldumyną, o neteisingo atsakymo atveju, makakos, neapkenčiančios laukimo, turėdavo laukti naujo klausimo. Jos taip pat turėjo pasirinkimą praleisti klausimą, kas reiškė, jog nebus laukimo bausmės. Mokslininkai atrado, jog beždžionės abejojo panašiai, kaip abejotų ir žmonės: greitai atsakinėjo klausimus, į kuriuos jautėsi žinančios atsakymus, tačiau praleisdavo sudėtingesnius. Nors kai kuriems žmonėms tai gali nepasirodyti, kaip didis atradimas, tačiau tyrėjams tai reiškė, jog makakos gali turėti aukštą savęs suvokimo lygį.

Žvejyba

Žvejyba yra gana sudėtingas įgūdis, tačiau tai beždžionių neatbaido. Borneo saloje pamatęs žmogų, gaudantį žuvis su ietimi, orangutangas nusprendė tai išbandyti pats. Nors jam nepavyko pričiupti laisvai plaukiojančių žuvų, orangutangas ietimi žuvų prisigaudė žvejų, kuriuos kopijavo, tinkluose.

Orangutangams nenusileidžia ir jų pusbroliai makakos. Nors pastarosios žvejoja be įrankių, tačiau jau nuo 1998 metų stebima, kaip šios beždžionės Indonezijoje sėkmingai žuvis gaudo rankomis.