Kasmet šimtai tūkstančių induistų piligrimų eina Himalajų perėjomis, kad aplankytų 3 900 metrų aukštyje esančią Amaranto šventyklą. Ji skirta Šivai, induistų naikinimo deivei. Per praėjusius dvejus metus piligriminės kelionės į šventyklą dėl pandemijos nevyko.

Kai penktadienį pasipylė lietus, piligrimų stovykloje, pareigūnų duomenimis, buvo mažiausiai 10 000 žmonių. Pradėta plataus masto gelbėjimo akcija.

Keletas kūnų buvo pastebėti žvalgant iš sraigtasparnio. Jie buvo tame pačiame maršrute, kuriuo kopė alpinistai“, – naujienų agentūrai sakė šaltinis, pageidavęs neviešinti jo vardo.

„Išgyvenimo 4 570–5 500 m aukštyje tokiame šaltyje tikimybė yra labai, labai menka. Beveik neįmanoma, kad jie būtų gyvi“, – pridūrė šaltinis.

Kitas šaltinis nurodė, kad buvo pastebėti penki lavonai.

Šaltinis policijoje naujienų agentūrai AFP sakė, kad gelbėtojai bandys pasiekti vietą, kurioje buvo pastebėti kūnai, ir juos paimti.

Spaudos konferencija planuojama vėliau pirmadienį.

Nuo praeitos savaitės ieškoma grupės, kurioje buvo keturi britai, du amerikiečiai, indas ir australas. Jų paieškų operacija buvo pradėta penktadienį, kai alpinistai negrįžo į bazinę stovyklą ant 7 826 metrų aukščio Nanda Devės kalno šlaitų.

Po penktadienio pranešimo apie jų dingimą buvo pradėta didelė paieškos operacija, kurioje dalyvavo du sraigtasparniai, taip pat dronai ir dešimtys kalnų gelbėtojų. Tačiau paieškai trukdė prastos oro sąlygos ir vietovės atokumas.

Pagal informaciją, kurią pateikė keturi britų alpinistai, sekmadienį išgelbėti iš Nanda Devės bazinės stovyklos, pareigūnai galėjo sumažinti paieškos zoną iki maždaug 50 kv. kilometrų.

Šie alpinistai ryšį su didesniąja grupe palaikė iki gegužės 26-osios, kai prasidėjo smarkus snygis ir nuslinko lavinų.

Atskira gelbėtojų komanda pasiekė bazinę stovyklą, bet dar nepradėjo 90 km ilgio žygio aukštyn, kur yra aštuoni alpinistai.

Indijos ir Tibeto pasienio policijos atstovas Vivekas Kumaras Pandey (Vivekas Kumaras Pandėjus) sakė, kad negalima nuskraidinti gelbėtojų sraigtasparniu.

„Net jei nuskraidintume ką nors, jam reikės mažiausiai šešių ar aštuonių dienų aklimatizuotis, kol jis galės imtis bet kokios gelbėjimo misijos“, – naujienų agentūrai AFP sakė V. K. Pandey.

Dingusi britų alpinisto Martino Morano, kuris praeityje du kartus įkopė į Nanda Devę, grupė, gegužės 13 dieną pradėjo kopti į rytinę Nanda Devės viršūnę.

Tačiau gegužės 22 dieną M. Morano savo alpinizmo kompanijos puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė įrašą, kad grupė galėtų kopti į vieną 6 477 m aukščio kalną, kurio viršūnės dar niekas nebuvo pasiekęs.

Grupė į bazinę stovyklą turėjo grįžti gegužės 26 dieną, bet vienas bazinėje stovykloje dirbantis nešikas pranešė pareigūnams, kad gegužės 31-ąją grupė vis dar nebuvo grįžusi. Tuomet buvo pradėta paieškos operacija.

„Jie visi yra geri alpinistai, jie – ne mėgėjai. Bet mūsų žvalgymas iš oro rodo tam tikras didelių lavinų paliktas duobes“, – sakė V. K. Pandey.

„Jokių ženklų“

Kaip sakoma M. Morano šeimos sekmadienio pareiškime, Indijos alpinizmo federacija informavo, kad per paiešką iš oro „atskleistas lavinos mastas, bet nepastebėta jokių alpinistų, jų įrangos ar jų palapinių ženklų“.

Australijos laikraštis „The Sydney Morning Herald“ rašė, kad grupės narys australas yra Didžiojoje Britanijoje gimusi Ruth McCance (Rut Makans).

Laikraštis citavo jos vyrą Trentą Goldsacką (Trentą Goldsaką), sakiusį, kad jos paskutinis pranešimas jam buvo maždaug prieš savaitę atsiųsta SMS žinutė: „OK bazinėje stovykloje.“

Tarp britų alpinistų, kaip pranešta, yra Richardas Payne'as (Ričardas Peinas), Jorko universiteto dėstytojas.

„Mes vis dar nepaprastai susirūpinę jo saugumu ir šiuo sunkiu metu galvojame apie jo šeimą, draugus bei kolegas“, – sakė universiteto atstovas.

Šimtai alpinistų iš viso pasaulio atvyksta į Indiją kopti į Himalajų kalnus. Nanda Devės viršūnės laikomos sunkiausiomis įkopti.

Pirmą kartą į Nanda Devę, esančią prie Kinijos sienos, sėkmingai buvo įkopta 1936 metais.

Indijoje yra 10 aukštesnių nei 7 tūkst. m kalnų, tarp jų trečias pagal aukštį pasaulio kalnas Kangčendžanga, esantis ties Indijos ir Nepalo siena. Nanda Devė yra 23 vietoje aukščiausių pasaulio kalnų sąraše.

Per praėjusią savaitę pasibaigusį pavasarinį kopimo į Everestą sezoną ant aukščiausio pasaulio kalno žuvo 11 alpinistų, tarp jų keturi indai. Būta pranešimų, kad šį sezoną ant Everesto susidarydavo alpinistų spūstys.

Alpinizmo ekspertai kritikavo Nepalo vyriausybę už leidimų išdavimą visiems, kas tik buvo pasirengęs sumokėti 11 tūkst. dolerių (9,86 tūkst. eurų). Todėl į Everestą galėjo kopti ir naujokai, kurie ant šlaitų rizikavo savo gyvybe ir kėlė pavojų kitiems.

Grupė gelbėtojų, padedant Pakistano kariškiams, šeštadienio popietę rado prancūzę Elisabeth Revol (Elizabet Revol) apie 6 km aukštyje ir pradėjo leisti su ja į 4 850 m aukštyje esančią pirmąją stovyklą, bet nesugebėjo pasiekti aukščiau įstrigusio lenko Tomaszo Mackiewicziaus (Tomašo Mackevičiaus).

8 126 metrų aukščio Nanga Parbatas, viena aukščiausių pasaulio viršukalnių, yra pramintas „kalnu žudiku“, nes žūsta itin daug į jį mėginančių įkopti alpinistų.

„Deja, Tomaszo išgelbėti neįmanoma – dėl orų ir aukščio gelbėtojų gyvybėms kiltų milžiniškas pavojus“, – vienoje iš savo „Facebook“ žinučių rašė E. Revol draugas Ludovicas Giambiasi (Liudovikas Žiambjazi).

„Sprendimas baisus ir skausmingas“, – pridūrė jis.

Gelbėjimo misijoje dalyvavo keturi alpinistai, nuskraidinti Pakistano kariuomenės sraigtasparniais iš K2 – antrosios aukščiausios pasaulyje viršukalnės – bazinės stovyklos.

„K2 alpinistai, sustabdę savo istorinį mėginimą pasiekti K2 viršūnę žiemą, nusileis su Elisabeth Revol – viena gyvybė išgelbėta“, – sakoma sekmadienį paskelbtame Pakistano alpinizmo klubo atstovo Kararo Haideri (Kararo Haiderio) pranešime.

Gelbėtojai ir E. Revol per 5,5 val. grįžo į pirmąją stovyklą. Juos ruošiamasi sraigtasparniais evakuoti į ligoninę netoliese esančiame Skardu mieste.

E. Revol „patyrė nušalimų ir dalinį sniego aklumą“, sakė ekspediciją į K2 padėjusios organizuoti kompanijos „Jasmine Tours“ atstovas Asgharas Ali Porikas (Ašgaras Ali Porikas).

Ryšį su ekspedicijos nariais palaikantis Pakistano alpinistas Karimas Shahas (Karimas Šachas) sakė, kad šios gelbėjimo pastangos neturi precedento alpinizmo istorijoje: komanda nusileido 1 200 metrų visiškoje tamsoje, pavojingu maršrutu, nesinaudodami pritvirtintu lynu.

„Tokio kopimo dar niekas nėra atlikęs, – AFP sakė K. Shahas. – Daugeliui žmonių tam reikėtų 2–3 dienų, o jie tai atliko per aštuonias tamsos valandas.“

Gelbėjimo misija buvo organizuota, kai penktadienį buvo nustatyta įstrigusių alpinistų buvimo vieta. Vienas alpinistas per žiūronus pastebėjo E. Revol, mėginančią nusileisti žemyn, o T. Mackiewiczius atrodė įstengiantis tik ropoti – veikiausiai dėl patirtų nušalimų.

Daugiau kaip 30 alpinistų žuvo mėgindami įkopti į Nanga Parbatą, esantį šiaurės Pakistane, kol 1953 metais devintoji aukščiausia pasaulio viršukalnė buvo galiausiai įveikta.

Pernai liepą mėgindami įkopti į šį kalną dingo ir veikiausiai žuvo du alpinistai iš Ispanijos ir Argentinos.

Atsisakė automobilio

– Kaip ir kada susidomėjote motociklų sportu? Kiek kilometrų spėjote įveikti savuoju?

– Motociklais susidomėjau tiek žiūrėdamas Holivudo filmus, tiek gyvendamas Jungtinėje Karalystėje. Ten dažnai matydavau pamėgtus "Triumph" markės motociklus. Pasakiau sau, kad vieną dieną pats tokiu važinėsiu. O teises turiu nuo 2013-ųjų. Kadangi turiu du motociklus, pirmuoju jau įveikiau apie 16 tūkst. kilometrų per trejus metus. O kiek antruoju – kol kas negaliu pasakyti.

– Ko gero, jums tai savotiškas gyvenimo būdas. Galbūt ir automobilį iškeitėte į motociklą?

– Automobilio neturiu nuo vasaros pradžios, tad tikrai taip galima teigti.

Trūko oro, streikavo skrandis

– Kiek laiko planavote kelionę į Indiją? Tiksliai žinojote, kur važiuosite?

– "Pasirašiau" kelionei labai spontaniškai, manydamas, kad keliausime iš Delio į Mumbajų. Mano išsiblaškymas praleido bičiulio žinutes apie vieną pavojingiausių mototrekų pasaulyje – Ladako kelią.

– Kodėl Indija?

– Niekada prieš tai nebuvau Azijoje. Tai buvo puiki dingstis aplankyti Tolimuosius Rytus bei užsiimti viena mėgstamiausių "užklasinių" veiklų. O kur dar nuotykiai ir pavojai.

– Kas, be prastų kelių Himalajuose, tapo didžiausiu kelionės išbandymu?

– Oro trūkumas bei skrandžio reikalai. Tiesa, kad mūsų europietiški išlepinti skrandukai nėra pratę prie azijietiškos virtuvės subtilybių – ypač Indijos. O oro tankumas viršūnėse kėlė migreniškus skausmus ir didelį nuovargį bei dusimą.

– Ar visą laiką keliavote trise?

– Kelionės pradžioje tarėmės keliauti trise, tačiau jau pirmos dienos vakare mažame Jispos miestelyje sutikome "Info TV" žinių vedėją Viktorą Jakovlevą ir jo draugus. Tiesa, ten iškart ir išsiskyrėme, bet likimas brolius lietuvius vėl suvedė vienoje iš aukštų perėjų kalnuose. Nuo ten nusprendėme keliauti kartu. Tai yra 7-iese.

"Pametė" kompanioną

– Papasakokite apie nesklandumus, netikėtas situacijas. Teko girdėti, kad buvo sugedusi transporto priemonė, kritote...

– Važiuojant tokiomis sąlygomis labai lengva patirti įvairių kuriozų. Štai vienas juokingiausių – vežuosi savo kolegą Devą ant galinės sėdynės grįžtant namo. Esame kiaurai permirkę, sušalę. Sustojame viename patikros postų, net nepastebiu, kaip Devas nulipa nuo motociklo kažkam patarti kelionės klausimais, o aš, manydamas, kad mes abu ant motociklo, nuvažiuoju toliau. Ir tik po dvidešimties kilometrų, visą kelią kalbinęs kolegą, kažką šaukęs "žiūrėk, kaip gražu", sustoju, apsisuku – nėra. Tada pradedu nerimauti ir kurti blogiausius scenarijus, kad net baisu pagalvoti. Stabdau pravažiuojantį autobusiuką, klausiu, ar lenkiau juos su kolega, tačiau nesusikalbame. Pasirodo, Devas, pamatęs, kad aš nuvažiuoju, atsisėdo ant kito bendražygio motociklo. O man – šokas.

– Sąlygos kalnuose keliauti motociklais – ne pačios geriausios. Buvote įstrigę sniege. Nekilo minčių suktis ir važiuoti atgal?

– Minčių kilo pačių įvairiausių. Netgi manėme, kad galime apskritai negrįžti namo. Bet susikaupėme, gaudėme oro likučius ir įveikėme perėją.

– Ką vežėtės su savimi? Kur miegodavote, kaip maitinotės?

– Vežėmės visą motociklininkų mantą. Batai, striukė, motokelnės, neperšlampamas kostiumas, šalmas, pirštinės ir panašiai. Kelionėje reikėjo piltis į plastikinius bakus benzino ir vežtis su savimi – juk kolonėlių kalnuose nėra. O maitinomės indų virtuvės maistu, jokio kito ten nerasi. Tiesa, kalnuose jis itin paprastas. Duonelė, konservuotos pupelės, makaronai iš pakelio, ryžiai.

– Kokias vietoves aplankėte? Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Visas Ladako regionas ir Kašmyras yra beprotiškai įspūdingas savo grožiu. Kalnai, jų perėjos, slėniai, dykumos – europiečio akiai tokia didybė nekasdienė. Sakyčiau, Khardung La perėja ir Nubros slėnis bei jame esantis Deskito vienuolynas sukelia ryškiausius atsiminimus.

Ruošiasi naujai avantiūrai

– Minėjote, kad buvo nelengva. Pakartotumėte kelionę?

– Be abejonės, kartočiau. Juk neaplankytų vietų liko dar labai daug. O grįžti bus galima ir po 10-ies metų.

– Kokiame aukščiausiame taške buvote atsidūrę?

– Khardung La perėja – 5 660 metrų.

– Galbūt jau rengiatės kitai kelionei?

– Mąstome apie tai ir psichologiškai tikrai ruošiamės. Su ta pačia kompanija.

– Netrukus startuos jūsų gyvo garso koncertinis turas. Ką naujo pristatysite savo klausytojams Klaipėdoje ir Kaune?

– Pastaruoju metu daug laiko buvome užsidarę studijoje, su komanda kūrėme ir įrašinėjome naujas dainas, tobulinome jų skambesį. Vasarą norisi išlįsti iš "rūsio", pristatyti publikai tai, ką paruošėme, ir laukti jų įvertinimo. Pristatysime naujas, gyvai dar negrotas dainas, naujas jų aranžuotes. Kaip visada, norime pateikti itin kokybišką garsą ir pasirodymą. Šiame koncertiniame ture skambės ir gerbėjams žinomos dainos. Tačiau neseniai su komanda supratome, kad jų koncertiniame ture dar nėra buvę – "Ant mašinos stogo", "Tai buvai tu", na ir gal teko girdėti šią dainą... "Dviese". Mąstėme apie trankų koncertą, šokius, tačiau ne viską įmanoma suplanuoti. Štai po nesėkmingo pasirodymo krepšinio aikštelėje į sceną koncertiniame ture lipsiu sugipsuota koja – tad muzikantai ir publika turės dvigubai daugiau šėlti.

– Kokie nauji darbai ir vaidmenys jūsų laukia artėjančiame teatro ir televizijos sezone? Turbūt šiuo metu intensyviai jam rengiatės?

– Atliksiu nedidelį vaidmenį seriale "Bruto ir Neto", filmavimai jau prasidėję. Taip pat manęs laukia naujas miuziklas, deja, informacijos apie jį atskleisti dar negaliu. Tačiau galiu pasakyti, kad Klaipėdoje tikrai susitiksime.

Daugiau apie koncertinį turą

V.Baumila pristato gyvo garso koncertinį turą po atviru dangumi trijuose didžiausiuosiuose Lietuvos miestuose bei akustinį pasirodymą pajūryje. Pastaruoju metu Vaidas, pasinėręs į novatoriško skambesio paiešką ir eksperimentuodamas muzikiniais stiliais, įrašinėja naują albumą. Pirmieji dainas iš rudenį pasirodysiančio albumo išgirs klausytojai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Nidoje.

Tarp naujų dainų, pritariant muzikantams, Vaidas atliks ir gerbėjams jau pažįstamas dainas "Ant mašinos stogo", "Tai buvai tu" ir auksinio bei platininio disko apdovanojimus atlikėjui atnešusią ir kartu su ryškia jaunąja atlikėja Monika Pundziūte-Monique išleistą dainą "Dviese".

Sostinėje publika kviečiama į Mokytojų namų Vasaros terasą. Kaune – klausytojus atlikėjas su grupe pasitiks Ryšių kiemelyje, o Klaipėdoje kviečiame kilti dainų klausyti virš kitų stogų – koncertas vyks "BarBara" terasoje. Nidoje akustinį pasirodymą Vaidas su muzikantais surengs Prieplaukos vyninėje.

V.Baumilos muzikinis turas vyks rugpjūčio 23–26 d.

Shade – kaimas Kašmyro valstijoje, keturių kilometrų aukštyje, sunkiai pasiekiamas net 7 mėnesius per metus. Vietiniai gyventojai čia iki šiol naudoja žibalines lempas, norėdami pasišviesti sau kelią ar apšviesti kambarį, kad vaikai galėtų ruošti pamokas. Prireikus skubios pagalbos, greitai pasiekti gyvenvietę galima nebent sraigtasparniu. Susisiekimui su pasauliu čia naudojamas palydovinis ryšys. Daugiau nėra jokių komunikacijų, tik šalia tekanti upė. Kašmyro valstija labai militarizuota. Dėl susiklosčiusios situacijos gyventojai ir svečiai neturi galimybės naudotis nei telefono ryšiu, nei internetu 90 proc. šios valstijos teritorijos.

„Gyvenvietę pasiekėme po daugiau kaip 100 km žygio pėsčiomis. Shade gyvena apie šimtą žmonių, laiko įdiegti atsineštas saulės baterijas ir visą elektros tiekimui reikiamą įrangą turėjome vos dvi dienas. Šiam darbui susitelkė komanda iš Niujorko, Londono, Paryžiaus, Ouklando, Kopenhagos, Katmandu, Delio ir Vilniaus“,  ̶  įspūdžiais dalinasi A. Viržintas.

Projekto savanoriai padėjo kartu keliavusiems elektros inžinieriams išvedžioti laidus po visą kaimą, įdiegti elektros lemputes kiekvienuose namuose ir įrengti saulės baterijas bei lauko šviestuvus. Iki šiol elektros lemputės šviesos nemačiusiems Himalajų kaimelio gyventojams tai buvo tikras stebuklas.

„Vykome vedini socialinių tikslų, o susidūrėme ne tik su tiesiogiai su projektu susijusiais iššūkiais, bet ir gamtos stichijomis. Pasiekti kaimą trukdė nuplautos kelio dalys ar apskritai nepraeinami kalnų keliukai, išskyrę komandą ir privertę likti be ryšio ir užuovėjos. Gavome dubenėlį ryžių ir lęšių, kurių turėjo užtekti dviem dienoms, kol mus pasieks visų reikiamų daiktų papildymas“,  ̶  pasakoja ekspedicijos dalyvis iš Lietuvos.

A. Viržintas džiaugiasi, kad ne vienam menkai Lietuvą žinančiam ekspedicijos dalyviui pavyko pristatyti ir mūsų šalį. Kolegoms iš užsienio šalių įspūdį padarė lietuvio į ekspediciją atsivežta „Energus“ ličio baterija, kuria naudodamiesi jie galėjo įkrauti savo išmaniuosius technologinius įrenginius – dronus, vaizdo kameras, telefonus ar net laikrodžius, matavusius aukštį, kuriame tuo metu buvo projekto dalyviai.

Rengtis šiai ekspedicijai lietuviui padėjo ir įmonės „Western Union“, „GetAsun“, „Baltic Promo“ ir „Parcolo“.

„Džiaugiuosi, kad Lietuvoje stiprėja socialinė atsakomybė ir įmonės nebėra abejingos tokiems globaliems projektams“, – sako A. Viržintas. 

Organizacija „Global Shapers“, kuriai priklauso Aurimas, kviečia aktyvų jaunimą jungtis prie organizacijos ir daryti teigiamą pokytį visuomenėje. 

Mokslininkai sako, kad dėl klimato kaitos Himalajų ledynai tirpsta nerimą keliančia sparta, o susidarę didžiuliai ledyniniai ežerai gali išsilieti iš krantų ir nušluoti ištisas kalnų bendruomenes.

Imdžos ežeras, 5010 m aukštyje, vos už 10 km į pietus nuo aukščiausio pasaulyje kalno, buvo sparčiausiai didėjantis ledyninis ežeras Nepale.

Šią Himalajų valstybę pernai nusiaubė 7,8 balo žemės drebėjimas, privertęs sunerimti dėl staigių potvynių, galinčių kilti išsiliejus iš krantų ledyniniams ežerams.

„Šio ežero nuleidimas buvo vyriausybės prioritetas dėl didelės keltos rizikos. Kaip tik dabar sėkmingai užkirtome kelią katastrofai“, – sakė projekto vadovas Topas Bahaduras Khatri (Topas Bahaduras Chatris).

Pasak jo, beveik 150 m gylio ežero vandens lygis per pusmetį trukusius kruopščius darbus buvo pažemintas 3,5 metro – buvo nuleista daugiau kaip 5 mln. kub. metrų vandens.

Nepalo vyriausybė ežerą drenavo drauge su Jungtinių Tautų vystymo programa (UNDP). 40 Nepalo armijos kariškių ir daugiau kaip 100 vietos darbininkų kalniečių nuo balandžio pamainomis vykdė projektą, kuriam įranga buvo gabenama oru ir jakais.

„Buvo iškastas 45 m ilgio tunelis, kad būtų palengvintas nutekėjimas iš ežero. Mes taip pat įrengėme mechaninius vartus nuotėkiui reguliuoti“, – sakė armijos komandai vadovavęs pulkininkas leitenantas Bharatas Lalas Shrestha (Baratas Lalas Šresta). „Dėl vėjo, sniego ir išretėjusio oro galėdavome dirbti tik po dvi ar tris valandas per dieną. Tai buvo sunki užduotis“, – sakė jis.

1984–2009 metų ežero dengiamas plotas padidėjo nuo 0,4 iki 1,01 kv. km, tad buvo pradėta nuogąstauti, kad jis gali išsiveržti iš krantų ir užlieti žemiau esančius kaimus.

Ekspertai sako, kad potvynis būtų turėjęs katastrofiškų padarinių daugiau kaip 50 tūkst. žmonių, gyvenančių kaimuose netoliese ir net pietiniuose šalies rajonuose.

Vykdant projektą žemiau ežero esančiuose kaimuose taip pat buvo įrengtos išankstinio perspėjimo sistemos.

„Mūsų planas dabar yra pakartoti šį darbą ir kituose didelį pavojų keliančiuose ledyniniuose ežeruose“, – sakė T. P. Khatri.

Nepale yra maždaug 3 tūkst. ledyninių ežerų.

2014 metais didelės tarptautinės studijos išvadose buvo perspėta, kad ledynai Everesto regione dėl klimato kaitos iki šimtmečio pabaigos gali susitraukti apie 70 proc. ar net išnykti visiškai.

Katmandu įsikūrusio Tarptautinio integruoto kalnų vystymo centro (ICIMOD) paskelbtos iš palydovų darytos nuotraukos parodė, kad Nepalo ledynai nuo 1977 iki 2010 metų jau sumažėjo beveik ketvirtadaliu.

Abu vyrai pirmadienį įstrigo ant statmeno šlaito, kopdami į Šivlingo kalną šiaurės Indijoje, nurodė Lenkijos alpinizmo sąjunga (PZA).

Vienas iš alpinistų – Grzegorzas Kukurowskis (Gžegožas Kukurovskis) – neteko sąmonės ir, nors jam buvo suteikta medicinos pagalba, kitą dieną mirė.

Kitas lenkas – Lukaszas Chrzanowskis (Lukašas Chšanovskis) – mėgino nusileisti nuo kalno sienos, kai gelbėtojų sraigtasparniui ir Indijos armijos kariams nepavyko jo evakuoti.

Ketvirtadienį alpinistas nukrito iš 200–300 m aukščio ir nusirito į plyšį, o galiausiai mirė nuo nukritus patirtų sužalojimų.

Per festivalį atokiame kalnų kaime Hemise, surengtą budistų šventojo Naropos 1000-ųjų gimimo metinių proga, aidėjo būgnų ir dūdų muzika, šoko šokėjai ryškiais šilko kostiumais ir įspūdingais galvos apdangalais.

Šis Indijos šventasis ir scholastas XI amžiuje pradėjo vieną turtingą budizmo filosofijos tradiciją.

Naropos festivalis, vykstantis tik kas 12 metų, pritraukia daugybę budistų, ypač priklausančiųjų Drukpos mokyklai, kuri dominuoja Ladake ir Butane.

Hemise susirinkusioje minioje buvo ir Malaizijoje gimusi kinų kilmės aktorė Michelle Yeoh (Mišel Jio).

Indija garsėja daugybe religinių festivalių, tarp kurių yra pagrindinė hinduistų piligriminė kelionė Kumbha Mela, rengiama kas keleri metai.

Kitaip negu dažnai chaotiškai atrodanti Kumbha Mela, kai daugybė tikinčiųjų susirenka prie šventų upių ritualinėms maudynėms, Naropos festivalis rengiamas tyliame Himalajų kaime su rūmais ir garsiu vienuolynu, esančiame 45 km nuo regiono pagrindinio miesto Leho.

Savaitę truksiančio festivalio, kuris prasidėjo penktadienį, ryškiausias momentas buvo Šešių papuošalų, kurie, kaip manoma, priklausė Naropai, pademonstravimas per kelias valandas lauke vykusią ceremoniją.

Papuošalus, tarp kurių yra karūna, auskarai ir kaklo vėrinys, po spalvingais skėčiais sėdintiems vienuoliams ir tikintiesiems pademonstravo Drukpos mokyklos dvasinis lyderis.

„Atvykau iš Pietų Indijos. Atvažiavau pamatyti šio festivalio... Yra daug žmonių, atskridusių lėktuvu iš Pietų Indijos ir kitų šalių“, – sakė vienuolis Sonamas Phuntsokas iš Bengalūro. „Čia labai graži vieta. Ir oras labai geras. Daugybė žmonių atvyko čia, aš labai laimingas“, – pridūrė jis.

Kitas festivalio akcentas yra šventojo Padmasambhavos, Tibeto globėjo, didžiulio paveikslo ant šilko išskleidimas per įmantrias apeigas. Praėjusį kartą ši tanka buvo parodyta 2004 metais.