Jis apdovanotas pagrindiniu prizu už jautrų ir brandų pasaulio matymą.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusiame renginyje specialiuoju diplomu pažymėtas režisieriaus Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“ – už naujos lietuviško kino dramaturgijos paieškas, pranešė sąjunga.

Antras specialusis diplomas paskirtas režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmui „Prisimenu motinos balsą“ – už profesionalų ir įtaigų išskirtinės asmenybės kino portretą.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimai skiriami už reikšmingiausius sąjungos narių sukurtus kinematografijos kūrinius (kūrybinius darbus kine).

Apdovanojimų laureatus paskelbė Apdovanojimo komisijos nariai – Valdas Jakniūnas (komisijos pirmininkas), kino kritikė Rūta Birštonaitė, kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, kino režisierė Ramunė Rakauskaitė ir kino operatorius Viktoras Radzevičius.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus paskelbė savo apdovanojimą „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“, jau aštuntus metus skiriamą žymiausiems Lietuvos kino meno kūrėjams. Šiemet jis atiteko kino režisieriui Šarūnui Bartui.

Režisierius Rimantas Gruodis už nuopelnus dokumentiniam kinui 70-ojo jubiliejaus proga pagerbtas Lietuvos kultūros ministerijos padėkos raštu.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimai paskelbti jau aštuonioliktą kartą.

Pernai Kinematografininkų sąjungos apdovanojimo laureatu tapo kino operatorius Eitvydas Doškus – už filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ (rež. Šarūnas Bartas) vaizdo kultūrą. Specialiaisiais diplomais buvo apdovanoti: filmo „Edeno sodas“ aktorių ansamblis (rež. Algimantas Puipa) ir režisierius Algirdas Tarvydas – už filmą „Zigmas Zinkevičius. Pamilęs lietuvių kalbą“, už nuoseklų atidumą Lietuvos kultūros žmonėms.

Anot jo, filmų kūrimo situaciją Lietuvoje gerina ir tai, kad aktoriui gali tiesiog paskambinti ir pasikviesti jį pokalbiui dėl vaidmens.

– 2004 m. pasirodė jūsų filmas „Lengvai ir saldžiai“, 2006 m. – „Beringas“, 2009 m. – „Artimos šviesos“. Šių metų kūrinys – „Karalių pamaina“. Kas vienija jūsų filmus? Teko skaityti, kad jūsų filmuose labai ryški vienišumo tema.

– Gal tai ne tiek tema, kiek nuotaika, būsena. Temos skiriasi. Tai tokia žmogaus būsena, atskirtis. Nesvarbu, kad gyvename tarp žmonių, bet kiekvienas gyvename savo pasaulyje. Vienišas gali būti ne vienas žmogus. Bendruomenė, valstybė gali būti vieniša.

– Esate vilnietis, vaidinote Violetos Tapinienės teatro būrelyje, bet aktoriumi netapote.

– Ne, netapau. Juo tapti įkalbinėjo ne tik V. Tapinienė, bet ir, amžiną atilsį, Vytautas Čibiras, pas kurį mokiausi. Esu studijų metais vaidinęs kursiokų filmuose, bet tai normalu, visi mes vieni pas kitus vaidinome, bet kažkaip nepakeičiau režisūros į aktorystę.

– Kaip sugalvojote, kad jūsų profesija turėtų tapti kinas?

– Kinu svaigome nuo pirmų kursų, tik nelabai žinojome, su kuo tą kiną valgyti ir kaip jis iš viso daromas. Tais laikais kinas atrodė kaip nepasiekiamas kosmosas. Tuo metu aktyviai filmuojantys režisieriai buvo Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas.

Tada apie „skaitmenį“ niekas dar nekalbėjo. Buvo tik kino juosta, kuri buvo be galo, be proto brangi. Kalbos, kad ta kiną kažkaip įmanoma sukurti, visada buvo. Po truputį atsirado buitinės, nedidelės kameros, su kuriomis buvo galima filmuoti pirmus savo darbelius. Beje, „Lengvai ir saldžiai“ ir nufilmuota su tokia kamera.

Daugiau motyvacijos visa tai daryti gal buvo ne iš dėstytojų, akademijos, o iš grupelės, kuris susiformavo akademijoje. Su kai kuriais žmonėmis dirbu iki dabar, pavyzdžiui, su operatoriumi Rolandu Leonavičiumi, prodiusere Ieva Norviliene. Buvo ir kitų žmonių. Kai kurių jau ir gyvų nebėra.

– Minėjote, kad studijų metais nelabai įsivaizdavote, koks tas kinas, kaip jis daromas. Dabar jau turite patirties, sukūrėte tiek filmų. Ar maždaug taip ir įsivaizdavote tą kino pasaulį, filmavimą? Žmonėms iš šono atrodo, kad tai – ištisa šventė: įdomūs žmonės, nuotykiai, filmavimai ir pan.

– Taip, kaip įsivaizdavau, iš tikrųjų nėra. Jeigu kalbame apie tai, kaip aš įsivaizdavau, kai buvau pirmame ar antrame akademijos kurse, tikrai viskas yra visiškai kitaip.

Dauguma profesijų žmogui, kuris nesusidūrė su tuo, iš šalies atrodo labai romantiškai, daug smagiau. Taip pat yra su režisūra. Tai gana sunkus, labai tikslus darbas. Tos romantikos, žinoma, yra, negaliu sakyti, kad vien tik „ariame“. Be abejo, sutinki ir visą laiką bendrauji su labai įdomiais žmonėmis: aktoriais, kitais režisieriais, scenaristais, operatoriais. Tų smagių momentų tikrai nemažai.

– Tarp jūsų filmo „Artimos šviesos“, sukurto 2009 m., ir šiemet sukurto filmo „Karalių pamaina“ yra septyneri metai. Kino apžvalgininkė Mantė Valiūnaitė rašė: „I. Miškinis sugrįžta po septynerių metų pertraukos, norėdamas įrodyti, kad nuoširdžiai norint kurti filmą, finansų stygius nėra kliūtis“. Ar tai reiškia, kad septynerius metus nefilmavote dėl to, kad trūko pinigų?

– Ne. Galima taip pasakyti – reali pertrauka truko gal penkerius metus. Buvo visko: pasimetimo, kūrybinė krizė ir dar begalė kitų veiklų. Prieš dvejus metus vėl pradėjau intensyviai dirbti. Pirmiausia, bendradarbiauti su scenaristu Sauliumi Drunga. Galiu pasakyti, kad „Karalių pamaina“ užtruko ne septynerius, o dvejus metus.

– Kai režisierius sumano statyti filmą, ar jis pradeda nuo pinigų paieškos?

– Ne, tikrai ne. Žinoma, galiu atsakyti tik už save, bet pirmiausia aš negalvoju nei apie pinigus, nei apie kino teatrus, nei apie tai, kaip tas kinas atrodys. Pirmiausia yra idėja. Paskui ateina, kaip tą idėją įgyvendinti. Net ne tai, kaip parašyti scenarijų.

– Daugelis žmonių iš tikrųjų dažnai stovi vietoje, trypčioja, galvodami, kad jie neturi pinigų ir todėl negali nieko padaryti. Jūs sakote, kad ne tai svarbu?

– Jeigu labai norisi, [...] lengviausia filmus kurti be pinigų. Tikrąja tų žodžių prasme – lengviausia filmą sukurti be pinigų. Taip, gal jis nebus didžiulis filmas, bet minimaliai viską padaryti įmanoma. Esi laisvas kurti. Jei turi daug draugų, šeimos narių, juos gali motyvuoti ne honorarais, o kažkokiais kitais dalykais. Pirmą filmą visada galima padaryti už labai nedaug pinigų.

– Sakote, kad svarbiausia – idėja. Ar ta idėja atsiranda, kai atsiranda tinkamas scenarijus, ar scenarijus atsiranda po idėjos?

– Be abejo, kad pirmiausia atsiranda idėja, mintis. Galima sakyti, kad tai įkvėpimas. Paskui seka darbas – scenarijaus parašymas. Idėja turi kažkuo virsti, kūriniu. Scenarijus jau yra kūrinys. Tai man labai sunku visada.

– Ar scenarijų rašote pats?

– Šį kartą man buvo daug lengviau, nes aš dirbau su S. Drunga, kuris yra profesionalus dramaturgas. Man dėl to pasisekė. „Artimas šviesas“ rašiau vienas, o „Karalių pamainas“ – su Sauliumi.

– Kaip atsiranda tam tikri personažai? Ar rašydamas scenarijų galvojate, kokie aktoriai juos galėtų kurti, ar renkatės vėliau?

– Rašant jau žinojau, kas atliks vieną vaidmenį „Karalių pamainoje“. Konkrečiai žinojau, kas atliks daktaro vaidmenį – Dainius Gavenonis. Ir Saulius tai žinojo. Kitus aktorius pasirinkau jau besibaigiant scenarijui, nes realiai scenarijus buvo rašomas dar tada, kai jau repetavome. Dienomis su aktoriais repetuodavome, o Saulius naktį dar rašydavo kitas scenas arba jas keisdavo, mes pasitardavome.

– Ar D. Gavenonis žinojo, kad personažas kuriamas specialiai jam?

– Dar net nebaigus scenarijaus mes jau su juo kalbėdavome, diskutuodavome apie tai.

– Ar Lietuvoje yra aktorių, iš kurių galima rinktis?

– Taip. Lietuvoje gera situacija tuo atžvilgiu, kad visi aktoriai labai lengvai pasiekiami. Galima paskambinti aktoriui, jei ne jam, tai kažkam, kas jį pažįsta, ir sakyti – eikime išgerti kavos, arbatos ir pasišnekėti. Tai labai paprasta.

Kitose, didesnėse, šalyse reikia skambinti agentui, kuris dar apsispręs, ar galima kviesti tą aktorių, reikia duoti scenarijų. Tas kelias labai ilgas. Lietuvoje tai – kaip kaimynui paskambinti.

– Jūs su filmu „Karalių pamaina“ kaip tik keliaujate po Lietuvą. Po filmo peržiūros susitinkate su žiūrovais. Kaip jie priima, ko klausia?

– Klausimai įvairūs. Nors filmas nėra labai linksmas, priima kažkaip labai šiltai. Man pačiam tai labai malonu. Ketvirtadienį Panevėžyje, trečiadienį Klaipėdoje vyko tikrai šiltos, geros diskusijos. Klausimai nebuvo labai paprasti. Kartais netgi būdavo tokių žiūrovų, kurie užduodavo ir patys atsakydavo į klausimą, staiga prasidėdavo analizė, diskusija. Kartais už tai užtekdavo padėkoti – taip, ačiū.

– Žmonės džiaugiasi lietuvišku kinu, yra jo pasiilgę?

– Turbūt. Nežinau, ar dėl to, kad lietuviškas, ar kad šiaip kinas. Visada smagiau, kad galima su autoriumi šnekėti be kažkokio barjero, kad autorius ne kažkur kitur, o čia, šalia. Praktiškai esame kaimynai iš vieno ar kito miesto. Man atrodo, kad žiūrovams tai turėtų būti įdomu. Galima pristatyti kiną, ne tik pažiūrėti.

Didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ persirito į antrą pusę: šeštadienį pristatyti festivalio konkursinių programų filmai, tarp kurių varžosi ir penki lietuviški darbai. Vienas jų – Igno Miškinio naujausias filmas „Karalių pamaina“ („Kings' Shift“), kurio premjera įvyko konkursinių programų pristatymo vakarą.

Drama „Karalių pamaina“ pasakoja apie jauną policininką, turintį saugoti karo nusikaltimais įtariamą ligonį. Režisierius subūrė ypač stiprią lietuvių aktorių komandą: čia vaidina nacionalinę premiją gavęs aktorius Dainius Gavenonis, pernai Berlyno kino festivalyje tarp geriausių Europos aktorių patekusi Aistė Diržiūtė, šiemet geriausiu „Kino pavasario“ lietuvių kino aktoriumi nominuotas Vainius Sodeika.

Trijose konkursinėse programose varžysis 47 filmai

Tradiciškai „Kino pavasaris“ pristatė tris konkursines programas: „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“ ir „Trumpas konkursas“. Į šias programas atrinkta 47 stipriausi nauji filmai iš Vidurio–Rytų Europos ir Baltijos jūros regiono. Tarp pretendentų – ir 5 lietuviškos premjeros: „Karalių pamaina“, penktadienį pristatytas Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis“ ir trys trumpametražiai filmai: Gabrielės Urbonaitės „Namo“ („Back“), Nathano Jurevičiaus „Virsmas“ („Junction“) ir Johano ir Urtės Oettinger „Nuopuolis“ („Downfall“).

Į Vilnių atvykusi tarptautinė žiuri rinks geriausius minėtų konkursinių programų filmus. Nugalėtojams ir šiemet piniginius prizus įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

Programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmai ir žiuri nariai

„Kino pavasaris“ buvo, yra ir bus gero kino vizitinė kortelė. Didžiuojamės būdami šios gražios kino šventės dalimi. ERGO draudimo grupė Baltijos šalyse jau ketvirtą kartą yra konkursinės programos pagrindinis partneris. Ši programa sulaukia tarptautinio pripažinimo ir daugelis kino kūrėjų laiko prestižu į ją patekti. Džiugu ir tai, kad Vilnius tampa savotišku tramplinu ne tik Europos kino kūrėjams, bet ir Vilniuje debiutuojantiems režisieriams. Linkiu gero, gražaus, kokybiško, solidaus, gyvenimiško ir nekasdieniško kino“, – sveikino pagrindinio festivalio partnerio ERGO komunikacijos direktorė Baltijos šalyse Lina Jakučionienė.

„Nauja Europa – nauji vardai“ – jau devintą kartą vykstanti konkursinė programa. Filmai šiai programai atrenkami iš Rytų ir Vidurio Europos. Tai turi būti debiutinis arba antrasis kino kūrėjo darbas. „Kino Pavasario“ komanda peržiūrėjo per 50 pernai sukurtų programos kriterijus atitinkančių filmų ir iš jų išrinko 10 stipriausių – jie pateko į konkursinę programą.

Programoje varžosi šie filmai: „Eva Nova“ („Eva Nova“, rež. Marko Škop), „Valpurgijos naktis“ („Walpurgis Night“, rež. Marcin Bortkiewic), „Gera žmona“ („A Good Wife“, rež. Mirjana Karanovic), „Mūsų kasdienis gyvenimas“ („Our Every Day Life“, rež. Ines Tanovič), „Mano dukterys karvės“ („These Daughters of Mine“, rež. Kinga Debska), „Drėgmė“ („Humidity“, rež. Nikola Ljuca), „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb), „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“, rež. Agnieszka Smoczyńska), „Filmas apie šeimą“ („Family Film“, rež. Olmo Omerzu), „Troškulys“ („Thirst“, rež. Svetla Tsotsorkova).

Juos vertins šie žiuri nariai: Andrei Plakhovas (kino kritikas ir kino istorikas, Rusija), Jinas Parkas (Busano filmų festivalio programos sudarytojas, Pietų Korėja), Javieras Garcia Puerto (vienas iš Talino filmų festivalio programos sudarytojų, Ispanija), Gustas Van den Berghe (filmo „Liuciferis“ režisierius, Belgija), Pamela Biénzobas (kino kritikė, Čilė).

„Man ir kitiems žiuri nariams didelė garbė būti festivalio, kuriame tiek daug puikių filmų, komisijoje. Kinas pražysta tokiame kino festivalyje kaip „Kino pavasaris“, – sakė žiuri narys Javieras Garcia Puerto.

„Nauja Europa – nauji vardai“ programą taip pat vertins ir Tarptautinė ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos CICAE žiuri, sudaryta iš Otto Premingerio instituto kuratorės Gertraud Eiter (Austrija) ir „Kino pasakos“ komunikacijos ir programų vadovės Rūtos Švedkauskaitės (Lietuva).

Programos „Baltijos žvilgsnis“ filmai ir žiuri nariai

Trečius metus vyksianti konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“ supažindins su įdomiausiais ir aktualiausiais filmais iš šalių, turinčių prieigą prie Baltijos jūros. Šioje programoje atrasti filmai vėliau puikiai įvertinti kino pasaulyje. Tarp jų – pernai geriausiu programos režisieriumi pripažintas Danijoje kuriantis Joshua Oppenheimeris, kurio dokumentinis filmas „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“) šiemet buvo nominuotas „Oskarui“, praėjusių metų „Baltijos žvilgsnyje“ nugalėjęs trileris „Mano vardas Viktorija“ („Victoria“) vėliau tapo geriausiu filmu Vokietijoje ir pateko į Europos kino meno akademijos nominacijas.

Šiemet „Baltijos žvilgsnio“ programoje varžosi: „Aušra“ („Dawn“, rež. Laila Pakalnina), „Donžuanas“ („Don Juan“, rež. Jerzy Sladkowski), „Karalių pamaina“, („Kings‘ Shift“, rež. Ignas Miškinis), „Jungtinės meilės valstijos“ („United States of Love“, rež. Tomasz Wasilewski), „Komuna“ („The Commune“, rež. Thomas Vinterberg), „Karas“ („A War“, rež.Tobias Lindholm), „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („My good Hans“, rež. Alexander Mindadze), „Mariupolis“ („Mariupolis“, rež. Mantas Kvedaravičius), „Čia visad šviečia saulė“ („Under The Sun“, rež. Vitaly Mansky), „Močiutė šoka ant stalo“ („Granny‘s Dancing on The Table“, rež. Hanna Skold).

Filmus vertins šie žiuri nariai: Arielas Schweitzeris (kino kritikas ir istorikas, Izraelis, Prancūzija), Margita Gosheva (aktorė, Bulgarija), Juliette Lepoutre (kino prodiuserė, Prancūzija), Grainne Humphreys (Dublino tarptautinio filmų festivalio direktorė, Airija), Tobias Nölle (filmo „Aloyzas“ režisierius, Šveicarija).

„Praėjusiais metais čia dalyvavau kaip aktorė, o šiemet esu geriausios konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narė. Pavadinčiau tai tikra sėkme. Linkiu sėkmės ir visiems dešimt filmų – mes būsime negailestingi“, – juokavo viena iš komisijos narių Margita Gosheva.

Programos „Trumpas konkursas“ žiuri nariai

„Kino pavasario“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje bus parodyti 27-i filmai, kurių trukmė – nuo 5-ių iki 37-ių minučių. „Trumpame konkurse“ rungsis 2015–2016 m. sukurti filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių.

Šiuos filmus vertins trys žiuri nariai: Yorgos Zoisas (filmo „Įsibrovimas“ režisierius, Graikija), Martin Mejia Rugelesas (filmo „Gimdymas“ režisierius, Kolumbija) ir Uisenma Borchu (filmo „Nežiūrėk į mane taip“ režisierė, Mongolija).

„Didelė garbė būti čia, nes visi pradėjome nuo trumpametražių filmų. Tikiuosi, kad šioje programoje pavyks atrasti puikių ateities trumpametražių filmų režisierių“, – kalbėjo režisierius Yorgosas Zoisas.

Vilniuje vykstančiame festivalyje „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“ dviejų Lietuvos režisierių filmų premjeros – Mariaus Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis“ ir Igno Miškinio vaidybinio filmo „Karalių pamaina“. I. Miškinis į filmo premjerą kviečia po septynerių metų pertraukos.

Prieš dvylika metų režisierius I. Miškinis debiutavo su trumpametražiu filmu „Lengvai ir saldžiai“, po poros metų sukūrė ilgametražį filmą „Diringas, dar po kelių – „Artimos šviesos“. Naujausias jo ilgametražis filmas „Karalių pamaina“ pasirodo po septynerių metų pertraukos. Kaip ir ankstesniuose savo filmuose, I. Miškinio filmo veiksmas vyksta naktį.

„Naktis – susikaupimo, koncentracijos metas, tarsi viskas labiau paryškėja, kai didžiąją dalį miegame, o kažkam vyksta gyvenimas“, – aiškina režisierius.

Filmo scenarijų I. Miškinis kūrė drauge su Sauliumi Drunga. Jie pasakoja istoriją apie jauną policininką, priemiesčio klinikoje saugantį komos ištiktą ligonį, įtariamą nusikaltimais per Antrąjį pasaulinį karą.  Policininkas turi priimti sudėtingiausią sprendimą – kam jis pasiryžęs saugodamas įtariamojo gyvybę, kai visas pasaulis trokšta šio mirties.

Filme vaidina Vidas Petkevičius, Aistė Diržiūtė ir Dainius Gavenonis. Pagrindinį policininko vaidmenį kuria aktorius Vainius Sodeika. Jam tai – pirmasis vaidmuo ilgametražiame filme.         

„Personažas labai koncentruotas, disciplinuotas, su dideliu pareigos ir atsakomybės jausmu, galima iš jo pasimokyti. Jis papuola į tokį beprotnamį, išgyvena nepaprastą naktį“, – pasakoja aktorius V. Sodeika.

Filmo premjera įvyks šį šeštadienį Vilniuje, kino centre „Forum Cinemas Vingis“. Šis filmas, kaip ir penktadienį rodysimas M. Kvedaravčiaus „Mariupolis“, dalyvauja „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“.