– Ar didelė problema dėl vietų darželiuose ne tik Vilniuje, bet ir kituose didmiesčiuose?

– Kai tėvams reikia pasirinkti darželį, kyla didelis nerimas. Jeigu negaunama vietos norimame ar šalia namų esančiame darželyje, kiekvienas gali pasakyti, kad susidūrė su problema. Na, o jeigu kalbėtume apskritai, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikų yra ugdomi šiuo metu darželiuose, tai galima pasidžiaugti, kad šis skaičius didėja. Tėvai vis labiau patiki ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą švietimo įstaigoms. Jau turime daugiau kaip 90 proc. tiek keturmečių, tiek trimečių, kurie dalyvauja ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Dvimečių yra šiek tiek mažiau – apie 80 proc. Akivaizdu, kad dar yra dalis šeimų, kurios apsisprendžia vaikučius iki trejų metų ugdyti namuose, nes turi tokią galimybę.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip reikėtų rinktis darželį, į ką svarbu atkreipti dėmesį, kuo pasikliauti: ar tėvų nuomone, ar forumuose pasiklausinėti?

– Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi parengusi savo ikimokyklinio ugdymo programą. Tai jos daro pagal ministro nustatytus kriterijus. Ir apie tai, kokia yra ugdymo programa, vaiko dienotvarkė, kokios planuojamos veiklos, tikrai galima rasti ikimokyklinio ugdymo įstaigų svetainėse. Tad reikėtų pasidomėti. Kadangi gyvename socialinės medijos pasaulyje, tai, be abejo, galima pasiklausti ir tą darželį lankančių vaikų tėvų nuomonės. Tik vertėtų nepamiršti, kad jie gali pateikti tik savo asmeninę, subjektyvią nuomonę. Patarčiau pasikalbėti ir su darželio vadovu, nepasikliauti vien tėvelių nuomone. Sprendimą reikėtų priimti įvertinus, ar darželis patogioje tėvams vietoje – šalia namų, taip pat – kitus aspektus.

Ikimokyklinis ugdymas yra decentralizuotas ir paliekama laisvė kurti ugdymo turinį, papildyti savitais elementais ir taip geriausiai atliepti tėvelių poreikius.

 

– Ar verta įsiprašyti į darželį pabūti bent trumpai ir savo akimis pamatyti, kaip kas vyksta, pabendrauti galbūt su pačiomis auklėtojomis?

– Verta pasiskambinti darželio administracijai ir pasidomėti tokia galimybe. Kai kurie darželiai organizuoja atvirąsias veiklas, atvirąsias dienas. Tokia pažintis labai prasminga vaikams. Jie jaučiasi ramesni, lengviau adaptuojasi, jei iš anksto tėveliai apie tai kalba, ruošia, pasakoja, apie pasikeisiančią dienotvarkę, naujas veiklas. Ir patys tėveliai mažiau patirs streso, kai reikės vaiką vieną palikti darželyje.

– Minėjote, kad kiekvienas darželis turi savo ugdymo programą. Vadinasi, jos gali skirtis?

– Ikimokykliniame ugdyme turime nacionaliniu lygmeniu patvirtintus ikimokyklinio ugdymo kriterijus, bendrąsias rekomendacijas, ką turi išpildyti kiekvienas darželis. Tačiau ikimokyklinis ugdymas yra decentralizuotas ir paliekama laisvė kurti ugdymo turinį, papildyti savitais elementais ir taip geriausiai atliepti tėvelių poreikius. Kai kurios įstaigos, išnaudodamos savo infrastruktūrą, papildo ugdymą tam tikromis fizinėmis veiklomis. Kai kurios pasirenka sveikos mitybos tam tikrą idėją arba meninį ugdymą (dailės ir pan.). Turi pedagogus, kurie specializuojasi tose srityse. Darželiuose turime ir netradicinio ugdymo pedagogikas.  

„Jų turėtų užtekti iki rugsėjo 1-osios. Naujais mokslo metais, atsižvelgus į pasikeitusį vaikų skaičių, bus paskaičiuota ir paskirstyta nauja suma“, – nurodoma pranešime.

Anot ministerijos, lėšos skirtos privalomam ikimokykliniam ugdymui. Vaikui privalomas ikimokyklinis ugdymas skiriamas, jei jis auga šeimoje, patiriančioje socialinę riziką.

Privalomas ugdymas taip pat gali būti skiriamas ir vaikui, jei tėvai stokoja socialinių ar pozityvių tėvystės įgūdžių, jei vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, bet tėvai nesudaro sąlygų juos tenkinti, jei tėvai išgyvena sunkumus, yra netekę darbo.

Mokinių registro duomenimis, privalomas ikimokyklinis ugdymas 2023 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais yra skirtas 664 vaikams. Praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu privalomas ikimokyklinis ugdymas buvo skirtas 419 vaikų.

Iš viso Lietuvoje pagal ikimokyklinio ugdymo programas yra ugdoma apie 100 tūkst. darželinukų.

„Visi vaikai, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, šeimos socialinės padėties, poreikių privalo turėti geriausias galimybes gauti kokybišką ugdymą ir perspektyvas suteikiantį išsilavinimą“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinis ugdymas tampa visuotiniu vaikams nuo 2 metų amžiaus. Tai reiškia, kad kiekvienam ikimokyklinukui turės būti užtikrinta vieta ugdymo įstaigoje, jei to pageidautas tėvai (globėjai). 

ŠMSM nurodo, kad valstybė iki 2027 m. ikimokyklinio ugdymo plėtrai, prieinamumui, kokybei stiprinti numato skirti daugiau nei 78 mln. eurų ES fondų lėšų. Beveik pusė šios sumos numatyta socialinę riziką patiriančių šeimų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtraukimui į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kad jie turėtų lygias sąlygas ugdytis kartu su bendraamžiais.

LNK reportažas:

Už darželius atsako savivaldybės

Ministerija nurodo, kad ikimokyklinis ugdymas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija – savivaldybės yra atsakingos už darželių veiklą, ikimokyklinio ugdymo prieinamumą ir kokybę. Tačiau tam skiriamas ir labai didelis valstybės dėmesys.

„Švietimo įstatymo pataisos dėl visuotinio ikimokyklinio ugdymo priimtos praėjusios Seimo ir Vyriausybės kadencijos metu – 2020 metais. Sprendimas yra teisingas, tačiau jo įgyvendinimas kelia nemažai iššūkių, nes dalyje savivaldybių trūksta infrastruktūros arba darželių vietų visuotiniam ikimokykliniam ugdymui užtikrinti“, – pažymi ministrė.

Sprendimas yra teisingas, tačiau jo įgyvendinimas kelia nemažai iššūkių, nes dalyje savivaldybių trūksta infrastruktūros arba darželių vietų visuotiniam ikimokykliniam ugdymui užtikrinti.

Valstybė skiria lėšas ikimokyklinukų ugdymui, jiems taip pat priklauso vadinamasis „krepšelis“, iš kurio mokami atlyginimai pedagogams, numatytos lėšos ugdymo priemonėms. ŠMSM pranešime teigiama, kad naujoms ugdymo vietoms kurti yra numatyta daugiau nei 27 mln. Eur, iš kurių beveik 4 mln. Eur skirti sostinės regionui.

Daugiau nei 35 mln. Eur bus skirti tam, kad į darželius būtų sėkmingai įtraukti vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų ar turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Šiomis lėšomis bus finansuojamas vaikų pavėžėjimas į švietimo įstaigą, individualios ugdymo priemonės, neformalus ugdymas, maitinimas. Socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams turėtų būti užtikrintas privalomas ikimokyklinis ugdymas ir taip sukurtos sąlygos lygiam mokymosi startui mokykloje, mažinami skirtumai, kuriuos vaikai patiria dėl skirtingos šeimos socialinės, ekonominės, kultūrinės ir kt. situacijos.

Už daugiau nei 16 mln. Eur numatyta atnaujinti ikimokyklinio ugdymo turinį, ugdymo programos gaires, tobulinti mokytojų kvalifikaciją, įrengti visos dienos mokyklos erdves ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas vykdančiose įstaigose.

S. Žiūros nuotr.

Savivaldybės planuoja 19 naujų darželių

Ministerijos duomenimis, 18 savivaldybių laisvų vietų darželiuose nėra. 42 savivaldybėse laisvų vietų yra, tačiau laisva vieta nebūtinai atitinka poreikį, tėvų pageidavimus pagal amžiaus grupes ar vietovę. T. y., įstaigą nori lankyti 2 metų vaikas, o laisva vieta yra 5-mečių grupėje.

Remiantis savivaldybių duomenimis, Lietuvos savivaldybėse yra apie 7000 laisvų vietų darželiuose.

Keturmečių, nelankančių ugdymo įstaigos, 2021 m. spalio 1 d. duomenimis, buvo 3200 vaikų (10,5 proc.). Maždaug toks skaičius vaikų kitąmet gali papildomai įsilieti į darželius.

Prognozuojama, kad iki 2025 metų savivaldybėse būtų reikalinga įrengti papildomai apie 6500 vietų grupėse. Remiamasi prielaida, kad kasmet vaikų skaičius darželiuose padidėtų bent 10 proc. kiekvienoje amžiaus grupėje.

„Situacija nėra paprasta. Dirbti turime išvien. Pirmiausia, svarbu sutarti su Lietuvos savivaldybių asociacija dėl visuotino ugdymo tikslesnių parametrų bei konkrečių darželių infrastruktūros plėtros planų iki 2025 m. Reikia paskatinti savivaldybes priimti sprendimus, kurie padėtų užtikrinti geresnį ikimokyklinio ugdymo įstaigų prieinamumą. Taip pat svarbu orientuotis į geresnį jau veikiančių ugdymo įstaigų pastatų pritaikymą ikimokykliniam ugdymui, o ne naujų įstaigų steigimą ir pastatų statymą. Taip pat užtikrinti vaikų gyvenančių socialinės rizikos šeimose ir turinčių specialių poreikių integraciją į ugdymo įstaigas, tiek valstybines, tiek privačias“, – artimiausias gaires pateikė ministrė.

Smarkiai išaugus maisto produktų kainoms, maitinimo paslaugų teikėjai skundžiasi, kad sunkiai sekasi užtikrinti kokybišką racioną darželiams, todėl kilo poreikis keisti vienos dienos maitinimo normą. Įkainis, kaip pažymima savivaldybės pranešime, didės neženkliai, tačiau leis užtikrinti tinkamą ir vaikų amžių atitinkantį maitinimo režimą ir raciono vertę.

Vaikų maitinimo normos 10,5 ir 12 val. dirbančiose lopšelio grupėse – 2,60 euro (buvo 2,20 Eur), darželio grupėse – 2,90 euro (buvo 2,50 Eur). Priešmokyklinio ugdymo grupėse pusryčiams ir pavakariams skiriama – 1,16 euro (buvo – 0,84 Eur ir 0,53 Eur), pietums – 2,10 euro (buvo 1,80 Eur).

24 val. dirbančiose lopšelio grupėse – 2,90 euro (buvo 2,50 Eur), darželio grupėse – 3,20 euro (buvo 2,80 Eur). Priešmokyklinio ugdymo grupėse pusryčiams ir pavakariams skiriama – 1,16 euro (buvo – 0,84 Eur ir 0,53 Eur), pietums – 2,10 euro (buvo 1,80 Eur), vakarienei – 0,84 euro (buvo 0,31 Eur).

Vaikų maitinimo normos ne ilgiau kaip 4 valandas dirbančiose lopšelio grupėse – 2,10 euro (buvo 1,70 Eur), darželio grupėse – 2,30 euro (buvo 1,90 Eur). Priešmokyklinio ugdymo grupėse pusryčiams – 1,16 euro (buvo – 0,84 Eur) ir pietums – 2,10 euro (buvo 1,80 Eur).

Šie pakeitimai savivaldybės ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose leis pagerinti kokybę, bus užtikrintas sveikos mitybos reikalavimus atitinkantis vaikų maitinimas. Kaip ir iki šiol lieka galioti 2021-ųjų pakeitimas nemokamai skirti pietus priešmokyklinukams. 

Šis Vilniaus savivaldybės sprendimas įsigalios nuo liepos 1 d.

Informaciją apie planuojamą priimti į įstaigą vaikų skaičių, amžių, ugdomąją kalbą, ugdymo metodiką įstaigos vadovai į informacinę sistemą suves iki vasario 1 dienos.

Iki mėnesio vidurio vyks pateiktų duomenų analizė, iki vasario pabaigos duomenys bus tvirtinami, o kovo 1–10 dienomis duomenys tėvams bus skelbiami internete.

Šiuo laikotarpiu bus galima patikrinti, ar komplektuojamos grupės tam tikrose įstaigose, kiek vaikų ir kokio amžiaus priims įstaiga.

Esant poreikiui, tėvai ar globėjai galės redaguoti prašymą. Vaikų priskyrimas į grupes vyks nuo kovo 18 iki 31 dienos.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Elektronines sutartis reikės pasirašyti per dešimt kalendorinių dienų. Iš sąrašų išbraukus vaikus, kurių tėvai ar globėjai nepasirašė elektroninių sutarčių, į laisvas vietas bus priskiriami vaikai iš eilės, taip pat bus galima redaguoti ar pateikti prašymus į laisvas vietas, o priėmimas vyks nuolat.

„Keisdami vaikų priėmimo į švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarką, siekiame, kad procesas taptų aiškesnis, išvengtume gudravimo atvejų, kai formuojant grupes redaguojamas ar pateikiamas naujas prašymas. Be to, trumpesnis sutarčių pasirašymo laikas likusiems laukti eilėje leis greičiau patekti į atsilaisvinusias vietas“, – pranešime sakė Vilniaus savivaldybės mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

Anot savivaldybės, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigoms priskirtos teritorijos liko tos pačios. Įtrauktos naujos įstaigos skelbiamos internete.

„Manytina, kad politinės partijos siekia parodyti savo kelią, savo viziją, o susitarus būtų sunku ją rodyti. Prieš rinkimus noras turėti šiek tiek išskirtinumo, skirtumų – suprantamas. Bet verta tikėtis, kad po rinkimų, kuomet reikės įgyvendinti savo pažadus, Nacionalinis susitarimas įgaus dar didesnę prasmę“, – „Žinių radijui“ sakė P. Baltokas.

Anot jo, nacionalinis susitarimas dėl švietimo yra būtinas.

„Švietimo tema yra pagrindinė ir labai stipriai aktualizuota daugelio partijų programose, tai džiugina. Klausimas, kaip pasiekti tam tikrus tikslus, be jokios abejonės, yra lygiai tiek pat sunkus, kaip ir pati vizija, ką mes norime padaryti. Tikrai tikimės ir apie tai kalbama jau praktiškai metus, kad turės atsirasti nacionalinis susitarimas, kuris tam tikras partijų programas suliestų ir rastų sankabą po rinkimų“, – teigė jis.

Tikisi, kad „lygaus starto“ įstatymas bus priimtas rudens sesijoje

Prezidentūra tikisi, kad šią savaitę šalies vadovo Gitano Nausėdos Seimui teikiamas vadinamasis „lygaus starto“ įstatymas bus priimtas rudens sesijoje. Prezidento patarėjo P. Baltoko teigimu, Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siūloma ankstinti priešmokyklinį ir pradinį ugdymą, taip pat vaikams iš socialinės rizikos šeimų įvesti privalomą ikimokyklinį ugdymą, galėtų būti priimtos ir po Seimo rinkimų.

„Mes tikimės, kad rudens sesijos metu šis įstatymas bus priimtas (...) Todėl įstatymo pasiūlymai yra aktualūs tiek dabartiniam Seimui, tiek ateities Seimui, tiek ir dar toliau“, – „Žinių radijui“ teigė patarėjas, pridurdamas, kad parlamentas šiai prezidento iniciatyvai gali pritarti ir po spalį vyksiančių Seimo rinkimų.

„Tikslas nėra verstis kūlversčiu iki rinkimų“, – pabrėžė jis.

Prezidentūra siūlo jau nuo 2021 m. užtikrinti privalomą ikimokyklinį ugdymą vaikams iš socialinės rizikos šeimų, o nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. – priešmokyklinio ugdymo ankstinimą vaikams nuo 5 metų. Nuo 2024 m. siūlomas pradinis ugdymas nuo 6 metų.

Ugdymo užtikrinimas – valstybės pareiga

Prezidento patarėjas P. Baltokas akcentuoja, kad šalies vadovas siūlo užtikrinti ikimokyklinį ugdymą vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų, o ne padaryti jį privalomu. Prezidento patarėjo teigimu, vaikams iš socialiai jautrių šeimų užtikrinti kokybišką ankstyvąjį ugdymą galima per savivaldybių bei valstybės sąveikavimą. Anot P. Baltoko, valstybė turi savivaldybėms užtikrinti reikalingas trūkstamas priemones, t. y. pilną ugdymo krepšelį bei pavėžėjimo paslaugas.

„Prezidentas įstatymo pataisomis dėl ankstyvojo ugdymo siūlo ne privalomą, bet, labai norime akcentuoti, užtikrinamą ikimokyklinį ugdymą vaikams, augantiems socialinę riziką patiriančiose šeimose. Užtikrinimas reiškia, kad savivaldybė gauna papildomus įrankius, kurių galbūt šiandien dar šiek tiek trūksta: pilną ugdymo krepšelį, pavėžėjimą. Tokiu atveju sudaromos galimybės toms šeimoms teikti pagalbą užtikrinant ikimokyklinį ugdymą“, – „Žinių radijui“ teigė P. Baltokas.

Ikimokyklinis ugdymas vaikams, augantiems socialines rizikas patiriančiose šeimose, turi būti užtikrintas.

Prezidento patarėjas pabrėžia, kad, kalbant apie privalomą ugdymą, labiau akcentuojama būtų tai, kad socialinės rizikos šeima būtų priversta savo vaiką leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

„Kuomet mes sakome užtikrinamas, mes sakome, kad iš tikrųjų savivaldybė, kartu su valstybe imdamasi visų papildomų priemonių, tiek techninių, tiek ir minkštųjų, edukacinių priemonių, turi užtikrinti, kad tų vaikų ikimokyklinis ugdymas vyktų“, – akcentavo jis.

P. Baltokas taip pat atkreipia dėmesį, kad socialinės rizikos šeimų yra įvairių. Pasak jo, tik išskirtiniais atvejais reikėtų skirti privalomą ikimokyklinį ugdymą.

„Galbūt kai kuriose šeimose tai gali vykti dar ir namuose ir tik išskirtiniais, kraštutiniais atvejais mes turime įjungti jau privalomumo momentą. Tai siūlomos pataisos šiuo atveju yra pakankamai lanksčios, bet su vienu aiškiu tikslu – ikimokyklinis ugdymas vaikams, augantiems socialines rizikas patiriančiose šeimose, turi būti užtikrintas“, – teigė jis.

Šalies vadovo patarėjas švietimui taip pat pabrėžia, kad dabartinė tvarka, kai socialinis darbuotojas nusprendžia, kai vaikui iš socialinės rizikos šeimos privaloma lankyti darželį, yra nepakankama.

„Valstybės kontrolės ataskaita sako, kad paskutiniais metais toks ugdymas užtikrinamas, paskiriamas yra iš šešiasdešimt septyniems – septyniasdešimt vaikų. Tai jeigu mes kalbame, kad tokių ikimokyklinio amžiaus vaikų Lietuvoje yra apie 4,5 tūkst., tai skaičius iš tikrųjų yra šiek tiek mažokas“, – sakė P. Baltokas.

„Skyrus šiuo dar galiojančiu įstatymu privalomą ikimokyklinį ugdymą, įsijungia visi mechanizmai, kuriuos savivaldybė turi tokiu atveju finansuoti, ir būtent dėl tam tikro finansinio stygiaus, dėl neturėjimo įrankių kartais to tiesiog nėra daroma“, – pridūrė jis.

Jis akcentuoja, kad ikimokyklinio ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinės rizikos šeimų „turi būti ir tam tikra prasme valstybės pareiga“. P. Baltoko teigimu, sąveikaujant valstybei bei savivaldybėms, vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų būtų įtraukti į kokybišką ankstyvąjį ugdymą.

Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti ministerijos inicijuotą projektą, kuriuo siekiama ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme tautinių mažumų vaikams per savaitę skirti 5 valandas mokymui lietuvių kalba. ŠMSM taip pat planuoja artimiausiu metu įsteigti Tautinių mažumų švietimo tarybą arba komisiją, kuri atliktų tautinių mažumų ugdymo stebėseną ir patartų ministrui tautinių mažumų švietimo politikos formulavimo ir įgyvendinimo klausimais.

„Tautinių mažumų švietimas ir jo rezultatyvumas yra tęstinė ir kompleksinė problema, neatsiradusi per vieną dieną. Atotrūkis, tarp vaikų iš tautinių mažumų mokyklų ir mokinių, kurie lanko lietuviškas mokyklas, tikrai yra, jį parodė ir PISA rezultatai. Mes tai pastebime ir analizuodami lietuvių kalbos egzamino rezultatus“, – Eltai sakė švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėja dr. Barbara Stankevič.

Ministro patarėja atkreipia dėmesį, kad nuo 2011 metų, kai buvo pakeista lietuvių kalbos egzamino programa, tautinių mažumų mokyklose besimokančių vaikų valstybinės kalbos egzamino rezultatų atotrūkis ne tik nemažėjo, bet net didėjo, ypač 2018 m., kai neišlaikiusių egzamino procentas siekė net 25,25 proc. B. Stankevič akcentuoja, kad atotrūkio nesumažina net tautinėms mažumoms taikomos egzamino vertinimo išlygos.

„Visgi iki šiol žmogiškųjų išteklių ir strateginio požiūrio į tautinių mažumų švietimą ministerijoje buvo per mažai, kad tam būtų skirtas dėmesys ir atotrūkis būtų sumažintas“, – pripažino ji.

B. Stankevič teigia, kad prastas tautinių mažumų mokyklose besimokančių mokinių valstybinės kalbos žinias buvo siekiama pagerinti keliant šiose mokyklose dirbančių mokytojų kvalifikaciją. Visgi švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėja teigia, kad tokia strategija nepasiteisino.

Visgi iki šiol žmogiškųjų išteklių ir strateginio požiūrio į tautinių mažumų švietimą ministerijoje buvo per mažai, kad tam būtų skirtas dėmesys ir atotrūkis būtų sumažintas.

„Rezultatai rodo, kad tai nėra vienintelė tikslinė grupė, į kurią turime investuoti. Mes matome, kad daugumoje tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos mokytojai yra aukštos kvalifikacijos, vadinasi, investuoti turime į palankios ugdymo aplinkos pasiekimų atotrūkiams mažinti sudarymą“, – sakė ministro patarėja.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė įsitikinusi, kad problema, lemianti tautinių mažumų mokyklose besimokančių mokinių prastą valstybinės kalbos mokėjimą, slypi lietuvių kalbos ugdomojo dalyko programoje ir nepalankioje socialinėje-ekonominėje aplinkoje, kurioje veikia beveik pusė tautinių mažumų mokyklų.

„Egzaminų vertinimo rezultatai rodo, kad tautinių mažumų vaikų teksto interpretacija arba raiška įprastai yra tokia pati ar net geresnė negu lietuvių kalba besiugdančių mokinių, nes jie perskaito daugiau literatūros mokydamiesi kelių kalbų. Visgi kalbos valdymas ir rašyba yra prastesnė, o tam programoje skiriame nepakankamai dėmesio“, – atkreipė dėmesį ji.

Planuojama 5 val. per savaitę mokyti lietuvių kalba

Ministerija, siekdama, kad tautinių mažumų vaikai į mokyklas ateitų su geresnėmis lietuvių kalbos žiniomis, jau prieš pusantrų metų parengė projektą, kuriame siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų mokyklose ikimokykliniame ugdyme ne mažiau kaip 5 valandos per savaitę būtų skiriamos ugdymui lietuvių kalba, o priešmokykliniame ugdyme siūloma didinti savaitinių valandų skaičių, skirtą ugdymui lietuvių kalba, teigia B. Stankevič. Tuomet projektas Seime užstrigo ir nepasiekė svarstymo stadijos. Visgi, pasak ŠMSM atstovės, jį parlamentas žada svarstyti netrukus prasidėsiančioje Seimo rudens sesijoje..

„Dabar yra finansuojama viena valanda ugdymo lietuvių kalba. Jei tėvai pageidauja papildomų valandų, jos finansuojamos jų pačių lėšomis. Tai yra nekorektiška, nes esame suinteresuoti tautinių mažumų integracija, bet valstybė į tai neinvestuoja. Tuo pagrindu ir gimė šis projektas. Projektas jau įregistruotas Seime ir mes labai tikimės, kad politinės partijos jį palaikys, nes tai lems geresnį lietuvių kalbos žinojimą ir sklandesnį lietuvių kalbos mokymą pirmoje klasėje“, – akcentavo ji.

B. Stankevič taip pat įsitikinusi, kad tautinių mažumų mokyklose besimokantiems pradinukams turėtų būti parengtas pritaikytas ugdymo turinys, leidžiantis vaikams palaipsniui pasiekti valstybinį lietuvių kalbos mokėjimo lygį.

Dabar yra finansuojama viena valanda ugdymo lietuvių kalba. Jei tėvai pageidauja papildomų valandų, jos finansuojamos jų pačių lėšomis. Tai yra nekorektiška.

„Tautinės mažumos ir tautinių mažumų mokyklų lituanistai sutinka, kad mes turime siekti to paties rezultato ir tų pačių lietuvių kalbos pasiekimų, bet atsižvelgti į tai, kad tautinėms mažumoms tai nėra gimtoji kalba ir ugdymas dažnai vyksta daugiakalbėje aplinkoje. Todėl bent jau pradiniame ugdyme turi atsirasti kitoks turinys ir valandų skaičius, kuris leistų jiems palaipsniui, kitais metodais pasiekti tą patį pasiekimų lygmenį“, – teigė B. Stankevič.

Ministro patarėja mano, kad pradinių klasių mokiniams iš tautinių mažumų mokyklų būtų galima skirti daugiau valandų rašybos bei komunikacijos įgūdžiams tobulinti.

Planuoja steigti Tautinių mažumų švietimo tarybą

B. Stankevič teigimu, siekiant spręsti tautinių mažumų švietimo problemas planuojama steigti Tautinių mažumų švietimo tarybą arba komisiją.

„Ministerija planuoja įsteigti Tautinių mažumų švietimo tarybą arba komisiją. Tikėtina, kad ji bus sudaryta rugsėjo arba spalio mėnesį. Ji turėtų vykdyti stebėseną ir formuoti ekspertinius siūlymus,kad nuolat galėtume turėti analize grįstus įrodymus ir argumentus, kur link judame“ , – sakė ji.

Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad ministerija netolimoje ateityje planuoja pertvarkyti visą egzaminų laikymo sistemą. B. Stankevič įsitikinusi, kad tautinių mažumų mokyklose besimokančių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų atotrūkio mažinimas reikalauja ne tik kompleksinio požiūrio, bet ir pozityviosios diskriminacijos arba įtraukaus švietimo priemonių taikymo.

„Šis klausimas reikalauja ne tik kompleksinio požiūrio, bet ir pozityviosios diskriminacijos arba įtraukaus švietimo mechanizmų taikymo, kol švietimo netolygumai bus įveikti. Turi būti tam tikros kvotos ar prioritetai tautinių mažumų švietimui įvairiose srityse ir pakopose, kad mes galėtume kalbėti apie šios grupės pasiekimų atotrūkio sumažinimą per artimiausią dešimtmetį“, – sakė ji.

Vicemerė: mokiniams tenka gerokai didesnis krūvis

Tuo tarpu Vilniaus vicemerė Edita Tamošunaitė atkreipia dėmesį, kad mokiniams iš tautinių mažumų mokyklų tenka per didelis krūvis, nes vaikai, besimokantys dviem kalbomis, turi perskaityti ir dvigubą skaičių kūrinių. E. Tamošunaitė taip pat įsitikinusi, kad yra būtina peržiūrėti tautinių mažumų mokykloms skirtas ugdymo programas bei keisti privalomo lietuvių kalbos egzamino formą.

„Vaikams, kurie ateina į pirmą klasę iš lenkų ar rusų kalbinės aplinkos, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, programos yra be galo sunkios ir nepritaikytos. Reikia įvertinti, kad šie vaikai mokosi visų dalykų lenkų ar rusų ugdomąja kalba ir kaip atskirą dalyką turi lietuvių kalbą, kuriai skiriama perpus mažiau valandų negu lietuviškoje mokykloje. Dėl to programas būtina peržvelgti, nes jos yra suvienodintos jau nuo penktos klasės, nors lietuvių kalbos kaip ugdomojo dalyko 1-4 klasių (tautinių mažumų – ELTA) mokiniai mokosi perpus mažiau“, – Eltai treigė E. Tamošiunaitė.

Vaikams, kurie ateina į pirmą klasę iš lenkų ar rusų kalbinės aplinkos, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, programos yra be galo sunkios ir nepritaikytos.

Vilniaus vicemerė taip pat akcentuoja, kad lietuvių kalbos ugdomojo dalyko programos yra orientuotos ne į siekį tautinių mažumų vaikus išmokyti gramatiškai taisyklingos lietuvių kalbos, o, pasak jos, daugiausia į literatūrinių kūrinių išmanymą. Pasak E. Tamošunaitės, tautinių mažumų mokyklose besimokantys vaikai turi perskaityti dvigubai daugiau literatūros kūrinių nei vaikai, besimokantys įprastose ugdymo įstaigose.

„Pasisakau už tai, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi tobulai mokėti valstybinę lietuvių kalbą, ja komunikuoti, gramatiškai taisyklingai rašyti. Bet šiuo metu programos moko visai ko kito: literatūrologijos, literatūros. O vaikas, besiugdantis tautinių mažumų mokykloje, dar turi ir gimtąją kalbą, todėl turi perskaityti dvigubą skaičių kūrinių“, – akcentavo sostinės vicemerė.

E. Tamošunaitė įsitikinusi, kad lietuvių kalbos egzaminas, orientuotas į literatūrinio arba samprotavimo rašinio rašymą, neatspindi realaus valstybinės kalbos mokėjimo. Vilniaus vicemerė mano, kad tautinių mažumų abiturientams turėtų būti sudaryta galimybė laikyti du skirtingus lietuvių kalbos egzaminus, priklausomai nuo to, kokias studijas mokinai norėtų rinktis.

„Manyčiau, kad galima įvesti skirtingus egzaminus tiems mokiniams, kurie yra humanitarai ir nori stoti į lituanistines studijas, ir matematikams, mokiniams,norintiems studijuoti technologinius mokslus“, – sakė E. Tamošunaitė.

Vilniaus vicemerė atkreipia dėmesį, kad tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams tenka didesnis krūvis, nes jie mokosi ne tik gimtosios, bet ir valstybinės kalbos. E. Tamošunaitė taip pat akcentuoja, kad tautinių mažumų vaikai, norėdami gerai išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą ir įstoti į universitetą, yra priversti papildomai mokytis lietuvių kalbos, rinktis korepetitorių paslaugas.

K. Kovalėlio / Fotobanko nuotr.

E. Jovaiša: egzaminas turi būti vienodas

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša pripažįsta, kad į mokyklas atėję tautinių mažumų vaikai labai prastai moka lietuvių kalbą.

„Žinoma, kad yra problema. Reikia suprasti, kad yra dalis kitakalbių mūsų bendrapiliečių vaikų, kurie ateina į mokyklą mažai, labai mažai įvaldę lietuvių kalbą arba visiškai nekalbantys lietuviškai. Tokia, deja, yra realybė“, – Eltai sakė E. Jovaiša.

Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko nuomone, tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams būtų galima koreguoti lietuvių kalbos ugdomojo dalyko programą. Visgi E. Jovaiša įsitikinęs, kad lietuvių kalbos egzaminas turėtų išlikti suvienodintas visiems Lietuvos piliečiams, įskaitant ir tautines mažumas.

„Lenkai, mūsų bendrapiliečiai, norėtų, kad būtų atskira mokymo programa, ir aš čia nematyčiau nieko blogo, nes iš tikrųjų ten yra tam tikrų ypatumų. Bet mes su savo kolegomis, lenkams atstovaujančiais Seimo nariais, akivaizdžiai sutariame, kad dvyliktos klasės lietuvių kalbos egzaminas turi būti absoliučiai vienodas ir negali būti kalbų apie kokias nors nuolaidas ar mažesnį žinojimą, klaidų skaičiaus mažinimą ir kitokius dalykus“, – sakė politikas.

„Visi mes suprantame, kad Lietuvos piliečiai turi integruotis į Lietuvos gyvenimą ir be šito jiems yra blogai. O kokią pasirinkti taktiką, tai aš neįžiūriu nieko blogo, jeigu programa, vadovėliai būtų skirtingi ir kažkuriuo vėlesniu tarpsniu vaikai pasivytų įprastą lietuvių kalbos vadovėlį“, – pridūrė jis.

E. Jovaiša akcentuoja, kad kitakalbiai šalies gyventojai privalo integruotis į Lietuvos gyvenimą. Pasak politiko, dėl to svarbu, kad tautinių mažumų mokyklose besimokantys vaikai turi ne tik mokėti lietuvių kalbos gramatiką, bet ir išmanyti privalomą literatūrą.

„Tai, kas privaloma žinoti lietuviams, privaloma žinoti ir kitakalbiams. Jeigu jie nori didesnės, platesnės programos, kas gi trukdo. Prašome skaityti lenkišką savo literatūrą, bet ir mūsų klasikinę. Jie turi žinoti, nes tai yra viena sudedamųjų integracijos į Lietuvos gyvenimą dalių“, – teigė jis.

Seimo narys teigia, kad norint spręsti tautinių mažumų švietimo problemas būtina tartis su specialistais, kaip būtų galima koreguoti lietuvių kalbos ugdomojo dalyko vadovėlius pradinėse klasėse. Visgi E. Jovaiša pripažįsta, kad kol kas šis klausimas jo vadovaujame Švietimo ir mokslo komitete nebuvo keltas.

„Komitete šitas klausimas dar nebuvo keltas. Dabar priešrinkiminis laikas ir aš labai abejoju, kad kas nors šį klausimą kels“, – sakė E. Jovaiša.

Vyriausybei pamažu pradėjus švelninti karantino tvarką, laikinai iš darbo rinkos pasitraukusiems klaipėdiečiams sužibo viltis sugrįžti į darbovietes. Tėveliams, per karantiną išnaudojusiems atostogas, iškilo rūpestis – kas pasirūpins jų ikimokyklinio amžiaus vaikais, jei, kaip įprastai būdavo, darželiai per vasarą kurį laiką nedirbs. Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyrius kasdien sulaukia susirūpinusių tėvelių klausimų, kada vėl pradės veikti darželiai ir kaip bus organizuojamas jų darbas vasarą.

„Negatyvių žinių fone yra ir viltingų naujienų. Tokia yra žinia, kad vasarą dirbs miesto darželiai. Jos nekantraudami laukė tėveliai ir seneliai, galvojantys, kaip vasarą reikės sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą. Vasarą vaikučius bus kur palikti, kad pasivytume tai, ką praradome per karantino laikotarpį“, – sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbas bus atnaujintas, vos tik tam leidimą duos šalies valdžia, sakoma Klaipėdos savivaldybė pranešime.

Ne visą vasarą dirbs tik tos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos, kur yra suplanuoti remonto darbai – tikėtina, kad jos bus laikinai uždarytos.

Padėtų darželiai?

Asociacija "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" ką tik paskelbė apžvalgą "Skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje 2019". Joje konstatuojama: nors gyvename sparčiu ekonominio augimo laikotarpiu, kai daliai visuomenės gyvenimo sąlygos tik gerėja, skurdo riziką Lietuvoje vis dar patiria kas penktas gyventojas. Be to, nepritekliuje gyvenantys žmonės dažnai yra stigmatizuojami, kaltinami, gėdinami ir išstumiami iš visuomenės gyvenimo. Skurdas šeimoms sukelia sunkumų ir nepriteklių, jis neigiamai veikia sveikatą ir riboja galimybes suaugusiems bei vaikams. Taip pat turi neigiamos įtakos visai visuomenei – skaldo socialinį solidarumą ir pasitikėjimą, atneša nerimą ir nesaugumą, o galiausiai – iššvaisto skurstančių asmenų potencialą.

2000 m. buvo parengta Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, tačiau ji nebuvo įgyvendinta. Nuo to laiko akivaizdžiai pasikeitė šalies realijos, o nauja strategija taip ir nebuvo sukurta. Atskiros vyriausybės savo programose numato skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones, tačiau Lietuva neturi aiškaus ilgalaikio projekto.

Rudens pradžioje socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis žiniasklaidai teigė, kad mažinti skurdą, ypač provincijoje, padeda ikimokyklinės įstaigos. Visuotinio privalomojo ikimokyklinio ugdymo įvedimas, jo manymu, socialine prasme būtų teisingas žingsnis.

"Ne kartą esu sakęs ir Prezidentui minėjau, kad taikinys, jeigu mes norime rimtai žiūrėti į skurdą ir gerovės valstybę, turėtų būti ikimokyklinis ugdymas", – tikino L.Kukuraitis.

Pasak jo, vaikai iš komplikuotų šeimų ikimokyklinio ugdymo įstaigose adaptuojasi, gauna pagalbą, jų socialinis vystymasis susilygina su kitų vaikų ir tai prisideda prie skurdo mažinimo.

"Darželiai turi tokią išlyginamąją galią. Jeigu keletą metų lankai su panašiais vaikais ir turi tuos pačius užsiėmimus, tai vis tiek tavo gebėjimai, įgūdžiai vystosi panašiai. Jeigu gyvename atskirai, tik mano namų aplinkoje ir jeigu ta aplinka dar yra turinti socialinės rizikos, tai, žinoma, kad kai aš ateisiu į mokyklą, aš būsiu visai kitų galimybių", – sakė ministras.

Jo manymu, jei į darželius leisti vaiką būtų privaloma, skurdą šalyje galima būtų sumažinti. Tačiau toks sprendimas Lietuvai greičiausiai būtų per staigus žingsnis.

"Kiek žinau, ne kartą yra bandyta politiniuose cikluose svarstyti apie privalomąjį ikimokyklinį ugdymą. Yra dalis šalių, nuėjusių tuo keliu. Bet greičiausiai Lietuvoje tai būtų per staigus pokytis. Mes turėtume ieškoti kitų priemonių su Švietimo ministerija ir su savivaldybėmis", – tikino L.Kukuraitis.

Tiek Vilniuje, tiek regionuose iš principo problema yra ta pati – ikimokyklinių paslaugų poreikis yra neanalizuojamas ir neplanuojamas.

Galimybių nelygybė

Tad ar visuotinai privalomas ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje gali tapti realybe, kažkokiu būdu gelbstinčia šeimas nuo skurdo?

Socialinės apsaugos ir darbo ministro L.Kukuraičio patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė "Vilniaus dienai" patikslino, kad ministras neremia visuotinai privalomo ikimokyklinio ugdymo idėjos, atvirkščiai – mano, kad privalomumas neužtikrintų pozityvaus rezultato. Tačiau jis kartu su švietimo, mokslo ir sporto ministru ieško būdų, kaip paskatinti tėvus, ypač – regionuose, aktyviau vesti ikimokyklinio amžiaus vaikus į darželius, nes būtent ikimokykliniame amžiuje pradeda formuotis galimybių nelygybė: vieni vaikai gauna ugdymą, pradedami net mokyti kalbų, skaityti ir skaičiuoti, kiti tokių galimybių neturi ir vėliau turi vytis draugus.

"Tai ne tiek padėtų įveikti skurdą trumpuoju laikotarpiu, kiek galėtų sulyginti vaikų galimybes ir mes anksčiau pastebėtume, jei konkrečiai šeimai ar vaikui reikia socialinių paslaugų, – teigė E.Samoškaitė. – Šiuo atveju kalbama apie vaikus, kurie auga sudėtingomis sąlygomis, kurių šeimos stokoja socialinių įgūdžių. Tolygus vaikų įtraukimas į švietimo sistemą didina vaikų galimybes ateityje, nes išsilavinimas tiesiogiai susijęs su didesnėmis pajamomis ateityje. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patekus į skurdą, iš jo per visą gyvenimą "išlipa" tik retas žmogus. Vaiko pinigais sprendžiame finansinio skurdo problemą, bet lygių galimybių problema sprendžiama paslaugų prieinamumu."

Anot ministro patarėjos, būtina ieškoti priemonių, kurios skatintų tėvus vesti vaikus į darželį. Baudos šiuo atveju nepadės, ypač socialinės rizikos šeimoms. Kokios tos skatinamosios priemonės galėtų būti, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi nuspręsti kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, išanalizavusios ir kitų šalių patirtį. Nors ministerijos atstovė to neįvardijo, kaip viena iš skatinimo priemonių buvo siūloma darželio lankymą susieti su šeimoms mokamais vaiko pinigais.

Paklausta, ar įsivaizduoja, kaip fiziškai būtų įmanoma įgyvendinti privalomo ikimokyklinio ugdymo idėją didžiuosiuose miestuose, kur ir dabar vaikams darželiuose trūksta vietų, E.Samoškaitė teigė, jog miestuose tai nėra didelė problema – tėvai gana aktyviai užtikrina ikimokyklinį ugdymą savo vaikams. Mieste net 90 proc. 1–6 metų vaikų lanko ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, o kaime – tik 36,5 proc. Taigi dėmesio centre – regionai ir kaimiškos vietovės.

Naudos neprognozuoja

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, privalomas darželis yra visa savo esybe leninistinė idėja – kuo anksčiau ir kuo labiau valstybei kištis į šeimos gyvenimą, į vaiko auklėjimą, atskirti vaiką nuo tėvų, motiną (dažniausiai ją) paleisti iš namų į darbą, nes nėra čia ko sėdėti. Darželyje auklėjimas bus geriausias ir teisingas – jeigu ne šiandien, tai jau netrukus, ideologizuoti fondai, programos ir metodinės priemonės netruks ateiti.

"Jeigu šeimoje sugebama pasiekti, kad vienas iš tėvų uždirba tiek, jog kitas gali namuose auginti vaikus iki pat mokyklos, tai yra nuostabu ir idealu. Gaila, kad daugumai šeimų tokios socialinės sąlygos Lietuvoje ir apskritai mūsų Vakarų ekonominėje sistemoje yra nepasiekiamos, – teigė V.Sinica. – Socializacija darželyje tikrai nėra būtina, kad vaikas neužaugtų maugliu. Priešmokyklinis ugdymas nuo 6 metų Lietuvoje jau yra privalomas, tačiau privalomas ikimokyklinis ugdymas yra toks grubus įsikišimas, kad yra kraupu matyti kataliką tai siūlant. Ypač atgrasu skaityti, kad siūloma darželio lankymą susieti su vaiko pinigais. Taip būtų visiškai diskredituota, po žvaigždutėm ("yra papildomų sąlygų") paskandinta pati vaiko pinigų idėja."

Vilnietės mamos Rasos Žemaitės, atstovaujančios Nacionaliniam aktyvių mamų sambūriui, teigimu, paslaugų teikimo šeimoms patirtis akivaizdžiai rodo, kad niekas taip nemotyvuoja naudotis paslauga, kaip jos prieinamumas ir kokybė. Tad norint, kad tėvai vestų ikimokyklinio amžiaus vaikus į darželį, visų pirma ikimokyklinio ugdymo paslauga turėtų būti prieinama kiekvienam vaikui pagal jo gyvenamą vietą ir tada, kada tos paslaugos reikia, o ne po 5 metų, kai vaikas jau užauga. Tinkamai turi būti prižiūrima bei užtikrinama ir paslaugos kokybė, kad tėvai suprastų, jog veda vaikus ne į priežiūros, o į ugdymo įstaigą.

Anot R.Žemaitės, tiek Vilniuje, tiek regionuose iš principo problema yra ta pati – ikimokyklinių paslaugų poreikis yra neanalizuojamas, strateginiai planai neruošiami, kitaip sakant, paslauga teikiama tiek, kiek jos tuo metu atsiranda galimybė teikti.

"Džiugu, kad Vilnius rado būdą spręsti vietų darželiuose trūkumo problemą kompensuojant privačias paslaugas ir taip išplėsti paslaugų teikėjų ratą. Tiesa, abejotina, ar iš tiesų tinkamai veikia ta priemonė – reikėtų peržiūrėti, kam atitenka tie pinigai, kodėl privačiuose darželiuose nemažėja kainos, kodėl vis garsiau skamba žinia apie prastą privačių įstaigų paslaugos teikimo kokybę, įskaitant ir higienos normų nesilaikymą. Bet tai – jau kita tema, – sakė Aktyvių mamų sambūrio atstovė. – Dabar ateina kitas laikotarpis, kai jau turėtų būti strategiškai planuojama, nes šeimoms jau reikia ne tiesiog darželio, o darželio ne kitame miesto gale, ir ta paslauga turi būti kokybiška, atitikti visus įstatymuose numatytus reikalavimus."

Moters teigimu, didžioji dalis Lietuvos savivaldybių teikia paslaugą ir net ataskaitas apie paslaugos teikimą pagal gautų prašymų skaičių. Kitaip sakant, jeigu šeimos parašo prašymus, atitinkamai ir suskaičiuojamos kaip gavusios vietą darželyje arba negavusios. Tačiau ne paslaptis, kad yra daug šeimų, kurios net nesikreipia gauti paslaugos, nes žino, kad arba paslauga yra toli ir nepasiekiama, nepatogi, arba ji yra nekokybiška, tad geriau vienam iš tėvų likti namuose ir vaikus ugdyti patiems, patikėti seneliams arba samdyti auklę.

"Tad iš principo pagrindinė problema, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas yra neišplėtotas, jis negarantuoja nei teritorinių, nei kokybinių šeimų poreikių, ir kalbėti apie kažkokias kitas motyvacines priemones, kai net tos bazinės dvi neužtikrintos, švelniai tariant, keista," – sakė R.Žemaitė.

Tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas mato išeitį, kaip be prievartos pritraukti vaikus į darželius – darželiai turėtų būti nemokami, kad tėvai patys norėtų atvesti į juos vaikus ir eiti dirbti. Tačiau tai savivaldybės, ypač gyvenančios skolose, vargu ar pajėgs užtikrinti. Juk, pavyzdžiui, Vilniuje vieno vaiko išlaikymas darželyje iš savivaldybės biudžetui kainuoja daugiau nei 200 eurų.

Svarbu ir tai, kad ugdymo įstaigose būtų daugiau vietų, jų prieinamumas būtų geresnis, nes problema, ypač rajonuose, kad darželių ten nėra arba jie toli, o kas pavėžėtų mažylius iki darželio – nėra, nes mokykliniai autobusiukai tam nepritaikyti. Tad jei žmonės užsiima žemės ūkiu ir vaikai gali būti šalia, kodėl juos reikėtų vežti kažkur 15 km? Arba tiesiog tėvai neuždirba tiek, kad susimokėtų už darželį.

"Jeigu nėra priimtinų sąlygų – ugdymas darželyje mokamas, iki jo toli vežti – tėvai su vaiku lieka namuose, ir aš nemanau, kad, padarius darželį privalomą, kažkas pasikeistų, – sakė K.Mikolajūnas. – Tad skurdo mažinimas yra gražus siekis, bet iš tiesų jis nelabai realus. O ir tiesiogiai su ugdymo rezultatais tai, lankė vaikas ikimokyklinio ugdymo įstaigą ar ne, nelabai susiję. Nėra tokių vienareikšmių tyrimų, jog jei vaikas lankė ugdymo įstaigą, jis pasiekė geresnių rezultatų."

Ar tikrai skurdą šalyje mažintų įvestas visuotinis privalomas ikimokyklinis ugdymas?

Skurdas "užprogramuotas"

Asociacijos "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" parengtos jau minėtos apžvalgos duomenimis, Lietuvos skurdo rodikliai yra vieni blogiausių visoje ES.

2018 m. skurdo rizikos riba mūsų šalyje siekė 345 eurus, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų.

2018 m. Lietuvos statistikos departamentas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pradėjo skaičiuoti absoliutaus skurdo rodiklius. Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2018 m. – 245 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2018 m. siekė 11,1 proc., apie 312 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 8,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 5,5 proc., kituose miestuose – 13 proc.), kaime – 16,8 proc.

Asociacijos "Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas" specialistų teigimu, švietimas yra labai svarbus skurdui mažinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad, viena vertus, asmenys, turintys geresnį išsilavinimą, turi mažesnę tikimybę patekti į skurstančiųjų ratą. Kita vertus, vaikų, gyvenančių skurdžiose šeimose, akademiniai pasiekimai yra ženkliai žemesni negu gyvenančių labiau pasiturinčiai. Vadinasi, būtina mažinti išsilavinimo atotrūkį tarp nepasiturinčių vaikų ir vaikų, augančių labiau pasiturinčiose šeimose, ir formuoti švietimo sistemą, kuri užtikrintų kokybišką ir įtraukų mokslą visiems vaikams.

"Ankstyvasis vaikų ugdymas ir priežiūra sukuria pagrindą vaikų įgūdžiams ugdyti, gerovei ir mokymuisi ateityje. Taigi, ikimokyklinis ugdymas yra kertinis dėmuo siekiant užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą, išlyginti vaikų pasiekimus, sumažinti skurdą ir užtikrinti socialinį mobilumą.

Be to, vaikų ankstyvosios priežiūros užtikrinimas yra glaudžiai susijęs ir su lyčių lygybės užtikrinimu, ir moterų užimtumo skatinimu, ir su adekvačių pajamų šeimoje užtikrinimu", – rašoma apžvalgoje.

Būtent ikimokykliniame amžiuje pradeda formuotis galimybių nelygybė.

Negana to, pastaruoju metu vis daugiau kalbama ne tik apie ankstyvojo ugdymo prieinamumą, bet ir jo kokybę – būtent nuo šių paslaugų kokybės priklauso ir tolesni rezultatai. Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistema vis dar gerokai atsilieka tiek kokybės, tiek ir prieinamumo srityje.

Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, Lietuvos vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, skaičius siekia 58,2 proc. Tačiau skirtingose savivaldybėse šis skaičius smarkiai varijuoja: 2018 m. ikimokyklinio ugdymo nuo 0 iki 5 metų programą lankė 15–82 proc. vaikų. Dideli skirtumai pastebimi tarp kaimo ir miesto vietovių: pastarosiose šis skaičius vidutiniškai siekia 71,6 proc., kaimo – 27,9 proc.

Kadangi ikimokyklinis ugdymas yra viena iš pagrindinių priemonių siekiant užtikrinti vaikų socialinį mobilumą ir sumažinti skurdą ilguoju laikotarpiu, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ikimokyklinio amžiaus vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, ugdymui. Tačiau daugiau kaip trečdalis vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose, ikimokyklinio ugdymo programose nedalyvauja.

Skirtingose savivaldybėse socialinės rizikos vaikų ikimokyklinis ugdymas taip pat labai skiriasi: Valstybės kontrolės audituotose išvadose nurodoma, kad savivaldybėse ugdoma 41–97 proc. tokių vaikų nuo 2 metų. Taigi, kiti vaikai ateityje praranda galimybę turėti geresnius pasiekimus bei išbristi iš skurdo ir atskirties.

Valstybės kontrolės ataskaita taip pat atskleidė, kad devyniose savivaldybėse trūko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, 30-yje savivaldybių ugdymo poreikis buvo tenkinamas iš dalies: trūko vietų tėvų pasirinktose ugdymo įstaigose, tačiau liko laisvų vietų kitose ugdymo įstaigose, kurios yra labiau nutolusios nuo gyvenamosios vietos.

Kitą nepakankamo prieinamumo priežastį įvardija skurdą patiriantys žmonės bei su jais dirbantys socialiniai darbuotojai: pavėžėjimo paslaugų trūkumas. Valstybės kontrolės ataskaitoje pažymima, kad net 23 savivaldybės neteikia tokios paslaugos ikimokyklinukams. 37 iš 60-ies savivaldybių į ikimokyklinio ugdymo įstaigas veža specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius ir privalomai ugdomus ikimokyklinio amžiaus vaikus.

Taip Eltai teigė psichologijos mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytoja Monika Skerytė-Kazlauskienė.

Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta iki 2020 m. ankstinti priešmokyklinį ugdymą - jis taptų privalomas vaikams nuo 5 metų, o pradinis ugdymas vaikams nuo 6 metų.

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos, galimi ugdymo ankstinimo modeliai aptariami ir derinami su švietimo bendruomene, įtraukiant pedagogus, tėvus bei savivaldybių švietimo specialistus.

Jei Seimo nariai pritartų liberalesnei priešmokyklinio ugdymo pasirinkimo tvarkai, galbūt nereikėtų jo ankstinti visiems.

Daug diskutuojama apie mokyklų pritaikymą ankstyvajam ugdymui - kokia turi būti aplinka, programos, dienos režimas.

M. Skerytės-Kazlauskienės nuomone, tai tas pats darželis, tik mokykloje. „Ir kam griauti tai, ką turime gero? Teko lankytis Londono mokyklose, į kurias vaikai pradeda eiti nuo 3 metų. Tai tas pats darželis, tik vaikai nemiega pogulio, todėl pervargsta arba būna mokykloje trumpai. Ir jiems kyla labai daug problemų dėl to, kad vaikai pradeda anksti eiti į mokyklas“, - sakė psichologė.

Pasak specialistės, ugdymo programos vaikų darželiuose - Lietuvos stiprybė. „Ne visos valstybės tokias turi. Mūsų darželiuose galbūt reikėtų skirti daugiau individualaus dėmesio kiekvienam vaikui, tačiau ugdymas juose tikrai stiprus. Imti tai ir sugriauti, nes Europa vietą, kur pradedami ugdyti vaikai, vadina mokykla, o mes - darželiu, nematau prasmės“, - sakė ji.

Lietuviai mėgsta remtis suomiais, tačiau kai kalbama apie ankstyvą ugdymą - nebe. „Kiek žinau, kaip ir Lietuvoje, suomiai į priešmokyklines klases lydi šešiamečius, mokyklą dauguma vaikų pradeda lankyti septynerių. Priešmokyklinėse klasėse suomių vaikai, kaip ir Lietuvoje, daug žaidžia, ir tikrai nėra taip, kad vyktų akademinės pamokos“, - sakė Vaiko psichologijos centro atstovė.

Vaikai pradeda mokytis vos gimę: išmoksta vaikščioti, kalbėti, bendrauti su kitais. Tačiau jų mokymasis - ne akademinis. Pasak M. Skerytės-Kazlauskienės, pagrindinė vaikų iki 7 metų amžiaus veikla - mokymasis žaidžiant.

Idėja ankstinti pradinį ugdymą - ne nauja. Kartą tai jau buvo bandoma 6 metų vaikus pasodinti į mokyklos suolą. „Kodėl neprigijo šešiamečiai pirmaklasiai pasakyti sunku, - pas mus nemėgstama remtis moksliniais tyrimais, - komentavo M. Skerytė-Kazlauskienė. - Iš to, ką stebėjau, galėčiau minėti kelias priežastis: reformai buvo nepasiruošę nei tėvai, nei mokytojai - kaip čia šešiamečiai ateis į mokyklą, jie per maži, per daug triukšmauja, gal geriau nevesti šešiamečių į mokyklą. Todėl savaime buvo pereita prie įprastos tvarkos, juolab nebuvo griežtos nuostatos, kad sukako šešeri ir vaikas trūks-plyš turi pradėti mokytis.„

Užuot grįžus prie to paties, dėstytoja siūlytų stiprinti darželį, daugiau investuoti į ugdymo priemones, sudaryti sąlygas su grupe dirbti porai auklėtojų, vesti mokymus apie ankstyvąjį ugdymą žaidimų metu.

„Tėvai - ne specialistai. Jiems atrodo, kad pakanka darželinuką pamokyti anglų kalbos. Tačiau ne apie tai yra vaiko ankstyvasis ugdymas - anglų kalbos šiais laikais visi išmoks, o štai draugauti, bendrauti, žaidimo metu palaikyti ryšius, spręsti konfliktus - nebūtinai. Šito svarbiausia išmokti darželyje. Jeigu būtų mišrios grupės, vaikai dar išmoktų rūpintis mažesniais, o šiems būtų pavyzdys vyresni ir tikrai visi ateitų pasiruošę mokyklai, galbūt iki 12 klasės išlaikytų norą mokytis, nes dabar jį praranda kažkur ketvirtoje klasėje“, - konstatavo LEU lektorė.

Dažnai žaidimas priešinamas darbui, rimtiems užsiėmimas: „Ai, čia vaikų žaidimai“. Psichologė atkreipia dėmesį, kad tai - iš paties vaiko, jo iniciatyvos kylantis veiksmas, tai, ką jis daro savanoriškai ir nuoširdžiai.

„Galime pastebėti, kad vaikai, kurie žaidžia nenurodinėjant suaugusiems būna labai įsitraukę į tai, ką daro, žino, kaip prisiimti įvairius vaidmenis, kaip spręsti konfliktus ne tik realybėje, bet ir apsimestiniame pasaulyje, vaizduotės lygmeniu. Žaidimai mums padeda suprasti pasaulį. Žiūrėdami, kaip rieda kamuoliukai, keldami daiktus, apčiuopdami, kas minkšta, kas kieta, sužinome apie fizikinį pasaulį“, - vardijo specialistė.

Kad žaidimas tęstųsi, vaikams reikia išmokti susitarti, nes jeigu nesusitars, žaidimas nevyks. „Ir jeigu mes neleidžiame vaikams žaisti, vėliau tenka kurti įvairias programas - kad vaikai išmoktų bendradarbiauti, kad vaikai išmoktų socialinių įgūdžių, kad vaikai išmoktų kūrybiškumo. Tai galbūt imkim ir leiskim jiems žaisti?“ - klausė Vaiko psichologijos centro vadovė.

Reziumuodama M. Skerytė-Kazlauskienė siūlė, užuot ankstinus privalomą priešmokyklinį ir pradinį ugdymą, stiprinti ugdymą darželyje: sudaryti geresnes sąlygas auklėtojoms, kad jos geriau matytų kiekvieną vaiką.

„Ugdymo programos darželiuose geros, auklėtojos nestokoja išmanymo, supranta, koks svarbus žaidimas ugdymo procese. Tačiau joms derėtų suteikti daugiau stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tobulinti esamą sistemą yra efektyviau ir pigiau, nei griauti ir kurti naują“, - pakartojo psichologė.

Psichologijos mokslų daktarės nuomone, apie visuotinį pradinio ugdymo ankstinimą būtų tikslinga pradėti galvoti atlikus ilgalaikius tyrimus, kaip vaikams, kurie priešmokyklinį ugdymą pradėjo lankyti šešerių, o mokyklą penkerių, sekėsi mokytis, studijuoti, įsidarbinti. „Ankstinti vien dėl to, kad Europa taip daro - per silpnas argumentas“, - įsitikinusi M.Skerytė-Kazlauskienė.

ELTA primena, kad šią savaitę Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša registravo Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma nustatyti, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. tėvai (globėjai) patys nuspręstų 5 ar 6 metų vaikas pradės lankyti priešmokyklinę grupę.

„Tokiu būdu jau nuo 2018 m. rugsėjo mėn. būtų pradėtas ugdymo ankstinimo procesas, tačiau ne privalomai, o suteikiant teisę tėvams patiems nuspręsti dėl jų vaiko leidimo į priešmokyklinę grupę metais anksčiau“, - sakė E. Jovaiša.

Parlamentaro teigimu, tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikų, dalyvaujančių kokybiškai įgyvendinamose ankstyvojo ugdymo programose, pasiekimai yra aukštesni.

„Vaikus įtraukus į institucinį ugdymą metais anksčiau, tai yra nuo penkerių metų, ir jiems suteikus kokybišką ugdymą, būtų pradėta anksčiau mažinti regioninius skirtumus. Kartu vaikui anksčiau pradėjus institucinį ugdymą, galima anksčiau pastebėti vaiko socialinį, ekonominį, kultūrinį kontekstą ir rizikas, raidos sutrikimus ir suteikti reikiamą kompleksinę pagalbą“, - argumentavo E. Jovaiša.

Pasak Seimo nario, atsisakius privalomo vaiko brandumo vertinimo, tėvų (globėjų) sprendimu priešmokyklinis ugdymas galės būti teikiamas anksčiau, bet ne anksčiau, negu vaikui sueis 5 metai.

„Atsisakius vaiko brandumo vertinimo, kaip galimybės anksčiau pradėti institucinį ugdymą, ateityje naudingiausia būtų vaiko brandumo mokyklai vertinimą atlikti tik vaiko psichologinio konsultavimo tikslais, teikiant rekomendacijas tėvams ir pedagogams“, - mano E. Jovaiša.

Pasak Vaiko psichologijos centro vadovės M. Skerytės-Kazluaskienės, visada buvo tėvų, kurie pageidaudavo, kad jų vaikai anksčiau eitų į mokyklą ir kai susidurdavo su trukdžiais, kildavo nepasitenkinimo. „Jei Seimo nariai pritartų liberalesnei priešmokyklinio ugdymo pasirinkimo tvarkai, galbūt nereikėtų jo ankstinti visiems“, - viliasi psichologė.

Šeimos - labai skirtingos. M. Skerytės-Kazlauskienės įsitikinimu, svarbiausia būtų pasiekti, kad ankstyvasis ugdymas būtų prieinamas vaikams, kuriems gresia socialinė atskirtis, nepriežiūra, ugdymo trūkumas.