Istoriniu maršrutu

Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) šią savaitę atidaryta paroda „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“.

Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais. Paveldėjimo būdu, mezgant draugystes ar dėl kraujo ryšio, bendrų interesų ar, kaip ir dabar, užklupus negandoms, šie rinkiniai keliaudavo iš vienos giminės rezidencijos į kitą, dažnai šimtus kilometrų, kad džiugintų naująjį šeimininką ar tiesiog išliktų.

Maršrutas Ukraina–Lietuva nepamirštas ir vėliau, kai XX a. pradžioje kilmingų kolekcininkų gretas papildė pasiturintys verslininkai, visuomenės veikėjai, dėl privačių iniciatyvų viena po kitos ėmė kurtis pirmosios viešos galerijos ir muziejai.

Pažįstami vardai

Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus.

XX a. pradžioje daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų B. Chanenkos ir jo žmonos V. Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus – viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai gali susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).

Ukrainos muziejų kolekcijos leidžia prisiminti tuos rinkinius, kurių amžiams bėgant dėl lygiai tokių pat aplinkybių esame netekę ir mes patys.

 

Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net aštuoniolika padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo galima apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę puošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.

Daugumos šių paveikslų autoriai – Abiejų Tautų Respublikos valdovo dvare dirbę Jeanas-Pierreʼas Norblinas (1745–1830) ir Johannas Baptistas Lampi (1751–1830), Vilniaus meno mokyklos atstovai Jonas Rustemas (1762–1835) ir Juozapas Oleškevičius (1777–1830), taip pat lenkų dailės korifėjai Janas Matejko (1838–1893) ir Henrykas Siemiradzkis (1843–1902) – yra puikiai žinomi Lietuvos ir Lenkijos dailės mėgėjams.

Ukrainos muziejų kolekcijos leidžia atsigręžti atgal ir prisiminti tuos rinkinius, kurių amžiams bėgant dėl lygiai tokių pat aplinkybių esame netekę ir mes patys.

Pažintis su sakraliniu menu

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veikiančioje parodoje „Ukraina: nenugalimos tautos dvasiniai lobiai“ pristatomi XVI–XVIII a. sakralinio meno kūriniai iš didžiausio Ukrainos muziejų komplekso – Nacionalinio Kyjivo Pečorų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.

Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kyjivo Pečorų vienuolyno – daugiamečio Ukrainos tautos dvasingumo centro – kultūros paveldą. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis, išskirtiniai Ukrainos ir Europos meistrų meno kūriniai.

Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, stengdamiesi, kad jos būtų užmirštos, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo būdingus tautinio meno pavyzdžius. Šiuo metu Kyjivo Pečorų lauros draustinio kolekcijoje yra šimtai kūrinių iš tauriųjų metalų ir prabangių audinių, senų spausdintų knygų, portretų, fotografijų, archeologijos objektų. Parodoje pristatomi kūriniai atskleidžia daugiametę Ukrainos ikonų tapybos raidą, supažindina su išskirtinėmis auksakalystės ir siuvinėjimo tradicijomis.

Ikonos išskirtinumas

Ikona yra didžiausias Ukrainos sakralinio meno pasiekimas. Būtent ikonose geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio savęs identifikavimo idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau Ukrainos ikonų tapybą paveikė Europos menas, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius.

Meistrų iš Galicijos ir Voluinės darbai parodo XVI–XVII a. Ukrainos ikonų tapybos raidą. Klasikinis Ukrainos ikonų stilius būdingas XVI a. paveikslui „Išganytojas šlovėje“, kurį sukūrė talentingas ikonų tapytojas iš Galicijos. Itin įdomus parodos eksponatas – XVII a. ikona „Žengimas į dangų“, sukurta ikonų tapytojo iš Voluinės, kilusio iš liaudiškos aplinkos ir išlaikiusio nuoširdų ir poetišką dvasinio pasaulio suvokimą.

Ukrainos menas klestėjo XVII a. pabaigoje– XVIII a. pradžioje, laikotarpiu, kai šalyje plito baroko stilius. Ukrainos barokas – unikalus reiškinys, tapęs išskirtinis, tipiškiems Europos baroko meno bruožams susiliejus su vietine tautine tradicija. Šio laikotarpio ikonose vyrauja spalvinga mažorinė gama, atitikusi optimistinę Ukrainos kazokų pasaulėžiūrą.

Pagrindiniai ikonų tapybos centrai tuomet buvo kairiojo Dniepro kranto Ukrainos regionuose – Kyjivo ir Černigivo srityse. Tarp parodos eksponatų – Dievo Motinos Hodegetrijos (rodančios Kelią) ikona iš Kyjivo srities, Šventojo Mikalojaus Stebukladario ir itin išskirtinė šventinė ikona „Arkangelo Mykolo susirinkimas“ iš Bereznos kaimo Černigivo srityje. Lauros menininkų kūrybos stiliaus pavyzdys – dvi 1730 m. ikonos iš Trejybės cerkvės šventinės ikonostaso eilės „Dievo Motinos gimimas“ ir „Kristaus Gimimas“.

Baroko tradicijas ryškiai įkūnijo ukrainiečių auksakalystės ir siuvinėjimo darbai. Parodoje pristatomi objektai – eucharistinė taurė, altoriniai kryžiai, tabernakulis, aeras ir siuvinėto liturginių drabužių dekoro pavyzdžiai vizualizuoja iškilmingą grožį ir dvasinį kilnumą, lydėjusį pamaldas Ukrainos bažnyčiose.

Renginyje dalyvaus abu autoriai, taip pat parodą organizuojančio Lenkijos instituto Vilniuje vadovė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja Dorota Mamaj ir projektų koordinatorius Andrzejus Kierulis. Atidarymo metu skambės O. Klimenkos poezija, kurią į lietuvių kalbą išvertė ir porą eilėraščių vakaro svečiams perskaitys klaipėdietė poetė Jūratė Sučylaitė.

Parodoje planuojama eksponuoti 19 ikonų, visos jos bus parduodamos, o surinktos lėšos bus skirtos Ukrainai paremti.

„2014 m., prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, karo keliamą siaubą reikėjo kažkaip išgyventi, ir šio siekio vedamas O. Klimenka ėmė tapyti kanonines stačiatikių ikonas – Dievo buvimo su žmonėmis, šviesos ir vilties ženklus. Prieš tai daug dirbęs monumentaliosios dailės, būtent sakralinės sienų tapybos srityje, O. Klimenka perėjo prie kamerinės ikonų tapybos – šventųjų atvaizdų, kuriuos dovanojo Donbaso gynėjams. Kartą, lankydamasis viename iš konfliktinio regiono batalionų, dailininkas pastebėjo, kad šaudmenų laikymui skirtų medinių dėžių dangčio ir dugno konstrukcija labai panaši į skydus, skirtus ikonų tapybai. Parsivežęs vieną dėžę į Kijevą, jis nutapė pirmąją „karo ikoną“ – Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdą. Ikonos ant šaudmenų dėžių demonstruoja dalelę karo realybės – jų grubiame, grunto nepridengtame paviršiuje – kalimo, plėšimo, net šaudymo žymės. Medinės dėžės, kuriose laikomos šovinių juostos, pervežamos granatos ir raketos, skirtos žmonių ir žmogaus kūrybos naikinimui, mirties kultūrai. Ikona – mirties priešingybė. Sakralus Kristaus, Dievo Motinos ar šventojo atvaizdas, skirtas gyvenimui ir bendrystei. Karo patirties transformacija kuriant ilgainiui virto troškimu atverti akis tiems, kurie karą Ukrainoje laiko tolimu, labiau virtualiu, o ne tikru reiškiniu. Pradėtos rengti šventųjų atvaizdų ant amunicijos dėžių parodos leido žengti dar vieną žingsnį: parduodant kūrinius galima prisidėti prie karo žaizdų gydymo, finansiškai remiant mobiliuosius karo lauko ligoninės punktus. Tapyti ikonas ant šovinių dėžių, anot autorių, reiškia gyvenimo ir gyvybės pergalę prieš mirtį“, – teigė menotyrininkė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė („Ikonos ant šovinių dėžių“ / „7 meno dienos“, Nr. 16(1423), 2022 04 22).

Paroda muziejuje veiks iki kovo 11 d.

„Sėdėjau štabe, sakė, V. Zelenskis atvažiavo. Ir štai postūmis – Bachmuto link. O jei V. Zelenskis atkreips dėmesį, mes bet kurią akimirką pasiruošę susitikti. Nustatysime, kas, kieno ir kodėl“, – taip į kameras kalbėjo J. Prigožinas.

Bet analitikai sako, kad tyčia ar netyčia „Wagner“ smogikų finansininkas J. Prigožinas labiau pakenkė V. Putinui, kaip pats ir metė pirštinę V. Zelenskiui. Juk sklandė gandai, kad šis rusų oligarchas – pakaitinis į paties V. Putino vietą. O Rusijos propaganda vis dar bando kelti smunkantį V. Putino autoritetą, platindama kadrus, kaip jis sušaukia generolus strateguoti jo specialiosios operacijos. V. Putinas aukščiausio rango kariškiams kartojo apie savo šalies iliuzinę pergalę ir reikalavo spartesnio armijos ginklavimo. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Pas mus nėra jokių finansavimo ribų. Šalis duoda visko, ko prašo armija. Tikiuosi, kad rezultatai bus. Man viskas raportuojama. Neabejoju, kad visi mūsų išsikelti tikslai bus įgyvendinti“, – sakė Rusijos prezidentas.

Bet Ukrainai iš okupantų pavyksta susigrąžinti ne tik žemes, bet ir vertybes. Lietuvos garbės konsulas Viktoras Popovas atgavo ikonas, kurias iš jo namų Chersone prasidėjus invazijai išnešė rusai. Daugiau kaip 120 jų. Išlaisvinus Chersoną, ikonas rado Ukrainos saugumiečiai Maskvos patriarchato cerkvėje. Šventikas slapstosi.

Ten vyksta sunkūs mūšiai, bet po truputį, žingsnis po žingsnio, mūsų pajėgos juda į priekį.

 

Ukrainos pajėgos praneša apie progresą Rytų fronte. Luhansko srities gubernatorius patvirtino, kad gynėjai artėja prie Kreminos pagrindinio regiono miesto. Įšalusi žemė leis tankams lengviau judėti į priekį. Bet kontrpuolimas nebus lengvas ir greitas.

„Ten vyksta sunkūs mūšiai, bet po truputį, žingsnis po žingsnio, mūsų pajėgos juda į priekį. Tai labai sunku, nes rusų okupacinės pajėgos kruopščiai ruošėsi. Jie ten pastatė gynybinius įtvirtinimus, pritraukė rezervą ir techniką bei viską užminavo. Todėl judėjimas vyksta, bet jis lėtas“, – kalbėjo Luhansko srities gubernatorius Serhij Haidai.

Kol Vakarai ginkluoja Ukrainą gintis, Maskva vaidina, kad nėra visai viena. Dmitrijus Medvedevas netikėto vizito nuskrido į Kiniją susitikti su šalies prezidentu. Vis dėlto galiūnė Kinija agituoja už taiką. Nors dabar Rytų Kinijos jūros vandenyse kinų ir rusų kariniai laivynai rengia bendras pratybas.

Maždaug 86 proc. iš 19,4 mln. Rumunijos gyventojų priklauso Ortodoksų Bažnyčiai, laikomai konservatyvia institucija, paprastai nepalaikančia tokio nukrypimo nuo tradicijų.

„Tie, kas bijo susirgti, gali laikinai nebučiuoti ikonų bažnyčioje; vietoje to jie gali bučiuoti ikonas savo namuose“, – pabrėžiama Bažnyčios pranešime spaudai.

Be to, maldininkai „išimties tvarka gali prašyti kunigo leisti jiems naudotis nuosavu šaukštu per Šventąją Komuniją“ ir kaip įprasta nesidalinti tuo pačiu įrankiu su kitais.

Žmonėms, sergantiems pernelyg sunkiai, kad dalyvautų mišiose, Bažnyčia patarė gerti šventintą vandenį, kurį tikintieji turi laikyti butelyje nuo Trijų Karalių dienos, minimos sausio pradžioje.

Kai kurie ekspertai mano, kad penktadienį paskelbtos rekomendacijos gali išprovokuoti tradicijų šalininkų pasipiktinimą, nors padėtis šalyje yra ypatinga.

Pasak Bukarešto arkivyskupo Aurelo Perca (Aurelo Perkės), šalies nedidelei katalikų mažumai, sudarančiai 4,6 proc. gyventojų, taip pat patartina mišių metu neliesti šventinto vandens talpų ir nespausti rankų kitiems pamaldų dalyviams.

Rumunijoje penktadienį buvo pranešta apie du naujus užsikrėtimo koronavirusu atvejus – taigi, jų padaugėjo iki trijų.

Visi šie atvejai siejami su Italija, labiausiai infekcijos protrūkio paveikta Europos šalimi.

Rumunijoje dar 182 žmonėms paskirtas karantinas, o 8 231 gyventojas patys izoliavosi namuose, penktadienį informavo vyriausybė.

Keturių Lietuvos garsenybių – Agnės Jagelavičiūtės, Andriaus Mamontovo, Justės Arlauskaitės-Jazzu ir Justino Jaručio – paveikslus menininkai sukūrė iš mūsų šalies miškuose, Tailando pakrantėse ir kitose gamtos vietose rastų plastiko atliekų.

Unikalų Lietuvoje projektą remiančios didžiausios šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ direktoriaus Vitoldo Sapožnikovo teigimu, visi veiksmai, skatinantys visuomenę susimąstyti apie tvaresnį elgesį ir atsakingesnį vartojimą, yra labai svarbūs, tad tokia, kiek netikėta, paveikslų ekspozicijos vieta pasirinkta neatsitiktinai.

„Kaip ir šios parodos idėjos autoriai, taip ir mes vadovaujamės mintimi, kad kiekvienoje probleminėje srityje efektas gali būti pasiekiamas tik tuomet, jeigu susimąstysime ir elgsimės atsakingai kiekvienas iš mūsų. Todėl idėja bene jautriausioje vietoje – prekybos centro erdvėse – eksponuoti paveikslus, atkreipiančius dėmesį į galimas neatsakingo vartojimo pasekmes, yra ypač sveikintina“, – sako V. Sapožnikovas.

E. Gendrėnaitės nuotr.

Jo teigimu, plastiko surinkimas ir perdirbimas Lietuvoje auga kasmet, tačiau taip pat matome ir sparčiai didėjantį jo vartojimą, augantį aplinkos teršimą globaliame pasaulyje.

„Augantys plastiko ir kitų atliekų kiekiai yra beveik neišvengiamas kylančios ekonomikos palydovas. Tačiau būtent mes gyvename unikalioje šalyje, kur, palyginti su kitomis pasaulio vietomis, galime mėgautis sąlyginai švaria gamta. Tuo pačiu, negalime nieko nedaryti, turime užbėgti galimoms grėsmėms už akių formuodami sąmoningus visuomenės įpročius, nepaliekant neatsakingo vartojimo pėdsakų“, – įsitikinęs „Žalvario“ direktorius.

Mums itin svarbu ugdyti ankstyvą jaunosios kartos sąmoningumą, mokyti priimti sprendimus, formuoti nuomonę apie besaikį vartojimą.

PLC „Mega“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros direktorė Ieva Goštautaitė-Gedutė pažymi, kad „Mega“ yra šeimos laisvalaikio ir prekybos centras, todėl ir didžioji dalis čia organizuojamų renginių, pasaulinių parodų, inovatyvių edukacijų ir ekspozicijų erdvių yra orientuotos į ankstyvą pažinimą, asmenybės auginimą bei teisingą orientavimą.

„Mums itin svarbu ugdyti ankstyvą jaunosios kartos sąmoningumą, mokyti priimti sprendimus, formuoti nuomonę apie besaikį vartojimą. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje žmonės perka pakuotę, ne turinį, ypač jaunoji karta, nes kartais tiesiog „privaloma“ turėti vieną ar kita, ko iš tikrųjų mums visai nereikia. Todėl į savo alėjas įsileidžiame du meno ir kultūros pavyzdžius – bendradarbiavimas su A. Kriščiūnu ir R. Žigoniu mums yra dar vienas žingsnis kokybiškų, sąmojingų projektų link, skatinančių iš esmės permąstyti visuomenėje vyraujančius vartojimo įpročius“, – pažymi I. Goštautaitė-Gedutė.

Ikonų idėjos autoriaus R. Žigonio teigimu, ši mintis kilo savo akimis išvydus Indonezijoje ir Tailande vandenyno taršos plastiku mastą. Prisidėti prie kūrybos menininkas pakvietė žinomą fotografą ir dailininką A. Kriščiūną. Taip gimė keturių paveikslų ciklas „Holy Trash“ su šiuolaikinėmis Lietuvos žvaigždėmis.

„Norėjome į meno kūrinį įdėti trikdančią detalę, kuri sukrėstų, priverstų susimąstyti. Ši mintis – tarsi plastiko šiukšlės gamtoje analogija. Vienos numestos šiukšlės miške mes nebeužfiksuojame, nors tai yra didelis tos aplinkos trikdis“, – sako R. Žigonis.

Pirmasis paveikslų „Holy Trash“ pristatymas rugsėjo 14-15 dienomis vyko MO muziejuje. PLC „Mega“ centrinėje aikštėje ir alėjose lankytojai paveikslus galės apžiūrėti iki balandžio 2 dienos, vėliau šie darbai bus eksponuojami ir kitose erdvėse.

Panevėžio apskrities policijos duomenimis, į teisėsaugą kreipėsi panevėžietis kolekcininkas. Jis įsigijo šias vertybes ir jam kilo įtarimų, kad jos galėjo būti vogtos.

Policija atlieka tyrimą dėl 19 ikonų, dviejų kryžių, metalinio altoriaus, taip pat drobės, šešių metalinių papuošimų detalių.

Šiuo metu vyksta apklausos, kokia šių daiktų kilmė kol kas nėra nustatyta.

Policijos departamento duomenimis, 1975 metais gimęs vyras sekmadienio rytą kreipėsi į policiją ir pareiškė, kad 7.30 val. pastebėjo, kad apvogtas jo ir sesers namas Kapsų gatvėje.

Pavogti įvairūs daiktai ir senovinės žalvarinės paauksuotos ikonos. Bendras nuostolis – 16,2 tūkst. eurų.

Vagystė įvykdyta išlaužus langą.

Specialistai – tik Vilniuje

"Pati valstybė savo piliečius priverčia tapti pažeidėjais. Žmogus įstumiamas į tokią padėtį, kad jam nieko nebelieka, tik griebtis nelegalių dalykų arba gudrauti", – konstatavo į kvailą situaciją patekusi Kristina.

Nėščia moteris iš Anglijos į Lietuvą sugrįžo trumpam – surengti tėvo laidotuves ir sutvarkyti palikimo reikalus.

Peržiūrinėdama prieš tris mėnesius mirusios mamos ir prieš dvi savaites Anapilin išėjusio tėvo daiktus dukra nusprendė, kad į Angliją, kur gyvena jos šeima, pasiims tik nuotraukas, kelias šeimos relikvijas, dokumentus ir tėvo saugotą senovinę ikoną.

"Esu padori pilietė, todėl pasidomėjau, kokia tvarka galioja dėl meno ar kultūros vertybių išvežimo į užsienį. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniame padalinyje išgirdau, kad jau 15 metų uostamiestyje nėra nė vieno specialisto, galinčio išduoti pažymą, kad vieną ar kitą daiktą galima išsivežti į užsienį", – stebėjosi Kristina.

Moteris išgirdo nurodymą važiuoti į Vilnių, nes tik sostinėje valstybinė institucija teiksis išduoti pažymą klaipėdietei.

"Telefonu aš valdininkui nepamojuosiu savo pilvu. Esu penktą mėnesį nėščia ir laukiuosi trečiojo vaiko. Iš Anglijos atskridau lėktuvu, jau nupirkti bilietai grįžimui. Pasak biudžetininkų, nieko nereiškia nėščiai moteriai autobusu nusikratyti iš Klaipėdos į Vilnių. Nuvežusi ikoną, turėčiau antrą kartą vykti į sostinę, kad gaučiau popierėlį, ir tik tuomet ramia sąžine galėčiau išvažiuoti iš šalies. Kas norės, kad dėl menkniekio muitininkai sulaikytų prie sienos?" – pasakojo klaipėdietė.

Už pinigus veža viską

Moteris atidžiai išstudijavo paveldosaugininkų skelbiamas vertybių išvežimo iš šalies taisykles.

"Pažymėta, kad valdininkai gali 15 darbo dienų aiškintis, vertybė tai ar ne. Žmogus visą tą laiką turi sėdėti Lietuvoje ir laukti. Mano galva, tai yra visiškas absurdas. Jei valstybė pati neturi tokių specialistų, tegul samdo privatų meno žinovą, kuris aptarnautų bent jau vakarinę šalies dalį", – akcentavo Kristina.

Apimta smalsumo, klaipėdietė kyštelėjo nosį į vieną kitą antikvariatą ir paklausinėjo, ko griebiasi pajūryje gyvenantys lietuviai, kai visam laikui keliasi gyventi į užsienį.

"Išgirdau tai, ko ir tikėjausi, – meno vertybes, kaip ir dešras, siunčia siuntinius vežančiais automobiliais. Už pinigus viską išveši", – šypsojosi moteris.

Nors abu klaipėdietės tėvai nebuvo krikštyti, tačiau ikona moters tėvui, tikėtina, atiteko iš jo motinos ar giminaičių.

"Ją tėvas atsivežė iš Rusijos gilumos. Tėvas jokio testamento nepaliko, tačiau aš esu vienintelė abiejų tėvų turto paveldėtoja. Norėdama įrodyti, kad daiktą turiu teisėtai, paveldosaugininkams turėčiau pateikti ikonos įsigijimo dokumentus. Juk tai iš kartos į kartą perduodamas daiktas, iš kur aš jiems įsigijimo čekį ištrauksiu?" – stebėjosi emigrantė.

Taip pat klaipėdietė abejoja, ar jos tėvų namuose nuo sovietmečio laikyta ikona gali būti tokia reikšminga meno vertybe.

"Tai yra formalumo klausimas. Tačiau tik Lietuvoje net visiškai formalūs dalykai gali tapti itin reikšmingi", – kalbėjo moteris.

Cukrus tapo kultūros vertybe

Daugiau nei prieš dešimtmetį nutikęs incidentas Lietuvos pasienyje, kai muitininkai į šalį įvežamą knygą "Kamasutra" palaikė pornografiniu leidiniu, byloja tą faktą, kad pažeidėju galima tapti itin greitai.

Klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas, kuris uostamiestyje ilgus metus ėjo Kultūros vertybių apsaugos departamento vyresniojo valstybinio inspektorius pareigas, prisiminė ir daugiau kuriozų.

"Įstatymai ir tvarkos turėtų būti derinami prie žmogaus, o ne prie valdininko. Kartais atrodo, kad įstatymai kuriami draugų ratui. Lyg gyvenimas eitų sava, o žmogus – visai kita vaga. Įstatymas turi būti geras visiems – tiek klaipėdiečiui, tiek vilniečiui", – išgirdęs, su kokia bėda susidūrė klaipėdietė, pašmaikštavo P.Šmitas.

Menotyrininkas prisiminė laikus, kai Lietuva įstojo į ES.

"Keitėsi krūvos įstatymų, buvo kuriamos naujos tvarkos, o kai kurios paprastam žmogui net juoką kėlė. Visi tuo laiku vežė gintarinius paveikslėlius, iš gintaro gabalėlių suklijuotus vaizdelius. Tai buvo populiaru, o paveikslėlius labai pirko vokiečiai. Lietuviai juos dideliais kiekiais gabeno į užsienį ir turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad tik gautų leidimus išvežti", – prisiminė P.Šmitas.

Kiču, o ne meno vertybe dvelkiančių dirbinių gamintojai turėjo gauti krūvą popierių ir suderinimų, kad tik jų produkcija iškeliautų Vokietijos link.

"Tačiau vienas menininkas pagudravo. Pritrūko smulkaus gintaro, paveikslėlį pakaitintu rudu cukrumi buvo pabarstęs. Ir ką jūs manote, užkliuvo prie sienos. Sulaikė muitininkai kaip didžiausią nusikaltėlį. O tokį šlamštą veždavo vilkikais", – juokėsi klaipėdietis.

P.Šmitas prisiminė, kad jam teko uždrausti išvežti rusų dailininkų tapytojų darbus.

"O štai į Vokietiją kažkas išvežė gintaro gabalą su inkliuzu. Tik po to savais kanalais sužinojau, kad tas gintaras iš Klaipėdos buvo išgabentas", – prisiminė P.Šmitas.

Gabeno net ir tankus

Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus išvežamų į užsienį kultūros vertybių poskyrio vedėja Audronė Arulienė tikino, kad negali paaiškinti, kodėl uostamiestis ar kiti atokiau nuo sostinės esantys miestai neturi ekspertų, galinčių aptarnauti interesantus.

"Šie klausimai – departamento vadovybei. Mes vadovaujamės Vyriausybės nutarimu, yra patvirtintas sąrašas daiktų, kuriuos išvežant yra privalu turėti mūsų departamento leidimą", – aiškino specialistė.

Į departamento specialistus kreipiasi įvairiausius dalykus į užsienį norintys išgabenti asmenys.

"Veža paveikslus, ikonas, meno kūrinius ir net automobilius. Net tankus vežė ir prašė leidimo", – prisiminė A.Arulienė.

Viena įmonė į Rusiją gabeno antikvarinius tankus. Iš Anglijos išvežtas krovinys turėjo pasiekti pirkėją Maskvoje, tačiau sutvarkyti dokumentus iš ES išgabenamam antikvariatui buvo sustota Lietuvoje.

"Tai paskutinė šalis, prieš kertant trečiosios šalies sieną, todėl čia buvo prašoma leidimo", – keistą prašymą prisiminė specialistė.

Tyrimai – nemokami

Aiškinama, kad įvairių meno vertybių paveldėtojai neturėtų baimintis, jog daiktą paveldėjo, o jo įsigijimo dokumentų neturi.

"Prašyme žmogus gali nurodyti, kad paveldėjo ir neturi jokių dokumentų. Taip atsitinka. Tačiau jei klaipėdietės ikona yra senesnė nei 50 metų, jai jau reikės leidimo", – teigė A.Arulienė.

Pasak specialistės, ne bet kas gali turėti žinių ir įgaliojimų įvertinti, kas yra kultūros ar meno vertybė.

"Sudaroma ekspertų taryba, kuri ir įvertina, ar daiktas yra vertingas. Ne aš viena sprendžiu. Taryba turi nustatyti kultūrinę vertę, turi įkainoti daiktą, jei reikia, užsakomi papildomi tyrimai. Taryba pateikia išvadą, o mūsų poskyris, remiantis ja, išduoda leidimą išvežti", – tvarką aiškino A.Arulienė.

Paveldosaugininkai kartais kreipiasi į muziejus, ieškodami specialistų pagalbos.

"Atneša daiktą, kuris gali būti archeologinis radinys. Tuomet reikia atlikti fizikinius tyrimus, nustatyti, kokio laikotarpio gali būti radinys. Kartais tenka atlikti rentgeno tyrimą. Tokiais atvejais pažymos išdavimas užtrunka, tačiau, jei situacija yra paprastesnė, pažymą galima gauti per dieną", – tikino departamento darbuotoja.

Oficialiai atsakymas asmeniui turi būti duotas per 15 darbo dienų. Už visus tyrinėjimus pats žmogus nemoka.

Nutinka ir taip, kad tyrimams leidžiami pinigai, bet paaiškėja, jog daiktas nėra vertybė.

Žmogui tenka mokėti tik už pažymos išrašymą. Jei ruošiamasi išvežti vieną daiktą, dokumento kaina siekia 10 eurų, jei nuo vieno iki penkių daiktų – tenka mokėti 22 eurus.

"Maksimaliai galima išvežti nuo 201 iki 500 daiktų. Už tokią pažymą reikėtų mokėti 2 146 eurus. Bet tokių atvejų dar nebuvo", – aiškino A.Arulienė.

O ekspertų, kurie gelbsti paveldosaugininkams, tenka ieškoti kone su žiburiu.

"Jiems mokama po 19 eurų už vieną ekspertų tarybos posėdį. Toks ekspertas turi žinoti muziejų fondus, turi domėtis užsienio aukcionais, nes mes turime sekti, ar daiktas nėra pavogtas, tikriname, ar nėra apie jį informacijos Interpolo sistemoje", – pažymėjo specialistė.

Įstrigo dėl paveikslo

Muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyriausiasis inspektorius Darius Valickas prisiminė istoriją, į kurią prieš pusantrų metų pateko viena Rusijos pilietė.

"Moteris Vilniuje, Pilies gatvėje, įsigijo paveikslą. Ji buvo labai pasipiktinusi, nes muitininkai neleido išvykti į namus su šiuo paveikslu. Mes ją nukreipėme į Kultūros paveldo departamentą. Jei žmogus daiktą pirko meno galerijoje ir turi čekį, jokių klausimų nebus", – aiškino D.Valickas.

Muitininkams yra tekę sulaikyti per sieną gabentus senovinius kardus, monetas, slėptas knygoje.

"Per pastaruosius trejus metus esame konfiskavę revolverį, kurį mėginta iš Vilniaus išvežti į Maskvą", – tikino D.Valickas