„Laivas skrieja dangum“, – prie nuotraukos, kuria pasidalijo feisbuko grupėje „Orų entuziastai“, rašė moteris.

Žmonės pastebėjo virš jūros „pakibusius“ laivus ne tik Šventojoje, bet ir Klaipėdoje.

Internautai svarstė – gal tai „Skrajojantis Olandas“?

Apie šį reiškinį buvo paaiškinta feisbuko grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

„Laivai tik atrodo, kad yra ore. 

Taip ir gimdavo mitai apie „Skrajojantį Olandą“. Matomą vaizdą sukuria optinis reiškinys, vadinamas Fata Morgana (t. y. miražas, iliuzija). Esant Fatai Morganai, horizonte esantys objektai, pvz., salos, uolos, laivai, ledkalniai atrodo ilgesni ir pakilę virš žemės paviršiaus.

Esant ramiam, nevėjuotam orui, šaltas oras, esantis palei vandenį, susiduria su aukščiau esančiu šiltu oru ir tai veikia kaip laužiantis spindulį lęšis (nes skirtingos oro masės nesusimaišo). Dėl šio efekto būna matomas kabančio objekto vaizdas. Dažniausiai Fata Morgana pastebima ryte, kai po šaltos nakties ateina karšto oro srautas.

Šiuo atveju reiškinys susidarė todėl, kad virš vėsaus Baltijos jūros vandens užslinko gerokai šiltesnis oras nuo sausumos. Taip ir susidarė natūralus lęšis, iškreipiantis nuo kranto matomą vaizdą.

Primename, kad gegužės 20 d. vakare ties Olando kepure buvo matomas šiek tiek įdomesnis Fata Morgana reiškinys su dvigubu atspindžiu, kuris taip pat atrodė pakibęs virš vandens“, – rašoma feisbuko grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“.

„Ką patarčiau romantinių sukčių apgautoms moterims? Pasakyčiau, kad nereikia statyti vyrų į pirmą vietą. Racionaliai mąstantis žmogus, manau, nesileistų apgaunamas. Jau vien prašoma pervesti didelė pinigų suma – susimąstyti verčiantis signalas. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad meilė – akla, ji – it stiprus narkotikas. Tad sunku vertinti kitų žmonių situaciją, kai tu pats ramiai gyveni“, –  teigė gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Iš meilės dažnai apsisuka galva, viską matai pro rožinius akinius ir pridarai kvailysčių“, – sakė kita mergina.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O ką šiuo klausimu mano psichologai? Ar įmanoma, kad meilė taip išmuštų iš vėžių, kad nieko negalvodamas patikliai pervedinėtum dideles pinigų sumas? Kas nutinka?

– Nutinka biologija. Kai kurie mokslininkai sako, kad kalti laimės hormonai: oksitocinas ir dopaminas. Du tokie „draugai“. Čia yra toks žmogiškas biologinis faktorius. Tyrimų duomenimis, didžioji dalis apgautų moterų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra su patirtimi, nebe naivios merginos. Plius minus amžiaus vidurkis – apie 58 metai ir dauguma turinčios aukštąjį išsilavinimą. Kalbame ne apie protą, nes jis tiesiog išsijungia, kai oksitocinas ir dopaminas pradeda darbuotis. O jie suaktyvėja, kai sukuriama palanki aplinka – iliuzija, kuria tu patiki, nes esi arba vieniša (-as), arba po skaudžių skyrybų, arba tuo metu turi psichologinių traumų, o visa tai mato mūsų visagalis internetas. Tuo, žinoma, pasinaudoja sukčiai. Yra sukurtos schemos, kai po truputį sukuriamas toks draugiškas ryšys per užuojautą ar psichologinį palaikymą. O paskui, jau pelnius pasitikėjimą, paprašoma ir pervesti pinigų, sukuriamos labai įtaigios istorijos tam pateisinti.

Yra sukurtos schemos, kai po truputį sukuriamas toks draugiškas ryšys per užuojautą ar psichologinį palaikymą. O paskui, jau pelnius pasitikėjimą, paprašoma ir pervesti pinigų.

– Per užuojautą ir palaikymą dažniausiai užkariauja ir širdį?

– Dažniausiai, bet yra ir išimčių. Jeigu žmogus po skyrybų, netekties – sukčiai randa jautriausią vietą ir sužaidžia. Tarkim, ima rašyti žinutes, kad ir jis prieš, tarkim, septynerius metus neteko žmonos, kuri sirgo vėžiu ir pan. Kaip aš tave gerai suprantu, ką išgyveni. Sukčiai labai profesionaliai žaidžia su kito žmogaus jausmais, kuria tau iliuziją.

– Pavyzdžiui, telefoniniai sukčiai veikia staiga, per adrenaliną, emocijas, naudojasi momentu, kur reikia veikti čia ir dabar. Bet šiuo atveju turima laiko pagalvoti, tas ryšys trunka ilgokai, tad kodėl neįsijungia tas „mygtukas“?

– Būtent todėl, kad čia yra labai ilgas ir lėtas procesas, kurio metu sukuriamas pasitikėjimas. Romantiniai sukčiai niekada iš pat pradžių nepuola ko nors prašyti ar reikalauti. Iš pradžių kuriamas tas ryšys, iliuzija.

– Ar galima sakyti, kad po COVID-19 pandemijos mes jaučiamės dar vienišesni, nes vis daugiau žmonių papuola į romantinių sukčių pinkles, nepavydėtinas situacijas?

– Pasaulinė statistika rodo, kad kasmet tokių apgautų žmonių daugėja. Ar pandemija turėjo įtakos? Manau, kad šiek tiek irgi prikišo nagus, nes skyrybų padaugėjo, tad ir vienišų žmonių. Tapome dar labiau įsitempę ir dar labiau prilipę prie ekranų. Kuo daugiau laiko praleidžiama socialiniuose tinkluose, tuo daugiau atitrūkstama nuo realybės. Tad patarimas būtų, jei kažkas labai pradėjo „kabinti“ virtualiu būdu, pasidalink su draugėmis, papasakok mamai ar tetai. Tarp jų tikrai atsiras blaivaus mąstymo žmonių, kurie pasakys, kad čia truputį per gerai viskas atrodo, duok man tą nuotrauką pažiūrėti. Užtenka paleisti tą nuotrauką per paieškas socialiniuose tinkluose ir greičiausiai tau išmes ne tą vardą, aptiksi, kad čia visai ne tas žmogus, kuriuo dedasi. Dažniausiai sukčiai nenaudoja savo nuotraukų, dažniausiai ji būna „paskolinta“ iš socialinių tinklų. O tuomet, norint įsitikinti, galima paprašyti susisiekti skambučiu su vaizdu. Labai retai kada sukčiai sutinka su tuo. Dažniausiai prisigalvoja milijoną priežasčių, kodėl jiems nereikia vaizdo skambučio.

– O jeigu tas žmogus sutinka su vaizdo skambučiu, galima juo patikėti?

– Jokiu būdu, nes tai neduoda 100 proc. garantijos. Jeigu net ir į gyvą pasimatymą atėjo, patarčiau jį tikrinti ir toliau, rinkti apie jį informaciją. O tam reikia pasitelkti draugų, pažįstamų ratą. Tos virtualios draugystės, santykiai apskritai nėra gerai. Sveikiau ir naudingiau kurti gyvus santykius, plėsti savo realių draugų ratą ir neužstrigti virtualioje realybėje.

S.Tuskas prisidėjo prie kitų lyderių per debatus Romoje dėl Europos Sąjungos (ES) padėties.

Nacionalistai ir antieuropietiški jausmai sustiprėjo per rinkimus keliose ES valstybėse. Nuogąstavimai dėl migrantų antplūdžio tampa išbandymu svarbiam ES pasiekimui – Šengeno zonai, nes kelios šalys jau stato ar planuoja fizinius barjerus.

„Šiandien turime pripažinti, kad ši svajonė apie vieną Europos valstybę su vienu bendru interesu, su viena vizija, ... viena Europos valstybė ... buvo iliuzija“, – sakė D.Tuskas.

Buvęs Lenkijos premjeras taip pat sakė, kad ES išgyvena „tikrai rizikingą ir sudėtingą“ momentą.

Skubus Briuselio tikslas, sakė D.Tuskas, turi būti „įtikinti mūsų piliečius“, kad galime užtikrinti šį saugumo ir stabilumo jausmą „vėl įvesdami efektyvią mūsų išorinių sienų kontrolę“.

Tokia strategija gali „sustabdyti radikalus“, surengusius „žygį už valdžią“, sakė jis.

Daug ES išorinių jūros sienų nuolat pažeidinėja žmonių kontrabandininkai, kurie iš Libijos išsiunčia plaukioti netinkamus ir sausakimšai migrantų prisėdusius laivelius Italijos, Graikijos ir kitų pietinių valstybių link. Šimtai tūkstančių pabėgėlių buvo išgelbėti jūroje, atvežti į ES ir siekė prieglobsčio Bendrijos valstybėse.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), kalbėdamas apie migrantų krizę, sakė, jog „staiga mums paaiškėjo, kad ne visi pritaria“ ES pažiūroms.

Suomių iliuzionisto Jose Ahoneno triukai su šunimis pasaulyje pralinksmino ne vieną milijoną keturkojų mylėtojų. Naujausia suomio išdaiga – skrajojanti dešrelė. Kaip į tai reagavo šunys?

Bendra tendencija tokia: didesni ir stambesni šunys sutrinka ir metasi šalin. O štai mažiukams ir jauniems anomalija nė motais – jie atsargiai mėgina kaip nors pasiekti levituojančią dešrelę arba ima žaisti su Jose.

Gudriausias buvo amsius, vardu Tico. Iliuzionistui nė nespėjus paleisti dešrelės iš rankos, šuo dukart skardžiai sulojo ir levituoti besitaikiusią dešrelę stvėrė pačią pirmą eksperimento sekundę. O kiti? Kas vartė akis, kas šoko ant dviejų kojų, kas mėgino pasiekti dešrelę.

Atskiro komentaro vertas ir didžiausio šuns, dogų veislės Noah reakcija. Keletą akimirkų stačiomis ausimis pažiūrėjęs į tai, kas vyksta, didžiulis šuo šoko į šalį, o po to dešrelės skrydį stebėjo saugiu atstumu, už kelių metrų.

J. Ahonenas šunis maustė pradangindamas gardų kąsnelį iš savo delnų keturkojo akivaizdoje, taip pat su kolega komiku Rudžiu Roku mėgindami ant šunų loti.

Peržiūrėjus šį vaizdo siužetą iki pabaigos, gali ištikti šokas. Rodos, žiūrėjai į ekraną ir viską stebėjai akis išvertęs, o tave per tas keliolika sekundžių beviltiškai apmulkino. Suvystė kaip kūdikėlį ir net ne vieną kartą. Kur jau ten! Lenkite pirštus ir skaičiuokite, kiek kartų šie, kaip pamatysite, nieko stebuklingo nedarantys apsukruoliai begėdiškai apdūmė jus.

Beje, šis puikus triukas nuostabiai taikliai iliustruoja, kaip veikia psichinis pažinimo procesas dėmesys. Kaltinti jo tikrai nereikia: dėmesys dirbo savo darbą – dirbo taip, kaip ir priklauso dėmesiui. Atidžiai, rūpestingai, o svarbiausia – sutelktai. Vis dėlto, kaip turėsime progą įsitikinti, didžiausia stiprybė gali būti silpnoji vieta.

O dabar pereikime prie triuko. Jo autorius Richardas Wisemanas (tikrai pelnyta pavardė...) prisistato viešnią Sarą ir paskelbia, kad netrukus pademonstruos neįtikėtiną spalvų keitimo triuką su kortomis.

"Užduotis labai paprasta, – aiškina Richardas. – Kortų kaladę išskleisiu priešais triuko partnerę ant stalo ir paprašysiu Sarą iš kortų eilės ištraukti bet kurią kortą. Sarai reikės pasakyti, kokia tai korta."

Sara parodo kortą žiūrovams, o triuko autoriui pasako, kokia tai korta. Richardas paima kortą, įkiša ją atgal į kortų kaladę ir ją vėl išskleidžia ant stalo kaip tiesią juostą.

"Kaip matote, Saros korta yra ši, – reikiamą kortą iš juostos ištraukia Richardas. – Bet, kaip matote, ..."

Štai čia prasideda įdomumai. Bet tik prasideda. Tik šį siužetą būtina pažiūrėti iki pabaigos.

Apie kokias tieses gali būti kalba, jei maži skrituliukai didžiuliame skritulyje išsidėstę ratu? Ne tik išsidėstę, bet ir sukasi ratu – kaip turėsite progos įsitikinti vaizdo siužete. Vis dėlto nubraižius kiekvieno skrituliuko judėjimo trajektoriją, paaiškėja neįtikėtina tiesa – visi skrituliukai juda TIESĖMIS. Pirmyn, atgal – jokiais būdais ne ratu. Kaip tai įmanoma?

Klausimas šiuo atveju būtų galima palikti retorinį, tačiau vaizdo siužeto antroje pusėje visas procesas paaiškinamas žingsnis po žingsnio: iš pradžių demonstruojama, kaip juda vienas skrituliukas, po to atsiranda antras, trečias, ketvirtas ir t.t.

Panašu, kad optinių iliuzijų klodai išties neišsemiami. Vis dėlto interneto tyruose vis atsiranda naujų –nematytų, netikėtų ir neįtikėtinų. Čia – dar viena. Ir, panašu, viena įspūdingiausių.

Žiūrint į šį Vindzoro rūmuose (Anglija) kabantį paveikslą, iš pradžių susidaro įspūdis, jog žiūri ne į paveikslą, o į didelės raiškos plokščią ekraną, ir žvilgsnį vedžioja jame rodomas vaizdas. Vis dėlto elektronikos šiame meno kūrinyje – nė gramo. Vien popierius ir spalvos.

Nesunku suprasti, jog tai – dar viena iliuzija. Mėginant įsižiūrėti į paveikslą, galva apsisuks tik dar labiau, o atsakymo į mįslę nerasite. Kai laužyti galvą pabosta, pasisukus prie šalia paveikslo esančio įėjimo į kitas patalpas, randamas šios optinės iliuzijos atsakymas. Tai – stereoskopinis paveikslas. Trimatė iliuzija.

Nacionalinėje dailės galerijoje balandžio 3 d. prasideda paskaitų ir pokalbių ciklas Kas nėra fotografija?,  kuriame kviečiame kartu aptarti esminius fotografijos medijos pokyčius ir jos specifiškumą, varomuosius kaitos veiksnius bei sąvokas, kurias permąstyti skatina nauja fotografijos kultūrinė padėtis. 

Fotografija yra viena tų medijų, kuri itin transformavosi pas pastaruosius dešimtmečius, žengiant į (po)skaitmeninės ir (po)internetinės eros laiką. Mūsų kasdienybė – ir tikrovė, ir virtualybė – tapo perpildytos nepaliaujamo vaizdų srauto. Ilgai fotografijos esme laikytas gebėjimas liudyti realybę („taip buvo“) (po)skaitmeninėje erdvėje tampa nebeaktualiu, nes fotografija ieško kitokio santykio su pasauliu: keičiasi ne tik vaizdo kūrimas, bet ir vartojimas. Vyksta ir atvirkštinis procesas: iš esmės pasikeitusi vizualioji kultūra keičia ir mūsų mąstymą, ir tai, kaip mes patiriame tikrovę.

Pirmoji diskusija „Besiplečianti fotografija: XXI amžiaus klausimai“ įvyks balandžio 3 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje. Diskusija kels klausimus, kaip galima iš naujo apibrėžti ir aktualizuoti fotografiją šiandien, kaip orientuotis jos besiplečiančiame modusų ir prasmių lauke, paliečiant šiuolaikinės fotografijos problematiką ir lietuviškame kontekste.

Diskusijoje dalyvaus fotografijos istorikė, teoretikė, „Nuobodulio estetikos“ autorė Agnė Narušytė, menininkas, vienas iš „The Federal“ žurnalo redaktorių ir tekstų autorius Gintaras Didžiapetris, šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, kritikas ir vertėjas Jurijus Dobriakovas ir vaizdų kultūros teoretikas, kuratorius, fotografas Paulius Petraitis. Diskusiją moderuos fotografijos tyrinėtoja ir kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.

Tai visada atrodė keista. Prieš dešimtmetį NASA palydovų duomenys parodė, kad Amazonės atogrąžų miškų masyvas auga greičiau sausuoju periodu. Tačiau nuo seno žinomas faktas, kad intensyviausiai vegetacija vyksta drėgnomis sąlygomis, mokslininkams nedavė ramybės ir tik šiais metais buvo rastas atsakymas – jutiklius suklaidino optinė iliuzija.

Geriausiai infraraudonuosius spindulius atspindi ką tik išdygę lapai, kurie pasižymi ryškesniu žalumu. 2003 metais nuotolinio valdymo jutiklių surinkta informacija atskleidė, kad miškai infraraudonąją šviesą daugiausia atspindėjo sausuoju periodu. Remiantis šiais duomenimis, analitikai padarė išvadą, jog atogrąžų miškai geriau augo sausuoju metų laiku.

Vis dėl to naujausi tyrimai rodo ką kita. NASA Goddard kosminių skrydžių centro mokslininkas Douglas Morton ir jo kolegos, panaudojo alternatyvius stebėjimo metodus. Vienas iš jų – LiDAR, kuris atskleidė, jog žalesnių medžių vainikų sausros metu NASA jutikliai iš tiesų nefiksavo. Tai buvo tik optinė iliuzija.

Šviežiai išdygę lapeliai (kurie iš tikrųjų yra linkęs vešėti drėgnomis sąlygomis) visame miško masyve meta didesnį šešėlį, kas nulemia aukštą infraraudonųjų spindulių sugėrimo lygį. Tai reiškia, kad miškas gali atspindėti daugiau infraraudonųjų spindulių sausros metu, kai būna mažiau naujai išdygusių žalumynų, galinčių mesti didesnį šešėlį.

Kaip teigia Douglas Morton, sezoninė Amazonės miškų drėgmė subalansuoja fotosintezės ir garavimo procesus, todėl miškai suklesti.

Šios išvados sutampa su kito tyrimo rezultatais, publikuotais taip pat praeitą savaitę. Tačiau pastarasis analizuoja ryšį tarp kritulių kiekio bei anglies dioksido atsargų, kurias Amazonės miškai yra pajėgūs sukaupti. Taigi tyrimu bandyta išsiaiškinti, kaip jie prisideda prie klimato pokyčių.

San Paulas miesto universiteto profesorius Luciana Gatti su kolegomis išmatavo CO2 lygio kaitą atmosferoje virš miško 2010 metais, kurie pasižymėjo mažu kritulių kiekiu ir 2011 metais, kuomet orai buvo kur kas drėgnesni. Buvo nustatyta, kad anglies dioksido skirtumas atogrąžų miškuose drėgnaisiais metais buvo neutralus (CO2 buvo išskirta panašiai tiek, kiek ir sugerta). Tačiau 2010 metais, vyraujant sausesniems orams, visas baseinas išskyrė apie pusę milijardo tonų anglies dioksido, daugiausia dėl padažnėjusių gaisrų.

Šios dvi studijos reiškia, kad ir ekologai, ir nuotoliniai jutikliai dabar sutaria dėl reiškinių, vykstančių didžiausiuose pasaulyje drėgnuosiuose miškuose. Deja, rezultatai siunčia blogą žinią pasaulio klimatui. Amazonės platybės, kaip ir kitos pasaulio vietovės, vis dažniau kenčia nuo klimato ekstremumų. Gatt teigimu, jeigu šiame regione pasitaikys daugiau sausesnių orų, dažnėjantys gaisrai pavers miškus į nevaldomai didėjantį CO2 šaltinį. Tai prisidės prie grįžtamojo ryšio – sausringų metų skaičius dar labiau išaugs ir pasaulio visuomenės nuogąstavimai dėl pražūtingos klimato kaitos priartės prie išsipildymo.

Jei žiūrėdami į šiuos objektus pamanysite, kad jie juda – jums už tai bus atleista. Nes jos apkvailina ne katiną.

Vis dėlto šios hipnotizuojamai judančios formos iš tikrųjų yra statiškos ir visai nejuda. Tai – nejudantys paveikslėliai, virš kurių traukiama perregimos medžiagos lakštas. Judesio iliuzija susidaro todėl, kad perregimas lakštas padengtas juodomis lygiagrečiomis linijomis. Jos keičia po lakštu likusio piešinio vaizdą, kai slenka piešinio paviršiumi.

Šių optinių iliuzijų autorius – "YouTube" tyruose besidarbuojantis iliuzionistas Brusspupas. Jis neslepia iliuzijų idėją pamatęs vienoje knygoje.

"Mane jos taip sužavėjo, kad nusprendžiau panašių susikurti pats, - pasakoja Brusspupas. Nors iliuzionistai profesionalai savo triukų paslaptimis nesidalija, savojo triuko esmę jis atskleidė visiems, kam tai įdomu.

Pasak jo, kiekvieną animaciją sudaro 6 dalys. Juodos linijos ant skaidraus lakšto tarsi "sukarpo" šešių dalių vaizdą. Taip yra todėl, kad tarp juodų linijų palikti mažyčiai tarpeliai. Jis ir sudaro iliuzija, kad piešinio fragmentas "atkerpamas". Traukiant lakštą piešinio paviršiumi, susidaro "atkirptų" dalių judėjimo iliuzija.

"Optinės iliuzijos kalba visomis kalbomis, - savo susižavėjimą iliuzionistiniais triukais aiškina Brusspupas. – Kiekvieną mano vaizdo siužetą gali žiūrėti ir be žodžių suprasti bet kurios pasaulio šalies pilietis."

Beje, prieš keletą savaičių Brusspupas sugalvojo, kaip modifikuoti seną skystųjų kristalų ekraną ir 3D akinius taip, kad vaizdas ekrane būtų matomas tik tam, kuris užsidėjęs 3D akinius. Apie tai jis pasakoja kitame vaizdo siužete.