Gyventojas neprašytą laimikį puolė fotografuoti mobiliuoju telefonu. Iš pažiūros, tikėtina, klaipėdietis upėje sužvejojo rainuotąjį vėžį.

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis, apžiūrėjęs laimikio fotografijas, spėjo, kad klaipėdiečiui nusišypsojo laimė sugauti būtent šios rūšies vėžį.

"Šimtas procentų, kad taip ir bus, nors nuotraukoje ir nėra aiškiai matyti visų skiriamųjų ženklų. Spėju iš žnyplių ir spalvos. Šiuo metu tradicinių, Lietuvoje gyvenusių vėžių praktiškai nebesutinkame. Šias rūšis išstumia invazinė rainuotųjų vėžių rūšis", – aiškino biologas.

Mokslininkai ne vienerius metus skambina pavojaus varpais, kad nuo seno Lietuvoje sutinkamų siauražnyplių ir plačiažnyplių vėžių vieną dieną gali iš viso nelikti. Jų vietą užimtų invazinės vėžių rūšys.

Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias vėžių rūšis – vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius, invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius.

Plačiažnypliai vėžiai paprastai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų.

Lengviausia nuo kitų Lietuvoje gyvenančių vėžių juos atskirti pagal plačias žnyples. Jie užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio.

Siauražnypliai vėžiai turi ilgas ir siauras žnyples. Šie vėžiai maitinasi ir dieną, užauga didesni už plačiažnyplius. Siauražnyplius galima atskirti pagal baltą ar labai šviesią kūno apačią. Kūno viršus būna gelsvai žalias.

Invazinius žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę – baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus – ryškiai rudas, apačia – raudona, kiautas – lygus.

Rainuotieji, taip pat invaziniai, vėžiai į Lietuvą pateko iš Lenkijos, kur buvo veisiami.

Juos galima atpažinti iš tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio.

Šiems vėžiams pavyko įsitvirtinti dėl mažo reiklumo aplinkai ir maistui. Jie aktyvūs visą parą ir visus metus – netgi žiemą.

Duomenis apie luzitaninių arionų paplitimą šalyje šiuo metu renka Lietuvos entomologų draugija. Ji pakvietė visus gamtos bičiulius padėti išsiaiškinti, kuriose vietovėse šie šliužai gyvena ir kuriose negyvena. Šiam tikslui skirta Stebėjimų anketa. Visų, stebėjusių luzitaninį arioną, prašoma ją užpildyti ir kartu su fotografijomis siųsti el. paštu invaziniai.sliuzai@gmail.com. Išsamesnės informacijos galima teirautis tel. +370 6019 6732. Apibendrinti surinktieji duomenys bus perduoti Aplinkos ministerijai siekiant parengti planą, kaip kovoti su šia invazine rūšimi.

Šis arionas vadinamas luzitaniniu, nes kilęs iš Ispanijos regiono Luzitanijos. Dabar jis paplitęs beveik visoje Europoje. Lietuvą luzitaniniai arionai „atrado“ visai neseniai. Pirmą kartą jie buvo pastebėti 2008 m. Kaune, Kleboniškyje. Tačiau plinta labai sparčiai.

Kadangi šie šliužai yra gana dideli, 7–15 cm ilgio, ir jų daug, tad juos nesunku pastebėti. Jie dažniausiai aptinkami soduose ir parkuose. Daugiausia randama netvarkingose sodybose su gausia, retai šienaujama žole ar pavėsinguose sodų, daržų pakraščiuose. Jie itin mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Jų maistas labai įvairus: žoliniai augalai, ypač garšvos ir kiaulpienės, grybai, negyvi šliužai.

Parkuose jie aptinkami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, kanalų ar tvenkinių su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ir ilgas buvimas sausoje šiltoje vietoje jiems pražūtingas. Todėl didžiausia tikimybė pamatyti luzitaninius arionus yra sutemus ir po lietaus.

Luzitaninis arionas yra gerokai didesnis už daugumą kitų mūsų šalyje dažnai aptinkamų arionų šeimos šliužų: kislųjį, juosvataškį, tamsiadryžį ar miškinį. Jis yra oranžinės arba rusvos spalvos. Poruojasi vasaros pabaigoje, o rudenį sudeda baltus rutulio formos kiaušinius krūvelėmis ant žemės po lapais. Kiaušiniai ir spėję išsiristi jaunikliai peržiemoja. Pavasarį jaunikliai išlenda iš žiemojimo slėptuvių, intensyviai maitinasi ir auga. Jie atrodo kitaip nei suaugę šliužai.

Lietuvoje gyvena ir kitos dvi didžiųjų arionų rūšys – rudasis ir didysis arionai. Pastarasis yra retai aptinkamas ir įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šias tris suaugusių šliužų rūšis lengva supainioti. Suaugęs luzitaninis arionas labai panašus į rudąjį arioną, o jauniklis – į suaugusį kislųjį.

Dalis Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše esančių augalų mums atrodo kaip savi – juk jie čia auga jau daugybę metų, kai kada net specialiai sodinami darželiuose. Tačiau aplinkosaugininkai įspėja, kad invaziniai augalai kenkia Lietuvos biologinei įvairovei ir išstumia vietines augalų rūšis.

Muilinė guboja įrašyta į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, todėl šį augalą skatinama naikinti. Nesusipainiokite – prieš keliasdešimt metų šis augalas iš tiesų buvo saugotas. Gubojos šaknų plotas labai didelis – net iki 15 kvadratinių metrų, todėl kadaise ją bandyta sodinti kaip kopas sutvirtinančią priemonę. Muilinė guboja Lietuvos pajūryje išsikerojo tiek, kad dabar jos sąžalynai kenkia kitoms augalų rūšims. Ypač didelę žalą gubojos sąžalynai kelia pajūrinei pienažolei, kuri paplitusi tik pajūryje ir labai negausiai. Pastebėta, kad muilinės gubojos sąžalynai formuojasi ne tik pajūryje, bet ir kitose vietose.

Aplinkosaugininkai ragina skinti gubojos žiedynus, nes taip sumažinamas jos plitimas sėklomis. Invazinių rūšių sąraše nurodyta, kad urbanizuotose teritorijose šis augalas gali augti, bet prekiauti ar kitaip jį platinti yra draudžiama.

Į Lietuvą sovietmečiu atkeliavo ne tik muilinė guboja, bet ir nemažai kitų invazinių augalų, pavyzdžiui, Sosnovskio barštis, kurį buvo planuota sodinti kaip žemės ūkio kultūrinį augalą, o kai paaiškėjo, kad augalas itin pavojingas, jis jau buvo išplitęs visoje Lietuvoje. Aplinkos ministerija taip pat ragina visuomenę prisidėti prie invazinių rūšių naikinimo ir taip apsaugoti Lietuvos biologinę įvairovę.

Lietuvoje išplitusių augalų populiacijos nuo kitų metų bus naikinamos, taip pat rengiami teisės aktai, kuriais naikinti savo teritorijoje sužėlusius barščius turės ir ūkininkai bei valstybės įmonės.

„Iš Europos Sąjungos lėšų finansuosime tuos darbus atrinktose teritorijose, taip pat ir savivaldybės finansuos tuos darbus. Dar mes numatome teisės aktuose šiokį tokį įpareigojimą žemės savininkams ir valdytojams – kad jeigu jų žemėje yra Sosnovskio barščių ar kitų invazinių rūšių, galėtume įpareigoti ir juos imtis kokių nors priemonių, jog tie sąžalynai neplistų į kaimynų teritoriją“, – BNS sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad kova su ypač greitai plintančiais augalais – beviltiška: smarkiai išplitusių augalų populiaciją siekiama suvaldyti, o visiškai jos išnaikinti greičiausiai nepavyks.

Per metus – dešimtys hektarų

Pernai Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) sudaryta darbo grupė, kurioje ŽŪM, Aplinkos ministerijos, Valstybinės augalininkystės tarnybos, Ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio rūmų atstovai sprendžia, kaip kovoti su invaziniais Sosnovskio barščiais. Šiuo metu rengiami dokumentai, o kitais metais tikimasi pradėti realius jų sąžalynų naikinimo darbus.

„Šiemet bus tik popieriai dar, o patys darbai prasidės kitais metais“, – sakė V. Graičiūnas.

Pasak jo, šiuo metu inventorizuota apie 1 tūkst. hektarų Sosnovskių barščių – tai teritorijos, kurių koordinatės tiksliai žinomos. Tačiau skaičiuojama, kad jų Lietuvoje yra ne mažiau kaip 10 tūkst. hektarų.

„Tokių plotų mes, be abejo, neįveiksime, bus kelios dešimtys hektarų – nebus labai didelių plotų“, – apie tai, kiek invazinių augalų planuojama išnaikinti per metus, kalbėjo V.Graičiūnas.

Pasak jo, numatyti terminai, kada augalas turi būti šienaujamas, kad nesubradintų sėklų, jis taip pat bus naikinamas pasitelkiant herbicidus.

„Jam neduodant subrandinti sėklų kurį laiką, turėtų pradėti nykti“, – sakė gamtosaugininkams.

Jis atkreipė dėmesį, kad gana sudėtingai rasti, kas atliktų barščių naikinimo darbus – nuodingų augalų šienavimas prilyginamas darbui su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, būtina dėvėti apsaugos priemones.

„Reikia žinoti, kaip jį naikinti, reikia būti atsargiam, ypač kai saulėta diena. Nuo nudegimų lieka randai, pigmentinės dėmės“, – apie augalo keliamus pavojus kalbėjo V.Graičiūnas.

Nenaikinantiesiems grės baudos

Taip pat rengiami teisės aktai, kurie įpareigotų žemės valdytojus naikinti invazines rūšis. Todėl dar neaišku, kokie tiksliai įpareigojimai bus numatyti patvirtintoje tvarkoje. Tačiau norima įpareigoti ir privačius savininkus, ir valstybės įmones, pavyzdžiui, miškų urėdijas, naikinti jų teritorijoje esančias invazines augalų rūšis.

Nors teoriškai toks reikalavimas reikštų, kad naikinamos turėtų būti ir kitos rūšys, pavyzdžiui, gausialapiai lubinai, tačiau, V.Graičiūno teigimu, jis galios pirmiausia žmogaus sveikatai pavojingiems Sosnovskio barščiams.

„Bus surašomas privalomas nurodymas kažko imtis, jeigu to nurodymo neįvykdai, bus skiriama administracinė bauda ir panašiai“, – sakė V.Graičiūnas.

Kitų invazinių rūšių populiaciją kontroliuoti imsis aplinkosaugininkai, kurie kasmet tai daro ES lėšomis.

Visiškai išnaikinti nerealu

Gamtosaugininkas pripažino, kad nepaisant priemonių, kurių imamasi, visiškai išnaikinti šį augalą, kurio sąžalynas neprižiūrint per metus gali išplisti maždaug dešimčia metrų, vilčių nėra.

Sosnovskio barščio sėklos gyvybingos išlieka apie septynerius metus, dažnai jos pernešamos žemės ūkio technikos ar vandens, dėl to ypač plinta upių šlaituose.

„Čia beveik kova su vėjo malūnais, nes invazinių rūšių, kai jau jos įsitvirtina, išnaikinti praktiškai neįmanoma. Norvegai, kai pasirodė pas juos viename vandens telkinyje invaziniai žymėtieji vėžiai, jie išnuodijo visą vandens telkinį ir tuo užbaigė problemą. (...) Kai išplinta tokiu mastu kaip pas mus – tie žymėtieji ar rainuotieji vėžiai ar tokie augalai kaip Sosnovskio barščiai ar lubinai... Reikia daryti, kad jie nebeplistų labai plačiai toliau, o visai juos išnaikinti – kol kas nė viena valstybė to nepadarė“, – kalbėjo V.Graičiūnas.

Iki 2020-ųjų numatoma šią invazinę rūšį naikinti 15-oje Lietuvos regionų.

Invazinės rūšys – tai mūsų šalyje nebūdingos, atvežtinės rūšys, kurios prisitaikę svetimoje aplinkoje sparčiai dauginasi ir plinta, kenkdamos vietinei biologinei įvairovei, aplinkai, žemės ūkiui, žuvininkystei, žmonių sveikatai.

Sosnovskio barščio sultys veikia kaip ypač stipri rūgštis, o įkvėptos jo žiedadulkės gali sukelti apsinuodijimo jausmą. Kenksmingos augalo medžiagos gali būti net mirtinos. Lietuvoje Sosnovskio barštis gali išaugti iki 5 metrų aukščio.

Nors apie į Lietuvą atklydusių ar įvežtų invazinių vėžių rūšių naikinimo akcijas, mokslininkų atliekamus tyrimus nemažai kalbama žiniasklaidoje, tačiau dauguma poilsiaujančių prie vandens telkinių ar net pačių vėžiautojų vis dar nežino, kaip invazinius vėžius atskirti nuo lietuviškųjų, kokiais būdais juos galima gaudyti, ar tam reikalingi leidimai.

„Pagrindiniai šių invazinių vėžių populiacijos mažintojai esame mes – visi piliečiai, tačiau apmaudu, kad daugelis nežino, kad šiuos invazinius vėžius galima gaudyti visokiais būdais ir bet kokiu laiku, nereikia ir leidimų, o skonis šių vėžių prilygsta lietuviškiesiems“, – sakė Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja Marija Tamkevičiūtė.

Plintantys invaziniai vėžiai – grėsmė lietuviškiesiems

Pastaruoju metu vėžių aptinkama Baltijos jūroje, miestų taršos paveiktose upėse, tokiose kaip Nemunas ar Neris,  ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku. Tokie pokyčiai vyksta ne dėl augančio Lietuvos vėžių atsparumo taršai ar chemijos pramonei, o dėl to, kad į Lietuvos vandenis patenka vis daugiau naujų vėžių rūšių.

Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose gyvena keturios vėžių rūšys: plačiažnypliai (tikrieji istoriniai Lietuvos vėžiai), taip pat siauražnypliai vėžiai, kurie nuo senų laikų natūraliu būdu yra atkeliavę į mūsų kraštus iš Rytinės Europos dalies ir invaziniai, nenatūraliu būdu įveisti žymėtieji ir rainuotieji vėžiai. Pagrindiniai jų skiriamieji bruožai – skirtingų formų ir dydžių žnyplės, dėmės, esančios ant žnyplių ir dryžiai uodegos nugarinėje dalyje.

„Labai svarbu, kad žmonės skirtų vėžius, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada juos galima gaudyti. Žymėtieji (arba dėmėtieji) vėžiai į Lietuvą perkelti iš Šiaurės Amerikos, siekiant atkurti dėl vandenų užterštumo, įvairių ligų, klimato kaitos įtakos ir kitų priežasčių nykstančią ir vis mažėjančią mūsų, lietuviškųjų plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių populiaciją. Jie buvo pasirinkti vien dėl to, kad yra atsparūs marui, tačiau nebuvo pagalvota, kad šie vėžiai patys yra jo nešiotojai. Kiti parazitiniai rainiuotieji vėžiai į Lietuvą atkeliavo patys, kaip spėjama – iš Lenkijos. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šie vėžiai mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Didelei populiacijos gausai įtaką turi ir jų vislumas. Pavyzdžiui, lietuviškieji plačiažnypliai vėžiai pradeda daugintis tik sulaukę ketverių metų, o rainuotieji – vienerių. Plačiažnyplių vėžių patelės nešioja tik 100 kiaušinėlių devynis mėnesius, kai tuo tarpu rainuotųjų – 600 kiaušinėliai nešiojami kelias savaites. Dėl to, kad šios itin vislios parazitinės vėžių rūšys yra maro užkrato nešiotojos, mūsų lietuviškiems vėžiams gresia išnykimas“, – teigė M. Tamkevičiūtė.

Invazinius ir lietuviškuosius vėžius lengva atskirti

Plačiažnyplius vėžius lengviausia atskirti pagal plačias žnyples. Šie lietuviškieji vėžiai dažniausiai būna tamsiai rudi, užauga iki 300 gramų svorio, 20 cm ilgio. Siauražnypliai vėžiai užauga didesni už plačiažnyplius. Siauražnyplius lengviausiai galima atskirti iš šviesesnės kūno apačios, gelsvai žalio kūno viršaus ir pagal siauras, ilgas žnyples. Lietuvoje invaziniais pripažintus ir leidžiamus naikinti žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal baltą dėmę ant žnyplių, ryšiai rudą viršų ir raudoną apačią. Dar vieną invazinę rainuotųjų vėžių rūšį paprasta atskirti iš tamsiai raudonų dryžių, esančių ant uodegos nugarinės dalies, blyškiai rudo kūno, žnyplių su spygliais. Rainuotieji vėžiai yra mažesni už kitus vėžius ir dažniausiai randami iki 13 centimetrų ilgio.

Lietuviškųjų vėžių gaudymui – apribojimai, invazinių – viskas leidžiama

Pasak neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Lauryno Okockio, invaziniai vėžiai, kitaip nei lietuviškieji, yra tokie nereiklūs, kad juos galima pagauti beveik ištisus metus, tačiau išsiruošus vėžiauti reikia žinoti ir pagrindines vėžių gaudymo taisykles, kad vėliau už netinkamai pagautus vėžius ar pernelyg didelį jų kiekį nebūtų skirta bauda.

„Kalbant apie vėžių gaudymą, pirmiausia reikia išskirti saugomus lietuviškuosius vėžius (plačiažnyplius ir siauražnyplius) ir invazinius (žymėtuosius ir rainuotuosius). Gaudyti lietuviškiems vėžiams, kaip ir žuvims, reikalingas mėgėjiškos žūklės leidimas, kuriuos galima įsigyti internetu ar loterijos terminaluose. Per parą draudžiama sugauti daugiau nei 50 lietuviškų vėžių, kurių minimalus dydis turi būti ne mažesnis nei 10 cm, matuojant nuo galvos priekio iki ištiestos uodegos galo. Lietuviškuosius vėžius nuo liepos 15 d iki spalio 15 d. galima gaudyti  ne daugiau nei penkiais bučiukais arba samteliais“, – teigė L. Okockis.

Tuo tarpu apribojimų, kaip gaudyti invazinius žymėtuosius ar rainuotuosius  vėžius, nėra. Juos galima bandyti sugauti ir bučiukais, ir samteliais, rankomis, graibšteliu, kuoliuku ar virvele, ant kurių pririšamas masalas ir kitais būdais. Taip pat invazinius vėžius galima gaudyti dideliais kiekiais, nepaisant jų dydžio ištisus metus, nes jų galima rasti net ir žiemos metus. Šiuos vėžius galima aptikti Nemune, Kauno mariose, Kuršių mariose,  Baltijos jūros pakrantėje, bei daugelyje Lietuvos ežerų, upių ir upelių.

Geriausias būdas kovoti su invaziniais vėžiais – jų valgymas 

Žalieji siūlo lietuviškuosius vėžius saugoti, o invazinius – valgyti. „Tai – geriausias būdas apsaugoti mūsų vietines vėžių rūšis. Paprasčiausias paruošimo būdas – gyvus vėžius sumesti į verdantį vandenį, tuomet priberti druskos, krapų ir palaukus kol vanduo vėl užvirs juos pavirti dar kelias minutes. Mirusius vėžius virti nerekomenduojama, nes žuvę jie labai greitai pradeda gesti. Jei išsivirę vėžius neesate tikri, ar jie buvo gyvi ar – ne, reikia pasižiūrėti į jo uodegėlę. Jei vėžys buvo negyvas, uodegėlė jį išvirus išlieka tiesi, o jei gyvas – susiriečia“, –  sakė M. Tamkevičiūtė.

Dėl kailio į Lietuvą atvežta kanadinė audinė jau tapo terminatoriumi ir išstūmė vietinę europinę audinę. Taip teigia gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Jo tvirtinimu, tokių invazinių gyvūnų ir augalų rūšių, kurios gali pakenkti vietinei gamtai, yra ir daugiau, todėl jas reikia naikinti.

„Invazinės rūšies gausos reguliavimas (vadinkime tai naikinimu) yra lyg istorinės teisybės atstatymas.[...] Šiandien daug kas mano, kad gamtininkams ir aplinkosaugininkams derėtų daugiau rūpintis invaziniais augalais, kurie jau bado akis. Prikišamas Sosnovskio barštis. Gamtininkai ir gamtosaugininkai nevežė jo į Lietuvą. Tai – ūkiniais tikslais, kaip medingasis augalas, įvežta rūšis“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ sako S. Paltanavičius.

Anot jo, Lietuvoje gausu augalų ir gyvūnų, kurie laikomi tradicine kraštovaizdžio dalimi, nors iš tiesų yra atvežti iš kitų kraštų ir kenkia vietinėms rūšims. Tarp invazinių augalų gamtininkas nurodo ir daugeliui įprastą gausialapį lubiną ir raukšlėtalapį erškėtį.

– Kaip vertinti žodį „invazinis“? Juk ir bulvės, galima sakyti, yra ne mūsų augalas.

– Reikėtų nesileisti į tokius kraštutinumus ir savęs negąsdinti. Vis dėlto svetimžemė rūšis nebūtinai yra invazinė. Svetimžemių rūšių yra daug. Ta, kuri gali ekologiškai būti agresyvi ir konkuruoti su vietinėmis, jas išstumti, yra invazinė rūšis. Invazinės rūšys gali būti pavojingos ir žmogui, bet dažniausiai jos sukelia tik nepatogumus.

Invazinės rūšys tampa lemiamomis konkurentėmis vietinėms rūšims. Pavyzdžiui, ispaninis smalžys – didelis, sprindžio ilgio, šliužas. Tai – pilvakojis moliuskas. Jis atrodo kaip sraigė be kiauto. Kas nėra su jais susidūręs, nieko blogo nemato, tačiau pajūrio regione, taip pat – Vilkijoje, Raseinių rajone kvadratiniame metre gyvena 60 tokių sprindžio dydžio ir nykščio storio šliužų. Jie ten graužia augalus. Žmogus iš Vilkijos sako, kad kas rytą nuo takelio sodyboje surenka po tūkstantį tokių šliužų.

– Kaip toks šliužas pateko į Lietuvą? Ar tai – klimato kaita?

– Ne, nekaltinkime klimato kaitos. Mes patys, žmonės, atsivežėme juos su augalais, substratais. Dažniausiai suaugę ir ypač – kiaušinėliai įvežami su augalais. Kiaušinėliai būna sudėti į gruntą. Tai – gyvūnai, kurie puikiai dauginasi, suradę tinkamas sąlygas. Ne visada galima prognozuoti ir sakyti, kad atvežta rūšis bus labai agresyvi, bet, kaip sakoma, reikia visada būti pastačius ausis.

– Gal galite paminėti gyvūnų ar augalų, kurie mums labai įprasti, bet net neįsivaizduojame, kad jie yra invaziniai?

– Visiems labai patinka, kai vasaros pradžioje mėlynuoja lubinai. Dainose dainuojama, kad tai – gražus, lietuviškas kraštovaizdis. Iš tikro gausialapis lubinas – labai agresyvus invazinis augalas, išstumiantis vietinius augalus. Tankūs sąžalynai tampa tik jo vieno.

Baltažiedė robinija, kurią dažniausiai vadiname baltąja akacija, yra augalas, kuris kažkada buvo pasodintas Kuršių nerijoje. Matyt, kažkas manė, kad jis gražiai atrodys pakelėse, bet dabar, ypač gaisravietėse, šis medis sėjasi visur – atžalomis keliauja po žemę.

Raukšlėtalapis erškėtis atrodo gražus ir įprastas, nors tai – visai ne mūsų augalas. Kuršių nerijoje, pajūrio ir pamario palvėse, pievose auga 50–80 m besitęsiantys jų sąžalynai. Daugiau ten niekas neauga. Tai yra didelė problema.

Kuršių nerijoje išplitusi ir muilinė guboja. Tai – smulkiais baltais žiedeliais žydintis kupstas. Guboja – invazinis augalas. Ji įvežta visai neseniai, siekiant saugoti byrantį smėlį, keliaujančias kopas. Panašiu tikslu įvežta ir pajūrinė zunda.

– Vadinasi, guboja yra invazinis augalas, kuris vertinamas teigiamai?

– Taip, guboja yra plintantis invazinis augalas. Oficialiame Aplinkos ministerijos atvirtintame sąraše nurodyta, kad šis augalas urbanizuotų teritorijų želdynuose gali būti nenaikinamas. Jeigu ji auginama darželyje, kaip ir robinija, tai yra šeimininko reikalas.

– Neseniai iškilo nutrijų problema. Augintojai mano, kad jų naikinimas tėra užgaida. Ar nutrija yra invazinė rūšis ir ar ji turi būti naikinama?

– Tokiose diskusijose negalime sau leisti reaguoti emocingai, neįvertinę faktų, mokslinių tyrimų. Kai kuriose Europos valstybėse [...], pavyzdžiui, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ji gyvena laisvėje. Nutrija puikiai veisiasi ir kelia problemų.

Jeigu pasižiūrėtume į Europos medžiojamųjų gyvūnų sąrašus, pamatytume – nutrija naikinama, medžiojama visus metus. Europoje tai yra invazinė rūšis. Tai – Pietų Amerikos gyvūnas, kuris buvo įvežtas dėl kailio.

Panašiai įvyko su kanadine audine, kurią ir šiandien žvėrininkystės ūkiuose augina kailiams, bet, ištrūkusi į gamtą, ji tapo terminatoriumi, naikintoju, kuris visiškai sunaikino vietinę europinę audinę. Jos gamtoje beveik nebėra.

– Ar sunaikinę invazinę rūšį nepadarysime daugiau žalos? Gal tuomet vietoje vienos išplis kita?

– Invazinės rūšies gausos reguliavimas (vadinkime tai naikinimu) yra lyg istorinės teisybės atstatymas.[...] Šiandien daug kas mano, kad gamtininkams ir aplinkosaugininkams derėtų daugiau rūpintis invaziniais augalais, kurie jau bado akis. Prikišamas Sosnovskio barštis. Gamtininkai ir gamtosaugininkai nevežė jo į Lietuvą. Tai – ūkiniais tikslais, kaip medingasis augalas, įvežta rūšis.

Grįžtant prie nutrijų, profesorius Tadas Ivanauskas dar prieš karą bandė jas laikyti gamtoje – jos ten puikiai gyvena. Petras Dabrišius Telšių rajone lauke nutrijas laiko visus metus. Jos puikiai išgyvena mūsų žiemas. Jau buvo pirmųjų pranešimų, kad Lietuvoje jos gyvena ir išgyvena. Dar neturime patikrinimų, bet ūkininkams, kurie nutrijas augina, reikėtų nusiraminti – niekas nesikėsina į fermose, ūkiuose laikomus gyvūnus. Kalbame apie tuos, kurie gali patekti į gamtą. Ką darysime su tais, kurie ten pateko?

– LRT RADIJO klausytojas pastebėjo, kad ūkininkų prižiūrimuose plotuose vis daugėja smulkių aguonų. Jis domisi, ar tai yra invazinė rūšis, ar tokį plitimą reikėtų vertinti kaip ūkininkų apsileidimą?

– Būkite ramūs. Tai – mūsų smiltyninė aguona. Ji – paprastas, įprastas mūsų augalas. Šios aguonos – labai gražios. Tegul sau raudonuoja.

– Lietuva, kaip ir kitos šalys, turi patvirtinti invazinių rūšių sąrašą. Ar tokio iki šiol nebuvo? Ir kam jis reikalingas?

– Toks sąrašas yra labai seniai – 15 metų. Jame dabar yra 39 rūšys. Šiuo metu rengiamas visos Europos Sąjungos (ES) sąrašas. Prisiminkime paprastą tiesą – gamtoje valstybių sienų nėra. Jeigu esame ES sudėtyje, tai ir politika, kaip reguliuoti, prižiūrėti šias rūšis, turi būti bendra. Jeigu ES sąraše bus tokia invazinė rūšis (o ji tikriausiai bus, minėjau, kad ta problema Europoje yra) – nutrija, ir mes tai priimsime. Tai bus įvykdyta, kad ateityje nebūtų padarytos tokios pačios klaidos.

– Ar yra paskaičiuota, kokią žalą padarė invazinės rūšys?

– Labai sunku įvertinti. Kasmet 100–200 žmonių nukenčia vien nuo Sosnovskio barščio. Kaip suskaičiuoti, kiek buvo išleista gydymui, kiek sukelta nepatogumų? Yra šimtai, o gal ir tūkstančiai hektarų, kurie atiteko tik Sosnovskio barščiams. Jeigu tai skaičiuosime kaip nepanaudotą plotą ir kiek mums reikia pinigų, norint pabaigti kovą su Sosnovskio barščiais (nors taip nevadinu, bet kai kas nori, kad tai būtų kova), būtų suskaičiuotos didžiulės sumos. Kiekvienas turi šias problemas spręsti savo žemėje. Niekas neatvažiuos, nėra tokių jėgų, kurios atvažiuotų ir privačiame darže kažką darytų.

Pastaruoju metu Lietuvos gamtos ir gyvūnijos mylėtojai įsitraukė į diskusiją dėl šakalo, kai labiau Afrikoje ir Eurazijoje paplitęs gyvūnas balandžio viduryje sumedžiotas Šakių rajone. Iškart pradėta kalbėti apie plėšrūno žalą Lietuvos aplinkai, jo priskyrimą invazinėms rūšims ir medžiotojų paraginimą tokius žvėris šaudyti vos pamačius. Ar iš tiesų šie šuninių šeimos atstovai gali Lietuvos miškuose pridaryti bėdos?

Lietuvoje gyvenantis gamtos mylėtojas iš Anglijos Josas Stratfordas parengė straipsnį apie šakalus ir jų kelionę iki Lietuvos. Mokslininkas mano, jog tam, kad šakalai būtų priskirti invazinei rūšiai trūksta argumentų ir šis Aplinkos ministerijos sprendimas yra kiek skubotas. Apžvelgęs Europos mokslininkų literatūrą J. Stratfordas rašo, jog šakalai nuo seno gyveno Šiaurės Afrikoje, pietų ir pietryčių Europoje, tačiau per paskutinius dešimtmečius natūraliai plinta į šiaurę. Kitaip tariant, jų pasirodymas Baltijos šalyse mokslininkų, ar bent kiek labiau su šių gyvūnų migracija susipažinusių žmonių neturėtų stebinti.

Apie 1960-uosius metus šakalai buvo išmedžioti ir išnuodyti dalyje Rytų Europos šalių, tokių kaip Makedonija, Vengrija. Netrukus tuo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacija greitai atsigavo Bulgarijoje, Rumunijoje ir Serbijoje. Pamažu gyvūnai pradėjo plisti į tokias šalis kaip Ukraina, Austrija ir vis tolo nuo savo tėvynės – Balkanų pusiasalio šalių. 2012-aisiais jie pastebėti Ukrainoje, Baltarusijoje ir Šveicarijoje. 2015-ųjų gegužę socialinius tinklus apskriejo Lenkijos nacionaliniame parke įamžinto šakalo nuotrauka. Balandį pirmasis šakalas sumedžiotas ir Lietuvoje.

Kodėl migruodami iš pietų pirmiausia nuklydo pas kaimynus?

Mokslininkas savo tinklaraštyje josstratford.co.uk pabrėžia, jog tarptautiniuose gamtosaugos dokumentuose invazinėmis rūšimis laikomi tie gyvūnai ar augalai, kuriuos į jiems nebūdingą vietą atvežė žmogus. Kitaip tariant, tai – rūšys, kurios konkrečiame regione paplito nenatūraliai.

Europos Sąjungos taisyklėse rašoma: „Kai kurios rūšys natūraliai migruoja dėl klimato kaitos poveikio. Jos neturėtų būti laikomos invazinėmis.“

Kita vertus, kadangi 2013-aisiais kaimyninėje Estijoje sumedžiotas šakalas kažkokiu būdu atsidūrė per 1200 kilometrų į šiaurę nuo iki tol mokslininkų žinotos savo paplitimo ribos, iškart kilo klausimų, ar kas nors nebus šių gyvūnų atvežęs.

Vis tik mokslininkai patvirtina, jog šakalai jau tris dešimtmečius migravo į šiaurę, be to, nepasirodė jokios informacijos, kad šakalai kur nors būtų ištrūkę iš aptvaro ar paleisti į laukinę gamtą. Mokslininkai spėja, jog šakalai į šiaurę plito pagal Dauguvos upės baseiną, todėl visų pirma jų atsirado Latvijoje ir tik vėliau jie atklydo į Lietuvą.

J. Statfordas, peržvelgęs gausybę mokslinių publikacijų daro išvadą, jog šie žvėrys į Lietuvą atklydo natūraliai migruodami. Kadangi jie nei buvo atvežti, nei kelia didesnę grėsmę Lietuvos gamtai, nebūtų logiška jų traktuoti kaip invazinės rūšies.

Ėda viską, nuo bulvių lupenų iki kiškių

Šakalai minta įvairiais smulkiais gyvūnais, dažniausiai – nedideliais graužikais ir kiškiais. Jų racionas labai panašus į lapių. Bulgarijoje atlikti kruopštūs šakalų mitybos tyrimai (tirtas gyvūnų skrandžių turinys) parodė, jog didžiąją dalį (daugiau nei pusę) jų raciono sudaro smulkūs graužikai, dešimtadalį – kiškiai ir retais atvejais šie plėšrūnai susimedžioja paukščių. Tiriant šakalų skrandžio turinį rasta ir naminių paukščiu likučių, tačiau mokslininkai padarė išvadą, jog šakalas juos rado nugaišusius ir išmestus, o ne susimedžiojo.

Kiti mokslininkai pabrėžia, jog šakalai neretai suėsdavo medžiotojų išdarinėtų kanopinių žvėrių liekanas. Kadangi Rytų Europos šalyse vyko intensyvios medžioklės, šakalai turėjo pakankamai maisto, kad galėtų veistis ir iškeliauti gardumynų ieškoti tolyn į šiaurę.

Šakalų skrandžiuose rasta mažų šerniukų, taip pat naminių šunų, kačių, kiaulių liekanų. Mokslininkas teigia, jog šakalai dažnai lankosi sąvartynuose ir ėda įvairias žmonių išmestas atliekas. Užfiksuota, jog jie yra ėdę net bulvių žieveles, sugedusias pieniškas dešreles, paukščių plunksnas ar odeles. Kai kurie mokslininkai mano, jog šakalai išgyvena ir sėkmingai plinta dėl kuriamų sąvartynų.

Šakalai taip pat ėda ir augalinį maistą: uogas, giles, grūdus, vaisius. Toks maistas sudaro nuo penktadalio iki 40 proc. šakalo raciono.

Ne šaudyti, o priimti

Taigi ko šakalai gali pridirbti Lietuvoje? Po pirmojo šakalo sumedžiojimo pasigirdo kalbų, jog šie plėšrūnai pakenks ant žemės lizdus sukantiems paukščiams, vandens paukščiams, aršiai konkuruos su lapėmis bei vilkais dėl maisto. Portalui GRYNAS.lt tokius nuogąstavimus dėl aršios konkurencijos su kitais plėšrūnais padarinių pateikė zoologijos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis.

J. Statfordo nuomone, šakalų pasirodymas neturės reikšmingos įtakos Lietuvos gamtai, išskyrus tikėtinai sumažėsiantį lapių skaičių, mat su jomis šakalai konkuruos dėl gyvenamos teritorijos ir maisto. Nuogąstavimai dėl didelės žalos kitoms rūšims pagrįsti tik lyginant šakalą su kitomis anksčiau į Lietuvą atklydusiomis rūšimis: Amerikos audine, usūriniu šunimi. J. Stratfordas teigia, jog tai – silpni argumentai.

„Nors visuomet sudėtinga nuspėti, kaip būtent rūšis elgsis naujoje aplinkoje, galima tiesiog patyrinėti, kokią įtaką šakalų atsiradimas turėjo kitose Europos vietose, šalyse, kur jie anksčiau negyveno“, – rašo J. Statfordas.

Gamtininkas vardija, kad per keliolika metų Lietuvą ir Latviją pasiekė ne viena nauja rūšis, anksčiau gyvenusi tik Pietų Europoje, antai didysis baltasis garnys ir bitininkas (paukščių rūšis).

Pasak J. Stratfordo, šakalų pasirodymas Baltijos šalyse turėtų būti priimamas kaip natūralus reiškinys, kurį galėjo lemti šiltėjančios žiemos ir sumažėjęs vilkų skaičius. Šakalas turėtų būti traktuojamas kaip nauja, o ne invazinė rūšis.

Dėl konkurencijos su kitomis rūšimis, iki šiol mokslininkų atlikti tyrimai rodo, jog vietose, kur vilkai, šakalai ir lapės gyvena toje pačioje teritorijoje, vilkai dažniausiai nustelbia šakalus konkurencinėje kovoje, tačiau atėjūnai apėda lapes.

Taigi šakalai traukiasi iš gausiai vilkų gyvenamų teritorijų, tačiau gali lemti lapių populiacijos mažėjimą arba jų išstūmimą iš jų gyvenamų teritorijų. Vis tik mokslininkai pabrėžia, jog lapės yra plačiai paplitusios, joms gali tekti tiesiog pakeisti gyvenamą vietą, tačiau grėsmės rūšies išlikimui nėra.

J. Stratfordas daro išvadą, jog vilkų populiacijai šakalų atsiradimas Lietuvoje įtakos neturės, o lapių populiacija gali sumažėti.

Europoje nėra atlikta tyrimų, kokią įtaką vienas kitam daro Lietuvoje itin saugoma paprastoji lūšis ir šakalas. Greičiausiai šie plėšrūnai taip ir nesusitinka, nes lūšys gyvena dideliuose miškų masyvuose ir maitinasi stambesniais žvėrimis, nei šakalai.

Su barsukais šakalai sugyvena nekonkuruodami, netgi slepiasi tose pačiose slėptuvėse.

Vienos rūšys natūraliai užleidžia vietą kitoms

Vertinant šakalą kaip plėšrūną, tikėtina, jog jo atsiradimas gali lempti smulkių graužikų sumažėjimą. Tuo pačiu tai gali turėti įtakos tuo pačiu maistu mintančioms pelėdoms.

Kita vertus, jei pagausėjus šakalų populiacijai mažėja lapių populiacija, plėšrūnų skaičius stipriai neišauga. J. Stratfordas prognozuoja, jog smulkių graužikų skaičiui šakalų atsiradimas didelės žalos nepadarys.

Šakalai mėgsta gyventi prie vandens telkinio, todėl nerimauta, jog gali padaryti žalos retiems vandens paukščiams.

Vis tik antai saugomų rudakaklių berniklių populiacijai šakalai įtakos nepadarė (tirta situacija paukščių žiemojimo vietose Rumunijoje ir Bulgarijoje, ten, kur gyvena ir šakalai).

J. Stratfordas daro išvadą, jog šakalų įtaka Lietuvos gamtai ir kitoms rūšims bus minimali. Jie gali nebent sumažinti lapių populiaciją, taip pat sumažinti šernų ir jaunų elnių prieauglį sumedžiodami jų jauniklius.

Gamtininkas prieštarauja sprendimui šakalą traktuoti kaip invazinę rūšį, nes tai yra į Lietuvą savo kojomis atkeliavęs gyvūnas, o gamta yra kintantis organizmas ir joje vienos rūšys išnyksta, kitos – užkariauja jų vietą ir apsigyvena tose pačiose teritorijose. Pavyzdžiui, Lietuvoje išnyko ąžuolinė miegapelė, o gražuolio žalvarnio gyvenamas teritorijas užgrobia didysis baltasis garnys.

Šakalų įtraukimui į invazinių rūšių sąrašą aktyviai priešinasi ir gamtosauginė organizacija „Baltijos vilkas“. Šios organizacijos nariai savo poziciją be anksčiau mokslininko J. Stratfordo jau paminėtų argumentų sustiprina faktu, jog šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę (IUCN) raudonąją knygą, jo statusas Europos Sąjungos šalyse yra įvardintas kategorija „NT“ – rūšis, kuriai gali grėsti išnykimas.

Tekstą parengė Inga Labutytė-Atkočaitienė

Lietuvos mokslų akademijoje penktadienio popietę vyko jūros biologo, Klaipėdos universiteto docento, profesoriaus habil. dr. Sergejaus Olenino paskaita apie vandens biologines invazijas. Jos metu buvo pasakytos dvi pagrindinės mintys. Pirma, invazinės rūšys neabejotinai daro žalą žmogaus veiklai, todėl domina ne tik biologus, bet ir politikus bei ekonomistus. Antra, invazinių rūšių plitimo sustabdyti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdų, kaip sumažinti jų daromą neigiamą poveikį.

Lietuvoje – ne tik kiniški krabai, bet ir šukuočiai bei grundalai

S. Olenino teigimu, biologinės invazijos pasaulyje prasidėjo labai seniai, praktiškai nuo pat tų laikų, kai pasaulyje buvo tik vienas žemynas Pangėja ir jis paskui dėl techtoninių plokščių judėjimo suskilo ir galutinai susiformavo šiuolaikinė kontitentų konfigūracija. Tai įvyko prieš maždaug 30 mln. metų.

„Tuo metu jau pilnai buvo susiformavęs Atlanto ir Indijos vandenynai. To pasekoje mes turime skirtingus geografinius pasaulio regionus, kurie vienas nuo kito labai aiškiai skiriasi. Labai aiškiai galime pasakyti, kur yra Australijos fauna, kur Afrikos ar Antarktidos. Daugiausiai mes žinome sausumos atstovus, bet lygiai taip pat skiriasi ir priekrantės vandenų flora ir fauna. Tokia kontinentų izoliacija buvo viena iš svarbiausių sąlygų, kuri nulėmė šiuolaikinės biologinės įvairovės formavimąsi“, - paskaitoje pasakojo mokslininkas.

Kodėl ėmė maišytis biologinės įvairovės rūšys? Visa tai lėmė žmogaus judėjimas. Rūšys iš vieno kontinento buvo pernešamos į kitą būtent dėl žmogiškojo faktoriaus.

„Klaipėdos uoste atsirado kiniškas krabas. Jis sėkmingai sau gyveno kažkur Kinijos upių žiotyse ir atsirado pas mus, galima sakyti Nemuno upės žiotyse, nes šita rūšis buvo rasta ir prie Kauno. Kita rūšis – amerikinis šukuotis, jis buvo atvežtas iš Šiaurės Amerikos pakrantės į Juodąją jūrą, Kaspijos jūrą ir pridarė ten milijoninių nuostolių vietinei žvejybai. Juodažiotį grundalą tie, kurie buvo Palangoje, galėjo pamatyti ant tilto, kur žvejai žuvį gaudo“, - pasakojo S. Oleninas.

Legenda, ką vikingai atvežė į Baltijos jūrą

Profesorius auditorijai priminė ir vieną gražią legendą, kuri pasakoja, kaip Baltijos jūroje atsirado baltoji kriauklė (lot. Mya arenaria), kuri originaliai kilusi iš Šiaurės Amerikos.

„Buvo manoma, kad ši rūšis buvo atvežta jau po Kolumbo. Danų mokslininkai išanalizavo seniausias kriaukles iš Danijos pakrantės ir nustatė, kad baltosios kriauklės Baltijos jūroje atsirado XII- XIII amžiuje. Kas buvo Šiaurės Amerikoje iš europiečių tais laikais? Tiktai vikingai. Vikingai savo laivuose stabilumui palaikyti turėjo akmens balastus, imdavo iš pakrantės akmenis ir juos dėdavo į denį, o kai atplaukdavo į vietą – juos tiesiog išmesdavo į krantą. Tai vienas iš būdų, kaip galėjo baltosios kriauklės patekti į Baltijos jūrą“, - teigė S. Oleninas, tačiau pabrėžė, kad tai yra tik legenda, nes kol kas rimtesnių įrodymų šiuo klausimu nėra.

Šiuolaikiniai laivai taip pat prisideda prie invazinių rūšių plitimo. Jie nebeturi akmens balastų, bet naudoja vandens balansavimo tankus.

„Man teko būti viduje šitų balastinių tankų, jie kaip milžiniški akvariumai. Sąlygos tokiuose akvariumuose yra labai geros rūšims išgyventi. Kada laivas Bostono uoste paima balastą tam, kad saugiai perplauktų per Atlanto vandenyną, jisai pripumpuoja vandenį su visu planktonu – mažomis žuvytėmis ir t.t. Toks laivas, atplaukęs į Klaipėdos uostą, išleidžia šitą balastą, nes ruošiasi priimti krovinį“, - pasakojo S. Oleninas.

Introdukuotų rūšių Lietuvoje – apie 1 tūkst.

Ne tik laivų balastiniai vandenys yra puikus invazinių rūšių pernešėjas. Tai gali būti ir akvakultūra, kuri yra pervežama lėktuvais ar traukiniais, pramoginės jachtos ir t.t.

„Mes esame priskaičiavę apie 50 įvairių būdų, kaip rūšys gali būti pernešamos“, - patikslina mokslininkas.

Jeigu invazinė rūšis patenka į naują aplinką ir jai tinkamos ten sąlygos, nėra daug priešų, parazitų, ji pradeda plisti. „Jeigu rūšiai nėra konkurentų, niekas negali sustabdyti jos plitimo“, - sako S. Oleninas.

Čia pat jis priduria, kad invazinės rūšys skirstomos į dvi kategorijas – introdukcines (kurias atsitiktinai arba tikslingai pervežė žmogus) ir svetimkraštes invazines rūšis (tas, kurios sparčiai plinta ir sukelia ekonominę arba ekologinę žalą arba kenkia žmonių sveikatai).

Iš viso Europoje yra žinoma apie 11 tūkst. introdukcinių rūšių, Lietuvoje – apie 1 tūkst.

Kaip zebrinės kriauklės užkimšo atomines jėgaines Amerikoje

„Paprastai daugelis svetimkraščių invazinių rūšių, kai atsiranda naujoje aplinkoje, sėdi sau ramiai ir nieko blogo nedaro, neplinta, bet dešimtadalis šitų rūšių tampa invazinėmis. Būtent šitos rūšys labiausiai ir domina biologus. Biologinės invazijos gali sukelti didelę žalą ir kad jos yra grėsmė aplinkai pastebėjo dar Čarlis Darvinas, kada jis apsilankė Galapagų salose. Jis buvo sužavėtas Galapagų salų faunos savitumu, niekur kitur neregėtais gyvūnais, augalais, jūros gyventojais“, - pasakojo S. Oleninas ir pridūrė, kad šalia nuostabos Č. Darvinas pateikė ir nuogąstavimą apie šių rūšių keliamą grėsmę.

„Šiuo metu biologinių invazijų problema domina ne tik biologus, ji domina ir politikus. Vienas iš ikoninių pavyzdžių – zebrinės kriauklės, kurių daug turime Kuršių mariose. Ji pas mus atsirado prieš maždaug 200 metų, o didžiuosiuose ežeruose Šiaurės Amerikoje ji atsirado maždaug 9 dešimtmetyje – buvo atvežta su balastiniais vandenimis iš Odesos uosto, kada laivai iš buvusios Tarybų Sąjungos plaukė į Kanadą grūdų pasiimti“, - teigė S. Oleninas.

Iš pradžių amerikiečiai šių kriauklių nepastebėjo, tačiau, kai teko stabdyti atomines jėgaines dėl gedimų aušinimo sistemose, atrasta, kad jas užkimšo būtent zebrinės kriauklės. Tada buvo išleistas invazinių rūšių aktas-direktyva, pasirašyta tuometinio Amerikos prezidento Bilo Clintono. Ši direktyva dabar labai griežtai reguliuoja invazinių rūšių valdymą Amerikoje.

„Bet kokia invazija yra eksperimentas gamtoje – planuotas ar neplanuotas. Todėl biologams, ekologams tiesiog negalima praleisti progos jo pastudijuoti, nes tai atskleidžia labai daug fundamentinių dalykų. Iš kitos pusės susidomėjimas šita problema yra ne vien akademinis, bet ir politinis bei ekonominis. Politikus ir ekonomistus šita problema domina dėl milžiniškų nuostolių. Paskaičiuota, kad Europa 12 mlrd. eurų (41,4 mlrd. Lt) kasmet praranda dėl atsivežtinių rūšių ir jų daromos įtakos gamtai ir ekonomikai“, - sakė S. Oleninas.

Invazijos sustabdyti neįmanoma

Mokslininkas S. Oleninas sako nemanantis, kad kada nors žmogaus valioje bus sustabdyti invazinių rūšių plitimą, tačiau galima padaryti kitą svarbų žingsnį – sumažinti šių rūšių daromą neigiamą poveikį.

„Ši problema domintų tik mokslininkus, jeigu jos pasekmės nebūtų tokios skausmingos. Kada bendraujame su akvakultūrų augintojais Prancūzijoje ar Turkijoje, su žmonėmis, kurie yra nukentėję nuo biologinių invazijų, šita problema jiems neatrodo išpūsta. Taip, biologinės invazijos vyko ir iki žmogaus, bet tada jos neturėjo tokių pasekmių. Labiausiai yra veikiama žmogaus ekonomika, būtent dėl to ir yra susidomėjimas – mums reikia suprasti, kaip yra pernešamos tos rūšys, kaip jos čia adaptuojasi, kaip mes galime sumažinti riziką ar jas sustabdyti... invazijų sustabdyti neįmanoma, bet sumažinti jų riziką – galima“, - samprotavo profesorius.

Nuodingų vorų antplūdis privertė uždaryti vieną vidurinę mokyklą Pietvakarių Anglijoje.

Glosteršyre įsikūrus Dekano akademija paskelbė, kad trečiadienį nedirbs, nes turi atsikratyti vorų Steodata nobilis, populiariai vadinamų netikrosiomis juodosiomis našlėmis.

Mokykla nurodė, kad tie vorai dar niekam neįkando, bet vietos sveikatos apsaugos pareigūnai patarė jai vieną dieną nedirbti ir atsikratyti gyvių.

Specialistai sako, kad vorai Steodata nobilis vis labiau plinta Jungtinėje Karalystėje. Jie yra pavojingiausi iš 12 žmogui įkąsti galinčių šalies vorų rūšių.

Steodata nobilis įkandimas gali būti skausmingas, tačiau mirties atvejų nėra žinoma.