Trys lyderiai Kinijos veiksmus pavadino pavojingais ir agresyviais.

J. Bidenas sutvirtino JAV saugumo įsipareigojimus Pietų Kinijos jūroje, pasikartojančioms kinų ir filipiniečių laivų konfrontacijoms kurstant nuogąstavimus dėl platesnio masto konflikto.

„Bet koks Filipinų lėktuvų, laivų ar ginkluotųjų pajėgų užpuolimas Pietų Kinijos jūroje aktyvuotų mūsų bendros gynybos sutartį“, – sakė J. Bidenas, Baltuosiuose rūmuose susitikęs su Filipinų prezidentu Ferdinandu Marcosu (Ferdinandu Markosu) jaunesniuoju ir Japonijos premjeru Fumio Kishida (Fumiju Kišida).

Vis ambicingesnė Kinija reiškia pretenzijas į beveik visą Pietų Kinijos jūrą, nepaisydama kitų šalių, įskaitant Filipinus, pretenzijų ir tarptautinio sprendimo, kad jos pozicija neturi teisinio pagrindo.

Ši įtampa drauge su ginklų žvanginimu dėl Kinijos pretenzijų į savarankišką Taivaną paskatino J. Bideną stiprinti aljansus šiame regione.

Po J. Bideno surengto trišalio susitikimo Vašingtone Pekinas penktadienį sukritikavo Jungtines Valstijas, Japoniją ir Filipinus, ir gynė savo veiksmus Pietų Kinijos jūroje kaip teisėtus.

„Kinija griežtai nepritaria [tam, kad] atitinkamos šalys manipuliuoja bloko politika, ir griežtai nepritaria jokiam elgesiui, kuriuo provokuojama [...] ir [kuris] kenkia kitų šalių strateginiam saugumui bei interesams“, – sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning.

„Pavojingas ir agresyvus“

JAV, Japonijos ir Filipinų lyderiai, susėdę prie pasagos formos stalo įspūdingoje  Baltųjų rūmų Rytinėje salėje, savo susitikimą pavadino istoriniu.

Tiesiogiai nepaminėdami Kinijos, jie savo aljansą vaizdavo kaip taikos ir demokratijos pamatą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kaip kontrastą autoritariškam Pekinui.

F. Marcosas, kuris laikomas artimesniu Vašingtonui už pirmtaką, labiau Kinijos pusėn linkusį Rodrigo Duterte (Rodrigą Dutertę), sakė, kad visi trys lyderiai yra „tvirtai įsipareigoję dėl taisyklėmis grindžiamos tarptautinės tvarkos“.

F. Kishida sakė, kad „daugiasluoksnis bendradarbiavimas yra būtinas“ ir kad „šiandienos susitikimas pateks į istoriją“.

Po susitikimo lyderiai vėlai ketvirtadienį paskelbė „Pareiškimą dėl bendros vizijos“. Jame išdėstyta virtinė bendradarbiavimo ekonomikos ir gynybos srityse iniciatyvų, smerkiamas Kinijos „pavojingas ir agresyvus elgesys Pietų Kinijos jūroje“.

Pareiškime sakoma, kad trys šalys drauge su partnerėmis, tokiomis kaip Australija, rengs bendras karinio jūrų laivyno pratybas.

Jungtinės Valstijos turi bendros gynybos paktą su Manila, tačiau nuogąstaujama, kad jo gali laukti išbandymas tvyrant didelei įtampai, ypač dėl Antrosios Tomo seklumos – atokaus rifo Spratlio salose.

Bet koks Filipinų lėktuvų, laivų ar ginkluotųjų pajėgų užpuolimas Pietų Kinijos jūroje aktyvuotų mūsų bendros gynybos sutartį.

JAV, Japonijos ir Filipinų pareiškime nurodoma, jog lyderiai išreiškė rimtą susirūpinimą tuo, kad Kinija nuolat trukdo Filipinų laivams naudotis navigacijos laisve atviroje jūroje ir trikdo tiekimo linijas į Antrąją Tomo seklumą. „Tai yra pavojingas ir destabilizuojamas elgesys“, – pabrėžė lyderiai.

„Nepasitikėjimas savimi“

Trišalis susitikimas įvyko kitą dieną po to, kai J. Bidenas surengė prašmatnų valstybinį vizitą F. Kishidai ir paskelbė apie istorinį ryšių su Japonija gynybos srityje išplėtojimą siekiant atsverti vis didesnes Kinijos ambicijas.

F. Kishida anksčiau ketvirtadienį kreipėsi į JAV Kongresą ir paragino amerikiečius įveikti nepasitikėjimą savimi dėl savo, kaip pasaulinės galios, vaidmens.

Šįkart tiesiogiai įspėdamas dėl Kinijos iškilimo lemiamos rizikos, F. Kishida sakė, kad Japonija, iš kurios po Antrojo pasaulinio karo kuriam laikui buvo atimta teisė turėti kariuomenę, yra pasirengusi labiau dalytis atsakomybe su sąjungininkais amerikiečiais.

Pekinas atkirto, kad JAV ir Japonija per F. Kishidos valstybinį vizitą apšmeižė ir užsipuolė Kiniją.

„Ignoruodamos didelį Kinijos susirūpinimą, JAV ir Japonija šmeižė ir užsipuolė Kiniją Taivano ir jūrų klausimais, šiurkščiai kišosi į Kinijos vidaus reikalus ir šiurkščiai pažeidė pagrindines tarptautinius santykius reglamentuojančias normas“, – eilinėje spaudos konferencijoje sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Mao Ning.

Trišalis susitikimas buvo naujausias J. Bideno surengtas svečių iš sąjungininkių Azijos ir Ramiojo vandenyno regione priėmimas. Praėjusį rugpjūtį Kemp Deivide jį kartu su F. Kishida lankė Pietų Korėjos prezidentas Yoon Suk-yeolas (Jun Sukjolas).

Tačiau J. Bidenas taip pat ėmėsi veiksmų, kad sumažintų įtampą su Kinija: praėjusią savaitę su prezidentu Xi Jinpingu (Si Dzinpingu) jis surengė dviejų valandų trukmės pokalbį telefonu. Lapkritį jie buvo susitikę akis į akį San Fransiske.

Trečiadienį J. Bidenas tvirtino, kad JAV ir Japonijos kariuomenių vadovavimo ir kontrolės struktūrų atnaujinimas Kinijos pašonėje yra grynai gynybinio pobūdžio, tačiau neslėpė noro kurti aljansus, kad galėtų pasipriešinti Pekino dominavimui.

Iš gryno 24 karatų aukso padarytas arbatos puodelis dingo vieno didžiausių „Takashimaya“ tinklo universalinėje parduotuvėje Tokijuje per renginį pristatant parduodamus aukso dirbinius.

Pavogtas arbatos puodelis buvo vienas brangiausių iš daugiau nei 1000 eksponuojamų spindinčių arbatos servizų, stalo reikmenų ir kitų dirbinių, naujienų agentūrai AFP sakė „Takashimaya“ atstovas. „Jis buvo laikomas neužrakintoje permatomoje dėžutėje, kad klientai be vargo galėtų išimti ir iš arti jį apžiūrėti“, – sakė atstovas.

Stebėjimo kamerų filmuotoje medžiagoje matyti, kaip vyras įbruka puodelį į krepšį ir pasišalina iš įvykio vietos, pranešė vietos žiniasklaida. Policija ieško įtariamojo. Paroda bus tęsiama, bet „Takashimaya“ sustiprins saugumą, sakė atstovas.

Prieš kelis mėnesius tinklo atstovams jau teko raudonuoti dėl 40 JAV dolerių vertės kalėdinių pyragų. Gruodį daugelis šių internetu parduodamų tortų su braškėmis, turėjusių būti nepriekaištingos puošybos, buvo pristatyti klientams taip sumaigyti, kad įmonė buvo priversta viešai atsiprašyti ir pažadėti kompensacijas.

Per F. Kishidos valstybinį vizitą Vašingtone daugiausiai dėmesio buvo skirta augančioms Kinijos ambicijoms.

J. Bidenas japonų premjerą sutiko su raudonuoju kilimu, prašmatnia vakariene ir dainininko Paulo Simono (Polo Saimono) muzika, pabrėždamas Japonijos, kaip svarbios sąjungininkės prieš Pekiną Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, svarbą.

Abu lyderiai net sutarė, kad japonų astronautas bus pirmasis ne amerikietis, žengsiantis Mėnulio paviršiumi.

„Tai reikšmingiausias mūsų aljanso išplėtojimas nuo pat jo sukūrimo“, – bendroje spaudos konferencijoje su F. Kishida Baltųjų rūmų Rožyne sakė J. Bidenas.

Abu lyderiai pristatė planus pertvarkyti JAV kariuomenės vadavietę Japonijoje; tai bus didžiausias toks pakeitimas nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Tuo siekiama, kad amerikiečių ir japonų pajėgos būtų judresnės grėsmių atvejais, pavyzdžiui, jei Kinija surengtų invaziją į Taivaną.

JAV, Japonija ir Australija taip pat sukurs bendrą oro gynybos tinklą, o Didžioji Britanija dalyvaus karinėse pratybose su amerikiečiais ir japonais.

Taika ir stabilumas

Savo ruožtu F. Kishida Japonijos ir JAV aljansą apibūdino kaip labai svarbų siekiant palaikyti taiką ir demokratiją regione, kuriame vis labiau įsitvirtina Kinija.

Jis ragino užtikrinti taiką ir stabilumą Taivano sąsiauryje, tačiau taip pat užsipuolė Rusiją dėl jos invazijos į Ukrainą.

„Šiandien – Ukraina, rytoj – galbūt Rytų Azija“, – sakė jis.

J. Bidenas tvirtino, kad JAV ir Japonijos kariuomenių vadovavimo ir kontrolės struktūrų atnaujinimas Kinijos pašonėje yra grynai gynybinio pobūdžio, tačiau neslėpė noro kurti aljansus, kad galėtų pasipriešinti Pekino dominavimui.

Ketvirtadienį jis surengs pirmąjį trišalį Japonijos, Filipinų ir Jungtinių Valstijų aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriuo bus siekiama paremti Manilą tvyrant įtampai su Kinija Pietų Kinijos jūroje.

JAV pareigūnai teigė, kad platesniu ryšių stiprinimu taip pat siekiama patikinti sąjungininkus dėl ilgalaikės paramos net ir tuo atveju, jei lapkritį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) nugalės J. Bideną.

Tostą už mūsų kelionę prie JAV ir Japonijos santykių ribos norėčiau iškelti šiais žodžiais – drąsiai pirmyn!

Tačiau pompastišku F. Kishidos valstybiniu vizitu bandoma pabrėžti ir platesnius kultūrinius ir ekonominius dviejų sąjungininkių, kurios prieš 80 metų kariavo, santykius.

J. Bidenas paskelbė, kad pirmuoju ne amerikiečiu, išsilaipinusiu Mėnulyje, taps japonas, dalyvausiantis per kelerius artimiausius metus turinčioje įvykti JAV misijoje.

Vadovai taip pat paskelbė apie susitarimus technologijų, įskaitant dirbtinį intelektą (DI), ir ekonomikos srityse.

„Drąsiai pirmyn“

Likusi dienos dalis buvo skirta ekstravagantiškam 66-erių metų F. Kishidos ir jo žmonos Yuko (Juko) priėmimui.

Tarp valstybinės vakarienės Baltuosiuose rūmuose svečių buvo aktorius Robertas DeNiro (Robertas Deniras), „Amazon“ vadovas Jeffas Bezosas (Džefas Beizosas), „Apple“ vadovas Timas Cookas (Timas Kukas), buvęs prezidentas Billas Clintonas (Bilas Klintonas) ir buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton), pranešė Baltieji rūmai.

J. Bidenas pakėlė tostą „už mūsų sąjungą ir draugystę“.

F. Kishida savo toste citavo eilutes iš kultinio septintojo dešimtmečio JAV televizijos serialo „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek), kuriame kosmosas vadinamas „galutine riba“ (angl. final frontier), o misija apibūdinama žodžiais „drąsiai keliauti ten, kur dar niekas nėra buvęs“.

„Tostą už mūsų kelionę prie JAV ir Japonijos santykių ribos norėčiau iškelti šiais žodžiais – drąsiai pirmyn!“ – sakė japonų premjeras, taip pat atkreipdamas dėmesį į žvaigždės aktoriaus George'o Takei (Džordžo Takėjaus) japoniškas šaknis.

Sėdėdami prie vėduoklėmis ir vyšnių žiedais papuoštų stalų svečiai valgė sūdytą lašišą, sausai brandintą nugarinę su vasabių padažu ir sūdytos karamelės pistacijų tortą su vyšnių ledais.

Po vakarienės muzikantas P. Simonas, kūrinio „Bridge Over Troubled Water“ autorius, atliko keletą dainų.

F. Kishida yra pirmasis Japonijos lyderis, sulaukęs JAV pakvietimo valstybiniam vizitui po velionio Shinzo Abe (Šindzo Abės) vizito 2015 metais, ir tik penktasis pasaulio lyderis, sulaukęs tokio priėmimo Vašingtone nuo 2021 metų, kai J. Bidenas pradėjo eiti pareigas.

Keturi iš jų – Azijos šalių lyderiai, o tai atspindi J. Bideno strateginius prioritetus net ir tuo metu, kai jis bando išspręsti krizes dėl karų Ukrainoje ir Gazos Ruože.

JAV ambasadorius Japonijoje Rahmas Emanuelis prieš vizitą sakė, kad Japonija, dešimtmečius buvusi tvirtai pacifistinė, pastaraisiais metais įvykdė kai kuriuos svarbiausius ir reikšmingiausius pokyčius po Antrojo pasaulinio karo.

– Dirbate bendrovėje, kuri užsiima aplinkotvarkos darbais. Darbo laikas nuo 8 iki 17 val., tad riešinių mezgimui lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Ar užtenka laiko?

– Na, šiandien yra taip, kad didžioji dienos dalis skiriama garantuotoms pajamoms gauti. Kas žino, gal ateityje tos pajamos lengvai susigeneruos ir iš mėgstamos veiklos.

– Kaip toji mėgstama veikla atėjo į jūsų gyvenimą?

– Buvo laikmetis, kai iš savo gimtojo Šilalės miesto atsikrausčiau gyventi į Jurbarką, kuriame dirbo mano antroji pusė. Keitėsi ne tik mano gyvenamoji vieta – dėl per didelio atstumo nuo savo naujųjų namų turėjau atsisakyti ir darbo. Maniau, greitai rasiu kitą, tačiau taip nenutiko. Beveik metus dalyvavau daugybėje konkursų ir vis likdavau antra.

Tuo laikotarpiu mano gyvenime daug kas keitėsi – miestas, darbas, namai... Buvau šiek tiek sutrikusi, nusivylusi savimi. Galų gale nusprendžiau viską atiduoti likimui ir tiesiog pasidžiaugti laisvu laiku. Pradėjau ieškoti savęs pažinimo mokymų, bandžiau suprasti, ko noriu iš gyvenimo ir ko šiuo laikotarpiu man labiausiai reikia.

Tais metais, pamenu, mano mama buvo primezgusi nemažai riešinių. Kadangi savo pažįstamus jau buvo jomis apdalijusi, pasisiūliau padėti realizuoti likusias. Padariau nuotraukų ir pasidalijau jomis socialinių tinklų grupėse ir savo feisbuko profilyje. Netikėtai riešinės sulaukė didžiulio susidomėjimo, jų greitai neliko, o netrukus ėmė plaukti ir nauji užsakymai. Kadangi jų sparčiai daugėjo, pradėjau megzti ir aš.

Komanda: auksarankių trijulė – Ingrida, jos mama Elena ir sesuo Daiva. Trūksta tik ketvirtosios riešinių komandos mezgėjos – tetos Teresės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tąkart pirmąsyk pabandėte?

– Nuo vaikystės mama mokė ir pratino užsiimti rankdarbiais, tačiau riešines mezgiau pirmą kartą. Jos gavosi puikios. Todėl riešinių mezgimas mane labai įtraukė. Ir, aišku, ramino.

– Vadinasi, kol niekaip neatsivėrė durys į valdiškus darbus, Dievulis plačiai pravėrė langus ir sušuko jums tiesiai į širdį: „O dabar megsi riešines!“?

– Panašiai (šypsosi). Tačiau svarbu paminėti, kad riešinių mezgimo giminėje pradininkė esu ne aš ir ne mano mama. Žmogus, kuris pirmasis jas ėmė megzti ir kuris iki šiol kuria joms nuostabiausius raštus, yra mano mamos sesuo Teresė. Ji jau pensijoje (kaip ir mano mama), gyvena Vilniuje. Teta baigė menų studijas, ilgus metus dirbo dailės ir technologijų mokytoja. Be galo kūrybinga moteris.

Kartą atvykusi į Šilalę, ji mums visoms padovanojo savo kūrybos riešinių. Jau tada žavėjomės jų raštų ir spalvų derme. Mama, paskutiniu metu mezgusi vien kojines, labai jomis susidomėjo ir paprašė sesers, kad pamokytų megzti riešines ir ją.

– Jūs megzti riešines išmokote iš savo mamos Elenos, jūsų mama – iš savo sesers Teresės, o pati paskutinė prie auksarankių būrelio prisijungė ir metais už jus vyresnė sesuo Daiva?

– Tikrai taip. Pasipylus užsakymų, į pagalbą mamai teko telkti visų keturių pajėgas (juokiasi). Visos gyvename skirtinguose miestuose: teta – Vilniuje, sesuo ir mama – Šilalėje, aš – Jurbarke. Tačiau atstumas bendrauti netrukdo. Kai susitinkame, dažniausiai kalbamės apie mezgimą. Bendra šeimos veikla sustiprino mūsų ryšį.

Įvairiau: dažnai moterys prie riešinių nori ir to paties rašto galvos juostų. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite dar ką nors apie nagingas savo giminės moteris. Gal jos ne tik mezga, bet ir neria, audžia, siuvinėja?

– Iš tiesų daug kas, kas susiję su rankdarbiais, jau išbandyta. Iš amžinatilsį babytės (taip vadiname savo močiutę) ir mamos išmokome siuvinėti staltieses, nerti vąšeliu servetėles, takelius, uniformų apykakles. Aš daugiau mezgiau virbalais (dideles staltieses, megztinius), mano sesuo siuvo. Užtai ir viena, ir kita jaunystėje rengėmės tikrai originaliais, savo sukurtais drabužiais.

Beje, abi su sese labai mėgome kepti konditerinius gaminius – pyragus, sausainius, triufelius, skruzdėlynus, kūčiukus, netgi tortus. Pamenu, dar būdamos nepilnametės, kaimynės vestuvėms turėjome iškepti du didelius skruzdėlynus. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Tačiau mums pavyko! Pomėgis gaminti skanėstus nedingo ir dabar: kepame, gaminame nekeptus sveikuoliškus pyragus.

Ir seneliai mūsų giminėje buvo nagingi: gamino šaukštus, dubenėlius, suolus, kryžius, pynė krepšius. Tačiau daugiausia manyje turbūt yra babytės geno. Prisimenu ją kepančią pyragus, mezgančią, siuvinėjančią, verpiančią rateliu avių vilną, kurią eidavome kartu karšti į kaimo malūno karšyklą.

– Jūsų ketveriukė mezga ne paprastas riešines, bet dekoruotas karoliukais, kristalais. Ir siūlas švelnus, nekandantis odos?

– Taip, daugiausia mezgame iš švelnių ir labai plonų merino vilnos siūlų. Jie tinka netgi toms, kurių oda jautri ir prisibijo vilnos.

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta. Nemezgame riešinių iš pusvilnės ir akrilo siūlų, mat nešiojant jos išsitampo, praranda dailią formą.

Šiandien yra daug įvairių karoliukų, kuriuos galima įmegzti. Mums labiausiai patinka čekiškas stiklas. Riešinių raštai gali būti kuriami iš vienspalvių ir daugiau spalvų karoliukų. Daugiausia naudojame penkias–aštuonias spalvas. Puošnioms riešinėms renkamės stiklo ar Swarovski kristalus. Jie užburia savo žėrėjimu – tiesiog neįmanoma atitraukti akių.

– Įmezgant karoliukus turbūt reikia labai atidžiai skaičiuoti, o suklydus – viską ardyti ir pradėti iš pradžių?

– Mezgant riešines iš tiesų reikia labai daug tikslumo. Visų pirma, turi teisingai nusibraižyti schemą, paskui pagal ją skaičiuoti ir atidžiai susiverti reikalingų spalvų karoliukus. Karoliukų skaičius vienoje riešinių poroje gali viršyti ir 3 tūkst.!

Būna, suklystame, tuomet tenka ardyti. Esu išardžiusi daugiau nei pusę riešinės tam, kad ištaisyčiau padarytas klaidas. Kartais nepavyksta iškart gražiai suderinti karoliukų spalvų. Tuomet tenka ardyti ir derinti iš naujo.

Detalė: riešinės paįvairina stilių ir suteikia komforto. Ingrida siūlo jomis puoštis ne tik šaltuoju sezonu, bet nepamiršti ir vasarą – tuomet tinka lininės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pati kuriate riešinių raštus ar ieškote jų internete?

– Riešinių mezgėjų, juolab pačių riešinių internete galima rasti labai daug. Tačiau mūsų darbų išskirtinumas yra tas, kad dauguma raštų sukurti tetos Teresės. Jos gebėjimas kurti raštus yra ypatingas. Anot jos, nieko nėra nuobodžiau, nei megzti riešines tokiais pačiais raštais.

Raštus kuriame ir mudvi su sese. Internete kartais pasižiūrime senovinių raštų, augalų, paukščių, gėlių motyvų. Man riešinių kūrimas – daugiau nei mezgimas. Tai meditacija, pasinėrimas į ramybę. Tai toks nuostabus jausmas!

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta.

– Turbūt abi su seserimi riešinių turite kiekvienai progai ir kiekvienam metų laikui?

– Atspėjote. Dažniausiai jomis puošiamės šaltuoju sezonu, tačiau ir vasarą jų nepamirštame. Vasarai labai tinka iš lininių siūlų megztos riešinės, jos gražiai dera prie lininių suknelių. Puošiamės riešinėmis vietoj apyrankių, bet galima aksesuarus derinti ir vieną prie kito.

Beje, moterys (kartais ir vyrai) riešines nešioja dar ir todėl, kad merino vilna šildo ir rūpinasi riešo sąnariais. Tie, kurių sąnariai jautresni, sako, nešiojant riešines juos mažiau skauda.

– Ar galėtumėte suskaičiuoti, kiek per tuos metus esate numezgusios riešinių? Beje, ar ilgai trunka numegzti vieną porą?

– Sunku pasakyti, kiek pati esu numezgusi riešinių: juk mezgu tik po darbo valandų ir atlikusi namuose visus darbus. Tačiau mezginys tiesiog prašosi paimamas į rankas, kartais net grįžusi namo pietų nesusilaikau ir kelias eiles pamezgu.

Kai pradėjau administruoti riešinių puslapį feisbuke, nusprendžiau daryti įvykdytų užsakymų sąrašą. Dabar tame sąraše – beveik 500 porų riešinių. Kartais prie riešinių moterys nori priderinti ir galvajuostę, kaklajuostę ar netgi šalikėlį.

Atostogų metu riešinių porą galima numezgti per keturias penkias dienas, dirbant kitą darbą – maždaug per dvi savaites. Suverti karoliukus ant siūlo irgi užima nemažai laiko, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, spalvų ir karoliukų skaičiaus.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau, kad jūsų riešines labai pamėgo japonės?

– Tikrai daug mūsų riešinių keliauja į Japoniją. Galima sakyti, japonai yra tiesiog įsimylėję lietuvių rankdarbius. Tiek, kiek jie norėtų nupirkti riešinių, mes net nepajėgiame primegzti. Nemažai riešinių išsiųsta ir į kitas šalis: Norvegiją, Švediją, Angliją, JAV, Vokietiją, Belgiją, Airiją – visų nė neprisimenu.

– Kodėl būtent japonai taip žavisi lietuviškomis riešinėmis?

– Anot mano klienčių iš Japonijos, lietuvių riešinės atspindi tautinį savitumą. Japonai žavisi Lietuvos kūrėjais, nes jie saugo tradicinius raštus ir nori juos perduoti iš kartos į kartą. Be to, jų pagrindu lietuviai geba sukurti ir labai originalių raštų.

Japonus žavi ir tai, kad lietuvių riešinių raštai kupini užkoduotų ženklų, palinkėjimų, minčių juos nešiojantiems žmonėms. Japonijoje įprasta mūvėti pirštines, kad šaltomis žiemomis rankos nežvarbtų, tačiau pirštinės neleidžia naudotis išmaniuoju telefonu. Todėl riešinės – puiki išeitis. Japonėms, dirbančioms įmonėse, riešinės naudingos ir vasarą, nes padeda apsaugoti jautrius riešus nuo oro kondicionierių.

– Ar megzti riešines – vienintelis jūsų hobis? Ką dar mėgstate veikti po darbų?

– Riešinių mezgimas – šaunus pomėgis, leidžiantis atsipalaiduoti, išlaisvinti mintis ir pasiduoti kūrybai. Jei laisvo laiko liktų daugiau, skirčiau jį gerai knygai ar įdomiems dvasiniams mokymams, kursams.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite šeimą, vaikų? Gal jie irgi kada nors papildys jūsų – keturių auksarankių – gretas?

– Dukrai – 26-eri, o sūnui tik ką suėjo dešimt. Dukra Kotryna – tatuiruočių meistrė. Riešinių megzti nenori, nors ir draugauja su virbalais, vąšeliu. Laisvalaikiu iš vilnos velia šlepetes.

Sūnus Mykolas, matydamas mamą mezgančią riešines, dar būdamas septynerių paprašė išmokyti ir jį megzti virbalais. Apsišarvavo kantrybe ir išmoko. Taip pat jau keli metai drauge marginame velykinius margučius. Matau, kaip laisvai dirba jo rankelė, kaip dailiai jis dėlioja taškelius ir brūkšnelius.

Vyras Mindaugas taip pat be galo kūrybingas: organizuoja renginius žmogaus kūnui ir sielai. Savo rankomis yra pasigaminęs šamanišką būgną, fleitą. Visada iš jo sulaukiu patarimų ir palaikymo, dar – idėjų, kaip išplėsti šią veiklą. Tačiau sulaukiu ir pastebėjimų, kad šeimai dėmesio labai sumažėjo, kai pradėjau megzti riešines. Tenka ieškoti pusiausvyros tarp hobio ir šeimos poreikių.

– Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Kur po metų, po kitų matote save jūs?

– Esu parengusi paraišką tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti. Amatininkams, kurių gaminiai pripažinti tautinio paveldo produktais, teikiama valstybės parama tautinio paveldo veiklai. Noriu dalyvauti ir pristatyti savo gaminius parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Svajoju pretenduoti į valstybės paramą, nes noriu dalyvauti ir pristatyti „ELingos riešinių“ parodą Japonijoje. Tai viena didžiausių mano svajonių – nuvykti į Tekančios saulės šalį.

Ko dar sau palinkėčiau? Nepabijoti išeiti iš komforto zonos. Žinoma, joje saugu ir ramu, bet juk ten nieko naujo nevyksta. Galbūt mano išėjimas iš darbo prieš ketverius metus ir buvo reikalingas tam, kad savyje pažadinčiau aistrą kūrybai.

Čidorigafučio parke, vienoje garsioje sakurų žydėjimo stebėjimo vietoje į šiaurės vakarus nuo Imperatoriškųjų rūmų, tūkstančiai žmonių fotografavosi arba tiesiog grožėjosi baltais ir rausvais žiedais apsipylusiomis medžių šakomis.

„Vyšnių žiedai yra labai simboliški ir suteikia viskam aplinkui džiaugsmo ir grožio“, – naujienų agentūrai AFP sakė 68-erių Michitaka Saito (Mičitaika Saitas).

„Jaučiuosi gerai pradėjęs ateinančius metus“, – sakė M. Saito, kasmet apsilankantis Čidorigafučio parke.

Tradiciškai sakurų žydėjimo sezonas Japonijoje prasideda kartu su naujais finansiniais metais ir simbolizuoja ne tik naują pradžią, bet ir gyvenimo trumpalaikiškumą.

76-erių Eiko Hirose (Eiko Hirosė) sakė, kad galimybė džiaugtis pražydusiomis sakuromis kartu su vyru Sadao „reiškia, kad aš esu sveika ir jam viskas gerai, ir mes visi gerai leidžiame laiką“.

„Mes laikome savaime suprantamu dalyku, kad kitais metais vėl galėsime jas pamatyti, bet kas žino? Kažkas gali nutikti“, – pridūrė ji.

Japonijos meteorologijos agentūra (JMA) ketvirtadienį paskelbė, kad populiariausios šalyje japoninių vyšnių veislės (Prunus yedoensis) medeliai pražydo keturiomis dienomis vėliau nei paprastai.

Nors agentūra šių metų vėlyvą žydėjimą sieja su šaltais orais, ji išreiškė nerimą, kad dėl klimato kaitos ilgainiui šie medžiai pražys vis anksčiau.

Pernai sakuros pradėjo žydėti kovo 14 dieną, o žiedai visiškai išsiskleidė kovo 22 dieną.

Oficialiai sakurų žydėjimas Tokijuje stebimas virš 70 metų ir per šį laikotarpį jis taip anksti prasidėjo tik 2021 ir 2020 metais, nurodė meteorologijos agentūra.

„Nuo 1953-iųjų vidutinė vyšnių žydėjimo pradžios data Japonijoje paankstėja maždaug 1,2 dienos per 10 metų“, – teigė JMA.

„Manoma, kad tam įtakos turi ilgalaikis temperatūros kilimas“, taip pat kitos priežastys, pavyzdžiui, vadinamasis karščio salos efektas, teigia agentūra.

Panaikinus pandemijos laikų apribojimus, turizmas Japonijoje vėl klesti, todėl ketvirtadienį pražydusiomis sakuromis galėjo grožėtis atvykėliai iš viso pasaulio.

35-erių Kamilla Kielbowska (Kamila Kelbovska) iš Niujorko nusprendė trečią kartą apsilankyti Japonijoje būtent dėl sakurų.

„Atvykome čia, manau, kovo 23 dieną. Pajuokavau [...], kad turime važiuoti į šį parką tiesiai iš oro uosto, negaliu praleisti sakurų žydėjimo“, – sakė ji.

Tačiau „buvo labai šalta, ir jokie medžiai nežydėjo. Man buvo šiek tiek liūdna, bet tikėjausi, kad prieš išvykdama dar pamatysiu juos žydinčius“, pridūrė K. Kielbowska.

„Tai tikrai pateisino lūkesčius“, – sakė ji, pavadinusi reginį nuostabiu ir labai stebuklingu.

Kansajo universiteto profesorius emeritas Katsuhiro Miyamoto (Kacuhiras Mijamotas) apskaičiavo, kad vyšnių žydėjimo sezono ekonominis poveikis Japonijoje, pradedant kelionėmis ir baigiant vakarėliais po žydinčiais medžiais, šiemet sieks 1,1 trln. jenų (6,72 mlrd. eurų), palyginti su 616 mlrd. jenų (3,74 mlrd. eurų) 2023 metais.

Intensyvi kelionė

Salono „Jaukūs namai“ vadovė A. Kavaliauskaitė neretai vadinama Japonijos ambasadore Lietuvoje, nes savo veikla tiesia tiltus tarp šių dviejų šalių. Pašnekovė mylima ir Japonijoje, kur turi daug draugų.

Kovą kaunietė išsiruošė jų aplankyti, o kartu buvo pakviesta dalyvauti Kobės mieste vykusiame seminare. Jame ji japonams papasakojo apie Lietuvą ir karo metais Kaune gyvybės vizas žydams suteikusį Chiune’ę  Sugiharą.

Vienas iš A. Kavaliauskaitės kelionės tikslų buvo aplankyti vietinius arbatos ūkius ir užmegzti su jų savininkais ryšius. Japoniškos arbatos naudingosiomis savybėmis besidominti kaunietė norėjo išvysti jos augimvietes ir susipažinti su ūkininkais.

Dvylika dienų po Japoniją keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad kelionė buvo išties intensyvi. Kaunietė susitiko beveik su 100 žmonių, aplankė ne vieną Japonijos miestą. Po salą ji keliavo greitaisiais traukiniais, kurie labai patogūs, nors ir brangūs.

„Skrydžiai Japonijoje gana pigūs, tad iš Osakos į Tokiją mielai būčiau skridusi. Vis dėlto kelionės lėktuvu nepasiteisina, jei reikia išlipti tarpinėse stotelėse, todėl keliavau traukiniu. Labai džiaugiuosi, kad man daug padėjo pažįstami japonai, nes vienam užsieniečiui Japonijoje keliauti didelį atstumą būtų sunki užduotis. Reikėtų išmanyti nemažai niuansų. Jau vien apie Tokijo metro sistemos sudėtingumą seniai sklinda legendos. Tad džiugu, kad mane lydėjo bičiuliai, išmanantys šias subtilybes“, – šypsosi ji.

Šventė: Šidzuokos prefektūroje įsikūrusiame ūkyje Asta apsilankė Kovo 11-ąją. Tądien savininko žmona Kazuei šventė gimtadienį, tad buvo paminėtos dvi progos. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia vertybė – privatumas

Savo kelionę Japonijoje A. Kavaliauskaitė pradėjo nuo Osakos, kur ją savo namuose priėmė sena bičiulė Norico Ichimura. Pasak pašnekovės, japonai – labai šilti, nuoširdūs ir ištikimi žmonės. Nors jie gana uždari, nori bendrauti. Ypač noriai japonai bendrauja su užsieniečiais, kadangi gyvendami saloje jaučiasi kiek atsiskyrę nuo likusio pasaulio. Svarbu, kad jie be galo vertina savo privatumą, todėl būti pakviestam pas vietinį į namus yra didelė garbė.

„Japonai namus ir privatumą suvokia kitaip nei mes. Su draugais, giminaičiais ar kolegomis jie dažniausiai susitinka kavinėse ar kitose viešosiose įstaigose, parkuose. Į namus dažniausiai nieko neįsileidžia, nes tai asmeninė erdvė. Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami“, – atskleidžia A. Kavaliauskaitė.

Pirmą kartą sulaukusi japonės bičiulės pakvietimo apsistoti jos namuose, pašnekovė nežinojo, kaip elgtis. Ji netgi klausė patarimo kitų su japonais bendraujančių lietuvių. Jie atsakė, kad būti pakviestam pas japoną į svečius yra didžiulė garbė, todėl būtinai reikia pasinaudoti šia proga.

„Kadangi japonai į namus pašalinių žmonių nekviečia, peržengęs jų namų slenkstį visam gyvenimui tampi šeimos nariu, turinčiu tokias pačias privilegijas ir atsakomybes. Bičiulė man prasitarė, kad iki šiol jos namuosee, be gyventojų, lankėsi tik du žmonės, iš kurių viena esu aš“, – pasakoja Asta.

Besitęsianti draugystė

Tokijuje A. Kavaliauskaitė buvo pakviesta apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki ir jo žmonos Yuko namuose. S. Yamasaki atliekant diplomatines pareigas mūsų šalyje, A. Kavaliauskaitė su pora užmezgė šiltus ryšius, drauge su Y. Yamasaki vykdė bendrus projektus. Lietuvių kalbos besimokanti, kanklėmis grojanti Yuko iki šiol šiltai prisimena Lietuvą ir čia sutiktus žmones.

„Smagu, kad Lietuvoje užmegzta draugystė nenutrūko ir turėjau garbės apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje S. Yamasaki namuose. Japonai – labai nuoširdūs ir ištikimi žmonės, tad buvau sutikta išties svetingai, – šypsosi pašnekovė. – Viešnagės Tokijuje metu su Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos nariu Hisayuki Sakamizu aplankiau Lietuvos ambasadą Japonijoje, kur dalyvavau vakarienėje su kitais asociacijos nariais. Buvo išties įdomių susitikimų. Susipažinau su Tosh Togo, kuris yra admirolo Heihachiro Togo, 1905 m. laimėjusio Japonijos ir Rusijos karą, proanūkis. Šio karo baigtis buvo svarbi ir Lietuvai, nes, susilpnėjus Rusijos imperijai, vėliau atsirado galimybė paskelbti nepriklausomybę.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ambasadorė

A. Kavaliauskaitė apsilankė ir Kobėje, kur vykusiame seminare japonams papasakojo apie Kauną ir karo metais čia gyvybės vizas išdavusį Ch. Sugiharą. Gavę vizas, 6 tūkst. žydų pabėgėlių atvyko būtent į Kobę. A. Kavaliauskaitė juokiasi, kad visos kelionės metu jautėsi tarsi tikra Lietuvos ambasadorė, nes, kad ir kur nuvyktų, kalba visada pasisukdavo apie mūsų šalį.

„Kobė yra tarptautinis uostas, buvęs atviras jau tada, kai Japonija dar buvo visiškai uždara likusiam pasauliui. XIX a. antroje pusėje šaliai atsivėrus tarptautinei prekybai, Kobė kartu su Nagasakiu ir Jokohama tapo vienu svarbiausių uostų. Šis miestas man labai patinka, nes savo fachverkine architektūra kiek primena Palangą“, – šypsosi A. Kavaliauskaitė.

Pašnekovė pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš Sh. Sugiharos vizas gavę žydai į Japoniją išvyko per Sibirą. Vladivostoke jie sėdo į laivą, žiemą perplaukė labai audringą Japonijos jūrą ir pasiekė Curugos uostą, o tada traukiniu atvyko į Kobę. Čia jų jau laukė anksčiau įsikūrusios dvi žydų bendruomenės, kurios per bolševikų revoliuciją buvo išvytos iš Rusijos.

„Sulaukusios atvykusių naujokų, žydų bendruomenės labai juos globojo. Pagalbą teikė ir vietos japonai, kurių palikuonys iki šiol puoselėja šią istorinę atmintį. Būtent jie surengė seminarą, kuriame turėjau garbės dalyvauti ir papasakoti apie Kauno vaidmenį šioje istorijoje. Japonams buvo labai įdomu daugiau išgirsti apie Lietuvą“, – įspūdžiais dalijasi kaunietė.

Japoniškos arbatos subtilybės

Viešėdama Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė du arbatos ūkius Kioto ir Šidzuokos prefektūrose. Susipažinusi su vietos ūkininkais, jų auginamų daug naudingų savybių turinčių arbatų kaunietė verslininkė pasiūlys ir Lietuvos auditorijai.

Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami.

Pasak pašnekovės, vietos ūkininkai į arbatos ūkius sunkiai įsileidžia pašalinius, ypač prieš derlių, kuris nuimamas balandžio–gegužės mėnesiais. Kadangi arbata auginama švarioje dirvoje, nenaudojant pesticidų, baiminamasi, kad prašalaitis arbatos krūmų nežkrėstų ligomis. Todėl, lankydamasi ūkiuose, lietuvė buvo perspėta nieko neliesti. Pirmiausia pašnekovė aplankė arbatos ūkį Kioto prefektūroje, Udžio miesto apylinkėse. Šiam šeimai priklausančiam ir karta iš kartos paveldimam ūkiui – jau 150 metų, o jį įkūrė dabartinės savininkės proseneliai.

„Kiekvienas ūkis turi savo paslapčių ir tradicijų. Pavyzdžiui, Kioto prefektūroje aplankytas ūkis pasižymi išskirtinio skonio ulongo arbata. Ūkio savininkai pasakojo, kad šiai arbatai ypatingo skonio suteikia būtent tai, kad ji organiška. Kadangi nenaudojama pesticidų, ant arbatos krūmelių vis nutupia įvairių vabzdžių, kurie daro įtaką arbatos poskoniui, – atskleidžia pašnekovė. – Ūkyje praleidau visą dieną, apžiūrėjau laukus, paragavau keturių skirtingų rūšių mačių. Arbata Japonijoje auginama labai nuošaliose vietose, kurias supa kalnai ir čiurlenantys upeliai. Tad buvo labai smagu pabėgti iš miesto šurmulio ir atsipalaiduoti.“

Antrasis ūkis, kurį aplankė A. Kavaliauskaitė, įsikūręs Šidzuokos prefektūroje, Hamamatsu miesto apylinkėse. Šis 500 m aukštyje plytintis ūkis priklauso jaunai šeimai, su kuria pašnekovė susipažino per pažįstamus. Jame iki šiol nebuvo lankęsis nė vienas turistas. A. Kavaliauskaitė pasakoja ūkyje apsilankiusi lietuviams svarbią dieną – Kovo 11-ąją. Tądien ūkio savininko žmona Kazuei Atsumi šventė savo gimtadienį. Tad, susėdus prie vaišių stalo, buvo paminėtos net dvi progos – ūkio bendraturtės ir Lietuvos gimtadieniai.

Pasak A. Kavaliauskaitės, ūkio savininkas Ryota Atsumi visai neplanavo užsiimti arbatos auginimu, nors ūkis priklausė jo tėvams. Vis dėlto, baigęs mokslus Tokijuje ir kurį laiką padirbėjęs didelėje įmonėje (tai Japonijoje laikoma didžiuliu prestižu), vyras prieš ketverius metus sugrįžo į gimtinę ir perėmė ūkį. Kadangi aplinkiniai arbatos ūkininkai sensta ir neturi kam perduoti savo laukų, R. Atsumi nusprendė imtis svarbios misijos ir perėmė dalį senųjų ūkių. Savo arbatos laukuose jaunasis ūkininkas nenaudoja jokių pesticidų ar herbicidų, tad arbata – išties organiška ir švelni, puikiai tinka lietuvio skoniui.

Laukai: Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė vietinius arbatos ūkius, į kuriuos turistai retai įleidžiami. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienuolių išmintis

Pasak A. Kavaliauskaitės, arbata pagal japonų mentalitetą yra kone dievų gėrimas. Į Japoniją iš Kinijos kartu su budizmu arbata atkeliavo dar VII a. ir iš pradžių buvo auginama tuometėje sostinėje Kiote aplink šventyklas.

„Anuomet arbatžoles tiesiai nuo krūmelių skabydavo ir kramtydavo dvasininkai. Jie pastebėjo, kad arbata padeda susikaupti meditacijai, išlikti budriam, bet nebūti dirgliam. Vėliau arbatos auginimo geografija išsiplėtė – šiuo gėrimu ėmė mėgautis ir plačioji visuomenė. Šiandien didžiausia arbatų augintoja Japonijoje yra Šidzuokos prefektūra, kurioje derlingos dirvos“, – atskleidžia ji.

Pašnekovės teigimu, tamsiai žalia, cigariukų formos japoniška arbata skiriasi nuo rusvos kiniškos, nes kinai arbatžoles kepina. Japonai arbatą išlaiko gyvą, todėl joje gausu naudingų medžiagų. Dėl šios priežasties japonišką arbatą geriausia suvartoti per metus, kol joje esančios veikliosios medžiagos aktyviausios.

„Arbatos krūmus japonai dažnai netgi uždengia nuo saulės, kad arbatoje išliktų daug aminorūgšties L-teanino. Tai priešinga medžiaga kofeinui, ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą, gerina miegą, apsaugo nuo Parkinsono ligos. Kadangi arbata turi ir šiek tiek kofeino, susijungę šie du faktoriai tonizuoja, bet ne iškart, o tolygiai per visą dieną. Žalioji japoniška arbata gali padėti numesti svorio, nes mažina alkio jausmą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, reguliuoja blogąjį cholesterolį ir cukraus kiekį kraujyje. Be to, šioje arbatoje net 30 proc. veikliųjų medžiagų sudaro polifenoliai, turintys antioksidacinių ir saugančių nuo uždegimų savybių, – vardija A. Kavaliauskaitė. – Žinoma, arbata tikrai nėra magiškas, visas ligas gydantis vaistas. Tačiau tyrimai rodo, kad Japonijos prefektūrose, kuriose auginama arbatžolių, – net keturis kartus mažiau vėžio atvejų. Tad būtų protinga pasisemti išminties iš japonų, gerti žaliąją arbatą ir aprūpinti savo organizmą naudingomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo įvairių ligų.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arbata padėjo nepervargti

Pašnekovė pasakoja, kad Japonijoje žalioji arbata – populiariausias gėrimas. Nors kava taip pat paklausi, japonai jos namie neverda, o eina išgerti į kavinę. Vietiniams atrodo, kad, norint išsivirti kavos, būtina turėti kavos aparatą, kurio dauguma neturi. Iš anksto sumaltos kavos, kokia populiari Lietuvoje, Japonijoje niekas negeria.

Vasarą japonai mėgsta arbatžoles užpilti šaltu vandeniu ir pasigaminti arbatos gėrimo. Šį įprotį iš jų perėmė ir A. Kavaliauskaitė. Pasak pašnekovės, kadangi japoniška arbata yra šviežia, ją galima užpilti šaltu vandeniu net ir iš čiaupo, jei jis geros kokybės. Tada arbatą reikėtų palikti arbatinuke per naktį arba bent porai valandų.

„Ryte turėsite nuostabaus, gaivinančio gėrimo. Jo spalva bus tokia kaip įprastos arbatos, bet šiame gėrime bus mažiau kofeino, kadangi jam išsiskirti reikalinga aukštesnė temperatūra. Gėrimas puikiai gaivins, leis išlikti budriam, bet nestimuliuos taip stipriai kaip kava, nekels kraujospūdžio, nedidins širdies susitraukimų dažnio, neišvarys skysčių iš organizmo“, – tikina ji.

A. Kavaliauskaitė džiaugiasi, kad ši kelionė į Japoniją buvo kur kas lengvesnė nei praėjusios. Ankstesniais kartais pašnekovė į šią šalį vyko rugsėjį, kai vyrauja karšti orai. Kadangi Japonijoje netrūksta drėgmės, karštis ten kitoks nei Lietuvoje – jį kur kas sunkiau ištverti, o drabužiai tiesiog limpa prie kūno. Šįkart A. Kavaliauskaitė Japoniją aplankė kovo mėnesį, tad orai buvo dar gana žiemiški. Vis dėlto šaltuką buvo lengviau ištverti nei karščius.

Pasak pašnekovės, nors kelionė buvo intensyvi ir vargino laiko skirtumas, viskas vyko gana sklandžiai, pavyko pailsėti ir netgi numigti lėktuve.

„Manau, kad man padėjo japoniška arbata, kurią nuolat gėriau viešėdama Japonijoje, – šypsosi ji. – Arbatoje esanti aminorūgštis L-teaninas mažina stresą ir nerimą, gerina miegą. Tad galbūt dėl to pavyko užmigti lėktuve – to anksčiau niekada nebūdavo. Tikiu, kad būtent arbata man leido nepervargti kelionės metu ir su nauja energija grįžti į kasdienybę Lietuvoje.“

Santykiai tarp šių šalių istoriškai yra įtempti, taip pat ir dėl seno ginčo, susijusio su Japonijos piliečių grobimu, bei uždraustų Šiaurės Korėjos ginklų programų, tačiau Japonijos ministras pirmininkas Fumio Kishida (Fumijas Kišida) neseniai išreiškė norą gerinti ryšius, o Pchenjanas užsiminė, kad tam galbūt neprieštarautų.

Pernai F. Kishida sakė, kad nori susitikti su Kim Jong Unu „be jokių sąlygų“ ir kad Tokijas nori išspręsti visus klausimus, įskaitant Šiaurės Korėjos agentų praėjusio amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vykdytą Japonijos piliečių grobimą. Ši tema Japonijoje iki šiol yra labai skaudi.

Pirmadienį Kim Yo Jong (Kim Jo Čen), kuri yra viena svarbiausių režimo atstovų, pareiškė, kad F. Kishida paprašė susitikimo su jos broliu.

Tačiau jau kitą dieną ji paskelbė, kad Pchenjanas atmes bet kokius kontaktus su Japonija, nurodydama, kad Tokijui esą trūksta drąsos dėl „naujų“ Šiaurės Korėjos ir Japonijos santykių, įskaitant piliečių grobimo ir Šiaurės Korėjos karinių programų klausimus.

Šiaurės Korėjos ir Japonijos viršūnių susitikimas mūsų nedomina.

„Mūsų vyriausybė dar kartą aiškiai suprato Japonijos požiūrį ir išvada yra ta, kad mes nekreipsime dėmesio ir atsisakysime bet kokių kontaktų ar derybų su japonais“, – antradienį sakė Kim Yo Jong.

Jos žodžius citavo Pchenjano oficialioji Korėjos centrinė naujienų agentūra (KCNA).

„Šiaurės Korėjos ir Japonijos viršūnių susitikimas mūsų nedomina“, – pridūrė Kim Yo Jong.

F. Kishida pirmadienį sakė nežinojęs apie ankstesnį KCNA pranešimą ir tiesiogiai nekomentavo jo turinio, bet aukščiausio lygio derybas su Šiaurės Korėja pavadino svarbiu dalyku.

„Japonijos ir Šiaurės Korėjos santykiams aukščiausio lygio derybos yra svarbios siekiant išspręsti tokius klausimus kaip [piliečių] grobimas“, – parlamente kalbėjo F. Kishida.

Kim Yo Jong anksčiau įspėjo, kad jei Japonija ir toliau akcentuos grobimo klausimą, esą neturintį tolimesnio sprendinio, F. Kishidos viltys dėl geresnių santykių nevirs tikrove.

Šiaurės Korėja 2002 metais pripažino, kad 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose siuntė agentus pagrobti trylika japonų ir kad pagrobtieji buvo pasitelkti mokant šnipus japonų kalbos bei papročių.

Šis klausimas vis dar kelia dideles emocijas Japonijoje, kur įtariama, kad iš tikrųjų buvo pagrobta daug daugiau žmonių nei oficialiai pripažįstama.

Kinijos literatūros ir lingvistikos profesoriaus Hu Shiyuno (Hu Šijuno), dirbusio Kobės Gakuino universitete Vakarų Japonijoje, dingimas siejamas su tuo, kad pastaraisiais metais Pekinas ėmė daugiau dėmesio skirti savo piliečiams užsienyje.

Japonijoje likusi Hu Shiyuno šeima, negalėdama susisiekti su juo nuo rugpjūčio, dar rugsėjį Kobės Gakuino universitetui pirmą kartą pranešė apie darbuotojo dingimą, naujienų agentūrai AFP sakė aukštosios mokyklos atstovas spaudai Yoichi Takamura (Joičis Takamura).

Šeimos prašymu universitetas iš pradžių nesiėmė jokių veiksmų, bet galiausiai šio mėnesio pradžioje kreipėsi į Kinijos generalinį konsulatą Osakoje su prašymu nustatyti jo buvimo vietą.

„Mes nerimaujame. Tikimės sulaukti žinių iš jo“, – sakė atstovas spaudai ir pridūrė, kad iki šios dienos universitetas negavo jokios informacijos.

„Jei jis būtų japonas, galėtume imtis daugiau veiksmų, pavyzdžiui, kreiptis į policiją, bet kadangi jis yra Kinijos pilietis, šiuo metu galime tik laukti atsakymo iš konsulato“, – pridūrė jis.

Universiteto interneto svetainėje rašoma, kad Hu Shiyunas yra parašęs mokslinių straipsnių ir knygų, taip pat ir kinų kalbos vadovėlių ir leidinių apie kinų kalbos dialektus.

Kinijos konsulatas Osakoje iš karto nepateikė komentarų.

2019 metais Japonijos Hokaido edukologijos universiteto profesorius Yuan Keqinas (Juan Kečinas) buvo laikomas dingusiu nuo tada, kai sugrįžo į Kiniją dalyvauti šeimos nario laidotuvėse. Kinijos užsienio reikalų ministerija vėliau pranešė, kad jis esą prisipažino šnipinėjęs ir yra sulaikytas.

2013 metais kinų pareigūnai sulaikė Tokijo Toyo Gakueno (Tojo Gakueno) universiteto profesorių Zhu Jianrongą (Džu Dzianrongą), įtariamą neteisėtu žvalgybos duomenų rinkimu, kuris taip pat dingo grįždamas namo.

Kaip pranešė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), vizito kovo 18–29 dienomis metu delegacija šiose šalyse susitiks su vietos institucijų, agentūrų, asociacijų ir ligoninių atstovais, aptars dirbtinio intelekto ir inovacijų diegimo medicinoje, senėjančios visuomenės iššūkių klausimus.

Singapūre Lietuvos delegacija lankysis kovo 20–22 dienomis. Singapūras aktyviai plėtoja dirbtinio intelekto pagrindu kuriamas technologijas, taip pat ir medicinoje. Šiuo metu testuojamos inovacijos, susijusios su dirbtinio intelekto ir didžiųjų duomenų naudojimu medicinoje, ypač sveikatos paslaugų teikimo namuose, nuotolinės medicinos, robotų taikymo slaugoje srityse.

Vizito metu planuojamas susitikimas Singapūro sveikatos apsaugos ministerijoje, kur bus aptartos bendradarbiavimo tarp šalių galimybės dirbtino intelekto, inovacijų bei pandemijų ir užkrečiamų ligų valdymo srityse. Taip pat numatyti susitikimai dėl dvišalių ryšių tarp universitetinių klinikų užmezgimo.

Anot SAM, kovo 25–27 dienomis Lietuvos delegacijai viešint Japonijoje planuojama aptarti tolesnį bendradarbiavimą retų ir nediagnozuotų ligų srityje, senėjančios visuomenės keliamus iššūkius sveikatos sistemoms ir jų sprendimo būdus, galimą bendradarbiavimą tarp biobankų.

Vizito metu numatyti susitikimai su Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministru, Japonijos biopramonės asociacijos atstovais, apsilankymai Japonijos medicininių tyrimų ir plėtros agentūroje, keliose  universitetinėse klinikose.

Lietuvos delegaciją sudaro SAM darbuotojai bei didžiausių šalies gydymo įstaigų atstovai.

Ministrą A. Dulkį vizito metu pavaduos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.