Tokiame kontekste verta klausti, iš ko kyla jautrumas, kaip jis išsiugdomas ir kaip prarandamas. Į šiuos klausimus galima bandyti atsakyti įvairiai, tačiau paprasčiausia ir lengviausia tai atlikti padarius labai pagrįstą prielaidą, pagal kurią žmogaus jautrumą įmanoma ugdyti muzikiniu išsilavinimu ir tiesiog pasiūlant jam melomaniškąjį aplinkos jautimo ir suvokimo būdą. Nuo senų, tradicinių laikų Vakarų Europoje klasikinė muzika buvo ne tik prestižo, industrijos, bet ir įsiklausymo į garsą ir žmogų mokymosi galimybė. Stebint XX a. muzikos raidą, tampa akivaizdu, kad šis menas tapo tiesiogine visuomenės gyvenimo pokyčių atspindžio erdve – kuo mažiau jautros socialiniame, politiniame gyvenime, tuo mažiau jos ir kultūroje, mene, muzikoje. Theodoro Adorno iki tobulybės išvystytoje atonalinėje muzikoje, kurioje atmetama ištisa garsų harmonizavimo tūkstantmetė tradicija, išgirstame visus šiuolaikinio žmogaus, metaforiškai sakant, stovinčio prie aklinos sienos, klausimus ir dilemas. Kita vertus, minėto kompozitoriaus garsynas leidžia dabarties individui pailsėti nuo pervarginančių sistemų ir nesibaigiančio valdžios kišimosi į asmens gyvenimą, pasirinkimus ir perspektyvas. Atonalinė muzika ir atskleidžia tą aklavietę, kurioje esame, ir pasiūlo kelią, kuris veda į švaresnį mąstymą ir pagavesnį aplinkai jautrumą.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Neapykantos formos“ seniau nei prieš dešimtmetį irgi analizavo ir interpretavo jautrumo formų nykimą. Pasak mąstytojo, nejautra prasideda nuo abejingumo kitam žmogui ir baigiasi pastarojo neapykanta, įgaunančia žudymo ir naikinimo pavidalus. Suprantama, kalbėta apie Holokaustą ir kitas masines žmonijos tragedijas. Šiandien beveik visi sutinka, kad mūsų gyvybės formai „kažkas yra atsitikę“, „kad iš istorijos nesimokome“, tačiau beveik niekas, išskyrus lėčiau rašomų filosofinių, sociologinių, politinių traktatų autorius, neklausia, iš ko kyla dabartinės masinės būsenos – vėl atsinaujinę karai ir kitos globalios negandos. Vis dėlto, geriau pagalvojus, į tokį kvestionavimą beveik nebereikia ieškoti dabartinių autorių tekstų, nes daug kas arba beveik viskas šiomis temomis parašyta XX a. antrojoje pusėje. Vienintelis ginklas, leidžiantis mūsų laikų žmogui išvengti abejingumo, neapykantos ir kad ir netiesioginio dalyvavimo masinėse žudynėse ir karuose, yra atmintis, siekianti ne primityvų savojo gyvenimo nostalgišką retrospekcinį žvilgsnį, o įveikianti vieno žmogaus memorijos galias ir pasiekianti kolektyvinės atminties lygmenį, kuriame ir Holokaustas, ir kitos baisybės yra mūsų amžinoji šiandiena, nuolat žadinanti sąžinę.

Kai atminties stinga, stiprėja žmogaus dėmesys sau – tai gerontologijos mokslo tiesa, kuri lengvai pastebima bandant bendrauti su daugeliu vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau mūsų dienomis atminties galių stoka nėra vien tik amžiaus tarpsnių psichologijos atradimas, o masinė visuomenės būsena. Iš esmės esame beprarandantys galią kasdienybėje palaikyti tarpasmeninio „aš“ ir „tu“ bendravimo procesą. Tiesa, daugelis vis dar turime artimųjų, kaimynų, giminaičių, kolegų komunikacijos ratą, bet, besikalbant tarpusavyje, įsiklausymo ir bandymo išgirsti pastangų vis mažėja. Ši visuomenės gyvenimo slinktis lengvai pastebima atkreipus dėmesį į mūsų verbalinę kalbą: į daugelį pasakojimų apie įvairias situacijas, jausmus, mintis reaguojame savo trumpais standartiniais atsakymais, kuriais tarsi ginamės nuo autentiško tarpasmeninio bendravimo. Esame beveik praradę gebėjimą dialogu išvystyti tokį pokalbio pasakojimą, kurio autorius būtų ne vienas, o du ar daugiau žmonių. Vietoj to vis labiau panyrame į nesąmoningą būseną, kurioje susitelkiame į savo problemas, klausimus, poreikius, neleidžiančius girdėti kito žmogaus.

Šiame dešimtmetyje ypač sparčiai besivystančioje dirbtinio intelekto terpėje visų minėtų atminties, dialogo ir kitokių atavizmų jau beveik nebereikia. Mūsų, kaip visuomenės narių, sėkmė ir kapitalas priklauso ne nuo sąveikos su žmonėmis, o nuo savo pačių technologizavimo laipsnio. Kuo labiau esame primenantys mašinas, kompiuterius, tuo geriau mums sekasi įveikti kasdienio profesinio gyvenimo keliamus uždavinius. Technologijai nereikia autentiško žmogaus – ji visais savo pajėgumais tvirtina, kad jokio unikalaus gyvenimo beveik nėra, nes viskas tėra kodas, komanda ir užklausa. Šiandienos žmogaus jautrumo jau nebepurena įsigilinimas į kokią nors socialinę ar kitokią problemą – neišsprendžiamų klausimų vis mažėja. Be minėtų anachronistinių lūkesčių gyventi ir patogiau, ir lengviau.

Kita vertus, technikos akivaizdoje žmogus, nors jau sunkiai pamena, kas yra gyvas ir nuoširdus pokalbis, dar ilgisi komunikacijos. Čia į pagalbą ateina socialiniai tinklai, kurie paradoksaliai yra jokie ne socialiniai, nes tarpasmeninė sąveika juose yra redukuota iki minimumo – dominuoja egoistinis dėmesio sau troškimas. Galima tik prognozuoti, kad senatvinės demencijos medicininė diagnozė ateityje bus nustatoma vis jaunesnio amžiaus žmonėms. Kai ryšys su aplinka yra prarastas, proto likučiai žmogų tiesiog apgaudinėja, o paskui ir visai palieka.

Visų šių pokyčių esminis katalizatorius slypi virtualybės išradimo poveikyje. Šiuolaikiniam žmogui jau nebereikia liesti kito gyvo žmogaus, nes, jei tai ir vyksta, tai vis labiau suprantama, kaip dviejų beveik robotų sąveika. Dabartiniam individui visų svarbiausia yra, lyg antikiniame mite apie Narcizą, paliesti savo atvaizdą ir taip įsitikinti, kad vis dar gyvenama. Ekrano kultūra, masinis vartojimas ir kasdienybės technologizavimas, viena vertus, teikia galimybių tarsi liesti savo virtualųjį atvaizdą, o kita vertus, vis labiau byloja apie tai, kad esame dvasiškai jau beveik mirę arba beprarandantys didžiąją dovaną – jautrumą. Šis ilgus amžius pasaulio mene ir humanistikoje egzistavo kaip liudijimas, kad žmogaus fizinė ir jausminė gyvybė yra tokios vertės, kokios niekada nesukūrė ir nesukurs jokios staklės ar mašinos, kurios niekada neturėjo nė mažiausio jautrumo krislo, neįmanomo pamėgdžioti nei kitam žmogui, nei kompiuteriui.

Jau šį šeštadienį, 10 val., per TV3 rodomoje pokalbių laidoje „Virtuvės istorijos“ R. Šakalytė-Jakovleva prisipažins, kad mėgsta gaminti, o jos vyras ir dvi dukterys visuomet nuoširdžiai mėgaujasi jos gaminamu maistu.

„Dažniausiai gaminu įvairius troškinius ir guliašus. Mano Elzės mylimiausias patiekalas yra bulviniai blynai, Sofijos – kepti varškėčiai, o vyras mėgsta viską. Aš tuo labai džiaugiuosi ir mėgaujuosi gamybos procesu. Dukros padeda, o mažoji jau moka nuskusti morką ir supjaustyti agurką. Išties, maisto gaminimas mus visus sujungia. Iš dukryčių pastebiu, kad jos taip pat nori įtikti, padėti mamai ir man dėl to yra labai smagu“, – apie virtuvėje vyraujančius patiekalus ir atmosferą pasakos Renata.

Jau aštuonerius metus televizijos laidas vedanti Renata prisipažins, kad būti laidos svečio pozicijoje jai yra gana nejauku. O paklausta, kaip atsiriboja nuo sudėtingų situacijų, prasitars, kad turi savų technikų.

„Ne visada yra lengva atsiriboti, ir, turbūt, tai yra labai žmogiškas dalykas. Normalu, kad mane paliečia. Esu empatiška ir jautri, bet per daugiau negu aštuonerius metus, tikrai esu įvaldžiusi ir tam tikras technikas, kurios man padeda po filmavimų paleisti kitų žmonių gyvenimus. Ir tai yra visiškai natūralu – negali visą laiką gyventi tik kitų žmonių problemomis ir skauduliais bei galvoti apie jų likimą. Daugelis dalykų priklauso ir nuo pačių žmonių“, – pasakos žurnalistė.

Tačiau jautrioji Renata, net ir išmokusi atsiriboti nuo kitų žmonių skausmo, kai kurių istorijų pamiršti negali.

„Viena istorija labai mane palietė. Į mus pagalbos kreipėsi vyras, kuris nebežinojo, ką jam daugiau daryti gyvenime, nes, deja, dėl žmonos paklydimų ir nuklydimų, jie prarado du savo vaikus. Maža to, žmona buvo jau aštuntą mėnesį nėščia. Paaiškėjo, kad ji turi ir labai stiprią priklausomybę narkotikams. Moteris atvyko pas mus į studiją. Mes padarėme viską, kad ji galėtų saugiai sulaukti gimdymo, kad būtų apsupta profesionalų, kurie galėtų jai padėti įveikti savo priklausomybę. Kiek žinau, jai sekasi tikrai neblogai“, – jai svarbia istorija pasidalins laidos herojė.

Renata dalinasi savo gėriu tiek darbe, tiek gyvenime, ir niekada nelieka abejinga neteisybei. Laidos vedėjai pasiteiravus, iš kur moteris turi tiek gerumo, Renata atskleis, kad jai tai – tiesiog natūralus elgesys.

„Turiu labai stiprų teisingumo pojūtį ir negaliu tiesiog praeiti pro šalį, jeigu matau, kad kažkas su kitu žmogumi elgiasi neteisingai, negražiai, jeigu jis yra skaudinamas ir žeminamas. Neseniai prekybos centre teko pamatyti prie kitataučio studento besikabinėjantį vyrą. Tai mane tiesiog supurtė. Pagalvojau, kokią teisę tu turi jam sakyti, kad važiuotų namo, klausti, ką čia veikia, kodėl čia yra ar kaip atrodo? Mes niekada nieko gero neduodame, kai kitus dėl kažko pašiepiame, užgauliojame. Aš esu atvira, priimu žmones tokius, kokie jie yra. Aš esu už tai, kad žmonės turi teisę mylėti ką nori, būti su kuo nori, gyventi, kaip nori. Nė vienas iš mūsų neturime tokios išskirtinės teisės kažką teisti. Sugebėti kitą priimti ir suprasti yra didžiulė dovana, ir mes dažnai pamirštame, kad ją turime“, – savo mintimis nuoširdžiai dalinsis R. Šakalytė-Jakovleva.

Vyrauja stereotipas, kad galima kontroliuoti savo jautrumą, nors taip iš tiesų nėra, sako psichologė Asta Budvitienė ir priduria, kad stereotipas „moterys jautresnės“ vis dėlto yra tikra tiesa.

„Kad moterys yra jautresnės – ne stereotipas, o realybė. Moters emocijos vidutiniškai šešis kartus (žinoma, yra skirtingų moterų ir vyrų) stipresnės. Moterys iš tikrųjų yra jautresnės už vyrus. Dar prisideda ir tai, kad visuomenė leidžia moterims būti jautrioms – iš mūsų reikalauja būti švelnioms, atjaučiančioms, reaguojančioms, kūrybingoms“, – LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ nurodo A. Budvitienė.

Su ja sutinka psichologė Vitalija Mikutienė, kurios teigimu, manymas, kad žmogus valdo savo jautrumą, skatina neigiamą požiūrį į jautruolius. Psichologės teigimu, reikia suprasti, kad valdomos tik reakcijos, o ne pats jautrumas.

Jautrūs žmonės turi daugiau baimių

Anot psichologės A. Budvitienės, jautrus žmogus yra tas, kurio nervų sistema yra daug jautresnė negu daugumos, todėl jo pojūčiai yra aštresni negu daugumos.

„Jie atskiria daugiau atspalvių, girdi garsiau, jaučia stipriau. Jų skausmo tolerancijos slenkstis – žemesnis. Jie greičiau pajunta skausmą, šaltį, karštį. Į viską reaguoja greičiau ir, žinoma, stipriau. Jie taip pat daug geriau jaučia ir kitus, todėl turi daugiau atjautos, empatijos“, – aiškina A. Budvitienė.

Anot psichologės V. Mikutaitienės, jautrumas pasireiškia dar vaikystėje. Tokie vaikai dažnai daugiau verkia, labiau reiškia emocijas. Psichologės teigimu, tai pastebėjus, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į pačius tėvus.

„Labai svarbu pastebėti, ką sako ir kaip reaguoja tėvai. Gali būti, kad vaiko reakcijos išmoktos iš jautrios mamos, tad jis tiesiog atkartoja jautrų elgesį, kurį mato, arba tai yra įgimtas jautrumas“, – pabrėžia V. Mikutienė.

A. Budvitienė antrina, kad didžiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į genetinį paveldimumą, nes išmoktą elgesį galima koreguoti – iš labai jautraus žmogaus galima padaryti visuomenei socialiai priimtiną žmogų.

V. Mikutienė pabrėžia, kad susirūpinti jautrumu derėtų tik tuomet, kai jis apsunkina gyvenimą, kasdienę veiklą. Jautrūs žmonės dažnai turi daugiau baimių, nerimo, greičiau pavargsta dėl nuolatinės stimuliacijos. Be to, pajutę jų jautrumą ir nuolankumą, kiti žmonės dažnai gali bandyti jais manipuliuoti.

Moterys – šešis kartus jautresnės

V. Mikutienės tvirtinimu, jautrūs žmonės greičiau pavargsta, todėl dažniau renkasi vienatvę, nėra linkę bendrauti, rečiau pradeda pokalbį ar garsiai reiškia mintis. Tokie žmonės dažniausiai būna introvertai, labiau linkę klausytis kitų žmonių, todėl renkasi profesijas, kurios susijusios su pagalba žmonės, pavyzdžiui, gydytojo, dvasininko. A. Budvitienė priduria, kad jautrumas dažniau būna būdingas moterims.

„Kad moterys yra jautresnės – ne stereotipas, o realybė. Moters emocijos vidutiniškai šešis kartus (žinoma, yra skirtingų moterų ir vyrų) stipresnės. Moterys iš tikrųjų yra jautresnės už vyrus. Dar prisideda ir tai, kad visuomenė leidžia moterims būti jautrioms – iš mūsų reikalauja būti švelnioms, atjaučiančioms, reaguojančioms, kūrybingoms“, – nurodo A. Budvitienė.

Ji įvardija, kad vyrauja kitas stereotipas – jautrumą galima suvaldyti. Psichologės tvirtinimu, tai netiesa. Jos teigimu, galima valdyti nebent reakciją, kaip jautrus žmogus reaguoja į vieną ar kitą situaciją, bet ne patį jautrumą.

V. Mikutienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad šis vyraujantis stereotipas dažniausiai skatina neigiamą požiūrį į jautrius žmones. Be to, su jais dažnai iš tiesų būna sunkiau bendrauti.

„Atrodo, pasakai neutralią frazę, o jis gali labai įsižeisti, sureaguoti. [...] Bet iš tikrųjų, jeigu jie išmoksta išreikšti savo emocijas ir susitvarkyti, galime net nepastebėti, kad tas žmogus yra labai jautrus. Gal jis išgyvens, galbūt po pokalbio eis į namus, norės pabūti vienas“, – sako V. Mikutienė.

Jautrumas – ne depresija, bet rizika didėja

A. Budvitienės tvirtinimu, jautrus žmogus patiria didesnę riziką susirgti depresija, nes jis dažniau jaučia nerimą. Psichologės teigimu, gyvenimo įvykiai – nelaimingas atsitikimas, gyvenimo pokyčiai – gali nulemti, kad jautrus žmogus susirgs depresija.

Taip pat ji pastebi, kad dažniausiai nerimauti žmonės pradeda sendami. Moterys ima jaudintis dėl vaikų, anūkų, vyro. Taip, pasak A. Budvitienės, nutinka ir vyrams, kurie jaunystėje dažniausiai nėra linkę dėl nieko jaudintis, tačiau vėliau nerimauja dėl to, kad turi išlaikyti šeimą, uždirbti pinigų.

V. Mikutienės tikinimu, moterys gali tapti ir grubesnės, nes tai gali būti jų nerimo išraiška – neišmokus reaguoti ramiai, grubumas gali būti naudojamas kaip gynybinė reakcija.

A. Budvitienė perspėja, kad dėl didelio jautrumo ir stiprios reakcijos į kitų žmonių kritiką gali kilti grėsmė, jog žmogui atsiras socialinis nerimas, specifinės baimės. Vėliau dėl to gali kilti somatinių skausmų visame kūne ar pečiuose.

Reakcijų nereikia priimti asmeniškai

V. Mikutienė akcentuoja, kad jautrumo nederėtų painioti su žmogaus ego, nors riba tarp šių savybių ir yra plona. Psichologės teigimu, jei žmogus jautriai reaguoja tik todėl, kad turi siekių pasinaudoti kitais, tuomet tai nėra tikrasis jautrumas. „Mes turime mokytis skirti ribą, kada yra „per daug lendu į kito gyvenimą“ ir kada – „iš tikro rūpi“, – sako V. Mikutienė.

Susidūrus su jautriu žmogumi, A. Budvitienė pataria jo reakcijų nepriimti per daug asmeniškai ir nepaversti to problema. Ji pateikia pavyzdį, kad, jei žmogui norisi verkti, jam derėtų leisti išsiverkti.

„Žmones ašaros labai gąsdina. Kai kam sunku išbūti, kai kitas žmogus šalia verkia. Jautruolis daugiau verkia, bet svarbiausia – su juo pabūti. Jie turi teisę būti liūdni ar pikti. Tiesiog reikia pabūti su tomis emocijomis, nors kitam žmogui tai labai sunku, todėl yra juokaujama, kad moteriai baisiausiais garsas – vaiko verksmas, o vyrui – jo moters verksmas“, – teigia A. Budvitienė.

Didelis rūpestis kitais rodo norą pasirūpinti savimi

Psichologės pastebi, kad kartais žmonės itin didelę empatiją jaučia ne tik kitiems žmonėms, bet ir gyvūnams ar net augalams. V. Mikutienės teigimu, tai gali būti ženklas, kad žmogus nori pasirūpinti pačiu savimi, bet negali ar neleidžia sau to padaryti.

„Arba tai gali būti noras, kad juo kažkas pasirūpintų, padėtų, skirtų laiko. Tai – tiesiog savęs perkėlimas. Tokiam žmogui reikėtų pasiūlyti nepamiršti ir savęs, pažiūrėti, ko jis pats nori“, – pataria V. Mikutienė.

Jei esate jautrus, psichologės tvirtinimu, tai turėjote pastebėti dar vaikystėje – verkėte klausydamiesi ar skaitydami pasakas, žiūrėdami animacinius filmukus. Tiek tokiam žmogui, tiek su juo bendraujantiems V. Mikutienė siūlo atsiminti, kad jautriems žmonėms reikalingos pertraukos nuo bendravimo, poilsis, ramybė.

„Jiems labai verta praktikuoti meditaciją, atsipalaiduoti. Malda irgi yra viena meditacijos formų. Šiems žmonėms reikia pabūti vieniems, ypač sveika pabūti gamtoje. Mankšta rekomenduotina ne ekstremali, bet lengva – pajudėjimas, pasivaikščiojimai. Taip pat patarčiau mokytis taisyklingai kvėpuoti, labiau atsipalaiduoti“, – sako V. Mikutienė.

Premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad visais atvejais į pranešimus apie dingusius žmones reaguojama "labai jautriai".

Taip premjeras ketvirtadienį Seime žurnalistams atsakė į klausimą, ar nebuvo viršyti įgaliojimai ieškant Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sūnaus.

"Neturiu informacijos, kaip iš tikrųjų buvo, tik iš vienos pusės buvo informacija, bet ji šiek tiek prasilenkia su tikrove, atsimenat, buvo dingęs vaikinas, įkritęs į šulinį, mes netgi kėlėm dalinius tam tikrus, tą, ką galėjom pakelt, pakėlėm, buvo tikrai didžiulė paieška daroma, ir suradom, ir tikrai nebuvo laukiama 24 valandų", - sakė premjeras.

"Mes tikrai labai jautriai reaguojam šiuo metu, ir vidaus reikalų ministras iš karto duoda pavedimus kiek įmanoma greičiau surast ir gelbėt žmonių gyvybes", - pažymėjo A.Butkevičius.

Informacinių technologijų specialistu dirbantis 26 metų Seimo pirmininkės sūnus Eimantas Graužinis dingo antradienio vakarą. Prieš tai jis, kaip skelbiama, paliko motinai nerimą keliančią žinutę. E.Graužiniui dingus, į jo butą buvo nusiųsti pareigūnai, tačiau jaunuolio nerado, informavo portalas lrytas.lt.

Trečiadienio rytą E.Graužinis buvo rastas Vilniuje. Susitikimus atšaukusi Seimo pirmininkė išvyko į ligoninę, kur jaunuolis buvo nuvežtas patikrinti jo būklės.