Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje.

Seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę. Parodos ašis – įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę.

Stiprų pasišventimą Kūdikėliui Jėzui, egzistavusį Pietų Vokietijoje, perteikia iš seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyno Landshute, Bavarijoje atkeliavusios skulptūrėlės. Prieš stodamos į vienuolyną, novicės jas gaudavo kaip dovanas iš artimųjų. Tokios prabangiais rūbais ir papuošalais puoštos skulptūrėlės buvo vadinamos paguodukais, kadangi turėjo padėti būsimoms vienuolėms ištverti išsiskyrimo su šeima skausmą.

Muziejaus nuotr.

Parodoje pristatomas seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje – reljefinės dramblio kaulo plokštelės su išdrožinėtomis evangelinėmis scenomis, vienoje iš jų – ir seniausia Jėzaus Gimimo scena mūsų šalyje. Rodoma tarp negausiai išlikusių medinių tradicinių lietuviškų prakartėlių senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu išsiskirianti XVIII a. pab.–XIX a.

Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlė. Parodoje eksponuojama mažiausia pasaulyje – trečdalio milimetro dydžio – VGTU „Linkmenų fabriko“ ir partnerių nano-prakartėlė.

Kristaus gimimas – vienas svarbiausių įvykių krikščioniškoje liturgijoje. Šv. Kalėdos figūrinį pavidalą įgijo IV a. krikščioniškuose sarkofaguose, tačiau ypatingą reikšmę joms suteikė Šv. Pranciškus Asyžietis (apie 1181/1182–1226). Trokšdamas tiesiogiai išgyventi Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, Dievo žmogiškumą padaryti visiems atpažįstamą, 1223 m. Šv. Kalėdų naktį Grečo miestelyje, Italijoje, Šv. Pranciškus teatrališkos inscenizacijos būdu oloje atkūrė Gimimo sceną. Ši šventė tarsi iš naujo buvo padovanota tikintiesiems, atsirado gražiausias Šv. Kalėdų paprotys – prakartėlių kūrimas ir statymas bažnyčiose ir miestų aikštėse.

Muziejaus nuotr.

Ilgainiui pranciškoniška prakartėlių tradicija paplito po Europą. XVI a. pab. prakartėlės imtos kurti pietų Vokietijoje. Vėliau prisidėjo jėzuitai, XVII a. pr. bažnytinėje ir vienuolijų aplinkoje aktyviai siekę skleisti tikėjimą per pojūčius. Įsigalėjus Apšvietos idėjoms, kritikuotos barokinio pamaldumo praktikos, taip pat ir prakartėlių statymo būtinybė. 1782 m. Austrijos imperatoriui Juozapui II uždraudus prakartėles, jos iš bažnyčių persikėlė į privačius namus. Šis fenomenas po kelių metų pasiekė Bavariją. Alpių regione XIX a. taip išsivystė ypatinga, savarankiška, iki šių dienų gyvuojanti prakartėlių kultūra.

Lietuvoje Gimimo scenos vaizdavimas atsirado su krikščionybe, prakartėlių statymo tradicija įsitvirtino suklestėjus vienuolijoms. Pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė paprotį kasmet bažnyčiose atvaizduoti Kristaus gimimą, kaip tą naktį buvo padaryta Grečo miestelyje. Iš Alpių regiono į Lietuvą atkeliaudavo medinės, vėliau ir gipsinės tradicinėmis tapusios figūros: Marija, Juozapas, Kūdikis, asilas ir jautis, piemenys, Išminčiai, kurie kartu su kulisais sudarydavo prakartėlės kompoziciją. Prakartėles, įkvėpti įvežtinių pavyzdžių, droždavo ir vietos dievdirbiai. Šis žanras buvo beveik išimtinai bažnytinis. Sovietmečiu jis neturėjo galimybės plėtotis, toliau buvo palaikomas tik vietos meistrų. Atgimus Lietuvai prakartėlių kūrimas atsinaujino. Šiandien per Šv. Kalėdas jas galima išvysti ne tik bažnyčiose, bet ir miestų aikštėse, privačioje aplinkoje.

Muziejaus nuotr.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 29 d.

Įėjimas su galimybių pasu arba jį atitinkančiu dokumentu. Būtina išankstinė registracija. 

Gruodžio 1, 8, 15, 22, 29 d. ir sausio 5 d. 18 val., gruodžio 4, 11, 18 d. 14 ir 16 val. ir gruodžio 26 d. 12, 14, 16 val. vyks ekskursijos po parodą. Gruodžio 4 d. ir sausio 8 d. 12 val. vyks šeimų edukacija „Štai žvaigždė!“

Aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonio Diasas Toffoli (Antoniju Diazas Tofolis) patenkino „Netflix“ prašymą atšaukti laikiną draudimą rodyti šią komediją.

Teismo nuomone, ši juosta neįžeidžia krikščionių. 

„Negalima manyti, kad satyra gali susilpninti daugiau nei du tūkstančius metų gyvuojančio krikščionių tikėjimo, kurį išpažįsta ir dauguma Brazilijos piliečių, vertybes“, – sakė teisėjas.

Brazilijos humoro trupės „Porta dos Fundos“ sukurtos juostos „Pirmasis Jėzaus gundymas“ („A Primeira Tentação de Cristo“) premjera „Netflix“ platformoje įvyko gruodžio 3 dieną.

Šis 46 minučių filmas sulaukė kritikos bangos katalikiškoje Brazilijoje. Šimtai tūkstančių žmonių pasirašė peticiją, reikalaujančią jį pašalinti. 

Satyrinėje komedijoje vaizduojama, kaip Jėzus po 40 dienų dykumoje sugrįžta į namus su savo vaikinu Orlando (Orlandu), kai Marija ir Juozapas planuoja jo 30-ojo gimtadienio šventę.

Ketvirtadienį šį filmą vis dar buvo galima pasižiūrėti „Netflix“ platformoje.  

Internetinės televizijos milžinė ketvirtadienį teismo paskelbto sprendimo kol kas nekomentavo, tačiau trečiadienį išreiškė paramą juostos kūrėjams. 

„Tvirtai palaikome meninę raišką ir visomis priemonėmis ginsime šį svarbų principą, kurio dėka sukuriamos puikios istorijos“, – naujienų agentūrai AFP sakė „Netflix“ atstovas.  

„Porta dos Fundos“ išplatino pareiškimą, kuriame pažymėjo, kad „pasisako prieš bet kokią cenzūrą, smurtą, neteisėtumą ir autoritarizmą“, bei pažadėjo, kad žiūrovai galės toliau matyti jos darbus.   

Kūčių vakarą į „Porta dos Fundos“ studiją Rio de Žaneire buvo sviesti keli Molotovo kokteiliai. Per išpuolį žmonės nenukentėjo. Policija nurodė, kad išpuolį surengė keli kaukėti vyrai. 

Saugumo kamerų įrašus peržiūrėję tyrėjai identifikavo vieną įtariamąjį - Eduardo Fauzi (Eduardu Fauzį). Jis pabėgo į Rusiją.   

Federalinė policija antradienį paprašė Interpolo paskelbti įtariamojo tarptautinę paiešką. 

Žemesnės instancijos teismas savo sprendimą laikinai uždrausti rodyti „Pirmąjį Jėzaus gundymą“ motyvavo siekiu nuraminti aistras, kol teismai išnagrinės vienos katalikiškos organizacijos dėl šios juostos pateiktą skundą.  

2012 metais įkurta „Porta dos Fundos“ šįmet pelnė „Oskaro“ atitikmeniu televizijos pasaulyje laikomą tarptautinį „Emmy“ apdovanojimą už savo 2018-ųjų Kalėdų komediją „Paskutinės pagirios“ („Especial de Natal: Se Beber, Não Ceie“).

Betliejuje prie Viešpaties Gimimo bažnyčios, pastatytos toje vietoje, kur, pasak tradicijos, gimė Jėzus, ruošiamasi tradiciniams Kalėdų renginiams.

Pirmadienio popietę šimtai turistų ir vietos gyventojų susirinko šalia šios bažnyčios esančioje Prakartėlės aikštėje, kur stovi 15 metrų aukščio Kalėdų eglė.   

Aikštėje skambant šventinei muzikai, Kalėdų Senelio kostiumais pasipuošę vaikai žaidė stebėdami, kaip užbaigiami paruošiamieji darbai.   

Antradienį į Betliejų iš Jeruzalės turi atvykti Lotynų Jeruzalės patriarchato apaštališkasis administratorius arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa (Pjerbatista Picabala), aukščiausio rango Katalikų Bažnyčios pareigūnas Artimuosiuose Rytuose.

Jis vadovaus Viešpaties Gimimo bažnyčioje vyksiančioms Kalėdų Nakties (Bernelių) mišioms, kuriomis bus paminėtas Jėzaus gimimas. Mišiose turėtų dalyvauti ir palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas).

Viena seniausių krikščionių šventyklų – Gimimo bažnyčia – buvo pastatyta IV amžiuje Romos imperatoriaus Konstantino virš grotos, kur, kaip tikima, gimė Jėzus.

Betliejus yra už 8 km į pietus nuo Jeruzalės, bet atskirtas Izraelio pastatytos sienos, atribojančios Vakarų Krantą nuo žydų valstybės.

Šįmet Kalėdas Betliejuje sutiks mažiau krikščionių iš Gazos Ruožo, nes Izraelis išdavė leidimus tik maždaug 200 iš 900 prašymus pateikusių žmonių, sakė Bažnyčios lyderių Šventojoje Žemėje patarėjas Wadie Abunassaras (Vadis Abunasaras).      

W. Abunassaras pažymėjo, kad Kalėdos tebėra vilties metas.

„Šventoji Žemė yra ne tik (Jėzaus) gimimo ir nukryžiavimo vieta. Ji yra ir prisikėlimo vieta“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.  

„Nepaisant visų iššūkių, sunkumų, skausmo ir problemų, su kuriais susiduriame, toliau tikime Dievu ir žmonėmis“, – kalbėjo W. Abunassaras.

„DC Comics“ padalinys „Vertigo“ kitą mėnesį neišleis „Antrojo atėjimo“ (Second Coming), kaip buvo planuojama, antradienį naujienų agentūrai AFP sakė informuotas šaltinis.

„DC Comics“, turinti „Supermeno“ (Superman), „Betmeno“ (Batman) ir „Nuostabiosios moters“ (Wonder Woman) teises, komentuoti atsisakė.

Interviu interneto svetainei „Syfy Wire“ serijos autorius Markas Russellas (Markas Raselas) sakė, kad „DC Comics“ paprašė jo padaryti didelių pakeitimų, o jis nesutiko.

Gautą prašymą jis aiškino kampanija, per kurią, kaip pranešama, buvo surinkta daugiau kaip 234 tūkst. parašų už serijos atšaukimą, nes ji esanti „šventvagiška“.

„Antrajame atėjime“ Dievas pasiunčia Jėzų Kristų atgal į Žemę, kur jis prisideda prie superherojaus Sanmeno, turinčio padėti jam tapti griežtesniam.

Parašų rinkimo kampanija prasidėjo sausio mėnesį pasirodžius straipsniams apie naują seriją televizijų „Fox News“ ir „Christian Broadcasting Network“ (CBN) interneto svetainėse. Pastarąją įkūrė televizijos pamokslininkas Patas Robertsonas.

„Antrasis atėjimas“ artimesnis šventvagystei nei Biblijai“, – sausio 8 dieną rašė CBN prodiuserė Emily Jones (Emili Džouns).

„Galvoju, kad religiniai fundamentalistai ir kritikai, bandantys sustabdyti „Antrąjį atėjimą“, labiau suinteresuoti apsaugoti ne Kristų, o savo galimybes kontroliuoti jo naratyvą“, – „Syfy Wire“ sakė M. Russellas.

„Jie tikriausiai (teisingai) įtaria, kad parodijuojamas ne Kristus, o jie patys ir tai, kaip jie pavertė jo gailestingumo bejėgiams mokymą savanaudišku galingųjų įrankiu“, – sakė jis.

Pasak M. Russello, „DC Comics“ ir „Vertigo“ sutiko perleisti teises į „Antrąjį atėjimą“ ir jis planuoja išleisti jį kitoje leidykloje.

Strasbūro teisėjai konstatavo, kad Lietuvos institucijos „absoliutų pirmumą teikė tikinčiųjų jausmų apsaugai, bet tinkamai neatsižvelgė į pareiškėjų įmonės teisę į saviraiškos laisvę“.

2012 metų rudenį dizainerio Roberto Kalinkino drabužių reklamos kampanijoje vaizduoti jaunas ilgaplaukis vyras ir moteris balta suknele.

Šalia jų skelbti užrašai: „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengę!“.

Skundų sulaukusi tuometinė Valstybinė ne maisto produktų inspekcija reklamos kūrėjams skyrė baudą, o Lietuvos teismai konstatavo, kad reklama akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis.

Tačiau Strasbūro teismas pateikė kitą vertinimą – jo nuomone, reklamos „iš pažiūros neatrodo esančios perdėm įžeidžiamos arba šventvagiškos“, jos taip pat nekursto neapykantos religiniu pagrindu.

Sprendimas yra palankus ir jis mus džiugina, bet nei tada, nei dabar aš nenoriu pašiepti ar įžeisti žmonių, kurie garbina vieną ar kitą religiją.

„Tarnybos padarė išvadą, kad šios reklamos yra nukreiptos prieš visuomenės moralę, nes jose religiniai simboliai naudojami „banaliais tikslais“, „iškraipo (jų) pagrindinę paskirtį“ ir yra „nederami“. Teismo požiūriu, tokie pareiškimai yra deklaratyvūs ir neaiškūs bei nepakankamai paaiškina, kodėl religinių simbolių naudojimas reklamose yra įžeidžiamas, išskyrus patį faktą, kad tai buvo padaryta dėl tikslų, nesusijusių su religija“, - rašoma teismo sprendime.

Anot Europos Žmogaus Teisių Teismo, nėra pagrindo manyti, kad reklamos įžeidžia visus krikščionis, bet net jei taip ir būtų, dauguma negalėtų primesti savo nuomonės.

„Teismo požiūriu, negali būti daroma prielaida, kad kiekvienas, nurodęs, kad jis arba ji išpažįsta krikščioniškąjį tikėjimą, būtinai laiko šias reklamas įžeidžiamomis, o Vyriausybė nepateikė jokio priešingo įrodymo. Kita vertus, net jeigu būtų daroma prielaida, jog daugumai Lietuvos gyventojų šios reklamos iš tikrųjų atrodo įžeidžiamos, Teismas pabrėžia, jog reikalauti, kad mažumos grupės teisės priklausytų nuo sąlygos, kad dauguma turi priimti šią mažumą, būtų nesuderinama su Konvencijos pamatinėmis vertybėmis“, – nurodė teismas.

R. Kalinkinas pasveikino teismo sprendimą. Jis tikino, kad reklama nebuvo siekiama įžeisti tikinčiųjų.

„Sprendimas yra palankus ir jis mus džiugina, bet nei tada, nei dabar aš nenoriu pašiepti ar įžeisti žmonių, kurie garbina vieną ar kitą religiją“, – BNS antradienį sakė dizaineris.

„Tiesiog negalima bausti žmonių už tai, kad keliems žmonėms kyla vienokių ar kitokių asociacijų“, – pridūrė jis.

Vartotojų teisių sargai atsižvelgs į sprendimą

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba žada atsižvelgti į Strasbūro teismo sprendimą, jog Lietuva nepagrįstai apribojo drabužių reklamą su Jėzaus ir Marijos personažais.

„Savaime suprantama, kad gavę šitą sprendimą mes jį išanalizuosime ir pasirengsime išvadas, kurias naudosime savo praktikoje“, – BNS antradienį sakė tarnybos Ekonominių interesų departamento vadovas Marekas Močiulskis.

Lietuvos Vyskupų Konferencijai šalies teismuose atstovavęs advokatas Zigmas Garalevičius BNS teigė, kad po Strasbūro teismo sprendimo teks labiau argumentuoti, kodėl religinių simbolių pašiepimas Lietuvoje yra nepriimtinas.

„Institucijos turės labiau artikuliuoti, kodėl Lietuvoje tai yra svarbu, kodėl žmonės dėl to nepatenkinti“, – sakė teisininkas.

Pasak jo, šios bylos baigtis nereiškia, kad „religinius simbolius bus galima naudoti kaip norisi ir bet kokiuose kontekstuose“.

Vartotojų teisių sargai mano, jog netinkamas religinių simbolių naudojimas gali prieštarauti visuomenės moralei, nepriklausomai nuo tikinčiųjų dalies.

„Religija kaip tam tikra pasaulėžiūros forma neišvengiamai prisideda prie visuomenės moralės formavimo ir tam tikrų dvasinių vertybių“, – teigė M. Močiulskis.

Dabar reklama draudžiama, jei joje „niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai“.

2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Romos katalikų tikėjimą išpažįsta 77 proc. šalies gyventojų, dar 4 proc. yra stačiatikiai.

Suprantama, kai dar prieš akis referendumas dėl Didžiosios Britanijos narystės ES bei JAV prezidento rinkimai, džiaugtis išgyvenus apokalipsę – anksti. Bet, kaip sakoma, nesidžiauk radęs, neverk pametęs.

Ech, tie referendumai. Kokių tik jų nebuvo – mūsų pačių visuotiniai balsavimai dėl žemės pardavimo-nepardavimo užsieniečiams ar dėl atominės japoniškos elektrinės arba graikų sprendimas nemokėti skolos yra niekis. Štai prieš trejus metus rumunai sprendė, ar leisti naikinti valkataujančius šunis. O kur dar Šveicarija – vienintelė Europos valstybė, netgi liguistai praktikuojanti tiesioginę demokratiją? Čia galima paskelbti referendumą bet kokiu klausimu, tereikia surinkti 100 tūkst. piliečių parašų.

Dar 1989 m., kai prasidėjo SSRS žlugimas, o Francis Fukuyama skelbė istorijos pabaigą, kažkoks pamišęs šveicaras sumanė sunaikinti didžiausią savo šalies turtą – armiją. Buvo siekiama pakeisti Šveicarijos įstatymus, kad šie nebeleistų valstybei, kantonams ar privatiems asmenims išlaikyti karines pajėgas. O juk Šveicarija – viena iš šalių, kur kiekvienas vyras ar moteris yra karys. Šveicarai nebūtų šveicarai, jeigu šitai nesąmonei nebūtų pasakę NE.

O štai pasiūlymas, tai yra referendumas, už Ciuricho ribų įrengti vadinamąsias sekso būdeles, skirtas naktinėms plaštakėms ir jų klientams, buvo priimtas. Tuo buvo siekiama išstumti iš miesto formaliai šalyje legalią prostituciją.

Ach, tie šveicarai. Todėl jie ir neturi geros literatūros, nes ten klesti ekonominė gerovė ir viskas sprendžiama referendumais.

Kai kas linkęs matyti referendumą tarsi puikų demokratijos pavyzdį, bet tai – diskutuotinas klausimas. Referendumo prasmingumas ir giminystė su demokratija priklauso nuo valstybės piliečių pilietinės brandos. Ir tą puikiai įrodė tas pats Olandijos referendumas, kuris, ačiū Dievui, tebuvo patariamojo pobūdžio. Olandų susidomėjimas juo buvo vangus, kaip ir ES bendradarbiavimo su Ukraina šalininkų kampanija. Pastariesiems dar reikėtų nutarkuoti pasturgalius už tai, kad perleido iniciatyvą V.Putino populistinėms marionetėms.

Bet ką šiuo klausimu mano paprasti olandai? Žmonės užsiėmę savo kasdieniais darbais ir rūpesčiais, paskendę tulpių jūrose, raudonųjų žibintų šviesoje bei marihuanos dūmuose. Jie neranda nei laiko, nei noro domėtis referendumo aplinkybėmis: kas, kur, kaip, su kuo ir dėl ko. Kitaip neįmanoma paaiškinti priežasties, kodėl olandai pasidavė partijos, už kurios stovi Malaizijos oro linijų lėktuvą su Nyderlandų piliečiais pražudžiusi jėga, vilionėms ir demagogijai.

O dabar įsivaizduokite, kad viskas ir pas mus, ir kitur Europoje bei JAV būtų sprendžiama tiesioginės demokratijos principu. Įsivaizduokite, kad vyksta balsavimas, ar reikia mums įsigyti branduolinį ginklą Rusijos atgrasymo tikslams? Ar jūs tarp darbo, buitinių rūpesčių ir meilės reikalų atrastumėte laiko pasidomėti visomis aplinkybėmis, pasverti visus už ir prieš bei atsispirti mūsų šaliai norinčių pakenkti žmonių demagogijai? Abejojame.

O jeigu paaiškėtų, kad jūsų NE branduoliniam ginklui atnešė šaliai daugiau žalos nei naudos? Ar jūs prisiimtumėte kaltę už sprendimą? Ne? Tokiu atveju referendumas labiau taptų ne puikiu demokratijos, o idealiu ochlokratijos pavyzdžiu.

Ochlokratija, anot graikų filosofo Aristotelio, – demokratijos priešingybė, kai svarbiausius sprendimus priima emocijų valdoma prastuolių minia. Jeigu pasikliautume evangelijomis, būtent tokia minia balsavo, kam suteikti malonę – Jėzui Kristui ar plėšikui Barabui ir, aišku, nusprendė pastarojo naudai.

Žvelgiant per religijos prizmę, minia pasielgė teisingai. Jeigu jie nebūtų pagailėję Barabo, tai Jėzus nebūtų kankinamas bei nukryžiuotas, o tada nebūtų atpirktos žmonijos nuodėmės ir blogis triumfuotų.

Bet, teoriškai žvelgiant iš politinės perspektyvos, ką gali emocijų valdoma avių banda, kurią iš taško A į tašką B gainioja klastingi vilkai? Avys tegali pražudyti vienos kitas. Būtent tam ir yra sugalvota atstovaujamoji demokratija. Kad už avis protingesni piemenys priimtų sau ir, suprantama, bandai geriausią sprendimą. Aišku, kartais piemenys priima tik sau palankius sprendimus, bet tuo pat metu piemenys užsikrauna ir atsakomybę bei naštą – nepavykus projektui, avys turi teisę juos sutrypti.

Referendumas nėra jau tokia gera valdymo ir sprendimų priėmimo forma, kaip kad gali pasirodyti. Vien dėl to, kad avys devyniais atvejais iš dešimties rinksis ne tą sprendimą, kuris, žvelgiant per objektyvią prizmę, yra racionaliausias ar garbingiausias, o tą, kuris joms labiausiai patinka. Dar pernai Graikijos avys dalyvavo referendume, ar priimti pasiūlytas kreditorių sąlygas, kurios daugeliui graikų atrodė anaiptol ne saldžios. Aišku, kad graikai nusprendė nepriimti kreditorių reikalavimų, bet ką tai galėjo lemti, jeigu daugiau nei akivaizdu, kad jie ir taip buvo panirę į visišką mėšlą?

Bet tada paklausite, kokia čia demokratija, jeigu visi sprendimai turi būti priimami siauro parlamente sėdinčių žmonių rato? Kur kiekvieno piliečio teisė dalyvauti savo valstybės valdyme? Ogi štai kur. Jūsų pareiga ir valia – išsirinkti tuos tinkamus siauro rato žmones, tai yra išrinktuosius.

Taip, supratote teisingai, avys gali ir netgi privalo išsirinkti piemenis. Kartais net pačios gali bandyti jais tapti. Tačiau ir išrinkti tinkamus žmones – sudėtinga užduotis, bet ji suteiks progą pasijusti dalyvaujant valstybės gyvenime bei valdyme.

O kur dar domėjimasis, ar visi jūsų lūkesčiai išpildyti? Bet dažnas to nepadaro, balsuoja bet kaip, sugadina biuletenius arba balsuoja kojomis ir jaučiasi be proto šauniai, kalbant hipsterių ir neomarksistų žargonu, "pasipriešinęs establišmentui ir meinstrymui".

Grįžtant prie Olandijos referendumo – faktas kaip blynas, tik per plauką buvo išvengta tragedijos ir baisiausia, kad tai nebuvo svarbiausias momentas šiuo metu visą pasaulį apnikusioje dilemoje – Jėzus ar Barabas?

Turino drobulė, viena svarbiausių ir viena labiausiai ginčijamų krikščionybės relikvijų, sekmadienį pirmą kartą per penkerius metus išstatyta visuomenės apžiūrai.

Daugiau nei milijonas žmonių jau rezervavo laiką apsilankymui iki birželio 24 dienos vyksiančioje parodoje, kad galėtų savo akimis pamatyti paslaptingą drobulę, daugelio laikomą Jėzaus Kristaus įkapėmis.

„Tikite ar ne, bet tai, be jokios abejonės, yra kažkas ypatinga“, – sakė vienas italas, buvęs tarp pirmų laimingųjų, pamačiusių šventąją drobulę po parodos atidarymo mišių Italijos mieste Turine.

4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininėje drobulėje, kuri saugoma kriptoje, esančioje Turino Šv. Jono Krikštytojo katedroje, matomas neryškus nukryžiuoto vyro, kaip tikima, Jėzaus, kūno ir veido atvaizdas.

Nemažai mokslininkų tvirtina, kad šis audeklas buvo nuaustas XIII amžiaus pabaigoje ir tėra viduramžių klastotė. Tačiau niekas nėra pateikęs mokslinio šio atvaizdo paaiškinimo ir niekam nėra pavykę sukurti jo analogo.

„Tai nėra tikėjimo išpažinimas, nes tai nėra tikėjimo ar garbinimo objektas, bet jis gali padėti tikėjimui“, - praėjusią savaitę sakė Turino arkivyskupas Cesare Nosiglia (Čezarė Nozilja).

Miesto valdžia tikisi, kad Turino drobulės eksponavimas katedroje pagyvins vietos ekonomiką, Italijai išgyvenant sąstingį.

Drobulė bus eksponuojama kasdien 12 valandų. Pamatyti ją galima nemokamai, tačiau apsilankymo laiką reikia rezervuoti tinklalapyje www.sindone.org ar specialiu telefono numeriu.

Priešais drobulės originalą lankytojams leidžiama stovėti vos kelias minutes, tačiau jiems taip pat siūloma galimybė apžiūrėti su šia relikvija susijusią parodą.

Pastarąjį kartą Turino drobulė viešai demonstruota 2010-aisiais. Tąsyk ją gyvai apžiūrėjo daugiau nei 2 mln. žmonių.

Popiežius Pranciškus nurodė vėl išstatyti drobulę visuomenės apžiūrai minint XIX amžiuje gyvenusio vienuolio Jono Bosko, kuris pašventė savo gyvenimą skurstančių vaikų lavinimui Turine ir 1934 metais buvo paskelbtas šventuoju, 200-ąsias gimimo metines.

Katalikų Bažnyčios vadovas, kurio šeima yra kilusi iš šio Italijos regiono, birželio 20-21 dienomis viešės Turine ir aplankys parodą.

Didžiausios pasaulyje religijos pagrindas, – rašo amerikiečių politikos ir kultūros svetainėje „National Review“ žurnalistė Myra Adams, – yra tikėjimas, jog apie 33-uosius mūsų eros metus keliaujantis žydų mokytojas mirė prikaltas prie kryžiaus ir po trijų dienų prisikėlė iš numirusiųjų.

Tuo jis patvirtino savo paties ir daugelio kitų mesianistines pranašystes, randamas hebrajų Biblijoje, kitaip sakant, Senajame Testamente.

Šią pernelyg stipriai mokslinę fantastiką primenančią istoriją, – tęsia amerikiečių žurnalistė, – netikintieji lengvai atmeta kaip pasaką. Tačiau milijonai krikščionių tvirtai įsitikinę, jog Kristaus prisikėlimo mokslinis įrodymas, paremtas apčiuopiamos materijos duomenimis, visai realiai egzistuoja dar ir šiandien. Tai vadinamoji Turino drobulė.

Į ją menamai buvo įvilktas laidojamo Jėzaus kūnas. Tai labiausiai tyrinėta, patikrinta, išanalizuota religinė relikvija pasaulyje. Ji saugoma kriptoje, esančioje Turino miesto Šv. Jono Krikštytojo  katedroje.

Nuo balandžio 19-osios iki birželio 24-osios Turino drobulė bus išstatyta viešai. Numatyta, kad birželio 21 dieną jos artumoje melsis popiežius Pranciškus, ta proga jo vizitas į Turiną sukels didžiulį globalinį žiniasklaidos ažiotažą.

Vieša Drobulės ekspozicija kartu su popiežiaus vizitu taip pat atnaujins ir senus ginčus dėl Drobulės autentiškumo. Jeigu Jums juokinga, kad Turino drobulė gali būti ne tik Jėzaus įkapės, bet dar ir jo Prisikėlimo įrodymas, – toliau dėsto Myra Adams, – pateiksiu Jums kai kuriuos neginčijamus  mokslinius faktus, kurių tiek daug, kad čia galiu suminėti vos keletą.

Štai esminė Drobulės mįslė: kaip ir kodėl ant 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininio audeklo atsirado detalus fotografinis negatyvinis atvaizdas sumušto, nukryžiuoto vyro, anatomiškai taisyklingas iš priekio ir iš nugaros, nuo galvos iki kojų pirštų.

Mokslininkai nustatė, kad lininio audeklo raštas kildintinas iš Jėzaus laikų Jeruzalės, o žiedadulkės ir kelio dulkės gali būti iš tų vietų, kuriose, pasak Šventojo Rašto, Jėzus gyveno ir vaikščiojo.

Ant Drobulės rastas vyro kraujas yra retos grupės AB. Kaip būtų galima tikėtis, nukryžiuotojo kraujas į lininį audeklą persismelkė. Bet čia mokslo tyrimai Drobulės paslaptį tik padidina: kraujas drobulėje išsiliejo anksčiau nei įsispaudė nukryžiuotojo vyro atvaizdas. „Kraujas pirma, atvaizdas antra“ – tokia yra Drobulės tyrėjų mantra, – pasakoja žurnalistė.

Ir štai faktas, dėl kurio beveik neįmanoma Drobulės laikyti falsifikatu: kitaip negu jo kraujas, nukryžiuotojo vyro atvaizdas neįsigeria į audeklą, bet guli ant jo paviršiaus. Tą atvaizdą būtų galima nukrapštyti skustuvu. Kadangi bet kokia žemiška medžiaga, kurios pagalba atvaizdas sukurtas, įsisunktų į audeklą ir prie jo priliptų, kaip tik tokio įsismelkimo nebuvimas mokslininkus trikdo, – teigia M. Adams ir toliau dėsto kitus, jos manymu, nelengvai paaiškinamus dalykus.

Pavyzdžiui, kaip tas atvaizdas šimtaprocentiniu vientisumu laikosi ant dviejų paviršutinių mikroplaušelių? Tokio efekto vien žmogaus rankomis išgauti esą beveik neįmanoma.

Be to, pritaikius trijų dimensijų nuotraukų gamybos technologiją, mokslininkams pavyko Drobulėje išryškinti ne tik sumuštą ir sužalotą 30 metų perkopusio Artimųjų Rytų vyriškio veidą, bet ir kūną su daugiau nei šimtu nuplakimo romietiška rykšte ženklų. O kraujo dėmės aplink viršugalvį gerai atitinka erškėčių vainiko hipotezę.

Evangelijų  pasakojimą, kaip Jėzus ėjo kryžiaus kelią, paliudija ir vieškelio dulkės ant audeklo virš jo kelių jam kelis sykius parklupus, ir didelės nukryžiavimo paliktos skylės riešuose ir kojose, ir didžiulė žaizda, jam ietimi pradūrus šoną, galop ir su Biblija suderinamas faktas, jog į Drobulę įvyniotam kūnui kaulai lūžę nebuvo.

2012 metais Padujos universiteto tyrinėtojas Giulio Fanti priėjo išvadą, kad jėga, įstengusi ant audeklo išspausdinti vyro atvaizdą, buvo stipri radiacija elektrinės iškrovos pavidalu, kitaip sakant, šviesos energijos pliūptelėjimas“, – rašo M. Adams ir persako šio mokslininko išvadą taip: Turino drobulė gali būti ne tik Kristaus kančių, bet ir jo Prisikėlimo įrodymas.

Giulio Fanti, – tęsia žurnalistė, – yra vienas iš kelių mokslininkų, sukritikavusių radioaktyviosios anglies datavimo metodu paremtus bandymus, atliktus 1988 m. Šie bandymai neva rodo, kad Drobulė nuausta kažkada tarp 1260 ir 1390 metų.

Tačiau G. Fanti nuomone, šis rezultatas tinka tik tiems mažiems skuteliams, kurie panaudoti audeklui pataisyti po to, kai Drobulė nukentėjo per vieną 16-ojo šimtmečio gaisrą. Mokslininkas 95-ių procentų tikrumu įsitikinęs, kad Drobulė atsirado kažkada tarp 280 metų prieš Kristų ir 220 metų po Kristaus gimimo.

Toliau M. Adams nurodo į amerikietį žurnalistą Russą Breault, sukūrusį Turino Drobulės edukacinį projektą, kurio vardu jis televizijos laidose ir švietimo forumuose bei universitetuose pristato visas klausimo puses.

Viena iš jo dviejų daugiamodalinių prezentacijų yra grynai pasaulietiškos orientacijos. Ji skiriama valstybės išlaikomoms mokykloms, kuriose pagal Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymus negalima skleisti nei religinės, nei antireliginės propagandos.

Šis religiškai neutralus pristatymas – tarpdisciplininis ir ypač tinka aukštojo švietimo įstaigoms, pabrėžiančioms dvasinę įvairovę bei daugiakultūrines programas. Šiame pristatyme nieko neteigiama apie drobulės autentiškumą, bet klausytojai ir žiūrovai kviečiami susidaryti savo pačių nuomonę.

Antroji R. Breault prezentacija skirta krikščioniškoms mokykloms, bažnyčioms, įstaigoms ir ryškina religinius klausimo aspektus. O vis tiek, kaip žurnalui „National Review“ sakė pats autorius, mes niekada negalėsime įrodyti, kad Drobulė yra autentiška, t. y., kad joje iš tiesų buvo Jėzaus Kristaus kūnas, kadangi palyginimui neturime būtent Jėzaus DNR mėginio.

Tačiau tikrai galime atmesti klastotės versiją, nes Drobulė aiškiai nėra menininko ar amatininko rankų darbas, – teigia Russas Breault. Vis dėlto galų gale, kalbėdamas su žurnalo bendradarbe M. Adams, jis neslepia savo įsitikinimo, kad Drobulė yra detalus kvitas, dokumentuojantis nepaprastą kainą, kurią reikėjo sumokėti, kai Dievas savo vienatinį sūnų pasiuntė tam, kad išgelbėtų pasaulį.

Autentiška nukankinto Kristaus marška ar tik tariamai tokia – kaip ten bebūtų, visi turi sutikti, jog tai viena iš didžiausių mokslo dar neįmintų mįslių.