Kalendoriaus puslapiai patraukia retomis tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Lietuvos laisvės kovotojo Juozo Lukšos ir kitų žinomų žmonių nuotraukomis, kuriose jie pozuoja su šunimis. Mūsų parengti pasakojimai – apie tai, ko kalendoriuje nerasite.

Golgotos palydovas

Anot knygos „Jonas Basanavičius“ autoriaus Adolfo Nezabitauskio, mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius laikė didelį vokiečių dogų veislės šunį – ištikimą savo šeimininkui, santūrų ir kartu bebaimį keturkojį draugą.

Šį dogą ir tvirtą lazdą J. Basanavičius įsigijo po pasikėsinimo į jį 1887 m., kai bulgaras Aleksandras Zelionskis-Manoilovas, įtaręs anuomet Lom Palankoje (Bulgarija) gyvenusį J. Basanavičių buvusį rusofilu, dviem revolverio šūviais jį sužeidė. Yra žinoma, kad viena kulka sutrupino mūsų tautos patriarcho alkūnės kaulą, o kita taip ir liko jo kūne. J. Basanavičiui teko du mėnesius gydytis Vienoje.

Gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Po poros metų J. Basanavičių užgriuvo dar didesnė nelaimė – mirė jo jaunutė žmona Gabrielė Eleonora Mohl, su kuria jis buvo pragyvenęs vos penkerius metus. Po žmonos mirties J. Basanavičius užsisklendė savyje, atsiskyrė nuo draugų ir kasdien lankė žmonos kapą, kur jį visuomet lydėjo didelis dogų veislės šuo, tapęs ne tik jo sargu, bet ir artimu skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiuliu.

Deja, J. Basanavičius neteko ir šio keturkojo draugo – šunį kažkas nunuodijo. Tad neatsitiktinai J. Basanavičius savo gyvenimą Lom Palankoje vadino „Mano Golgota“. Beje, vėliau gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Ilgesys: J.Basanavičius su savo keturkoju bičiuliu prie žmonos kapo, 1889 m. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos nuotr.

Įdomus sutapimas – jaunutė J. Basanavičiaus žmona, kaip ir jis pats, mirė vasario 16-ąją. Ši istorinė Lietuvai data Basanavičių giminės medyje pasikartojo ir trečią kartą – vasario 16-ąją gimė J. Basanavičiaus brolio Vinco dukra Anelė.

Šatrijos Ragana ir Toga

Lenkiškos kultūros Žemaitijos bajorų šeimoje 1877 m. gimusiai romantinės pasaulėjautos rašytojai, vertėjai, mokytojai, altruistei Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai išmokti lietuviškai padėjo kaimynas Povilas Višinskis, kiti bičiuliai, tarp kurių buvo ir Juozas Tumas-Vaižgantas.

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur anuomet gyveno Pečkauskai, atvyko dirbti jaunas kunigas Kazimieras Bukontas. Beje, Pečkauskų ir Bukontų šeimos buvo seniai pažįstamos. Tad atsinaujino jaunosios Marijos ir Kazimiero senoji bičiulystė. Marijai ji tapo itin lemtinga. Pamilusi kunigą, meilę jam išsaugojo iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau kur šuo, paklausite jūs? Kantrybės.

Pačioje XIX–XX amžių sandūroje Marija Pečkauskaitė mokėsi Varšuvoje ir keliuose Šveicarijos universitetuose. Grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Marijampolės, Trakų „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytoja dėl mamos ir savo sveikatos prastos būklės nesiryžo su progimnazija evakuotis gilyn į Rusiją. Tad atvyko į Židikų miestelį, kur nuo 1914 m. parapijoje klebonavo kunigas K. Bukontas, o jo ūkį prižiūrėjo rašytojos mama ir sesuo Sofija.

Poilsis: Šatrijos Ragana Židikų bažnyčios klebonijos kieme su K. Bukonto šunimi. 1926 m. / Kalendoriaus „Draugai, padėjėjai, sargai“ nuotr.

Mirus mamai, M. Pečkauskaitė liko gyventi kartu su seserimi dviejuose klebonijos kambarėliuose. Kunigas K. Bukontas globojo rašytoją, kad ji galėtų atsidėti kūrybai. Anot Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotojos Raimondos Ramanauskienės, kalendoriuje „Draugai, padėjėjai, sargai“ pateiktoje nuotraukoje rašytoja sėdi Židikų klebonijos kieme. Nuotraukoje matyti dalis klebonijos ūkinio pastato ir medžioklinis šuo Toga, tupintis ant kėdės šalia supamoje kėdėje besiilsinčios Šatrijos Raganos. Tačiau Toga buvo ne jos, o K. Bukonto šuo. Mat kunigas mėgo medžioti ir laikė tam tikslui šunis. Štai tokia rašytojos sąsajos su šunimi istorija.

Glaudėsi klebonijoje

Priminsime, kad Šatrijos Ragana Židikuose ne tik rašė, bet ir bažnyčios altarijoje įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi varguomenės vaikai. Iš savo bibliotekėlės duodavo skaityti knygų apylinkių vaikams ir suaugusiesiems.

Rašytoja rūpinosi prie parapijos veikiančių šalpos organizacijų aktyvumu, špitolėje esančia senelių prieglauda, Blaivybės namų statyba, subūrė vaikų draugiją „Angelaičiai“, katalikiškojo kaimo jaunimo sąjungą „Pavasaris“, jaunimo ir suaugusiųjų chorą, mėgėjų teatrą, kuriems išlaikyti rinko lėšas, organizavo koncertus, vakarus su vaidinimais, liaudies universiteto paskaitas, labdaros loterijas.

1925 m. nusipirkusi ir suremontavusi Židikuose namą, apgyvendino jame vaistininkių ir gydytojo šeimas už galimybę nemokamai kartą per savaitę apžiūrėti ir gauti vaistų vargingiems ligoniams. Pati rašytoja iki mirties taip ir liko glaustis mažame klebonijos kambarėlyje.

Beje, kaip radosi Marijos Pečkauskaitės slapyvardis Šatrijos Ragana? Yra kelios versijos. Teigiama, kad rašytoją dėl juodų plaukų ir didelių juodų akių raganėle praminė jos bičiulis P. Višinskis. Yra ir kita versija: pravardę sugalvojo Židikų gyventojai, mat, tik ragana galėjo, kaip Marija, šnekėti keturiomis kalbomis ir gydyti žmones. Sakoma, kad po vienos išvykos į Šatrijos kalną, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, Marijai prilipo Šatrijos Raganos slapyvardis.

Sunkiai Marijos ligai sparčiai progresuojant, ji šešias savaites išgulėjo Kauno karo ligoninėje. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Palaidota Židikuose.

Slėpė buvimo vietą

Kaip ir Šatrijos Raganos atveju, pasakojimą apie vieno iš garsiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos keturkojį draugą pradėsime iš toliau.

J. Lukša su dviem savo bendražygiais 1948 m. vasarą atvyko į Vokietiją, kur susitiko su VLIK’o – šios organizacijos tikslas buvo išlaisvinti Lietuvą iš sovietų okupacijos – pirmininku prelatu Mykolu Krupavičiumi ir kitais, pateikė dokumentinių žinių apie okupanto terorą ir partizanų kovas, pasirašė susitarimą dėl bendrų Lietuvos išlaisvinimo veiksmų.

1948 m. rudenį J. Lukša atvyko į Paryžių, kur mokėsi prancūzų žvalgybos mokykloje, rašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą Lietuvoje, susipažino su būsima žmona Nijole Bražėnaite. Gražius jų santykius gerokai trikdė aktyvi Juozo veikla ir netikėtai prasidėjusi Nijolės liga – plaučių tuberkuliozė. Dėl šios priežasties jai teko gydytis toje pačioje Paryžiaus ligoninėje, kurioje ji dirbo, o paskui – sanatorijoje netoli Šveicarijos. Tad jaunuoliai kasdien bendravo laiškais, saugumo tikslu sumaniai slėpdami tikrąją J. Lukšos pavardę ir jo buvimo vietą.

Nijolė iš sanatorijos atvažiavo į Tiubingeną (Vokietija) pas Veroniką ir Petrą Karvelius (P. Karvelis buvo vedęs Nijolės mamos seserį), pas juos gyveno iki santuokos su Juozu. Kukli Juozo ir Nijolės jungtuvių ceremonija įvyko 1950 m. liepos 23 d. mažoje bažnytėlėje netoli Tiubingeno – juos sutuokė prelatas M. Krupavičius. Povestuvinę savaitę jaunavedžiai praleido viešbutyje, šalia Tiubingeno. Jie kasdien eidavo pasivaikščioti po šią vaizdingą vietovę gamtos prieglobstyje.

Negalėjo turėti augintinio

Vienos išvykos į Lichtenšteino pilies parką Treifelberge metu prie jaunavedžių poros prisigretino vietinis taksų veislės šunelis ir ėmė glaustytis apie J. Lukšos kojas. Šis paėmė taksą ant rankų ir prisėdo su juo ant suolo. Nijolė tuo metu spragtelėjo fotoaparato mygtuką – tai teigia pati Nijolė Laimos Vincės Sruoginis sudarytoje knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus“.

Neatsitiktinai: J.Lukša Lichtenšteino pilies parke Treifelberge su vietos gyventojo taksų veislės šuneliu. 1950 m. liepa. / Fotografijų albumo „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ nuotr.

Tad nuotraukoje J. Lukša užfiksuotas ne su savo, o su vietinio gyventojo šuneliu. Nei Nijolė, nei Juozas tuo metu tikrai negalėjo turėti savo keturkojo įnamio, nes jų gyvenimai buvo kupini pavojų. Praėjus savaitei po vestuvių dienos J. Lukša buvo iškviestas mokytis į amerikiečių CŽV mokymo stovyklą, o iš ten 1950 m. išsiųstas į Lietuvą, kur 1951 m. buvo nužudytas.

Buvusi partizanų ryšininkė Albina Vilkaitė-Pinkevičienė, tikra brolių Lukšų pusseserė, yra pateikusi nuoširdų liudijimą apie garsųjį Lietuvos partizaną. A. Vilkaitė ne kartą iš brolių Lukšų mamos Onos Lukšienės lūpų girdėjo, kad vieną iš keturių sūnų jai Dievas davė „lyg mergaitę“ – taip ji kalbėdavo būtent apie sūnų Juozą, kuris buvo švelnaus būdo, mylėjo šunis ir vaikus. Pasak O. Lukšienės, nebūdavo dienos, kad Juozas nepašnekintų, nepanešiotų ant rankų neįgalios mergytės – Lukšų tarnaitės dukters. Tad nepažįstamas J. Lukšai taksų veislės šunelis neatsitiktinai prie jo prigludo...

Istorinės atodangos

Kalendorius „Draugai, padėjėjai, sargai“ savo puslapiuose užpildo mūsų žinių spragą apie šunų ženklinimo Lietuvoje evoliuciją nuo XIX a. pabaigos žetonų iki šiuolaikinių mikroschemų keturkojų augintinių ausyse.

1893 m. Vilniaus deficitinį biudžetą carinė miesto valdžia sumanė papildyti, pasiūliusi apmokestinti pasiturinčių žmonių medžioklinius ir kambarinius šunis. Kiemsargių šunų savininkus buvo siūloma palikti ramybėje. Tačiau didžiulis tiems laikams mokestis – 3 rubliai per metus – nesulaukė pritarimo. Tik po šešerių metų Vilniuje pradėta rinkti po 1 rub. už kamabarinį šunį. Gyvūno šeimininkas, sumokėjęs minėtą mokestį, gaudavo kvitą, o šuo – žetoną su numeriu po kaklu.

Gatvėje sugauti be žetonų šunys buvo vežami į tam skirtas patalpas, ten laikomi tris paras laukti šeimininko. Jei toks neatsirasdavo, gyvūnų gyvenimas nutrūkdavo… Ta seniems vilniečiams žinoma vieta, kur būdavo laikomi sugaudyti keturkojai nelaimėliai, dar ir 1940 m. buvo vadinama šungaudykla. Bet grįžkime į XX a. pradžią.

Vokiška ir lietuviška tvarka

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai nustatė 30 markių mokestį už kaimo ir miesto šunis. 1918 m. buvo suvienodinti šunims skirti žetonai – liko tik užrašas LITAUEN. Nemokantiems mokesčio gyventojams buvo skiriama nuo 50 iki 1 500 markių bauda arba šešios savaitės kalėjimo.

Iki 1930 m. šunys buvo registruojami ir apmokestinami tik keliuose dideliuose miestuose, tačiau plintant pasiutligei, pradėta šunis registruoti visoje Lietuvoje. Įvestas ir mokestis – 1,50 Lt, kartu išduodant specialų ženklą keturkojui po kaklu nešioti. Beje, tiek pat, t. y. 1,5 Lt, kainavo kilogramas varškės Žaliakalnio turguje Kaune. Tačiau šunų šeimininkai visais įmanomais būdais vengė mokėti minėtą mokestį. Štai laikinojoje sostinėje buvo sugauti 1 648 palaidi lakstę neregistruoti šunys. Beje, nuo mokesčio buvo atleidžiami tarnybiniai, ambasadų ir konsulatų darbuotojų keturkojai draugai. Medžiokliniai šunys turėjo specialius medžioklės ir žūklės draugijos žetonus.

Tarpukario pabaigoje miestuose mokestis už šunį, priklausomai nuo jo veislės, gyvenamosios vietos (būdoje ar namuose) svyravo nuo 5 iki 24 Lt.

Sovietmečiu šis mokestis buvo renkamas tik kai kuriuose miestuose ir apskrityse. 1968 m. mokestis (2–3 rub.) tapo privalomas visiems. Žetonai buvo gaminami centralizuotai. Niekas nesikeitė ir po 1990 m. Kovo 11-osios.

2013 m. Lietuvoje 29 miestų savivaldybės rinko mokestį už šunis. Po metų Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad sostinės teritorijoje mokestis už laikomą gyvūną yra neteisėtas. Prieš metus įsigaliojo privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis ir jų registravimas Gyvūnų augintinių registre (GAR).

J. Basanavičius (1851–1927) neabejotinai vienas ryškiausių Lietuvos kultūros, istorijos, mokslo, politikos veikėjų. LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka. Nesvarbu, jau parengtas tekstas, ar dar tik juodraštis – J. Basanavičius ranka dailia ir aiškia rašysena užrašė ir paliko istorijai nemažai liudijimų. Įvairiuose fonduose (vyrauja Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos, taip pat asmeniniuose Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio ir kt.) saugoma medžiaga atskleidžia sudėtingas ano laikmečio gyvenimo sąlygas. Kai kurie dokumentai jau seniai patekę mokslininkų akiratin (pvz., Lietuvos Valstybės Tarybos dokumentai), kiti – vis dar laukiantys savo eilės, ypač gausūs Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių mokslo draugijos ir kiti archyvai.

LMAVB gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje.  Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).

LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.

J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Bibliotekos įkūrėju Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.

J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.

Atsakingas vaidmuo

„Galbūt sušuktų: šaunu, Lietuva, pirmyn, Lietuva, mes pradėjome, o jūs tęsiate!“ – neslėpdamas jaudulio svarstė aktorius Gintautas Strockis.

Jau ketvirtus metus gatvės pasirodymo „Signatarai eina fotografuotis“ pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius sako tik atstovaujantis J.Basanavičiui.

„Negaliu jo suvaidinti. Mano kūnas gal ir panašus į J.Basanavičiaus, bet visa kita – tikrai ne“, – šyptelėjo G.Strockis.

Ruošdamasis vienam svarbiausių savo vaidmenų, aktorius skaitė daug literatūros, domėjosi, koks buvo J.Basanavičiaus charakteris.

Ne pirmą kartą Klaipėdoje gatvės pasirodymus kuriantis režisierius tikino, kad uostamiesčio publika – išskirtinė.

„Rašytinių šaltinių, kaip jis judėjo, nėra. Tik menki filmuoti kadrai. Ir tie pagreitinti. Bet koks jis buvo pats – nieko neišliko“, – aiškino aktorius.

J.Basanavičius veikiausiai nedaugžodžiavo, tad jį įkūnijančiam G.Strockiui tenka susitelkti į judesius ir formas.

„Kai kuriuos momentus išgyvenu iki ašarų. Atiduodu visą save“, – prisipažino aktorius.

Pandemija nesustabdė

Nelengvą atsakomybės naštą juto ir kitiems signatarams atstovavę aktoriai. Tris dienas trukusiose repeticijose buvo ir medituojama, ir kalbama apie nepriklausomybę.

„Labai gera patirtis. Prisidėti prie signatarų – geras jausmas“, – džiaugėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Teatro meno katedros studentas Aurimas Bareikis. Jis atviravo, kad tokia proga pasitaiko ne kasdien. Ypač tęsiantis pandemijai.

Žvejų rūmai kartu su „Senųjų menų studija“ spektakliui ruošėsi kruopščiai laikydamiesi visų atsargumo priemonių. Prieš repeticijas pirmiausia buvo atliekami COVID-19 testai.

Gatvės pasirodymą režisavęs argentiniečių kilmės ispanas Adrianas Schvarzsteinas pats persirgo lengva koronaviruso forma dar pernai. Todėl atvykti į Klaipėdą galėjo net ir tęsiantis karantinui, nors kelionė nebuvo lengva.

„Nebeliko pigių skrydžių į Lietuvą“, – juokėsi A.Schvarzsteinas.

„Dabar visi patiria labai daug nežinomybės. Dėl apribotų kontaktų teatrui – labai sudėtinga. Bet Klaipėdoje gavome puikią progą parodyti, kad viskas įmanoma. Žmonėms neužtenka nueiti į parduotuvę, kad patenkintų bendravimo poreikį“, – tvirtino režisierius.

Jo teigimu, pandemija negali tapti priežastis  atimti iš žmonių kultūrą.

„Mūsų miestai – gražūs, juose daugybė gatvių, atvirų erdvių. Mes galime išlaikyti atstumą. Stebėti iš balkono, nesvarbu koks oras“, – tvirtino A.Schvarzsteinas.

Negailėjo komplimentų

Ne pirmą kartą Klaipėdoje gatvės pasirodymus kuriantis režisierius tikino, kad uostamiesčio publika – išskirtinė.

„Smalsumas ir atvirumas – šio miesto dalis. Kiekvieną kartą organizuodamas pasirodymą stebėjausi – ką jūs čia veikiate? Eikite namo! Oras prastas! Ne ne, mes privalome pamatyti pasirodymą bet kokia kaina – atsakydavo jie. Klaipėdiečių energija yra milžiniška. Vaidindamas suprakaituoju, mane kiaurai permerkia lietus ar sniegas, bet vis tiek čia būnu laimingas“, – atviravo A.Schvarzsteinas.

Režisierių žavi lietuvių smalsumas ir atvirumas gatvės teatrui.

„Žinau, ką sakote užsieniečiams. Kad esate drovūs, kuklūs, nebendraujantys ir taip toliau. Bet tai ne tiesa. Jums tiesiog reikia priežasties atsiverti. Ir tai gali būti teatras. Ypač – gatvės teatras“, – tikino A.Schvarzsteinas.

Dėl pandemijos spektaklio nematę klaipėdiečiai jį galės pasižiūrėti Žvejų rūmų „YouTube“ ir „Facebook“ paskyrose.

Liudydamas politinės korupcijos byloje Vilniaus apygardos teisme penktadienį jis teigė, kad šiuo klausimu iš esmės nesidomėjo, nes tai darė koncerno valdybos narys Romanas Raulynaitis, įkūręs ir J. Basanavičiaus muziejų Vilkaviškio rajone, rūpinęsis kitomis iniciatyvomis dėl patriarcho įamžinimo.

„Pastatyti paminklą dr. Jonui Basanavičiui taip pat buvo jo idėja. Jo iniciatyva tai buvo įtraukta į Valstybės šimtmečio minėjimo renginių programą. Iki R. Raulynaičio niekas apie tai nei galvojo, nei kalbėjo (...). Nei Eligijaus Masiulio, nei ko kito neprašiau nei pastatyti, nei išimti, nei įdėti, nei nugriauti. Tuo domėjosi Romanas Raulynaitis ir, beje, jis tai teismo posėdyje pripažino“, – kalbėjo R. Kurlianskis.

Pastatyti paminklą dr. Jonui Basanavičiui taip pat buvo jo idėja. Jo iniciatyva tai buvo įtraukta į Valstybės šimtmečio minėjimo renginių programą.

Jis byloje kaltinamas, kad prašė tuometinio Liberalų sąjūdžio vadovo Eligijaus Masiulio, jog šis paveiktų partijos kolegą, Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių išimti iš darbotvarkės 2015-ųjų gruodžio 2-ąją vykusio tarybos posėdžio darbotvarkės klausimą dėl vietos J. Basanavičiaus paminklui. Byloje nurodoma, kad „MG Baltic“ atstovai siekė paminklo būtent K. Sirvydo skvere.

R. Kurlianskis tikino, kad tuomet ne tik tarp politikų, bet ir visuomenėje buvo daug diskusijų dėl paminklo vietos. Pavyzdžiui, anot jo, už paminklo vietą K. Sirvydo skvere pasisakė tuometinė Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė, tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, TS-LKD garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, taip pat dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, tuomet ėjęs SEB banko prezidento patarėjo pareigas.

Be kita ko, kaltinamasis pabrėžė, kad Vilniaus savivaldybės taryba sprendimą statyti paminklą ne K. Sirvydo skvere, o priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, apsisprendė 2016-ųjų kovo 23-iąją, tuo metu pagal kaltinamąjį aktą, jis 106,2 tūkst. eurų kyšį E. Masiuliui davė 2016-ųjų gegužės 10-ąją. Paminklas galiausiai pastatytas prie Filharmonijos. 

„Sumokėjau praėjus vienam mėnesiui ir 17 dienų po Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priešingo sprendimo, t. y. už priešingą nei pageidautas rezultatas?“ – kaltinimo logika stebėjosi R. Kurlianskis.

„Taksistui aš moku, kai jis veža mane į vietą, o ne tada, kai jis remontuoja automobilį ir laukiu, kol paveš“, – pridūrė kaltinamasis.

Kalbėdamas apie byloje užfiksuotą jo, R. Raulynaičio ir E. Masiulio pokalbį 2015 metų gruodžio 1-ąją restorane „Stebuklai“, jis pabrėžė, kad nors protokole fiksuota pokalbio laikas – apie 2 val., apie 20 minučių pokalbių nebuvo įrašyta, didžioji dalis įrašo nėra transkribuota dėl prastos kokybės. Kai kur, pasak jo, tegirdimos nuotrupos ir daugiau nei dešimt frazių iššifruotos klaidingai.

R. Kurlianskis tikino pokalbyje niekur nesiūlęs išimti iš darbotvarkės klausimo, o tai daręs R. Raulynaitis. Anot jo, prokurorų pastabos, kad jis „antrina R. Raulynaičiui“ pokalbyje su E. Masiuliu, neparemtos jokiais įrodymais. Be to, kitoje kaltinamojo akto vietoje teigiama, kad būtent R. Kurlianskis pats pateikė E. Masiuliui prašymą išimti klausimą iš darbotvarkės, nors pokalbio įrašas, pasak jo, rodo, kad to prašė R. Raulynaitis.

R. Kurlianskis teigia pokalbyje tik pajuokavęs, jog E. Masiulis galės „perkirpti juostelę“ tapęs premjeru ir dar patikslino Sirvydo skvero vietą.

„Šioje diskusijoje aš pasakiau dvi frazes – „patrolinau“ (Eligijų Masiulį – BNS) ir patikslinau vietą“, – sakė jis.

R. Kurlianskis: norėjau bet kokio sprendimo

Jis neneigė savo E. Masiuliui pasakytos frazės „Tai prašymas, jo, jeigu gali, paprotink Remigijų (Šimašių)", tačiau sakė, kad tai buvo „pastaba dėl negebėjimo apsispręsti, visų pirma, Vilniaus miesto mero“, taip pat ir dėl sostinės tarybos blaškymosi šiuo klausimu.

„Manau, (turėjau omenyje – BNS), kad greičiau apsispręstų, esu įsitikinęs, nesvarbu, dėl kurios vietos, svarbu apsispręsti kaip nors“, – tvirtino R. Kurlianskis.

Jis taip pat kartojo neprašęs klausimo išimti iš darbotvarkės.

„Nesakiau žodžio nors kiek nors panašaus į žodį „darbotvarkė“ ir praktiškai nedalyvavau pokalbyje apie paminklą“, – tikino R. Kurlianskis.

Tuo metu R. Raulynaičio frazė „Išimt, išimt, išimt iš darbotvarkės... Geriausia būtų išimt iš darbotvarkės“, anot jo, nėra panaši į prašymą ir tėra jo samprotavimas tariamąją nuosaka.

Epizodas dėl J. Basanavičiaus paminklo yra dalis politinės korupcijos bylos, kurioje R. Kurlianskis kaltinamas kyšių davimu politikams už koncernui naudingų sprendimų priėmimą.

Korupcija byloje taip pat kaltinami buvęs liberalų lyderis Eligijus Masiulis, buvęs Seimo narys liberalas Šarūnas Gustainis bei „darbietis“ Vytautas Gapšys. Parlamentaras Gintaras Steponavičius kaltinamas piktnaudžiavimu nesant kyšininkavimo požymių.

Kaltinimai byloje pateikti ir koncernui „MG Baltic“, Darbo partijai bei Liberalų sąjūdžiui. Kaltinamieji kaltės nepripažįsta, jie sako, kad teisėsaugos tyrimas vykdytas tendencingai.

Ta proga čia bus atidaryta paroda, pasakojanti sodybos istoriją, prisiminimais dalysis atstatymo iniciatoriai, vyks koncertas, svečiai galės paskanauti Tautos atgimimo ąžuolyne užaugusių gilių kavos ir vietos verslininkų patiektų vaišių, pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šioje sodyboje Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime, J. Basanavičius praleido savo vaikystę.

Gyvenamasis Basanavičių namas vienkiemyje pastatytas dar prieš gimstant J. Basanavičiui – 1832 metais. Sodybą sudarė namas (stuba), kluonas, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai, aliejinyčia ir jauja su pirtimi.

Tarpukariu Basanavičių palikuonys prezidento Antano Smetonos kanceliarijos prašė taisyti prastos būklės sodybos pastatus, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui to padaryti nespėta.

Sodybos atstatymo iniciatyva atgimė 1988 metais. Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo radijo laidų redaktorė Rima Lipšienė įmonės savaitraštyje „Drobiečių žodis“ paragino atgaivinti Lietuvos tautinio atgimimo tėvo gimtąją sodybą ir pakvietė žmones į talką.

„Tiesą sakant, tais metais kilo dvi idėjos: sodybos atstatymą inicijavo kauniečiai, o pasodinti ąžuolyną – vilniečiai. Dviejų skirtingų idėjų autorių dėka šiandien turime ir atstatytą sodybą, ir žaliuojantį Ąžuolyną“, – pasakojo Jono Basanavičiaus gimtinės-muziejaus vedėja Rūta Vasiliauskienė.

Pirmiausia atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, vėliau – karvidė, kluonas ir kiaulidė. Paskutinis pastatas sodyboje atstatytas 1998 metais. Sodybos projektavimo darbus pagal surinktą medžiagą atliko architektė Živilė Mačionienė.

Atstatytuose pastatuose jau beveik 30 metų veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su pasiturinčio suvalkiečio ūkininko kasdieniu gyvenimu, pačiu Jonu Basanavičiumi ir savita, tik šiam kraštui būdinga, etnine kultūra.

Šiandien J. Basanavičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.

J. Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ (Auszra) steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius, jis yra tapęs lietuvių tautinio atgimimo simbolinė figūra, vadinamas tautos patriarchu.

„Ilgai prisiminsiu šitą viešnagę, kaip ir prisiminsiu savo darbą sodinant ąžuoliuką. Tikrai bus smagu po kažkiek metų atvykti ir pažiūrėti, kaip jam sekasi, galbūt pagenėti, jeigu reikės ir tikrai jausiuosi palikęs savo dalelę širdies čia“, – susirinkusiesiems J. Basanavičiaus sodyboje sakė šalies vadovas.

Apsilankymas J. Basanavičiaus gimtojoje sodyboje G. Nausėdai – simboliškas, nes pernai vykusią prezidento inauguraciją jis pradėjo būtent prie J. Basanavičiaus paminklo Vilniuje.

„Tą politinę kelionę pradėjau nuo J. Basanavičiaus, nes norėjau parodyti, kad tai man yra svarbu, kad tai yra pagrindas, kuriuo remiuosi ir, manau, kuriuo turėtų remtis net ir šiuolaikinė moderni Lietuva“, – teigė G. Nausėda.

Tą politinę kelionę pradėjau nuo J. Basanavičiaus, nes norėjau parodyti, kad tai man yra svarbu, kad tai yra pagrindas, kuriuo remiuosi ir, manau, kuriuo turėtų remtis net ir šiuolaikinė moderni Lietuva.

„Jeigu mes tvirtai žinome, ant kokių pamatų mes statome savo valstybę, manau, mes pastatysime tą pastatą teisingai – ne kreivai, be blogomis plytomis, bet teisingai, tvirtai. Ir J. Basanavičius mums suteikė tokią – jis, pirmiausia, išryškino tai, kas yra svarbiausia, kad tai yra tėvynės meilė, kad tai yra Lietuva, kad Lietuva gyvuos per amžius, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, kad jis apeliavo į geriausias mūsų tautos savybes ir aš manau, kad belieka tik jas išryškinti, nugludinti ir jos tikrai mums nuties kelius į ateitį“, – kalbėjo prezidentas.

Šalia J. Basanavičiaus sodybos plyti įspūdingas Vitaliaus Stepulio inicijuotas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas, čia G. Nausėda pasodino ąžuoliuką.

„Pakilus jausmas, iš tikrųjų, ir ypatingai matant, kaip mūsų amžininkas Vitalius Stepulis atliko savo amžiaus darbą, galima sakyti. Žmogus tikrai turės, kuo didžiuotis ir pasakoti ir anūkams, ir proanūkiams, nes tai, ką jis padarė, turbūt yra amžina, nekintama ir labai gražu“, – teigė G. Nausėda.

„Esu pasodinęs ne vieną ąžuoliuką. Neskaičiuosiu dabar, kiek tiksliai, bet kai kuriais galiu pasidžiaugti, tikrai jie jau išaugę į didelius ąžuolus (...) Šiais laikais, kuomet mes daugiau pjauname negu sodiname, tikrai yra labai smagu pasodinti. Aš niekada turbūt negalėčiau nupjauti medžio, bet pasodinti visada kvieskit – pasodinsiu, jeigu reikia pagalbos“, – pasakojo šalies vadovas.

Jis trečiadienį kartu su patarėjais dirbo Marijampolės regione – Kazlų Rūdoje susitiko su regiono merais, aptarė aktualias problemas, taip pat G. Nausėda susitiko ir su vietos bendruomenių lyderiais.

Kroatijos pirmininkavimo pradžia taip pažymėta, nes mados detalei – kaklaraiščiui – pradžią davė kroatai, pranešė renginį organizuojanti Kroatijos ambasada.

Vidurdienį vyksiančioje ceremonijoje dalyvavo Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, užsienio reikalų viceministras Neris Germanas ir Kroatijos ambasadorius Krešimiras Kedmenecas.

„Prieš septynerius metus Lietuva pirmininkavo ES, iš jūsų patirties mes daug išmokome. Tikimės būti gera pirmininkaujančia šalimi, o tai reiškia būti geru derybininku, būti kukliam, būti tokiu, kuris savo pavydžiu gali parodyti, kas yra solidarumas“, – teigė Kroatijos ambasadorius Lietuvoje.

R. Šimašius sakė, kad Kroatijos pirmininkavimo pradžia yra „svarbi diena mums visiems, didžiuojuosi ir džiaugiuosi drauge“.

„Prieš kiek daugiau nei metus, kai atidengėme šią skulptūrą mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, turėjau svajonę, kad drauge su nauja skulptūra ši aikštė atgytų, skulptūra būtų atvira žmonėms, aikštė taptų populiaria vieta susitikti, švęsti. Šiandienos įvykis – puikus šios svajonės išsipildymas“, – sostinės savivaldybės pranešime cituojamas R. Šimašius.

Panaši kaklaraiščio užrišimo ceremonija šiandien vyksta ne tik Lietuvoje, mažiausiai dar 11-oje Europos miestų.

Kroatijos sostinėje Zagrebe, pagrindinėje miesto aikštėje, ant vicekaraliaus Josipo Jeličićiaus paminklo taip pat užrištas didelis raudonas kaklaraištis.

Kroatijos ambasadorius pabrėžė, kad pirmininkavimo metu jo šalies laukia daug iššūkių – „Brexitas“, derybos dėl būsimojo ilgamečio ES biudžeto, klimato kaitos problemos, migracijos klausimai.

„Viskas yra labai nenuspėjama, todėl nieko konkrečiai negaliu pasakyti. Žinoma, kiekviena pirmininkaujanti šalis nori įgyvendinti kuo daugiau darbų, bet iššūkiai, su kuriais susiduriame, yra visos Europos, o ne tik pirmininkaujančios šalies rūpestis“, – kalbėjo K. Kedmenecas.

Kroatija ES pirmininkaus iki liepos, po jos tai darys Vokietija.

Žurnalistas antradienį paskelbė Gabrielos Eleonoros Mohl kapą radęs Lomos mieste, apleistose žydų kapinėse.

„Pasitarsime, išklausysime gerbiamo Bružo vertinimo, mūsų istorikų ir antropologų, kurie gerai žino palaikų identifikavimo situaciją, pasiūlymų“, – BNS trečiadienį sakė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis.

„Imsimės to per artimiausias dvi savaites“, – teigė jis.

J. Basanavičius yra dirbęs Lomos mieste Bulgarijoje.

Žurnalistas R. Bružas sako, kad žydų kapinėse rado anksčiau rašytiniuose šaltiniuose minėtą raudono granito kapo apvadą, o pats kapas buvo sutvarkytas nebūdingai Balkanų šalims.

„Mano manymu, 99 proc., kad Eleonoros kapas yra pagaliau atrastas“, – LRT teigė jis.

Mano manymu, 99 proc., kad Eleonoros kapas yra pagaliau atrastas.

D. Matulionis sakė, kad Vyriausybės atstovai per susitikimą su ekspertais bandys aiškintis, nuo ko pradėti bandymus atpažinti kapą ir J. Basanavičiaus žmonos palaikus.

„Pirmiausia reikėtų pradėti nuo archyvinių tyrimų, kitas žingsnis būtų (...) atlikti genetinius tyrimus“, – kalbėjo vicekancleris.

Jis tvirtino, kad leidimo atlikti genetinius tyrimus reikėtų kreiptis ne tik į Bulgarijos, bet ir Čekijos vyriausybę, nes pastarojoje šalyje yra palaidota G. E. Mohl motina.

J. Basanavičius su Čekijos vokietė G. E. Mohl susituokė 1884 metais Vienoje. Ji mirė 1889 metais nuo džiovos.

Devyniolikto amžiaus lietuvių tautinio atgimimo lyderis, Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorius J. Basanavičius pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, 1918 metais priėmusiam Vasario 16-osios aktą.

1927 metais miręs J. Basanavičius yra palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.