Tame KGB agentūros žurnale greta jų įrašytas ir Vincentas Sladkevičius, čia pat paneigiant jo bet kokį bendradarbiavimą. Bet paskelbta, ir viename lape susitinka tikėjimo kaip rezistencijos ir kultūros pasauliai. Visuomenės reakcija, kaip tokiais atvejais įprasta, staigi ir nevienaspalvė – nuo „nieko naujo“ iki pasipiktinimų tų įrašų pagrįstumu ir logika.

Nenagrinėsiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro taktikos ir įrašų įvairovės. Ir ne konkrečius atvejus norėtųsi aptarti. Šiandien svarbesni yra kylantys klausimai visuomenei – ką su šiuo palikimu daryti? Dauguma socialiniuose tinkluose ir informacinėse laidose smerkė šį Centro žingsnį, momentaliai pasirinkdami, už ką jie. Taip istorija tampa tikėjimu, nes nesena praeitis verčia rinktis, ir kartais net radikaliai. O išsižadėti to, kas buvo brangu, vadinasi, paneigti ir dalį savęs.

Čia galima svarstyti ir apie Stokholmo sindromus, ir apie krikščionišką atlaidą, o kadangi nesame unikalūs, galima būtų prisiminti ir istorijas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir denacifikacijos pradžios ar keliauti į kitas šalis – modelis visur yra panašus. Ir svarbiausia lieka visuomenės reakcija, nes kalbama jau ne apie praeitį, o kaip dabar su ja gyvensime.

Įvairaus svorio vardų ir sąrašų dar gali išlįsti: kadangi liustracija pas mus įvyko kaip dar didesnės slėpynės, tų skeletų pilnos buvusių ir esamų agentų spintos. Šį mūšį demokratiškai prakišome. Todėl padėti gali nebe institucijos ar istorikai, o kultūros tyrinėtojai ir menininkai, gebantys pamatyti situacijas kaip universalius mechanizmus ir žvilgsnio fokusą keičiantys nuo apibendrinto iki labai privataus. Žiūrovams belieka, jei ne pasirinkti, tai bent perprasti veiksmų schemą.

Arielio Dorfmano pjesėje „Mirtis ir mergelė“ (Death and the Maiden, 1990) susitinka budelis, auka ir teisėjas. Neįvardintos Pietų Amerikos šalies atokus namelis tampa privataus teismo vieta, o kiekvienas naujas niuansas mėto žiūrovų mintis iš vienos pusės kiton. Gal auka apimta keršto ir klysta, nes yra traumuota? Budelis visgi, pasirodo, ne tiek kankinęs kalinius, kiek bandęs mažinti jiems skausmą. Bet išaiškėja, kad tokia buvusi saugumo taktika – kalinius kankinti, bet neleisti jiems numirti. Galiausiai prisipažįstama: žvėriška saugumo aplinka paveikė gydytoją, kuris įsijautė į visagalio budelio vaidmenį. Romanas Polanskis, ekranizuodamas pjesę, žiūrovams dažniausiai skolina teisėjo – aukos vyro – žvilgsnį. O šis tuoj turėtų sėsti vadovauti ir nacionalinei komisijai režimo nusikaltėliams teisti... Beje, budeliai čia, kaip ir gyvenime, nežudomi, ir nei advokatas, nei auka nesiryžta keršyti. Kankyne gali tapti nebent jų pačių sąžinė.

Šią pjesę 1992 m. Kauno dramos teatre buvo pastatęs Jonas Jurašas. Regėdamas situaciją iš šalies ir iš savos patirties jis matė, kad su šia schema visuomenė jau susiduria ir dar susidurs. Bet spektaklis nesulaukė ovacijų, nes dar buvo sunku patikėti tiesiogine kalba, aštria problematika ir tuo, kad ji su mumis skaudžiai susijusi. Visi iš teatro tikėjosi – kai kas tebesitiki – vizijų ir paguodžiančių sapnų, tad didžiulė Lietuvos vėliava scenoje atrodė kaip konjunktūrinė dekoracija, o ne realybė.

1995 m. brito Ronaldo Harwoodo pjesė „Pasirinkimas“ (Taking Sides) apskritai Lietuvoje nebuvo statoma, nors ir šiandien, kaip sufleruoja reakcijos, ji būtų kaip tik. Nes laikas kuria atstumą, rašo nauji istorikai, praeities įvykius vertina ne viena karta. Juk ir denacifikacija Vokietijoje kur kas detaliau ir solidžiau buvo nagrinėjama trečios kartos, t.y. nebe sūnų, o anūkų tų, kurie dalyvavo kare bet kurioje pusėje.

Harwoodo pjesėje ir to paties pavadinimo Istvano Szabo filme į pokarinį Berlyną atvykęs amerikietis majoras apklausia dirigentą Wilhelmą Furtwänglerį, svarbiausią Josepho Goebbelso propagandos ir nacių Vokietijos reprezentantą, ne tik dirigavusį Berlyno Filharmonijai, bet ir koncertavusį Hitlerio gimtadieniui. Nevienareikšmė persona, nepriklausiusi partijai, bet palaikiusi ryšius su pačiais aukščiausiais, atsisakiusi diriguoti Vienos Musikverein, kol nebuvo pašalinta ant pastato kabojusi svastika, ir gelbėjusi žydus, priimdama juos į orkestrą. Dirigavusi lyg ir ne per patį Nacionalsocialistų partijos kongresą, o „tik“ jo išvakarėse. Taigi, yra begalės „tik“ ir „bet“, ir Szabo filmo finale matome archyvinius kadrus, kaip Furtwängleris paduoda ranką Goebbelsui, bet po to valosi ją nosine. Idealus veiklos modelis.

Harwoodo personažai argumentuoja iš įvairių pusių: vieni siūlo būti jautresniems, nes tai didis žmogus, menininkas. Rusų generolas dėl dirigento tiesiog derasi, norėdamas jį perimti sovietinei propagandai – už tai „duosime jums visą orkestrą rašytojų ir aktorių“. O amerikiečiui majorui visi lygūs. Ir jei menininkui muzika – abstrakti, tolima nuo politikos, tai amerikiečiui ji, kaip ir pats Furtwängleris, buvo simbolis tos jėgos, kuri vertė žydų lavonus į konclagerių duobes. Paradoksas, bet jam prieštarauja pagalbininkas žydas: jis juk nežudė, jis gelbėjo žydus! „Laikas suaugti“, sako majoras jam.

Jis žino: kertant mišką skiedros lekia, ir čia arba laikomasi principo, arba jį nubraukia smulkiausios detalės ir išimtys. Jei visuomenė nori apsivalyti – vadinasi, virusai turi būti pašalinti gal net per daug kruopščiai. Žvelgti atsargiai, jautriau, žmogiškiau – tai ir yra virusai. Pagaliau ir majoras atsižvelgia į žmogiškumą: dirigentas pagal profesiją yra linkęs į vienvaldystę, o Austrijoje jau galvą ėmė kelti jaunas konkurentas Herbertas von Karajanas. Todėl žmogiškiausias dėmuo, pavydas, taip pat veikė, ir kaip sistema naudojosi menininku, taip ir menininkas – ja.

Kaip jaučiasi žmogus, įklimpęs į sistemą, nuostabiai aprašo Julianas Barnesas romane „Laiko triukšmas“. Kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius – kas gali būti švenčiau, abstrakčiau ir apolitiškiau? Bet ir jis tapo sovietų meno flagmanu. Su nelabai ramia sąžine „kentė“ Komunistų partijos bet kokius pageidavimus. Užtat turėjo gerą kelių kambarių butą, tarnaitę, neregėtą sovietų piliečiui užsieninį automobilį (ir kitam kūrėjui pavydėjo „Bentlio“). Bet tai nesklaidė baimės ir prisitaikymo atmosferos, jis bijojo visko – draugų užsienyje, Londono ir JAV profesorių, sovietinio NKVD, kurio laukdavo kasnakt prie lifto. Avangardo kankinys, tapęs šalies emblema. Šiandien jautrieji atsidus: juk reikėjo manytis. Barnesas netiesiogiai priduria: gerai manytis, kaip niekas kitas.

„Gal galima būtų tai palikti ir tiesiog ramiai gyventi?“ – būtent to klausia „Mirties ir mergelės“ teisėjas. Tai klausimas mums, žiūrovams. Barnesas klausia ne vien apie ramų gyvenimą, bet ir apie kultūrą ir kūrybą: ar diktatūros apimtoje šalyje tai apskritai negali egzistuoti? Ar menininkai turi liautis kurti, žmonės – apsieiti be kultūros? Kas be jos iš mūsų būtų likę?

Norvegija be Knuto Hamsuno. Vokietija be Richardo Strausso. Iš 118 narių Vokietijos Demokratinės respublikos rašytojų sąjungoje 1989 m. buvo 49 „Stasi“ agentai. Didieji Prancūzijos dailininkai – Picasso, Matisse`as, Utrilllo – apskritai nekreipė dėmesio į okupantus vokiečius ir tapė šviesiausius paveikslus. Tai driekiasi per visas epochas: vieni gražiai kūrė ir dar gražiau gyveno, gaudami aukščiausius apdovanojimus prie visų valdžių, kiti negalėjo ar nenorėjo išvykti į tolimesnį užsienį, gauti ne geresnį butą, bet butą apskritai. Šie ir dabar nerūpi, juk diskutuojama tik apie du iš pusantro tūkstančio asmenų – įvairaus plauko ir veiklos. O jei šiandien kalbama apie jautrų tokių žinių skelbimą – kaip jaustis tiems, kurių sąžinė buvo jautresnė ir jie seniai garsiai prisipažino savo menką ar kone jokį bendradarbiavimą?

Detalės klampina, žmogiškumas trukdo. Minima neva prasidėsianti raganų medžioklė, nors ji jau seniai vyksta: tikri saugumiečiai, cituojant juos pačius, nebūna „buvę saugumiečiai“. O keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai. Arba – tarsi visuomenė turėtų būti tokia, kaip sovietiniais laikais – vienoda, paklusni, skurdi. Tarsi įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti tik vienodas reakcijas ir formuluoti vienodas nuomones.

Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais postsovietijos metais. Jei to bijomasi, vadinasi, dar esame postsovietai. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiais, spalvingais ir pasitikinčiais savimi. Leisti sau suaugti.

Vaido Jauniškio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Knygos svarba

Kuo ši knyga svarbi patiems kūrėjams, Kauno dramos teatrui, tapusiam režisieriaus antraisiais namais ir šalies teatro bei kultūros istorijoje įžvalgomis dalijosi knygos autorė A.M.Sluckaitė, knygos herojus – režisierius J.Jurašas, literatūrologė, prof. dr. Dalia Kuizinienė, teatrologas, doc. dr. Edgaras Klivis, kultūrologė, doc. dr. Rita Repšienė, kultūrologė, dr. Odeta Žukauskienė ir renginį moderavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

Knygą sudaro dvi dalys – I knyga "Po dvynių ženklu" ir II knyga "Namai be namų". "J.Jurašas, teatre debiutavęs 1963-aisiais, iškart pasinėrė į nepaprastai intensyvią režisūrinę veiklą. <...>. Turbūt nė vienam lietuvių menininkui neteko atlaikyti tiek sovietinių kultūros prievaizdų ir cenzorių atakų, kiek J.Jurašui. <...>. Ši A.M.Sluckaitės knyga, aprėpianti dviejų, beje, pirmųjų vėlyvuoju sovietmečiu egziliantų iš Lietuvos klajones (Vakarų Europa) ir anapus Atlanto, gal padės susivokti ir tiems, kurie vis dar (jau vėl?) svaičioja apie kažkokį sovietmečiu įvykusį "renesansą", diegdami naujus mitus apie neva egzistavusią reliatyvią galimybę atskleisti kūrybinį potencialą, nes ideologinis sovietų voratinklis buvęs ne toks jau ir baisus", – rašoma knygą išleidusių "Kultūros barų" vyriausios redaktorės Laimos Kanopkienės įžanginiame žodyje.

Nors knyga yra skiriama J.Jurašo asmenybei, iš tikrųjų joje itin gyvai ir iš karto skaitytoją įtraukiančia kalba kartu pasakojama ir pačios visą gyvenimą sutuoktinį lydėjusios knygos autorės gyvenimo istorija, nugyventa porai sovietmečiu išvykus svetur, į Vakarus, į Ameriką, vėliau sugrįžus į išsiilgtą tėvynę. Visi režisieriaus spektakliai yra sukurti ar tiesiogiai bendradarbiaujant abiem kūrėjams, ar žmonai tapus jo pagrindine inspiratore. Ir patys kūrėjai, ir ją įvertinę literatūros bei teatro žinovai pritarė minčiai, jog ši knyga – unikali galimybė pažvelgti į tai, kaip režisierius kūrė svetur, su kokiais ir kokiomis aplinkybėmis kūrėjai susitiko su kitais tėvynainiais bei svarbiausiais užsienio teatralais, o pasakojimuose juntama didžiulė meilė Lietuvai.

"Leidau sau leistis į šią avantiūrą pirmiausia todėl, kad esu vienintelė tų spektaklių, kuriuos Jonas pastatė Vakaruose, liudininkė, nes Lietuvoje juos yra matę tik keletas žmonių. Viską mačiau gyva akimi, tad tai padaryti tiesiog buvo mano pareiga", – kalbėjo A.Sluckaitė.

O knygos pavadinime esantis žodis "klavyrai" atsidūręs neatsitiktinai – jis atkeliavo iš pirmaisiais nepriklausomybės metais, kaip tik spalį, J.Jurašo Lietuvoje, šiame Kauno teatre, pastatyto spektaklio "Smėlio klavyrai".

"Spektaklis ženklino atgimimą, atkasimą iš praeities pelenų, smėlio, iš istorijos. Su juo yra susiję be galo jaudinantys momentai, po daugelio metų mums sugrįžus į gimtinę. Ką mums tuomet reiškė grįžti į teatrą ir pradėti gyvenimą iš naujo..." – knygos pristatyme atsiminimais dalijosi režisierius.

Subtili žodžio pajauta

Kultūrologė R.Repšienė kaip vieną iš išskirtinių šios knygos bruožų įvardijo nepaprastą, pagavų ir be galo subtilų knygos autorės rašymo stilių, šiais laikais tapusį retenybe.

"Jausti žodį, jį valdyti ir kartu suteikti jam nepaprastas galias – didžiulis Aušros pranašumas. Tai autentiškas, tikras ir jautrus liudijimas. Kalbant apie knygos struktūrą, ji turi daugiau kaip 22 metus, nes pirmoji dalis "Po dvynių ženklu" išleista 1994 m. Iš tiesų knyga, kaip istorija, patirtis ir pasakojimas pradėta rašyti prieš nepriklausomybę ir baigta dabar. Dvi knygos – dvi istorijos. Knyga apie teatrą – teatras kaip gyvenimas. Šioje knygoje Jonas nėra aktorius ir tai be galo puiku. Nors, kalbant apie patį knygos siužetą, tai galėtų būti aukščiausios klasės serialas", – pastebėjimais dalijosi kultūrologė.

Knygos pristatyme dalyvavę svečiai pašmaikštavo, jog vis dėlto įdomiausių dalykų knygoje dar nėra – meilės istorijos, to pirmojo virpesio, nors ir pakankamai didelio atvirumo apie kūrėjų tarpusavio santykį, yra nemažai. Todėl knyga svarbi dar ir tuo, kad išgyvenimo autentiškumas joje yra vienas didžiausių pranašumų. Ir nesvarbu, ar tai būtų sėkmės, ar nesėkmės. O knygą galima prilyginti vaizdų kelionei, paliekančiai erdvės ir skaitytojo vaizduotei.

"Knyga yra kaip laiko liudijimas. Visada įdomu, ar laikas pasirenka mus ar mes jį. Tikrieji dalykai ateina per galybę išbandymų, kai supranti, kas yra toji stiprybė – buvimas kartu ir išlikimas. J.Jurašas yra pasakęs, kad atsitiktinumai nėra atsitiktiniai. Knygoje jie it karoliukai labai gražiai suverti į vieną vėrinį, kuris visą laiką sužėri vis kitomis spalvomis. Ir tada supranti, kas yra rašymo menas, išgyvenimo paprastumas ir nepakeliamas būties lengvumas. Mokėti priimti – tai likimo dovana. Ar tai būtų kūrybinis ieškojimas, ar bendri sapnai..." – kalbėjo R.Repšienė.

Knygos daugiasluoksniškumas

Kultūrologę O.Žukauskienę sužavėjo knygos duagiasluoksniškumas ir galimybė ją skaityti kaip teatro, kultūros, asmens ar išgyvenimo, patyrimo, kasdienių dalykų istoriją, kur smulkmenos kuria atmosferą, nuotaiką.

"Reikia turėti didelių gabumų norint parašyti tokį daugiasluoksnį veikalą. Kartu sužavėjo ir tai, kaip yra rašoma apie kūrėją – kaip atsiskleidžia paties kūrėjo begalinis darbštumas, būdingas kiekvienam genijui. Kartu atskleistos ir per visą gyvenimą einančios kūrybinės įtampos. Tarp formos ir medžiagos, tarp dabarties ir praeities. Kaip šiose įtampose gimsta kūryba šiapus Lietuvoje ir anapus Atlanto, visiškai kitoje aplinkoje. Viskas susipina tokiame daugiasluoksniame kalbėjime, kuriame nebijoma pripažinti, kad būta ir skausmų, vėliau virtusių kūrybinėmis formomis. Labai gražiai atskleidžiama, kaip buvo ieškoma režisūrinių sprendimų, kaip gimdavo vizualiniai įvaizdžiai, kuriuose atsiskleidžia tikroji metafizika. Labai nustebino aprašymas, kaip vyko bendradarbiavimas su scenografais, rašytojais ir kitais kūrėjais", – mintimis dalijosi O.Žukauskienė.

Dokumentinis liudijimas

Knygos kaip dokumentinio liudijimo bruožą akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) literatūrologė D.Kuizinienė. Anot profesorės, knyga galėtų tapti pavyzdžiu, kaip būtų galima gyvai ir įdomiai papasakoti jaunesniam žmogui apie ideologinius gniaužtus ir sovietmečio cenzūrą.

Čia gausu režisieriaus laiškų ir užrašų fragmentų, kitų dokumentinių liudijimų, persipinančių su emocijomis. Visa tai susipina į be galo įdomų pasakojimą – dramatišką, komplikuotą, bet nepaprastai iškalbingą istoriją. "Man, kaip besidominčiai išeivijos kultūra ir gyvenimu, buvo nepaprastai įdomu šioje knygoje ieškoti lietuviškosios bendruomenės atspindžių ir suvokti, kaip į pasaulio scenas išėjusiam autoriui yra ankšta tame bendruomenės gyvenime. Jie liudija ne tik J.Jurašo, bet ir daugelio žmonių, kurie išėjo į platesnius gyvenimo vandenis, tam tikrą komplikuotą santykį su lietuviškąja bendruomene. Savo laiku apie tai yra rašęs ir Jonas Mekas. Ir tie aspektai yra be galo įdomūs. Skaitant mane žavėjo kontekstinis pasakojimo talpumas, kai daug kas pasakoma keliais sakiniais, į kuriuos sutelpa pati esmė. Tad knyga įdomi keliomis prasmėmis: istorine, literatūrine, stilistine, teksto talpumo ir metaforiškumo. Dokumentinis egzilio liudijimas tampa simboline universalia istorija", – pasakojo D.Kuizinienė.

Tarpkultūrinio teatro simbolis

Kalbėdamas apie J.Jurašo metaforinio teatro kūrybą ir jos svarbą Lietuvos teatro istorijoje VDU teatrologas Edgaras Klivis įvardijo ir dar kitus knygos aktualumo aspektus. Režisieriaus kūryba yra siejama su lietuviška režisūros mokykla – gebėjimu kalbėti fiziniais, vizualiniais, erdviniais kodais, ne kaip teksto iliustravimas, bet gebėjimas kurti mizansceną kaip raiškią kalbą. J.Jurašo kūrybos principus pratęsę kiti režisieriai, kurie šiandien asocijuojasi su bendra lietuviška režisūra, garsėjančia užsienyje. Lietuvos teatre praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjusios dvi kryptys: Juozo Miltinio, į žodį orientuotas, dramacentrinis teatras, ir J.Jurašo režisūra, labiau orientuota į erdvinę ir fizinę režisūrinę kalbą. Taip jau nutikę, jog J.Miltinio kūryba daug gerbėjų nesusilaukusi, o J.Jurašo, atvirkščiai, buvo išplėtota ir dabar sudaro svarbią mūsų kultūros identiteto dalį.

"Knyga prasideda tada, kai A.ir J.Jurašai išvyko iš Lietuvos. Labai įdomu skaityti, kaip toji kūrybinė karjera vystėsi toliau užsienyje. Tai nėra teatrologinė ar teatro istorijos knyga, bet žemėlapis, nuo kurio galima pradėti akademiškesnius tyrimus, koks tas kelias buvo ir kaip J.Jurašo kūryba įėjo į vėlyvojo modernizmo Vakarų teatro kontekstą. Kaip jis tame Vakarų teatre dalyvavo, pažino daug reikšmingų žmonių ir kaip kariavo tuos pačius karus, kaip ir kiti vėlyvojo modernizmo režisieriai, eksperimentavę su panašiomis idėjomis. O viena iš tokių svarbiausių idėjų, būdingų modernizmo teatrui, yra tarpkultūrinio teatro idėja, kurią plėtojo ir J.Jurašas. Tad galima sakyti, jog J.Jurašas – Lietuvos teatro menininkas, patenkantis į Vakarų XX a. pabaigos teatrinį kontekstą", – įžvalgomis dalijosi teatrologas.

Autentiško menininko kelias

Dar vienas svarbus dalykas, skaitant knygą, anot E.Klivio, yra Rytų Europos menininko tapatybė. "Spektaklių ir sapnų klavyruose" galima ieškoti atsakymų į klausimus, ką reiškia juo būti Vakaruose, koks yra jo identitetas tame kontekste, kokios yra jo kultūrinės, moralinės ir politinės preferencijos. "Manau, kad Vakaruose Rytų Europa labai dažnai yra reprezentuojama negatyviai – kaip nusikaltimų, tuštumos ar kraujo žemės erdvė. O juk svarbu, kad ji būtų vaizduojama kaip tam tikrų kultūrinių tradicijų ir pasipriešinimo vieta. J.Jurašas tampa šios kultūros dalimi. Knygoje labai ryškiai aprašoma, kaip Rytų europietis menininkas, nepaisant visko, visada išlieka ištikimas pats sau. Nes jei prarandi tą ištikimybę sau, pradedi gyventi ne savo gyvenimą. O kas gali būti baisiau?!"

Šiai sukakčiai paminėti Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo parodytas režisieriaus režisuotas spektaklis "Balta drobulė". Po jo J.Jurašui ir jo bendraamžei sutuoktinei, jubiliejų atšventusiai vos keliomis dienomis anksčiau, rašytojai Aušrai Marijai Sluckaitei buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk".

Spaudžiamas reikalų ir supamas didelio dėmesio, J.Jurašas surado laisvą akimirką pasidalyti šventine nuotaika ir pamąstymais apie lietuviškąją tapatybę ir teatrą.

– Kokios mintys ir jausmai jus užplūdo pasitinkant jubiliejų? Kaip pats save vertinate – ar pavyko įgyvendinti visus savo tikslus?

– Be abejonės, ne juokas tokį skaičių pamatyti. Liūdna, kai sukanka aštuoniasdešimt ir supranti, kad atgal skaitiklio neatsuksi. Kai pamačiau, kad mano jubiliejui rengiami spektakliai, pagalvojau, kad čia kokia išdaiga. Tiesiog negaliu patikėti, kad man sukanka tiek metų. Vis dėlto man tai yra tik skaičius. Iš tikrųjų man, kaip žmogui, jis nieko nereiškia. Nesijaučiu nei nuskriaustas, nei palaimintas. Tiesiog yra kaip yra.

O pamąstymų daug... Mintys užplūsta mąstant apie ateitį ir praeitį, kuri buvo labai turtinga – sukurta daug spektaklių, daug keliauta per daugelį kraštų, įgyta daug visokiausių patirčių ir pan. Tiesą sakant, ištisai plūsta mintys ir prisiminimai – ir geri, ir blogi. Turiu sąsiuvinius, pilnus tokių pamąstymų ir kūrybinių sumanymų. Turbūt neįmanoma visko įgyvendinti. Visada yra daug daugiau sumanymų nei galimybių realizuoti.

Įgyvendinti pavyko tik labai mažą dalį savo idėjų. Dar yra didelė dalis neįgyvendintų tikslų, kuriems realizuoti Lietuvoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo sąlygų. Dėl režimo, cenzūros, vėliau todėl, kad išvažiavau. Vakaruose reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo, o tai nebuvo taip paprasta. Niekas išskėstomis rankomis ten nepriėmė. Apskritai buvo labai netikėta, kad man su šeima leido išvažiuoti. Dabar visi važiuoja į užsienį, o tuo metu niekas negalėjo išvažiuoti ir mane išprašė išvažiuoti. Greičiausiai pasidariau truputį pavojingas sistemai. Iki šiol taip ir liko iki galo neaišku, kodėl mus tada išleido.

– Jūsų spektakliai byloja, kad jums itin svarbus nacionalinės tapatybės klausimas.

– Taip, lietuviška tema man yra pati svarbiausia. Iš visų spektaklių, kuriuos pastačiau, tarp vakarietiškų spektaklių, klasikos spektaklių, širdžiai artimiausi buvo lietuviški veikalai, su kuriais ir susikūriau vardą. "Grasos namai", "Mamutų medžioklė", "Barbora Radvilaitė" – tai geriausi mano spektakliai, pastatyti pagal lietuvių autorių kūrinius. "Smėlio klavyrai" – netikėtas spektaklis lūžio metais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tai spektaklis apie šnipus, prūsų kraštą, naikinamą kultūrą, bandymą ją atgaivinti, atkasti smėlio užpustytą istoriją. Tuo metu tai buvo labai aktuali tema. Spektaklį pastatėme Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje ir tik ne per seniausiai jis buvo išbrauktas iš repertuaro. Džiaugiuosi, kad man pavyko gyventi ir kurti tuo metu, kai šalis išgyveno pačius sunkiausius krizinius momentus. Tai atsispindėjo ir mano darbuose. Dabar irgi, jeigu tik galvoju apie kitą pastatymą, pirmiausia svarstau apie lietuvišką dramaturgiją. Ir jeigu dar ką nors bandysiu statyti, mėginsiu ieškoti kokios nors įdomios medžiagos, susijusios su Lietuva.

– Sovietmečiu teatras turėjo didelę reikšmę, turint galvoje nacionalumo aspektą. Naudojant metaforų kalbą scenoje buvo galima pajusti tautos dvasią ir vienybę. Nors, kaip ir jūsų paties atveju, spektakliai buvo griežtai cenzūruojami, netgi uždrausti rodyti. Šiandien teatro scenoje galima kalbėti iš esmės bet kuria tema, tačiau nors lietuviškumo tematika ir kalbama, tai daroma ne taip ir gausiai. Kaip manote, kas dėl to kaltas – sumenkusi teatro galia, pakitusios vertybės ar dar kažkas kitas?

– Manau, kad iš tikrųjų keičiasi vertybės, o ir į priekį daugiau veržiasi komercinis teatras. Tokios temos, kokios man tada rūpėjo, dabar eina užmarštin. Bet vis tiek ateina nauja karta režisierių, aktorių, ieškančių tokio teatro ir kuriančių būtent tokį teatrą. Negaliu sakyti, kad, kalbant apie save, tai buvo kažkoks išskirtinis atvejis, nes buvo daug kūrėjų, kurie domėjosi ir kūrė tomis temomis.

Komentuoti jaunųjų režisierių darbus dabar nelabai norisi, nes iš tikrųjų daug jų ir nesu matęs. Neseniai atvykau į Lietuvą ir šių metų pastatymų dar beveik nemačiau. Tik po kokio pusmečio susigaudysiu, kaip viskas yra, ir galėsiu pasakyti savo nuomonę. Spręsti iš šalies būtų neetiška. Remiantis tuo, ką esu anksčiau matęs, matau, kad yra šiokių tokių tendencijų mėgdžioti vakarietišką teatrą, daugiau galbūt sliuogiama paviršiumi, būdingas stiprus moderniškumo vaikymasis. Bet vėlgi čia reikia būti ir gyventi kur kas dažniau, kad galėčiau pasakyti savo išsamesnę nuomonę.

Aiškiai matau, kad jaunųjų teatro kritikų kritika yra labai keista – paviršutiniška, dominuoja nuomonių arba siužeto atpasakojimas, o tokių giluminių analitinių straipsnių esu mažai skaitęs.

– Kaip, jūsų akimis, atrodo teatras Amerikoje ir Lietuvoje? Galbūt įžvelgiate esminių skirtumų žvelgdamas ne tik į estetiką, bet ir į kūrybinį procesą?

– Taip, yra didžiuliai skirtumai. Pirma, Amerikoje publika yra vienokia, Lietuvoje – kitokia, nuo kurios irgi daug kas priklauso. Amerikoje labiau klesti internacionalinis teatras, o Lietuvoje tai  mažiau įdomu. Iš tikrųjų daug būtų galima šiuo klausimu kalbėti, bet esminis skirtumas toks, koks slypi gyvenime Amerikoje ir Lietuvoje. Tai visiškai skirtingi pasauliai – žmonės kitokie, tarpusavio santykiai kitokie. Tam tikra prasme man Amerikoje žmonių bendravimas yra malonesnis negu čia, kur žmonės labai nepasitiki vienas kitu, yra nelabai mandagūs, tolerantiški, nelabai gali įsijausti į kitą žmogų. Amerikoje tolerancija yra priimtina kur kas labiau.

– O kaip manote, kur slypi to priežastis – mūsų nacionalinis charakteris, sociopolitinė atmosfera?..

– Man regis, tai yra sovietinės mąstysenos palikimas, kai žmonės vieni kitais nepasitikėjo, įtarė, kad vienas kitą išduoda. Taip jie vis dar jaučiasi. Kai Vilniuje išeini į gatvę, matai, kad daug kas nežiūri vienas kitam į akis, nesišypso. Amerikoje būtų labai keistas dalykas, jeigu tu nusišypsotum, o tau neatsakytų tuo pačiu. Gal Amerikoje tie santykiai yra ir paviršutiniški, negalima sakyti, kad labai gilūs, bet pagarba vienas kitam, mandagumas yra kasdienė gyvenimo norma. To Lietuvoje man labai trūksta.

– Galbūt teatras galėtų tapti tam tikra priemone siekiant keisti žmones?

– Man atrodo, kad teatras iš viso negali būti kokia nors auklėjimo priemonė. Teatras nėra mokykla. Galbūt jis galėtų tik praplėsti žmonių mąstymo horizontą, dvasinį pasaulį. Ugdyti vidinį sąmoningumą yra pagrindinis meno uždavinys.

Po ovacijomis sutikto spektaklio Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius dr. Egidijus Stancikas pakvietė jubiliatus į Didžiąją sceną. Čia jų laukė sveikinimai ir gėlės. E. Stancikas perskaitė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsiųstą sveikinimą. Jame šalies vadovė akcentavo: „Kaip jautrus ir atsakingas kūrėjas Jūs padarėte didelę įtaką Lietuvos teatrui. Tai teatras, kuriame drąsiai keliami žmogaus egzistencijos klausimai, moralinės dilemos. Jūs Lietuvai padovanojote legendą – „Barborą Radvilaitę“.  Jos likimas tapo ir Lietuvos istorijos paralele – esame galingesni už prievartą ir mirtį. Dėkoju už įsimintinus ir visai tautai svarbius kūrybinius darbus, o svarbiausia – už bekompromisį  tvirtos moralės ir drąsos pavyzdį, kurį rodėte ir rodote. Tegul teatro mūzos Jums neša kūrybinį įkvėpimą.“ Taip pat teatro vadovas režisieriui Jonui Jurašui perdavė Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus sveikinimą, kuriame pabrėžiama: „Sukūrėte teatro laboratoriją, kurioje skleidėsi aktorių talentai ir buvo dosniai dalinama patirtis, ryškėjo aktorių individualybės, buvo tiesiamas kelias nepriklausomybės link.“   

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro sveikinimą tą vakarą perduoti  buvo paprašytas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas. Jis jubiliatams negailėjo šiltų ir nuoširdžių žodžių: „Neįsivaizduoju geresnės vietos Jūsų jubiliejui, kaip ši, Kauno dramos teatro scena.  Čia gimė ypatingos idėjos ir vaizdiniai. Jūsų kūrybinė sąžinė ir stipri valia sukūrė drąsius spektaklius. Nežinau, ar nuo to Jūsų gyvenimas tapo lengvesnis, geresnis, tačiau mano kartai tai buvo viltis, tegul ir momentinė. Jūs paskleidėte naujas vertybes, kurios vadavo iš rutinos ir nuobodaus realumo.“ Po to G. Kėvišas įteikė  Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, skirtą režisieriui J. Jurašui ir rašytojai A. M. Sluckaitei. „Už ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už kūrybinę drąsą ir raišką, iniciatyvas inspiruojančią bendruomenę. Už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką,“ –  skambėjo vizito į užsienį išvykusio ir renginyje negalėjusio dalyvauti Kultūros ministro žodis.

Kaune daugiausiai spektaklių sukūrusius menininkus pagerbė ir Kauno miesto savivaldybė. Šventėje dalyvavęs miesto mero pavaduotojas Vasilijus Popovas pilnutėlės Didžiosios scenos žiūrovų akivaizdoje įteikė aukščiausią Kauno miesto savivaldybės apdovanojimą – Santakos I laipsnio garbės ženklą. V. Popovas džiaugėsi galėdamas kartu su kauniečiais ir miesto svečiais sveikinti jubiliatus, nes būtent Kauno teatre įvyko svarbiausi menininkų gyvenimo įvykiai. „Teatras yra Jūsų gyvenimas ir mes labai džiaugiamės, kad šiandien esame kartu“, – sakė vicemeras.

Taip pat pagerbti jubiliatų atvyko ir Lietuvos rašytojų sąjungos atstovė poetė Erika Drungytė. Sujaudinta matyto spektaklio, E. Drungytė išreiškė savo padėką aktoriams ir kūrėjams: „Kaip nuostabu, kad spektaklyje ir kūrinyje, ir su mumis visais kiekvieną dieną, tais, kurie kuriame, yra mirusiųjų ir gyvųjų poetų bendrija –  visada jaučiame tikros kūrybos pamatą. Visada išlieka tai, kas tikra – tikra poezija, tikra proza, tikras teatras. Tai verčia plakti širdį, atsiverti, verkti, mylėti. Miela kolege rašytoja Aušra, gerbiamas režisieriau, visų gyvų ir mirusių poetų bei rašytojų vardu sveikinu Jus ir labai dėkoju.“

Kauno teatro vardu sveikino generalinis direktorius E. Stancikas prisipažindamas, kad sunku padėką išreikšti žodžiais, nes režisieriaus vedami aktoriai augo ir brendo jo sukurtuose spektakliuose kaip aktoriai, asmenybės ir piliečiai.  Taip pat E. Stancikas pasidžiaugė, kad kur kūrėjai bebūtų nublokšti –  į Ameriką, Japoniją ar Vokietiją  – tikraisiais kūrybos namais buvo, yra ir išlieka šis teatras. Vadovas padovanojo knygą, į kurią sudėta pjesė  „Iliada“,  ir perfrazuodamas perskaitė poeto Antano Baranausko eilėrašt, parašytą vyskupui Motiejui Valančiui: „Linksmi ir sveiki, per ilgus laikus, brangiausi Jurašai, būkit pripilti laimės, apsupti meilės, mylistos Dievo netrūkit...“.  Finaliniu sveikinimo akcentu tapo viešnios iš Jungtinių Amerikos Valstijų Jūratės Navickas dovana – Lietuviško ąžuolo lapų vainikas, kuris papuošė režisierių. Po to visi sustoję sugiedojo jubiliatams „Ilgiausių metų“. 

Emocijų kupiną vakarą reziumavo sukaktuvininko J. Jurašo žodžiai: „Esu labai sujaudintas. Šitas teatras yra mano tikrieji namai. Tačiau tai, ką pasiekiau, nebūtų įvykę, jeigu neturėčiau savo kelrodės žvaigždės, savo tikriausio draugo ir meilės bei pasiaukojimo simbolio Aušros.“ Šiuos žodžius palydėjo plojimai, o režisierius tęsė: „Ačiū  jums labai. Neužsitarnavau tokios pagarbos, stengsiuosi ir ateityje, jeigu leis likimas ir geri dangaus ženklai, nuveikti dar ką nors. Pažiūrėjus į skaičių 80, nukrečia šiurpas, tačiau 8 – tai infinity – begalybės ženklas. Esu laimingas šiandien ir  noriu pasidalinti laime ir džiaugsmu su Jumis visais. Ačiū.“ 

Knygynuose netrukus pasirodys rašytojos A. M.s Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“, aprėpianti visą režisieriaus kūrybinį laikotarpį. 

„Jūsų gyvenimas susietas su teatru, kuriame slypi kasdienis nuolatinis darbas, kūrybiniai pasiekimai, nenusakomi įvykiai, susitikimai ir atradimai. Kūrybingai ir nuoširdžiai dirbdamas sukūrėte savotišką teatro laboratoriją, kurioje skleidėsi aktorių talentai, buvo dosniai dalijama patirtis, ryškėjo aktorių individualybės“, – pažymi premjeras A. Butkevičius.

Vyriausybės vadovas padėkojo režisieriui už ištikimybę teatrui ir dovanotą džiaugsmą žiūrovams.

J.Jurašas sukūrė spektaklių Lietuvos rusų dramos, Šiaulių dramos, Lietuvos dramos teatruose. 1967–1972 metais buvo Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, vėliau pašalintas iš pareigų dėl politinių motyvų.

Daugelis spektaklių, J.Jurašo pastatytų Lietuvoje, buvo uždrausti arba rodyti cenzūros pakeisti. 1974 metais menininkas emigravo – gyveno Austrijoje, Vokietijoje, vėliau JAV. Pastatė spektaklių JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados teatruose. 1990–1992 metais režisavo Kauno dramos teatre, JAV ir Kanados aukštųjų mokyklų kviestinis profesorius.

2009 metais režisierius gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą.

Žymiausi darbai – „Barbora“ pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, Aušros Marijos Sluckaitės „Balta drobulė“ ir „Antigonė Sibire“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ ir kt.

Pasvirusi šachmatų lenta, žvilgantys šarvai, aktorės šešėliai, mirties neišvengiamumo nuojauta ir karališkumo dvelksmas. Toks reginys laukia teatro mylėtojų lapkričio 22, 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia gastroliuos Nacionalinis Kauno dramos teatras, pristatantis pirmąją sezono premjerą, režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Barbora“ pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“.

Spektaklio kūrėjas Jonas Jurašas, po daugiau nei 40 metų atveria  naują viziją į Barboros Radvilaitės istoriją. Graudi meilės lyrika, magiškas ryšys tarp Žygimanto Augusto ir Barboros pakeičiamas Aktorės transformacija į karalienės Barboros asmenybę.  Režisierius kviečia sužaisti pasąmonės vingiuose šachmatų partiją ir pažvelgti į Barborą ne kaip į laisvės simbolį, grožio ikoną, meilės objektą, o gyvą žmogų. Aktorė, siekdama susitapatinti su Barboros likimu, susitinka su įsivaizduojamais personažais.

Režisierius it šachmatų figūras dėlioja antraeilius personažus ir tokiu būdu sukuria metaforomis grįstą teatrinį pasaulį. Hipnotizuojančios muzikos fone šachmatinės figūros žaidžia tarp gyvenimo ir mirties, teatro ir istorijos. Žmonės tampa figūromis, aktoriai – personažais, kūryba – ginklu... Konfrontacija tarp kūrybos ir likimo, šacho ir mato, kviečianti žiūrovą sukurti savo ėjimą šiame žaidime.

Režisierius– Jonas Jurašas

Adaptacijos autorė – Aušra Marija Sluckaitė

Scenografas  – Mindaugas Navakas

Kostiumų dailininkė – Jolanta Vazalinskienė

Kompozitorius – Linas Rimša

Choreografija – Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis 

Vaidina: Eglė Mikulionytė, Dainius Svobonas, Saulius Čiučelis, Ugnė Žirgulė,  Inga Mikutavičiūtė, Gintaras Adomaitis, Tomas

Erbrėderis, Egidijus Stancikas,  Vaidas Maršalka,  Gintautas Bejeris, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis,  Edgaras Žemaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 

Lapkričio  22, 23 d. 18 val. Didžioji scena

Trukmė – 2 val. 40 min.

Dviejų dalių spektaklis