Sostinėje bilietai į šį spektaklį greitai išperkami.

Kazio Binkio parašytos dramos centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, kaltinamas vagyste jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis.

Tai jautri ir įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.

Režisieriaus J. Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą.

Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo.

Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus bei absolventus.

Per dešimtmetį spektaklyje pagrindinius gimnazistų Petro ir Jasiaus vaidmenis kūrė skirtingų J. Vaitkaus laidų studentai.

Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.

Pasak J. Vaitkaus, šiandien yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia.

„Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo“, – sakė režisierius.

„Turime gražią tradiciją sveikinti 100 metų sukaktį mininčius Kauno rajono žmones, tačiau 103 metų sukaktuvininkui ranką spaudžiu pirmą kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad turite tokią gražią ir rūpestingą šeimą. Tai didžiausia laimė ir prasmė gyventi dar ilgiau“, – sveikindamas jubiliatą kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

J. Vaitkus gimė 1920 m. rugsėjo 14 d. netoli Šiluvos esančiame Vilkiškės kaime, ūkininkų šeimoje. Vaikystėje padėdavo tėvams, pas dėdę ganydavo karves ir mokėsi siuvėjo amato. Vietinėje mokyklėlėje baigė tris klases.

Antrojo pasaulinio karo metu dirbo siuvėju fronte: keliavo kartu su kareiviais, taisė ir siuvo jiems uniformas iki pat karo pabaigos. Vėliau grįžo į Vilkiškės kaimą, dirbo įvairius ūkio darbus.

1950 m. susituokė su kraštiete Vitalija. Porai gimė trys vaikai: dukra ir du sūnūs. Vėliau šeima atsikraustė į Sargėnus, kur gimė dar vienas sūnus.

J. Vaitkus dirbo pagalbiniu darbininku-kelininku ir tiesė pirmuosius kelius ir šaligatvius Akademijoje. Vėliau grįžo prie savo specialybės ir siuvimo fabrike tapo kontrolieriumi – važinėdavo po visą Sovietų Sąjungą, taisydavo nekokybiškus gaminius. Ten dirbo iki pensijos, vėliau dar kelerius metus sargavo parduotuvėje.

Su žmona santuokoje praleido 67 metus, iki pat jos mirties. Dar šių metų pradžioje vyras gyveno vienas Sargėnuose, savarankiškai rūpinosi savimi ir savo buitimi. Susilpnėjus sveikatai, atsikraustė pas sūnų Antaną, čia gyvena iki šiol.

Ilgaamžis visą gyvenimą buvo religingas: kiekvieną sekmadienį lankydavosi Mišiose, kiekvienais metais – Šiluvos atlaiduose, rėmė „Marijos radiją“, o šių metų pradžioje bažnyčios statyboms paaukojo nemažą pinigų sumą.

Sūnus Antanas tėtį apibūdina kaip teisingą ir sąžiningą žmogų, kuris, kol leido sveikata, buvo aktyvus bendruomenės narys. Antanas dėkingas tėvui už suteiktą galimybę mokytis aukštojoje mokykloje, už įskiepytą dorovingumą ir teisingas vertybes.

„Lietuvos rusų dramos teatro aktorius gerai pažįstu, jie kilnūs žmonės. Atsakingai dirba, visiškai atsiduoda teatrui, įsiklauso į mano sumanymus. Repeticijose skatinu juos reaguoti taip, kaip patys jaučia, o aktoriai daug sprendimų ir patys pasiūlo. Nuoširdžiai ačiū visiems, su kuriais visą šį laiką dirbau Lietuvos rusų dramos teatre. Nesakau „sudie“, bet „iki pasimatymo!“, – pranešime spaudai teigė J. Vaitkus.

Išėjimo iš teatro priežasčių režisierius nenurodė.

Jis toliau prižiūrės šio teatro didžiojoje scenoje savo sukurtus spektaklius, tvirtina teatras.

Oficialus režisieriaus atsisveikinimas vyks šeštadienį. Rusų dramos teatro scenoje bus rodomas vienas iš labiausiai lankomų repertuarinių spektaklių – J. Vaitkaus režisuotas „Eugenijus Oneginas“.

J. Vaitkaus spektaklių pastatymai numatyti kituose Lietuvos ir užsienio teatruose, Rusų dramos teatre režisierius planuoja statyti vieno iš originaliausių lenkų dramaturgų Stanislawo Witkiewicziaus-Witkaco (Stanislavo Vitkevičiaus-Vitkaco) pjesę „Pelkių vištelė“. 

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J. Vaitkus 2008–2018 metais buvo šio teatro direktorius, pastaruoju metu ėjo vyriausiojo režisieriaus pareigas. 2018-aisiais baigiantis jo kadencijai, režisierius sulaukė kelių moterų viešų kaltinimų dėl nederamo seksualinio elgesio ir nusprendė nebesiekti direktoriaus posto. Jį pakeitė konkursą laimėjusi Olga Polevikova.

Per vadovavimo teatrui dešimtmetį J. Vaitkus sukūrė per dešimt spektaklių, sudarančių vadinamąjį teatro „aukso fondą“, tarp jų – „Eglutė pas Ivanovus“, „Eugenijus Oneginas“, „Septynios gražuolės“, „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, „Karalius Lyras“ ir „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“.

Spalvingas pagrindinis vaidmuo

Šiomis dienomis publika gali išgirsti du spalvingus Don Žuanus, į spektaklį įvesta ir daugiau naujų solistų.

Ketvirtadienį parodytoje operoje Don Žuano partiją atliko perspektyvus kviestinis baritonas Žygimantas Galinis. Jis jau žinomas sostinės publikai, vaidino daugelyje pastaraisiais metais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) išleistų premjerų. Jį buvo galima pamatyti spektakliuose „Don Karlas“, „Kapulečiai ir Montekiai“, „Penki Merės stebuklai“, „Post futurum“, „Kandidas“ ir kt.

Jei Ž. Galiniui Don Žuano vaidmuo jau nėra naujas, tai žymus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas M.Rojus šią partiją penktadienį atliks pirmą kartą. Balsingasis žemaitis M. Rojus, kurio plataus diapazono balsas lyginamas su garsiojo Placido Domingo balsu, jau du kartus buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui: pernai už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, o prieš dešimtmetį – už Kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“. Gaila, bet apdovanojimas solistą iki šiol aplenkdavo. Gal lemtinguoju bandymu taps Don Žuanas?

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas M.Rojus šią partiją penktadienį atliks pirmą kartą.

Kritikai įvertino palankiai

Don Žuano tarno Leporelo vaidmuo atiteko premjeriniuose spektakliuose puikiai pasirodžiusiam solistui Igoriui Bakanui. Klaipėdoje karjerą pradėjęs baritonas šalies vardą garsina užsienio scenose – jam teko pasirodyti ne tik Vakarų Europoje, kur jau spėjo pelnyti klausytojų palankumą, bet ir Los Andžele (JAV). „Negalima nepastebėti stipraus vaidmens atlikėjo – I. Bakano Leporelo. Komiškas Don Žuano tarno vaidmuo I.Bakanui nepaprastai tiko, jį kurti solistui sekėsi natūraliai ir lengvai. Šį Leporelą drįsčiau pavadinti genialiai komišku, tuo „tamsiuoju arkliuku“, suteikusiu pastatymui ryškių, kartais net kiek prieštaringų spalvų“, – po premjeros rašė muzikologė Rasa Murauskaitė (Mylėti, nekęsti ir nevaldomai kvatotis. 7md.lt, 2019-05-24).

Žavingąja Dona Ana, neskubančia tikėti meiliais Don Žuano žodeliais, ketvirtadienį scenoje tapo sopranas Agnė Stančikaitė. Jos pasirodymą premjeroje taip pat palankiai įvertino operos kritikai. LNOBT solistė yra dainavusi operose „Bohema“, „Post futurum“, „Turandot“.

Donos Anos sužadėtinio Don Otavijaus vaidmuo teko Tadui Jakui, o meilikautojo paliktos Donos Elvyros partiją atliko žavioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė, kuri, anot recenzentės muzikologės Beatos Baublinskienės, premjeroje paliko „puikų įspūdį gražiu mocartišku vokalu ir natūralia, gyva vaidyba“ (Dainininkų teatras klaipėdiečių „Don Žuane“ atvėrė naujų žvaigždžių. lrytas.lt, 2019-05-23).

Į nuotakos apgaudinėjamą Mazetą persikūnijo artistiškumu ir ypatingu balsu garsėjantis Kšištofas Bondarenka, jo žmonelės Cerlinos partiją pirmą kartą atliko ilgametė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rasa Ulteravičiūtė. Tašką Don Žuano istorijoje padėsiančio grėsmingojo Komandoro, arba Akmeninio svečio vaidmuo ketvirtadienį parodytoje operoje atiteko Valdui Kazlauskui.

Penktadienį spektaklyje Dona Ana taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Petrauskaitė, Dona Elvyra – žinoma solistė Gabrielė Kuzmickaitė, o Komandoru – Vilius Trakys.

Sugrįžo dirigentas J. Wallnigas

Diriguoti „Don Žuano“ spektaklių į Klaipėdą sugrįžo pastatymo muzikos vadovas, žymus austrų dirigentas Josefas Wallnigas. 1980 m. jis tapo „Mozarteum“ universiteto profesoriumi, o 2006 m. Zalcburge įkūrė Mozarto operų institutą (MOI), kuris iškovojo autoritetą tarp pasaulio muzikų. Profesorius J. Wallnigas laikomas Austrijos, Zalcburgo ir W.A.Mozarto muzikos ambasadoriumi: keliaudamas po pasaulį, jis veda W. A. Mozarto muzikos interpretacijos meistriškumo kursus.

„Šios operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gana aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė. Svarbiausias operos pasisekimo garantas – įspūdingas dirigento, W. A. Mozarto muzikos specialisto J. Wallnigo darbas. Maestro savo santūria energija, filigranine dirigavimo technika, W. A. Mozarto muzikos stiliaus pojūčiu bei supratimu užbūrė ne tik publiką, bet ir orkestrą, grojusį pakylėtai, tarsi įgavusį antrąjį kvėpavimą“, – po „Don Žuano“ premjeros konstatavo muzikologė Daiva Kšanienė.

„Don Žuano“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo J. Vaitkus, scenografiją spektakliui sukūrė Gintaras Makarevičius, ryškius stilizuotus kostiumus – Sandra Straukaitė.

Ši premjera, naujai pažvelgianti į chrestomatinę rusų ir pasaulio literatūros asmenybę ir taps įspūdinga įžanga į teatro sezoną, kuriame numatytos penkios premjeros pagal klasiką ir šiuolaikines pjeses.

Naujo sezono startą skelbiančio LRDT vadovė Olga Polevikova neabejoja naujų kūrybinių teatro metų sėkme ir dar didesniu žiūrovų susidomėjimu, kurio netrūko ankstesniojo sezono spektakliams. „Šį sezoną pradedame labai galingai – režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio premjera. O šio sezono mūsų sumanymas – teatro repertuare klasikos pastatymus supinti kartu su šiuolaikine drama, kurios teatruose nėra daug, o ir mūsų teatre šiuolaikinė dramaturgija dar priimama dažnai gana skeptiškai. Stengsimės šiuolaikines pjeses pristatyti taip įdomiai, kad žiūrovai jas priimtų ir dabarties dramaturgija taptų stipri, rimta mūsų repertuaro dalis“, – sako teatro vadovė Olga Polevikova.

Pirmąja sezono premjera režisierius J. Vaitkus ryžosi šiuolaikiniam žiūrovui priminti apie prigimtinį tiesos, teisingumo poreikį ir savo spektakliais supurtyti, prižadinti apsnūdusią, pramogomis bei melu persisotinusią visuomenę. Būsimo spektaklio žanrą režisierius apibrėžia kaip „futuristinę metamorfozę ir atsisveikinimo koncertą“, įkvėptą ankstyvosios didžiojo lyriko, rusų ir pasaulinės literatūros klasiko V. Majakovskio (1893–1930) poezijos, pjesės „Majakovskis. Tragedija“, 1913, bei dviejų poemų: „Debesis su kelnėmis“, 1914, „Fleita – nugarkaulis“, 1915. Simboliška, kad didžiojo poeto kūryba į LRDT sceną grįžta daugiau nei po 50 metų – pastarąjį kartą mūsų teatre V. Majakovskio „Blakę“ yra statęs režisierius Leonidas Lurje 1962 m.

Režisierius J. Vaitkus sako, kad ir V. Majakovskis savo gyvenime sprendė ir mūsų laikams aktualias problemas – valstybines, politines, ideologines, poezijos, kultūros ir meno vietos visuomenėje. „Dabar teatras atsidūręs aklavietėje ar skerskelyje, galvoja, ar jis išvis reikalingas, koks jis reikalingas, ar kitos kultūros įstaigos reikalingos, tokie atgarsiai ir užsienyje sklinda... Čia  teatro žmonėms yra apie ką pagalvoti. Majakovskio laikmetis, gyvenimas ir aistra priartina mus iki jo situacijos, o tos problemos yra tokios akivaizdžiai matomos girdimos ir jaučiamos , kad kažkokių ypatingų naujovių spektaklyje nėra reikalo atskleisti arba suaktualinti medžiagą, ji ganėtinai aktuali tiek menininko, tiek kūrybos, tiek meno vietos visuomenėje prasme. Man buvo įdomu tik surasti tas sąšaukas, ir aktoriams tai įdomu“, – sako J. Vaitkus.

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sako, kad dabartinis LRDT pastatas yra geriausias erdvės, scenos ir žiūrovų salės santykio ir proporcijų  prasme, išsiskiriantis puikia akustika, todėl jam malonu čia kurti jau trečią spektaklį, kurį režisuoja J. Vaitkus. „Majakovskis yra tikrai rimtas kūrėjas, o jį analizuoti labai svarbu kaip asmenybę, kūrėją, įsivėlusį į politinius perversmus ir suniokotą kaip žmogų ir menininką. Mano sukurtus kostiumus aktoriai labai gerai priėmė, nors pradžioje ir buvo kiek nusigandę“, – juokavo J. Arčikauskas.

Spektaklio muzikos ir vaizdo projekcijų autorius – ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Shymko, choreografiją kuria Pavelas Fokinas. Spektaklyje dviem sudėtimis vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, o scenoje žiūrovai pamatys net keturis skirtingus Majakovskius ir dvylika nuotakų!

Majakovskio didžiausios gyvenimo meilės Lilijos Brik vaidmenį kurianti aktorė Aleksandra Metalnikova sako patyrusi didelį stresą, kai gavo šį vaidmenį. „Tai iš tikrųjų labai sudėtingas vaidmuo, Lilija Brik buvo sudėtinga moteris. Jei man reiktų kurti jos dokumentinę versiją, gal būtų paprasčiau, negu jos futuristinis vaizdas. Ta moteris turėjo tokią energetiką ir galią, kad buvo visiškai užvaldžiusi vyrus, nors nebuvo nei labai graži ar išvaizdi. Kankindama Majakovskį, ji buvo įsitikinusi, kad iš tos kančios ir gimsta geriausios jo eilės“, – sakė fatališką moterį įkūnijanti A. Metalnikova.

Poeto – paprasto jaunuolio vaidmenį kuriantis Valentinas Novopolskis, pasak režisieriaus, galėtų suvaidinti visus Majakovskio įvaizdžius. Aktorius sako, kad jam labai įdomus šis vaidmuo, o pažintis su Majakovskiu jam kažkada ir prasidėjo būtent nuo poeto meilės eilėraščių, kuriuose atsiskleidžia visos meilės ir pavydo spalvos, neįtikėtinas operavimas žodžiais, pasiekiančiais pačią širdį.

Poetą – geležinį, pirmoje spektaklio dalyje akis į akį susiduriantį su provokuojančia minia, spektaklyje vaidins Valentinas Krulikovskis. Aktorius sako norintis, kad tai būtų ne paskutinis spektaklis, kuriamas šios kūrybinės grupės. „Pavydžiu pats sau ir savo kolegoms, dirbantiems su tokiais žmonėmis, tai tikrai neeilinis spektaklis ir J. Vaitkaus biografijoje. Spektaklis tikrai „veža“, labai geros emocijos jame vaidinant net ir tokį nelengvą personažą“, - neabejoja V. Krulikovskis.

Premjerinis spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ žiūrovus kvies ir rugsėjo 21 d.  Jis bus dviejų dalių su žaidybine pertrauka, kurioje žiūrovų lauks staigmenos.

Netrukus po pirmosios sezono premjeros. spalio 11 d. LRDT Mažojoje salėje žiūrovų laukia dar viena naujiena - premjera „Mirusios sielos. Skaitant Gogolį“. Šio pastatymo pagal rusų klasiko kūrybą režisierius, inscenizacijos autorius – Aleksandras Marčenka, o vaidins mūsų teatro grandai Tatjana Genzel, Aleksandras Agarkovas ir Jurijus Ščiuckis. Projekto partneris – „Bardai LT“.

Iki Naujųjų metų LRDT Didžiojoje salėje pasirodys ypatinga premjera – Stiveno Sondheimo (Stephen Sondheim) miuziklas „Into The Woods“, užkariavęs Brodvėjaus scenas, pagal jį neseniai buvo pastatytas ir filmas su garsiomis kino žvaigždėmis. Daug Lietuvos scenos žvaigždžių žėrės ir Viliaus Malinausko režisuotame miuzikle, kuriam daugybę įspūdingų kostiumų kuria dailininkė  Jolanta Rimkutė.

Kitų metų pirmojo pusmečio planuose – rygietės režisierės Laros Surkovos spektaklis „Kalnelis“ pagal pjesę, kurią išrinko žiūrovai iš trijų vasarą teatre parodytų eskizų, sukurtų režisūrinės  laboratorijos metu. Kitų metų pavasarį pasitiksime su Filipo Losio iš Talino spektakliu pagal geriausia šių metų pjese pripažintą Michailo Durnenkovo „Utopiją“, pelniusią aukščiausią Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ apdovanojimą.

LRDT sezoną karūnuos Michailo Bulgakovo šedevras „Meistras ir Margarita“, kurio imsis mūsų teatro žiūrovams jau pažįstama režisierė Juliana Laikova iš Maskvos.

Žiūrovus jau pirmoje premjeroje pasitiks atsinaujinusi Didžioji salė – čia įrengti patogesni krėslai, svetingesnis žiūrovams tapo teatro balkonas trečiame aukšte, taigi labai laukiame visų mūsų teatro bičiulių.

Režisierius J. Vaitkus sako, kad poetas V. Majakovskis, dar vadinamas proletariato revoliucijos dainiumi, yra išskirtinis savo drąsia laikysena, vidine laisve, ištikimybe savo idėjoms. „Gal ir stebėtina, bet nemažai mano sutiktų žmonių, taip pat ir lietuvių, mėgsta Majakovskio poeziją, iš mokyklos laikų prisimena jo chrestomatinių eilių, o tragiško likimo ir kūrybos briaunos irgi skatina iš laiko perspektyvos gilintis į žmogaus ir kūrėjo santykį su ideologine sistema“, – sako LRDT vyriausiasis režisierius J. Vaitkus.

– Ryžotės pristatyti Lietuvos rusų dramos teatre prieštaringai vertinamą, lyg ir primirštą ar nebeaktualų revoliucinį poetą V. Majakovskį ir jo laikmetį. Kas paskatino rinktis šį autorių ir situaciją?

– Mūsų teatre šis pasirinkimas sutiktas palankiai, kai kurie jaunesnės kartos aktoriai man netgi dėkojo, kad statomas spektaklis pagal V. Majakovskį, jis yra iki šiol mėgstamas poetas. Išskirtinis ir savo ideologijos, ir asmenybės prasme, ir gyvenimo bei kūrybos kontrastu. O ir jo tragiška baigtis intriguoja, ir tai, kaip jis vertino savo vaidmenį revoliucijoje, kuriai daug atidavė ir visgi buvo išduotas artimiausių bendražygių.

Manau, kad Majakovskio tema yra velnioniškai aktuali su visom savo išvaržom ir netikėtumais, šių laikų politiniais ėjimais, veidmainystėm, partiniais perbėgimais, ideologine kaita, savo partinės linijos pametimu.

Ilgainiui gyvendamas matau, kad žmonės ir po šimto metų nesikeičia. Gal tik dabar pasidarė kaip šiukšliadėžės – priima visas į juos metamas šiukšles, svarbu tik, kad iš to būtų jiems naudos. Ir suprantu, kad tokia žmogaus prigimtis, jeigu jis neįjungia savo vidinio cenzoriaus, vidinio prokuroro, vidinio teisėjo – Sąžinės. Jeigu ją sugebama užminti, paminti ir sudoroti, nepaisant jos balso per kažkokius išbandymus, ligas ar sapnuose. Man taip atrodo.

Visos to meto temos, aktualios ir mums, skamba Majakovskio kūryboje, kaip girdėsim ir spektaklyje, „visa tai rašiau jums, vargšės žiurkės“. Pirmąją jo pjesę „Tragedija. Majakovskis“ ėmiau kaip pagrindą inscenizacijai, bet bus ir poemų fragmentų, eilėraščių, medžiagos iš poeto pasirodymų publikai ir protokolas iš jo paskutinio koncerto Kijeve, skirto kūrybos 20-mečiui.

– Bene ryškiausia spektaklio tema ir bus kūrėjo ir visuomenės tarpusavio nesupratimas, net priešprieša?

– Čia priešprieša kūrėjo ne su visuomene, o su ta įbauginta, sistemos lengvai valdoma visuomenės dalimi. Visais laikais, kai kūrėjas nebeatitinka vyraujančios ideologijos, ant jo užsiundomi tam tikri žmonės, samdomi, perkami, ir jie vykdo užduotį beatodairiškai, be jokių skrupulų, siekdami sunaikinti, sukompromituoti, sugriauti ar bent jau apkartinti jo gyvenimą.

Bet Majakovskio istorija ypatinga tuo, kad jis save laikė revoliucijos apaštalu, ir savo poemą pavadino „Tryliktas apaštalas“, tik kai jam buvo pagrasinta katorga, sutiko su „draugais redaktoriais“ ir svarstė pavadinti „Smarve kelnėse“, bet pervadino „Debesimi kelnėse“, nors pačioje poemoje nieko nekeitė. Tai provokuojantis pavadinimas, taip palikome ir spektaklio pavadinime.

Man Majakovskis – pati tragiškiausia figūra, neabejotinas talentas, iki galo išlikęs savimi, turėjęs visišką vidinę laisvę baimės ir prisitaikymo atmosferoje. Jei jis ką nors garbino, tai tik savo valia, bet ne pagal kieno nors dūdelę. Taip, jis pašlovino Leniną, nes nuoširdžiai jį idealizavo ir juo tikėjo, bet niekada nepagarbino Stalino, nebuvo partijos narys, o vėlyvose pjesėse „Blakė“ ir „Pirtis“ akivaizdžiai parodė, kaip iškrypsta sistema, ir tai, manau, nulėmė Majakovskio pražūtį.

V. Majakovskis – poeto pavyzdys, kuris nuoširdžiai įtikėjo savo idėja ir tapo valdžios ideologų priešu, kuriems susidoroti su kūrėju – vienas malonumas, net ir buvusių draugų, mylimųjų rankomis.

Meilės tema irgi bus labai svarbi spektaklyje – čia matysime keturis skirtingus Majakovskius ir net dvylika nuotakų!

– Meilės tema yra dvejopa – tai ir totali poeto meilė moteriai, ir jo meilė idėjai, už kurią jis nuo ankstyvos jaunystės kalėjo ir be nuolaidų kovojo.

– Spektaklyje Majakovskį įkūnija keturi personažai, kovojantys tarpusavyje. Poetas bedievis, kuris įtikėjo, kad žmogus yra visagalis, kuris net pasikėsina į Mariją, pasityčioja iš Kristaus. Taip pat yra Poetas jaunuolis, Poetas revoliucijos šauklys ir Poetas geležinis, tarsi apibendrinantis visus keturis. Ir visi keturi pabaigoje pakelia ranką prieš save.

Dvylika mylimųjų – apytikriai tiek jų ir buvo poeto gyvenime, kai kurios po jo mirties nusižudė. Tik ne jo legendinė mylimoji Lilija Brik, kaip aiškėja iš dokumentinės medžiagos, buvusi čekistė, kaip ir jos vyras Osipas Brik, draugavęs su Majakovskiu, redagavęs jo kūrinius. Sutuoktiniai Brikai poetą globojo, jis toje šeimoje gyveno, jai tarnavo. Majakovskis buvo įsimylėjęs Liliją, apakęs iš meilės, o ji po jo mirties pasisavino visą poeto kūrybą, kurios, poeto valia, jai priklausė tik dalis. Poeto gyvenime buvo ir kitų moterų, su kuriomis jis norėjo kurti šeimą, normalių šeimyninių santykių. Paskutinė jo mylimoji buvo aktorė, irgi ištekėjusi, jiedu susitikinėjo slapta. Be visų asmeninių peripetijų, galiausiai poetas jautėsi patekęs į politinę-ideologinę aklavietę, iš kurios nebuvo kelio atgal, o išeitis buvo tragiška.

– Intensyvios repeticijos jau vyksta Didžiojoje scenoje, čia gimsta futuristinė metamorfozė ir atsisveikinimo koncertas – taip įvardijote žanrą. Kaip sekėsi inscenizacijoje dėlioti Majakovskio kūrybos palikimą – tris savarankiškus kūrinius ir paskirus eilėraščius į logišką nuoseklią visumą?

– Inscenizaciją rašyti buvo tikrai nelengva, nes yra labai daug medžiagos, kurios pakaktų dar dviem spektakliams. Bet man norėjosi aprėpti visapusišką ir įvairių metų jo kūrybą, remtis į dramaturginę medžiagą – į pirmąją pjesę „Tragedija. Majakovskis“, kadangi ten yra visų jo temų užuomazgos.

Futuristų ideologija yra pagrįsta italų poeto Filipo Tomazo Marinečio (Filippo Tomaso Marinetti) manifestu, kuriame kviečiama sunaikinti visą ligtolinę kultūrą. Ir tai buvo daroma, prisiminkim kad ir caro Žiemos rūmų meno kūrinių, kitų vertybių niokojimą Spalio perversmo metu.

Kaip ir futuristų kūryba, spektaklio faktūra bus šiurkšti, ypač konfliktų prasme. Tai labiausiai bus matoma atsisveikinimo koncerte, kai Majakovskis pajuto, kad bendrauti ir klausytis jo atėjo ne šiaip publika, o specialiai užsakyti, papirkti žmonės. Jis bandė jiems nuoširdžiai aiškinti savo kūrybos principus ir pažiūras, bet, kaip matosi iš to renginio protokolo, suprato – jam nebėra kelio nei pirmyn, nei atgal, kaip vėliau pats sakė: „Mane pervažiavo laiku.“ Taigi sovietų ideologai puikiai išmanė savo darbą, nė vieno žingsnio Majakovskis nežengė be jų žinios.

– Dirbate su bendražygiu dailininku Jonui Arčikausku, taip pat Lietuvoje lyg ir negirdėtu muzikos ir vaizdo projekcijų kūrėju Oleksandru Shymko. Žiūrovų laukia ir įdomus choreografo Pavelo Fokino darbas. Žiūrovai turbūt gali tikėtis režisūrinio-vizualinio-garsinio netikėtumo, kaip ir Majakovskio smūginio futurizmo?

– Oleksandr Shymko yra vienas iš garsiausių ukrainiečių kompozitorių, jis sukūrė muziką ir mano spektakliui „Tautos priešas“ Kijeve. Choreografiją kuria Pavelas Fokinas, dėstęs mano studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbęs Klaipėdos muzikiniame teatre. Jo dukra, irgi baleto artistė, pasirodys šiame spektaklyje.

Spektaklyje vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, juos gerai pažįstu, jie kilnūs žmonės. Atsakingai dirba, visiškai atsiduoda teatrui, įsiklauso į mano sumanymus, repeticijose skatinu juos reaguoti taip, kaip patys jaučia. Aktoriai daug sprendimų ir patys pasiūlo, nes gerai pažįsta rusų poeziją, gilinosi į medžiagą apie Majakovskį ir futuristus.

Norėtųsi, kad spektaklis būtų stiprus futuristinis meninis vizualinis smūgis, bet dar daug reikia nuveikti, kad ir apvaldyti Jono Arčikausko kostiumus antrame spektaklio veiksme, kuris ir bus ta futuristinė metamorfozė, su žaidybiniais elementais. O pirmasis veiksmas – tai atsisveikinimo koncertas. Žiūrovai gali ruoštis staigmenoms prieš spektaklį ir trumpos pertraukos metu. Bet gal palikime intrigos?

– Palikime. Ačiū už pokalbį.

Su režisieriumi J. Vaitkumi kalbamės apie būsimąjį operos pastatymą, kuriame netikėtų donžuanizmo apraiškų žadantis ieškoti režisierius nesibodės įvesti ir naujų veikėjų.

– Ar statyti „Don Žuaną“ buvo Jūsų sena svajonė?

– Tiesą pasakius, savo svajonę iš dalies jau įgyvendinau statydamas filmą „Don Žuanas“ (1988 m.) pagal W. A. Mozarto muziką ir ganėtinai primityvų, tiesmukišką Lorenzo da Ponte parašytą operos libretą. Muzika savo demonišku sugestyvumu geniali, tačiau operos personažų dialogai neretai primena vodevilį. Būtent dėl šios priežasties „Don Žuaną“ geriau atlikti originalo kalba. Taip mūsų publika savo dėmesį labiau sutelks į muziką, o ne į tekstą.

Bet kuriuo atveju pagrindinė operos idėja, manyčiau, išlieka nepakitusi:  donžuanizmas yra tiek vyriškas, tiek ir moteriškas reiškinys, slypintis kiekviename iš mūsų.

– Kaip apibrėžtumėte donžuanizmą?

– Nėra idealaus Don Žuano, tinkančio visoms be išimties. Negalėtų būti ir idealios Don Žuanės, kuri taptų priimtina visiems.

Kino versijoje buvo svarbus pats operos teatro, kaip pastato su senų rūbų ir rekvizito sandėliais,  grimerinėmis, gyvais darbuotojais ir slankiojančiais jau mirusių fantomais, demonizmas. Kuo ne Don Žuanas yra kur nors  prie veidrodžio plinkančius plaukelius besišukuojantis budintysis? Arba - viską valdantis dirigentas? Arba mimansas, frakuoti orkestrantai, šiaip kaukėtos figūros ir jų šešėliai?..

– Ko reikia kokybiškam operos pastatymui sukurti?

– Visų pirma reikia, kad garsiausių pasaulio operų libretai būtų  kokybiškai išversti į lietuvių kalbą. Tuomet teatrai naudotųsi galimybe rinktis: kas turės įvaldžiusių originalų tekstą solistų - dainuos itališkai, kas neturės – verčiau nejuokins žiūrovų ir dainuos gimtąja kalba. Turime puikių vertėjų, kurie gavę libretų vertimo užsakymą jį atliktų su išmanymu ir kūrybine jautra.

– „Don Žuanas“ – viena iš dažniausiai teatruose statomų W. A. Mozarto operų. Ar sieksite kuo nors išsiskirti?

– Taip, pastatymas bus ypatingas, nes operos veikėjų ratas palaipsniui pasipildys keistomis būtybėmis, kurios bandys prisitaikyti, dalyvauti ir netgi įtakoti personažų gyvenimą. Taip pat šiame pastatyme bus Cerlinos ir Leporelo scena, kurią pats kompozitorius operon įterpė jau išvydęs pirmąją „Don Žuano“ premjerą. Joje iš naivios, nuoširdžios kaimietukės Cerlinos galiausiai „išsirita“ isteriškai klykaujanti bobšė mušeika!

– Ko tikitės iš kitų būsimojo spektaklio komandos narių?

– Scenografija bus palanki greitai scenos transformacijai, o tai puikiai išmano Gintaras Makarevičius. Rūbai bus ypatingi, nes juos kurs Sandra Straukaitė. O iš solistų tikiuosi organikos, nuoširdumo ir tikėjimo, perteikiant  savo įkūnijamų personažų emocijas bei siekius.

– Pateisinti ar nuteisti Don Žuaną? Kaip jūs atsakytumėte į tokį klausimą?

– Jo negalima nei nuteisti, nei išteisinti. Jis yra ir liks gyvybiškai svarbi pilnakraujo gyvenimo spalva.

Akademijos ketvirtadienį atsiųstame pranešime spaudai sakoma, kad tyrimo metu iš šiuo metu studijuojančių studentų skundų dėl J. Vaitkaus elgesio negauta, tačiau studijas baigę absolventai patvirtino, jog režisierius elgėsi neetiškai, jo veiksmuose trūko pagarbos žmogaus orumui.

„Tyrimo metu surinkti išsamūs duomenys patvirtino, kad prof. Jonas Vaitkus, parinkdamas dėstymo metodus bei bendraudamas su Akademijos studentais, nesilaikė etiškų asmeninių santykių, atsakomybės ir pagarbos normų“, – teigiama pranešime.

J.Vaitkaus pažeidimai pranešime spaudai nedetalizuojami aiškinant, kad tyrimo metu surinkta informacija liečia asmeninius, privataus gyvenimo aspektus, o paaiškinimus teikę asmenys nepageidavo atskleisti informacijos viešai ir būti identifikuoti.

Sprendimą dėl poveikio priemonių J. Vaitkaus atžvilgiu turėtų priimti rektorius Zbignevas Ibelgauptas. Etikos komiteto sprendimas taip pat dar gali būti skundžiamas akademijos Senatui.

„Akademija pabrėžia, kad bet koks akademinės bendruomenės nario elgesys, turintis psichologinio smurto, netolerancijos, nepagarbos žmogaus orumui, diskriminacijos ar priekabiavimo požymių nebus toleruojamas akademinėje aplinkoje“, – sakoma LMTA pranešime.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, LMTA dėstytoją J. Vaitkų nederamu elgesiu kaltina kelios moterys – scenografė Simona Biekšaitė, asistente dirbusi Judita Juknelė, buvusi studentė Eglė Lekstutytė, Jungtinėse Valstijose gyvenanti aktorė Rita Sistrunk ir dar viena mergina, portalui delfi.lt sutikusi kalbėti anonimiškai.

J. Vaitkus viešai paskelbtus kaltinimus dėl netinkamo seksualinio elgesio vadina dalimi šmeižto kampanijos, kurią vykdo Rusijos propagandiniai kanalai.

Po merginų liudijimų režisierius beveik mėnesį buvo nušalintas nuo darbo su studentais, bet kovą į pareigas grąžintas.

Ikiteisminį tyrimą dėl J. Vaikaus veiksmų vasarį pradėjo ir teisėsauga.

Tyrimą dėl padėties VDA Generalinė prokuratūra nurodė atliekanti intensyviai.

„Šiuo metu ikiteisminis tyrimas vyksta, intensyviai atliekami būtini procesiniai veiksmai, liudytojais apklausta 10 asmenų. Surinkus ikiteisminiam tyrimui reikalingus duomenis, bus sprendžiamas klausimas dėl proceso dalyvių statuso“, – rašoma BNS pateiktame prokuratūros atsakyme.

Daugiau informacijos apie tyrimą teisėsauga neteikė, nes nurodė siekianti nepakenkti jo sėkmei.

Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vasario pradžioje, kai viešojoje erdvėje kaltinimų seksualiniu priekabiavimu ir kitokiu nederamu elgesiu sulaukė dabar jau buvę VDA dėstytojai – nacionalinės premijos laureatai tapytojas Jonas Gasiūnas bei fotografas Gintautas Trimakas, psichologas Arvydas Liepuonius.

J. Gasiūnas viešai savo kaltę yra neigęs, G. Trimakas tvirtino buvęs ne taip suprastas, o A. Liepuonius situacijos nekomentavo.

Šią savaitę teisėsauga taip pat patvirtino vasario pradžioje pradėjusi tyrimą dėl režisieriaus Jono Vaitkaus veiksmų.

Nors šis tyrimas pradėtas praėjus dviem dienoms nuo tyrimo dėl padėties VDA pradžios, prokurorai apie jį visuomenei nepranešė.

„Šių metų vasario 9 dieną Vilniaus apygardos prokuratūroje prokuroro reikalavimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl J. V. veiksmų“, – atsakyme nurodė prokuratūra.

J. Vaitkus viešai paskelbtus kaltinimus dėl netinkamo seksualinio elgesio vadina dalimi šmeižto kampanijos, kurią vykdo Rusijos propagandiniai kanalai.