Lietuviai kaip niekas kitas jaučia Ukrainos skausmą, nes patys šimtmečius kentėjo nuo to paties agresoriaus. Todėl išgirdus apie bombarduojamus miestus ir ten žūstančius žmones senos žaizdos kaskart atgyja. 

„Mes jaučiame vienybę, žinome, kad esame stiprūs, nenusisukdami, nepamiršdami, kas buvo, kad galėtume kada nors iš tiesų tvirtai pasakyti, kad esame pajėgūs patys spręsti, kokius raibulius paliksime pasauliui – traumas ir neapykantą ar viltį ir meilę“, – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambant muzikai, būrelį susirinkusiųjų sveikino humanistinės žuvusiųjų už Ukrainos laisvę lydėtuvių ceremonijos vedėja.

Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link.

Netrukus jos lūpose suskambo žuvusiųjų vardai ir istorijos. Inžinierius Vitalijus, kuris susisprogdino, kad sugriautų tiltą ir neleistų juo judėti okupantų kariams. Vienas jauniausių Ukrainos kariuomenės vadų Valerijus, žuvęs per savo 34-ąjį gimtadienį mūšyje prie Hostomelio. 33-ejų aktorius Paša, gyvybės netekęs per Irpinės bombardavimą. Karo medikė Ina, kritusi pirmąją okupacijos dieną, bet prieš tai spėjusi išgelbėti dešimt sužeistų karių. 31-erių gaisrininkas Saša, žuvęs per Charkovo bombardavimą. Jis labai mėgo skaityti, todėl buvo palaidotas su elektronine knyga ir skaitymo akiniais. Savanorė Anastasija, karo metu gabenusi maistą be priežiūros paliktiems gyvūnams. Mergina buvo nušauta. Iš labai nedidelio atstumo. 300 žuvusiųjų Mariupolio dramos teatre prie užrašo „Vaikai“. Visas Azovo batalionas, kuris perrašys pasiaukojančio kario apibrėžimą ir tūkstančiai kitų pavardžių, kurių neišgirsime, bet būsime amžinai dėkingi ir skolingi.

Vyčio Šulinsko nuotr.

„Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link. Kažkada JAV prezidentas Kalvinas Kulidžas pasakė, kad nė vienas žmogus nebuvo apdovanotas už tai, ką gavo – visi buvo apdovanoti už tai, ką davė“, – po šių žodžių renginio vedėja kartu su šalia stovėjusia, tuos pačius žodžius į ukrainiečių kalbą vertusia mergina pakvietė uždegti pirmąją žvakę ir skirti ją kritusiems Ukrainos kovotojams. Antroji žvakė simbolizavo dėkingumą – vieną stipriausių teigiamų emocijų.   

Po lydėtuvių – humanistinės atsisveikinimo su karo aukomis ceremonijos – susirinkusieji buvo kviečiami drauge sukurti simbolinę „Atminimo akmenų sodo“ kapavietę. Žmonės ėmė akmenėlius iš pinto krepšelio, glaudė juos prie širdies, dalijosi matytomis ir girdėtomis karo istorijomis, o tada statė akmenų bokštą – priminimą, kad karas nesibaigė, o beprasmių aukų skaičius taip pat ne galutinis.

„Tenka pripažinti, kad per mažai mokomės iš istorijos, nes net ir po žiauraus karo bei priešpriešos dešimtmečių diktatoriams ir vėl buvo leista sustiprėti, o aiškias vertybes tarptautinėje politikoje buvo išstūmusi vis labiau priklausomybę nuo diktatorių įnorių didinanti neva „realistinė“ politika. Kraupi invazija į Ukrainą sukrėtė ir parodė, kad mes, kurie perspėjome apie draugystės su diktatoriais pavojų, buvome kur kas didesni realistai“, – sakė I. Šimonytė.

Anot jos, šiandien nepakanka vien pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto, „bet reikia drąsiai ir aiškiai atsiriboti nuo tos laikysenos, kuri leidžia tokiems nusikalstamiems susitarimams atsirasti“.

Pasak premjerės, skaudi Lietuvos patirtis – valstybės, kurią kiti dalijosi ir kuriai siekta primesti svetimą valią – įpareigoja nuosekliai ir drąsiai kovoti už visų valstybių teisę priešintis tokiai praktikai, pridūrė premjerė.

„Tikiu, kad pergalė Ukrainoje pabaigs įvairiaspalvių fašistinių režimų sukeltą sumaištį. Tai nereiškia, kad nebebus kitų išbandymų. Bet mes būsime tvirtai išmokę pamoką, kad kai nenorime mokytis iš istorijos tragedijų, jos kartojasi“, – sakė Vyriausybės vadovė I. Šimonytė.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen kviečia pagerbti stalinizmo ir nacizmo aukas ir prisiminti Baltijos kelią.

Anot jos, „demokratiniam pasauliui pavyks sužlugdyti okupacinius planus“.

„1939 metų rugpjūčio 23 dieną du diktatoriai pasirašė slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus ir paspaudė vienas kitam rankas. Po penkiasdešimties metų, tą pačią dieną, Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai vieningai pareiškė, kad protestuoja prieš tą slaptąjį susitarimą ir vaduojasi iš okupacinio režimo. Ir susikabinę rankomis sustojo į gyvą maždaug 650 kilometrų grandinę, nusitiesusią per tris Baltijos šalis. Mums pavyko atkurti valstybingumą, tapti neatsiejama Europos ir NATO dalimi. Tikiu, kad ir dabar demokratiniam pasauliui, ištiesusiam pagalbos ranką Ukrainai, pavyks sužlugdyti okupacinius planus“, – sako V. Čmilytė-Nielsen.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga susitarė pasidalyti Rytų Europos teritorijas pagal dvišalės nepuolimo sutarties – vadinamojo Molotovo-Ribentropo pakto – slaptuosius protokolus.

1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint 50-ąsias pakto pasirašymo sukaktuves, per protesto akciją, pavadintą Baltijos keliu, apie du milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibo rankomis sudarydami gyvą daugiau kaip 650 kilometrų ilgio žmonių grandinę nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline.

Rugpjūčio 23 d. Palanga ir Šventoji pakvietė gyventojus ir svečius paminėti šią istorinę datą.

Kelias dienas prieš Baltijos kelio minėjimą Palangos kurhauzo terasoje ir Šventosios centrinėje aikštėje suplazdėjo instaliacija „Vienybė – Lietuva. Latvija. Estija“.

Vėliavų instaliacija sujungė tris Baltijos valstybes, taip patvirtindama jų vienybę.

Vakar lygiai 19 val. prie Palangos tilto ir Šventosios centrinėje aikštėje vieningai susikibę už rankų žmonės atkartojo istorinę 1989 m. rugpjūčio 23 d. akimirką, kai, du milijonai žmonių, minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę.

Tuomet žmonės sujungė Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano bokšto Taline.

Tuo aktu buvo surengtas simbolinis referendumas, nutiesęs kelią į šalių nepriklausomybę.

Vakar vakare Šventosios centrinėje aikštėje buvo rodomas ir dokumentinis filmas „Baltijos kelias“.

„Tai nėra filmas apie patį įvykį. Tai poema apie jausmą, kuris vienijo tūkstančius žmonių. Svarbiausia buvo pagauti jų emociją ir būseną. Pergalės ir meilės jausmas buvo didžiulis. Dabar suprantame, kad mūsų filmas ir pats „Baltijos kelias“ – tarsi kažkada uždrausta tylos minutė už tuos, kurie šviesesnės rytdienos nebesulaukė“, – kalbėjo kino režisierius Arūnas Matelis.

Akcija Baltijos kelias – vienas iš svarbiausių istorinių įvykių Baltijos valstybių istorijoje.

Tai – neprievartinio pasipriešinimo kelias kovojant už savo valstybių laisvę.

Pasak Vyriausybės vadovės, rugpjūčio 23-ioji yra juoda diena visos Europos istorijoje, kai du diktatoriai dalijosi įtaką ir slapti jų susitarimai lėmė skausmą, netektis, laisvės praradimą milijonams žmonių. Tai buvo galios principo triumfas prieš tautų apsisprendimo laisvę, žmogaus teises ir teisingumą tarptautinėje politikoje. Neretai ir šiandien teigiama, kad turime susitaikyti su tuo, jog galingiausios valstybės turi išskirtines teises ir tvarkos kaip nori, o mes tą turime „realistiškai“ priimti.

„Tačiau mes aiškiai pasakėme, kad norime gyventi kitokiame pasaulyje, kuriame paisoma įstatymų viršenybės ir žmogaus teisių, kur teisingumas ir pagarba santykiuose svarbiau nei karinė ar ekonominė galia. Džiaugiuosi, kad šiandien tarptautinėje arenoje principingas Lietuvos balsas vis labiau girdimas ir gerbiamas. Už tvirtą poziciją tenka ištverti vis naujus iššūkius, tačiau tik taip galime puoselėti alternatyvą diktatoriams, kurie dalijasi pasaulį kaip pyragą“, – sako I. Šimonytė.

Anot premjerės, rugpjūčio 23-ioji kartu yra ir unikalaus Baltijos kelio diena. Tai buvo įspūdingas laisvės troškimo ir solidarumo proveržis, kuris pakeitė pasaulį. Ministrės pirmininkė įsitikinusi, kad Baltijos kelio bendrystė, nepaisant visų išbandymų, nėra pranykusi. Tai akivaizdžiai pajutome per nelegalių migrantų krizę, kai Estija ir Latvija vienos pirmųjų patvirtino, kad nebūsime palikti vienui vieni.

„Minėdami Juodojo kaspino dieną, semkimės jėgų iš laisvės kovų istorijos ir kartu dar kartą aiškiai pasakykime, kad solidari kova už žmogaus teises bei pasaulį be diktatūrų neturi alternatyvos“, – ragina I. Šimonytė.

„Rugpjūčio 23-iąją širdimi prisiminkime Baltijos kelio vienybę su visais į laisvę pakilusiais šviesiais bei drąsiais žmonėmis. Ir kartu su Europa pagerbkime stalinizmo ir nacizmo aukų, nesulaukusių išsivadavimo valandos, atminimą“, - sako D. Grybauskaitė.

Premjeras Saulius Skvernelis priminė, kad 1939 metais rugpjūčio dvidešimt trečiąją buvo pasirašytas Molotovo - Ribentropo paktas. Anot premjero, šis klastos ir išdavystės kupinas dokumentas ne tik pasmerkė Lietuvą okupacijai, bet ir lėmė būsimo pasaulinio karo pradžią.

„Lietuvoje niekada neužgeso tikėjimas laisve ir visada ruseno viltis atkurti nepriklausomybę. Todėl Sąjūdžio pakelta Lietuva 1989 metais rugpjūčio 23 dieną kartu su šimtais tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų susikibę rankomis drąsiai išėjo į Baltijos kelią. Ši gyvoji grandinė nuo Vilniaus iki Talino visam pasauliui parodė mūsų solidarumą ir ryžtą vieningai siekti laisvės. Minėdami Juodojo kaspino - Baltijos kelio dieną, branginkime laisvę ir saugokime nepriklausomybę, visada prisiminkime, kad tik susitelkimas, vienybė ir ryžtas padeda mums išsaugoti pamatines vertybes, skatina kurti klestinčią ir saugią Lietuvą“, - pažymėjo ministras pirmininkas.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad Baltijos kelias papildė viso pasaulio istorinę atmintį ir tai yra tikras vienybės pavyzdys visam pasauliui.

„Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų žmonių nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška, tikras vienybės stebuklas. Svarbiausia, kad įvykęs jis turėjo atgarsį ir toli Maskvoje, kur jau tuomet oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, o slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai verta pabrėžti vis pasigirstant įvairiems kitokiems vertinimams ar interpretacijoms“, - teigia Seimo pirmininkas

1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ir nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas pasirašė dvišalę nepuolimo sutartį. Sutarties slaptais protokolais taip pat buvo pasidalinta įtakos zonomis Vidurio ir Rytų Europoje - Maskvai teko Suomija, Estija, Latvija, rytinė Lenkijos dalis ir Besarabijos regionas, tuo tarpu Vokietijai liko vakarinė Lenkijos dalis ir Lietuva. Po 11 dienų, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, slaptieji protokolai buvo pakoreguoti - Vokietijai liko didesnė Lenkijos dalis, tuo tarpu Lietuva perduoda sovietų įtakos zonai, išskyrus dalį Suvalkijos - šią teritoriją SSRS iš Vokietijos nupirko 1941 m. už daugiau nei 7 mln. dolerių.

Sumanytojai buvo estai

Prieš beveik tris dešimtmečius Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusios gyvosios rankomis susikibusių žmonių grandinės pabaigos nėra - Baltijos kelias tęsiasi mūsų širdyse, nors šio stebuklo ir tokio vienybės jausmo dar kartą jau negalėsime patirti. Šiemet minimos 29-osios Baltijos kelio metinės.

Trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jau vien tai Baltijos kelią daro unikaliu reiškiniu Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijose. Jo sumanytojai buvo estai, itin aktyviai kelią organizavo ir dalyvavo lietuviai. Pirminis sumanymas buvo platesnis, buvo manoma į grandinę sujungti visas Europos tautas, nukentėjusias nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Kelias turėjo prasidėti Bukarešte, nes 1940 m. Rumunija neteko Besarabijos, eiti per Varšuvą, nes ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, paskui - per Baltijos valstybių sostines ir baigtis Helsinkyje, nes Suomija irgi buvo pasiskirta sovietų, bet apgynė laisvę, nors ir neteko dalies teritorijų. To meto sienų įveikti nepavyko, kitu atveju tai būtų buvęs europinės reikšmės įvykis.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisviems. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius-Ukmergė-Panevėžys-Pasvalys-Bauskė-Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pavyzdžiui, 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias - buvo deginami laužai. Panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien Baltijos kelias pirmiausia suprantamas kaip žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje, kitas žingsnis jau buvo valstybės atkūrimo paskelbimas. Trys tautos parodė sugebėjimą bendradarbiauti ir kartu siekti vieno tikslo.

Viena iš 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė, save vadinanti „Sąjūdžio eiline“, interviu Eltai yra sakiusi, kad tą įsimintiną dieną labiausiai jaudino žmonių vienybė ir trispalvių vėliavų su juodais kaspinais jūra.

„O kiek žvakučių tuomet degė Baltijos kelyje - tiems žmonėms, kurie negalėjo stovėti Baltijos kelyje, nes žuvo už laisvę, nesulaukė tos dienos. Nors tai buvo trečiadienis, darbo diena, niekas iš organizatorių nesitikėjo, kad susirinks šitiek žmonių, nors buvome sudarę tikslius grafikus, kas iš kur suvažiuos. Tai pranoko viską. Tokio stebuklo, koks buvo tada, niekada gyvenime daugiau nebus. Nežinau, ar jaunimas ką nors panašaus kada nors galės patirti...

Tuoj po Baltijos kelio buvo didelė reakcija Kremliuje, Maskvoje. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 26 dieną, įvykęs TSKP CK plenumas mus išvadino nacionalistais ir fašistais. Bet įdomiausia, kad tų pačių metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Maskvoje oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai reikia labai akcentuoti ir priminti šiais laikais, pasigirstant įvairiems vertinimams iš Rusijos pusės.

(...) Prisimenu, kad iš ryto buvo nešamos gėlės į Sąjūdžio būstinės kiemelį Gedimino prospekto pradžioje. Tos gėlės buvo skirtos barstyti iš lėktuvų Baltijos kelyje, jos turėjo būti pakrautos į sunkvežimius ir išvežtos į Kauną perduoti aviatoriams. Kaip dabar prisimenu, atbėga žmonės ir sako, kad jau nebėra kur dėti tų gėlių! Labiausiai tuomet įsidėmėjau žmonių veidus - šviesūs, taurūs veidai. Maniau, kad tos gėlės suneštos iš kolektyvinių sodų ar iš darželių prie namų, o viena močiutė ir sako: „Ne, vaikeli, aš jas pirkau...“. Ir ne tik gėles pirko - koplytstulpius Baltijos kelyje žmonės statė savo lėšomis.

Pamenu, tą vakarą Sąjūdžio būstinė buvo ištuštėjusi - visi išvyko į Baltijos kelio trasą, o mes keliese likę devynioliktą valandą jau bėgome susikabinti rankomis, bet vėl - skamba telefonai, negalime išeiti. Tai ištiesėme rankas - langai buvo atidaryti, per juos tiesėme rankas žmonėms Katedros aikštėje.

(...) Daug žmonių nebeišeis į Baltijos kelią paminėti šios sukakties - juk tada jame stovėjo ir Medininkuose žuvę muitininkai, ir Sausio 13-osios aukos. Per du dešimtmečius labai daug žmonių netekome - nei Vytautas Kernagis dainų nesudainuos, nei Jurga Ivanauskaitė nebeparašys, nei Loretos Asanavičiūtės nepamatysime...

Labai svarbu suvokti, kad Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų tautų nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška. Tai buvo ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas, klausiant savęs, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis“, - Baltijos kelio 20-mečio proga Eltai sakė A. Rupšytė.

Minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia nemokamai aplankyti ekspozicijas.

Šiauliuose, prie Sukilėlių kalnelio, vyksiantis renginys Baltijos keliui atminti suburs šiauliečius sugiedoti „Tautišką giesmę“ kartu su Šiaulių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choru „Tremtinys“, pasiklausyti prisiminimų bei pasimėgauti Šiaulių pučiamųjų instrumentų orkestro ir solisto Juozo Janužo koncertu. Po koncerto šiauliečiai kviečiami į Šv. Mišias, kuriomis bus pagerbti kovojusieji ir žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Apie 18.00 val. virš Kauno suplevėsuos milžiniška trispalvė. Apie 130 kv. m vėliavą į dangų palydės aitvarai, kuriuos suvaldyti sugeba Lietuvos aitvarų meistrų ir dangaus menininkų komanda „Užantis”. Trispalvės skrydžiu siekiama priminti Baltijos kelią.

Atlikėjai iš Baltijos šalių, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, nors ir būdami skirtingose pasaulio vietose, pasitelkę šiuolaikines technologijas, drauge surengė koncertą, skirtą prisiminti stalinizmo ir nacizmo aukas bei Baltijos kelią.

„Yra startuojami kompiuteriai su analogiškomis programomis ir jose yra natos, jei taip galima pasakyt, tiksliau – metronomas. Natų gali ir nebūt, metronomas duoda bendrą ritmo pojūtį. Tą metronomą mes gauname iš visų šalių – trijų žemynų – ir jį bandom sudėti į vieną buferį tokį, į vieną dėžutę, ten išlyginam su savo technologija, padarom, kad būtų kartu, nes iš skirtingų žemynų yra vėlavimas labai skirtingas, tai mes suvienodinam ir išleidžiam į gyvą transliaciją“, – pasakojo projekto iniciatorius ir vadovas Gediminas Zujus.

Koncerte skambėjo kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Pėterio Vasko ir Aarvo Perto kūriniai. Juos atliko Baltijos ir Lietuvos kamerinis orkestrai, Toronto kvartetas, dainininkai iš Čikagos simfoninio orkestro ir Melburno universiteto, choras „Aidija“, Jungtinis Baltijos šalių kariuomenių orkestras. Koncertui dirigavo Maris Kupčas ir Modestas Pitrėnas. Jis, kaip ir dalis atlikėjų, sako tokiame koncerte pasirodęs pirmą kartą.

„Gyvenam 21 amžiuje, kur technologijos pasiglemžia žmogų, jo jausmus, net likimus, tai šį vakarą leidomės tų technologijų vedami, ir šį vakarą sunku pavadinti koncertu. Tai – įvykis, tam tikras vyksmas kartu su elektronika ir kitose šalyse gyvenančiais muzikais ir kartu tai yra pasidalijimas tam tikru jausmu, kuris mus veda link tų mūsų tautoms lemtingų įvykių“, – kalbėjo dirigentas Modestas Pitrėnas.

„Aš pati labai daug keliauju – tiek su šeima, tiek su draugais bendrauju per atstumą. Turbūt jau tas įprotis tiek yra įaugęs. Man nebuvo labai didelė staigmena ar kažkas neįtikėtino, tačiau kliūčių ir įvairių nesklandumų tikrai atsirado per šias dienas kai repetavome, ir net šiandien. Tikrai daug nervų reikalaujantis projektas“, – sakė smuikininkė Justina Auškelytė.

Šiam koncertui parengta ir speciali scenografija bei vaizdo instaliacijos, kuriose matomi ir girdimi bažnyčios varpai iš Čikagos bei Vilniuje esantis didžiausias kariljonas Lietuvoje.

Renginys prasidėjo aktoriaus Rimanto Pelakausko perskaitytomis buvusios tremtinės Julijos, šiuo metu gyvenančios Klaipėdoje, eilėmis.

Kalbą rėžė ir Klaipėdos mero pavaduotojas Artūras Šulcas, dar praėjusiame amžiuje pats dalyvavęs Baltijos kelyje.

Jo žodžiais tariant, esant reikalui jaunoji karta gintų savo tėvynę ne tik dainomis, bet ir su ginklu rankose.

Jaunoji karta tikrai tęs tai, kas buvo pradėta Baltijos kelyje.

„Tąkart mes atėjome į ritualą žinodami, kad viskas jau įvyko ir, kad tai yra vainikavimas sprendimo, kurį mes priėmėme gerokai anksčiau. Porą metų iki 1989-ųjų pašnibždomis pasakytas žodis „laisvė“ skambėjo kur kas garsiau nei šiandien viešame eteryje ištartas necenzūrinis žodis. Jis mus mobilizavo. Tada galvojome ne apie turtus, o apie dvasinius dalykus. Mitas, kuriamas Lietuvos priešo, apie tai, kad dabar mes esame abejingi, gyvename skurde ir galvojame tik apie tai, kaip buvo gera sovietų laikais. Netiesa. Jaunoji karta tikrai tęs tai, kas buvo pradėta Baltijos kelyje. Tai yra dalykai, kurių niekas niekada nesugebės iš mūsų atimti“, – kalbėjo A. Šulcas.

Atminimo valandai skirtame koncerte pasirodė mėgėjų meno kolektyvai „Klaipėdos zunda“, „Vakaro žaros“, „Savi“.

Kiek vėliau Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių filiale vyko koncertas, skirtas Juodojo kaspino dienai „Po laisvės ir vienybės vėliava“.

„Pernai mes pamatėme, kad reikia tokių renginių žmonėms. Jų širdyse yra ši šventė“, – pastebėjo Žvejų rūmų direktoriaus pavaduotoja Nemira Trakumienė.

1939-aisiais rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, kuriais neteisėtai pasidalijo Europą. Paktas panaikino Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę.

1989 metais minėdami pakto pasirašymo metines, už rankų susikibę Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiai sudarė gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Baltijos kelyje dalyvavo apie 2 mln. žmonių.

Prisimenant praeities įvykius ir pagerbiant už tėvynės laisvę gyvybes paaukojusius žmones 12 val. Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus prašymu buvo laikomos Šv. Mišios. Pamaldų metu bažnyčios rektorius Tomas Karklys prisiminė, jog minimas laikotarpis į Lietuvą atnešė daug kančios ir skausmo, todėl dabar labai svarbu vertinti tai, ką turime, džiaugtis iškovota laisve.

„Tegul Molotovo – Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai bei Baltijos kelias mums primena tą prasmingą istoriją, kad lietuvių tauta, išgyvenusi skausmingą praeitį, džiaugtųsi laiminga ateitimi“, – pamokslo metu kalbėjo dvasininkas.

Mes susijungėme bendram tikslui – paminėti ir išsaugoti istorinę atmintį.

Pirmą kartą šio pakto metinės viešai buvo paminėtos 1987 m. rugpjūčio 23 d., o maždaug po metų Lietuvoje pradėjo kurtis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Šios sąjungos Kauno skyriaus vadovas Juozas Savickas, paklaustas apie asociacijos darbą ir praeities įvykius, prisiminė: „Lietuvoje šiuo metu yra 51 LPKTS skyrius, Kauno skyrius atsirado tik tuomet, kai šioje sąjungoje jau buvo apie 40 tūkst. žmonių ir šiuo metu su mumis Kaune yra apie 3 tūkst. žmonių. Mes susijungėme bendram tikslui – paminėti ir išsaugoti istorinę atmintį. Mes norime, kad tas blogis nepasikartotų. Aš pats buvau tremtyje, todėl ne iš knygų, bet iš savo patirties galiu pasakoti, kaip ten viskas buvo. Prisimenu, kaip Sibiro kaime mes mokėmės, kaip tėvai gyveno, kaip jie mus globojo, rūpinosi. Labiausiai į atmintį įsirėžė tas momentas, kai mus išvežė. Dauguma mūsų buvome dar vaikai, tremtinių jau tikriausiai nebėra, mano tėvas – tikrasis tremtinys, bet jis tremtyje ir mirė. Aš pats Sibire praleidau 10 metų, todėl ir tremtinio statusą turiu. Prisimenu, kaip traukinyje mus vežė, kaip sako, gyvuliniuose vagonuose. Tuomet man buvo tik ketveri su puse. Šių dalykų pamiršti negalima. Aš jau į aštuntą dešimtį įžengęs, bet savo jaunystę prisimenu kaip vakar. Pamenu, kaip su tėvu kaime buvome, kaip atėjo išvežti. Iš vakaro žmonės mus įspėjo, siūlė bėgti. Tačiau tėtis buvo gerokai pagyvenęs, šeimoje augo trys vaikai, jauniausiai dukrai buvo vos 7 mėnesiai, todėl jis pasiliko. Kas išbėgo – apsisaugojo, o jis nebėgo, galvojo, kad gal žmonės apsiriko, nes pats niekam nieko blogo nebuvo padaręs. Tačiau ryte atėjo ir išvežė. Mus religija moko atleisti, tiems, kurie mus vežė, todėl mes jiems atleidome, bet nepamiršome, ką jie padarė“.

Po Šv. mišių Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos kolektyvas, tremtį išgyvenę žmonės, jų artimieji, kiti susirinkusieji susibūrė tylos minute pagerbti kare žuvusius karius ir civilius žmones. Prie Nežinomo kareivio ir Laisvės statulos susirinkusieji giedojo Lietuvos himną, sveikinimo žodžius paminint laisvę Lietuvoje tarė Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas.

Taip pat buvo nepamiršti ir Ukrainos įvykiai. Kaip patys dalyviai minėjo, jie stipriai sieja savo praeitį su savo sesers Ukrainos padėtimi, todėl pagerbiant šią valstybę buvo sugiedotas ir jos himnas.

„Mes atmintinas datas, šventes minime kasmet. Nusikalstamų valstybių, kaip nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos susitarimo, kuris yra žinomas kaip Ribentropo – Molotovo paktas, padariniai yra jaučiami ir šiandien. Estija ir Latvija juos jaučia dėl teritorijos, dėl archyvų grąžinimo. Ši data mums yra gyva ir aktuali. Ir mums yra labai svarbu, kad daugiau tokie dalykai, kai dvi didelės imperinės šalys pasidalina pasaulį, nebesikartotų. Todėl mes turime prisiminti savo istoriją. Kaip sako daktaras Jonas Basanavičius: „Nori turėti ateitį – turi žinoti praeitį“. Šiandien dauguma susirinkusiųjų buvo vyresni žmonės, bet yra labai svarbu, kad ir jaunosios kartos nepamirštų mūsų istorijos“, – pastebėjimais apie minimus praeities įvykius dalinosi Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas.

Viso minėjimo metu žmonės buvo raginami nepamiršti Ukrainos, o Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius ragino visus, kuriems rūpi šios valstybės įvykiai, rytoj (rugpjūčio 24 d.) 10 val. atvykti į pamaldas ir kitus renginius, skirtus Ukrainos Nepriklausomybės dienai ir diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Ukrainos 25 metų paminėjimui.

„Ribentropo-Molotovo paktas beldžia į mūsų duris už 30 kilometrų. Nuo mūsų gyvenantys žmonės į Rytus nieko nesuprato, kas įvyko, nieko nesuprato apie Antrąjį pasaulinį karą, nesuprato apie Ribentropo-Molotovo paktą. Ir šiandien turime situaciją, kokią turime“, – trečiadienį Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje minint Juodojo kaspino dieną kalbėjo P.Vaitiekūnas.

Anot jo, Ribentropo-Molotovo padarinių nesuprato ne tik Rusijoje, Baltarusijoje gyvenantys žmonės, bet ir Vakaruose. Buvęs užsienio reikalų ministras, buvęs Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Ukrainoje pabrėžė, kad Europai, Vokietijai pavyko įsisąmoninti nacizmo žalą, bet komunizmo – ne.

„Yra daug dokumentų, parašytų apie Ribentropo-Molotovo paktą. Noriu kai ką priminti – rugpjūčio 23 diena yra paskelbta europiečių diena atminti nacizmo ir stalinizmo aukoms. Būtent europiečiai šią dieną mini nacizmo ir stalinizmo aukas. Ne europiečiai neminimi šitos dienos, nemini stalinizmo aukų. Yra Prahos deklaracija 2008 metų apie Europos sąžinę ir komunizmą, yra 2010 metų deklaracija apie komunizmo nusikaltimus, yra 2009 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos rezoliucija apie padalytą Europos Sąjungą. Daug tokių dokumentų yra. Popierių yra teisingų parašytų, bet, deja, stalinizmas ir Ribentropo-Molotovo paktas yra galvose“, – kalbėjo P.Vaitiekūnas.

Rusijoje 62 proc., jų pačių skaičiavimu, rusų serga stalinizmo nostalgija, jie trokšta naujo Stalino, trokšta naujų pergalių ir jų negąsdina milijonai naujų aukų.

„Vokiečiai sugebėjo įveikti smegenų ligą. (...) Nacizmo idėja, nacizmo liga, nacizmo bacila Vokietijoje yra įveikta. Pronacistiška partija laimi Vokietijoje ne daugiau kaip 1 proc. balsų. Tuo tarpu Rusijoje 62 proc., jų pačių skaičiavimu, (...) rusų serga stalinizmo nostalgija, jie trokšta naujo Stalino, trokšta naujų pergalių ir jų negąsdina milijonai naujų aukų“, – sakė jis.

Anot P.Vaitiekūno, neįveiktos Ribentropo-Molotovo pakto pasekmės ir nesuvokta, kas tai apskritai buvo, atvedė prie Rusijos karo Ukrainoje, prie Krymo okupacijos bei aneksijos ir veda toliau prie Karaliaučiaus srities Rusijoje branduolinės militarizacijos.

Buvusio diplomato teigimu, negalima dėl to kaltinti tik dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kurio politika pateisina Ribentropo-Molotovo paktą, tačiau, jo teigimu, savo namų darbų neatliko ir Lietuva, ir Europa.

„Mes buvome gana naivūs po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais, tikėjome, kad stalinizmo nusikaltimai žmonijai yra kaip 2x2=4. Tuo metu Rusijoje tai nebuvo taip aišku. Mes, tai ne tik lietuviai, bet ir Europa, apskritai Vakarų civilizacija nesugebėjome kartu su rusais parašyti bendrų vadovėlių. Ir milijonai rusų vaikų mokomi iš vadovėlių, kurie trykšte trykšta nostalgija buvusiai Sovietų sąjungos galybei, stalinizmui, teisinamas Ribentropo-Molotovo paktas, teisinamos pasekmės“, – tvirtino P.Vaitiekūnas.

Jis pabrėžė, kad Europoje skiriamąsias linijas nubrėžęs paktas Rusijoje vadinamas taikos sutartimi ir visaip pateisinamas.

Buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis savo ruožtu per konferenciją siūlė Ribentropo-Molotovo paktą britų spaudos pavyzdžiu vadinti Komunacių paktu.

„Mes galėtume tą protingą žodį ir vartoti. Sako, kad nacizmo bacila įveikta. O komunacizmas, komunacių bacila ar įveikta? O rusofašizmas? Nekalbama. Rusofašizmas yra pirmoje vietoje, jis yra pasaulio grėsmė. Apie jį mūsų pavergtos smegenys nekalba“, – teigė V.Landsbergis.

Šefas yra aiškiai pasakęs apie tuos vakariečius: jie ten plepa, plepa, plepa, o aš darau. Ir jie toliau plepa, kaip aš negerai padariau. Ir aš padariau, ir man ploja mano rusofašistai.

„Rusijos demokratai, disidentai kalėjimuose, lageriuose savo santvarką vadino labai paprastai – raudonasis fašizmas. (...) Labai naudinga sąvoka. O mes kažko varžomės, nevadiname velnio jo tikruoju vardu“, – stebėjosi jis.

V.Landsbergis akcentavo, kad „tas velnio paktas“ nebuvo vienkartinis dalykas.

„Jis daromas toliau, yra prielaidos tęsti jį, ir tai yra tęsiama. Kažkas perbraižo žemėlapius. Susitarė, pasirašė didžiosios valstybės, kad Ukraina yra tokia ir tai negali būti keičiama, o mes ateiname ir keičiame. Mums nusispjaut. Todėl, kad jie – bailiai, jie neišdrįs pasipriešinti ir mes tą darome ir įrodome. Šefas yra aiškiai pasakęs apie tuos vakariečius: jie ten plepa, plepa, plepa, o aš darau. Ir jie toliau plepa, kaip aš negerai padariau. Ir aš padariau, ir man ploja mano rusofašistai“, – kalbėjo buvęs pirmasis faktinis Lietuvos vadovas.

Į konferenciją Vilniuje dėl ligos negalėjusi atvykti buvusi lenkų judėjimo „Solidarumas“ aktyvistė Jadwiga Chmielowska (Jadvyga Chmielovska) savo pranešime, kurį perskaitė renginio vedėjas Andrius Tučkus, pabrėžė, kad dabartinis autoritarizmas Rusijoje įsigali ir KGB pulkininkas Vladimiras Putinas jau 17 metų gali valdyti šalį tik todėl, kad savo laiku tinkamai nebuvo pasmerktas komunizmas kaip nusikaltimus žmonijai vykdęs režimas.

„Taip buvo išaugintas dar vienas Rusijos monstras. Neveiklumo nuodėmė dauginasi“, – sakė ji.

Konferencijoje dalyvavęs Rusijos disidentas, publicistas Aleksandras Podrabinekas tvirtino, kad ir dabar, kaip prieš 70 metų, būna užmerkiamos akys prieš žmonių teisių pažeidimus, net nusikaltimus dėl naudos gavimo. Kaip pavyzdžius jis minėjo Vakarų požiūrį į Kubos, Kinijos režimus, Azerbaidžano „ikrų diplomatiją“.

Pasak A.Podrabineko, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA) yra keliolika užsienio parlamentarų, kurie keturis kartus per metus dovanų gauna ne mažiau kaip po pusę kilogramo juodųjų ikrų.

„Daugelį ETPA deputatų kviečia į Baku, kur jie gauna brangių dovanų: kilimų, juvelyrinių dirbinių iš aukso, sidabro, brangių gėrimų. Standartinė dovana Europos deputatams, atvykusiems į Baku palaikyti Alijevo režimo, – du kilogramai juodųjų ikrų. Mažai kas pasaulyje turi abejonių dėl Azerbaidžano – autoritarinės valstybės, kur žiauriai persekiojama politinė opozicija. Nepaisant jo, parlamento rinkimus 2010 metais, kai parlamentą nepateko nė viena opozicijos partija, EPTA delegacijos vadovas pavadino atitinkančiais tarptautinius standartus“, – sakė rusų publicistas.

Trečiadienį Lietuvoje minima Juodojo kaspino diena, taip pažymint 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrų pasirašytą nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą – ir slaptuosius protokolus.

Pagal paktą, sovietai ir naciai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidalijo Baltijos šalis ir Lenkiją į įtakos sferas. Netrukus po pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jo metu Lietuva buvo okupuota.