Vyresnieji specialistai
Dar nėra nė dešimtmečio, kai kūrėja apsigyveno pačiame Priekulės centre.
Atidesnis praeivis atkreipia dėmesį į karpiniais puoštą langą, spalvingą verandą, gėles prieš ją ir supranta, kad čia gyvena meniškos sielos šeimininkė. Duris į menininkės butą ženklina valdiškas užrašas "Vyresnieji specialistai".
Tai ir pokštas, ir tiesa. Už šių durų gyvena dvi Jūratės: mama – odos meistrė, menininkė, taktiška mokytoja, ir jaunėlė dukra – dar mokinė, bet daugiau nei visi kiti aplinkiniai išmananti apie žirgus ir jojimą.
Taigi užrašas, atitekęs šeimininkei kartu su kažkokios valdiškos įstaigos durimis, byloja tiesą – šiuose namuose gyvena savo mylimą užsiėmimą puikiai išmanančios Jūratės, valdiškai tariant – ne eilinės, o vyresniosios specialistės.
J.Mierkienę pažįsta daugybė žmonių: folkloro mylėtojai, norintieji pasimokyti piešimo bei rankdarbių, mėgstantys po muges pasižvalgyti tautiečiai.
Jos pagamintas pinigines, pieštukines, dėžutes, rankines įsigyjančios moterys neatsigina klausimų, kur pirko tokius išskirtinius darbus.
Tautiniais raštais išmargintos apyrankės, pakabukai, magnetukai – smulkiausi menininkės gaminiai, kuriuos pirkėjai iššluoja pirmiausiai.
Patarė mama
Paklausta, kaip būdama viso labo aštuntokė sugalvojo mokytis meniškos profesijos, J.Mierkienė pati suko galvą, kaip atsakyti į šį klausimą. Jai sekėsi sportuoti, turėjo trečią plaukimo atskyrį, gaudavo gerus pažymius matematikos pamokose.
"Mama patarė, aš jos paklausiau. Žinoma, turėjau palinkimą į menus, mokiausi klasėje, kur dailės buvo mokoma sustiprintu lygiu. Nuo mažumės mėgau piešti, net darželyje vietoje pietų miego mieliau piešdavau. Po aštuntos klasės stojau mokytis juvelyrikos, buvo labai didelis konkursas, gal penki į vieną vietą", – apie gyvenimo kelio pasirinkimą pasakojo menininkė.
Kelias nuo juvelyrikos, bandymo kurti papuošalus iki darbo su oda nebuvo paprastas ir lengvas.
"Galiausiai gyvenime viskas atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Jauna ištekėjau, auginau pirmąją dukrelę. Gyvenimas suvedė su mano mokytoja Rene Banaitiene. Pajutau, kad oda yra ta medžiaga, su kuria noriu dirbti ir labiausiai sekasi. Turbūt tai yra pašaukimas, bent jau prieš penkerius metus taip būčiau pasakiusi", – prasitarė moteris.
Ir džiugina, ir kankina
J.Mierkienės gyvenimas rodo, kad nieko nėra pastovaus, kad ir kaip viskas tiktų ir patiktų, pamažu keičiasi.
Buvo laikas, kai savo dirbinius menininkė puošė meškiukais. Juos šluote šluodavo Rusijos sostinėje vykdavusių parodų bei prekyviečių lankytojai.
Vėliau odininkė atrado sau baltiškąją simboliką. Kol kas mūsų protėvių simboliai menininkės "nepaleidžia".
"Sunkiausia dirbti be aiškių reikalavimų. Kai žmogus pasako besąlygiškai pasitikintis autorės skoniu, jaučiu, kaip mintys sprogdina vaizduotę. Dabar pasaulis atviras, iš bet kurio krašto galima parsisiųsti neįtikėtinai įdomių odų. Tos kančios pirmiausiai ir prasideda nuo faktūros ir spalvos paieškų. Tada seka smegenų minkymas galvojant apie formą. Ginčijuosi pati su savimi. Piešiu ir dieną ir naktį. Prie lovos visada turiu du pieštukus, popieriaus. Kartais negaliu užmigti, nes neužfiksavau atėjusios minties, tenka keltis, ieškoti tinkamo pieštuko. Žodžiu, kūryba yra kankinantis dalykas", – atviravo J.Mierkienė.
Laimė – procesas
Būdama pati sau darbdavė, J.Mierkienė negali sau leisti daryti tik tai, kas pačiai mieliausia. Kartais tenka save priversti padirbėti ir pagaminti mugėse labiausiai perkamų gaminių.
O kai visai nėra įkvėpimo, ji imasi daryti ruošinius pakabukams, magnetukams ar kitiems smulkiems daikteliams, kuriuos dekoruoti autorė pradės, kai sugrįš įkvėpimas.
"Man karūna taip stipriai įaugusi į galvą, kad negaliu valdžios prašyti pašalpos. Turiu rankas, įgijau išsilavinimą, moku amatą, turiu fantaziją ir gebėjimus ją realizuoti, tad kad ir kaip sunku būtų, negaliu prašyti išmokų. Neslėpsiu, kartais didesnio darbo imtis nėra lengva. Kad ir gaminti rankinę, atrodo, kančia, kai pagalvoji, kiek darbo laukia: sumodeliuoti, sukirpti detales, viską susidėlioti. Aišku, imtis dekoravimo – maloniausias dalykas. Kai pradedu daryti, atsiranda malonumas pritaikyti pamušalo spalvą, prisiūti jį prie odos, pačiame veiksme nejučia gimsta begalinis malonumas. Taip ir pasitvirtinu pati sau tiesą, kad laimė yra ne rezultatas, o procesas. Aišku, piešimas yra pats maloniausias etapas", – apie savo kasdienybę pasakojo menininkė.
Muštras nužudo pasitikėjimą
J.Mierkienė prisipažino, kad darbas su oda privertė ją keisti savo gyvenimą. Moteris, kuri yra sukūrusi turbūt šimtus išradingų, subtilių ir mielų kasdien naudoti gaminių, palaipsniui šio darbo vedina baigė mokslus Šiaulių universitete ir tapo mokytoja.
Tiesa, laisvė gyventi būnant pačiai sau viršininke ją įtraukė, tad ir kviečiama į mokyklą, menininkė klasės slenksčio dar nesiryžta peržengti.
Dabar ji ne tik kuria rankines, pinigines, odos papuošalus bei suvenyrus, bet ir moko kitus žmones kurti ant arba iš odos.
Jos mokinės neretai – brandžios moterys, kurių vaikai jau užaugę, namai pastatyti arba sutvarkyti.
Būtent tokios moterys dažniausiai pradeda ieškoti gyvenimo džiaugsmų, bandyti daugelį dalykų, o dažniausiai panyra į įvairius meninius bandymus.
J.Mierkienė neretai rengia pamokėles tokioms moterims. Menininkė atvirauja, kad sunkiausia išmokyti suaugusį žmogų pasitikėti savimi.
Ne viena baiminasi net paliesti teptuku gabalėlį odos, mat įsitikinusios, kad sugadins. Tada Jūratei tenka padėti žengti pirmąjį žingsnį: paimti į rankas teptuką, paliesti juo odą, bandyti brėžti liniją. Kiekvienas tai daro savaip.
"Ko gero, pernelyg didelis tėvų rūpestis ir mokyklos muštras nužudo pasitikėjimą savimi. Bandymas nevaržomai kurti yra savotiška terapija. Kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tik kiekvienas savaip. Kol nepabando, patys nežino, kiek savyje turi fantazijos. Tą patį pasaulio medį kiekvienas nupieštų kitaip. Vienas gali ilgai ir kantriai, susikaupęs dirbti, kitam užtenka kelių minučių, kelių potėpių, kad sukurtų nepamirštamą darbą. Tiesiog mes visi esame skirtingi, tai ir reikėtų suprasti mokytojams", – atviravo moteris.
Vasarą pamario krašte vykstančių folkloro švenčių bei festivalių metu J.Mierkienė moko visus norinčius piešti ant drobės, raityti tautinius ženklus, pajusti malonumą kurti. Gal todėl Klaipėdoje šią moterį pažįsta daugybė žmonių.
Kalba tarptautine kalba
Šiemet J.Mierkienei gyvenimas pamėtėjo iššūkį. Naujas išbandymas menininkei buvo dirbti su transplantacijos operacijas išgyvenusiomis moterims, kurios po sunkių operacijų negali dirbti.
Skausmą ir psichologinius sunkumus išgyvenusios moterys, bandydamos kurti, atranda savyje naujų talentų ir atsitraukia nuo savo bėdų.
Jos yra jautresnės, drauge labiau norinčios bendrauti tarpusavyje, todėl mokytojai kartais tenka paprašyti pokalbius atidėti atokvėpio valandėlei.
Prisimindama, kaip pradėjo savo darbus rodyti užsienyje, menininkė pasakojo apie savo klientę, kuri ją susirado internetu. Emigrantė paprašė J.Mierkienę pagaminti rankinę, paskui piniginę, vėliau – dar ne vieną gaminį, taip tarp moterų užsimezgė draugystė.
O po kelerių metų Liuksemburge gyvenanti moteris pakvietė menininkę paviešėti. Jūratė susikrovė į vintažinį lagaminėlį ne tik savo gaminius, bet ir mažą dalį darbo priemonių.
Ten vyko tautų mugė, kurioje J.Mierkienė atstovavo lietuviškam menui. Po renginio vietos lietuvės susibūrė į grupę, kurios nares menininkė mokė pasigaminti gaminukų iš odos.
"Kaskart, kai tenka parodyti savo darbus užsienyje, labai stebiuosi, kaip smalsiai juos apžiūrinėja ir noriai perka kitų šalių gyventojai. Pasirodo, mūsų raštai jiems suprantami ir priimtini, o mano pasirenkamos spalvos ir jų margumas juos net žavi. Šią vasarą tuo turėjau progos įsitikinti ir Portugalijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje "Europiada", – džiaugėsi menininkė.
