Gyva muzikos legenda

Ph.Glassą, kuriam šių metų pradžioje sukako 85-eri, jau galime vadinti gyva muzikos legenda. Jis dažnai įvardijamas kaip bene garsiausias visų laikų JAV kompozitorius. Šią pavardę, tikėtina, žino net ir nesidomintys šiandienos kompozitorių muzika, jo kūrybos gerbėjų rastume visame pasaulyje. Internete daugelis Ph.Glasso kūrinių buvo perklausyti milijonus kartų. Tačiau net pats tobuliausias įrašas niekada neatstos gyvo koncerto įspūdžio, kai muzika tiesiogiai susitinka su savo klausytoju.

Ph.Glasso kūrybos stilius apibūdinamas minimalizmo terminu, tačiau jis pats save vadina „repetityvinių struktūrų muzikos“ kompozitoriumi ir priskiria prie klasikinio tipo kūrėjų, pabrėždamas, kad mokėsi harmonijos ir kontrapunkto, studijavo tokių kompozitorių, kaip F.Schubertas, J.S.Bachas ir W.A.Mozartas, partitūras.

Įdomu, kad Ph.Glasso giminės šaknys susijusios su Lietuva – jis gimė žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje. Užaugęs studijavo Čikagos universitete ir garsiojoje „The Juilliard School“ Niujorke. Vėliau išvyko į Europą ir mokslus tęsė Paryžiuje pas legendinę kompozicijos pedagogę Nadia Boulanger, bendradarbiavo su sitaro virtuozu ir kompozitoriumi Ravi Shankaru. Grįžęs į Niujorką jis įkūrė „Philip Glass Ensemble“, su kuriuo daug metų koncertavo visame pasaulyje. Ph.Glassas ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą, čia jo pasirodymai sutraukdavo pilnutėles Vilniaus sales.

Ypatingas kūrinių rinkinys

Koncerte „Vakaras su Philipu Glassu“ skambės ypatingas jo kūrinių rinkinys. Ph.Glasso 20 etiudų fortepijonui galima vadinti XXI a. klasika. Rašydamas juos kompozitorius siekė išnagrinėti tempų, muzikinių tekstūrų ir fortepijoninių technikų atspalvius ir pats tapti geresniu pianistu. Minimaliomis priemonėmis kuriamos skirtingos etiudų nuotaikos ir charakteriai klausytojams atskleidžia savotišką kompozitoriaus autoportretą. Visas etiudų ciklas trunka beveik dvi su puse valandos, tad šiame koncerte nuskambės Pirmoji knyga – 10 etiudų.

Brandaus kompozitoriaus kūrybą interpretuos taip pat didelę patirtį sukaupęs atlikėjas. Tai – vienas žymiausių vyresnės kartos lietuvių pianistų J.Karnavičius. Kaip Ph.Glassas įkvepia daugybę kitų kūrėjų, taip J.Karnavičius yra didelis autoritetas jaunesniems: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius devynerius metus vadovavo šios aukštosios mokyklos Fortepijono katedrai, išugdė daugiau kaip pusšimtį jaunųjų pianistų.

Papildys vaizdo projekcijos

J.Karnavičius buvo vienas pirmųjų lietuvių, pelniusių apdovanojimus prestižiniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose (R.Schumanno Cvikau mieste, L. van Beethoveno Vienoje ir kt.). Be aktyvios solinės veiklos, J.Karnavičius groja kamerinę muziką, akompanuoja dainininkams. Pianisto repertuaro branduolį sudaro Vienos klasikų ir romantizmo atstovų kūryba, jis ypač domisi prancūzų autorių muzika. Būdamas itin reiklus sau, pianistas nelepina klausytojų dažnais koncertais ar gausybe įrašų, ilgai brandina kūrybinius sumanymus, leisdamas laikui maksimaliai paveikti atliekamą muziką ir suformuoti turtingiausią jos keliamų emocijų spektrą.

Minimalistinė Ph.Glasso kūryba yra labai vaizdinga, ją mėgsta kino kūrėjai ir žiūrovai. Vieni garsiausių kompozitoriaus opusų parašyti būtent didiesiems ekranams. Šio koncerto intriga – specialiai „Vakarui su Philipu Glassu“ sukurtos įvairialypiais talentais garsėjančio menininko D.Bielkausko vaizdo projekcijos, kurias stebėdami klausytojai pasiners į unikalią audiovizualinę patirtį.

Hipnotizuojančio minimalistinio skambesio vakaras vyks rugsėjo 28 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Trys pokalbiai

„Kiekvienas aukščiausios klasės instrumentas – būtent toks yra „Steinway & Sons“ firmos fortepijonas – tarsi išskirtinė asmenybė. Jis inspiruoja mus begalinėms tobulo garso paieškoms, žavi nepakartojamu tembru, jautriai reaguoja į subtiliausius pianisto rankų prisilietimo niuansus. Tai tarsi žmogus, su kuriuo jauti sielos bendrumą, kurį supranti iš pusės žodžio,“ – teigė pianistas J.Karnavičius, pernai Hamburge išrinkęs būtent šį instrumentą Klaipėdos koncertų salei. Ankstyvo pavasario vakarą – kovo 6 d. 18.30 val. uostamiesčio publika galės išgirsti jį skambinantį naujuoju fortepijonu. Koncertas vyks Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė, kuri pastaruoju metu vis dažniau atlieka kamerinės koncertinės erdvės funkcijas.

J.Karnavičius savo rečitalio programą pavadino „Pokalbiai su „Steinway“ ir į ją sudėjo trijų visai skirtingų stilistikų kompozitorių kūrinius. Skambės didžiojo Vienos klasiko Ludwigo van Beethoveno vėlyvasis opusas Šešios bagatelės op. 126, unikalaus lietuvių genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmeninių dramų atspindys – penktasis neatpažintas ciklas „Laiškai“ ir vienos iš mūsų dienų ikonų – amerikiečių kompozitoriaus minimalisto Philipo Glasso penki etiudai.

Iš muzikų dinastijos

Įdomu, kad šis atlikėjas yra garsios muzikų dinastijos atstovas, jo senelis ir tėvas taip pat buvo Jurgiai. Senelis buvo kompozitorius, operų „Gražina“, „Radvila Perkūnas“ autorius, tėvas – ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius, pianistas. Tėvo vedamą fortepijono klasę dabartinėje LMTA baigęs jauniausiasis Jurgis viename interviu yra sakęs: „Svarbiausias impulsas, kurį jie suteikė, – atsakomybės jausmas. Stengiuosi daryti viską kaip galima geriau – kiek tuo metu galiu. Visuomet žinojau, kad esu šeimos su giliomis muzikinėmis tradicijomis atstovas. Todėl buvo natūralu, kad jas turiu tęsti. Niekuomet nesusimąsčiau, kad galėčiau užsiimti kuo nors kitu, o ne muzika. Jaučiau ypač gilų ryšį su tėvu. Man jis buvo ne tik mokytojas, bet ir labai brangus žmogus.“

Jau kelerius metus J.Karnavičius yra LMTA Fortepijono katedros vedėjas, profesorius,  kurio rankose – gabiausių šalies pianistų profesinis rengimas. Jis dažnai veda interpretacijos seminarus, meistriškumo klases, dirba įvairiausių konkursų vertinimo komisijose. Pats atlikėjas yra pelnęs apdovanojimus M.K.Čiurlionio pianistų konkurse Vilniuje (1978 m. pirmoji premija) ir tarptautiniuose konkursuose Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Italijoje.

Orientacinio sporto aistruolis

Tačiau J.Karnavičiaus tvarkaraščiuose – ne tik repeticijos, koncertai, pedagoginė veikla. Ne prasčiau kaip natas pianistas skaito žemėlapius, o visą laisvalaikį nuo 17 metų skiria orientaciniam sportui. Jam neabejingas buvo ir pianisto tėvas bei žmona – pripažinta operos solistė ir pedagogė Sigutė Stonytė. Dažnai į užsienyje vykstančias varžybas jis keliauja kartu su šeima.

„Man orientacinis sportas – gyvenimo būdas“, – sakė pianistas, kurį dažnai į Klaipėdą ir Lietuvos pajūrį atveda sportas. Tačiau šįkart jis čia atvyks koncertuoti naujuoju fortepijonu. Pasak J.Karnavičiaus, „Pokalbiai su „Steinway“ – tai trys pokalbiai, trys pasauliai; muzika, nukelianti klausytojus į kosmoso platybes, kur kiekviena nata tampa brangakmeniu, skaidrinančiu mūsų sielas.

Dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto atkurtas tarpukario kūrinys šiuolaikine teatro kalba pasakos mūsų šalies istorijoje aktualią ir intriguojančią istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a. Lietuvos giminių – Radvilų ir Chodkevičių – kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu.

Vakar – kaip šiandien

Opera "Radvila Perkūnas" iki šiol buvo pastatyta vienintelį kartą – 1937 m. Valstybės teatre (dabar – Kauno muzikinis teatras). Tuomet, kaip ir šiandien, ją statė talentingiausi šalies kūrėjai.

Nedidelei teatro scenai gana sudėtinga ir daugiasluoksnė opera – nemenkas iššūkis. Daug bemiegių naktų teko praleisti ir pagrindiniams operos rekonstrukcijos sumanytojams – dirigentui J.Janulevičiui ir režisieriui K.Jakštui. Visų pirma, reikėjo atkurti kūrinio muzikinę partitūrą, nes tie prabėgę 80 metų nuo įvykusios premjeros išlikusią medžiagą paveikė itin stipriai.

Anot kūrėjų, opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

Opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

"Ieškodami jos su dirigentu patekome į archyvus, kurie buvo užmiršti, užrakinti, palikti nežinomybėje, nušluostėme dulkes ir po mažą gabalėlį, labai kruopščiai, tiesiog mediciniškai, viską atkūrėme, restauravome. Ir svarbiausia yra tai, kad mes nė vienas iki tol nežinojome, kokius lobius turime. Buvome labai nustebinti, kad tais metais parašyta J.Karnavičiaus muzika savo modernumu labai stipriai pralenkė savąjį laikmetį", – patirtimi dalijosi režisierius K.Jakštas.

Neįvertinta tarpukario muzika

Kompozitorius J.Karnavičius (1884–1941) baigė studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, ten dėstė, tapo profesoriumi. Vėliau mobilizuotas į Rusijos armiją, dar po kelerių metų pateko į vokiečių nelaisvę. 1927 m. sugrįžęs į Lietuvą griežė altu Valstybės teatre, dėstė Kauno konservatorijoje. Tačiau net ir likimo nublokštas į karo belaisvių stovyklą Austrijoje, netoli Vienos, joje užsiėmė muzikine veikla, suburdamas čia nedidelį orkestrą.

Tai buvo stipraus muzikinio išsilavinimo ir didelę muzikinę patirtį turintis kompozitorius, itin domėjęsis tuomečiu Europos muzikos kontekstu.

Pasak dirigento J.Janulevičiaus, "Radvila Perkūnas" – vienas iš lietuviško muzikinio sudėtingumo pavyzdžių: "J.Karnavičiaus muzikoje girdėti ir kitų to meto pačių pažangiausių kompozitorių kūrinių skambesiai, jų braižo štrichai. Tai sukuria labai įdomią tetrachordinę harmoniją, kuri yra sudėtingoji šios muzikinės kalbos pusė, labai glaudžiai ir gražiai susipynusi su lietuvių senosios muzikos melodika, kurios nereikėtų tapatinti su vadinamąja mūsų liaudies buitine muzika (folkloru). J.Karnavičiaus kūryboje nėra šios muzikos tiesioginių citatų, o yra einama į autentiškos lietuviškos melodikos pradą. Lietuviškas melosas yra gana archajiškas. Visa tai kontrastuoja su sudėtinga, inovatyvia harmonija, ritmika, instrumentuote."

Dirigentas pastebi ir tai, kad lietuvių muzikos, kuri buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, pavyzdžiai, nėra pakankamai įvertinti.

"Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai. Tad labai kviečiu visas muzikos ir kitas kultūros įstaigas ieškoti, atrasti šiuos kūrinius. Šimtmečio proga yra labai tinkamas metas atsigręžti į savo šaknis ir pažvelgti, ką mes esame praleidę", – sako J.Janulevičius.

Konfliktas dėl nuotakos

1937 m. "Radvilo Perkūno" premjera buvo herojinis, gana realistinis kūrinys. Režisieriui K.Jakštui pavyko atrasti ir B.Sruogos pjesės originalą. Dramaturgas pirmiau parašęs dramą (publikuota 1935 m.), o vėliau atskirai ir libretą šiai operai. Siužete akcentų tiek J.Karnavičiaus, tiek B.Sruogos yra sudėliota gana daug.

Šiandienio pastatymo kūrėjai akcentuoja kelias svarbiausiais linijas. Tai Jonušo ir Sofijos meilės istorija jųdviejų šeimų konflikto fone, nepabėgant nuo realių faktų. Taip pat svarbi ir religinių konfesijų taikos linija, kai tuomet Vilniuje taikiai sugyveno įvairiatautės bendruomenės.

B.Sruogos rašytoje pjesėje skleidžiasi tikrais istoriniais faktais apipinta romantiška istorija, kurioje galima atpažinti garsiosios Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetos" istorijos siužetines linijas. Čia vietoje Montekių ir Kapulečių priešais tampa LDK didikų Radvilų ir Chodkevičių (Katkų) šeimos.

Radvilos iškilo XV a. ir buvo viena turtingiausių visoje Europoje giminių iki pat LDK pabaigos (XVIII a. pab.), Chodkevičiai XVI a. taip pat tapo turtinga ir įtakinga LDK didikų gimine (pagrindinės valdos buvo dabartinės Baltarusijos teritorijoje).

Kai didiko Kristupo Radvilos Perkūno sūnus Jonušas Radvila buvo dar mažas, jo tėvas su Katkais sudaręs sutartį, kad kai sūnus sulauks pilnametystės, ves jų globotinę našlaitę Sofiją Olelkaitę – paskutinę Olelkaičių-Sluckių giminės atstovę ir tuo metu turtingiausią Lietuvos nuotaką (Slucko-Kopylio kunigaikštystės paveldėtoją).

Tačiau Chodkevičiai persigalvojo ir atsisakė vykdyti šį susitarimą. Šeimų nesantaiką dar labiau sustiprino ir religinė priešprieša: Radvilos buvo protestantai, o Katkai – karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškosios politikos šalininkai. Tuomet dvi galingiausios to meto Lietuvos giminės susirengė mūšiui Vilniuje: Radvila Perkūnas surinko apie 6 000 karių, Jonas Karolis Chodkevičius – per 2 000.

Kova vis dėlto neįvyko, nes situaciją sumaniai išsprendė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jiems priminęs, kad reikia susivienyti ir ginti tėvynę (tuo metu Lietuva iš vienos pusės buvo spaudžiama švedų, iš kitos – totorių), o ne kariauti tarpusavyje. Paliaubos įvyko ir 1600 m. spalio 1 d. bus surengtos Sofijos ir Jonušo vestuvės. O pastarasis tapo pačiu turtingiausiu Lietuvos didiku.

Paskelbta šventąja

Spektaklio kūrėjams pavyko išsiaiškinti ir dar vieną intriguojančią šios istorijos aplinkybę, susijusią su tolesniu žymiosios nuotakos Sofijos likimu. Istorija byloja, kad jos palaikai padėję sustabdyti marą ir gaisrus. Sofija Radvilienė mirė gimdydama, prabėgus dvylikai metų po santuokos. Ji buvo pašarvota bažnytinėje kriptoje ir palaikai, nežinia dėl kokių priežasčių, mumifikavosi.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, vėliau, XIX a. viduryje, Slucke per choleros epidemiją žmonės prisiminė jos palaikus nešdami juos per visą miestą ir epidemija greitai atsitraukusi. Po to vykę gaisrai, žmonės vėl išnešę į gatves jos palaikus ir gaisrai liovęsi.

Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai.

Sovietmečiu mokslininkai norėję ištirti palaikus ir šie buvo atgabenti į Minsko universiteto anatomijos muziejų. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir miestas buvo bombarduojamas. Aplink beveik visi pastatai buvo subombarduoti, o būtent šis muziejaus pastatas išliko nepaliestas. Pasibaigus karui, palaikai buvo perkelti į Minsko katedrą. 1984 m. Sofija oficialiai paskelbta šventąja.

Smurtingai išdidus

Kaip B.Sruoga rašo pjesės įžangoje, "visi Radvilos buvo išdidūs, bet Perkūnas – smurtingai išdidus". Pagrindinis operos veikėjas gana herojinis, nepaprastai ambicingas, nenuspėjamas, ūmus, bet iškilus karvedys, sugebėdavęs su neįmanomai mažomis pajėgomis laimėti ištisus mūšius. Kaip karo strategas jis buvo labai vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jį lydėję ir amžini konfliktai su karaliumi, kadangi didikas save laikęs lygiaverčiu jam.

"Visa Radvilų giminė yra palikusi labai gilų rėžį tautos istorijoje. Kyla klausimas, kas iš šiandienos didžiųjų giminių Lietuvoje paliks tokį moralinį, kultūrinį pėdsaką. Šiandien mes neturime tokių turtingų asmenybių, kurios save įamžintų statydamos bažnyčias, mokyklas ar kitus pastatus, nes tuo metu užsiimti švietėjiška veikla buvo turtingo žmogaus garbės reikalas. Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų sau išleisti pinigus ne prabangioms atostogoms kur nors egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams. Išsilavinusi tautos dalis tikrai negyvena prabangiai ir dirba užsidarę sunkius darbus, daro mokslinius atradimus, rašo disertacijas, kažką tyrinėja, bet apie juos mes mažiausiai šnekame... Tauta turi žinoti savo herojus. Ir herojai tai ne vien tik karo herojai, herojai yra tie, kurie kūrė mūsų šalies gerovę, ateitį", – įžvalgomis dalijosi K.Jakštas.

Anot režisieriaus, operoje taip pat kalbama apie tai, kad būtina yra girdėti ir kalbėti. "Kalbėti lyg visi ir kalbame, bet girdėti, deja, negirdime, nes mums atrodo, kad kiekvieno mūsų tiesa yra vienintelė ir nepakartojama. Tad linkiu visiems išmokti išgirsti. Tada ir artimą žmogų išgirsime, ir priešą, ir argumentus, ir žinosime, kur link einame..." – sako jis.

Modernu, kas užmiršta

Operoje bus galima susipažinti ne tik su mūsų tautos istorijoje svarbių asmenybių unikaliais psichologiniais, bet ir išoriniais portretais. O pastatymo kostiumais ir grimu rūpinasi mados namai "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė).

Išstudijavusiems daugybę tuo metu tapytų portretų, dizaineriams didžiausiu iššūkiu tapo vizualiai atskirti dvi kariaujančias šeimas, atrandant dialogą tarp autentiškų XVI–XVII a. kostiumo detalių ir šiuolaikiškumo. Kūrėjai pastebi ir dar vieną įdomų aspektą, kad kai kurios Radvilų aprangos detalės yra labai panašios į šiandienos. Kaip, pavyzdžiui, barzdų mada, primenanti seną tiesą, kad modernu viskas, kas yra užmiršta.

"Drabužiai nėra visiškas to laikmečio atspindys, jis labiau atsispindi drabužių detalėse ir siluetuose, o medžiagos yra modernesnės, naudojamas ir organinis stiklas. Viena šeima yra katalikai, kiti – protestantai, tad pabandėme jas atskirti spalviškai. Protestantai rengėsi gana paprastai, netgi rūsčiai, o katalikai dėvėjo prabangesnius, ryškesnius drabužius", – pasakojo D.Zinkevičius.

"Įvedėme ir įdomių kirpimų, kurie nebuvo būdingi tam laikmečiui, didesnių detalių. Tai suteikia kostiumams tokio šiuolaikiškumo žavesio. Norėjome, kad žiūrovas suprastų, kad yra scenoje vykstančių įvykių laikmečiu, bet kad tai neatrodytų nuobodžiai, pernelyg senoviškai ir neaktualiai. Tuo laiku nebuvo fotografijos, buvo tik tapomi portretai. Tad šių darbų analizė buvo labai įdomi, nes vienas dailininkas matė vienaip, kitas kitaip. Buvo įdomu viską apibendrinti ir atrasti savo variantą. Bandėme atkartoti veidus iš tos medžiagos, kurią radome. Tad grimas bus gana autentiškas", – papildė K.Valančiūtė.

Operos kūrėjai visus kviečia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį švęsti kartu su šia išskirtine premjera ir žada, kad tai būsiąs itin spalvingas spektaklis su to meto gražia Lietuvos panorama. Spektaklis apie lietuvybę, Lietuvos vienijimąsi, problemas, kurios per amžių amžius kamavusios Lietuvą yra ganėtinai panašios į šiandienos.

Vardai ir veidai

Operos "Radvila Perkūnas" kūrėjai: dirigentas – Jonas Janulevičius, režisierius – Kęstutis Jakštas, scenografija ir vaizdo projekcijos – Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius, kostiumų ir grimo dailininkai – "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius, Kristina Valančiūtė), šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografas – Dainius Bervingis, chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė. Solistai: Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Gitana Pečkytė, Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Povilas Padleckis, Andrius Apšega, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Ramūnas Urbietis, Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Danielius Vėbra, Vilma Narvidaitė, Emilija Mackevičienė, Asta Mikelionytė, Aušra Šniokaitytė, Juozas Janušaitis, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra. Taip pat teatro choro ir baleto artistai.

Premjera – vasario 15, 16 d. ir kovo 11 d. 18 val.

Tai 1967 m. „Amerikos balso“ radijuje pasakojo žurnalistas Povilas Labanauskas.

Buvo ir stambių nuotraukų, kurios vaizdavo viduramžių kostiumais apsirengusias operos pažibas Liliją Šukytę, Stasį Barą, Algirdą Brazį, Danutę Stankaitytę, chorą. Minioje buvo kalbama veik išimtinai lietuviškai.

Premjeros dieną visos 3 650 vietų buvo žiūrovų užpildytos. Tiesa, atsiprašau, operos vadovai sakė, kad viena tuščia vieta parteryje buvo laikoma libreto autoriui Kaziui Inčiūrai. Ložėse ir kitur šeštadienio vakarą buvo matyti daugybė išeiginiais vakariniais rūbais apsirengusių moterų ir vyrų.

Minia nutilo ir pradėjo ploti, kai pastebėjo išeinantį orkestrui diriguoti Aleksandrą Kučiūną. Galop visai tylu ir operos simfoninis orkestras pakluso dirigento magiškam mostelėjimui, pasigirdo gražioji „Gražinos“ uvertiūra, pagrįsta daina „Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio“. Ir taip pirmą kartą šiuose Čikagos operos rūmuose prasidėjo lietuviškos operos premjeros pastatymas.

Užuolaidai pakilus, didingos pilies fone (tai – Vytauto Virkaus sukurtos dekoracijos) veik pora šimtų lietuvių puotavo. Šalia 120 choristų ir 12 solistų čia buvo baletas ir dar kelios dešimtys statistų. Gražinos vaidmenį šeštadienį atliko jaunoji Niujorko „Metropolitan Operos“ solistė Lilija Šukytė, o sekmadienį – čikagietė Danutė Stankaitytė.

Liutauras – didysis tenoras Stasys Baras-Baranauskas, Rimvydas – buvęs  „Metropolitan Operos“ solistas Algirdas Brazis. O galingi krivio ir kvieslio bosai priklausė Jonui Vazneliui ir Arnoldui Vokietaičiui – Niujorko miesto operos dainininkui. Ramunė buvo Daiva Mongirdaitė, kuri itin gražiai pasireiškė.

Per tris valandas vyko nepaprastai gražus, meniškai gerai paruoštas, savo masiniu pastatymu didingas vaidinimas. Daugel kartų skambėjo griausmingi plojimai ir „bravo“. Ir po keturių veiksmų publika nenorėjo skirstytis, pakartotinai šaukdama solistus, dirigentą ir kitus pasirodyti.

Vaidinimo metu užkulisyje nuolat triūsė dirigento pavaduotojas kompozitorius Darius Lapinskas, scenos režisierius Kazys Auželis, chorvedžiai Alicija Steponavičienė ir Alfonsas Gečas, kostiumų kūrėja Bronė Jameikienė, baleto vadovas Simas Velbasis, grimuotojai, scenos darbininkai, elektrotechnikai ir mūsų reporteris daktaras Kostas Jurgėla.

Jam pavyko užkulisyje pasikalbėti su dalyviais. Nepavyko pasikalbėti tik su abiem Gražinomis – Šukyte ir Stankaityte, kurios pasižadėjo vėliau atlikti pasikalbėjimą sekmadienio vakare, kai dalyvausiančios baliuje pabaigtuvėse. Tačiau ten įspūdžiais besidalinančios artistų ir minios sūkuryje jam bepavyko pasikalbėti tik su dirigentu Vytautu Marijošiumi, kuris dirigavo „Gražinos“ spektakliams Lietuvoje.

Štai Jurgėla sulaikė amerikiečių vadinamąjį Kiprą Petrauską, tai yra Stasį Barą-Baranauską.

– Pone Bare, leisk man tamstos paklausti, kaip Jūs jaučiatės, kaip pavyko tas darbas?

– Man atrodo, kad kiekvienos pabaigtuvės yra nepaprastai malonios. Šiandieną buvo mūsų tikrai ilgo darbo pabaigtuvės. Kai nusileido paskutinė uždanga, mes pajutome širdy, kad atlikome didelį pasitarnavimą lietuviškai muzikai, lietuvybei, tas dar tvirčiau sužadino meilę kraštui ir lietuvybei.

– Kaip Jums sekasi repetuoti? Choristai turbūt visi vietiniai?

– Taip, choristai yra lietuviai, kurie repetuoja ir dainuoja tik savo laisvalaikiu. Daugelis jų yra inžinieriais, architektai, yra net vienas labai jaunas gydytojas, kuris dar atlieka stažą ligoninėje.  Mes nepaprastai džiaugiamės, kad „Gražina“ patraukė didelį būrį jaunuolių – šiandien scenoje turėjome per 120 choristų. Visame pastatyme dalyvavo per 280 žmonių.

Mums šiais metais galbūt buvo šiek tiek sunkiau maestro Kučiūnu, kuris profesoriauja Sietlo universitete, taigi mes neturėjome jo su savimi ir jį pavadavo gabus ir jaunas muzikas Darius Lapinskas, kuris surepetavo chorą. Paskui tik jau maestro Kučiūnui beliko sulipdyti ir įgyvendinti patį pastatymą.

Baigęs pasikalbėjimą su Stasiu Baru, daktaras Jurgėla pasigavo Algirdą Brazį.

– Pone Brazi, kurį tamsta vaidmenį vaidini „Gražinoje“?

– Rimvydo. Jis viso Naugarduko karo viršininkas.

– Vienas iš pagrindinių vaidmenų?

– Taip.

– Kas nusprendžia, kam tinka vaidmuo? Dirigentas ar kolektyvas?

– Dirigentas nutaria. O paskui valdyba svarsto, kas ir kokią partiją dainuos.

– Ar nuo pradžios dainuoja tie patys choristai? Ar yra daug pasikeitimų ir tarp choristų?

– Choristų, kurie išbuvo dešimtis metų, yra daug likę. Žinoma, yra daug keitimų. Bet dabar šiai operai buvo reikalaujama paimti ir iš lyrikų kompanijos šešis tenorus. Tokiai operai, tokio dydžio pastatymo reikėjo tiek choristų, kiek galėjome gauti. Gerų balsų. [...]

– Ar Jūs tikitės statyti tą veikalą kur nors kitur? Ar dar kartą Čikagoje?

– Mes buvome iškviesti į Niujorką. Tikiuosi, kad ir Klivlandas pakvies mus.

– Man rodos, tamsta esi važiavęs į Lietuvą prieš pat karą su Čikagos choru?

– Taip, mes gastroliavome po visą Lietuvą su Čikagos lietuvių choru.  Tais metais ir buvo Dainų šventė Šiauliuose ir Klaipėdoje. Mes labai gerai praleidome laiką.

Parengta pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiagą.