„Anksčiau Dramblio Kaulo krante buvo daug miškų, dažnai sulaukdavome lietaus. Bet šiandien nėra nei medžių, nei lietaus, greit nebebus ir kakavos“, – pabrėžia Nzramos kooperatyvo žemės ūkio ekspertas Paulas Kangahas.

Auganti šokolado paklausa skatina plantacijų plėtimą ir miškų naikinimą. Tačiau liekant mažiau miškų, suardoma ekosistemos pusiausvyra ir kakavmedžiams nebepakanka dirvoje esančios drėgmės. Klimato kaita kakavos plantacijoms kelia didelį pavojų. Medžiai galėtų suteikti kakavmedžiams pavėsį, padėtų sušvelninti vietines klimato sąlygas palengva vėsindami, ore ir dirvoje palaikydami drėgmę, dirvą išlaikytų derlingą. Tačiau dėl „rudojo aukso“ naikinami nacionaliniai parkai ir kitos saugomos teritorijos.

Įvairios atsakingo vartojimo iniciatyvos siekia paskatinti šokolado mėgėjų domėjimąsi kakavos kilme ir taip paskatinti juos rinktis produktus, sukurtus tausojant aplinką. Europa yra didžiausia šokolado vartotoja pasaulyje, o nepranokstami šio saldumyno mėgėjai yra šveicarai, vokiečiai, airiai ir britai.

Pasaulio bankas pažadėjo suteikti Dramblio kaulo krantui beveik milijardo eurų paramą, kad padėtų gauti iš kakavos ir kitų žemės ūkio produktų daugiau naudos regiono vystymuisi.

Ar kada teko lankytis Tanzanijoje ar Nikaragvoje? O stebėti, kaip renkamos kakavos pupelės? Į tokias saldžias keliones kelis kartus per metus leidžiasi šokolado meistras Domantas Užpalis.

Dirvožemio parinkimas, kruopšti vaismedžių priežiūra, sudėtingos džiovinimo bei fermentavimo technologijos ir ingredientų derinimas – visa tai susilieja į nedidelę tamsią šokolado plytelę.

„Dažniausiai kelionė prasideda nuo to, kad važiuojam į plantaciją. Važiavimas į plantaciją trunka nuo 8 iki 15 valandų, nes dažniausiai tai yra neasfaltuotas kelias. Nuvažiuoti į darbą ten truputį sunkiau, nei mums čia, kaip mes įsivaizduojam. Viskas prasideda nuo kelionės. Ilga, varginanti kelionė, susipažinimas su augintoju, dairymasis į panoramą, kvėpavimas šiltu, drėgnu oru ir persijungimas iš vieno laiko rėžimo į kitą“, – pasakoja šokolado meistras.

Pirmas žingsnis prie išvykstant – kakavos pavyzdžio degustacija, pavyzdinės plytelės gamyba. Jei ši reikalavimus atitinka, vykstama pas augintoją apžiūrėti plantacijų. Domanto teigimu, kalbėdami apie kakavmedžių plantacijas, daugelis įsivaizduoja milžiniškus laukus, tačiau realybė visai kitokia.

„Kakavos plantacijos paprastai yra maži ūkeliai. Ten niekada nebūna didelių pramoninių, industrinių ūkių dalykas. Dažnai tai būna šeimos verslas, kur augina bananus, kiaules, dar kažką ir tuo pačiu kakavą. Yra žmonių, kurie tai daro profesionaliai, bet jų nėra daug. Pati kakava techniškai yra vaisius, tai kakava kaip obelis. Iš kakavos medžio auga kakavos vaisiai, tokie dideli kamuoliai. Ir tuose kamuoliuose yra sėklos, vadinamos kakavos pupelės. Iš tų pupelių ir gaminamas šokoladas“, – apie kakavos plantacijas pasakoja D. Užpalis.

Šokolado kelionė nuo pupelės iki plytelės paprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Didžiausia kakavos dalis, tai yra net trisdešimt procentų viso pasaulio kakavos, išgaunama Dramblio Kaulo Krante.

Mokslo žurnalistas Edas Yongas, rašantis „National Geographic“, „Nature“, „New science“ ir „The Times“ žurnalams, internetiniame leidinyje aeonmagazine.com šįkart nagrinėja skruzdžių įtaką šokolado gamybos pramonei. Sunku patikėti, tačiau šie maži padarėliai kol kas sėkmingai griauna Ganos ūkininkų per ilgus metus išaugintas kakavos medžių plantacijas.

Drėgni ir šilti Ganos atogrąžų miškai - vienas produktyviausių kakavos medžių auginimo regionų. Kakavos pupelės randamos didžiulėse, savo forma regbio kamuolį primenančiose ankštyse.

Šiuos medžius Ganos gyventojai pradėjo sodinti dar XIX amžiuje. Šie augalai ir palaiko Ganos ekonomiką.

Tačiau neseniai buvo nustatyta, jog kakavos medžiai vilioja ir kitą gausią žemdirbių grupuotę, ir šie ilgalaikėje perspektyvoje kelia kakavos produkcijai grėsmė. Didžiausia bėda ta, kad su šiais piktadariais žmoniškai nepasiderėsi. Nes jie ne žmonės, o skruzdės.

Būkime atviri – skruzdės užsiima „ūkininkavimu“ gerokai ilgiau, nei žmonės. Skruzdės augina mažus vabaliukus, priklausančius miltuotųjų skydamarinių šeimai. Tai smulkūs ir vidutiniai vabzdžiai, aptinkami dažniausiai ant sumedėjusių augalų gumbelių arba skydelių pavidalu.

Autorius Edas Yongas tikina, kad jie atrodo tarsi „medžio utėlės, apvoliotos miltuose“.

Platina pragaištingą virusą

Skruzdės gina ir „gano“ šiuo mažus vabalėlius, nes šie siurbia medžių syvus, o skruzdės savo ruožtu iš jų paliktų cukraus kupinų atliekų gauna sau naudingas maistines medžiagas.

Anksčiau vabaliukai gerdavo sultis iš įvairių atogrąžų miškų medžių. Na, bet kai šie buvo iškirsti ir jų vietoje užsėtos kakavos medžių plantacijos, skruzdės „perginė“ savo augintinius į šviežius kakavos laukus.

Ši strategija pasmerkė kakavos medžius kenkėjų ir ligų grandinei. Vabzdžiai, gerdami medžių syvus juos užkrečia kakavos medžiams pragaištingu virusu, pavadintu CSSV (cacao swollen shoot virus - angl.). Kitiems atogrąžų miškų medžiams šis virusas neturi didelių pasėkmių, tačiau kakavos – kadangi jie yra „naujokai“ šiose vietovėse – jis reiškia lėtą žūtį.

Virusas lemia, kad medžių šaknys ir ūgliai tarsi ištinsta, užauga daug didesni, nei įprasta. Po kelerių metų po užsikrėtimo šiuo virusu, medis žūsta.
Be to, kakavos ankštyse skruzdės įrengia savotiškas slėptuves sau ir savo vabalams, gelbėjančias nuo pesticidų poveikio bei plėšrūnų.

Ir jos nėra tokios išrankios, kad rinktųsi tik šviežias ankštis – joms tinka ir papuvusios. Čia vėlgi jau yra tam tikrų parazitų bei grybelių, kuriuos skruzdės perneša į dar sveikas kakavos vaisių ankštis.

Visi šie veiksniai sukuria situaciją, kai kakavos medžiai tampa itin pažeidžiami ligoms, parazitams bei kenkėjams. Palyginus su situacija žmonių pasaulyje, jie tarsi užsikrečia ŽIV virusu – tampa mažiau atsparūs neigiamam parazitų ir ligų poveikiui.

Iš žmonių maistą gviešiasi... grybai

Tokia informacija sklido per įvairias mokslo institucijas, tačiau vos keli mokslininkai pasiūlė idėjas, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti.
Vienas jų – Pensilvanijos valstijos universiteto mokslininkas Davidas Hughesas, tikras skruzdžių mylėtojas.

„Tai dvi visuomenės kovoja dėl to paties augalo. Arba du namų ūkiai“, - situaciją apibūdino mokslininkas.

Jis buvo nuvykęs į Ganą ištirti tenykštės padėties. Kol kas jis niekuo negalėjo padėti, tačiau kruopščiai įvertino visus ant kakavos pupelių ankščių vykstančius procesus ir pažadėjo  sulaikyti iš Ganos ūkininkų rankų slystančią sėkmę.

Visų pirma D. Hughesas atkreipė žurnalistų dėmėsį į tai, kad visame pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama pražūtingoms medžių ir augalų ligoms, nors gausybė laboratorijų tiria, kaip padėti žmonėms, sergantiems ŽIV ar panašiomis ligomis. Tačiau jei paplistų liga, taip pat mažinanti augalų „imunitetą“, gali būti, jog netektume ištisų plantacijų ryžių, kviečių, kitų maistui gyvybiškai svarbių augalų.

„Nature“ žurnalui rašęs epidemiologas Matthew Fisheris apskaičiavo, kad jei penkios augalų grybų rūšys pasikėsintų į svarbiausius maistui naudojamus augalus – ryžius, kukurūzus, kviečius, bulves ir sojų puples – pasaulyje tebūtų įmanoma išmaitinti 39 proc. šiuo metu gyvenančių žmonių.

Ligoms sustabdyti įkūrė institutą

Tačiau kol kas grįžkime prie skruzdžių ir šokolado.

Straipsnio autorius primena, jog mikologai, tyrinėjantys grybinės kilmės ligas jau buvo perspėję ūkininkus Ceilone, XIX amžiuje ten buvo gausiai auginama kava. Tačiau tuo metu niekas mokslininkų nesiklausė ir ligos sunaikino apie 95 proc. kavos plantacijų. Iki tol Ceilonas buvo pagrindinis regionas, tiekiantis kavą Didžiajai Britanijai. Vėliau čia pradėta auginti arbata.

Mokslininkas Harry Evansas stengiasi išsaugoti mums šokoladą jau nuo 1969 -ųjų. Jis atrado, jog skruzdėlės po kakavos medžius platina grybelį, vadinamą Phytophthora. Šis užkratas yra padaręs didelės žalos ir bulvėms įvairiose šalyse.

Kakavos medžiai į Ganą atkeliavo iš Amazonės džiunglių. Tačiau jau 1936-aisiais jie pradėjo žūti nuo paslaptingos ligos. Prireikė ketverių metų, kol mokslininkai išsiaiškino, kas ir kaip jiems kenkia, kas platina virusą.

Buvo įkurtas Ganos kakavos tyrimų institutas, kuris užsiėmė medžių kryžminimu ir vis atsparesnių virusui kakavos medžių veisimu. Tai padėjo kakavos industrijai Ganoje atsilaikyti iki XX amžiaus pabaigos.

Šioks toks sprendimas buvo rastas, tačiau ligos vis dar sunaikina nemenką dalį šalies kakavos produkcijos.

Anapus Atlanto – Pietų Amerikoje - plinta dar dvi kakavos medžių grybelių rūšys, kurios gali sunaikinti kone du trečdalius kakavos plantacijų, jei užkratas bus perneštas į Afriką.

„Jei taip įvyks, galite pamiršti šokoladą“, - grasina mokslininkas H. Evansas.

Agroterorizmo išpuoliai?

Brazilijoje kakavos medžių liga, pavadinta „raganos šluota“ jau pridarė daug nuostolių. Kalbama - o 2006-aisiais tokios kalbos buvo iš dalies patvirtintos – kad medžiai buvo specialiai užkrėsti, liga pradėjo plisti pačioje plantacijų širdyje. Tokiu būdu norėta išbalansuoti tuometinę Brazilijos valdžią, kurią aktyviai rėmė stambūs kakavos plantacijų savininkai.

Jei tai tiesa, tokį veiksmą galima laikyti pirmuoju pasaulyje agroterorizmo išpuoliu.

Šiandien gal ne tiek svarbu, kokiu būdu liga pasiekė kakavos plantacijas – svarbu suvokti, kokią žalą ji gali padaryti medžiams bei augalams.

Mokslininkai pastebi, jog Ganos ūkininkai mažai gilinasi į medžių ligas ir galimybes su jomis kovoti. Vien supuvusių ankščių nurinkimas gali padėti pristabdyti ligos plitimą.

Žinoma, liga bet kokiu atveju plinta greičiau, nei spėjama raškyti sugedusius vaisius.

Taigi lieka skruzdėlės. Mokslininkas D. Hughesas jau išbandė įvairius būdus, kuriais stabdoma jų „ūkinė“, tačiau žmonių plantacijoms kenkianti veikla: nuo skruzdžių motinėlių naikinimo iki genų inžinerijos priemonių, galinčias „išjungti“ tam tikrus skruzdės genus.

Jei šie eksperimentai bus sėkmingi, bus sustabdytas grybelio Phytophthora sportų platinimas kakavos medžiuose.

Prieš skruzdes - skruzdžių metodais

Jei skruzdes pakeistų „ne ūkininkės“ skruzdės, neprižiūrinčios minėtų vabalėlių, pastarieji taptų neatsparūs aplinkos poveikiui (kitiems vabzdžiams, purškiamiems pesticidams) ir negalėtų taip aktyviai platinti užkrato.

Vis dėlto patyręs mokslininkas D. Hughesas perspėja:

„Kiekvieną kartą, kai atrodo, jog atradome „sidabrinę kulką“, evoliucija gali taip pasukti įvykius, kad gausime stiprų smūgį atgal“, - nerimauja mokslininkas.