80 proc. Lietuvos moksleivių vidurinėje mokykloje mokosi dvi ar daugiau užsienio kalbų ir pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį, kuris beveik siekia 60 procentų, skelbia Eurostatas.

Lietuvoje tik vieną užsienio kalbą vidurinėje mokykloje (5-12 klasėse) mokosi apie 17 proc. vaikų (ES - beveik 39 proc.), nurodo ES statistikos tarnyba, apibendrindama 2014 metų duomenis.

Visi arba beveik visi vaikai dvi užsienio kalbas mokosi Liuksemburge (100 proc.), Suomijoje (98,5 proc.), Italijoje (per 98 proc.), Estijoje (daugiau kaip 96 proc.), Rumunijoje (beveik 96 proc.), mažiau nei 10 proc. mokinių dvi užsienio kalbas mokosi Vengrijos, Airijos, Austrijos mokyklose. Eurostatas atkreipia dėmesį, kad reikia turėti omenyje, jog kai kurios ES šalys turi po kelias valstybines kalbas.

Populiariausia Lietuvos (kaip ir visos ES) mokyklose yra anglų užsienio kalba. Tuo metu antroje vietoje pagal populiarumą šalies mokyklose esanti rusų užsienio kalba Lietuvą iš kitų valstybių išskiria - mūsų šalyje santykinai ją mokosi daugiausiai vaikų ES (antrąja užsienio kalba ji yra beveik 67 proc. dvi užsienio kalbas besimokančių vaikų). Antra pagal populiarumą rusų kalba yra ir Estijoje (beveik 65 proc.), Latvijoje (per 60 proc.), Bulgarijoje (beveik 18 proc.).

Bendrai ES vidurinėse mokyklose pagal užsienio kalbų populiarumą rusų kalba užima penktą vietą (ją mokosi 2,7 proc. vaikų). Populiaresnės už ją be minėtos anglų kalbos (per 97 proc.) yra prancūzų (beveik 34 proc.), vokiečių (apie 23 proc.), ispanų (apie 13 proc.) užsienio kalbos.

Lietuvių kalbos besimokantys Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai mano, kad, norėdami būti miesto arba visuomenės dalimi, jie turi kalbėti vietos kalba. Be to, pasak jų, išmokti lietuvių kalbą – tiesus kelias pažinti lietuvius. Šiomis mintimis užsieniečiai pasidalino su kalbos tyrėja daktare Jogile Teresa Ramonaite, nagrinėjusia, kaip užsieniečiams sekasi įsisavinti lietuvių kalbą.

„[Uknainietė, gyvenanti Lietuvoje ir besimokinanti lietuvių kalbos] sako – mano gyvenimas pasikeitė, kai su lietuviais pradėjau kalbėti lietuviškai. Jie yra visiškai kiti žmonės. Visų pirma jų charakteris yra visiškai kitoks, negu gali atrodyti, kai su jais kalbi ne lietuviškai. Ne todėl, kad jie būtų nedraugiški, bet todėl, kad jie būna be charakterio. Ji sako – pamačiau visiškai kitą pusę, ir Lietuvą yra daug geriau pažinti, nes tiesiog per kalbą pajunti ir tautos charakterį“, – pasakoja mokslininkė.

Ji įsitikinusi, kad nuo besimokančiojo tautybės nepriklauso lietuvių kalbos įsisavinimas. Tačiau moteris pripažįsta, kad, pavyzdžiui, slavakalbiams pavyksta greičiau prabilti lietuviškai dėl panašios kalbos struktūros. „Slavakalbiams yra šiek tiek paprasčiau, jie greičiau pradeda kalbėti lietuviškai. Na, tarkime, skirtingai nuo korėjiečių arba net tos pačios anglų kalbos atstovų. Bet tai nereiškia, kad slavakalbiai kalbės geriau“, – pabrėžia J. T. Ramonaitė.

– Koks buvo Jūsų tyrimo tikslas?

– Man buvo įdomu pasižiūrėti ne į tai, kaip yra mokomasi. Galima nueiti į lietuvių kalbos, kaip užsienio kalbos, dėstymo pamoką, palankyti vieną semestrą ir pasižiūrėti testų rezultatus. Tai,  žinoma, buvo svarbu, bet tai nebuvo mano tikslas.

Mano tikslas – pažiūrėti, kaip realiai žmonės įsisavina kalbą, taip sakant, gyvendami aplinkoje, kai atvažiuoja, nemoka visiškai nieko ir nuo kažko turi pradėti. Taigi tyriau, kaip tai vyksta, kas yra pradžia, kaip tai atrodo vėliau ir kaip pasidaro, kad kai kurie žmonės kalba labai gerai ir sako – oi, bet aš nesimokiau. Arba – aš visai nedaug mokiausi.

– Jūs tuos žmones turėjote kažkaip kalbinti, įrašinėti, analizuoti? Kiek Jūs tokių žmonių ištyrėte?

– Taip. Mano tyrimo dalyvių yra 17. Susitikau po du kartus su kiekvienu žmogumi. Ilgiausia ir didžiausia medžiaga yra iš moksliškai vadinamojo pusiau struktūruoto sociolingvistinio interviu. Tai yra paprastas ir draugiškas pokalbis.

Natūraliai kyla klausimas, iš kur žmogus atvažiavęs, kodėl jis atvažiavo į Lietuvą, kaip jam čia patinka ar nepatinka, ką jis galvoja, kiek metų čia yra, kiek galvoja būti, ką gali pasakyti, palygindamas su savo šalimi, ar panašių dalykų. Tai yra žmogaus istorija ir nuomonės. Žinoma, viską įrašinėdavau.

– Ar tie 17 žmonių absoliučiai visi buvo skirtingų tautybių?

– Ne, ne absoliučiai visi. Stengiausi ieškoti kuo skirtingesnių tautybių. Susidarė tokios grupės: romanų kalbų kalbėtojų – turėjau prancūzų, italų, ispanakalbių; slavų grupė – turėjau žmonių iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos; iš germanų grupės turėjau tik anglakalbių. Turėjau ir porą egzotiškų atvejų – korėjiečių, kazachų arba tagalų. Tai iš esmės yra įvairių tautybių žmonės.

– Tai palyginkime juos. Ar galime sakyti, kad, tarkime, vienų tautybių žmonėms lengviau įsisavinti lietuvių kalbą, o kitiems – sunkiau?

– Na, mano išėjimo taškas yra kitoks. Nemanau, kad tai priklauso nuo tautybės. Manau, kad visi žmonės yra lygūs. Tikrai visi įsisaviname vienodai, vienoda tvarka, universaliais principais. Žinoma, yra tokių veiksnių, kurie gali veikti teigiamai.

Kai kalbos yra panašios savo struktūra, tai nereiškia, kad bus panašūs žodžiai. Tarkime, yra labai paprastas pavyzdys. Slavakalbiams yra šiek tiek paprasčiau, jie greičiau pradeda kalbėti lietuviškai. Na, tarkime, skirtingai nuo korėjiečių arba net tos pačios anglų kalbos atstovų. Bet tai nereiškia, kad slavakalbiai kalbės geriau. Tai reiškia, kad jiems greičiau pavyks pajusti lietuvių kalbos giluminę struktūrą, nes ji yra panašesnė į jų kalbos.

Neretai jie per daug sutapatina lietuvių kalbos struktūrą su savo gimtosios kalbos struktūra, tas pačias taisykles labai dažnai bando perkelti ir anaiptol ne visada tai veikia. Dėl to jie dažnai gali daryti klaidų ir toliau visą laiką daryti tas pačias klaidas.

– Ir jų neištaisyti?

– Ir niekada jų neištaisyti.

– Kad ir kiek metų toliau tobulintumeisi, mokytumeisi?

– Jeigu labai norėtų gerinti savo kalbą, patys gilintųsi į gramatikas, lankytų kursus – galima, žinoma, viskas yra įmanoma. Tačiau natūraliai jie gali tiesiog nepastebėti, kad šie skirtumai yra. Nepaisant to, kad jie galbūt kalbėti pakankamai laisvai pradėtų daug anksčiau už, sakykime, kad ir anglakalbį. Žodžiu, yra tokie skirtumai.

Nepaisant to, tai nepanaikina fakto, kad iš esmės kalbos įsisavinimo procesas vyksta universaliu būdu. Tas universalumas galioja visiems. Tokių kalbų, kurios yra labai tolimos, žmonės gali patirti įvairių jiems keistų ir dėl to sunkių dalykų. Sakykime, yra kalba, kurioje nėra giminių, o lietuvių kalboje yra giminės, reikia pagal giminę, pagal skaičių derinti. Jei yra kalba, kuri neturi giminių, tos kalbos atstovams nėra aišku, kodėl reikėtų tai daryti. Taigi jiems yra sunkiau dėl kalbos nepanašumo. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jie negali išmokti lietuvių kalbos. Jie gali išmokti – ir labai puikiai.

– Kokie labai konkretūs veiksniai užkerta kelią užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos? Galbūt Jums asmeniškai jie pasakojo?

– Na, aš daugiau bandžiau eiti per tą pozityvią prizmę – kas padeda, ne kas trukdo. Iš tiesų veiksnių, kurie veikia, įsisavinant kalbą, yra be galo daug.

Galime įsivaizduoti tokius tipiškus pasakymus – ai, jis kažko neišmoks, nes jau yra per senas. Arba, jei žmogus yra tylus, tai jis neva nešneka ir nešnekės. Yra visokių tokių dalykų, kurie parodo mūsų nuostatas. Yra ir žmogaus ekstravertiškumas, ar žmogus linkęs šnekėti, ar mažiau linkęs šnekėti, ar yra nebijantis suklysti, ar yra geriau nerizikuojantis ir nesakantis, jei nėra visiškai tikras. To mes negalime pakeisti. Žmogus yra toks, koks yra.

Tačiau yra labai daug veiksnių. Ką dažnai sako žmonės – jis neturi motyvacijos, todėl neišmoksta. Sakyčiau, tai jau yra arčiausiai tiesos. Į tą motyvaciją įeina ir daugelis kitų dalykų, kaip visokios nuostatos. Pavyzdžiui, vienos visuomenės grupės, dominuojančios visuomenės grupės, nuostatos mažesnės visuomenės grupės atžvilgiu. Tai paprastai vadiname diskriminacija. Jei žmogus priklauso tai mažesnei grupei, kuri yra diskriminuojama, nemėgstama, jis automatiškai priešinasi jai.

– Ir nenori išmokti kalbos?

– Net jei jis norėtų, kaip asmuo. Žmogiški gebėjimai išmokti kalbą, bendrai paėmus, yra be galo, be galo dideli. Patekęs į tinkamas sąlygas, žmogus gali pasiekti praktiškai gimtakalbio lygį. Vėlgi ne visą laiką taip būna dėl įvairiausių priežasčių – būtent kiek jis nori tapti tos visuomenės dalimi. Iš esmės yra tie žmonės, kurie save mato Lietuvoje, kurie nori čia būti, kurie sieja savo ateitį su Lietuva, bet jau kažkuriam laikui (nebūtinai – visam gyvenimui, na, sakykim, 5–10 metų), jie nori būti čia, jie mato, kad save čia realizuoja. Jiems mokytis kalbą tikrai sekasi daug geriau.

– Nes jie jau būna nusiteikę?

– Tai yra dar giliau nei asmeninis nusiteikimas. Iš tiesų gali būti nusiteikęs labai pozityviai – va nuvažiuosiu į naują šalį, išmoksiu naują kalbą, viskas bus labai puiku. Atvažiuoji ir staiga pamatai, kad, sakykime, tavęs nemėgsta, nes esi, pavyzdžiui, kitos odos spalvos, dėl kažkokios priežasties pamatai į save nukreiptus blogus žvilgsnius, ar girdi nemalonios intonacijos žodžius, nors jų ir nesupranti. Jei tai yra vienas asmuo, kuris pasitaikė, tai galvoji – na, nieko tokio. Bet, jei tai yra visos visuomenės nuomonė, tai natūraliai, net jei esi su pačiu geriausiu vidiniu nusiteikimu, tave atstumia ši visuomenė.

– O ar Jūs sutikote tokių žmonių, kurie jaučia diskriminaciją ir dėl to negali pakankamai gerai išmokti kalbos?

– Yra atvejų, kai iš tiesų žmonės nesijaučia priimti. Na, iš tiesų tik vieną tokį atvejį turėjau. Aš vos 40 minučių sugebėjau su juo pasišnekėti. Mano interviu trukdavo apie valandą, o su juo – vos 40 minučių. Jis labai daug kartų perėjo į anglų kalbą, nes jam buvo tiesiog per sunku kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, aš labai dėkinga, kad jis vis dėlto sutiko, nes yra labai geras žmogus. Tie, kurie sutiko, man labai dažnai pasakojo apie savo draugus, kurie nesimoko kalbos, nes jiems atrodo, kad to nereikia.

– Kodėl nereikia?

– Vienas iš labai populiarių motyvų­ – kam gi mokytis kalbą, kuria kalba tik 3 mln. žmonių. Vienas, kuris buvo sakęs priešingus dalykus, sako – labai lengva gyventi Lietuvoje, nemokant lietuvių kalbos, nes labai daug žmonių kalba angliškai. Bet, jei nori būti miesto arba visuomenės dalimi, turi kalbėti tos vietos kalba, kur gyveni, nes tokiu būdu pažįsti ne tik žmones, kurie nori su tavimi kalbėti ir todėl kalba angliškai arba kažkokia kita bendra kalba. Nemokėdamas tos kalbos, neturėsi galimybės pasikalbėti su visais žmonėmis, kurie galbūt tau yra įdomūs. Ir, jeigu nori pažinti tikrą Vilnių arba tikrą Lietuvą, tau reikia kalbėti lietuviškai. Tada, kai gali suprasti, kas vyksta aplinkui, jautiesi nebe kaip užsienietis. Tai jam [pašnekovui] buvo labai svarbu, gyvenant čia. Jis norėjo čia gyventi ir dėl to rinkosi gana aktyviai mokytis lietuvių kalbos. Jam tikrai labai neblogai pasisekė.

Taip pat labai panašiai kalba kita mergina iš Ukrainos, kuri sako – yra labai daug stereotipų, kad lietuviai yra nedraugiški, nėra ko čia mokytis tos lietuvių kalbos, nes kas iš to – vis tiek jie su užsieniečiais nebendraus, jie nacionalistai ir niekam yra neįdomu. Ji nė kiek nesivargino mokytis lietuvių kalbos. Na, privalomą kurselį buvo palankius, bet tik tiek. Ji mokėjo tik pagrindinius žodžius: „laba diena“, „viso gero“, „ačiū“, ir tiek užteko. Paskui ji pajuto paskatinimą iš savo šeimos, kai jos klausia – kas yra ta Lietuva, papasakok, jau dvejus metus ten gyveni. Ji suprato, kad nieko nežino, kad nieko negali pasakyti, nes neturi lietuvių draugų. Jai pasidarė šiek tiek gėda prieš savus šeimynykščius, kad nieko ji nežino, ir ji nusprendė – aš dabar pabandysiu, mokysiuosi. Ir staiga ji sako – mano gyvenimas pasikeitė, kai su lietuviais pradėjau kalbėti lietuviškai. Jie yra visiškai kiti žmonės. Visų pirma jų charakteris yra visiškai kitoks, negu gali atrodyti, kai su jais kalbi ne lietuviškai. Ne todėl, kad jie būtų nedraugiški, bet todėl, kad jie būna be charakterio. Ji sako – pamačiau visiškai kitą pusę, ir Lietuvą yra daug geriau pažinti, nes tiesiog per kalbą pajunti ir tautos charakterį.

– Tyrinėjote, kaip lietuviai įsisavina italų kalbą, gyvendami Italijoje. Ar galėtumėte palyginti įsisavinimą lietuvių ir italų kalbos?

– Italų kalba tam tikra prasme atrodo lengvesnė, nes paprastai žmogus, na, sakykime, išvažiavęs ir padirbėjęs bare, tiesiog paprastą darbą, galbūt – per vasarą, per porą mėnesių pradeda gebėti komunikuoti itališkai, nežiūrint į tai, kokia taisyklinga yra jo italų klaba. Bet jis gali susišnekėti, ir tai tiesiog duoda labai daug laisvės žmogui. Labai geras jausmas, kad galiu susišnekėti.

Su lietuvių kalba galbūt būtų šiek tiek kitaip. Bet vėlgi klausimas yra ne tiek pačios kalbos savaime, kiek – kodėl tai vyksta. Italai kalba labai daug. Jie tikisi, kad su jais taip pat kalbėsi, jie kalbina, jie nepalieka tavęs tylėti. Tu nuolat girdi ir nuolat esi kalbinamas. Tam tikra prasme tai yra priverstinis kalbėjimas. Na, matyčiau tai kaip pozityvų dalyką.

– Tai natūralu: daugiau šneki – greičiau išmoksti.

– Taip, tiesiog kalba yra daugiau vartojama. Dėl lietuvių – labai priklausytų nuo aplinkos. Manau, kad teoriškai yra tokių situacijų, kai per porą mėnesių žmogus šiek tiek prasilaužia, gali pradėti kažką sakyti, tikai taip yra. Bet tai būtų šiek tiek lėtesnis procesas tiesiog dėl kultūrinių skirtumų, nes lietuviai yra linkę geriau palikti žmogų ramybėje: jei jis nekalba, tai tiesiog netrukdykime jam. Va dėl to yra sunkiau. Bet ne dėl pačios kalbos.

Bet kurios kalbos pagrindus galima išmokti vos per dvi dienas, o pačios kalbos, kad būtų galima susikalbėti, – per savaitę, tikina pirmojo Lietuvoje „Sėkmės universiteto“ įkūrėjas sėkmės mokytojas Algirdas Karalius. Jo teigimu, tokie rezultatai atrodo nerealūs, nes mokyklose suformuoti įgūdžiai yra klaidingi ir neatitinka realių žmonių mokymosi gebėjimų.

„Pagrindinė idėja, kurią noriu įnešti į pasaulį, yra ta, kad su mumis – studentais, moksleiviais – viskas gerai. Jeigu vaikui, suaugusiam žmogui, bandant kažką išmokti, tai nepavyksta, jokiu būdu pats žmogus nekaltas. Kalta – mokymo sistema. Kai pakeiti mokymo sistemą, ji tinka tavo smegenims, pats bukiausias tampa pačiu genialiausiu“ – tikina A. Karalius.

– Ar galima Jus vadinti sėkmingu žmogumi?

– Manau, kad taip.

– O kas leidžia žmogų pavadinti sėkmingu?

– Yra toks tradicinis požiūris. Sėkmingas žmogus yra tas, kuris atitinka tam tikrus reikalavimus: turi pinigų, gražų automobilį, namą. Mano giliu įsitikinimu, sėkmingas žmogus yra tas žmogus, kuris gyvena tokį gyvenimą, kokį nori gyventi, kuris siekia ir sugeba pasiekti tų tikslų, kurių nori pasiekti. Svarbu jo paties savijauta: ar jis jaučiasi lydymas sėkmės, ar ne?

– Sakote, kad jau 30 metų ieškote atsakymo į klausimą, kokia tikroji sėkmės priežastis. Apvažiavote daug šalių ir turėjote padaryti daug klaidų, kad priartėtumėte prie atsakymo. Kas yra klaidos?

– Klaidos [įvyksta tada – LRT.lt], kai užsibrėži tikslą, sieki jo, bet negauni tų rezultatų, kurių nori. Be abejo, kažką darai neteisingai, klaidingai. Deja, ne visada išeina pasimokyti iš klaidų, nes žinojimas, kad kažką padarei neteisingai, dar nereiškia, kad žinai, kaip padaryti teisingai. Mano įsitikinimu, bandymų ir klaidų metodas yra, deja, neišvengiamas, bet pats ilgiausias ir neefektyviausias.

– Bet juk dažnas posakis – mokykis ne iš savo, o iš svetimų klaidų.

– Visi dažni posakiai dažniausiai atspindi visuotinus mitus ir įsitikinimus. Savo gyvenime nemačiau daug žmonių, kurie labai daug išmoktų iš kitų žmonių klaidų. Dar mažiau mačiau žmonių, kurie išmoktų iš savo klaidų. Kodėl taip sakau? Nes daug dirbu su žmonėmis įvairiose srityse ir pastebėjau, kad pats greičiausias būdas kažko išmokti – mokytis iš sėkmės.

Visa psichologija buvo labai toli nužygiavusi nuo tiesos į lankas, nes jie bandė surasti atsakymą į klausimą, kodėl žmonės tampa nesėkmingi. 99 proc. straipsnių apie psichologiją yra straipsniai apie žmonių nukrypimus nuo normos. Buvo šventai tikima – jeigu žinau, kaip daryti nereikia, man paaiškės, kaip reikia daryti.

Taip pat yra ir su medicina. Pats baigiau mediciną. Neturėjau nė vienos paskaitos apie tai, ką reiškia sveikata, kaip būti sveikam, bet gydytojai žino viską apie ligas. Žinome, kad patiems gydytojams nelabai sekasi ilgai, sveikai gyventi, nes žinojimas apie problemas, ligų priežastis, deja, nelabai priartina mus prie kitos pusės.

Ir atvirkščiai, kai psichologai, vadybininkai, pasaulis pradėjo atsigręžti į sėkmės patirtį, paaiškėjo, kad tai – daug įdomiau, praktiškiau. Pasižiūri, ką daro sėkmingas žmogus, išanalizuoji ir gali panaudoti pats, apmokyti kitus. Mokytis iš sėkmės, mano giliu įsitikinimu, yra pats geriausias ir greičiausias būdas.

– Bet gal reikia žinoti apie ligas, kad žinotum apie jų prevenciją, kaip tas sveikas kūnas atrodo?

– Be abejo. Tam yra profesionalų, kurie žino apie ligas. Bet, jeigu norėtume daugiau sveikatos savo gyvenime, turbūt reikėtų kreiptis pas kitus specialistus, kurie daugiau žino apie sveikatą negu apie ligą.

– Pasakojate apie tai, kad, domintis sėkmingu gyvenimu, verta išanalizuoti sėkmingų žmonių gyvenimus. Ar turite gerų pavyzdžių, kas Jus patį įkvėpė? Sakote, kad 30 metų ieškote atsakymo. Jums šiek tiek daugiau. Greičiausiai iki tam tikro gyvenimo etapo gyvenote, neieškodamas tos sėkmės?

– Tuo klausimu pradėjau domėtis labai anksti, nes su pirmomis problemomis susidūriau jau mokykloje, pirmoje–trečioje klasėje. Turėjau problemų – buvau mikčius. Taip pat buvo keista padėtis su atmintimi – labai daug pamiršdavau.

Berods, ketvirtoje klasėje man sesuo davė knygą – Viktoro Pikelio „Tavo galimybės, žmogau!“. Ten buvo parašyta apie tai, kad yra žmonės, kurie sugeba daug atsiminti, daug išmokti, apie jogus, kitokius žmones. Man labai patiko, kad ten buvo parašyta viena idėja, kuri iš esmės pakeitė mano gyvenimą – jeigu tai gali kažkas, gali ir tu. Man ta idėja įstrigo. Atsimenu, jau nuo pat vaikystės pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl man sekasi ne taip, kaip kitiems, ir kodėl vienoje srityje sekasi geriau negu kitoje.

Tų pačių problemų su mokslais turėjau ir mokykloje, ir Medicinos institute. Baigęs Medicinos institutą galų gale nutariau atsakyti į klausimą – ar kažkas ne taip su mano smegenimis, ar su mokymo sistema? Kodėl užuot praleidęs šešerius metus [institute – LRT.lt], turėjau ten praleisti 10 metų? Kodėl visi egzaminus išlaikydavo, o aš – ne?

Kai pradėjau važinėti po pasaulį, susitikau su Dominicu O`Brienu, aštuonis kartus tapusiu įsiminimų čempionu. Jis turėjo tą pačią problemą. Iki 35 metų buvo žmogus su diagnoze – nepasiduodantis jokiam mokymui. Kai jis pradėjo treniruotis ir daryti tą patį, ką daro patys geriausi šios srities [įsiminimo – LRT.lt] ekspertai, tapo pasaulio čempionu, žmogumi, kuris nėra nugalėtas sugebėjimu įsiminti, nors prieš tai netgi turėjo pažymą iš mokyklos – negali atsiminti.

Lygiai taip pat yra su skaitymu. Niekuomet neskaičiau. Galvojau, kad man tiesiog nelemta. [...] Iki 25-erių metų tikrai nei skaičiau knygas, nei turėjau susidomėjimą mokslu. Po to, kai susitikau su žmonėmis, kurie skaito labai greitai, pavyzdžiui, Howardu Bergu, tapau labai sėkmingu šioje srityje. Pradėjau labai greitai skaityti. Dabar namuose turiu daugiau kaip 4 tūkst. knygų. Beveik visas esu perskaitęs. Per vakarą galiu perskaityti 10–15 knygų, ir mano atmintis nepaprastai pagerėjo. Galiu rodyti neva stebuklus, kurie būdingi talentingiems, kaip žmonės sako. Tai – treniruotumo klausimas.

– 15 knygų per vakarą iš tikrųjų yra neįtikėtina. Nežinau, ar žinote režisieriaus Woody Alleno juokelį, kai jis pasakojo, jog išmoko greitojo skaitymo ir perskaitė Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Perskaitęs sakė – žinau, apie ką ta knyga, tai – knyga apie Rusiją. Tai reiškia, kad tiek teužsifiksavo.

– Tai yra labai įdomus dalykas. Deja, bet mokykloje 99-iems proc. žmonių suformuoti įgūdžiai yra neteisingi. Mus mokino skaityti iš kairės į dešinę, kiekvieną žodį. Buvome mokinami, kad kiekviename sakinyje yra didžiulė prasmė, todėl kiekvieną sakinį reikia suprasti, išsiaiškinti. Tai privedė prie to, kad žmogus su aukštuoju išsilavinimu ar dviem aukštaisiais vidutiniškai per minutę perskaito 150–200 žodžių, kai smegenys dirba dešimt kartų greičiau.

Faktas, kad bet kokioje knygoje (ar tai būtų grožinė literatūra, ar mokslinė) apie 80 proc., o kartais ir daugiau yra „vandens“. Tai – žodžiai, kurie tinkami tam, kad viską sulipintų. Esmė yra kažkur per viduriuką. Turėtume ieškoti svarbiausios informacijos. Tam reikalingi įgūdžiai. L. Tolstojų, be abejo, reikia skaityti lėtai, galbūt su šampanu rankoje. Tai ne ta knyga, kurią reikia skaityti greitai.

– Jeigu perskaitote, kaip sakėte, 10–15 knygų per vakarą, kas iš tų knygų išlieka atmintyje?

– Įdomiausia tai, kad tada, kai pradedi dirbti taip, kaip tinka tavo smegenims, įsiminimas labai pagerėja, nes tu koncentruojiesi į pačius svarbiausius dalykus. Yra specialūs būdai, kaip tai įsiminti. Anksčiau aš (ir daugelis žmonių) perskaitydavau vieną puslapį, pereidavau prie antro ir jau pamiršdavau, kas buvo pirmame. Kai skaitai greitai, konspektuoji, dirbi, tada dirba ir kairysis, ir dešinys pusrutuliai. Įsiminimas pagerėja 10 kartų. Kadangi man reikia ne tik skaityti, nes iš to skaitau paskaitas, tai mano įsiminimas, palyginus su mano sugebėjimais Medicinos institute, pagerėjo 10–20 kartų.

Mūsų studentai, praėję greito skaitymo kursus, gauna užduotį – per mėnesį perskaityti 50 knygų, jas sukonspektuoti. Tam daromi specialūs žemėlapiai. Pažiūrėkime į statistiką: jeigu per metus perskaitai bent 10 savo profesijos knygų, patenki į 3 proc. elito, kuris domisi, skaito. Jeigu neperskaitai nė vienos knygos iš savo profesinės srities, patenki į 94 proc. elito, kurie neskaito nė vienos knygos.

Tradiciniai įgūdžiai, kurie buvo suformuoti mokykloje, iš mūsų atima norą skaityti. Informacijos kiekis didėja. Skaityti mes nemokame. Nesugebame perdirbti informacijos. Atsiminti – juo labiau nesugebame. Taip išeina, kad žmonės neskaito ne todėl, kad jie kažkokie „ne tokie“. Jie tiesiog neturi įgūdžių.

– Gal kartais labai svarbu turėti žmogų, kuris pasakytų – tu gali. Kaip manote, kokios yra žmogaus galimybės?

– Sunku pasakyti. Manau, kad daug didesnės, negu išnaudojame. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad reikia ir vienokių, ir kitokių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad turiu daug žmonių, kurie mane palaiko, bet esu labai dėkingas tiems, kurie mane kritikavo ar iš manęs vaikystėje tyčiojosi. Jų dėka labai daug sugebėjau pasiekti kitoje srityje. [...]

Medicinos akademijoje man daug dėstytojų sakydavo – tu neišmokai. Turėjau saldžiausią svajonę – kada nors mano paskaitose susirinks visi mano dėstytojai ir aš juos mokysiu, kaip reikia studentus mokyti, o ne kankinti. Tai buvo didžiulis motyvas. Po 20 metų mano svajonė išsipildė. Mano paskaitose sėdėjo rektoriai, prorektoriai, buvę mano dėstytojai. Juos mokiau, kaip reikia mokyti studentus.

Pagrindinė idėja, kurią noriu įnešti į pasaulį, yra ta, kad su mumis – studentais, moksleiviais – viskas gerai. Jeigu vaikui, suaugusiam žmogui, bandant kažką išmokti, tai nepavyksta, jokiu būdu pats žmogus nekaltas. Kalta – mokymo sistema. Kai pakeiti mokymo sistemą, ji tinka tavo smegenims, pats bukiausias tampa pačiu genialiausiu. Turime daug pavyzdžių.

Mano tikslas – parodyti, kad reikia keisti mokymo sistemą, o ne pačius žmones. Žmonės nori mokytis. Šis noras jiems duotas iš prigimties. Tik reikia suteikti galimybių ir duoti įgūdžių. Sutikite – nei mokykloje, nei institute niekas niekuomet nemokino, kaip mokytis. Egzaminai, valstybiniai brandos egzaminai, sistemos... Visuomet tikrina mūsų, blogąja to žodžio prasme, žinias, bet niekuomet nepaaiškino, kaip jas įsisavinti, išlaikyti atmintyje.

– Kaip žinias išlaikyti atmintyje?

– Penkių pakartojimų sistema. Paaiškėjo, kad, jeigu studentą privers kartoti kiekvieną dieną, jis tikrai blogai atsimins. Jeigu pirmą pakartojimą padarysi vienos valandos bėgyje, antrą – išsimiegojęs kitą dieną, trečią – po savaitės, ketvirtą – po mėnesio ir penktą – po šešių mėnesių, informacija visam laikui išliks tavo galvoje.

– Esate sakęs, kad kalbą galima išmokti per dvi dienas?

– Per dvi dienas galima išmokti bazinius dalykus. Iš esmės užtenka vienos savaitės pilno pasinėrimo, kad žmogus įsisavintų bet kokios kalbos pagrindus.

– Turite omeny, kad jis galėtų bendrauti?

– Taip, kad galėtų bendrauti. Po savaitės mokytis kalbos jam nebereikia. Jam reikia tobulinti praktinius įgūdžius. Tam nereikalingas mokytojas. Kam ištempti mokymosi procesą 10–15 metų ir galų gale pripažinti, kad su tavimi kažkas negerai, nes po 15 metų negali [ta kalba – LRT.lt] kalbėti?

Tai yra realu ir labai naudinga pačiai sistemai. Mes siūlydavome įvairioms įstaigoms greito mokymo metodus. Mums tiesiogiai ar netiesiogiai atsakydavo – jūs išprotėjote, mes taip sėkmingai-nesėkmingai ilgai mokiname žmones.

Sutikite, jeigu mokytas greitai išmokytų vaikus, tai ką jis darytų? Vaikas išmoktų užsienio kalbą ne per 10 metų, bet per tris mėnesius. Ką darytų mokytojas, kuris iš to sėkmingai gyvena 10 metų? Ką darytų institutai? Ar žinote, kad net tarp studentų, baigusių užsienio kalbų katedras, yra labai daug negalinčių laisvai kalbėti. [...] Vadinasi, tai kažkam yra naudinga.

– Konspiracijos teorijos – įdomi temelė. Jeigu sakėte, kad pagrindus galima išmokti per savaitę, tai kiek kalbų pats mokate?

– Visai prastai moku tris kalbas: lietuvių, anglų ir rusų. Be abejo, dabar noriu išmokti dar kelias kalbas. Kodėl sakau, kad kalbu prastai? Todėl, kad tikslas tobulai mokėti kalbas nėra labai geras tikslas. Kad žinotum lietuvių kalbą, mokėtum ją tobulai, neužtektų viso gyvenimo. Mums reikalingas kitas tikslas – susišnekėti. Tam tikslui įgyvendinti reikia labai nedaug laiko.

Kaip tik šiais metais ruošiame maratoną. Filmuosime filmą. Man bus duota viena savaitė išmokti italų kalbą. Tada važiuosime į Italiją ir filmuosime, kaip ten susišneku. Viena savaitė bus duota išmokti ispanų kalbą. Tada vyksiu kalbėti į Ispaniją. Po to bus prancūzų, vokiečių kalbos, o jau pabaigoje turėsiu važiuoti į Kiniją. Jau ruošiame tų kalbų vadovėlius. Stebiuosi, kodėl viskas daroma taip sudėtingai. Kalbų principai visur panašūs, vienodi. Žinoma, reikia žodžių, sakinių, bet tam, kad susikalbėtum, labai daug nereikia.

Rusų kalbos nemokėjimas gali ir apsaugoti nuo neigiamo rusiškos propagandos poveikio, nes, nemokėdamas kalbos, žmogus tiesiog nesinaudos rusiškais informacijos šaltiniais. Taip mano Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius.

„Pagal surašymo duomenis, 1 mln. gyventojų kalba rusų kalba labai gerai, supranta. Jų langas į pasaulį, į tai, kas vyksta net ne Rusijoje, bet už Rusijos ribų, yra rusiški kanalai. Deja, tie kanalai yra valdomi Kremliaus, jie gauna dozuotą arba propagandos atskiestą informaciją“, – teigia M. Martišius.

Pasak jo, rusų kalbą mokančių žmonių pasaulyje yra daug, bet mokytis reikėtų ne šios kalbos, o kinų, sako Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius. Jo teigimu, būtent tokios taktikos laikosi geriausių Jungtinės Karalystės universitetų atstovai.

„Bet, jeigu manęs klaustumėte, kokią kalbą, be anglų kalbos, reikėtų mokytis, pasakyčiau – kinų. Jungtinės Karalystės pagrindinių vedančiųjų aukštųjų mokyklų, ypač verslo, atstovai bando mokytis kinų kalbos. Žinoma, jie neišmoksta hieroglifų. Bet išmoksta kalbėti, nes ten yra didysis potencialas“, – sako M. Martišius.

Rusakalbiai turistai išleidžia daugiausiai

Anot Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjo Pavelo Lavrineco, poreikis mokytis rusų kalbos kyla dėl savaime suprantamų priežasčių. Viena iš jų – Lietuvos kaimynės. „Rusija, Kaliningrado sritis ir rusakalbė Baltarusija iki šiol buvo šalia Lietuvos ir tikriausiai bus toliau. Lietuvos ekonominiai ryšiai su tomis valstybėmis labai stiprūs. Be to, būtų galima prisiminti, kiek daug Lietuvai duoda turistai iš Rusijos“, – atkreipia dėmesį P. Lavrinecas.

Jo teigimu, pagal Lietuvos turizmo departamento statistiką, turistai ši Rusijos ir Baltarusijos Lietuvoje vieši ilgiau nei kiti turistai, taigi ir išleidžia daugiau pinigų. Todėl, pasak P. Lavrineco, norint pritraukti klientą, būtų pravartu kalbėti jam suprantama kalba. Ypač tai patartina, jei siekiama, kad žmogus ne tik apsilankytų mūsų šalyje, bet ir rekomenduotų tai padaryti kitiems.

„Viena iš rusų tautos savybių – tai didelė tauta. Kaip suprantame, didelės tautos mažiau žino kitas kalbas, kaip prancūzai arba vokiečiai. Rusai – šalia jų“, – sako VU dėstytojas, paaiškindamas, kad mažoms tautoms dažnai yra įprasta mokytis kelias užsienio kalbas.

Savo ruožtu M. Martišius atkreipia dėmesį, kad didelis turistų srautas iš Baltarusijos į Lietuvą plūsta dėl to, kad baltarusiams įsigyti Vakaruose pagamintų prekių čia yra pigiau. Be to, grįždami į savo šalį, jie susigrąžina 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM).

„Jiems tai – didelis pliusas. Klausimas paprastas – kaip ilgai ši situacija bus. Nėra nieko amžino, tik laikinumas. Galimas daiktas, kad Aleksandras Lukašenka pasitrauks arba kaip tik atidarys savo sienas, sumažins muitus ir žmonės nevažiuos. Kodėl sumažėjo važiuojančių iš Baltarusijos? Todėl, kad labai nuvertėjo jų rublis ir jiems neapsimoka pirkti čia“, – akcentuoja M. Martišius.

Anglų kalba – didelė problema

VU docentas taip pat prideda, kad pati kalba nėra kalta dėl to, ar yra daug norinčių ją išmokti, ar ne. Jis sako, kad dažnai pasitaikanti situacija, kai net Lietuvos valdininkai tarptautinėse konferencijose, nemokėdami kitos kalbos, ima kalbėti rusiškai, rodo, jog per daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome išmokti kalbėti angliškai.

„Aš augau dar tais sovietiniais laikais. Pirmoje klasėje jau kalbėjau rusiškai. [...] Dabartinis anglų kalbos įsiskverbimas nėra to paties lygio. Man tenka dirbti su studentais, dėstau anglų kalba. Matau studentus iš įvairių Europos šalių. Galiu pasakyti taip: lietuvaičiai angliškai kalba geriau nei pietų šalių studentai, bet tikrai prasčiau nei buvusios Jugoslavijos Respublikos, Vokietijos ar Skandinavijos šalių. Tai – didelė problema“, – padėtį vertina M. Martišius.

Jis priduria, kad mokėti bet kurią kalbą savaime yra gerai ir pritaria P. Lavrineco išsakytai minčiai, kad daug žmonių kalba rusiškai. Nepaisant to, docentas kelia klausimą, ar šios kalbos mokėjimas yra geras individualiai ar geras masei. Jis skaičiuoja, kad rusų kalbą pasaulyje turėtų mokėti apie 200 mln. žmonių Rusijoje ir už jos ribų. M. Martišius taip pat sutinka, kad slavų kalbos grupė yra labai išplitusi, todėl, mokant rusų kalba, gana nesunku išmokti lenkų ar kitą šios grupės kalbą.

Tačiau, jo manymu, šiandien būtų vertingiau mokėti kinų kalbą. „Jeigu manęs klaustumėte, kokią kalbą, be anglų kalbos, reikėtų mokytis, pasakyčiau – kinų. Jungtinės Karalystės pagrindinių aukštųjų mokyklų, ypač verslo, atstovai bando mokytis kinų kalbos. Žinoma, jie neišmoksta hieroglifų, bet išmoksta kalbėti, nes ten yra didysis potencialas“, – teigia M. Martišius.

Pasak jo, rusų kalba atveria galimybes, jei žmogus vykdo verslą Rusijoje, bet taip pat naudinga gali būti uzbekų kalba, jei vykdomas verslas susijęs su medvilne. Docentas atkreipia dėmesį į tai, kad rusiškai kalbančių žmonių langas į pasaulio įvykius dažnai gali būti rusiški naujienų šaltiniai: internetinės naujienų svetainės, televizijos laidos ir kt. Anot jo, tokie žmonės dažnai gauna ir propagandos dozę.

„Pagal surašymo duomenis, 1 mln. [Lietuvos] gyventojų kalba rusų kalba labai gerai, supranta. Jų langas į pasaulį, į tai, kas vyksta net ne Rusijoje, bet už Rusijos ribų, yra rusiški kanalai. Deja, tie kanalai yra valdomi Kremliaus, jie gauna dozuotą arba propaganda atskiestą informaciją“, – teigia M. Martišius.

Tačiau, anot jo, Lietuvoje – gana gera padėtis, geresnė nei kitose Baltijos valstybėse. „Kadangi Latvijoje ir Estijoje yra didelės rusakalbių tautinės mažumos, yra asmenys be pilietybės, tai [informacijos teikimas per rusiškus informacijos šaltinius – LRT.lt] yra išnaudojama. Lietuvoje – gana gera integracija. Būtent dėl Lietuvos yra sprendžiama, ką daryti, nes vienaip ar kitaip vyresnioji karta traukiasi iš gyvenimo dėl natūralių priežasčių, o jaunoji karta nemoka rusų kalbos. Kaip ją pasiekti su ta propaganda?“, – teigia M. Martišius.

Nenorą mokytis lemia geopolitinė padėtis

Kad jaunoji karta nemoka rusų, patvirtina ir medicinos studentė Akvilė Šaulytė. Jos teigimu, dirbant mediku, rusų kalba yra reikalinga, nes nemažai vyresnio amžiaus rusakalbių pacientų nenori ar netgi nemoka kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, pasak A. Šaulytės, su tokia problema jau praktikos metu susidūrę studentai vis tiek nesimoko rusų kalbos.

„Gal šiek tiek įtakos turi dabartinė geopolitinė padėtis. Santykiai su ta šalimi nėra labai malonūs. Nors tai galbūt nėra labai protinga ir racionalu, šiek tiek atstumia mokytis. Jeigu mūsų santykiai būtų geri, gal domintų studentų mainai tarp universitetų, norėtųsi vykti į tą šalį ir bendrauti su jos piliečiais. Kol kas tokio didelio noro nėra“, – priežastis vardija A. Šaulytė.

Pasak P. Lavrineco, natūralu, kad kalba atrodo tuo patrauklesnė, kuo patrauklesnė atrodo pati valstybė ar jos kultūra. Jo teigimu, rusų kultūra iki šiol gerbiama ir gerai žinoma pasaulyje, bet dabartinis valstybės režimas ir pati Rusija yra tokia, kad neskatina mėgti rusų kalbos.

„Kaip pasakė rusų poetė Jelena Fanajeva, neseniai viešėjusi Lietuvoje, jai rusų pasaulis – ne Vladimiras Putinas, o Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas ir Osipas Mandelštamas. Prieš tokį rusų pasaulį turbūt niekas nieko prieš neturėtų“, – svarsto P. Lavrinecas.

Jis taip pat abejoja, ar rusiškai informaciniais kanalais skleidžiama informacija gali turėti tokią didelę įtaką, kaip tvirtina M. Martišius. P. Lavrinecas primena, kad komunistinė propaganda Lietuvoje buvo transliuota kiekvieną dieną kelis dešimtmečius, bet Lietuva nebuvo paveikta ir siekė išsivadavimo.

„Turbūt, jeigu pasakytume, kad esame atsparūs propagandai, meluotume patys sau. Pateiksiu pavyzdį: reklamos laikas yra ribojamas, bet tam vis tiek leidžiami milijonai. Vadinasi, ji veikia“, – prieštarauja M. Martišius. Jis taip pat pabrėžia, kad propaganda transliuojama ne tik per naujienų laidas ar internetiniuose naujienų portaluose: kuriami kelių valandų trukmės dokumentiniai, meniniai filmai ir kt. Todėl, anot docento, jei propagandos srautas yra didžiulis, žmogui ji vis tiek darys poveikį.

Pagal Europos kalbų politiką, gimtoji kalba reikalinga identitetui, anglų kalba – komunikacijai, o norint būti tikru europiečiu reikia mokėti dar bent vieną ar dvi kalbas.

Populiarumo viršūnėje

Europos komisijos ataskaitoje nurodoma, jog lietuviai yra viena geriausiai užsienio kalbas mokančių ES tautų – 92 proc. lietuvių gali susikalbėti kuria nors užsienio kalba, o daugiau nei 50 proc. kalba dviem. 80 proc. lietuvių moka kalbėti rusiškai, 38 proc. – angliškai ir 14 proc. – vokiškai.

Nurodytieji duomenys – iš EK 2012 m. ataskaitos „Europiečiai ir jų kalbos“. Dabartinių studentų pasirinkimai leidžia manyti, kad po kelerių metų santykis gali pakisti. Pavyzdžiui, KTU anglų, kaip pirmąją užsienio kalbą, 2013-2014 mokslo metais rinkosi 95 proc. studentų. Prieš penkerius metus šis skaičius siekė tik 86 proc.

Kitos pasirenkamos kalbos praėjusiais mokslo metais buvo vokiečių (3 proc.), prancūzų (1 proc.) ir rusų (1 proc.). Visų šių kalbų populiarumas smuko, užleisdamas pozicijas anglų kalbai. Labiausiai per penkerius metus sumažėjo studentų, pasirenkančių rusų kalbą pirmąja užsienio kalba.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Šiuolaikinių kalbų ir tarpkultūrinės komunikacijos katedros vedėja Saulė Petronienė teigia, jog šie skaičiai nebūtinai rodo tai, jog mažės žmonių, mokančių kelias kalbas. „Pirmąją užsienio kalbą C1 lygiu privalo mokėti kiekvienas KTU absolventas, – sako S. Petronienė, tačiau savo studentus skatiname mokytis daugiau kalbų“.

Gero specialisto požymis

„Priimdami žmones į darbą visada žiūrime, kiek jie moka kalbų ir kokias. Tai atspindi bendrą žmogaus išprusimą – mūsų versle reikia plačiai mąstančių žmonių, – teigia Inga Rinkevičienė, „Alma littera“ įmonių grupės personalo direktorė. – Pastebime tendenciją, jog anglų kalbos žinojimas yra didesnis nei rusų, ypač tarp jaunų žmonių. Jų anglų kalbos lygio tikrinti dažniausiai nebereikia – visi kalba gerai“.

Tačiau ji teigia, kad nors versle anglų kalba yra pagrindinė, rusų kalba taip pat reikalinga.

I. Rinkevičienės teigimu, tam tikrose pareigose – pardavimo, leidinių vadovų – užsienio kalba būtina, kitose pozicijose geras užsienio kalbos mokėjimas taip didelis privalumas.
Kalbos išmokti lengviau tada, kai jos reikia

S. Petronienė nurodo kalbos mokymąsi lengvinančią aplinkybę – motyvaciją.

„Kalbą teoriškai išmokti galima, tačiau jei ji praktiškai nevartojama – greitai pamirštama. Mokytis lengviausia tą kalbą, kurios reikia“, – teigia KTU Šiuolaikinių kalbų ir tarpkultūrinės komunikacijos katedros vedėja.

Kai reikia, net ir visai neturėdami pradmenų, medikai, statybų inžinieriai, kitų sričių specialistai išmoksta norvegiškai ir švediškai. Skandinavų kalbos šiuo metu yra tarp labiausiai pageidaujamų užsienio kalbų tiek vertimų versle, tiek kaip papildoma kvalifikacija darbinantis.

Apie atvertas duris

„Perfrazuodama žymų psicholingvistą Franką Smithą, galiu pasakyti, kad viena kalba atidaro vienas duris, o dvi – visas likusias. Kalbos mokymasis – tai ne tik žodyno ir gramatinių taisyklių įsisavinimas, bet ir susipažinimas su nauja kultūra. Kalba padeda pažinti istoriją, tradicijas, praplėsti akiratį“, – kalbų mokymosi privalumus vardija S. Petronienė.

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog kalbėjimas užsienio kalba aktyvina smegenis, nes jos nuolatos turi atpažinti reikšmes, lyginti jas skirtingose kalbų sistemose, o tai pagerina problemų sprendimo įgūdžius. Pensilvanijos universiteto (JAV) mokslininkai nustatė, jog keliomis kalbomis šnekantys žmonės yra geresni vairuotojai – įpratę kalbėdami persijungti iš vienos kalbos į kitą, jie geriau paskirsto dėmesį kelioms užduotims iš karto, o tai vairuojant yra ypač svarbu.

Daugybė tyrimų rodo, jog keliomis kalbomis kalbantys žmonės mažiau rizikuoja susirgti Alzheimerio liga, o tarp kitų mąstymo savybių, kurias gerina kalbų mokėjimas, yra atmintis ir pastabumas. Beje, kalbantieji užsienio kalba paprastai geriau moka gimtąją, kadangi yra labiau įsigilinę į kalbos sandarą apskritai.

Lietuvoje labiausiai paplitusi užsienio kalba išlieka rusų, tačiau daugėja ir mokančiųjų anglų kalbą, minint Europos kalbų dieną praneša Lietuvos statistikos departamentas.

2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 78,5 procento visų Lietuvos gyventojų, be savo gimtosios kalbos, mokėjo vieną ar daugiau kalbų. Palyginti su 2001 metų surašymo rezultatais, mokančiųjų ne tik savo gimtąją kalbą padaugėjo beveik 8 procentiniais punktais.

Lietuvoje daugiausia mokančiųjų rusų kalbą - 63 procentai gyventojų. 2011 metais, palyginti su 2001 metais, išaugo anglų kalbą mokančių gyventojų dalis - nuo 16,9 iki 30,4 procento. Lenkų kalbą mokėjo 8,5 procento, vokiečių - 8,3 procento gyventojų.

Anglų ir vokiečių kalbos išlieka populiariausios tarp jaunų gyventojų. Beveik pusė gyventojų, mokančių anglų kalbą, buvo 15–29 metų amžiaus. Kas trečias gyventojas, mokėjęs vokiečių arba prancūzų kalbą, buvo 20–34 metų. Kas trečias gyventojas, mokėjęs rusų ir lenkų kalbas, buvo 40–54 metų amžiaus.

Kaimynų latvių kalbą mokėjo 11 tūkst. gyventojų, estų - 387 gyventojai. Lietuvoje yra ir retesnes kalbas mokančių žmonių - japonų kalbą mokėjo 732 gyventojai, islandų - 133, esperanto - 604, turkų - 668 gyventojai.

Tik vieną užsienio kalbą mokėjo 41,6 procento gyventojų (2001 metais - 39,6 proc.), dvi kalbas - 29 proc. (25,1 proc.), tris - 6,6 proc. (5 proc.), keturias ir daugiau - 1,3 procento gyventojų (0,8 proc.).

Daugiau miesto gyventojų (80,8 proc.) nei kaimo (73,8 proc.) mokėjo bent vieną ne gimtąją kalbą. Du trečdaliai visų vyrų ir moterų mokėjo bent vieną užsienio kalbą. Vyrai dažniau negu moterys mokėjo vieną ne gimtąją kalbą - atitinkamai 43,7 ir 39,8 procento.

Dažniausiai užsienio kalbų mokosi jaunimas. Dvi kalbas dažniausiai mokėjo 15-19 metų amžiaus gyventojai (44,7 proc. visų šios amžiaus grupės gyventojų). Tris (15,4 proc.) bei keturias ir daugiau (3,6 proc.) kalbų daugiausia mokėjo 25-29 metų amžiaus gyventojai.

Rugsėjo 26-ąją minima Europos kalbų diena.