Planų neatskleidžia

Po dvi, tris ar net keturias rimtas keliones į kalnus per metus išsiruošiantis lietuvis, paklaustas, kur planuoja vykti toliau, neatvirauja. Ne dėl to, kad būtų prietaringas.

Renkantis sudėtingus maršrutus, kaip antai – Cerro Torre Patagonijoje – turi sutapti labai daug skirtingų faktorių, kad alpinistui pavyktų, visų pirma, išeiti į kalnus, o, antra, užkopti į pasirinktą viršūnę.

„Jeigu tai būtų labai paprasta, – aiškina M. Gružauskas, – mums užtektų tik gero oro ir stiprios sveikatos, tačiau tų pliusiukų turi būti gerokai daugiau.“

Dėl šių priežasčių Marius nemėgsta reklamuotis: prisigirs, o paskui įvykiai dėliosis ne pagal planą – maršrutas bus blogas, netinkamos oro sąlygos, nevienodos komandos galimybės ir kt. „Tuomet gali pasijusti įspraustas į kampą ir dėl šios priežasties priimti netinkamus sprendimus“, – aiškina pašnekovas.

Pasirinkimas: Mariui patinka techninis alpinizmas, kai reikia įveikti ne itin aukštas viršūnes, bet kelionė iki jų paįvairinta techniškai sudėtingomis atkarpomis. Kopdamas Marius nepasikliauja likimu, neturi ir sėkmę nešančio talismano – jis pasitiki savimi ir bendražygiais. / M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Tapo gyvenimo būdu

Kopimą į kalnus Marius vadina ne hobiu ir net ne darbu, o gyvenimo būdu. Atvirauja, kad pats yra labai aktyvus žmogus, mėgstantis išbandyti vis naujus dalykus.

„Buvo laikas, kai labai domėjausi parašiutizmu, bet ilgainiui supratau, kad jei veiklų daugiau – kažkas vis tiek nukenčia: juk viskam reikia laiko, finansų, pastangų. Teko rinktis“, – šypsosi M. Gružauskas, pasirinkęs kalnus.

Kai nekopia į didžiąsias viršūnes, alpinistas treniruojasi Lietuvoje arba vyksta į uolų ar ledo laipiojimo stovyklas, kurios organizuojamos visame pasaulyje.

„Techninis alpinizmas susideda iš daugybės skirtingų disciplinų, kurias alpinistai privalo išmanyti ir ištreniruoti. Ypač tas, kuriose jaučiasi silpnesni. Čia neužtenka vien būti fiziškai stipriam arba vien gerai lipti uolomis“, – tikina Marius ir pasakoja, kaip Patagonijoje su didele sunkia kuprine jam teko įveikti maždaug 50 km atstumą iki kalno. Tame kelyje vyrui teko kirsti upes, keltis per kalnų perėjas, eiti per akmenų morenas ir patirti daug kitų iššūkių. Įveikęs šias kliūtis sportininkas turėjo būti išsaugojęs didžiąją dalį savo jėgų – t. y. pasiruošęs kopti į kalną iki viršūnės. „Dabar suprantate, kodėl nuolatos turiu treniruotis, važinėti į stovyklas, vienaip ar kitaip palaikyti fizinę formą“, – šypsosi M. Gružauskas.

M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Pradžia – Sakartvele

Pirmą kartą Marius su savo tėčiu kalnų paragavo Sakartvele. Iki 2015-ųjų nei vienam iš jų alpinizmas nebuvo pažįstamas. Nuvykę į Sakartvelą, vyrai susipažino su patyrusiais ukrainiečių alpinistais, kurie jiems padėjo užkopti į vieną iš viršūnių.

„Oras tąkart buvo ekstremalus, prastas matomumas, nuovargis begalinis, akys stiklinės – kaip šiandien pamenu tą jauseną. Nepaisant visko, mums su tėčiu tas kopimas ir leidimasis nuo kalno giliai įstrigo į širdį. Tada viskas ir prasidėjo“, – savo meilės kalnams pradžią bando atsekti pašnekovas, šiandien skiriantis alpinizmui visą savo laisvalaikį.

M. Gružauskas pamena, kad pirmą kartą lipdami su tėčiu į kalno viršūnę bazinę įrangą nuomojosi. Vis tik po bandomojo kopimo suprato, kad apie alpinizmą nežino nieko. Teko ieškoti mokytojų ir informacijos apie kalnų turizmą Lietuvoje.

Pirmoji tėvo ir sūnaus pasiekta viršūnė buvo virš 5 km aukščio, antroji siekė beveik 7 km, tačiau neseniai įveikta garsioji Cerro Torre viršūnė buvo palyginti žema – tik 3128 m. Kodėl? Pasak Mariaus, kopimas į aukščiausią viršūnę dažnai nebūna pats sudėtingiausias.

„Aukštuminis alpinizmas – tai visai kita alpinizmo rūšis, kaip bėgime yra maratonai ir trumpų distancijų bėgimai. Skiriasi jų taktika, įranga. Be to, kiekvienai rūšiai reikalingos vis kitos alpinisto fizinės savybės. Todėl kalno aukštis dar nereiškia jo sudėtingumo. Yra tokių viršūnių, į kurias galima užlipti pėsčiomis, aišku, jei turi sveiką, treniruotą kūną. Tačiau yra kalnų, kurie siekia vos 1 km aukštį, bet iki jų viršūnės tenka kopti itin stačia siena“, – aiškina Marius, šiuo metu labiau praktikuojantis techninį alpinizmą. Jame, sako, viršūnės nėra labai aukštos, bet paprakaituoti irgi reikia, įveikiant techniškai sudėtingas atkarpas.

„Dabar mane traukia ne kilometrų skaičius, o maršruto sudėtingumas. Atstumai čia trumpesni, tačiau juose yra visko – ir aukščio, ir stačių vietų, ir iššūkių, kai tenka naudotis įvairia alpinistine įranga“, – vardija techninio alpinizmo privalumus.

M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Darbą derina su alpinizmu

Juokais gąsdinu Marių, kad pikti liežuviai ims jį plakti – gal eurai alpinistui iš dangaus byra, jei per dienų dienas tik po kalnus laipioja. Alpinistas šypsosi ir sako, kad pinigų savo aktyviam gyvenimo būdui užsidirba lydėdamas į keliones grupes: ir Marius, ir jo tėtis Artūras yra kelionių agentūros „Kur toliau“ kelionių vadovai.

„Įdomiausia, kad net darbą man dažnai pavyksta suderinti su alpinizmu. Į Pietų Ameriką iš pradžių atvykau su grupe, pakeliavome keletą savaičių, o kai išlydėjau žmones, likau Patagonijoje ir ėmiausi įgyvendinti savo planus“, – pasakoja M. Gružauskas.

Šiuo metu ambicingo lietuvio tikslas – skleisti kuo platesnę žinią apie kalnus, kad žmonės susidomėtų, norėtų juos aplankyti. Buvo laikas, kai Marius vesdavo grupes ir į kalnus, bet sykį susizgribo, kad nuolat būdamas jų draugijoje gali ir persisotinti, prarasti jiems alkį…

Dar viena veikla, labai artima pašnekovo širdžiai – vadinamasis team buildingʼas. Pasitelkęs pavyzdžių iš alpinisto realybės Marius veda komandos formavimo renginius. Anot jo, per patyrimines užduotis stiprėja ryšiai tarp kolektyvo narių, gerėja jų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai.

„Visos mano užduotys yra labiau praktinės, susietos su kalnais, situacijomis, patirtomis juose ir pritaikytomis kasdienai“, – darbo ir hobio suderinamumu džiaugiasi mentorius.

M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Pasikliauja partneriu ir savimi

Nesvarbu, ar Marius kopia į 7000 m aukščio kalnus Centrinėje Azijoje, ar laipioja vertikaliomis sienomis Alpėse – jokių talismanų užantyje nesineša ir jokiomis antgamtinėmis jėgomis netiki. Jei patenka į sudėtingą situaciją – pasikliauja tik savo šalta galva, logika ir greita reakcija – žodžiu, savimi. Dar – savo partneriu.

Lietuvoje alpinistų bendruomenė nedidelė, todėl kopimo draugų tenka ieškotis tiek čia, tiek ir už jos ribų.

„Sunku rasti tinkamą partnerį kopimui, nes tarp dviejų profesionalų turi daug kas sutapti. Reikia, kad abiejų ir kopimo stilius būtų panašus, ir fizinės galimybės panašios, ir kopimo laikas abiem tiktų, o kur dar finansai... Kartais atrodo, kad jau viskas lyg ir sutampa, o štai biolaukai ima ir paveda“, – juokiasi M. Gružauskas, į Cerro Torre kopęs su kolegomis kazachstaniečiais, kurie ir pasikvietė lietuvį į savo draugiją. „Kadangi tuos žmones gerai pažinojau iš ankstesnių kopimų, išsyk sutikau“, – aiškina jis.

Pavojų šiame sporte netrūksta, tačiau Marius teigia, kad ir kasdienybėje mus nuolat lydi rizikingos situacijos. „Mes kasdien rizikuojame ta prasme, kad priimame kažkokius netinkamus sprendimus, kurie gali nulemti mūsų tolesnį gyvenimą – šeiminius santykius, psichologinę sveikatą ir kt. Kokia veikla beužsiimtumėme – visur yra rizikų“, – sako jis.

Draugė neprieštarauja

Jei turėčiau vyrą alpinistą, – sakau Mariui atvirai, – turbūt vieną dieną pateikčiau jam ultimatumą: arba aš, arba kalnai! Juk ilgą laiką sportininkas treniruojasi, būna išvykęs į kalnus, o kur dar jaudulys ir nerimas, kai išgirsti balsą, sakantį, kad adresatas nepasiekiamas...

Marius juokiasi, kad ilgametė jo gyvenimo draugė Eglė kantresnė. Sako, ji jau draugystės pradžioje žinojo apie Mariaus aistrą kalnams ir neprieštaravo. Eglė nekopia į kalnus, bet tai alpinistui daugiau pliusas nei minusas.

„Tų kalnų aš jau ir taip prisižiūriu sočiai. Kai grįžtu namo, noriu nuo jų pailsėti. Todėl labai džiaugiuosi, kad mano antroji pusė šiuo sportu neužsiima ir kad mes randame kitų bendrų mus dominančių veiklų.“

Būna dienų, naktų, kai Eglei iš tiesų tenka pasijaudinti, mat kalnuose dažnai nelabai sklandžiai veikia interneto ryšys. „Pradėjus žygį į Cerro Torre viršūnę, vos išėjus iš miestelio, nutrūko ryšys. Teko naudotis palydoviniu komunikatoriumi. Jo dėka galėjome bendrauti su savo artimaisiais ir išsiųsti SOS signalą, jei netyčia būtų prireikę“, – aiškina alpinistas ir priduria, kad minėto komunikatoriaus dėka jie gaudavo atnaujintas orų prognozes net kelioms dienoms į priekį. Paklaustas, ar kada gyvenime teko siųsti SOS signalą, vyras džiaugiasi, kad to daryti nereikėjo nei jam, nei jo pažįstamiems alpinistams.

M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Ypatinga viršūnė

„Patagonija – tai vieta, kur vėjas priverčia atsisėsti. Kur aukščiausios klasės granitas ir ypač sudėtingi maršrutai pritraukia stipriausius pasaulio alpinistus. Kur mėnesio kartais negana, norint pasiekti viršūnę. Orai čia dažnai prasti, nepastovūs, reikalaujantys kantrybės ir gebėjimo prisitaikyti“, – savo feisbuko paskyroje pirmaisiais įspūdžiais dalijasi Marius.

Šį Patagonijos regioną alpinistas žinojo seniai, bet vis nedrįsdavo ten kelti kojos. „Atrodydavo, kad dar ne laikas, kol vieną dieną sulaukiau skambučio iš savo draugo Omaro. Nuo tos akimirkos ir pradėjau ruoštis“, – pasakoja M. Gružauskas.

Pasak alpinisto, Cerro Torre viršūnė yra unikali ir tokia vienintelė pasaulyje. Ji išsiskiria smailia forma, kuri, priklausomai nuo oro sąlygų, nuolat kinta. Anot savo akimis ją mačiusio Mariaus, iš arti Cerro Torre atrodo tarsi būtų apaugusi sniego grybais: „Pralipti tuos sniego grybus reikalinga specifinė įranga, o saugos organizavimas čia itin sudėtingas.“

Dvidešimt dienų alpinistai laukė, kol oras kopimui bus palankus, t. y. kol atsiras „oro langas“. „Kad prieitume iki viršūnės ir laimingai nusileistume į miestelį, oro langas turėjo trukti maždaug šešias dienas. Mums pasisekė: tiek aš, tiek mano draugai iš Kazachstano – visi iškėlėme savo šalių vėliavas ant Cerro Torre pirmą kartą“, – džiaugiasi pergale lietuvis, labiausiai mėgstantis ledo maršrutus, kombinuotus su uola. Cerro Torre, Mariaus žodžiais tariant, puikiai atitiko jo lipimo stilių.

Kadangi prieš lipdamas į kiekvieną viršūnę Marius nudirba milžinišką parengiamąjį darbą – susirenka informaciją, pakalbina į ją kopusius kolegas – dažnai vyrui atrodo, kad čia jau yra buvęs. „Lipu ir viskas atrodo pažįstama“, – juokiasi jis ir tuoj pat priduria, kad ypatingoji Cerro Torre buvo paruošusi jiems staigmenų.

„Tai buvo tikras mūšis. Kiekvieną sekundę turėjome kovoti už save. Nebuvo nė vienos lengvos ar patogios vietos. Nė sekundei negalėjome atsipalaiduoti. Net apsivilkus visus drabužių sluoksnius kopti buvo labai šalta“, – labiausiai įstrigusiomis akimirkomis dalijasi sportininkas.

M. Gružausko asmeninio archyvo nuotr.

Nemaloniausia – apsisukti ir grįžti

Kaip vieną iš sunkiausių ir nemaloniausių alpinistams dalykų Marius mini grįžimą atgal į stovyklą. „Sunkiausia būna, kai esi vos už šimto metrų nuo tikslo, bet dėl prastų oro sąlygų ar sveikatos bėdų turi apsisukti ir grįžti, taip jo ir nepasiekęs“, – dalijasi jis.

Jei taip atsitinka, alpinistai turi mokėti priimti ir labai nepopuliarų sprendimą – apsisukti ir grįžti. Mariui taip pat yra tekę kelis kartus tai daryti. „Bet tas pasitraukimas man nebuvo nesėkmės ženklas. Priešingai – aš tai vadinu brandos požymiu. Nepasiduoti užplūdusioms emocijoms ir mąstyti kritiškai yra pažengusio alpinisto požymis“, – aiškina jis ir sako, kad minėtos savybės padeda ir gyvenime. Juk kasdienybėje mūsų laukia daug nenumatytų siurprizų, kuriuos gavę turime nesutrikti, priimti teisingus sprendimus ir iš bėdos išeiti su minimaliais nuostoliais.

Dažnai susitikimuose žmonės Mariaus klausia, kodėl jis eina į kalnus. Pasak alpinisto, kalnai – pati geriausia savęs pažinimo mokykla. Tai vieta, kur galima giliau pažvelgti į savo vidų, į savo silpnąsias vietas.

„Tokias keliones suprantu kaip nuolatinį savęs tobulinimą, savęs pažinimą skirtingose situacijose, draugų ir komandos ryšį. Kalnuose aš jaučiuosi savimi, kalnuose aš esu tikras. Ten visi nusimeta kaukes ir prisimena tai, kas svarbiausia“, – aiškina pašnekovas.

Alpinizmas, anot Mariaus, glaudžiai susijęs ir su asmenybės augimu, nes kiekvienos kelionės metu alpinistai pamato savo silpnąsias puses, kurias paskui gali tobulinti. Tai ne tik kopimas, bet ir didelis darbas prieš kelionę, po jos (kopimo aptarimas, išvadų darymas ir pan.).

„Tas procesas mano gyvenimui suteikia naujų spalvų, padaro jį įdomesnį, suteikia jam intriguojančio prieskonio“, – atsisveikina Marius, nes draugai jau, girdisi, kviečia kolegą dėti telefono ragelį: laukia dar viena nepasiekta viršūnė.

Kita pasaulio pusė

Naujoji Zelandija tikrąja to žodžio prasme – kitas pasaulio kraštas. Po apie parą trunkančios kelionės iš žiemos patenki į vasarą, į priešingą laiko juostą, mat kai pas mus aštuonios ryto, ten – septynios vakaro, ir net eismas ten kita nei Lietuvoje puse.

Tačiau aklimatizacijai keliautojų apklausose gražiausia pasaulyje tituluojamoje valstybėje laiko gaila, tad vos nusileidus tarptautiniame Oklando oro uoste po kelių valandų – vidinis skrydis į šalies pietinę salą.

Be dviejų didžiųjų – pietinės ir šiaurinės, mažesnių, skaičiuojant ir negyvenamas, Naujajai Zelandijai priklauso dar apie 700. Išilgai didžiųjų salų susidaro apie 2 tūkst. km atstumas. Ši apie 270 tūkst. kv. km ploto valstybė kiek didesnė už Jungtinę Karalystę, o Lietuvą lenkia beveik keturiskart, nors pagal gyventojų skaičių – mažiau nei dukart.

Kvinstaune besileidžiantį lėktuvą taip blaško vėjas, kad vaikai ima spiegti, o suaugusieji stipriau įsitveria į porankius, juolab pro langą pavojingai arti atrodo The Remarkables kalnų skiauterės.

Vietinis bendrakeleivis ramina: „Taip, čia vėjų gūsiai tarp kalnų susidaro tokie, kad leidžiantis dažnai gerokai pakrato. O orai keičiasi taip greitai, kad nebaigus pasakyti „niaukiasi“, jau pliaupia lietus, bet netrukus gali ir vėl išsigiedryti.“

Galiausiai į The Remarkables kalnų masyvą, kino gerbėjų matytą „Žiedų valdovo“ trilogijoje, jau žiūriu nuo žemės. Šiam naujazelandiečio režisieriaus Peterio Roberto Jacksono filmui iš dalies priskiriami nuopelnai ir dėl didžiulio užsienio turistų bumo į šią šalį (ikipandeminiais metais – beveik 4 mln. per metus), o jo „Hobito“ filmavimo aikštelė – viena populiariausių turistų lankomų vietų.

Tačiau, be jokios konkurencijos, didžiausias Naujosios Zelandijos išskirtinumas – gamta. Į UNESCO sąrašą įrašyti pasaulio unikumai užima net per dešimtadalį šalies teritorijos.

A. Lėkos nuotr.

Avis – įžymybė

Nuo vieno jų – Fiordlando nacionalinio parko – ir pradėjau septyniolikos dienų žygį po šią įstabią šalį. Kelias nuo Kvinstauno iki Milfordo fjordų neleidžia atitraukti akių nuo besikeičiančių peizažų.

Vienoje pusėje – Wakatipu ežeras. Tiesa, ežerais šioje šalyje dažniausiai gali tik grožėtis, bet ne maudytis juose, mat daugelis jų arba ledyninės kilmės ir net vidurvasarį tesušyla iki kokių 10 °C, arba vulkaninės, tad įbridęs gali arba nusvilti nuo karštų srovių, arba apsinuodyti sklindančiomis dujomis.

Kitoje pusėje, The Remarkables kalnų masyvui tolstant nuo kelio, – žaliuojantys slėniai, kaip akmenukų pribarstyti avių. Skaičiuojama, kad jų čia per 25 mln., maždaug po penkias kiekvienam gyventojui. Prieš porą dešimtmečių buvo ir po daugiau nei dešimt, bet ir dabar tai pasaulyje didžiausias avių skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Žemės ūkis nuo seno buvo ir tebėra didžiausia šios šalies ūkio šaka.

Avis čia gali tapti ir… nacionaline įžymybe. Šreku pavadintas merino veislės avinas prieš porą dešimtmečių išgarsėjo, kai šešerius metus sugebėjo slėptis kalnuose ir taip išvengti kasmečio kirpimo. Kai pagaliau jį sugavo, Šreko kirpimas net transliuotas per nacionalinę televiziją. Buvo pasiektas rekordas: jo vilnos užteko 20 vyriškų kostiumų. Avinas net buvo nuvežtas į parlamentą susitikti su tuomete šalies ministre pirmininke.

Beje, tarp septynių pastarojo laiko premjerų – trys moterys. Šalyje, kuri 1893 m. pirmoji pasaulyje moterims suteikė teisę balsuoti, lyčių lygybės principas galioja ir aukščiausioje valdžioje.

Jei Naujoji Zelandija pripažinta gražiausia pasaulio valstybe, galima sakyti, kad Tongariras – gražiausia pasaulio vieta.

Aštuntas pasaulio stebuklas

Kelias nuo Te Anau miestelio iki Milfordo laikomas vienu gražiausių šalyje. Tiesa, jis ne visuomet pravažiuojamas, nes per metus vidutiniškai 60 dienų jis uždarytas dėl griūčių, užgriuvusių medžių, avarijų. Negalima važiuoti juo ir sutemus, nes pakeliui esantis 1 207 m tunelis, nuo 1935-ųjų statytas net aštuoniolika metų, nakčiai uždaromas.

Nors pakeliui švietė saulė, belipant į laivą pradeda lyti. Juokaujama, kad Milfordas – žodžio „lietus“ sinonimas. Tačiau net ir lietus šiam 22 km fjordui, kurį garsusis britų rašytojas Josephas Rudyardas Kiplingas yra pavadinęs aštuntuoju pasaulio stebuklu, suteikia savotiškos mistikos. Daugybė krioklių, ant uolų gulinėja ruoniai, o jei pasiseka, gali pamatyti pingvinų ir delfinų.

Tarp Te Anau ir Milfordo fjordo yra ir vieno iš kultinių pėsčiųjų žygių – Routeburno trasos – startas arba finišas. Kas ryžtasi nueiti visą trijų dienų maršrutą, nakvynę turi užsisakyti pakeliui esančiuose nameliuose, bet vietos užsipildo vos paskelbus apie tokią galimybę.

Kiti tenkinasi vienos dienos žygiais iki kurios nors viršukalnės. Nors mano pasiekta Key Summit tėra 918 m aukštyje, nuo jos atsiveria tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai, o dalis maršruto driekiasi per atogrąžų mišką – neįtikėtinas įspūdis kopti aukštyn tarp medžių apsamanojusiais kamienais, krioklių, įgriuvų, šlaitų, primenančių viešų vietų interjeruose madingas žaliąsias sieneles su paparčiais ir samanomis. Ir, žinoma, žavintis nuostabiuoju sidabrinio paparčio medžiu, dar vadinamu ponga ar punga. Tai medžio dydžio papartis, augantis tik šioje šalyje. Čia skaičiuojama arti 2 tūkst. vadinamųjų endeminių augalų rūšių ir porūšių, kurių nerasi niekur kitur.

Dar viena neabejotinai privaloma pamatyti atrakcija Fiordlande – švytinčių kirmėliukų (angl. glowworm) urvas. Jau vien plaukimas antru pagal dydį Te Anau ežeru (jis 53 km ilgio, kai kur 10 km pločio, 417 m gylio) verčia aikčioti nuo vaizdų, o atplaukus eini urvu, kuriame šniokščia upeliai ir krioklys, paskui visiškoje tamsoje sėdi į valtelę ir plauki požemine upe, o virš galvos kaip žvaigždelės mirga šimtai kirmėliukų.

A. Lėkos nuotr.

Pramogų sostinė

Sugrįžus į Kvinstauną supranti, kodėl jį vadina šalies pramogų sostine, – jų įvairove negali atsistebėti. Miestas įsikūręs prie ilgiausio Naujojoje Zelandijoje Wakatipu ežero, besidriekiančio net apie 80 km (beje, būtent jis buvo pasirinktas ir vienam iš filmų apie airiškąją Loch Neso pabaisą), tad daugelis atrakcijų – ant vandens: nuo ramios vakarienės senovinėje jachtoje iki beprotiško greičio plaukimo plaustais (angl. rafting) į ežerą įtekančiomis upėmis.

Adrenalino mėgėjams skirta ir viena įspūdingiausių atrakcijų – šuolis su guma nuo tilto. Nors tai sugalvojo ne naujazelandiečiai, bet būtent čia šuoliai su guma tapo komercijos objektu. Ir dabar šokinėjama nuo tilto per Kawarau tarpeklį, ir tai yra pirmoji komercinė šuolių su guma aikštelė pasaulyje.

Jei svajojate rasti aukso, už 20 km nuo Kvinstauno esančiame Aroutaune išsinuomoję specialų dubenį galite pabandyti laimę įsibridę į čia tekantį upelį. Miestelis ir suklestėjo, kai čia 1862 m. atrasta aukso. Aukso karštligė atvedė čia daugybę žmonių iš Europos, Kinijos, Australijos.

Beje, šiemet sausį paskelbta, kad ne taip toli nuo Aroutauno tikimasi esant daug aukštos kokybės aukso – kasmet galima išgauti apie 325 mln. JAV dolerių vertės aukso.

Aoutaune gali tarsi leistis į kelionę laiku – centrinėje Buckinghamo gatvėje ir šalia išlikę apie 60 aukso karštligės metus menančių namų, o miestelio pakraštyje – ir skurdi to meto kinų imigrantų gyvenvietė.

A. Lėkos nuotr.

Turkio mėlynumo ežerai

Nuo Kvinstauno važiuojant Kuko kalno link peizažai ir vėl neleidžia atitraukti akių, bet labiausiai pribloškia turkio mėlynumo Pukaki ir Tekapo ežerai. Manoma, kad tokį mėlynumą lemia tai, kad šalia esantys ledynai, slinkdami į ežerą, susmulkina tam tikras uolienas į dulkes, kurios ir suteikia tokią ryškią spalvą.

Vienas iš dažniausiai atvirukams naudojamų Naujosios Zelandijos vaizdų ir yra mėlynuojantis Tekapo ežeras su įvairiaspalviais lubinais prie jo.

O mėlynų ežerų fone – baltuojančios kalnų viršūnės. Kuko (arba maorių kalba – Aoraki) kalno nacionaliniame parke iš 27 viršukalnių 22 – per 3 km, tarp jų – aukščiausias Australazijoje 3 755 m Kuko kalnas.

Pasigrožėti vaizdu galima pakilus sraigtasparniu arba leistis į pėsčiųjų žygius. Vienas jų – Hooker slėniu – priskiriamas tarp gražiausių, o 5 km trasa atveda iki ledo luitais nusėto Hooker ežero su baltuojančiomis viršūnėmis kalnų fone. Tuo pačiu keliu 5 km reikia grįžti ir atgal. Trasa nesudėtinga, be didelių pakilimų ir nusileidimų, tiesa, reikia įveikti tris smarkiai siūbuojančius ilgus lyno tiltus virš šniokščiančios kalnų upės.

Žemės drebėjimų randai

Keliaujant po pietinę salą negalima aplenkti Kraistčerčo – mažytės Anglijos kopijos su puošniomis vilomis ir nuostabiu parku. Viską apžiūrėti geriausia senoviniu, nuo 1905 m. čia kursuojančiu tramvajumi, kuris ir pats jau yra turistinė įdomybė.

Tiesa, mieste lig šiol nemažai 2010–2011 m. žemės drebėjimų randų. Apgriauta katedra tebesigydo žaizdas – planuojama atstatymo darbus baigti 2027 m.

Vienas populiariausių miesto muziejų skirtas papasakoti apie žemės drebėjimus šiame mieste, praradimus, heroizmą gelbėjant miestą ir apskritai apie žemės drebėjimus. Kraistčerče itin daug gatvės meno kūrinių. Naujojoje Zelandijoje jie tikrai mėgstami, bet čia po nelaimės jų ypač daug, nes nutarta bent taip pagražinti miestą.

Vietoj sugriautų pastatų čia iškilo tikrai akį džiuginantys modernūs pastatai. Vis dėlto reikėtų dėkoti gamtos stichijai, kad ji nesunaikino visos senosios miesto dalies, kad ir New Regent gatvelės, kurioje namai pastatyti veidrodiniu principu – koks vienoje pusėje, toks ir kitoje.

A. Lėkos nuotr.

Gražiausia pasaulyje vieta

Iš Kraistčerčo nuskridus į šiaurinę salą – trumpas stabtelėjimas šalies sostinėje Velingtone. Čia tikrai verta aplankyti Naujosios Zelandijos muziejų. Įspūdingas jau pats pastatas gyvybės pilnoje krantinėje, o ekspozicija stebina interaktyvumu: vaikai landžioja po mėlynojo banginio širdį, bando sukelti bangas, apžiūrinėja dabar jau išnykusį Naujojoje Zelandijoje gyvenusį 3 m aukščio neskraidantį moa paukštį.

Beje, pagrindinė ekspozicija, kaip ir daugelyje kitų šalies muziejų, meno galerijų, – nemokami, bilietus pirkti reikia tik į parodas.

Ir pagaliau – labiausiai jaudinanti ir kėlusi nuogąstavimų, ar pavyks, bet ir bene pati įspūdingiausia kelionės dalis – Tongariras. Tongariro nacionalinis parkas – seniausias šalyje ir ketvirtas seniausias pasaulyje. Oficialiai jis, kaip ir kaimelis jame, vadinasi tiesiog nacionalinis parkas, be tikrinio pavadinimo. Jis – dvigubas UNESCO objektas: ir kaip maorių senosios kultūros paveldo, ir kaip išskirtinė vulkaninių darinių vieta.

Tongariras vadinamas gražiausia Naujosios Zelandijos vieta. Tad, jei Naujoji Zelandija pripažinta gražiausia pasaulio valstybe, galima sakyti, kad Tongariras – gražiausia pasaulio vieta. Gražiausiu pasaulyje žygiu vadinamas ir maršrutas kopti į Raudonąjį kraterį.

Rimtas iššūkis

Norint pamatyti grožių grožį, reikia įdėti pastangų. 5 val. ryto viešbutukas jau gyvas – daug kas rengiasi pradėti žygį dar iki patekant saulei. Nesant labai treniruotu žygeiviu, įveikti 19,4 km – rimtas iššūkis, juolab dalį kelio tenka kopti į kalną. Be to, plieskė saulė ir reikėjo neštis kuprinę su vandens ir maisto atsargomis visai dienai. Kur nors nusukti ir patrumpinti kilometražą galimybių nėra.

Tačiau dėl vaizdų, kuriuos pamatysi, verta kiek pasikankinti. Nuo 1 868 m aukštyje esančio Raudonojo kraterio vienoje pusėje matyti balta viršukalnė, kitoje – vulkaninės kilmės Burgundijos raudonos spalvos krateris, dar kitoje – trys smaragdo spalvos ežeriukai, o šalia rūksta gyvi vulkaniniai kaminiukai.

Sunkiausia trasos vieta laikomas nusileidimas nuo Raudonojo kraterio: kojos smenga į juodą smėlį, ne vienas neišlaikęs pusiausvyros griūva, bet minkštai, į smėlį. Eiti kalno briauna ne visiems atrodo saugu: mačiau merginą siaubo apimtomis akimis bandančią nusileisti… sėdomis.

Praėjus slėnį – dar vienas, jau ne toks status, pakilimas ir dar vienas, šįsyk mėlynas, ežeras. Vėliau vėl žemyn ir aikteli nuo atsivėrusios panoramos į tolumoje esančius Taupo ir Rotoaira ežerus.

Po beveik vienuolikos valandų pagaliau įveikus maršrutą, pasijutau beveik Vladu Vitkausku. Beje, pavyksta ne visiems: vidutiniškai kas mėnesį po du, patyrusius kokių traumų ar sunegalavusių, tenka pargabenti sraigtasparniu. Tačiau labiau patyrusieji eina ir į trijų dienų žygius.

Aš kitą dieną nuo viešbutuko terasos į viršukalnes žiūrėjau tik iš tolo, pati negalėdama patikėti, kaip man pavyko ten užsiropšti, skaitinėdama knygą ir gurkšnodama Naujosios Zelandijos vyną, kurio gamybos istorija ši šalis garsėja bemaž 200 metų.

Pasyvesniam poilsiui diena buvo skirta ir todėl, kad tą dieną nebuvo jokio transporto išvykti iš Nacionalinio parko. Nors šalyje kursuoja nemažai keleivinių autobusų, gražiausiomis vietomis galima keliauti turistiniais traukiniais, į populiariausius objektus veža ir turistams skirtas transportas, vis dėlto tai nėra labai gerai pavieniams keliautojams be automobilio pritaikyta šalis.

Tad jei nenori mokytis vairuoti kita eismo puse ir nesi grupinio turizmo gerbėjas, kartais iki objekto, iki kurio „Google“ žemėlapis rodo dviejų trijų valandų atstumą, tenka keliauti ir kokias septynias, su persėdimu. Tačiau kai trys ketvirtadaliai šalies teritorijos – kalnai, aukštumos ir kalvos, važiavimą čia beveik visur galima priskirti ekskursijai.

A. Lėkos nuotr.

Siurrealistiškiausia vieta

Pasiekus Rotorua iš karto pajunti sieros kvapą – jau nuo seno tai karštųjų versmių ir spa sostinė. Rotorua regionas – ir viena aktyviausių seisminių zonų pasaulyje. Drebėjimus registruojanti svetainė rodo, kad čia per pastarąją parą krestelėjo keturiolika kartų, tiesa, tik iki 3 balų, o tokių žmonės paprastai nė nepajunta. Tačiau būna ir stipresnių.

Neseniai Rotorua tiesiog gatvėje atsivėrė įgriuva, moteris į ją įkrito, nusiplikė, bet laiku suteikta pagalba padėjo išvengti didesnių problemų. Važiuojant keliu pakelėse taip pat vis matyti nemažos įgriuvos. Vis dėlto čia gyvenamieji namai statomi nedideli (kaip, beje, ir kitur ne didmiesčiuose), daugiausia mediniai, nes tokie stabilesni ant nuolat judančios žemės.

Miesto centre esančiame Kuirau parke daugybė terminių ežeriukų ir kitokių darinių, tačiau maudytis jie per karšti. Tačiau nuo 1882 m. čia veikia „Polynesian spa“, o priemiestyje esančiuose „Pragaro vartuose“ galima pabandyti atjaunėti karštame purve. Prie Wai-O-Tapu galima išbandyti maudynes ir ten, kur susitinka du upeliai – vienas karštas, kitas šaltas.

Wai-O-Tapu geoterminė zona priskirta 20 siurrealistiškiausių pasaulio vietų, kurias reikia pamatyti, kad patikė̇tum. Tokios gamtos sukurtos formų, spalvų ir garsų įvairovės kitaip nei siurrealistine nepavadinsi. Čia ir garsusis Šampano baseinas, dar vienas Naujosios Zelandijos atvirukų simbolis, su oranžinės ir smaragdo spalvų pakraščiais, o viduje tarsi šampanas burbuliuojančiu vandeniu.

Naujosios Zelandijos išskirtinumas – gamta. Į UNESCO sąrašą įrašyti pasaulio unikumai užima net per dešimtadalį šalies teritorijos.

Rytais čia savo spektaklį surengia Lady Knox geizeris, o kitas Rotorua esantis Pohutu geizeris taip nesibrangina – iššauna apie 30 m pliūpsnį kartą ar du per valandą. Jis yra maorių kaimo Te Puia teritorijoje. Maoriai savo kaime aprodo ne tik geoterminius stebuklus, bet ir amatų mokyklą, kurioje kuriami tradiciniai medžio darbai, papuošalai ir net iš šiaudelių pinami kiek panašūs į lietuviškuosius sodus paukščiai. Vertingiausi darbai eksponuojami meno galerijoje.

Maoriai – egzotika turistams

Te Puia yra ir unikali galimybė pamatyti nykstantį Naujosios Zelandijos simbolį – neskraidantį kivinį (kiwi) paukštelį. Beje, žodžiu „kiwi“ vadina ne tik paukštelį, bet ir čia auginamus mums gerai žinomus vaisius, ir vietinius žmones, ir visą šalį, Naujosios Zelandijos doleris taip pat pavadinamas kiwi doleriu.

Tačiau viskas prasidėjo būtent nuo paukštelio: XX a. pradžioje jo atvaizdas imtas naudoti kaip šios šalies simbolis, o Pirmojo pasaulinio karo metais tokia pravardė prilipo naujazelandiečiams kariams, paskui ir kitiems šios šalies gyventojams.

Vakaro Te Puia finalui, laikantis senovinių maorių tradicijų, svečiai kviečiami pažiūrėti maorių šokių, paklausyti dainų, pasakojimų ne tik apie jų gyvenimo būdą, bet ir šiandieną, neslepiant, kad kolonizatoriai europiečiai daug metų bandė išstumti maorių kalbą ir kultūrą, kol suprato, kad turistams – tai egzotika ir gali atnešti pinigų.

Paklaustas, ar britus maoriai laiko visų pirma bendrapiliečiais, sukūrusiais šią šalį, ar kolonizatoriais, pašnekintas maoris, kiek patylėjęs, atsakė: „Visų pirma – kolonizatoriais“. 1840-ųjų Waitangi sutarties, pagal kurią maoriai sutiko priklausyti britų karūnai, bet turėjo išlikti savo žemių šeimininkais, pasirašymo diena yra valstybinė Naujosios Zelandijos šventė, bet maoriai jos nelaiko džiaugsminga. Vis pasigirsta siūlymų peržiūrėti sutartį, vyksta teismai dėl žemės nuosavybės, kyla ir protesto akcijų.

Parlamente yra ir maorių interesams atstovaujanti partija, maoriai gali balsuoti ir atskiroje apygardoje, tačiau mažuma yra mažuma. Maoriai sudaro tik 16,5 proc. šalies gyventojų, 70,2 proc. – europiečiai, dar kiek per 15 proc. – azijiečiai, likusieji – iš Okeanijos ir kitų regionų. Nors maorių kalba, kaip ir anglų bei Naujosios Zelandijos gestų, yra valstybinė, ja yra užrašų ant viešųjų pastatų, tačiau ji neprivaloma mokyklose, o išgirsti ją gali nedažnai.

Antra vertus, vietinis britas, su kuriuo teko bendrauti, ironizavo, kad protestai suaktyvėja prieš rinkimus, o su klasiokais jie žaisdavę regbį (kas naujazelandiečiams tas pat, kas mums krepšinis) ir vienintelė skirtis būdavo, kurioje esi komandoje, o ne esi britas ar maoris.

Dar vienas lankytinas objektas Rotorua – 1901 m. pasodintas sekvojų miškas. Sutemus jis nušvinta įvairiomis spalvomis, įžiebiami šakose pakabinti žibintai. Įspūdingas potyris praeiti lajų taku lynų tiltais.

A. Lėkos nuotr.

Beveik rojus

Ir, galų gale, vėl Oklandas – didžiausias, 1,7 mln. gyventojų, triskart daugiau nei sostinė Velingtonas, turintis miestas. Jis pilnas gyvybės ir darnos tarp šiuolaikinių dangoraižių ir senųjų pastatų, maorių ir britiškojo paveldo su multikultūrine didmiesčio šiandiena.

Alberto parke tarp palmių stovi karalienė Viktorija, bet šalia jo esančioje dailės galerijoje išskirtiniausia vieta skirta maorių dailei. Keliaudamas po šią šalį apskritai kartais užsimiršti, kurioje pasaulio dalyje esi: vos išvažęs iš Bombėjaus, pasieki ir Kembridžą.

Naujoji Zelandija net savo vardą gavo iš Europos: čia 1642 m. išsilaipinęs olandas Abelis Tasmanas ją pavadino Staten Land, olandų kartografai pervardijo pagal vieną iš savo šalies regionų Nova Zeelandia, o 1769 m. čia atkeliavęs britas Jamesas Cookas pavadinimą padarė labiau anglišką. Tačiau maoriai šalį vadina Aotearoa – ilgo balto debesies žemė.

Žinoma, ir rojuje būna problemų – senieji gyventojai maoriai nori atsikovoti prigimtines teises, visi skundžiasi brangstančiu pragyvenimu, ir čia pasitaikė teroro aktų. Tačiau niekas nesiginčija, kad tai įstabaus grožio šalis ir tikras rojus, tiesa, nepigus, keliautojui.

Ar tikrai tai pati gražiausia pasaulio valstybė, kaip tituluojama įvairiose keliautojų apklausose, po septyniolikos dienų klajonių joje negalėčiau patvirtinti tik dėl vienintelės priežasties – viso pasaulio dar neapkeliavau.

„Pagalbos pranešimas buvo netikslus, nes buvome neteisingai informuoti apie nukentėjusiųjų skaičių. Mums buvo pasakyta, kad jų yra nuo dviejų iki keturių, o iš tikrųjų gelbėtojai rado tris žmones ir pradėjo juos traukti“, – pasakojo  kalnų gelbėtojų grupės vadovas Adam Tkocz.

Paaiškėjo, kad žmonės nuslydo žemyn toje vietoje, kuri garsėja nelaimėmis.

„Nelaimingas atsitikimas įvyko netoli vietos, vadinamos „mirties lataku“, daugybė žmonių ten paslydo ir nukrito į apačioje esantį slėnį“, – teigė A. Tkocz.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Žemyn nugarmėjo 23 ir 47 metų vyrai. Pirminiais duomenimis, jie – ne vienos šeimos nariai.

Pasak pareigūnų, tikėtina, kad pirmiausia paslydo vyresnis vyriškis, o jaunesnysis bandė jį gelbėti. Deja, nesėkmingai.

„Kalbant apie atstumą, turistai gali nuslysti nuo tako ir tokiu atveju jie nukrito 500 metrų žemyn, arba gali nukristi nuo pačios Snežkos viršūnės ir tada tai yra kilometras žemyn“, – aiškino kalnų gelbėtojų grupės vadovas.

Teigiama, kad viena iš tragiško įvykio priežasčių – smarkiai apledėję kalno takai. Vietos nacionalinio parko pareigūnai neseniai apie tai perspėjo turistus socialinėje žiniasklaidoje.

„Šiandienos oro sąlygomis gelbėjimo veiksmai yra labai sudėtingi, nes visi kalnų šlaitai padengti ledu. Todėl gelbėtojai turi naudoti apkaustus ir ledo kirvius, ir, žinoma, nukentėjusiesiems ištraukti jie naudoja lynus“, – kalbėjo A. Tkocz.

Kaip konkrečiai nutiko nelaimė, pareigūnai kol kas aiškinasi. Policija prašo liudininkų pagalbos.

Šeštadienio vakarą iš Rusijos aviacijos institucijų  radarų virš Afganistano dingo lėktuvas „Falcon 10“, kuriame buvo šeši žmonės. Tai buvo užsakomasis greitosios pagalbos lėktuvas, skridęs iš Indijos per Uzbekistaną į Maskvą.

„Iš šešių lėktuvu skridusių žmonių, preliminariais duomenimis, keturi liko gyvi. Jie patyrė įvairių sužalojimų. Dviejų žmonių likimas tikslinamas“, – pranešė „Rosaviacija“, remdamasi Rusijos ambasada Afganistane.

Naujienų agentūra „RIA Novosti“ skelbė, kad du keleiviai buvo rusai, viena jų moteris, kuri buvo sunkios būklės, o kitas – jos vyras, sumokėjęs už skrydį.

Tai 1978 m. prancūzų gamybos dvimotoris lėktuvas „Dassault Falcon 10“, jis priklausė bendrovei „Athletic Group“ ir vienam privačiam asmeniui.

Afganistano provincijos vyriausybės pareigūnas AFP agentūrai sakė, kad lėktuvas nukrito Badachšano provincijoje, kuri ribojasi su Kinija, Tadžikistanu ir Pakistanu.

Avarijos rajonas nuo provincijos sostinės Faizabado nutolęs per aštuonias valandas kelio, teigė provincijos informacijos departamento vadovas Zabihullah Amiris.

Rusijos tyrėjai paskelbė pradedantys tyrimą dėl katastrofos priežasties.

Per provinciją driekiasi galingas Hindukušo kalnų masyvas, kuriame stūkso aukščiausia Afganistano viršukalnė, 7 492 metrų aukščio Nošako kalnas.

Subūrė bendraminčius

Gruodžio 11-oji – kalnų diena, todėl gan simboliška, kad pokalbiui susitikę išsyk po jos, su kauniečiu, žygių vadovu, alpinistu Dainiumi Babilu atsispyrėme nuo šios datos.

„Jungtinių Tautų Organizacija kitaip dėlioja kalnų dienos akcentus. Ji nesiekia skatinti žmonių kopti į kalnus. Priešingai, matydamos augančius srautus, atkreipia dėmesį į gamtinę įvairovę, vietinių žmonių kultūrą, globalių pokyčių įtaką kalnams, gėlo vandens mažėjimą“, – anot D. Babilo, kalnų diena yra puiki proga pagalvoti apie kiekvieno kopiančiojo atsakomybę, o šiuo atveju – proga pakalbėti apie „Narsuolius“, kurie susibūrė 2010-aisiais, o šiemet suskaičiavo jau 50 ekspedicijų į kalnus.

Užuomina: D. Babilas neatmeta tikimybės, kad visos jo ekspedicijos kada nors virs knyga arba nuotraukų galerija. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, būrelis entuziastų, vadovaujamų Dainiaus, nusprendė kopti Slovėnijos Alpių kalnuose. Valstybė Europos pietuose buvo pasirinkta dėl tam tikrų paralelių. Lietuva, anot Dainiaus, pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo, Slovėnija – iš Jugoslavijos. Be kita to, slovėnai vieni pirmųjų pripažino ir Lietuvos nepriklausomybę. Tam, kad kopimas į Triglavo viršukalnę taptų dar labiau prasmingu, Dainius pasišovė suburti lygiai dvidešimties entuziastų grupę.

„Susirinko devyniolika. Rasti paskutinį narį sekėsi sunkiai. Kreipėmės net į Slovėnijoje gyvenančių lietuvių bendruomenę, – prisimena D. Babilas ir sako, kad jau buvo besusitaikantis, kad planas neišdegs, su juo susisiekė Lietuvos ambasadorius Slovėnijoje Rimutis Klevečka. – Jis tapo dvidešimtuoju nariu. Visą vasarą siuntė įrašus iš Liublianos, kaip ruošiasi, kad galėtų keliauti kartu su mumis.“ Sėkminga ekspedicija į Triglavo viršukalnę tapo akstinu eiti tolyn ir burti bendraminčius.

„Vieną ekspediciją keitė kita. Būdavo, iškilus sunkumams paskatindavome vieni kitus šūkiu: pirmyn, narsuoliai!“, – taip žodis, anot D. Babilo, virto kūnu. Susibūrę apie „Narsuolių" vėliavą kalnų ir iššūkių mylėtojai toliau tęsė savo žygius.

Šiek tiek skaičių

Per beveik keturiolika metų lietuvių alpinistai ir kalnų žygeiviai įveikė devyniolikos valstybių kalnus, pasiekė šešiolikos valstybių aukščiausias viršukalnes, išbandė anksčiau lietuvių nepraeitas trasas. Narsuoliai užkopė į šešias viršukalnes, iškilusias aukščiau nei 5 000 m virš jūros lygio, tai – Kilimandžaras (5 895 m), Elbrusas (5 642 m), Orisabas (5 636 m), Damavandas (5 610 m), Araratas (5 137 m) ir Kazbekas (5 054 m). Kalnų iššūkiai subūrė daugiau nei 300 žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių.

„Žmonių amžius labai skirtingas. Yra ir paauglių, kuriuos su savimi pasiima tėvai, ir vyresnių žygeivių, perkopusių šešiasdešimt metų“, – kalnų žygių organizatorius veda tikslią statistiką ir gerai žino kiekvieno nario santykį su kalnais.

Daugiau nei pusė ekspedicijose dalyvavusių žmonių tai darė pirmą ir paskutinį kartą. Kopti į viršukalnes jiems esą patiko, tačiau kartoti nenorėtų. Apie 30-40 bendruomenės narių gyvena kalnais ir jei tik galėtų, koptų dar dažniau.

Jau seniai kalnais gyvena ir pats Dainius. Vyras skaičiavo, kad per visus tuos metus ekspedicijose praleido daugiau nei 300 dienų.

„Beveik metai. Per tokį ilgą laiką buvo galima padaryti daug kitų darbų, kažko išmokti ar kažkuo tapti. Tačiau mano laikas atiteko kalnams ir į juos keliaujantiems. Ten aukštai turėjau daug vertingų patirčių, o kai būdavo sunku, viskas vis tiek galiausiai baigdavosi gerai. Per penkiasdešimt ekspedicijų kalnai gana daug kartų nustebino atverdami gero oro langus ir kelius į viršukalnes. O aš galėdavau pasiekti suplanuotus tikslus užtikrintai, saugiai, nepalikęs užnugaryje nė vieno bendražygio“, – kalnams dėkojo kaunietis.

Bendruomenė: 50 ekspedicijų subūrė daugiau nei 300 narsuolių. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Sulėtino trauma

Šiuos metus narsuoliai pažymėjo net devyniomis ekspedicijomis. Kai kurios buvo lengvesnės, kai kurios pareikalavo daugiau jėgų ir ištvermės.

„Į aukščiausią viršukalnę ne visada sunkiausia įkopti. Būna, kad antra arba trečia pagal aukštį yra kur kas sudėtingesnė. Dažnu atveju aukščiausios viršukalnės pritaikytos tam, kad į jas koptų kuo daugiau žmonių, o tos vietos, kurios mažiau žinomos, mažiau pramintos – sunkesnės, – pasakoja kalnų žygių vadovas ir mintimis persikelia į vieną sudėtingesnių ekspedicijų, narsuolius atvedusių prie snaudžiančio 5 600 m aukščio ugnikalnio Meksikoje. – Gana rimtas kalnas su apledėjusiu šlaitu. Lemiamą dieną į pačią viršūnę kopėme visą naktį ir dieną.“

Liepą narsuoliai išvyko į Mongolijos Altajų. Tikslas – Chiuiteno viršukalnė, į kurią iki tol nebuvo įkopęs joks lietuvis. Dainius pasakojo, kad pasiekti kalno prieigas nebuvo labai paprasta. Pirmiausia teko skirsti vietiniu lėktuvu iš sostinės į Altajų, vėliau net keliolika valandų dardėti visureigiais uolėtais keliais, pervažiuoti kalnų upes, o galiausiai dar ne vieną dešimtį kilometrų eiti pėsčiomis, kupranugariais užnešti visą bazinei stovyklai reikalingą inventorių. Narsuoliai pasiekė kalną, įkopė į viršukalnę, tačiau patyręs peties traumą, bičiulių triumfą ekspedicijos vedlys su keliais mongolais stebėjo sėdėdamas ant sniego.

„Viena vertus, apmaudu, tačiau apmaudas nebuvo toks didelis kaip džiaugsmas, kad ekspedicija pavyko. Ekspedicijų vadovai kelia tikslą, kad į viršukalnę užkoptų bent vienas komandos narys. Šiuo atveju užkopė visi“, – D. Babilas pasakojo, kad iškart po šios ekspedicijos narsuoliai vyko į Grenlandiją, kur išbandė arktinio kelio „Arctic Circle Trail“ vingrybes. Per savaitę lietuviai įveikė 160 km atstumą, ant pečių nešdami maistą, palapines, miegmaišius, kilimėlius ir kitus būtinus daiktus.

„Grenlandija – žvarbus kraštas, klimatas ten atšiaurokas, takai klampūs. Žygeiviams teko kaitalioti avalynę, tai į žygio, tai į guminius batus šokti“, – pašnekovas neslėpė: kad pavyktų tokia ekspedicija, žygeiviams teko ruoštis daug mėnesių, gerai apgalvoti ne tik maršrutą, bet ir pasirenkamą inventorių, tinkamai parinkti nešamos kuprinės svorį.

Iššūkiai grūdina

Įsimintiniausios ekspedicijos, anot Dainiaus, tos, kuriose ne viskas vyko sklandžiai. Tarkim, prieš pat kopiant į Araratą – Nojaus arkos kalną, visa komanda stipriai apsinuodijo maistu. Negalavimai sulėtino, bet nesustabdė – alpinistai sėkmingai pasiekė tikslą.

„Arba Elbrusas 2014-aiais. Baltąją jo smailę pavyko pasiekti ne iš karto“, – pirmojo bandymo metu narsuoliams pritrūko 280 m. Dėl siaubingos audros, kuri apsunkino matomumą, rizikuoti nebuvo galima.

„Kai atvykome, buvo giedras dangus, tačiau negalėjome kopti, nes reikėjo aklimatizuotis, priprasti prie mažesnio deguonies kiekio. Kai jau susiruošėme, oras suprastėjo. Šioje vietoje nepasisekė, užtai pasisekė, kad saugiai nusileidome. Beje, kai jau turėjome skristi atgal, oras pragiedrėjo, ir mes matėme, kaip kopia kitos ekspedicijos“, – pasak D. Babilo, po nepavykusio karto buvo virtinė sėkmingų kopimų. Po trijų metų narsuoliai vėl atvyko į Elbrusą ir iškėlė ten trispalvę. Šimtas Lietuvos vėliavų suplazdėjo ir Aukštuosiuose Tatruose 2018-ųjų vasario 16 dieną.

Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus.

„Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pirmiausia pasiekėme 1 918 m aukštį, kuris simbolizavo 1918 metus, o vėliau ir 2018 m aukštį – 2018 metus. Ekspedicijoje dalyvavo 35 žmonės, kurie iškėlė 100 skirtingų dydžių trispalvių“, – D. Babilas pasakojo, kad šį kopimą kaip vieną įsimintiniausių šimtmečio iniciatyvų įvertino ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Prezidentūroje narsuoliams ji įteikė trispalvę, kurią alpinistai iš suvenyrinio dėklo traukia ir skleidžia kiekvienoje pasiektoje viršūnėje.

„Artimiausi planai? Kitąmet bus labai daug Afrikos. Po pusantro mėnesio grįšime į Kilimandžarą. – Tiesa, šįsyk, pasak ekspedicijų vadovo, planas yra kitoks. – Mums nepakanka užkopti į viršūnę. Norim nusileisti į kraterio vidų, įsirengti stovyklą ir pernakvoti ten. Tam reikia gauti specialų leidimą. Jei viskas klostytis sėkmingai, manau, būsime pirmi lietuviai, kurie bus tai padarę. Vėliau mūsų lauks mistiniai, lietuvių itin retai lankomi Mėnulio kalnai Ugandoje. Dar vėliau planuojamos trumpos išvykos į artimiausius kalnus Slovakijoje ir Čekijoje.“

Ritualas: kiekvienoje aplankytoje viršukalnėje narsuoliai iškelia trispalvę. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Kalnai daro geresniais

Susibūrę dėl kalnų, narsuoliai žvelgia kur kas plačiau ir aukščiau. Kiekvienais metais jie dalyvauja įvairiuose renginiuose, mielai lanko šalies mokyklas.

„Geografijos pamokų nevedame. Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus. Aiškiname moksleiviams, kodėl pasirinkome kalnus, o ne prabangius automobilius ar naujus telefonus. Kai mes galime kalnuose sukauptą patirtį labiau įprasminti ir atiduoti kitiems, yra didelis džiaugsmas“, – D. Babilas prisiminė kelis netradicinius susitikimus, kai su moksleiviais bendravo ne aktų salėje ar kabinete, o kalnuose. Kartą į juos „Narsuolių“ vedlys lydėjo ir ypatingą jauną žmogų, kuris negali matyti. Tai esą buvo neįtikėtina patirtis tiek vienam, tiek kitam.

Bendruomenė susitelkia, kad padėtų mažiau galimybių turintiems vaikams. Antai prieš ekspediciją į kalnus Irane narsuoliai sužinojo apie negalią turinčią moksleivę ir jos svajonę išvykti į vasaros stovyklą.

„Galvoju, tuo momentu, kai nusprendėme padėti mergaitei, mes susitarėme su kalnu. Ekspedicija buvo sėkminga. Visi užkopė vienu metu, o mergaitė sudalyvavo laipiojimo stovykloje“, – prisiminė D. Babilas.

Šiemet narsuoliai prisidėjo leidžiant lietuvišką knygą apie iš Plungės kilusią žymią alpinistę Vandą Rutkevič. Visos „Narsuolių“ ekspedicijos fiksuotos tūkstančiuose fotografijų, o netrukus dienos šviesą išvys ir trumpas filmas.

„Narsuolių“ bendruomenė – tai visų pirma žmonės, ne kalnai. Kopdami aukštyn tarsi kuriame istoriją apie drąsius ir ambicingus keliautojus, kurie gyvena tarp mūsų visų. Todėl svarbiau nei viršūnės, į kurias įkopiame, ar įveikti maršrutai yra tai, kad iš ekspedicijų grįžtame geresniais gydytojais, mokytojais, karininkais, menininkais, statybininkais ar vadybininkais. Sustiprėjame kalnuose, o paskui galime padaryti daugiau ir geriau kasdieniuose darbuose. Išbandymai, branda ir kokybė, komandinis saugumas ir pozityvi, motyvuojanti bendrystė, aplinkos tausojimas ir pagarba vietos žmonėms – visa tai mums yra svarbiausia“, – pokalbį baigė kalnų pašauktasis.

„Taip, vienas iš dingusių alpinistų yra Lietuvos pilietis“, – BNS sakė asociacijos prezidiumo narys Marius Pulkauninkas.

Apie keturių dingusių alpinistų paiešką penktadienį pranešė Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, remdamasi Kirgizijos nepaprastųjų situacijų ministerija. Trys rusai ir lietuvis dingo kopdami į Pergalės viršukalnę.

M. Pulkauninkas sako, kad paskutinį kartą su alpinistu lietuviu ryšys buvo užmegztas liepos 19 dieną.

„18 dieną jis parašė, kad jau lips į viršūnę, o 19 dieną jų komanda susisiekė su dar viena stovykla, kad leidžiasi žemyn. Nėra aišku, ar jie pasiekė viršūnę, ar ne“, – teigė jis.

Nėra aišku, ar jie pasiekė viršūnę, ar ne.

Pasak Alpinizmo asociacijos atstovo, kelionės metu grupę užklupo prastos oro sąlygos.

„Interfax“ nurodo, kad liepos 24 dieną palydoviniu ryšiu buvo gautas signalas, kad grupei reikia pagalbos.

Dingusių alpinistų ieškoti buvo pakeltas sraigtasparnis, suburta gelbėjimo komanda, tačiau kol kas nesėkmingai.

„Nesvarbu, kad buvo šunų – su pavadžiais ar palaidų, meškos žiūri į juos kaip į laukinius plėšrūnus. Taip pat buvo šiukšlių išvežimo diena, todėl čia buvo daug prieinamo pašaro“, – kalbėjo Deep atstovė Jenny Dickson.

Kalnuose gyvenantys amerikiečiai, o tiksliau jų šiukšlės tapo vos ne pagrindiniu pašaru vietos meškoms. Ypač pavasarį.

„Čia – meškos darbas. Matote? Visur žymės nuo jos ilčių“, – sakė vyras, rodydamas į subraižytą automobilį.

Kita vertus, vietos pareigūnai perspėja, kad apsigyvenus meškų teritorijoje, reikia elgtis atsargiai. „Nelįskite prie jų, nebandykite filmuoti telefonu. Geriau išbaidykite mešką iš kiemo“, – akcentavo Deep atstovė.

Visas LNK vaizdo reportažas – vaizdo įraše:

Panašių problemų kilo ir Bavarijos alpėse ūkininkaujantiems vokiečiams. Ten meška pradėjo pjauti avis. „Apie 9.30 val. avys isteriškai bliovė ir pašėlusiai lakstė po aptvarą. Tuomet mano sesuo jas išleido ir jos bėgte puolė į tvartą. Nuo to laiko jos niekur iš jo neišeina“, – pasakojo avių augintoja Simone Braun.

Į pietus nuo Rosenheimo kalnuose įsikūrę ūkininkai jau prarado kelias avis, nors pačios meškos jie nematė, bet sniege liko jos pėdsakai ir papjautos avys. „Tvora meškos nesustabdys, jei ji norės kur nors patekti, ji prasibraus, todėl gyvūliai turėtų likti tvarte, bet tai nėra sprendimas ūkininkauti kalnuose. Čia ir yra problema – mums reikia atsakymų ir pasiūlymų iš atsakingų institucijų“, – teigė Oberaudorfo meras Matthias Bernhard.

Vietos gyventojai, daugybę metų nematę tikrų meškų Vokietijos kalnuose, kol kas nepanikuoja. „Iš pradžių pagalvojome – ką, ar tikrai taip arti? Taip, iš pradžių tai tikrai nustebino“, – neslėpė kalbinta moteris.

„Čia, apačioje, man nebaisu, bet tikrai nenorėčiau eiti į žygį kur nors į kalną“, – sakė kita moteris.

„Kažkiek baisoka. Kita vertus, reikia pripažinti, kad jos irgi – gamtos“, – akcentavo dar viena pašnekovė.

Gali būti, kad ir vokiečiams kaip ir amerikiečiams teks spręsti, ką daryti su atsigaunančiomis meškų populiacijomis kalnuose. Taip, meškų daugėja, bet žmonės ir jų gyvūliai, kurie dabar įsitaisę meškų žemėse, niekur nepasitraukė.

„Šiuo metu jau keletą mėnesių yra miško stebėjimo kamerų nuotraukų. Aš jų dar nemačiau, bet tai ne taip jau toli nuo čia. Todėl supranti, kad kažkur netoliese meškų yra“, – teigė medžiotojas Josef Hoheneder.

Panašių problemų buvo kilę ir Italijos alpėse. Ir ten probleminės meškos buvo sumedžiotos, nes niekas nepanoro iškraustyti žmonių ir jų ūkių.

Žirgą iškeitė į šunį

Anksčiau Aistė buvo aktyvi jojikė ir žirgų gerbėja. Nuo dvylikos metų visą laisvalaikį leisdavo žirgyne. Per bendrus pažįstamus, kurie laikė žirgus ir haskių veislės šunis, mergina susipažino su šunų kinkinių sportu. Pati jame nedalyvavo, tik padėdavo ūkyje – prižiūrėdavo šunis, juos išvedžiodavo, kinkydavo į kinkinius.

„Tada ir supratau, kad labai noriu turėti savo šunį, tad pradėjau ieškoti to vieno vienintelio, man skirto“, – pasakoja Aistė.

Rado jį Čekijoje. Smilga kovo mėnesį švęs šeštąjį gimtadienį, tačiau gastroles po kalnus jos šeimininkė pradėjo maždaug prieš dvylika metų su patele Atika, kuri atsivedė Smilgą.

„Automobiliu vykau pasiimti Atikos iš veislyno Čekijoje“, – prisimena mergina, iš Prahos iki Vilniaus keliavusi beveik parą.

Buvo žiema, kalėdinis metas, pateko į didelę pūgą. Tais laikais dar nebuvo išmaniosios „Google Maps“ navigacijos, o ta, kuria naudojosi Aistė, nuvedė vairuotoją klaidžiais kalnų takais, kur sniego pripustyta sulig automobilio stogu.

„Tik įsivaizduokite mano pirmąją pažintį su kalnais – žiema, pūga, mažas šuniukas… Laimei, per visą kelionę Atika buvo tokia rami, kad drąsiai galėjau dairytis pro langus ir grožėtis nuostabiais vaizdais. Tada mane kalnai ir užbūrė“, – prisipažįsta Aistė.

Reikia nebijoti ir keliauti. Bent jau pabandyti. Iššūkių bus, bet smagus rezultatas ir gera šuns draugija atperka viską.

Traukia gamta

Kadangi Atika buvo labai aktyvi, Aistė ėmė sukti galvą, kaip ją išvedžioti. Įsitraukė į pėsčiųjų žygius. Labai patiko. Žygiuodavo ir laisvadieniais, ir per atostogas. Kadangi neturėjo kur palikti šuns, imdavo Atiką drauge.

„Kai pirmą kartą išvažiavau su ja į kalnus, vykau per Slovakiją, Austriją, o grįžau per Čekiją. Vairavau viena, vežiausi ir šunį, bet per daug galvos nesukau. Juk galėjo būti visko: sugesti automobilis, nuleisti padangą ir pan. Toje išvykoje spėjau pasivaikščioti tiek po kalnus, tiek ir po miestus, bet supratau, kad gamta mane traukia kur kas labiau“, – juokiasi keliautoja.

Gamtoje vasarą galima leisti šuneliui pabėgioti, o žiemą – padūkti ant sniego. Mieste daug žmonių, intensyvus eismas. Ne visos kavinės priima pavalgyti su šunimi. Patekti į viešąjį transportą irgi problema. Neįeisi į daugumą muziejų, netgi pilių.

„Pernai Nyderlanduose radome tokių gražių pilių, bet vos jas privažiavę išvydome ženklą, kad su šunimis ten nepriima, – teko tik apsukti ratą aplinkui, ir viskas“, – nusivylusi pasakoja A. Matiukaitė.

Aistei labai patiko viename Prahos parke, kuriame šunį galima vestis už pavadėlio arba paleisti bėgioti. „Tas galėjimas rinktis man buvo maloni staigmena“, – prisipažįsta ji.

Kai vaikštinėja kalnuose, dažniausiai Smilgą vedasi pririštą: juk gamtoje pasitaiko ir laukinių gyvūnų. „Sykį bekopiant laukinė kalnų ožka perbėgo taką tiesiai mums prieš nosį“, – juokiasi mergina.

Pratino prie kelionių

Automobilyje Smilga turi VIP ložę – Aistė jai paskyrusi visą bagažinę. Pagal visus saugumo reikalavimus ten įtaisytas didžiulis narvas.

„Tai svarbu, ypač važiuojant didelius atstumus. Avarijos atveju narvas atitinkamai susispaudžia ir apsaugo šunį nuo traumų – nesulūžta ir jo nesužaloja“, – paaiškina pašnekovė.

Ar šunys mėgsta važiuoti automobiliu? Anot Aistės, kaip pripratinsi. Savo antrąją kalaitę Smilgą ji pradėjo pratinti prie kelionių automobiliu vos kelių savaičių. Tad vilkšunė moka automobilyje gulėti ir ilsėtis.

„Jei važiuojame dešimt valandų, būtinai bent kartą ilgiau sustojame: juk Smilga turi atlikti gamtinius reikalus, pabėgioti. Tuomet visas ilgas kelionės valandas ji išbūna kantriai“, – džiaugiasi šeimininkė.

Didžiausias iššūkis prieš dvylika metų buvo nakvynės. Dauguma svečių namų nenorėdavo priimti su šunimi. Tekdavo miegoti kempinge, palapinėje arba prašytis nakvynės pas žmones. Dažnai tekdavo sumokėti ir papildomus 5–10 eurų už naktį, kad tik neliktų su šuneliu lauke.

Trasa: kalnuose Smilgai tenka įveikti daug metalinių laiptelių ir kopėtėlių. A. Matiukaitės asmeninio archyvo nuotr.

Visur – dviese

„Užtai dabar jau daug viešbučių draugiški augintiniams“, – džiaugiasi A. Matiukaitė, bent kartą per metus vykstanti su savo Smilga vaikštinėti po kalnus. Mergina sako nepamenanti kelionės, į kurią ji būtų važiavusi viena. Prie jūros, į kalnus ar į kinologų seminarus apie šunis – visur drauge.

Dėliodama kelionės maršrutą Aistė atlieka namų darbus. Feisbuke yra grupių, kurių narius vienija kelionės su šunimis, jų nariai mielai dalijasi informacija.

„Kai važiavau į kalnus 2016-aisiais, dar nebuvo normalių „Apps“ programėlių, tad eidavome neturėdami žalio supratimo, kokio ilgio bus trasa, kiek pasiimti maisto, vandens ir pan. Todėl patirdavome nemažai iššūkių“, – prisimena žygeivė.

Jos žodžiais, iššūkių netrūksta ir dabar. „Štai neseniai lipome į Tatrų kalnus, jau patikrinę maršrutą programėlėje, bet netikėtai priėjome vieną vietą, kur reikėjo perlipti kalno keterą. Deja, tai padaryti su šuniu buvo labai sudėtinga. Neturėjau specialių petnešų, kad jį perneščiau, tad su ašaromis akyse leidau Smilgai šokti, tikėdamasi, kad ji nepaslys ir viskas baigsis laimingai“, – dalijasi tuokart patirtu nerimu šeimininkė.

Patarimai pradedantiesiems

Pradedantiems žygeiviams Aistė rekomenduotų Vokietijoje esančius Saksonijos kalnus – labai gražius, visai nesudėtingus, bet… „Ten daug stačių, metalinių laiptų. Pakopos siauros ir stačios, tad prie to nepratusiam šuniui lipti gali būti sunku“, – įspėja pašnekovė.

Aistė eina tik oficialiomis trasomis. Anot jos, kelti koją į laukinę gamtą būtų per daug pavojinga. Net pažymėtose trasose kartais pasitaiko pavojų, kuriuos sukelia judantys akmenys, slidūs ir siauri laipteliai ar dar kažkas.

Svarbiausia tokiose kelionėse – šuns fizinis pasirengimas. Jei vykstate į kalnus pirmą kartą, turite paruošti šunį – duoti jam didesnio fizinio krūvio. Tinka bėgimas šalia dviračio, 10–15 km žygiai savaitgaliais ar šuns mėgstami judrūs žaidimai.

Pirmiesiems kopimams Aistė rekomenduoja rinktis žemesnius kalnus, paprastesnes trasas. Beje, didesnių veislių šunys iki vienų ar netgi pusantrų metų į kalnus kopti negali.

Žiemiškai: smagu keliauti po Tatrų kalnus žiemą, padūkti sniego pataluose. A. Matiukaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas kuprinėje?

Pirmiausia Aistė mini vandenį. Ne visur kalnuose būna ežeriukų, upelių, todėl vienai dienai ėjimo šuniui reikia turėti apie 1–2 l vandens. Karštą vasaros dieną ir daugiau.

Pradėjusi nuo 10 km per dieną, šiuo metu Aistė su Smilga jau renkasi ilgesnes trasas – iki 25 km per dieną. Sunkumo prideda ir kalnuotos vietovės, kur dviem keliautojoms tenka įveikti daugybę M raidžių – lipti aukštyn ir žemyn.

Į kuprinę Aistė įsideda tik užkandžių sau, o Smilgai duoda ėsti, kai grįžta vakare į viešbutį. Vaikščioti žygeivė renkasi specialius batus, o kartais jų prireikia ir šuniui.

„Kuprinėje turiu specialius batukus, kuriais apaučiau Smilgą, jei ši netyčia kelyje susižeistų koją. Nešuosi ir vaistų, dezinfekcinių priemonių, tvarsčių. Visuomet turiu švirkštų ir leidžiamo tavegilio, jei kartais šuo kalnuose prarytų bitę ir imtų tinti. Dar įsimetu specialų pėdučių vašką, jei nuo kietos dangos pradėtų luptis pagalvėlių oda“, – vardija apsaugos priemones keliautoja.

Laimei, iki šiol vaistinėlės neprireikė, tik vazelino, kuriuo tepė Smilgai pėdutes, kai ši kalnuotoje vietovėje jas pritrynė.

Keliaujant žiemą ir kopiant aukštai, reikėtų nepamiršti, kad gali būti labai vėjuotų ar drėgnų vietų, kur šuniui prireiks lietpalčio, apsaugančio nuo drėgmės ir vėjo.

Kalnų žygiai negalimi, jei kyla įtarimų, kad šuo serga displazija (klubo sąnario patologija). Nereikėtų varginti ir vyresnio amžiaus, neseniai sirgusių ar operuotų šunų.

Nebaugina ir žiema

Ar žingsniuodama po kalnus dažnai sutinka žygeivių su šunimis? Pasirodo, priklauso nuo sezono ir kalnų. „Gal koks trečdalis ar ketvirtadalis žmonių keliauja su savo augintiniais. Tarkim, stačiakalnėse Alpėse keturkojų gerokai mažiau nei kokioje Saksonijoje arba Čekijoje“, – sako Aistė.

Ji pastebi, kad populiarėja žygiai ne tik su dideliais, ištvermingais šunimis, bet ir su mažiukais. Dalį trasos jie eina patys, o kai pavargsta – žmonės juos nešasi specialiose kuprinėse. „Labai smagiai atrodo“, – šypsosi Smilgos šeimininkė. Kuprinės savo šuniui ji neturi, užtai dažnai kelyje stoja ilsėtis: juk ne juokas pėdinti aukštyn žemyn kokias 8–10 valandų!

Kai Aistė išsitraukia kelioninę kuprinę, Smilga tuoj pat parodo, kad ji taip pat nori vykti drauge. „Mano kalaitė didelė miegalė: dažnai mėgsta miegoti net iki pietų, tačiau kelionės metu keliasi anksti ir trypčioja prie durų, nekantraudama kuo greičiau bėgti į kalnus“, – šypsosi jos šeimininkė.

Koks sezonas geriausiai tinka aktyviam laisvalaikiui kalnuose su augintiniu? Anot Aistės, vaikštinėti žiemą sudėtinga, bet labai įdomu. Viena bėda, kad ne į visas trasas galima patekti: kartais pripusto sniego iki pat juosmens, tad šuo tiesiog skęsta jame.

„Sykį esu ėjusi su Smilga ir per Naujuosius metus, bet labiau mėgstu į kalnus leistis vasarą arba ankstyvą rudenį. Tiesa, reikia žiūrėti, kad nebūtų per karšta, nes šią vasarą Alpėse buvo virš 30 °C karščio. Teko laikytis pavėsio ir duoti Smilgai kur kas daugiau gerti nei įprastai. Kai toks karštis, į ilgą trasą geriau išvis neiti, nes perkaitęs šuo gali patirti karščio smūgį“, – įspėja A. Matiukaitė.

Laukia Camino Lituano

Ar Aistė girdėjo apie Lietuvoje vis populiarėjantį piligriminį kelią Camino Lituano, kurį žmonės eina vieni ar su augintiniais, važiuoja dviračiais? Girdėjo, bet dar nebandė. „Reikės būtinai išmėginti“, – pažada ji.

Paklausta, ar keliaudamos yra patyrusios kokių juokingų nutikimų, Aistė šypsosi – kaipgi be jų?! „Kartą kalnuose sustojome pailsėti, o Atika iš džiaugsmo ėmė lakstyti kaip patrakusi, aš ją puoliau gaudyti, kol abi atsidūrėme upelio vandenyje“, – pasakoja keliautoja, turėjusi grįžti namo šlapiomis kojomis ir drabužiais.

Kitą sykį Aistė nenumatė, kad aukštai kalnuose net birželio mėnesį gali būti sniego. Pradėjusi žygį su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, pakilusi aukščiau ji susidūrė su didžiuliu vėju ir vos kelių laipsnių šiluma. „Kalnai turi savų niuansų. Jei apačioje karšta, tikrai nereiškia, kad taip pat bus ir viršuje“, – pastebi žygeivė.

Visos Aistės laisvalaikio veiklos susijusios su šunimi – ji moko Smilgą paklusnumo komandų ir žmonių paieškos, keliauja su ja, kopia į kalnus, lanko pažintinius takus Lietuvoje. „Visi mano savaitgaliai yra šuniški“, – kvatojasi šunų mylėtoja, kartais keliaujanti su Smilga, o kartais į žygį prikalbinanti ir bendraminčių – su šunimis ar be jų.

Jei koks niurzga skaitytojas paklaustų, ar ne paprasčiau Smilgą palikti šunų viešbutyje, nei tampytis visur su savimi, Aistė irgi turėtų atsakymą: „Man su ja labai smagu. Ir Smilgai kalnuose labai patinka. Ji viską aplinkui šniukštinėja, žiūrinėja ir tikrai naujose vietose nestresuoja.“

Svarbios treniruotės

Jei norite turėti kelionių draugą kaip Aistės Smilga, teks įdėti nemažai pastangų. Šuo iš anksto turi būti pratinamas prie naujos aplinkos, keistų daiktų ir, žinoma, prie ilgų kelionės valandų automobilyje. Jei visą laiką šuo gyveno tik žmogaus kieme ir staiga po dešimties valandų važiavimo atsidūrė kalnuose – nebus gerai.

Paprašyta patarti, kaip ruošti šunį kelionei, Aistė siūlo iš pradžių su juo pasivažinėti vietoje: nuvykti į Lietuvos miestus, aplankyti kokį nors pažintinį taką. Jei kartosite panašias keliones kiekvieną savaitgalį, keturkojis pripras tiek prie važiavimo, tiek prie naujos aplinkos.

Kitas patarimas – šuo turi būti fiziškai pajėgus. Lietuvoje vaikščiojimas kitoks – miške minkšta, ganėtinai lygu, o kalnuose statu, akmenuota. „Nė nebandykite to daryti su dekoratyvinių veislių šunimis – nebent neštumėtės kuprinėje“, – perspėja Aistė.

Lygiai toks pats treniruotas turėtų būti ir žmogus. Aistė specialiai nesitreniruoja, bet savo šunį kartą per savaitę veda į salę, kur Smilga maždaug valandą daro kūno rengybos pratimus.

„Gal skamba juokingai, bet taip… Jau ir Lietuvoje yra kūno rengybos salių šunims, kur jie daro atsispaudimus, pritūpimus, pusiausvyros pratimus, kaip ir žmonės. Juos prižiūri specialus šunų sporto treneris, išmanantis šunų anatomiją, krūvius, traumų tikimybę. Šeimininkas irgi stovi šalia, skatina savo augintinį skaniukais“, – pasakoja A. Matiukaitė.

Ji mato didžiulę kineziterapijos pratimų naudą, nes šuo kur kas geriau pradeda suvokti savo kūną. Tad jei kalnuose užlipa ant judančio akmens, greičiau atgauna pusiausvyrą ir nenukrinta. Be to, geras fizinis šuns paruošimas yra puiki prevencija traumoms. Kaip ir žmogui.

Dabar sąlygos keliauti po Europą su šunimis yra tikrai geros – pradedant nuo maršrutų (yra specialios programėlės su išsamiais trasų aprašymais) ir baigiant nakvynės vietomis. „Reikia nebijoti ir keliauti. Bent jau pabandyti. Iššūkių bus, bet smagus rezultatas ir gera šuns draugija atperka viską“, – reziumuoja pašnekovė.

Biržų laikraštis „Šiaurės rytai“ skelbia, kad žuvo gydytojas odontologas, alpinistas Mindaugas Leskauskas ir klinikoje dantų technike dirbusi Ieva Paužolytė.

Portalo kauno.diena.lt žiniomis, trečias žuvusysis – kaunietis A.Peseckas – buvo labai patyręs alpinistas, Lietuvos, Baltijos šalių alpinizmo čempionas. 

2007 metais A. Peseckas paskelbtas Lietuvos metų alpinistu, jam buvo suteiktas „kalnų tigro“ vardas.

Apie A. Pesecko žūtį socialiniuose tinkluose rašė draugai.

Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovas Arūnas Kamandulis portalui kauno.diena.lt sakė negalintis patvirtinti žuvusiųjų tapatybės.

„Susisiekiau su žmogumi, kuris patvirtino tapatybes. Nusprendėme, kad mes, asociacija, neskelbsime pavardžių žiniasklaidai“, – sakė A. Kamandulis.

Jis teigė taip pat neturintis duomenų, kokiomis aplinkybėmis įvyko nelaimė, o alpinistų palaikai į Lietuvą turėtų būti pargabenti kitą savaitę, skelbia BNS.

„Kadangi liudininkų nėra ir nebuvo, tik tiek ir žinome, kad gelbėtoji rado juos visus tris kartu nukritusius. Šiuo metu su draudimo ir asistavimo kompanijomis vyksta derinimas, kol kas neaišku, bet tikimės, kad kitos savaitės pradžioje galbūt (palaikai bus pargabenti)“, – sakė Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovas.

Trys lietuvių alpinistai žuvo Sakartvele kopdami į Tetnuldžio viršūnę.

Pasak Sakartvelo žiniasklaidos, alpinistai buvo rasti Svanetijos regione šiaurės rytinėje Sakartvelo dalyje, ties Tetnuldžio viršukalne, ryšys su jais nutrūko prieš kelias dienas. Sekmadienį jų paieškai gelbėtojai buvo pasitelkę sraigtasparnius.

„Vyras manęs nuolat klausia, kodėl renkuosi keliones ten, kur šalta, nes jam atrodo, kad jei jau atostogauti, tai tik ten, kur šilta. O man tikrai nebūtinai ten, kur karšta, kaitri saulė ir įkaitęs smėlis. Slidinėjimas man – poilsis, nors, logiškai mąstant, slidinėjimas yra sunkus darbas –nuo 8 iki 17 valandos dirbi. Kūnas gal ir vargsta, bet gali pailsėti psichologiškai. Atsijungi nuo visų darbų ir mėgaujiesi žiemiškais gamtos malonumais. Ant slidžių stoviu turbūt nuo trejų metų, ir viskas tėvų dėka, nes jie turėjo tradiciją su draugų kompanija dažnai slidinėti. Todėl kalnus esu pamilusi jau nuo vaikystės, neįsivaizduoju savo gyvenimo be bent vienos tokios kelionės“, – įspūdžiais dalijosi D. Belickaitė.

Dėl traumų rizikos, laiko stokos ir įtempto rungtynių grafiko šis pomėgis buvo šiek tiek apleistas, kai Dalia dar žaidė krepšinį, tačiau meilė slidinėjimui niekur nedingo. Vienos kelionės metu socialinių tinklų žvaigždė dėl neatsargių šokinėjimų per kliūtis turėjo rimtą traumą, todėl šį kartą į kelionę leidosi su vidine baime. „Šiais metai ypač bijojau stoti ant slidžių, nes turėjau maždaug septynių metų pertrauką ir paskutinį kartą patyriau traumą. Džiaugiuosi, kad šįkart viskas pavyko labai sklandžiai. Ypač džiaugiuosi sena ir naujai pasipildžiusia kompanija, keliavome kartu su sesėmis, o su jomis kelionės visada nuostabios. Buvo visko, net kritimų, kurie nebuvo skausmingi, bet buvo be galo juokingi. Ir šiaip netrūko juokingų epizodų, kur buvome apsistojusios, nes mes visada prisigalvojame veiklos, kad nebūtų liūdna“, – pasakojo 2TV vedėja D. Belickaitė.

Vos spėjus grįžti po atostogų Dalia įnirtingai kibo į darbus ir neslepia, kad grįžti į filmavimo aikštelę po tokio puikaus laiko, praleisto svetur, nėra lengva, kadangi dar vis gyvena atostogų ritmu. „Žinoma, kad susikoncentruoti nėra paprasta, bet vis tiek džiaugiuosi, nes visi mano darbai, visi projektai man teikia malonumą. Smagu, pavyzdžiui, šiandien filmavome naujienas 2TV kanalui, tada iškart šokau prie „Merginos prie vairo“, be to, kelionėje daug vairavau, tai kaip tik pasipraktikavau prieš filmavimus“, – šypsenos veide neslepia Dalia.

Antrajame 2TV laidos sezone „Merginos prie vairo“ besifilmuojanti Dalia neslepia, kad ši laida paskatino ją labiau atkreipti dėmesį į pravažiuojančias transporto priemones ir būti labiau kritiškai įvairioms detalėms. „Pradėjau atkreipti dėmesį į viską, ne tik į pati automobilį, bet ir į jo detales,  jo vidų, dizainą, galingumą, važiavimą, dydį, komfortą, viską. Ypač, kai pravažiuoja koks nors automobilis, visiems sakau, kad šitą jau išbandėme, arba, jei pravažiuoja dar nebandytas automobilis, tai kyla mintys, kad būtų labai įdomu tokį išbandyti. Neišvengiamai pradedu lyginti“, – apie naują aistrą automobiliams pasakojo Dalia

Laida „Merginos prie vairo“ – kiekvieną antradienį,  22 val., per 2TV.