Medų knygoje atstoja gera humoro doze pagardinti muzikantų nuotykiai dešimties dienų turo po lietuvių emigrantų pamėgtus miestus Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje metu. Na, o aštrių prieskonių, be kurių meduoliai tebūtų neišraiškingi saldėsiai, skonį pajus tie, kurie moka skaityti tarp eilučių. Apie išgalvotus ir tikrus knygos herojus, simbolius ir rokenroliško gyvenimo kainą kalbame su „Turnė“ autoriumi K.Sarnicku-Kastetu. 

– Kaip gimė mintis rašyti knygą? Ar lengva buvo savyje numarinti tą vidinį kritiką, kuris dažnai pristabdo mus imtis dar neišbandytų veiklų?

– Labai sunku atsukti laiką atgal ir prisiminti būseną, kai prisėdau prie kompiuterio ir parašiau pirmuosius sakinius. Viskas vyko spontaniškai ir netikėtai sau pačiam lengvai. Svarbiausia buvo įtikinti save, kad neužsiimu niekais, ir visko nemesti. Su „Sindikatu“ mes kaip tik tuomet ruošėmės savo koncertams arenose, galvoje tvyrojo šiokia tokia įtampa, stresas, tai aš rašymą pasitelkiau kaip priemonę susidoroti su tuo nerimu. Prisėsdavau prie kompiuterio, pradėdavau kurti ir taip atsipalaiduodavau. Neturėjau pirminio tikslo žūtbūt parašyti ir išleisti knygą, tiesiog dariau tuo metu tai, kas man pačiam buvo malonu ir įdomu.

– Prisipažinai, kad „Turnė“ labai greit parašei. Kaip pavyko taip suimti save į rankas – juolab kad ką tik buvai išėjęs iš darbo ir, užuot rašęs, galėjai tiesiog dinderį mušti. Pagavo įkvėpimas?

– Didžioji dalis „Turnė“ parašyta dar tuo metu, kai dirbau. Galvojau, kai išeisiu iš darbo, užsiimsiu knygos leidybos ir platinimo darbais, tad veiklos bus per akis. Netikėtai susiklostė taip, kad sudominau leidėjus, jie padarė visą darbą už mane, tad dinderį mušti laiko tikrai užteko. Ir kelionei su žmona į Pietų Ameriką, ir pasivažinėjimui po Vilnių dviračiais su sūnumi per jo vasaros atostogas. Net buvau supykęs ant savęs: galvodavau, va, išėjau iš darbo, kad kalnus nuversčiau, o nieko nedarau.

– Ko gero, būtų kvaila klausti, kodėl tavo knygoje veikia muzikantai. Ką jau ką, o šitą pasaulį tu gerai pažįsti, nes muzikuoji daugiau nei 20 metų. Tačiau tikrai ne visi mūsų skaitytojai ir „G&G Sindikato“ gerbėjai žino apie tavo muzikinės karjeros pradžią, kuri buvo toli nuo hiphopo. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo.

– Aš stebiu savo sūnų ir matydamas, kaip jis dabar su savo aštuonmečiais draugais kuria įsivaizduojamas grupes, prisimenu save. Tikriausiai būnant tokio paties amžiaus atsirado pirmosios iliuzijos, kaip kada nors stovėsiu scenoje su gitara. Ir jos neapleidžia iki šios dienos. Gal nuskambės juokingai, bet vis dar tikiuosi, kad vieną dieną užlipsiu ir pavarysiu kažką, laikydamas rankose gitarą. Buvo neseniai keli tokie atvejai, kur man draugai suteikė galimybę pusę dainos pagroti. Buvau laimingas. Mes su Donciavu esame iš vieno kiemo ir, jei gerai pamenu, nuo kokių keturiolikos metų kartu grojame tai vienoje, tai kitoje grupėje. Turėjome savo įrašų studiją – praėjusio amžiaus pabaigoje (kaip juokingai skamba) joje įsirašinėjo visos pagrindinės Vilniaus pogrindžio grupės – „Verslo Rizikos Rezervas“, „Tai Ką?“, „Lipnūs Macharadžos Pirštai“, „Dr. Green“, „Sportas“. Didžiausia mūsų su Donciavu bėda buvo,  kad mes galėjome groti bet kokiu instrumentu, bet nė vienas nemokėjome dainuoti. Aš apskritai neturiu klausos. Bet kažką kurti norėjome, taip netikėtai po bandymų pankroko, alternatyviojo roko ir metalo žanruose atradome repą. Kūrėme kažkokias neaiškias repo ir pankroko samplaikos kompozicijas. Turbūt tik vieną kartą pasirodžiau gyvai su tomis dainomis – konkurse „Mama, aš dainuosiu“, kuris vyko tuomet labai populiariame Vilniaus klube „Muzikinis angaras“. Kiek pamenu, netgi įveikėme atranką, patekome tarp laureatų. Bet vėliau kažkaip subyrėjome. Tuo metu kaip tik studijoje pradėjo lankytis Svaras, mes padėjome jam kurti pirmąjį „G&G“ albumą. Gerdavome daug kavos degalinėse, diskutuodami apie repą. Kažkaip diskutuodami supratome, kad turime bandyti dirbti išvien, pakvietėme prisijungti Mamanią. Taip per paskutines praėjusio tūkstantmečio dienas susibėgome jau į „G&G Sindikatą“ ir, padedami „GURU records“, išleidome pirmąjį albumą.

– Grupės, kuriose grojai pačioje muzikinės karjeros pradžioje, tikrai negalėjo pasigirti tokiu populiarumu kaip tavo išgalvotas „Alkūninis Velenas“, bet gal būtent anų laikų patirtis aprašei knygoje? Juolab kad „G&G Sindikatas“ niekada labai ir nepasižymėjo kažkokiomis skandalingomis istorijomis – nepamenu, kad būtumėte scenoje pasirodę girti. Be to, bent man visada atrodė, kad roko muzikantų ir hiphopo atlikėjų gyvenimo būdas radikaliai skiriasi. Bet gal aš klystu?

– Manęs dabar nuolat klausinėja, kiek knygoje yra „G&G Sindikato“. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad tai knyga apie mus, tik su pakeistais vardais. Ne, taip nėra. Žinoma, tam tikri įvykiai, kurie aprašyti knygoje, yra mums nutikę, – pavyzdžiui, mes tikrai keliavome į panašų turą, tikrai nakvojome panašiuose viešbučiuose ir grojome tose koncertinėse salėse, kurias aš aprašau. Bet tai tiek. „Alkūninis Velenas“ yra mano fantazijos vaisius iš paralelinio pasaulio: kas būtų nutikę, jei mes niekada nebūtume susitikę, jei kažkada man Verbaitis nebūtų davęs kasetės su „Beastie Boys“ įrašais ar Svaras nebūtų manęs užkalbinęs įrašų parduotuvėje. Galbūt dabar aš gročiau grupėje „Alkūninis Velenas“ bosu, kurtume smagias dainas ir gal kartkartėmis išgertume kokio viskio. Manau, kad ilgainiui visų gyvenimo būdas pasidaro vienodas – ir roko muzikantų, ir hiphoperių –  namie prie televizoriaus, su šeima ir panašiai (šypsosi). Bet aš tikiu, kad dar yra tokių pašėlusių vyrukų, kurie bastosi po pasaulį, šokinėja nuo scenos, laužo būgnus ir jaučiasi laimingi. Kai kada gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių aš su nostalgija apie tai pagalvoju. Iš čia gal ir tokia knyga.

– Knygos anotacijoje tavo bičiulis Svaras sako, kad visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs. Taigi skaitydama ėmiau galvoti: kiek joje tiesos, kiek tavo fantazijos? Gal tik artimiausi draugai gali atpažinti, kas tikra, o kas išgalvota?

–  Artimiausi gal ir gali. Nors šiaip, mes kai kada pasiginčijam dėl tam tikrų knygos epizodų. Dvidešimt metų – ilgas laikotarpis, vienokių ar kitokių istorijų yra nutikę. Būna, man jie sako: „O, žiūrėk, mes jau buvom pamiršę, kad taip buvo.“ Sakau: ne taip nebuvo, čia aš sugalvojau. Juokiasi ir kartoja, kad ne, ne, buvo tikrai, bet kada, kur ir su kuo, nebelabai gali prisiminti. Nežinau, ką Svaras turėjo omenyje, kad veikėjai tikri ir įvykiai realūs. Galbūt jis turėjo omenyje, kad viskas atrodo kaip realybė ir skaitydamas tiki, kad kartu su grupe keliauji ir lipi su jais į sceną.

Būna, man jie sako: „O, žiūrėk, mes jau buvom pamiršę, kad taip buvo.“ Sakau: ne taip nebuvo, čia aš sugalvojau. Juokiasi ir kartoja, kad ne, ne, buvo tikrai.

– O kiek Guolyje – lyriniame herojuje, kuris pasakoja apie „Alkūninio Veleno“ turnė, yra tavęs paties?

– Kažkuri dalis manęs tikrai yra. Aš gana uždaras, vengiantis bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Kai kuriais atvejais laikau save pedantu, nors iš tikrųjų į viską žiūriu atsainiai. Tačiau tiek „Alkūninis Velenas“, tiek Guolis veikia erdvėje ir patenka į situacijas, kurios man yra iš dalies  svetimos. Tai yra grožinės literatūros kūrinys – kad jį sukurčiau, man reikėjo sukurti tokius personažus, kokių reikia knygai. Charakteriai turi būti išgryninti, reikia konflikto, todėl jokiu būdu negalima manyti, kad skaitote apie žmones, kurie realybėje turi konkrečius prototipus. Galbūt tam tikruose epizoduose tam tikros charakterio savybės gali kažką atspindėti. Bet bandyti galvoti, kad aš čia šneku apie kažką konkrečiai, nes parašau, kad „Vėdaras visada sėdi telefone“, neverta. Na, surask tu man žmogų, kuris šiais laikais nesėdi telefone? Aš lygiai taip pat sėkmingai galėjau parašyti knygą apie kokį nors baidarių žygį. Galbūt tuomet žmonės kitaip reaguotų, nesistengtų ieškoti sąsajų (šypsosi).

– Gal aš klystu, bet man atrodo, kad dabar tiesiog tvarkingai dirbate savo darbą ir uždirbate pinigus, tad jūsų gyvenimo būdas nėra toks rokenroliškas kaip „Alkūninio Veleno“ (mergos, alkoholis ir t.t.)?

– Čia provokacinis klausimas? Tikriausiai norėtum, kad aš sakyčiau „ne, ne, mes rokenrolo žmonės“.  Bet iš tiesų gal tu ir teisi. Stengiamės, kiek įmanoma, į viską žiūrėti profesionaliau. Svarbiausia – nenuvilti savo draugų, žmonių, kurie atėjo mūsų paklausyti, žmonių, kurie kartu lipa ant scenos, kurie dirba šalia jos. Nulipę nuo scenos galime sau leisti atsipalaiduoti. Tik tuomet jau gal ir noro nebebūna, norisi ramybės ir poilsio. Aišku, nesinori atrodyti davatka – turime dar parako ir jei driokstelime, tai po to tarp rokenrolistų iš lūpų į lūpas legendos sklinda (šypsosi).

– „Alkūninis Velenas“ – labai jau juokingas grupės pavadinimas. Gal tave inspiravo kokia nors reali grupė, kurios pavadinimas tau visąlaik buvo labai juokingas?

– Aš to niekada niekam nesakau. Laukiu, gal žmonės patys atras. Knygoje yra daugiau tam tikrų užkoduotų simbolių, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip, kurie gali būti svarbūs mūsų, dabartinių keturiasdešimtmečių, kartai. Knygą galima skaityti paviršutiniškai kaip juokingą istoriją, bet galima pasikapstyti ir giliau. Aš suprantu, niekam gal tai neįdomu, žmonės stengiasi suskaičiuoti, kiek kas butelių išgėrė, niekas nesigilina, o gal net nėra girdėjęs, apie ką ir kodėl dainuoja Neilas Youngas, kurio daina sukasi Guolio ausinėse. Ir kodėl man tai buvo svarbu. Aš džiaugiuosi, kad knyga išėjo gana vizuali, norėjau, kad žmonės skaitydami ne tik užuostų, bet ir matytų, taip ir įsivaizduotų Pigį, lyg nespalvotame Jimo Jarmuscho filme soluojantį gitara.

– Kitaip tariant, norėjai knygoje atskleisti ne tik lietuviškos scenos užkulisius, kuriuose, deja, neapsieinama be alkoholio (kartais ir narkotikų), bet ir kartu papasakoti, kaip užaugo mūsų, vadinamoji X, karta, – ko klausėsi, kokius filmus žiūrėjo ir t.t. Kitaip tariant, nori kalbėti ir apie tai, kas formavo mūsų vertybes, kur mes ieškojome (o gal dar ir ieškome) gyvenimo prasmės. 

–  Pradžioje tiesiog norėjau parašyti linksmą knygą, savotišką anekdotų rinkinį apie muzikantus, kurie išvažiuoja į koncertinį turą. Vėliau rašydamas supratau, kad taip neišeis, kad ne viskas taip paprasta. Kad šalia kiekvienos linksmos istorijos yra kažkas daugiau. Mes užaugome kalbėdami apie Kurtą Cobainą, Janis Joplin, vėliau – Amy Winehause ir apie tą vaikinuką iš „Linkin Park“ (red. past. – vokalistą Chesterį Benningtoną). Mes su juo netgi gimėme tais pačiais metais, man regis. Visi jie pasitraukė iš gyvenimo pasiekę šlovės zenitą, kai atrodė, kad pasiekė savo gyvenimo viršūnę – mūsų, kažkada pradėjusių groti garažuose gitaromis, svajonę. Aš pats savyje bandžiau pasikapstyti, kodėl taip yra. Kodėl žmonės susinaikina. Žinoma, galbūt knygoje apie tai rašau nedaug, bet tam tikros nuotaikos ir užuominų yra.

– Kodėl knygoje mini ir realias grupes, jeigu išgalvoji – tai kodėl ne viską? Arba galėjai bent jau paslėpti realius atlikėjus ir grupes po kitais pavadinimais, kad būtų paslaptingiau, kaip tai  savo knygoje darė Nėrius Pečiūra?

– Nežinau, niekada apie tai negalvojau. Esminis dalykas – aš nesiekiau šia knyga iš kažko konkrečiai šaipytis. Tikiuosi, tai matyti tiek iš mano asmeninės, tiek iš leidyklos komunikacijos. Mes nebandome reklamuoti tai kaip kažkokios skandalingas knygos, kurioje šaipomasi iš kažko. Žinoma, žiniasklaidai svarbu generuoti skambias antraštes, bet su manimi tai neturi nieko bendro, manau, ir su knyga. Kiek pamenu, gana atsakingai rinkausi tas vietas, galbūt pašiepdamas vieną ar kitą kolegą, bet daugiau – dėl jų veiklos, kuri neturėtų būti kažkoks tabu. Aš norėjau sukurti tokią knygą, kurią skaitydami žmonės patikėtų. Todėl visus herojus perkėliau į kitą šalį, kur jie galėtų keliauti, koncertuoti ir blevyzgoti apie kolegas be jokio realaus kontakto su jais. Aišku, kai kada pats gana skausmingai sureaguoju į kažkokias pašaipas. Bet kuo toliau, tuo lengviau man jas priimti. Juk ilgainiui suvoki, kad dažnai gauni tai, ko nusipelnei. Žinoma, nešneku apie dar vieną paralelinį pasaulį, kuriuo nelabai domiuosi, t.y. komentarus po straipsniais internete ir pan.

– Na, esu tos pačios keturiasdešimtmečių kartos, esu pati grojusi grupėje, tad puikiai prisimenu tavo knygoje minimus alternatyviosios scenos atlikėjus, repeticijas šaltuose garažuose ar rūsiuose ir t.t. Ir tai mane ir kitus mano kartos žmones, pažįstančius lietuviškos muzikos scenos (tiek popmuzikos, tiek alternatyviosios) nefasadinę pusę, tavo knygoje, ko gero, labiausiai ir užkabina. Bet, ko gero, ne į šią auditoriją orientavaisi rašydamas knygą? Kaip manai, ar ji yra suprantama Y ar Z kartoms?

– Aš nekūriau knygos specialiai kažkam. Aš rašiau apie tai, kas man įdomu. Jaučiu didelę nostalgiją visam tam paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, pankroko fanzinams, koncertams pustuštėse salėse. Nežinau, kiek tai yra nostalgija jaunystei, kiek muzikai ir tam kultūriniam judėjimui. Vėliau mes su leidėja svarstėme, į ką ši knyga orientuota. Aš iškart sakiau, kad tai nėra knyga šiuolaikiniams hipsteriams, nors tikiu, kad ir jiems turėtų patikti. Aš rašiau ją tokiems patiems kaip aš – pirmųjų nepriklausomybės dienų maištininkams, kurie nesuvokė, prieš ką maištauti ir dėl ko. Mes tikėjome, kad jei labai norėsime, galėsime pakeisti pasaulį. O galų gale  likome visi tos pačios sistemos sraigteliais.

– Girdėjau, kad pirmasis kritikas buvo tavo žmona Jurgita. Ką ji pasakė perskaičiusi?

– Situacija buvo tokia: kai prasitariau, kad planuoju parašyti knygą, ji sakė: imk, varyk. Kai pradėjau rašyti, vis norėjosi su kažkuo pasidalyti, kad paskaitytų, pasakytų nuomonę, ar verta toliau tęsti. Vis bandydavau kažkaip pakišti, kad paskaitytų. Bet žmona sakė, kad paskaitys, kai baigsiu. Taip ir kenčiau vienumoje kokius tris mėnesius, kol jau turėjau pagrindinius knygos griaučius. Įrašiau į elektroninę knygą ir padėjau, kad paskaitytų. Šiek tiek buvo pikta, kai mačiau, kad dienos eina, o pirmojo skaitytojo rankos neprieina iki knygos. Bet vieną vakarą išgirdau, kaip kažkas kitame kambaryje kikena. Supratau, kad viskas bus gerai. Žmona perskaičius pasakė konkrečiai: „Ne Umberto Eco, bet knyga bus.“ Man to užteko.

– Iš bičiulių sulaukei pagyrų ir padrąsinimų rašyti toliau. O kažkokios konstruktyvios kritikos teko girdėti apie knygą ne iš žmonos, iš kažkur kitur?

– Žinoma. Dar neišleidus knygos, buvo bandomieji skaitymai ir panašiai. Man tik džiugu, kad leidyklos neišgąsdino, „ar čia be gėrimo dar kas nors bus“, ir panašūs komentarai bei kritika. Bet į visa tai reaguoju labai sveikai. Aš labai puikiai suvokiu, ką parašiau. Manęs tikrai nežeidžia ir neužgauna. Čia panašiai kaip kalbant apie muziką. Aš lygiai taip pat tam tikrus muzikos kūrinius perjungiu išklausęs 15 sek., ir niekada nebegrįžtu atgal. Bet suvokiu, kad jų autorius turi teisę tokią muziką kurti, o jo klausytojai – tokios muzikos klausyti. Kad ir ką sakytų kritikai, širdyje aš žinau, kad parašiau žiauriai gerą knygą (šypsosi).

Grupės nariai, dėl šios svajonės įgyvendinimo intensyviai dirbantys dar nuo praėjusios vasaros, šiandien tvirtai sako: „Mes pasiruošę.“

„Lygiai prieš 9 mėnesius, mažame miestelyje Lietuvos ir Latvijos pasienyje, po ilgų ginčų, svarstymų ir dvejonių, sukirtome rankomis ir tarėme – darom. Sunku patikėti, kad jau rytoj tai virs realybe“, – džiaugiasi grupės narys Kastytis Sarnickas-Kastetas.

Tačiau vyrai vieningai tvirtina, jog tokiam koncertui jie ruošėsi daug ilgiau, nei kelis mėnesius. „Šiam pasirodymui ruošėmės visą savo gyvenimą. Visą patirtį, energiją ir emociją, kurią sukaupėme per 20 metų grojimo, rytoj atiduosime klausytojams“, – minutes iki koncerto skaičiuoja Donatas Juršėnas-Donciavas. „Esame laimingi ir ramūs – žinome, jog padarėme viską, ką galėjome, kad pateisintume ne tik savo, bet ir fanų lūkesčius", - teigė jis.

Grupės nariai išduoda, kad kartu su jais į sceną lips net 65 profesionalūs atlikėjai ir artistai. „G&G Sindikato“ kūrinius nuspalvins choras „Vilnius“, pritariantieji vokalistai, šokėjai, gyvai grojantys muzikantai, gerbėjai scenoje išvys ir gerai žinomus Lietuvos atlikėjus. „Patiems labai įdomu ir smalsu, kaip viskas atrodys!“ – nekantrauja Kastetas.

Nors tai bus didžiausias koncertas jų karjeroje, „G&G Sindikato“ nariai šio pasirodymo filmuoti ar įrašinėti nesiruošia. „Taip, to, kas įvyks rytoj, daugiau niekur nebeišvysite. Toks koncertas bus vienintelis. Tačiau nusprendėme jo nefilmuoti – tai renginys, kurį reikia patirti gyvai“, – savo pasirinkimą aiškina muzikantai.

„Arena bus pilna, o atmosfera – fantastiška. Be galo laukiame rytojaus. Neabejojame – sugrosime geriausią koncertą savo gyvenime“, – šypsosi muzikantai.

Nors, kaip teigia mokslininkai, subkultūros niekur nedingo, grupės „G&G Sindikatas“ narys Kastytis Sarnickas-Kastetas pastebi – internetas ir autoritetų trūkumas subkultūras suniveliavo ir kai kurios iš jų buvo priverstos gerokai sumažėti ar netgi išnykti. Atlikėjo teigimu, jau kurį laiką žmonės domisi įvairiais dalykais ir neprisiekia vienai subkultūrai.

„Labai dažnai žmones, kurie eina į metalo koncertus, gali sutikti ir repo arba regio koncertuose. Žinoma, yra 5, 10 ar 15 proc. ortodoksinių tam tikros subkultūros atstovų. Visi kiti domisi įvairiais dalykais, nes pati kultūra dabar yra labai sukryžminta. Nėra išreikštas vienas stilius“, – akcentuoja K. Sarnickas, tačiau prideda, kad tai ne visada taikoma paaugliams, kurie priklausymą subkultūrai išreiškia griežčiau.

V. Ambrozaitis: seniau priklausymas subkultūrai reikalavo pastangų

Gyvename tokiame laikotarpyje, kai subkultūros prarado savo prasmę, įsitikinęs alternatyvių renginių organizatorius Vaidotas Ambrozaitis. Jo teigimu, tai kilo dėl kelių priežasčių. Pirmoji – Lietuvos visuomenė tampa liberalesnė, todėl atstovavimas subkultūrai nebeturi reikšmės.

„9-aje dešimtmetyje priklausymas subkultūrai reikalavo pastangų. Turėjai aktyviai domėtis, ieškoti tos muzikos, ieškoti renginių, bendraminčių. Dabar socialinės medijos tokią komunikaciją padarė daug paprastesne. Priklausymas subkultūrai neteko kažkokios prasmės“, – įsitikinęs V. Ambrozaitis.

Pasak jo, internetas taip pat iš dalies ištrynė ribas tarp populiariosios ir alternatyviosios kultūros. Esą seniau populiariąją kultūrą atstovavo radijo stotys ir televizija, tačiau dabar internete galima rasti įvairių stilių kūrinių ir jie pateikiami lygiaverčiai.

„Turime internetą, muzikos klausymo paslaugas kaip „Youtube“, „Spotify“, „Souncloud“, kuriose populiarioji muzika sudėta beveik tose pačiose lentynose, kaip ir alternatyvioji. Toks suartėjimas galbūt atima dalį prasmės iš subkultūrų ir priklausymo subkultūroms“, – sako V. Ambrozaitis.

Jis priduria, kad šiuo metu vyrauja individualizmo laikotarpis, kai kiekvienas nori pabrėžti, jog jis yra išskirtinis. Pašnekovas svarsto, kad tai gali lemti, kodėl priklausymas subkultūroms tapo ne toks patrauklus.

K. Sarnickas: subkultūra nyksta, nes jai trūksta šviežio kraujo

V. Ambrozaičiui antrina grupės „G&G Sindikatas” narys Kastytis Sarnickas-Kastetas, teigiantis, kad internetas suniveliavo subkultūras. Jo tvirtinimu, labai didelės įtakos tam turėjo socialiniai tinklai ir jų populiarumo didėjimas.

„Jeigu anksčiau bendraminčiai norėdavo būti atskirai, susikurdavo grupelės, tai dabar visi su savo asmenukėmis nori surinkti kuo daugiau tų „like`ų“. Tai turbūt verčia labiau sekti visokiomis Justino Bieberio madomis“, – svarsto K. Sarnickas.

K. Sarnicko nuomone, gotų subkultūra nyksta, nes kultūroje, ypač muzikoje, nėra šios subkultūros atstovų. Jo teigimu, per pastarąjį dešimtmetį neiškilo nei vienas atlikėjas ar grupė, kurie paskatintų gotikinės subkultūros populiarumą ir plitimą.

„Kiekviena subkultūra gali gyvuoti tik tuo atveju, jeigu į ją įliejamas šviežias kraujas. Jeigu dabar paaugliai, vaikai nori būti populiarūs, sekti madomis, tai jie seka dabartinėmis žvaigždėmis, o žvaigždės yra tos, kurios surenka daugiausia „like`ų“ arba kurių „Youtube“ kanalas dažniausiai peržiūrimas. Bandos jausmas veda link susiniveliavimo, kai nebesinori būti išskirtiniu, nes, jeigu išsiskirsi, „Facebooke“ surinksi mažiau „like`ų“, – pastebi K. Sarnickas.

Mokslininkė: subkultūra neegzistuotų be populiariosios kultūros

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daktarė Rasa Pranskevičiūtė, parašiusi knygą apie subkultūras, sutinka, kad empiriniu požiūriu kitų LRT Radijo pašnekovų išsakytos mintys teisingos, bet pabrėžia – tyrėjai neteigia, kad subkultūra dingo. Mokslininkė svarsto, kad galbūt naudojamos kitokios subkultūros išraiškos, kitaip reiškiama veikla ir vertybės.

R. Pranskevičiūtė nurodo, jog kultūros studijos subkultūrą supranta kaip viso gyvenimo kelią arba reikšmių žemėlapį, kuris jos nariams pasaulį padaro suprantamą. Dalelė „sub“, anot VDU dėstytojos, nurodo, kad tai kultūra, kuri išskiriama iš neautentiškos, visuomenėje dominuojančios kultūros.

„Subkultūra iš esmės neegzistuoja kaip vakuuminis darinys. Ji visada yra kultūroje. Ji netgi labai susijusi – turi daug elementų, paimtų iš pačios kultūros. Jos egzistavimas – kompleksinis. Subkultūros išskyrimas kaip atskiro nepriklausomo darinio nėra prasmingas, nes viskas labai sudėtingai, kompleksiškai susiję“, – aiškina R. Pranskevičiūtė.

Jos teigimu, tyrėjai subkultūros sąvoką linkę vartoti plačiąja prasme: subkultūra suprantama kaip didesnėje aplinkoje, didesnėje kultūroje. Mokslininkė taip pat prideda, kad V. Ambrozaičio minėtas individualizmas neturėtų turėti didelės įtakos subkultūroms, nes jos žmogaus išskirtinumo nepanaikina.

„Subkultūra – nuostabus sociokultūrinis reiškinys, kuriame įmanoma derinti kiekvieno atstovo ir kiekvieno nario individualumą ir poreikį priklausyti tam tikrai bendruomenei, bendraminčių grupei, savo pasirinktai ar formuojamai šeimai arba netgi genčiai. Tai – neotraibalizmo atvejis“, – tvirtina R. Pranskevičiūtė.

Subkultūros – ne protesto išraiška

LRT Radijo pašnekovai nesutiko su klausytojo išsakyta mintimi, kad visuomenė priprato prie subkultūrų, todėl subkultūrų atstovams nebeliko prieš ką protestuoti ir jie po truputį pasitraukė.

„Nesutikčiau su tuo, kad subkultūra yra maišto forma prieš visuomenę, – sako V. Ambrozaitis. – Manau, nemažai subkultūrų yra savo identiteto ieškojimo išraiška. Nejauti priešiškumo visuomenei, jauti, kad turi kitą skonį, supratimą ir atitinkamai nori bendrauti su kitokiais žmonėmis. Nemanau, kad pagrindinė subkultūrų varomoji jėga – maištas.“

Jam pritaria ir K. Sarnickas, atkreipiantis dėmesį, kad vienai subkultūrai priklausantys žmonės dažnai neapsiriboja tik tai subkultūrai būdinga veikla ar pomėgiais. Anot jo, buvo madinga ir vis dar yra mėgstama kryžminti muzikinius stilius: metalą sujungti su repu, roką – su elektronika. Todėl tai šiek tiek sujungė publiką.

„Labai dažnai žmones, kurie eina į metalo koncertus, gali sutikti ir repo arba regio koncertuose. Žinoma, yra 5, 10 ar 15 proc. ortodoksinių tam tikros subkultūros atstovų. Visi kiti domisi įvairiais dalykais, nes pati kultūra dabar yra labai sukryžminta. Nėra išreikštas vienas stilius“, – akcentuoja K. Sarnickas, tačiau prideda, kad tai ne visada taikoma paaugliams, kurie priklausymą subkultūrai išreiškia griežčiau.

LRT Radijo pašnekovai taip pat pastebi, kad Lietuvoje naujos subkultūros ateina taip pat greitai, kaip ir kitur. Jų nuomone, atsiliekame tik nuo subkultūrų centrų, kuriuose kyla pirminės idėjos. „Žiūrint iš Europos perspektyvos, nesame kažkoks užribis. Galbūt pas mus nėra tokių muzikinių projektų, bet, vertinant, kokio dydžio esame šalis, su Lietuva viskas gerai. Mados tikrai neatsilieka ir sėkmingai vystosi“, – tikina V. Ambrozaitis.