Ją pamačiau dar gegužės mėnesį, kai maudynių sezonas nebuvo prasidėjęs. Tada poilsiautojų beveik nesimatė, todėl gulbė plaukiojo netoli kranto.

Atšilus orams ir paplūdimyje pasirodžius lankytojams, paukštis pradėjo elgtis kitaip – jis dažniau linguoja pakrante ir ateina į svečius pas žmones, ypač tuos, kurie išsitraukia maisto ir nutaria pavalgyti.

„Šiemet į šį pliažą atėjome trečią kartą ir visus kartus matėme gulbę. Ji labai drąsi, žmonių visiškai nebijo, iš jų kaulija maisto. Mes nedavėme, nes paplūdimyje ilgai nebūname, todėl maisto nesinešame. Kita vertus, nereikia gulbės šerti, tai jai – meškos paslauga. Pastebėjome, kad kai kurie žmonės paukščio privengia ir stengiasi būti nuo jo atokiau. Mums gulbė netrukdo, smagu ją stebėti“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo prie gulbės sutikta sutuoktinių pora.

Nemažai poilsiautojų, pamatę paplūdimiu vaikštinėjantį paukštį, traukiasi mobiliuosius telefonus ir jį fotografuoja. Kai kas susigundo nusifotografuoti kartu su šia paplūdimio įžymybe. Ji nesmunka į šalį, mielai papozuoja.

Vis dėlto ne vieną Kauno marių pliažo lankytoją, ypač atėjusį su mažamečiais vaikais, gulbė išgąsdina.

Teko matyti, kai jie, susidūrę su plunksnuotu poilsiautoju, pasiima savo rankšluostį ir pasitiesia jį už keliasdešimt metrų nuo užklydusio svečio.

Kartais gulbė įsitaiso ant smėlio šalia gulinčių žmonių ir tarsi ilsisi. „Va, ir gulbė deginasi“, –  juokdamasi matytą vaizdą aptarinėjo šalia buvusi šeima.

Tačiau paukščio ramus poilsis labai greitai baigiasi, jei kažkas iš aplinkinių nutaria užkrimsti. Gulbė tuoj pat atlinguoja prie valgančiųjų ir prašosi būti pavaišinta. Daugelis su ja pasidalina tuo, ką valgo.

Švęsti išskirtinai nelietingas Jonines Santakos parke kauniečiai plūstelėjo dar prieš skelbtą renginio pradžią. Kas kaldinosi žalvarinius pakabukus su baltiškais simboliais, kas gaminosi stiklinius žibintus ar odines apyrankes. Svarbiausią Joninių atributą – laukinių gėlių bei žolynų vainiką – nusipinti padėjo profesionalūs floristai. 

„Aš moku pinti iš pienių – ar lygiai taip pat ir Joninių vainiką pinti?“, – vienoje palapinių besidarbavusios floristės pasiteiravo jauna mergina.

Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.

„Pinant iš pienių naudojama seniausia pynimo technika – be virvės, be siūlo – tiesiog supintų augalų koteliai laiko kitus. Kitas pynimo būdas yra ant virvės arba ant vielutės. Tada galima daugiau žolynų sudėti, vainiką padaryti tankesnį ir storesnį. Be to, kai žolynai vysta, jie susitraukia, vainikas atlaisvėja ir augalai ima iš jo byrėti. O vielutė ar virvė jiems neleidžia išbyrėti“, – vainiko pynimo paslaptimis dalinosi floristė Neringa Paukštytė-Simonavičė.

Merginai tebesvarstant, kuriuos augaliukus pasirinkti vainikui, floristė ėmė pasakoti apie siūlomus naudoti žolynus.

„Štai dobilai – balti ir raudoni. Beje, jie labai skaniai kvepia – jaučiate? Toliau – ramunės, puikios žolelės motiejukai, tada – kviečiai, miežiai, avižos. Šie žali žiedai – arkliarūgštės,  tai nuostabus ir nereiklus augalas, naudojamas vainiko pagrindui. Taip pat naudojame rapsą, įvairiausias smilgas. Į Joninių vainiką labai tiktų rugiagėlės, tačiau jų čia neturime, kaip ir ąžuolo, kurio lapai paprastai dedami į vainikus, pinamus Jonams. Tokie vainikai ilgai išsilaiko, be to, ąžuolas – stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis, – pasakojo N.Paukštytė-Simonavičė. – Dabar – bijūnų metas, galima į vainiką įpinti ir vieną kitą bijūno žiedą. Prie šių lietuviškų augaliukų deriname atvežtinius – prašom, galima naudoti ir šias violetines chrizantemas iš Olandijos. Jos puikiausiai pakelia karštį. Tačiau čia jau prasideda improvizacijos, o ne tradicijos. Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.“

Dirbtuvėse buvo girdėti kalbantis ne tik lietuviškai – ir angliškai, ukrainietiškai. Nusipintus vainikus matavosi prieglobstį nuo karo Ukrainoje Kaune radusios seserys Karina ir Julia su devynmete dukra Polina. Šalia vaikiškame vežimėlyje miegojo jaunesnioji Julios dukra – trijų mėnesių Marija.

„Mums artima ši jūsų tradicija. Mes vainikus piname ir plukdome per Ivano Kupalos šventę, švenčiamą liepos 7 d. išvakarėse. Jaunos merginos pina vainikus ir plukdo juos vandenyje. Kuris vaikinas vainiką iš vandens ištraukia – tas ir yra jai skirtas“, – šyptelėjo Karina.

Iš miestelio prie Nikolajivo į Lietuvą atvykusios ukrainietės pasakojo, kad šiuo metu ten vyksta aršūs mūšiai. „Fiziškai esame čia, bet mintimis – Ukrainoje. Sesė jaunėlę dukrytę pagimdė rūsyje. Marijai buvo penkios dienos, kai išvažiavome. Ir dabar ten baisu, bet tikimės, kad viskas greitai baigsis, kad Ukraina nugalės“, – pasakojo Karina.

Nors šalia vainikų dirbtuvių buvo galima susimeistrauti medinį plaustelį vainikui, šventės dalyviai pagrindinio Joninių atributo Nemunu ar Nerimi leisti pasroviui neskubėjo – juo puošėsi ir toliau dalyvavo šventėje.

Santakos parke įsikūrusioje didžiulėje lauko scenoje koncertavo Paulina Paukštytė, grupė „Rondo“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys".

Tuo metu Šančiuose, viename iš Kauno tvirtovės objektų, kultūros žmonėms geriau žinomame pavadinimu  „PARAKAS“, Joninės kviestos švęsti netradiciškai. Čia merginų su gėlių vainikais ant galvos buvo kur kas mažiau. Prie medžiais apaugusio objekto – buvusio parako sandėlio – būriavosi daugiausia jaunimas.

Būta čia ir tradicinių Joninėms elementų – kurtas laužas, koncertavo tautinio meno ansamblis „Ratelinis“. Tačiau vėliau juos pakeitė elektroninė muzika ir šiuolaikinės pramogos. Eksponuotos skulptoriaus Jomanto Padgursko sukurtios šviečiančios ledo skulptūros, augaliniais motyvais pasipuošusių moterų portretų paroda.

Į „PARAKO“ vidų užklysti viliojo Baziliskų ir „Skambančių raštų“ instaliacijos. „Ir Kaune gyvena baziliskai! Pastaruoju metu kurį laiką domėjausi Kauno baziliskais. Taip, būtent Kauno, ne Vilniaus. Sakysit, tokių nėra? Kodėl neturėtų būti? Kuo Kaunas kitoks?“ – parodos anotacijoje klausė instaliacijų autorė Violeta Damen iš Nyderlandų.

„Čia tikrai šiurpoka“, – įspūdžiais dalinosi grupelė paauglių. Lendant giliau į pusiau po žeme esantį carinių laikų fortifikacijos statinį, temperatūra vėso, iš burnos ėmė virsti garas, kai kurias tamsias, drėgnas patalpas aprašinėtomis sienomis apšvietė tik žvakės šviesa.

Ėmus temti, elektroninė muzika suskambo garsiau, vis daugiau žmonių ėmė būriuotis aplink laužą. „Esu ne kartą dalyvavusi visokiuose tradiciniuose Joninių šventimuose. Ir Rumšiškėse, ir Pyplių piliakalnyje, ir Kauno santakoje. Šį kartą norėjosi kažko alternatyvaus, dėl to pasirinkom „PARAKĄ“. Ir labai džiaugiuosi – pataikėm į tikrą tūsą“, – šypsojosi kaunietė Eglė, į šventę atvykusi su draugu.

Pasitikti vidurnaktį organizatoriai čia kvietė ne tik ieškant stebuklingo paparčio žiedo, bet ir įžiebiant ugnies skulptūrą.

Nesulaukė entuziastų

Savaitgalis ne tinginystėms skirtas – vadovaudamiesi tokiu šūkiu, atkakliausi miestiečiai šeštadienio rytą ginklavosi ne iešmais, malkomis ir nešiojamomis kepsninėmis, o vienkartinėmis pirštinėmis, kelių dešimčių litrų talpos šiukšlių maišais, lietsargiais ir neperšlampamais apsiaustais. Pagal pirminį planą didžiausios pajėgos turėjo būti mestos į keturis labiausiai žmonių lankomus taškus –  Marvelės upės slėnį, Kauno marių prieigas prie Neptūno įlankoje, Nemuno ir Neries upių pakrantes. Šiose vietose turėjo būti dalijamos švarinimui skirtos priemonės. Iš čia pasibaigus akcijai, miesto savivaldybė turėjo išvežti surinktas šiukšles. Keturiose lokacijose buvo numatyti 6 atliekų surinkimo taškai.

Deja, 10 val. ryto. Neries krantinėje šalia Varnių stotelės pasirodė tik vienas žmogus ir tas pats buvo iš Šilainių seniūnijos. Pasiruošęs entuziastams dalinti maišus ir pirštines, vyras liko nieko nepešęs – pabūgę lietaus, sutartu laiku Neries krantinėje talkos dalyviai taip ir nepasirodė.

„Vakar buvo tokia graži diena. Kas galėjo pagalvoti, kad orai taip pasikeis“, – pečiais gūžčiojo seniūnijos atstovas.

Jei nekibs žuvys, rinkti šiukšles pasižadėjo vietinis žvejys. Ramiai žiūrėti į pakrantėse besimėtančius butelius, vienkartinius kavos puodelius ir tuščias traškučių pakuotes jam esą per sunku.

„Vanduo buvo pakilęs, o kai atslūgo, štai kiek turto liko. Anksčiau čia matydavau mokinius, o dabar, greičiausiai, teks ir pačiam prisidėti,– Kol seniūnijos atstovas labai nenutolo, žvejys suskubo jį vytis būtiniausių priemonių.– Į žuvų krepšį juk nedėsiu šiukšlių, o ir netilptų viskas!“

Geriausias teorija – praktika

Dar po keliolikos minučių Varnių stotelėje pasirodė Šilainiuose gyvenanti kaunietė Armanda. Šeštadienio rytą nusprendusi skirti Neries pakrantės valymui, į talką ji atvyko ne viena – drauge su savimi pasiėmė sūnus ir kaimynų berniuką.

Visuomet sudrausminu žmones, jei matau, kad jie ne vietoje numeta šiukšlę.

„Visuomet sudrausminu žmones, jei matau, kad jie ne vietoje numeta šiukšlę. Nesvarbu, tai būtų vaikas ar vyresnio amžiaus žmogus. Man pačiai nuo mažens buvo diegiama, kad suvalgius ledus popierėlį meti šiukšlių dėžę, o jei jos tuo metu nerandi, popierėlį dedi į kišenę“, – Armanda tikino, to paties mokant ir savo sūnus. Mamos pamokas šešiametis Tajus ir trylikametis Kajus išmoko gerai. Vaikinai ne tik žinojo kaip teisingai rūšiuoti atliekas, bet ir puikiai išmanė, kokios baudos gresia už ne vietoje paliktas didelių gabaritų atliekas.

„Kažkada per žinias girdėjau, kad už didelių gabaritų atliekas, paliktas prie konteinerių, gyventojai gali gauti 30 eurų ir didesnes baudas. Mes niekada nepaliekame. Neseniai atsikratėme senu šaldytuvu, tai vežėme jį į specialią aikštelę, bet tikrai kelis kartus esu matęs panašių daiktų paliktų tiesiog kiemuose arba atvežtų ir numestų gamtoje“, – šeštokas Kajus vylėsi, kad šios dienos „laimikiai“ bus mažesni ir tilps į jo šiukšlių maišus. Pastaraisiais, tarsi nujausdami, kad bus vieninteliai talkos dalyviais, jie pasirūpino patys.

Iškvietė aplinkosaugininkus

Gerą pusvalandį praleidę automobiliuose ir galiausiai sulaukę, kol bent šiek tiek aprims lietus, Aleksoto bendruomenės centro nariai su grėbliais ir kastuvais pabiro po Marvelės upės slėnį. Vieni jų rinko teritorijoje žmonių numestas šiukšles, kiti tvarkė praėjimą link upelio.

„Jau radome numestų padangų šlaite ir upelyje. Dar ir aplinkosaugininkus iškvietėme. Pamatėme, kad iš lietaus kanalizacijos eina kažkokie teršalai.  Čia ne skalbimo mašinos putos, nes teka jau gerą valandą“, – belaukdama kol atvyks Aplinkos apsaugos skyriaus darbuotojai, buvusi Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė į plastikinį butelį pasėmė šiek tiek vandens, kad šis būtų ištirtas. Moteris vylėsi, kad bus nustatyti ir aplinkos teršėjai.

Aleksoto bendruomenės centras kartu su Aleksoto seniūnija jau dvidešimt metų kiekvieną pavasarį tvarko slėnį, renka šiukšles, valo upės vagą ir upės pakrantę. Tiek pat metų čia pasirodo ir Liukrecija su bendraminčiais.

„Visuomet valome užsikišusią pralaidą, upės vagą išvaduojame nuo sankaupų ir šiukšlių. Šiuos darbus darysime ir šiandien, bet panašu, kad reiks organizuoti dar vieną talką, kai bus kiek geresnis oras“, – kalbėjo L. Navickienė. 

Kitoks šeštadienis

Iki kauliukų įbridęs į vandenį, Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos moksleivis Ugnius rinko stiklo šukes. Vos už keliolikos metrų nuo jo, teritoriją nuo šiukšlių vadavo vyresnis brolis Nojus ir tėtis.

„Ne aš sūnus, o sūnus atsivedė mane į talką. Netoli gyvename, todėl pagalvojome, kad galime padaryt gerą darbą“, – Ugniaus ir Nojaus tėčio Aivaro lietus netrikdė. Svarbiausia, anot jo, tinkama avalynė, apranga, nusiteikimas ir užsibrėžtas tikslas. Pastarasis gana aiškus – Marvelės upių slėnį matyti švaresnį, nei jis buvo iki tol.

Bent pora valandų Neries miesto švarinimui skyrė ir bičiulės Toma su Lėja. Moterys pasakojo, akcijoje „Darom“ dalyvaujančios jau ne pirmus metus. Kartu ir atskirai jos dūzgė netoli Žemųjų Šančių kapinių, Kauno VIII forto teritorijoje, Kleboniškio miške.

„Nedideles talkas esame surengusios ir savo kiemuose. Tikrai nereikia visuotinės akcijos, norint gyventi švariai ir tvarkingai“, – pasakojo moterys.

Entuziastų, savarankiškai tvarkančių teritorijas, nepažymėtas „Darom“ žemėlapyje, buvo ir šiemet. Visi jie turėjo savarankiškai pasirūpinti maišais ir pirštinėmis, o surinktas atliekas nuvežti ir priduoti į artimiausią didelių gabaritų ir pavojingų atliekų priėmimo aikšteles. Visos aikštelės buvo pažymėtos ir „Mes darom“ mobilioje programėlėje. Čia vartotojai galėjo rasti visas savivaldybių rekomenduojamas tvarkyti viešąsias erdves. Žaliųjų atliekų priėmimo aikštelės dirbs įprastai. Atliekų aikštelėse bus priimamos tik tinkamai išrūšiuotos atliekos. Į aikšteles nebus priimamos sunkvežimių, sunkiasvorių transporto priemonių padangos ir kitos automobilinės detalės. Atliekas atvežę asmenys privalės turėti asmens dokumentą.

Kreipėsi į Kauno žmones

„Šimtams sužeistųjų ligoninėse, slėptuvėse nuo bombardavimo besiglaudžiantiems civiliams reikia gydymo ir pragyvenimo priemonių. Prašome humanitarinės pagalbos Charkivui, kad galėtume stabilizuoti padėtį ir išgyventi. Iš anksto dėkoju už jūsų palaikymą šiuo sunkiu metu, kuomet visi mes kovojame už savo laisvę ir gyvybes“, – Charkivo mero Igorio Terekhovo laišką Kauno miesto vadovams lydėjo pastarųjų atsakas – kreipimasis į miestiečius. Kauniečiai buvo kviečiami prisidėti prie humanitarinės siuntos būtiniausiais daiktais ir piniginėmis aukomis.

Siekiant veikti kuo operatyviau, tvarsliava, vaistai, medikamentai, konservai, kiti ilgo galiojimo produktais ir gyvūnų maisto atsargos bus perkamos vienu metu ir dideliais kiekiais, o į Ukrainą vis tai keliaus vilkikais. Todėl parama maistu ir vaistais nebuvo renkama. Visi norintys prisidėti buvo kviečiami pervesti piniginę paramą į specialiąją sąskaitą: LT594010042500388593 (Luminor Bank AS Lietuvos skyrius). Gavėjas – Kauno miesto savivaldybės administracija; mokėjimo paskirtis: PARAMA UKRAINAI.

Įtraukė kaimynes

Į kvietimą, pasirodžiusį dar savaitės pradžioje kauniečiai reagavo vangiai. Šeštadienio vidudienį prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“ aikštelėje stovėję Kauno miesto savivaldybės autobusai buvo pustuščiai.

„Praėjusį mėnesį sukomės kaip voverės. Vos spėjome rinkti miestiečių nešamą paramą į autobusus. Šiandien stovime be darbo“, – kalbinta savanorė svarstė, prie žmonių vangumo prisidėjo prastas oras ar ganėtinai ankstyvas metas. Savaitgaliais, kaip žinia, dažnas mėgsta ilgiau pamiegoti.

„Nors į patį prekybos centrą driekiasi eilės... Kažkaip reikia paraginti kauniečius, kad aukotų“, – į kiekvieną praeivį viltingai žvelgė savanorė.

Galvojau, atiduosiu į kokius nors slaugos namus, bet manau, mano turimos priemonės labai tiks ir Ukrainos žmonėms.

Kaunietė Greta nepraėjo pro šalį. Prieš savaitgalio išvyką į pajūrį, kur šeštadienio rytą ritinėjosi saulė, moteris nusprendė padaryti gerą darbą. Balandžio pradžioje palaidojusį negalią turinčią mamą, Greta tamsiame kambaryje laikė bent kelias pakuotes sauskelnių ir įvairių higienos priemonių, kurias naudojo prižiūrėdama nejudančią ligonę.

„Galvojau, atiduosiu į kokius nors slaugos namus, bet manau, mano turimos priemonės labai tiks ir Ukrainos žmonėms, – Kaunietė džiaugėsi ir geru darbu, ir informacijos sklaida, prie kurios ji asmeniškai prisidėjo. – Turiu kelias kaimynes, su kuriomis gerai sutariu. Paraginau ir jas aukoti. Viena pinigų pervedė, kita man perdavė dantų pastos, šepetukų ir muilo. Atnešiau kartu su savo daiktais.“

Negalima priprasti

Kelis maišelius su sąraše išvardintomis priemonėmis, šeštadienio vidudienį savanoriams atnešė kaunietė Veronika su dukromis. Nors šeimos pagrandukei, pusantrų Liepai sauskelnių vis dar reikia, mažoji, anot mamos, sutiko jomis pasidalinti su Ukrainos vaikais. „Žinot, kaip sako: jei maisto yra dviems burnoms, užteks ir trečiai. Tai čia panašiai su sauskelnėmis – tuo ką turime, galime dalintis su kitais“, – kaunietė Veronika pasakojo, aukojanti jau ne pirmą kartą.

Vos tik prasidėjus karui ji skubėjo prie „Žalgirio“ arenos, kur buvo renkami drabužiai. Dar po savaitės ji vežė kūdikių maistą į paramos surinkimo aikštelę netoli prekybos centro „Akropolis“. Kartas nuo karto dviejų vaikų mama perveda pingų organizacijai „Blue yellow“. Atidavė žaislų, stalo žaidimų pažįstamiems, priglaudusiems ukrainiečių šeimas su mažais vaikais.„Svarbiausia, kad žmonės nepriprastų prie karo ir nesiliautų aukoti. Juolab, kad ir poreikis, kaip matome, vis dar išlieka didelis“, – Veronika patikino, kad šiandienė jos auka tikrai ne paskutinė.

„Informuojame kauniečius, kad šią savaitę mieste galite išvysti karinę techniką. Neišsigąskite – balandžio 20–22 dienomis Kaune, VII forto teritorijoje, vyks Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“  lauko taktinės pratybos.

Gyventojus kviečiame išlikti ramiais, supratingais ir neprarasti budrumo kelyje“, – informuoja Kauno miesto savivaldybė.

Šių metų renginys, solidarizuodamasis su pasauline kampanija „Stand Up For Ukraine“, visų pirma, yra skirtas Ukrainai paremti. Įgyvendindami šį tikslą, mugės, kuri sulaukė daugiau nei 600 dalyvių, tarp kurių ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, organizatoriai: VšĮ „Sukurta LT“ vadovas Darius Straigis, Socialinių mokslų kolegijos produkto „WeCreators“ vystymo vadovė ir dėstytoja Ona Peičiūtė, renginių organizatorius ir vedėjas Rytis Mazūras, ragina lankytojus aukoti viso renginio metu.

Energingas atidarymas

Mugę, kuri nuo A.Mickevičiaus gatvės tęsiasi iki E.Ožeškienės gatvės, 15 val. atidarys Karinių oro pajėgų orkestras. Po skambaus ir energingo orkestro atliekamo maršo, mugės svečių lauks vaikų ir jaunimo grupių: „Saulės vaikai“ „CaCa“, „LDo“, folkloro ansamblių, gatvės atlikėjų pasirodymai. Penktadienio programos pabaigoje Kauno vyrų choras „Perkūnas“ ukrainiečių kalba atliks Ukrainos himną. Vakarėjant – gerą nuotaiką kurs didžėjai.

Vienas pagrindinių šių metų mugės akcentų – šeštadienį prie Kauno miesto savivaldybės vyksiantis Didysis koncertas Ukrainai paremti, kuriame pasirodys populiarūs Lietuvos ir Ukrainos atlikėjai. Renginio lankytojai galės išgirsti atlikėjos Claros Giambino, dainininko ir dainų autoriaus Justino Lapatinsko, atlikėjų: Otreya, Eglės Jakštytės-Eley, Augustės Žičkutės, Eglės Jurgaitytės, šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos debiutantės Geleibros ir Giedriaus Leškevičiaus su grupe atliekamų muzikinių pasirodymų. Koncertinę programą papildys ir grupės „Mėnulio fazė“, „Strings of Earth Orchestra“, „The Road Band“. Išskirtinį pasirodymą surengs dainininkė iš Ukrainos Olena Enko. Didžiajame koncerte Ukrainai paremti pasirodys arti pusšimčio populiarių ir talentingų atlikėjų, kurie sutiko dalyvauti neatlygintinai. Mugės lankytojus stebins išskirtinė, labai įvairi koncerto programa, truksianti nuo pat šeštadienio ryto iki vakaro“, – atskleidžia renginių organizatorius ir vedėjas R.Mazūras.

Didžiajame koncerte Ukrainai paremti pasirodys arti pusšimčio populiarių ir talentingų atlikėjų, kurie sutiko dalyvauti neatlygintinai.

Surengs aukcioną

Dar vienas svarbus mugės akcentas – prie Kauno miesto sodo visą savaitgalį vyksiantis dalyvių dirbinių aukcionas, kurio metu surinktos lėšos bus skiriamos VšĮ „Mėlyna ir Geltona“, „Stiprūs kartu“ ir kitoms Ukrainą remiančioms organizacijoms. Jo vedėjai Artūras Pirožkovas ir Artūras Sajevičius ragins aktyviai varžytis dėl autentiškų amatininkų darbų, gastronomijos gaminių, ekologiškos žemės ūkio produkcijos.

Kauno kūrybinių industrijų centras „Artkomas“ mugės svečius kvies į edukacines veiklas, skirtas ir vaikams, ir suaugusiesiems, kurias ves skirtingų vizualiojo meno šakų kūrėjai.

Su dizaino naujovėmis ir tendencijomis juvelyrikos, interjero detalių, aprangos srityse supažindins Lietuvos dizaino sąjungos įrengtas Dizaino paviljonas. Sudalyvavusius aukcione, pasisėmusius žinių ir įgijusius naujų įgūdžių edukacinėse veiklose mugės lankytojus buvęs ilgametis Vilniaus Kaziuko mugės organizatorius Vytenis Urba pakvies lėkštei šiltos tikrų ukrainietiškų barščių sriubos, kurią virs greta Kauno centrinio pašto. Už kiekvieną pačių gardžiausių barščių lėkštę mugės lankytojų paaukotos lėšos bus skiriamos Ukrainai paremti.

Prie Centrinio pašto taip pat įsikūrę Lietuvos Šaulių sąjungos nariai pristatys savo organizaciją, supažindins su naudojamais ginklais, bendraus su mugės lankytojais.

Prie mugės su gausia savanorių komanda prisijungusi Socialinių mokslų kolegija renginio metu lankytojus kvies į pirmosios pagalbos mokymus, kuriuos su studentais ves dėstytoja Daiva Girdžiuvienė, o dėstytoja Aušra Pilionė lankytojus konsultuos dominančiais administracinės, darbo ir kt. teisės klausimais.

Nuo baleto iki tango

Paskutinioji mugės diena – sekmadienis – skirta šokio menui. Prie Kauno miesto savivaldybės įrengtoje scenoje pasirodys Lietuvos tarptautinės baleto akademijos mokiniai, argentinietišką tango demonstruos bandoneono virtuozas ir tango meistras, svečias iš Argentinos Ariel Ramirez su partnere Milda Balandyte, o tango bendruomenės nariai ir kultūros erdvė „El Tango Club“ kvies susipažinti su argentinietiško tango tradicija – milonga. Gera nuotaika užkrės šokių studijos „Jazz House“ lindihopo šokėjai, meistriškumą demostruos šokių studija „Dance4Fun“, o šventę vainikuos – stepo trupė „Funny Beat“.

Kiekvienais metais Kauno pavasario mugė yra atvira ir palaikanti miestiečių iniciatyvas, todėl kiekvienas grojantis, dainuojantis, šokantis ar nematytus rankdarbius kuriantis yra kviečiamas prisijungti prie mugės ir pademonstruoti savo talentą renginyje.

Tad palikite kasdienę rutiną nuošalėje, pasipuoškite Ukrainos atributika, automobilį iškeiskite į viešąjį transportą ir visą savaitgalį praleiskite tradicinėje Kauno pavasario mugėje.

Jo teigimu, „nesueina į vieną vietą“ mero veiksmai, kai šis tuo pačiu ir vykdo veiklą Rusijoje, ir priima pabėgėlius iš Ukrainos.

„Man įdomu, juk meras vykdo veiklas Kaune – priima pabėgėlius, yra pabėgėlių centrai, Ukrainos žmonėms teikiama humanitarinė pagalba. Tai yra daro tuos darbus, kurie visiškai suprantami jo, kaip mero, veikloje. Ir tuo pat metu vykdo veiklą Rusijoje“, – trečiadienį LRT teigė prezidentas.

„Šitie du dalykai man niekaip nesuvokiami – jie man nesueina į vieną vietą. Dėl to aš tikiuosi, kad pirmiausia patys kauniečiai turėtų pasakyti savo nuomonę, ką jie galvoja apie tokią situaciją“, – sakė jis.

Šitie du dalykai man niekaip nesuvokiami – jie man nesueina į vieną vietą.

„Vičiūnų grupė“ kovo 7 dieną pranešė stabdanti veiklą Rusijoje dėl jos invazijos į Ukrainą.

Tačiau praėjus savaitei visuomenininkas Andrius Tapinas feisbuke paskelbė, jog gamybos apimtys „Vičiūnų“ gamykloje Rusijoje nemažėja.

V. Matijošaitis teigė, jog neįmanoma numatyti terminų, kada „Vičiūnų grupė“ sustabdys savo verslą Rusijoje.

Dalis „Vičiūnų grupės“ produkcijos gaminama Kaliningrado srityje ir yra parduodama Rusijoje, kitose Rytų rinkose.

„Vičiūnų grupė“ taip pat valdo įmonę Ukrainoje, jos filialai veikia Kyjive, Charkive, Dnepropetrovske, Odesoje ir Ivano Frankivske.

Kovo 14 dieną pranešta, jog po artilerijos apšaudymo užsiliepsnojo ir visiškai sudegė „Vičiūnų grupės“ logistikos sandėlis, esantis Ukrainoje, Brovaruose, apie 15 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kyjivo.

Daugiau spalvų

Apie artėjančią Kovo 11-ąją dar prieš kelias savaites kuždėjo įvairūs ženklai mieste. Tiesa, šiemet šalia geltonomis, žaliomis ir raudonomis spalvomis žymėtų užuominų, prisiglaudė dar dvi – mėlyna ir geltona spalvos. Ant Laisvės alėjos šviestuvų pakibo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, o nuo praėjusio savaitgalio vienas pagrindinių Lietuvos valstybės simbolių – Vytis, nulietas Ukrainoje, nušvito geltonai ir mėlynai. Tokios pat spalvos Kovo 11-ąją užliejo savivaldybės administracijos pastatą.

Penktadienio vidudienį Ukrainos vėliavos kilo ir žmonių jūroje, užliejusioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.

„Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę. Šiandien diena, kai turime prisiminti, ką turime, saugoti tai ir švęsti“, – į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio minią įsiliejęs, atlapus vaikų karpytomis širdelėmis su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis papuošęs kaunietis Vytas neslėpė, kad šiųmetė Kovo 11-oji jam kaip niekada jautri.

Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę.

Vyras pasakojo akylai stebintis įvykius Ukrainoje, visomis išgalėmis prisidedantis prie paramos broliams, bėgantiems iš karo niokojamų namų, ir kartas nuo karto pagalvojantis, ko tektų imtis, jei Lietuvą ištiktų Ukrainos likimas.

„Turbūt pastarosiomis dienomis kiekvienas apie tai pagalvojome. Namuose ne kartą apie tai kalbėjome. Esame sutarę, kad žmona su vaikais keliautų pas pusseserę į Prancūziją, o aš likčiau čia ir kovočiau, – išvydęs baimę mažųjų akyse, ramindamas Vytas juodu stipriau priglaudė prie savęs. – Žinoma, tikiuosi to neprireiks.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laisvė – spurgos

Įsitaisiusi ant suoliuko, šventinio vidudienio gausą muziejaus sodelyje stebėjo kaunietė Veronika, mačiusi Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, tuo metu ji buvo maža mergaitė, tačiau iki šiol mena į šešias dalis plėšomą duonos riekutę ir žodžius brolių lūpose: „musę per pusę“.

„Šiandien nenoriu kalbėti apie tai, kas buvo. Esu čia su visais ir meldžiu Dievo, kad karas Ukrainoje baigtųsi. Širdis plyšta už kiekvieno nekalto vaiko, moters ir vyro gyvybę“, – nubraukusi ašarą garbaus amžiaus kaunietė atsigręžė į iškilmingai keliamą Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą ir pro šalį einantį šaulių būrį. Sujaudinta žmonių vienybės, Veronika tikėjo, kad tautą jungiantis jausmas išliks ilgai, o taip, kaip dabar palaiko Ukrainą, lietuviai esant būtinybei stos ir už save.

Surinkę visus trispalvius balionus ir popierines vėliavėles, šios dienos svarbą įvertino ir mažiausieji miestiečiai, laisvę suprantantys kaip galimybę keliauti, kur tik panorėjus, be baimės kalbėti savo kalba, žaisti su kokiais nori žaislais ir apkabinti draugą, kai to labai norisi. 

„Aš galvoju, kad laisvė, tai kai gali pirkti kokią nori spurgą, – palikęs šventinį šurmulį karo muziejaus sodelyje, septynerių Rokas kuo daugiau saldžių akimirkų linkėjo ir Ukrainos vaikams. – Su mamyte rinkome šiltus drabužius namuose, o paskui nupirkome daug šokolado. Dar ir žaislų. Man labai gaila tų vaikų, nes nenorėčiau būti jų vietoje.“ 

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atsivėrė muziejų durys

Minėti Kovo 11-ąją žmonės buvo kviečiami ne tik Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Šventinę dieną savo duris miestiečiams ir Kauno svečiams atvėrė daugiau erdvių. Antai, Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus lankytojams buvo pasakojama apie namų židinio prasmę. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus kiemelis suskambo laisvės dainomis, o Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje lankytojai galėjo nemokamai pamatyti Vasario 16-osios aktą. Specialios ekskursijos buvo organizuojamos Vaikų literatūros muziejuje, Juozo Tumo-Vaižganto bute, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose. Visiems svečiams Kovo 11-ąją buvo atviros ir  Vytauto Didžiojo karo muziejaus durys, už kurių gausu ženklų, liudijančių laisvės troškimą. 

„Sunku suskaičiuoti kartus, kiek jau esame čia buvę. Tai Vasario 16-ąją, tai Liepos 6-ąją. Ir nors ekspozicijos mažai keičiasi, kaskart randame ką naujo papasakoti savo vaikams. Šiandien taip pat pravesime trumpą istorijos pamoką apie tai, kas vyksta, – nors jos vaikai nėra labai dideli, kalbinta kaunietė neabejojo, kalbėti apie dalykus, kurie nėra labai malonūs – būtina. – Tik taip mes užauginsime patriotus, o ne bailius.“

Visi šeimos vyrai – patriotai

Žmonių klausėme, kuo mes dar galėtume padėti Ukrainai, ir, kiek jie aukotųsi už šios broliškos mums šalies laisvę ir laimingą ateitį.

Jeigu ne vaikai, tai aš jau būčiau ten, bet kol kas turiu rūpintis jais.

„Mano nuomone, Lietuva tikrai labai daug prisideda, sprendžiant nuo karo kenčiančių ukrainiečių problemas. Tačiau turėtų įsikišti ir NATO. Jeigu ne vaikai, tai aš jau būčiau ten, bet kol kas turiu rūpintis jais“, – teigė su dviem ketverių bei beveik dvejų metų sūnumis, kol žmona apsikirps grožio salone, laukęs Karolis.

Jis pasakojo, kad jau pervedė pinigų Ukrainos gynėjams bei užsisakė jos vėliavą, kuri netrukus plevėsuos jo kieme. Nes Rusijos užpulta Ukraina anksčiau ar vėliau laimės.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot Karolio, už Ukrainą – ir visi jo bendradarbiai bei kaimynai. O jų logistikos įmonėje, kurioje jis – Kokybės skyriaus vadovas, dirba daug ukrainiečių. Dabar įmonė bando atvežti į Lietuvą ir jų šeimas.

Pašnekovas teigė, kad Lietuvos patriotais auga ir jo sūnūs, nes ir jis pats yra tėvo, kuris prieš 30 metų gynė Lietuvos parlamentą, sūnus.

Tokias emocijas jautė tik kartą

Apie tai, kad Ukrainai reikia padėti ginkluote, ir mes turime visus dėl to raginti, įsitikinusi ir Laisvės alėjoje su drauge Rita sutikta Kauno technologijos universiteto Maisto instituto laboratorijos vedėja Joana.

Ši senjorė teigė jau aukojusi Ukrainai bažnyčioje. Jeigu reikės, aukos ir dar, nes į savo mažą butą priimti pabėgėlių iš Ukrainos neturi galimybės. Joanai antrino ir jos draugė.

Be to, anot šių senjorių, reikia tikėti, kad viskas baigsis gerai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasiteiravus Joanos, kuri kalbėdama pravirko, ar per savo gyvenimą buvo jautusi tokias emocijas, kokiomis gyvena šiandien, ji prisiminė, kai matė prie Laisvės alėjoje buvusios „Merkurijaus“ parduotuvės stovinčius rusų tankus. Kaip šiandien prisimena, kad tada vedėsi už rankos vos kelių metų dukrą.

„Kokia laimė kasdien eiti į darbą ir gyventi normalų gyvenimą, mes suprantame ir įvertiname tik tokiomis akimirkomis“, – akcentavo Joana.

Kokia laimė kasdien eiti į darbą ir gyventi normalų gyvenimą, mes suprantame ir įvertiname tik tokiomis akimirkomis.

Žino tiesą iš pirmų lūpų

Buvęs savanoris, padėjęs Lietuvai įtvirtinti prieš 30 metų susigrąžintą nepriklausomybę, o šiuo metu – šaulys Petras Bložė prisipažino, kad tokių emocijų, kokiomis jis gyvena šiandien, jam dar nebuvo tekę patirti.

Šis Vladimiro Putino bendraamžis sakė nuo ryto iki vakaro nesitraukiantis nuo televizoriaus ir jau paaukojęs pinigų Ukrainai. O kas šiandien ten vyksta, žino ne tik iš televizijos žinių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jo sūnėno žmona, prasidėjus karui buvo Ukrainoje - laidojo mamą. Šiandien sutuoktinis jau parsiveža ją į Lietuvą iš Moldavijos, kurią pavyko sėkmingai pasiekti. Kalbėdamas su jais telefonu, P. Bložė iš pirmų lūpų girdėjo apie tai, kad kai kurie Ukrainos miestai virtę griuvėsiais, o jos ginti stojusiems visiems šios šalies vyrams labai trūksta ginklų.

„Jeigu leistų sveikata, gal ir aš pats dar kovočiau už Ukrainą“, – sakė P. Bložė.

Kovoja viešindama informaciją

„Turime padėti ne tik aukomis, bet ir viešinimu to, kas vyksta. Aš pati per „Google“ dėjau komentarus ir nuotraukas su vaizdo įrašais apie tai, kas vyksta Ukainoje, lankytinos Maskvos vietos nuorodoje“, – dėstė savo nuomonę Kauno rajono gamybos įmonės vadybininkė Darata, prisipažinusi, kad yra ukrainiečio ir lietuvės dukra.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sutikome ją Laisvės alėjoje – vediną pudeliu, su kuriuo teigė atėjusi net iš Vilijampolės. Ketina pirmyn ir atgal įveikti apie penkiolika kilometrų.

Darata teigė, kad jeigu reikės, tikrai priims ir pabėgėlius, nors viena augina du vaikus. O kol kas, kaip gali, padeda pas pažįstamus apsistojusiai nėščiai ukrainietei, atvykusiai į Lietuvą su vaiku, kurios sutuoktinis liko ginti tėvynės. Labai sunku matyti jos ašaras.

Darata tikino, kad kaip ir daugelis mokėtų solidarumo su Ukraina mokestį, jeigu toks būtų. Ji sakė pažįstanti tik vieną asmenį – bendradarbį, kuris palaiko Rusiją, bet bijo apie tai garsiai pasakyti.

Nevyniojo žodžių į vatą

Kasdien – vis blogiau, nes agresiją vykdančios šalies prezidentui jo šalies žmonės nerūpi. Jam rūpi tik jis pats.

„Rusija yra agresorė, įsiveržusi į svetimą valstybę ir daranti karo nusikaltimus – žudanti civilius žmones. Dėl to, kad už tai jai įvestos sankcijos, yra gerai, bet, mano nuomone, galėtų daugiau padėti ir NATO, nes trečiasis pasaulinis – jau vis tiek prasidėjęs. Ir kasdien – vis blogiau, nes agresiją vykdančios šalies prezidentui jo šalies žmonės nerūpi. Jam rūpi tik jis pats“, – nevyniojo žodžių į vatą viešbučio administratorė Dovilė.

Ši jauna moteris teigė, kad paaukojo pinigų Ukrainos gynėjams. Ir ją labai džiugina, kad tiek Lietuvos gyventojų šiandien renka labdarą šiai broliškai mums šaliai ir net patys ją ten veža.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Tačiau galėtų daugiau Lietuvos vyrų padėti ukrainiečiams ir ginant tėvynę“, – įsitikinusi Dovilė, kurios 70-metis tėvas visą gyvenimą buvęs komunistu ir garbinęs V. Putiną, jau trečią Rusijos agresijos prieš Ukrainą dieną pavadino šį savo buvusį stabą bepročiu.

„Neįmanoma suvokti sveiku protu, kad galima šitaip bombarduoti kitą šalį tik dėl to, kad ji turi savų planų, kaip kurti ateitį, kurie nesutampa su Rusijos planais! Ir tame visa dabartinių šios šalies vadovų, tebegyvenančių praėjusio amžiaus dogmose, esmė! Šioje situacijoje, kuri tampa išbandymu visai šiuolaikinei civilizacijai, be aukų neapsieit. Žmonijos istorija jau ne kartą įrodė, kad nepriklausomybė ir laisvė be to nepasiekiama. Tačiau liūdniausia konstatuoti, kad tai tebevyksta ir mūsų amžiuje. Šiandien mane morališkai palaiko tik tikėjimas, kad blogis anksčiau ar vėliau pralaimės“, – sunkiai valdė emocijas inteligentiškos išvaizdos vyras, vardu Vaidotas, prisipažinęs, kad yra meno pasaulio atstovas, kurį šių dienų įvykiai baigia paversti kietakakčiu realistu.

Praėjusių metų gruodžio 10 d., apie 12 val., Kaune daugiabučio namo langų renovacijos atstovu prisistatęs vyras pasibeldė į vienas iš daugiabučio buto durų. O duris nepažįstamam vyrui atidariusi senolė, neįtardama nieko blogo, įsileido sukčių į namus. Apsukrus vyras iš bute gyvenančios sutuoktinių poros už tariamą daugiabučio namo langų renovaciją pareikalavo 3340 eurų. Tačiau, gavus pinigus, net ši suma sukčiui pasirodė per maža. Ištaikius progą ir senjorų porai akimirkai palikus kambarį, kaunietis iš sutuoktinių pavogė dar 5000 eurų. Įtariamasis jau yra žinomas policijos pareigūnams, jis – daug kartų teistas dėl įvairių sukčiavimų ir vagysčių.

Kauno policijos pareigūnai dėl vagystės ir sukčiavimo pradėjo ikiteisminį tyrimą. Už tai gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.