Kauniečiai finale iki trijų pergalių 2:1, 6:0 ir 3:1 nugalėjo Elektrėnų „Airwell Energiją“.

Per šiuos mačus nugalėtojams iš viso tris įvarčius pelnė Bogdanas Stupakas, du – Paulius Grybauskas, po vieną – Nursultanas Belgibajevas, Egidijus Binkulis, Lukas Žukauskas, Povilas Verenis, Donatas Kumeliauskas ir Kostas Gusevas.

„Prieš trečią dvikovą žaidėjams sakiau, kad ji bus sunkiausia, nes nuo titulo skiria vos viena pergalė, – kalbėjo „Kaunas City“ vyriausiasis treneris Sergejus Durdinas. – Pagrindinis veiksnys buvo psichologija. Prašiau žaisti gudriau, be emocijų, tačiau jų vis tiek neišvengėme. Džiaugiuosi, kad viskas mums susiklostė laimingai.“

Prieš trečią dvikovą žaidėjams sakiau, kad ji bus sunkiausia, nes nuo titulo skiria vos viena pergalė.

Specialistas iš Latvijos prie Kauno ekipos vairo stojo 2021-aisiais.

„Kovojome, stengėmės, bet vėl pritrūko sėkmės įvarčiams. „Kaunas City“ turi patyrusius žaidėjus, kurie iš minimalios galimybės išspaudžia maksimumą“, – sakė Elektrėnų ekipos strategas Arūnas Aleinikovas.

„Airwell Energija“ tęsia legendinės „Energijos“ tradiciją. Komandos pavadinimas papildytas klubą remiančios bendrovės „Sanlėja“ atstovaujamo prekės ženklo vardu.

Tai, kad šalies čempionato finale susikaus būtent „Kaunas City“ ir „Airwell Energijos“ ledo ritulininkai, lėmė jų rezultatai bendrose Lietuvos ir Latvijos pirmenybėse.

Nei kauniečiams, nei elektrėniškiams nepavykus įveikti ketvirtfinalio barjero („Kaunas City“ nusileido Rygos „Dinamo“, o „Airwell Energija“ – „Zemgale-LLU“ komandai), pagal nuostatus Lietuvos čempionai turėjo paaiškėti per papildomą rungtynių seriją.

Susirinkusiųjų taip pat laukė kareiviška arbata bei žaidimai.

Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas ir karininkų rato asociacija Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse užkūrė laisvės laužus, pakvietė kauniečius ir miesto svečius ne tik pabendrauti, kartu paminėti Lietuvai svarbią dieną, bet ir iš arčiau susipažinti su kareiviškomis pramogomis.

Organizatoriai susirinkusiems pasiūlė pasivaržyti kariškoje estafetėje, palaikyti liemenę ar net pamėtyti miną, žinoma, tokią, kuri negali sprogti.

Šventinę atmosferą kūrė ne tik pasirinkta vieta – prie „Laisvės kario“ skulptūros, bet ir atlikėjos R. Naujanytės-Bjelle dainos, muzika bei Kauno miesto muziejaus istoriko Simono Jazavitos pasakotos įdomios Lietuvos valstybės nepriklausomybės detalės.

Knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno miesto istorijos metų. Kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai? Kuo anuometė Kauno kasdienybė skyrėsi nuo dabartinės? Į knygą nugulė net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Apie miestą – kitaip

„Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai, – atskleidė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė.

Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai.

Knyga, tapusi programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi, yra kelių autorių kolektyvinis darbas. „Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą. Jos laukė išties nemenkas iššūkis – iš mūsų surinktos medžiagos atrinkti svarbiausius faktus ir juos paversti literatūriniu, lengvai skaitomu tekstu“, – pasakojo dr. I. Puidokienė.

Anot jos, knygoje miesto istorija pasakojama ne vien per žymias asmenybes. Daug dėmesio skiriama eilinio kauniečio buičiai, juk būtent šie žmonės daug prisidėjo prie miesto kūrimo. „700 metų Kauno istorija knygoje nugulė į 33 nedidelius apsakymus – skyrelius. Kiekvieno jų pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiant to laikotarpio miesto gyvenimą, teisę, religiją, pramonę ir prekybą, amatus, mediciną, mitybą ir daugelį kitų miesto kasdienybės dalių“, – paaiškino dr. I. Puidokienė.

Eilinio kauniečio žvilgsniu

Kolegų surinktus istorinius faktus vientisu tekstu pavertusi dr. Giedrė Milerytė-Japertienė pripažįsta: darbas buvo įdomus, bet ir kupinas iššūkių. Pašnekovė pasakoja, kad nors kiekviename knygos skyriuje aprašomi svarbiausi to laikotarpio įvykiai ir asmenybės, pagrindiniais istorijos pasakotojais tapo ne tokie žinomi kauniečiai.

„Aprašydami tam tikrą laikmetį, istorikai mėgsta į viską žvelgti iš viršaus. Jei statoma rotušė, žiūrima į tai, kokiame kontekste tai buvo daroma, kas tuo metu vyko valstybėje, kas valdė miestą. Mes šioje knygoje į miestą stengiamės žvelgti iš eilinio kauniečio perspektyvos: kaip atrodė vieta, kurioje statoma rotušė? Kokie žmonės ją statė? Kas vyko aplinkui? – kalbėjo ji. – Tad istorinius faktus knygoje pateikėme kiek kitaip ir netradiciniu būdu atskleidėme mūsų miesto istoriją.“

Dr. G. Milerytės-Japertienės teigimu, renkant medžiagą apie senuosius amžius Kaune, buvo sudėtinga surasti pagrindinius skyrių herojus. Iš vėlesnių laikotarpių yra išlikę daug istorinių šaltinių su tiksliais faktais. XVI a. ir senesnius laikus gaubia tam tikras paslapties šydas. Tad būtent šis aspektas pašnekovei tapo iššūkiu.

„Rengiant tekstus apie ankstyvuosius šimtmečius, buvo sudėtinga surasti asmenybių, kurios tais laikotarpiais veikė Kaune. Teko tikslinti daug detalių, perskaityti daugybę biografijų. Juk jei yra istorinių šaltinių, kurie liudija, kad tam tikra asmenybė tais metais gyveno Varšuvoje, negali rašyti, kad ji buvo Kaune. Nors knyga parašyta kūrybiškai, visi faktai joje yra tikri, istoriniai. Todėl laukė išties daug kruopštaus, skrupulingo darbo“, – atskleidė ji.

Kauno miesto muziejaus išleista knyga – pirmasis istorijos populiarinimo veikalas apie Kauną nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų.

Šaltinių paieškos

Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje Kauno istorija aprašoma nuo pat miesto įsikūrimo iki XX a. pabaigos. Aštuoni autoriai gilinosi į vis kitą miesto šimtmetį, stengdamiesi kuo geriau suprasti to laikotarpio kauniečių gyvenimą. Atskaitos taškas knygai tapo 2022-ieji – metai, kai Kaunas paskelbtas Europos kultūros sostine. Nuo šios datos buvo keliaujama septyniais šimtmečiais į praeitį iki pat pirmojo Kauno miesto paminėjimo.

Renkantis temas, L. Mikalkėnaitei atiteko XVI a. – laikotarpis, kai buvo pastatyta baltąja gulbe praminta gražuolė miesto rotušė. Tiesa, pašnekovė yra tarpukario laikotarpio istorijos ir diplomatijos specialistė. Tad ji pripažįsta, kad bandymas kuo tiksliau perteikti gyvenimą Kaune XVI a. sukėlė iššūkių.

„Visų pirma, pradėjome šaltinių paiešką ir surinkome visų garsiausių Kauno istorijos grandų veikalus. Kiekviename šimtmetyje atrinkome miestui svarbiausias datas, reikšmingiausius įvykius ir tuo laikotarpiu gyvenusias asmenybes, – procesą nupasakojo ji. – Žinoma, ankstyvaisiais amžiais buvo sudėtingiau atrasti konkrečių įvykių. Kita vertus, apie vėliausius amžius rašiusiems kolegoms taip pat teko sudėtinga užduotis stengiantis iš gausybės reikšmingų datų išrinkti tik kelias svarbiausias. Buvo ir tokių temų, kurioms neradome konkretaus asmens. Pavyzdžiui, viename knygos skyrių rašau apie pirmąjį Kauno barzdaskučių cechą. 1528 m. archyviniuose dokumentuose minimas Kauno barzdaskutys Matas, deja, apie jį daugiau nieko nežinome. Todėl skyriaus pasakojimas buvo kuriamas remiantis kitu asmeniu.“

Rotušės atsiradimas

Knygą iš viso sudaro 33 skyriai su savo atskiromis istorijomis, kuriose figūruoja vis kitas svarbus įvykis ir asmuo. L. Mikalkėnaitės surinkto ir dr. G. Milerytės-Japertienės aprašyto pasakojimo apie XVI a. atspara tapo Kauno rotušės statybos, prasidėjusios 1542 m.

Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė.

 

Iš viso pašnekovė parašė keturis skyrius, leidžiančius skaitytojui giliau pažvelgti į Kauno gyvenimą tuo laikotarpiu.

„Pirmuoju svarbiu šio šimtmečio įvykiu tapo Kauno rotušės statyba. Pagrindinis asmuo, apie kurį sukasi šios skyriaus pasakojimas, – buvęs Kauno burmistras Simonas Gradovskis. Jis – viena ryškiausių figūrų XVI a. vidurio–antrosios pusės Kaune. Jo paminėjimų galima rasti visose išlikusiose rankraštinėse XVI a. Kauno tarybos ar vaito aktų knygose. Visa šio Kauno burmistro karjera ir gyvenimas buvo susieti su rotuše, yra žinoma, kad jis prie jos ir gyveno. S. Gradovskis buvo vienas galingiausių to meto vyrų, garsios giminės atstovas, išleidęs savo sūnus į mokslus, – atskleidė ji. – S. Gradovskio sūnus Martynas netgi tapo pirmuoju kauniečiu, parašiusiu spausdintą knygą „Elegijos“. Knygos, skirtos Jėzaus Kristaus mirčiai ir prisikėlimui pagerbti ir dedikuotos LDK didikui Mikalojui Radvilai Juodajam, spausdinimą Frankfurte finansavo pats S. Gradovskis.“

Pasak pašnekovės, iki mums šiandien puikiai pažįstamos rotušės pastatymo Kaune buvo dar dvi jos pirmtakės. Jų tikslios vietos nėra žinomos, bet tikėtina, kad pati pirmoji miesto rotušė buvo pastatyta arčiau Kauno pilies ir Neries.

„Tuo laikotarpiu nebūta mūrinės statybos, tad greičiausiai ši rotušė buvo medinė. Yra žinoma, kad ji sudegė, – atskleidė L. Mikalkėnaitė. – Antroji rotušė, tikėtina, kėlėsi arčiau dabartinės rotušės vietos ir Nemuno. Tad ji greičiausiai stovėjo tarp šiandienės Rotušės aikštės ir Vytauto bažnyčios. Vis dėlto tai tik hipotezė. Trečioji, dabartinė, Kauno rotušė jau buvo statoma mūrinė. Jos statyba prasidėjo 1542-aisiais, o po 20 metų – 1562-aisiais – ji pagaliau buvo atidaryta. Tiesa, tada nuspręsta, kad rotušė yra per maža, nes turėjo tik vieną aukštą. Tad iškart po atidarymo prasidėjo antrojo aukšto statyba.“

L. Mikalkėnaitė pasakoja, kad XVI a. miesto rotušė atliko daugybę funkcijų. Čia veikė pagrindinės miesto institucijos – magistratas, teismai. Tačiau pirmajame aukšte vykdavo ir prekyba, nes rotušėje buvo pagrindinės matų svarstyklės, tad prekeiviai galėdavo tiksliai pasverti savo prekes. Rotušėje buvo saugomas miesto archyvas, o rūsyje veikė net kalėjimas. Tiesa, priešingai nei šiais laikais, rotušėje nevykdavo tuoktuvės. Civilinės santuokos funkcija Lietuvoje atsirado tik sovietmečiu.

Kaip gydėsi kauniečiai?

Atskleisdama XVI a. kasdienybę Kaune, L. Mikalkėnaitė aprašė ir pirmojo barzdaskučių cecho įkūrimą. Pasak pašnekovės, tiksli cecho įkūrimo data nėra žinoma, tačiau 1545 m. šaltiniai jau mini keletą Kauno barzdaskučių, tarp jų – ir meistrų. Todėl būtent ši data laikoma cecho įkūrimu. Deja, šaltiniuose nepavyko rasti konkrečios informacijos apie to laikotarpio barzdaskučius, tad skyriaus herojumi tapo Kauno vaitas Petras Pečiūga.

„Kauno barzdaskučių cechas buvo įsikūręs dabartinėje Vilniaus gatvėje. Čia kauniečiai užsukdavo ne tik grožio, bet ir medicinos paslaugų. Tais laikais vienu pagrindinių gydymo metodų buvo kraujo nuleidimas. Tikėta, kad tai padeda išgyti nuo įvairių ligų ir negalavimų. Tad sveikatos problemų kamuojami kauniečiai dažnai skubėdavo pas barzdaskučius, kad šie jiems nuleistų kraują. Barzdaskučiai galėdavo sutvirtinti lūžusius kaulus, tai XVI a. buvo labai aktualu. Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė, – pasakojo pašnekovė. – Įdomu tai, kad tais laikais barzdaskučiai kartais atlikdavo ir teismo medicinos ekspertų funkciją. Įvykus nusikaltimui, jie būdavo kviečiami pakonsultuoti teisėjus ar tyrėjus, padėti jiems išsiaiškinti, kas galėjo nutikti nukentėjusiajam.“

Knygoje L. Mikalkėnaitė skiria dėmesio ir evangelikų liuteronų maldos namų įkūrimui 1558 m. Šio skyriaus svarbiausia figūra tapo Kaune veikęs evangelikų liuteronų kunigas Paulius Oderbornas. Jis išgarsėjo ne tik kaip šventikas. Galima sakyti, kad P. Oderbornas yra pirmojo Lietuvoje istorinio romano – knygos apie Ivaną Rūstųjį – autorius. Paskutinis XVI a. skyrius skirtas bažnyčios istorijai – benediktinių vienuolyno įkūrimui 1624-aisiais. Aprašoma ir pirmoji vienuolyno abatė Ona Eufemija Skorulskytė.

Siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo kasdienėje įtampoje ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi.

 

Pirklių miestas

Dėliodama svarbiausius 1522–1624 m. įvykius, L. Mikalkėnaitė kartu stengėsi padėti skaitytojui įsijausti į to laikmečio kauniečio kasdienybę. Pasakojama apie tai, kuo tuomečiai kauniečiai gyveno, kas jiems rūpėjo.

„Pavyzdžiui, skyriuje apie Kauno rotušės statybą daug pasakojama ir apie pačią rotušės aikštę. Ji anuomet vadinosi turgaus aikšte, nes čia veikė pagrindinis miesto turgus, kuris buvo be galo svarbus. Čia kauniečiai parduodavo savo prekes ir įsigydavo jiems reikalingų. Didelė dalis miesto gyventojų buvo pirkliai – kadangi Kaunas tuo laikotarpiu buvo gana didelis miestas, į jo turgų suplaukdavo žmonių iš visų apylinkių“, – pasakoja L. Mikalkėnaitė.

Pasak pašnekovės, XVI a. tam tikra prasme būtų galima pavadinti Kauno aukso amžiumi. Šiuo laikotarpiu vyko daug statybų, miestas plėtėsi, augo gyventojų skaičius. Yra žinoma, kad tuo metu Kaune gyveno apytiksliai 7 tūkst. gyventojų. Tais laikais tai buvo gana didelis skaičius. Gyventojų augimui įtaką darė tai, kad Kaunas įsikūręs pagrindinių upių santakoje. Upės tuo laiku reiškė prekybą, o prekyba – gyventojų gausą.

Kaunas gyvavo ir augo, nepaisant tą šimtmetį siautėjusių epidemijų. „Knygą kaip tik rašėme koronaviruso pandemijos pradžioje, pirmojo karantino metu, tad labai stebino dabarties ir praeities sąsajos. Ypač skaitant apie pirmąsias epidemijas ir kovą su jomis. Iš tikrųjų pandemijos metu gyvendami karantine, mes neišradome nieko naujo, ko nebūtų žinoję žmonės XVI a. Šiuo laikotarpiu epidemijų metu taip pat būdavo skelbiami karantinai. Stabdant virusų plitimą, būdavo uždaromi netgi patys miestai ir į juos neįleidžiami jokie prašalaičiai“, – atskleidė pašnekovė.

Tautų katilas

Pasak L. Mikalkėnaitės, XVI a. kauniečio gyvenime nebūta daug pramogų. Pagrindiniai kasdienybė aspektai būdavo darbas ir bažnyčia.

„Šis laikotarpis nebuvo pats saugiausias – aplink siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo jausdamas kasdienę įtampą ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi ir užsidirbti pragyvenimui. Tad apie to meto kauniečių laisvalaikį neturime daug duomenų. Vis dėlto turtingesni miestiečiai XVI a. jau gaudavo spausdintinių knygų, kurios būdavo atplukdomos iš Karaliaučiaus. Tad pasiturintieji galėdavo skaityti ir plėsti savo pasaulėžiūrą, tačiau tokios pramogos būdavo prieinamos tikrai ne visiems“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo laikotarpiu pagrindinės traukos vietos, kur susirinkdavo visi miestiečiai, būdavo Kauno bažnyčios. Anot L. Mikalkėnaitės, XVI a. svarbiausia miesto bažnyčia buvo šiandienė Kauno katedra, kuri tuo metu vadinosi tiesiog Kauno parapijos bažnyčia.

„Taip pat bažnyčias savo teritorijose turėjo vienuolynai. Pavyzdžiui, bernardinų bažnyčia stovėjo netoli Kauno pilies. Vėliau, kai įsikūrė benediktinių vienuolynas, pradėjo veikti ir Šv. Mikalojaus bažnyčia, – sakė istorikė. – Reikėtų paminėti, kad, be katalikiškų bažnyčių, XVI a. jau pradėjo veikti ir evangelikų liuteronų maldos namai. Tad vokiečiai evangelikai liuteronai tapo pagrindiniais konkurentais lietuviams katalikams. Kaune gyveno ir nedidelė totorių bendruomenė, čia atvykusi dar XIV a. Totoriai buvo įsikūrę dabartinėse I. Kanto, D. Poškos ir J. Gruodžio gatvėse ir aplink jas – čia buvo vadinamasis Totorių pakraštys, arba priemiestis. Yra žinoma, kad šiame kvartale stovėjo ir medinė mečetė. Deja, nėra rašytinių duomenų, kada ji buvo pastatyta ir kur tiksliai stovėjo. XVI a. į Kauną atvyko pirmieji žydai, kurie vėliau ėmė kurtis Vilijampolės teritorijoje. Tad miestas šiuo laikotarpiu pamažu ėmė virsti tautų katilu.“

L. Mikalkėnaitė džiaugiasi, kad šaltinių nagrinėjimas ir knygos rašymas jai padėjo geriau pažinti gilią Kauno miesto istoriją. Pašnekovė tiki, kad ir skaitytojai knygoje atras ne vieną jiems netikėtą, intriguojantį pasakojimą apie miesto kasdienybę šimtmečių sandūroje.

„Ateikite persirengęs taip, kad nei draugas ar kaimynas neatpažintų! Laukiame Jūsų raguotų, plaukuotų, ožiais, raganom ir visokiomis kitokiomis būtybėmis pavirtusių!“, – tokiu kvietimu į Kauno bendruomenių organizuojamą Užgavėnių šventę buvo viliojami kauniečiai.

Panašu, kad kvietimas pasiteisino ir miestiečiai žiemą nusprendė varyti itin išradingai. Kas iš popieriaus, kas iš kitokių medžiagų rankų darbo kaukes pasigamino, kad tikrai pažįstami galbūt tik iš balso ir būtų atspėję, kas po kauke slapstosi.

„Kaukę pats gaminau iš laikraščių. Nežinau, kas toks esu, bet atėjau čia gąsdinti žiemos. Eik iš čia, žiema!“, – šūktelėjo tėvų atlydėtas mažasis pabaisiukas.

Nežinau, kas toks esu, bet atėjau čia gąsdinti žiemos.

Šventėje teko sutikti ir velniukų, ir ožiukų. Klaidžiojo ir kelios gervės, o joms kompaniją palaikė medinėmis kaukėmis pasidabinę miestiečiai.

Sakoma, kad per Užgavėnes reikia sočiai pilvus prisikimšti, o ši šventė neįsivaizduojama be blynų. Ant Kauko laiptų susirinkę persirengę kauniečiai atsinešė savo keptų blynų ir vaišino kaimynus. Taip pat šventėje buvo galima paskanauti gilių kava, pasimėgauti meilės arbata ir patrypčioti iš širdies taip, kad žiema išsigąstų, pabėgtų ir užleistų vietą pavasariui.

Žinoma, kokia žiemos varymo iš kiemo šventė be Morės bei Kanapinio ir Lašininio kovos. Tad ir šį kartą kaukėti kauniečiai stebėjo, kaip Kanapinis laimi ir tarsi simboliškai leidžia į kiemus ateiti pavasariui.

Žaliakalnio ir Centro seniūnijų suburti Užgavėnių personažai tikrai pakėlė nuotaikas. Tikėkimės, kad ant Kauko laiptų suorganizuoto šurmulio pakaks, kad žiema pagaliau pasitrauktų ir šaltukas nebespaustų įšalusios žemės.

„Juditos triumfas“ (Nacionalinis kauno dramos teatras, rež. Gintaras Varnas)

mm

Kai nieko patys nesugeba sukurti be performansų, tai pradeda interpretuoti, perdaryti pagal savo smegenų kiekį klasiką. Apgailėtina, kai jie pervelka į dabartį ir aprengia rūbais pagal dabartines madas. Ir dar su tomis moterimis, tai kaip čia su lyčių lygybe – lyg moterys negali būti kerštingos, kovingos, pagiežingos, pavydžios ir intrigantės?

Naujovės

Peržiūrėjau dramos teatro repertuarą: nerandu, į kurį spektaklį norėčiau nueiti, – gaila. Tie šiuolaikiniai pastatymai tokie, kad nežinau, kam gali būti įdomūs. Nebent pačiam režisieriui.

Bitė

Džiaugiuosi NKDT iniciatyva vis surengti diskusiją po spektaklio. Daugiau ir dažniau! Neseniai lankiausi „Doriane“ – oi, kaip būtų pravertusi diskusija! Atrodo, lyg ir viskas aišku, bet taip norisi dar išgirsti specialisto pasisakymą. Žinoma, labai praverčia recenzijos – ačiū „Kauno dienai“, kad pasirūpina profesionalų įvertinimais. Tačiau kartais norėtųsi ir pačiam paklausti kūrėjų, pasitikslinti, ar teisingai suprastas spektaklis. Bet kokiu atveju ačiū teatro kolektyvui, kad nepavargsta šviesti.

Žaliakalnis

Sprendžiant iš komentarų, spektakliai turi būti privalomi. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Nebesugebame jau ne tik smegenų pasukti teatre, bet ir komentaro normaliai nebeparašome. Žmonės, kas jums atsitiko? Mokate įsijungti kompiuterį, tai gal ir knygą atsiverskite? Psichologai labai daug kalba apie tai, kaip (ne)reikia auklėti vaikų. Aiškina, kad visokie filmukai daug blogiau nei knygos (net kai skaito tėvai), nes skaitydamas / girdėdamas knygos tekstą žmogus įjungia fantaziją, įsivaizduoja. Filmukuose viskas sukramtyta. Va, bežiūrint tokius visokius sukramtytus filmukus užauga žmonės, neįpratę mąstyti. Įsijungia TV – ir retransliuoja tai, ką girdi, neįvertinę jokiu kritiniu mąstymu. G. Varno režisuota oratorija – ne kiekvienam praeiviui. Tokius veikalus tikrai nelengva suprasti, bet norint galima suprasti bent trečdalį to, ką nori pasakyti menininkas. Žinoma, reikia pastangų: prieš spektaklį pasiskaityti apie jį. Tačiau paprasčiau yra neiti į spektaklius, koncertus, neskaityti.

„Lietuviškoji Antigonė“ (renginys Rūtai Staliliūnaitei ir Daliai Grinkevičiūtei atminti)

Irena

Šios aktorės negalima pamiršti, tai Lietuvos deimantas.

manau

Tai buvo didi aktorė, didi asmenybė, didis žmogus.

Archyvai

Koks skausmingas scenos menininkų likimas. Jų kūryba dažnai lieka nenufilmuota – kas tos fotografijos ir amžininkų atsiminimai... Kažin, ar teatrai filmuoja visus savo spektaklius, rūpinasi jų, net ir nenusisekusių, užfiksavimu?

„S. Nėris ir M. K. Čiurlionis – kūrėjų susitikimas mene“

Matematikė

Ačiū už įdomų tekstą. Ačiū, kad neišsižadate Salomėjos Nėries. Kad ir kokios jos buvo pažiūros, ji buvo nuostabi poetė. Tik įsiskaitykime: „Pavasaris/ Dainuot ims alyva. –/ Upelė virpa – vėl gyva./ Padangių nemunu pietys/ Ritena debesų lytis.“ Visi vaizdiniai paprasti, lengvai suprantami ir kartu tokie nežemiški. Net jei ir sentimentalu – žmonės juk irgi yra ne vien cinikai, daugybė sentimentalių, kurių balsu ir kuriems kalbėjo poetė.

Nuomonė

Menininkai yra nežemiškos būtybės. Jie gyvena savame pasaulyje, kuriame yra susieti vienas su kitu nematomais saitais. MKČ nutapė – Nėris pajuto. Abu buvo be galo jautrios sielos, aplinkinių ne visada suprasti kūrėjai. Man visada atrodė ir atrodys, kad menininkai turi būti virš visų žemiškų problemų, buities. Priešingu atveju jie neišpildo savo misijos. Netikiu, kad gali skusdamas bulves ar dirbdamas kokį darbą už pinigus kurti eiles ar galvoti apie muzikos, vaizdo motyvus.

„To, kas fizikoje vertingiausia, vadovėliuose nerasite“

Kaunietis

Yra trys mokslai, ant kurių laikosi visas materialus gyvenimas – matematika, fizika ir chemija. Kuo šie mokslai skiriasi nuo kitų? Jiems išmokti neužtenka net ir geros atminties – juos reikia suprasti, jų nepavyksta iškalti. Humanitarams užtenka B lygio – tai tas pats, kaip vairuotojui užtenka eismo taisyklių. Egzamino užduotyje turėtų būti dvi dalys: A ir B. Ir pats mokinys turėtų rinktis, kurios dalies uždavinius jis pajėgus išspręsti.

Pavyzdžiai

Kas nutiks, jei duona bus pardavinėjama nesupjaustyta ir nesupakuota į plastiką? Mažiau plastiko bus gaminama, supjaustyti nebereikės elektros, žmogus pjaustymui sudegins kelias kalorijas, per neįpakavimą įgys didesnį imunitetą. Kitas pavyzdys. Skrenda į Mėnulį, skelbia apie Marsą, o „nemato“, kiek daug komercinių šiukšlių, nebenaudojamų laužų skraido aplink Žemę, ir nesurenka tų šiukšlių, negrąžina jų į kilmės vietą. Pasivadinę mokslininkais, bet lipa ant to paties grėblio, nepasimoko iš klaidų. Kaip vandenyne plastikas kenkia, taip ir kosmose komercinės šiukšlės kenkia. Tai tik įrodo, kad net mokslas jau mutavosi, tapo komercija. O kas yra komercinė tiesa? Apgaulė.

Paprastai

Jei žmogus nebūtų ignoravęs gamtos dėsnių, tai dabar nebūtų baisių stichinių nelaimių. Gamtos dėsnių didžiausias priešas yra komercija. Pasaulyje pusę komercijos galima drąsiai išnaikinti ir jokios žalos ar sunkumų nebus patirta. Žmogaus ego priverčia gamtą sureaguoti labai skaudžiai.

„Buvo net iš Šalčininkų – per autobusų siuntas atsiuntė patį didžiausią – 1,80 m aukščio – meškiną. Prie akcijos prisijungė ir merginos iš atiduotuvių, mainytuvių grupių – net dvidešimt meškinų atvežė. Taip pat siuntė žaislus ir šeimos su vaikais, pensininkės“, – pasakojo vaikų laisvalaikio erdvės „Natuko atradimai“ įkūrėja ir akcijos sumanytoja Ieva Juknevičienė.

Štai ir dabar, filmuojant eglę, atėjo Ineta su Ana, kurios atnešė du nemažus meškinus. Pasak Anos, sužinojusi, kad yra kam atiduoti žaislus, pravalė namų rūsį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Radom rūsyje, atnešėm. Labai smagu prisidėti prie tokių smagių dalykų“, – sakė Ineta.

Ineta atviravo, kad net nesuabejojusi, ar prisidėti prie tokios tvarios akcijos, nes kiekvienas daiktas tarsi įprasmina žmogų.

„Tikiu, kad daiktai kaupia energiją. Ir visi šie meškučiai yra ypatingi, jie neatėję iš fabriko, jie yra iš žmonių, vaikų rankų – iš namų. Tie, kas pirko, dovanojo šiuos žaislus, įdėjo savo meilės“, – teigė Ineta.

Eglės kūrėja sakė, kad iš tiesų kiekvienas čia atkeliavęs meškinas – su savo istorija.

„Štai šis didelis meškinas buvo praėjusios meilės simbolis. Yra meškutis, kurį vienas tėtis kažkada dovanojo savo pirmajai meilei“, – sakė Ieva.

Norėjosi atkreipti dėmesį į antrinį panaudojimą, kad kažkam nereikalingas daiktas gali būti sukurtas kaip grožis.

 

Meškinai ant eglės – ne bet kokie. Dažniausiai prašoma atnešti „sergančius“ meškučius, kurie suplyšę ar kitaip sugadinti, kad jie būtų prikelti antram gyvenimui. Visi ant eglės kabantys meškinai buvo susiūti ar atrodo kaip nauji.

„Vieni buvo be akytės ar be kojytės. Keletą net prikimšti reikėjo, nes išdraskytas gal šuniuko buvo. Gražiausias momentas, kai atneša vaikai, pabučiuoja ir atiduoda savo seną žaisliuką, – atviravo prie tvarios eglės kūrimo prisidėjusi moteris.

Pagrindinė tokios eglės idėja yra ta, kad nenaudojami žaislai būtų panaudoti antrą kartą – tvariai, o ne būtų išmesti.

„Norėjosi atkreipti dėmesį į antrinį panaudojimą, kad kažkam nereikalingas daiktas gali būti sukurtas kaip grožis, o ne išmestas kaip niekam nereikalingas. Pačiai esant mamai norisi parodyti, kad nereikia pulti išmesti senų žaislų ir pirkti naujų“, – sakė meškinų eglės iniciatorė Ieva.

Pasižiūrėti iš arčiau iš meškinų sukurtos eglės ateina lankytojai tiesiog iš gatvės, ją pamatę ir susidomėję tokiu kūriniu. Kauniečiai pripažįsta, kad dažnas per daug lepina vaikus ar anūkus ir žaislų perka per daug.

„Kiti perka kiekvieną dieną, kur nueina, vis – po naują žaislą. Ir galbūt net šventės vaikas nejaučia, kai žaislų gauna taip dažnai“, – savo nuomonę išsakė eglės apžiūrėti atėjęs kaunietis.

„Kai tų žaislų dažnai perka, turi daug, nelabai kas siuva tas kojytes ar rankytes – suplyšusius pliušinius žaislus“, – kalbėjo kita pašnekovė.

Meškinų eglės kūrėja žada vien tik šiais metais nesustoti ir kitąmet planuoja sukurti dar didesnę meškinų eglę lauke. O kai baigsis šventės, dalis meškinų iškeliaus kaip labdara tiems, kam jų labiausiai reikia.

Atvežė iš Dzūkijos

Šilainių turguje žaliaskarėmis prekiavo ūkininkų pora Dalia ir Jonas Ravinskai. „Ūkininko eglutės“, – kvietė užrašas prie jų prekyvietės, kurioje netrūko pirkėjų. Čia buvo galima nusipirkti nuo 5 iki 18 eurų kainuojančią eglutę.

„Prašom – sidabrinės, paprastosios eglaitės, pušaitės. Šiemet turėjom ir savo augintų sibirinių kėnių. Turime ir vazonuose. Viskas užauginta mūsų ūkyje Dzūkijoje, Lazdijų rajone“, – tikrą augalą Kalėdoms kvietė rinktis D. Ravinskienė.

Ji užsiminė, kad eglutė pardavimui užauga per 6–7 m.

„Mes jas puoselėjam, prižiūrim: formuojam, tręšiam, ravim. Mūsų eglaitės auga labai gražioje vietoje Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje. Augdamos jos girdi paukščių giesmes – vienoje net radom paukščiuko lizdelį. Visą tą gerąją miško energiją tikros eglaitės paskleidžia ir patekusios į namus“, – užsiminė pašnekovė.

Svarbiausia, kad eglutė būtų graži, su daug šakų, ir prie jos su šeima būtų galima smagiai praleisti laiką.

Ūkininkai pasakojo turintys nuolatinių pirkėjų, eglutes iš jų perkančių metai iš metų ir vis klausiančių, ar ir kitais metais galės mūsų eglutę nusipirkti.

Jų prekyvietėje nedidelės tikros eglutės ieškojo kaunietė Rita.

„Aš daug metų nepuošiau eglutės, o šiemet nusprendžiau pasipuošti. Tikrą. Norisi to eglutės kvapo. Anūkai bus – eglutė ir dėl jų“, – pasakojo Rita.

Mamą į turgų atlydėjęs suaugęs sūnus Vilius pasakojo pats namie jau papuošęs dirbtinę žaliaskarę. „Manau, kad geriau nusipirkt dirbtinę ir ją naudoti 15 metų nei kasmet pirkti tikrą. Man gaila, kad eglutės dėl Kalėdų kertamos“, – savo poziciją išdėstė pašnekovas.

D. Ravinskienė pastebėjo, kad šiemet šiek tiek nuslūgo mada pirkti įvežtinius kėnius – daugiau žmonių ieško lietuviškų eglučių. Ir padaugėjo jas perkančiųjų pagal kainą.

„Yra žmonių, kurie sako: daugiau kaip 5 eurų eglutei išleisti negaliu, ką už tiek galite pasiūlyti? Randam ir tokių eglučių“, – pasakojo ūkininkė.

Nerado pardavėjo

Kita žinoma vieta, kur prekiaujama eglutėmis – prie „Megos“. Šeštadienio popiete pasiekti minėtą tašką buvo sudėtinga: reikėjo gerokai luktelėti vykstančiųjų į prekybos centrą automobilių spūstyje.

Čia pamatytas vaizdas nustebino. Užrašas prekybos eglutėmis vietoje skelbė:  „Įvairiausios kalėdinės eglutės. Patarsime. Rezervuosime. Atvešime“. Nedidelėje aptvertoje teritorijoje rikiavosi nukirstos ir vazonėliuose augančios žaliaskarės, tačiau pardavėjo nebuvo matyti. Čia vis užklysdavo tai vienas, tai kitas eglutės ieškojęs  žmogus, tačiau pasisukiojęs ir neradęs gyvos dvasios išeidavo. Buvo matyti, kad viena pora pasiėmė eglutę ir nusinešė nesusimokėjusi. Kiti piktinosi, kad nėra nei prekeivio, nei pas ką pasiklausti.

„Tiek laiko važiavau, grūdausi, o čia tuščia, nėra iš ko nusipirkt. Turbūt teks eit į prekybos centrą eglutės ieškot, nes vaikam pažadėjau, kad šiandien jau puošim“, – nusivylimo neslėpė jauna moteris.

Nesulaukę pardavėjo, „Megos“ prieigas palikome ir mes.

Į Raudondvarį – ir iš toliau

Kai kurie žmonės rinktis žaliaskarės vyko tiesiai į medelynus. Valstybinių miškų urėdijos padaliniui Raudondvario medelynui papildomos reklamos nereikia: nuo pagrindinės J. Naujalio gatvės – jokių nuorodų, kad medelyne prekiaujama eglutėmis. Tačiau pirkėjų netrūksta. Vieni atvykusieji suka tiesiai prie nukirstų, paruoštų vežtis eglučių, jų šakų ir šių augalų vazonėliuose, kiti –  pasivaikščioti po medelyną, kur auga ir žaliaskarės.

„Išsirinktą eglutę galim nukirsti“, – tarstelėjo eglutes į klientų automobilius padėjęs pasikrauti vyras. Tačiau netrukus jam paprieštaravo kita medelyno darbuotoja. „Anksčiau kirsdavom, dabar nebekertam“, – kolegą pataisė ji.

Eglutes su sūnumi medelyne apžiūrinėjęs garliavietis Tomas pasakojo žaliaskarės rinktis neskubėsiantis: „Dabar apsižiūrėsim, bet nepirksim. Nuvažiuosim ir į kitas vietas. Eglutę galim nusipirkt ir Garliavoj, bet laikomės tokios tradicijos – važiuoti į čia, kitur, o tada pirkti. Ieškom nedidelės, maždaug 1,8 m, eglutės. Bet po ja turės tilpt daug dovanų.“

„Svarbiausia, kad eglutė būtų graži, su daug šakų, ir prie jos su šeima būtų galima smagiai praleisti laiką“, – savo reikalavimus žaliaskarei apibūdino trylikametis Tomo sūnus Vilius.

Eimantui iš Muniškių nemažą eglutę įkelti į automobilį padėjo medelyno darbuotojas.

„Atlenkite sėdynes, po to eglės viršūnę reikės šiek tiek pasukti, nes kitaip netilps“, – aiškino jis pirkėjui.

Eimantas pasakojo keliolika kilometrų iš Muniškių į Raudondvarį važiavęs specialiai dėl eglutės: „Kiekvienais metais čia važiuojam. Eglutę rinkausi pagal grožį – ieškojau, kad būtų skarota, žalia. Į darbo pabaigą atvažiavau, tai pasirinkimas nedidelis, bet manau, kad radau gražią – skarotą, žalią. Po šia eglute dovanų ieškos ir anūkas, ir paauglys sūnus.“

Pasak medelyno darbuotojų, medelių kaina priklauso nuo jų rūšies ir aukščio.

Pigiausiai įkainotos miške augusios 1 m nesiekiančios paprastosios eglės ir pušys – 3 eurais. Tokio paties aukščio kalėdiniai medeliai iš medelyno plantacijų kainuoja dvigubai brangiau – 6 eurus. Brangiausios – sidabrinės eglės ir kėniai. Mažiausi šie medeliai kainuoja 13 eurų, didžiausi, siekiantys daugiau kaip 4 m – 120 eurų.

Kad spygliai nenubyrėtų per anksti

Kad anksti nepradėtų byrėti eglutės spygliai, nereikėtų jos iš šalto lauko nešti tiesiai į šiltą patalpą. 1–2 dienas ją reikėtų palaikyti balkone, rūsyje ar kitoje patalpoje patalpoje, kur temperatūra neutrali – apie 0 laipsnių. Atsinešus į šiltą patalpą, reikėtų padaryti naują pjūvį – nupjauti maždaug 1 cm aukščiau ankstesnės pjūvio vietos ir tada eglutę statyti į vandenį.

„Šiais laikais galima nusipirkti stovų eglutei su indu vandeniui. Papuošus reikia nepamiršti tą vandenį vis papildyti – juk eglutė jį geria. Vanduo pasisavinamas ir per spyglius, todėl kartas nuo karto ją visą būtų gerai nupurkšti vandeniu. Kiek laiko eglutė išsilaikys graži, priklauso ir nuo kambario temperatūros. Kuo šilčiau – tuo trumpiau. Šiemet eglučių grožis išsilaikys ilgiau – juk šildymas prisuktas“, – šyptelėjo ūkininkaujantis miškininkas Jonas Ravinskas.

Laipsniškos temperatūros kaitos nešant iš lauko į vidų reikia laikytis ir norint, kad nenudžiūtų vazonėlyje auganti eglutė, pušis ar kėnis ir jį pavasarį galėtumėte persodinti į dirvą.

Namuose šių augalų nereikėtų laikyti labai ilgai. Po Trijų Karalių šventės taip pat laipsniškai keičiant temperatūrą juos reikėtų išnešti: iš pradžių – į 0 laipsnių aplinką, paskui – į lauką. Pavasario eglutė turėtų sulaukti lauke. Sodinti reikėtų kovo pabaigoje, kai atšyla viršutinis dirvožemio sluoksnis.

Visus Trijų mergelių tilto kapitalinio remonto darbus planuojama pabaigti tik kitų metų pabaigoje.

Šiandien apsilankiau prie tilto. Praėjimas link jo nuo Biržiškų gatvės užtvertas iš visų pusių. Jau pradėti ir darbai – išversta dalis laiptų, vedančių nuo Biržiškų gatvės link tilto.

Befotografuodamas pastebėjau du vyrus,  kurie, nepaisydami užtvertos tvoros, pražygiavo Trijų mergelių tiltu.

Sportinį kostiumą vilkėjęs jaunas vyras atpėdino tiltu nuo Panemunės šilo pusės ir šiek tiek pasiblaškęs, sugebėjo prasmukti pro tvorą. Įveikęs kliūtį jis nužygiavo Biržiškų gatve.

Kitas vyrukas ant tilto atsidūrė prasibrovęs pro užtvaras iš Biršiškų gatvės pusės.

Valdo Kasperavičiaus nuotr.

Gyventojams, kol vyks darbai, rekomenduojama rinktis apylanką Panemunės tiltu. Tačiau pasportuoti sumanę kauniečiai nusprendė, kad kol kas jie gali įveikti atsiradusias kliūtis ir šilą pasiekti kur kas greičiau.

Kauno miesto savivaldybė prieš savaitę vietos gyventojus įspėjo, kad dėl prasidėsiančių darbų jie patirs laikinų nepatogumų. Tačiau stipriai susidėvėjusi tilto danga ir kitos konstrukcijos reikalavo skubaus remonto.

Savivaldybė teigė, kad iki kitų metų spalio pabaigos tiltas bus užtvertas aklinai. 388 metrų ilgio ir 32 metrų aukščio tiltas sulauks naujos dangos, turėklų, apšvietimo ir kitų svarbių pokyčių. Pastarąjį kartą Trijų mergelių tiltas remontuotas prieš aštuonerius metus.

Atliekant kapitalinį remontą bus sutvarkytos Biržiškų gatvės ir Panemunės šilo prietilčių prieigos – laiptai ir takai.

Pakeista tilto danga turės skirtingomis spalvomis pažymėtus pėsčiųjų ir dviračių takus. Pasak savivaldybės, numatyta atnaujinti turėklus, šviestuvus ir plieninius laiptus, sumontuotus ties viena iš atraminių kolonų.

Penktadienį susirinkusius sveikino Kalėdų Senelis, linkėjimus siuntė ryškiausios Lietuvos muzikos žvaigždės. Dainavo Marijonas Mikutavičius, Merūnas, Linas Adomaitis, Mantas Jankavičius, Saulius Prūsaitis su Igle ir kiti atlikėjai. Šiandien prie eglutės jų nebuvo.

Nepaisant to,  kauniečiai gausiai rinkosi į Rotušės aikštę – jiems knietėjo pamatyti, kaip papuošta pagrindinė Kauno miesto eglė.

Šeštadienio pavakarę Rotušės aikštėje apsilankęs „Kauno dienos“ fotografas užfiksavo minią smalsuolių.

Prie kalėdinės eglutės vaikštinėjo ir šeimos su vaikais, ir poros, ir pavieniai lankytojai

Atsilieka nuo paklausos

Į „Kauno dieną“ kreipėsi Kalniečių mikrorajone gyvenanti jauna šeima, gavusi finansinę paramą nutolusiame saulės parke įsigyti saulės elektrinę. Kauniečiai sunerimo, ar jie neprarado galimybių turėti planuotą saulės elektrinę.

Nutolę saulės parkai keletą pastarųjų metų statomi labai sparčiai, bet jų poreikis, atrodo, atsilieka nuo paklausos. Kai kurios energetikos bendrovės įvairiose Lietuvos vietovėse jų pastatė dešimtis ir beveik visi tokių parkų pajėgumai jau parduoti. Tačiau eilėje stovi dar daug nusprendusių tapti vadinamaisiais gaminančiais vartotojais.

„Esmė tokia, kad liepą buvo Aplinkos projektų valdymo agentūros kvietimai fiziniams asmenims gauti paramą įsigyti nutolusios saulės elektrinės dalį. Mes paramą gavome ir per 24 mėnesius turime nusipirkti tą nutolusios elektrinės dalį. Jei to nepadarysime, gauta parama nuplauks“, – nerimavo paramą gavusi kaunietė.

Tendencijos: nutolę saulės parkai keliais pastaraisiais metais statomi labai sparčiai, bet jų poreikis, atrodo, atsilieka nuo paklausos. (A. Ufarto/BNS nuotr.)

Atsirado netikrumo

Moteris atkreipė dėmesį į buitiniams gaminantiems vartotojams galimai nepalankiai besikeičiančią situaciją atsinaujinančiųjų išteklių energijos rinkoje.

„Pastaruoju metu yra tikras nutolusių saulės elektrinių bumas ir nemažai vystytojų tiesiog fiziškai nieko nebegali pasiūlyti, nes jau išvystytuose parkuose seniai visi moduliai išgraibstyti“, – remdamasi asmenine patirtimi sakė abejonių dėl buitiniams vartotojams numatytų saulės elektrinių ateities turinti moteris.

Netikrumą dar labiau pagilino prieš kelis mėnesius priimtos Elektros energetikos įstatymo pataisos, ribojančios saulės elektrinėse generuojamos energijos gamybą.

„Kaip žinoma, valdžia ėmė riboti saulės elektrinių plėtrą – nustatė 2 gigavatų (GW) kvotą. Vadinasi, sumažėjo saulės elektrinių vystytojų ir dalis fizinių vartotojų gali likti ant ledo. Kas garantuoja, kad tiems pradėtiems vystyti parkams bus išduotas leidimas veikti ir bus leista prisijungti prie tinklų? Ar neatsitiks taip, kaip jau ne kartą rašyta spaudoje, kad išvysto parką, o paskui sako: oi, atsiprašome, jau viršyta 2 GW kvota ir mes jums neleisime prisijungti?“ – apie netikrumą dėl ateities keliančias aplinkybes pasakojo kaunietė.

Anot jos, tokioje situacijoje perspektyvos tampa abejotinos, o gauta finansinė parama gali likti nepanaudota.

„Paramą gavę fiziniai asmenys gali prarasti daug laiko, todėl bus dar sudėtingiau tą paramą panaudoti, nes tikėtina, kad kitus saulės parkus, jei, aišku, tik bus leista, vystytojai išvystys dar po metų. Tuomet nelabai bus įmanoma tilpti į nustatytus paramos terminus. Dabar rinkoje yra vos keli nutolusių saulės elektrinių parkai, kuriuose galima įsigyti modulių, tačiau tie parkai dar tik pirminėje stadijoje – dabar rezervuoji, sumoki avansą, o klientams jie bus perduoti geriausiu atveju kitų metų rugsėjį ar gruodį“, – apie nuviliančią situaciją pasakojo kaunietė.

Strategai ramina

Prieš porą mėnesių, kai kilo triukšmas ir sumaištis dėl saulės elektrinėms netikėtai pritaikytos 2 GW ribos, Seime surengtoje diskusijoje Energetikos ministerijos (EM) vadovas Dainius Kreivys akcentavo ministerijos susirūpinimą smulkiaisiais vartotojais ir patikino, kad buitiniai gaminantys vartotojai tikrai nenukentės.

Šalies energetikos strategas pažadėjo, kad jo vadovaujama ministerija sieks, jog žaliosios energetikos vaisius raškytų visi, o pirmenybė bus teikiama su energijos nepritekliumi susiduriantiems gyventojams.

„Jiems bus teikiama pirmenybė. Kad ir kaip kas norėtų, kad ir kiek spaustų įvairiausi lobistai, kurie nori, kad mes atimtume elektros galias iš žmonių ir atiduotume stambiajam verslui, to nebus“, – kalbėjo ministras D.Kreivys.

Nerimui pagrindo nėra

Redakcijai atsiųstame EM komentare tikinama, kad gaminantys vartotojai dėl savo ateities gali būti užtikrinti.

„Šiuo metu elektros tinklų operatoriai atlieka tinklų pralaidumų vertinimą. Nustačius tinklo galimybes prijungti saulės elektrines, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priims sprendimą dėl tolesnės saulės elektrinių plėtros. Įstatyme nustatyta 2 GW riba komerciniais tikslais veikiančioms saulės elektrinėms, saulės parkų, statančių saulės elektrines gaminantiems vartotojams, plėtros neriboja“, – atkreipiamas dėmesys paaiškinime.

Ministerijos paaiškinime pabrėžiama, kad gaminančio vartotojo veiklos modelis yra skirtas elektros energijos gamybai ir vartojimui išskirtinai savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti be galimybės ją parduoti.

Ministerijos komentaruose teigiama, kad 2 GW riba nustatyta atsiradus būtinybei subalansuoti sparčiai besivystančią atsinaujinančiųjų išteklių energiją ir garantuoti elektros perdavimo tinklų funkcionalumą.

„Siekiama užtikrinti, kad, planuojant atsinaujinančius išteklius naudojančių pajėgumų plėtrą Lietuvoje, būtų atsižvelgiama į bendrus šalies energetikos sistemos poreikius ir galimybes. Taip pat siekiama užtikrinti tinklų pralaidumus ir suteikti galimybę saulės šviesos elektrines statyti ir privatiems asmenims bei užtikrinti galimybę naudą gauti socialiai remtiniems asmenims“, – redakcijai atsiųstuose paaiškinimuose dėstė ministerijos atstovas.

Fiksuoja rekordinį augimą

Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) „Kauno dieną“ informavo, kad 2020 m. buvo gautos 2 573 paraiškos saulės elektrinėms iš saulės parkų įsigyti, 2021 m. – 2 467.

Šiais metais paraiškų skaičius rekordiškai padidėjo. Pavyzdžiui, šiemet buvo paskelbti du kvietimai paraiškoms teikti. APVA duomenimis, vien per sausio mėnesį gauta 4 800 paraiškų, o per liepą – net 12 000.

Atsižvelgiant į rinkoje esančią situaciją, terminai, kuriais pareiškėjai turi įgyvendinti projektus, pateikti mokėjimo prašymus ir atsiskaitymo dokumentus, pagal galimybes pratęsiami.

„Per paskutinį kvietimą, kurio metu gyventojai galėjo teikti paraiškas saulės elektrinėms iš saulės parkų įsigyti (kvietimas baigėsi rugpjūčio 15 d. – red. past.), APVA sulaukė beveik 7 500 paraiškų už kiek daugiau nei 12,1 mln. eurų. Kvietimui buvo numatytas 20 mln. eurų finansavimas iš Klimato kaitos programos“, – informavo APVA .

Komentuodama gyventojų nuogąstavimus, kad gautą paramą gali būti sunku panaudoti, APVA atstovė Eglė Pliuskuvienė pabrėžė, jog APVA atsakomybė nesiekia projekto etapo, kurio metu prasideda saulės elektrinių įgyvendinimo darbai.

„APVA atsakinga už kvietimų teikti paraiškas paskelbimą, tinkamą ir savalaikį pateiktų paraiškų, mokėjimo prašymų vertinimą ir lėšų išmokėjimą. Agentūra taip pat nuolat teikia informaciją apie įgyvendinamų projektų eigą ministerijai, kad, esant poreikiui, būtų skirta papildomų lėšų (jei trūksta finansavimo visoms teigiamai įvertintoms paraiškoms), taip pat pasiūlymus dėl lėšų perskirstymo“, – aiškino APVA atstovė.

Šuolis: 2021 m. gauti 2 467 prašymai įsigyti saulės elektrines iš saulės parkų, o šiemet vien per sausį – 4,8 tūkst. paraiškų, per liepą – net 12 tūkst. (K. Kavolėlio/BNS nuotr.)

Pasiteiravome, ar APVA mato nesklandumų, problemų fiziniams asmenims panaudojant elektrinėms įsigyti skirtas lėšas.

„Kalbant apie finansavimą, skirtą fiziniams asmenims už įsigytas saulės elektrines iš saulės parkų, šiuo metu gyventojai susiduria su saulės parkų pridavimo vėlavimu. Tačiau, atsižvelgiant į rinkoje esančią situaciją, terminai, kuriais pareiškėjai turi įgyvendinti projektus, pateikti mokėjimo prašymus ir atsiskaitymo dokumentus, pagal galimybes pratęsiami“, – patikino specialistė.