Pasaulinio lygio fleitininkas įrašęs apie dvidešimt kompaktinių plokštelių, yra pelnęs keturių lotynų „Grammy“ nominacijas, vieną „Latin Grammy“ apdovanojimą ir „Grammy“ nominaciją. Jo jautrus, šiltai skambantis instrumentas ir organiškai skambantis ritminis piešinys kyla iš vaikystės potyrių, kuomet pats grojo būgnais, lavino grojimo techniką fleita ir grojo salsą Niujorko klubuose. Unikalus Néstoro muzikos stilius apima džiazo ir pasaulio muzikos horizontus – nuo salsos iki egzotiškosios čarangos (isp. charango), pop, tradicinio džiazo iki klasikinio stiliaus. Todėl jo muzikavimas apibūdinamas kaip „egzotiškas stilių mišinys, nukeliantis klausytoją į amerikietiško, braziliško ir afro-kubietiško džiazo verpetus“.

Néstoras tyrinėja ne tik lotynų ir džiazo ritmus, bet ir užvedančius hiphopo bei ritmo ir bliuzo derinius, kurie suteikia muzikos tėkmei funky skonio. Tačiau N. Torreso ne tik šaunu klausytis. Tai – žavus žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti. Savo pasakojimuose, pokalbiuose Néstoras dažnai mini savo muzikinį dievaitį amerikiečių džiazo fleitininką ir saksofonininką Hubertą Laws‘ą, pažymėdamas, kad būtent jis nustatė aukštus muzikavimo ir fleitos grojimo standartus, kuriais Torresas seka iki šių dienų. „...jis pakeitė mano gyvenimą amžiams“ – taip apie Huberto Laws‘o poveikį apibūdino N. Torresas.

Kai nusprendžiau, kad noriu groti fleita, mano tėvas nebuvo labai laimingas.

 

Gimęs Majagueso mieste, Karibų jūros pakrantėje, fleitininkas N. Torresas anksti susidomėjo muzika. Pirmuosius muzikavimo žingsnius laimino tėvas, kuris taip pat grojo pianinu. Néstoras pradėjo groti būgnais būdamas penkerių, tačiau jau būdamas dvykos metų atrado fleitą.

„Kai nusprendžiau, kad noriu groti fleita, mano tėvas nebuvo labai laimingas“, – sakė Néstoras. „Koks fleitininkas Puerto Rike užsidirba pragyvenimui?“ Vėliau Néstoras tvirtino, kad galutinai apsisprendė išgirdęs garsųjį amerikiečių džiazo fleitininką Hubertą Lawsą, „...jis pakeitė mano gyvenimą amžiams“. N. Torresas studijavo Berklio muzikos koledže, Manneso muzikos mokykloje Niujorke, o vėliau Naujosios Anglijos muzikos konservatorijoje Bostone. Jo karjeroje sukasi neišvardinamai plati džiazo asmenybių karuselė, su kuriais jau teko muzikuoti. Tai – Herbie Hancockas, Wayne‘as Shorteris, Tito Puente, Gloria Estefan, Kenny Loggins, Dave Matthews, Paquito D’Rivera, Arturo Sandovalis ir kt. O kur dar pasirodymai su „The New World“, Klivlando ir Singapūro simfoniniais orkestrais!

Partnerio nuotr.

Kiekvienam gali būti labai įdomu klausytis gyvenimiškų ir filosofinių Néstoro minčių. Apie instrumentą, garso įrašus, gyvenimo šukes ir sparnus. Štai keletas jų, kuriomis N. Torresas pasidalino viename iš džiazo interviu su Jeffu Winbushu.

Apie fleitą. Fleita nėra instrumentas, kurį dauguma žmonių sieja su džiazu, taip kaip šiame vaidmenyje įprasta mums girdėti saksofoną, gitarą, trimitą. Tačiau kiekviena pasaulio kultūra turi fleitos tradicijas, kurios driekiasi nuo Kubos, Venesuelos ar Pietų Amerikos iki Tolimųjų Rytų, Indijos ir Balio. Tad įvertinant fleitos technines galimybes, paslankumą bei universalumą, kodėl gi juo nepagroti ir džiazo? Néstoras prisipažįsta, kad fleitą paėmė beveik atsitiktinai. „Mano tėvas buvo muzikantas, mane visada supo įvairiausi instrumentai, o kai pamačiau fleitą, tai buvo kažkas kita. Man buvo įdomu ir pasakiau: gerai, aš ja grosiu. Tačiau tai pasakiau daug apie tai negalvodamas. Po kelerių metų studijavau saksofoną, bet supratau, kad visada buvo ir bus daug puikių saksofonininkų, bet nebus daug puikių fleitininkų. Tada nusprendžiau groti fleita, o apsisprendimui padėjo Hubertas Lawsas.

Muzika yra kaip malda. Tai – dvasinė patirtis, kai scenoje groji prieš tūkstančius žmonių.

 

Apie  gyvenimo šukes ir sparnus. 1981 m. Majamyje vykusiose garsenybių valčių lenktynėse Néstoras patyrė dramatišką avariją, kurios metu lūžo aštuoniolika šonkaulių ir  du raktikauliai, buvo pažeisti plaučiai. Kai Néstoras atsigavo, jo laukė ir kiti gyvenimo smūgiai – paliko žmona, bendradarbiavimą nutraukė įrašų kompanija. Tačiau tai muziką atvedė prie Ničiren budizmo praktikų, padėjusių atrasti pusiausvyrą ir atgauti viltį vėl kada nors groti. Būtent tikėjimo ir valios pastangomis Néstoras tarsi feniksas iš pelenų pakilo antram gyvenimui.

„Aš turiu talentą ir man rūpi, kaip galėčiau juo pasidalinti su kuo daugiau žmonių. Galiu drąsiai teigti, kad mano budizmo praktika yra mano stuburas, tačiau sveika ir teisinga gyvenimo filosofija yra būties esmė. Ne tik mano darbui, bet ir savo kasdieniniam gyvenimui“.

Partnerio nuotr.

Apie santykį su publika. „Muzika yra kaip malda. Tai dvasinė patirtis, kai scenoje groji prieš tūkstančius žmonių. Pati menininko ir publikos patirties prigimtis yra mainai, bendrystė. Net jei klube groja muzikantas, kurio niekas neklauso, žmonės kalba ir ima taures, vis tiek muzika veikia tą aplinką. Ir jei vakarėlyje muzika nutils, staiga sustos – ji iškart pakeis aplinką.

Apie technologijas. Šiandien girdime, kaip muzikos atsisiuntimas ir platformos griauna įrašų leidybos verslą. Anksčiau būdavo smagu nueiti į parduotuvę ir naršyti pavadinimus, nusipirkti plokštelę. Štai vienas mano draugas vokietis, kuris yra didelis muzikos gerbėjas, sako, kad perkant plokštelę jai jaučiama tam tikra pagarba: jūs vaikščiojate po įrašų parduotuvę, ilgai žiūrite į viršelius, kol pasirenkate. Ir šis pasirinkimas – labai svarbus sprendimas.

2022 m. N. Torresas, bendradarbiaudamas su pripažintu prodiuseriu, aranžuotoju ir pianistu Corey Allenu, išleido savo naujausią albumą „Dominican Suite“, kurį paskyrė Dominikos Respublikos kultūrai, muzikai ir nuostabiems jos žmonėms. Kūrinys skambės ir koncerte su legendiniu Kauno bigbendu (vyr. dirigentas – Tomas Botyrius) – jau daugiau kaip trisdešimt metų kviečiančiu publiką pamėgti džiazo orkestro tradicijas ir kiekvieną kartą ieškančiu originalių programų bei solistų. Dominikonų siuitos kompozicijos klausytojus nukels ir paskraidins po karštuosius Lotynų Amerikos kraštus. N. Torresas –  pirmoji patirtis Kauno bigbendui džiazuoti su fleita, Néstorui – pirmoji patirtis su Kauno bigbendu, kuri laukia visų – džiazo ir ne tik (!) muzikos mylėtojų balandžio 6 d. 19 val. OLDMAN klube, nuostabiame Kauno senamiestyje.

D. Linxas – belgų dainininkas ir dainų autorius, daugelį metų gyvenantis Prancūzijoje yra pelnęs gausybę apdovanojimų ir įvertinimų: „JazzIt“ (Italijos „Grammy“) kartu su Gregory Porteriu, Bobby McFerrinu, Kurtu Ellingu, Marku Murphy, Al Jarreau, Michaelu Bublé nominuotas geriausių tarptautinio džiazo vokalistų kategorijoje (2013 m.), kasmetinis Nyderlandų muzikos apdovanojimas (Edison Jazz Awards), kuris savo reikšmingumu prilygsta Amerikos „Grammy“ apdovanojimui ir yra įteikiamas už išskirtinius pasiekimus muzikos industrijoje, Belgijos karaliaus ir kultūros ministro 2008 m. paskelbtas Karūnos riteriu. Jei reikėtų išvardinti scenos partnerius, orkestrus, su kuriais D. Linxas įgyvendino muzikines programas – skaičius būtų arti šimto. Nuo 1980 metų išleisti 25 muzikos albumai, aktyvi koncertinė ir kūrybinė veikla D. Linxą laiko aukštai populiarumo olimpe, o jo dainos jau seniai tapo aukštai iškeltos kartelės emblema.

S. Charrieras – kompozitorius, aranžuotojas, džiazo vibrafonininkas ir perkusininkas bei dirigentas – tiek įgūdžių vienu metu savo muzikinėje karjeroje plėtojantis muzikantas sako, kad džiazas yra jo mėgstamiausia sritis, o įkvėpimo savo kūriniams semiasi iš prancūzų muzikos titanų C. Debussy ir M. Ravelio. Nuo 2012 m. jis bendradarbiauja su Grenoblio orkestru BIG BAND de FONTAINE, o savo programose ir kūriniuose miksuoja roką, soulą ir fanką su šmaikščiais su literatūriniais pagardais.... revoliucijų, nomeklatūros ir kt. „nemeniškomis“ temomis.

Programa „France in Jazz“ yra reveransas prancūzų dainininkui ir poetui Claudeui Nougaro, kuris savo dinamišką ir spalvingą biografiją pradėjo nuo Paryžiaus kabareto Monmartre ir plėtojo Brazilijos miestuose, Niujorke, prestižinėse Paryžiaus salėse. Būtent C. Nougaro dainos ir taps programos „France in Jazz“ kulminacija. Tai – kompozicijos, savo emociniu krūviu prilygstančios vokalinėms poemoms – grakščios, jausmingos, sodrios vokalo ir instrumentų skambesiu.

Vienintelė proga intelektualų ir žaismingą Kauno bigbendo bei prancūzų muzikos žvaigždžių koncertą bus galima išgirsti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šių metų gruodžio 4 dieną. „Tai ketvirtoji šiais metais „...in Jazz“ programa. Jų metu skirtinguose miestuose klausytojams pristatėme „džiazą pagal E. Griegą“, šiuolaikinius suomių atlikėjas ir jų džiazo topus, su choru „Vilnius“ grįžome į septintojo dešimtmečio bigbitą. Ketvirtoji programa „France in Jazz“ su ryškiausiais šių dienų prancūzų džiazo meistrais neabejotinai įsuks į jausmingą muzikinį pasakojimą ir jau artėjantį šv. Kalėdų metą. Po antrosios programos mūsų koncertų lankytojai pradėjo teirautis „kokia bus kita „in jazz“ programa, su kuo ir ką rengiame kitiems metams. Tai džiugina, kad ciklas surado savo smalsų klausytoją, o mes, dėka Lietuvos kultūros tarybos paramos, turėjome unikalią galimybę pristatyti įvairią, naują ir originalią džiazo muziką, - koncertų atgarsiais bei paskutinio koncerto laukimu dalinasi ciklo organizatorius – koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius.

Gyva džiazo mokykla

Unikali naujos Kauno bigbendo programos idėja gimė siekiant sujungti klasikos ir džiazo skambesį. Tam labai tiko E. Griego kūriniai, kuriuose žėruoja spalvingos harmonijos. Dar viena svari šios programos priežastis – šiemet minimos 180-osios kompozitoriaus E. Griego gimimo metinės.

Neseniai 30-metį šventęs Kauno bigbendas yra koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ dalis. Tai yra vienas pagrindinių Lietuvos profesionalaus džiazo kolektyvų, tapęs svarbiausių šalies džiazo įvykių liudininku, dalyviu ir kūrėju. Ilgai buvęs vieninteliu municipaliniu džiazo orkestru, jau kelioms kartoms Kauno bigbendas tapo gyva džiazo mokykla. Jam svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos džiazo atlikėjais, dalyvavimas visuose Lietuvos džiazo festivaliuose, užsienio džiazo žvaigždžių pristatymas Lietuvos publikai ir gastrolinės kelionės po įvairias Europos šalis.

Turi folkloro bruožų

Įdomu, kad E. Griegas savo kūryboje iš pradžių plėtojo vokiečių romantinės muzikos tradicijas, o vėliau sukūrė savitą stilių, turintį norvegų muzikinio folkloro bruožų. Paprastumas, nuoširdi jausmų raiška, buities ir gamtos vaizdai – pagrindiniai ir kelią į klausytojų širdis randantys jo muzikos bruožai.

Norvegiškas charakteris atsiskleidžia gaudžiančiuose jo kūrinių bosuose, kurie imituoja senovinius styginius instrumentus. Pagal kaimo smuikininkų įrašus aranžuoti norvegų valstiečių šokiai – dar vienas fiordų krašto dainiaus dėmesio folklorui pavyzdys. Koncerte skambės džiazo orkestro atliekami E. Griego „Norvegų šokiai“.

Plačiausiai žinomas E. Griego kūrinys gimė kompozitoriui gavus pasiūlymą parašyti muziką dramai „Peras Giuntas“. Jį aplankė didžiulė sėkmė – šiandien dramos muzika populiaresnė už pačią dramą. Pjesė „Rytas“ piešia šviesų ir skaidrų gamtos peizažą, „Solveigos daina“ ypač artima norvegų liaudies melodijoms, o charakteringasis kūrinys „Kalnų karaliaus saloje“ palieka tokį įspūdį, kad pripažintas vienu labiausiai atpažįstamų klasikinės muzikos kūrinių.

Skambės aranžuotės

E. Griegas pelnytai vadinamas norvegų muzikos dainiumi − dainos ir romansai sudaro didelę jo kūrybos dalį, vokalines miniatiūras kompozitorius rašė visą gyvenimą. Itin populiari yra daina „Myliu tave“ (H. K. Anderseno ž.), kurios aranžuotė taip pat skambės koncerte.

E. Griego „Pero Giunto“ aranžuotės, paruoštos legendinių džiazo meistrų Duke’o Ellingtono ir Billio Strayhorno, skambės pirmoje koncerto dalyje. Vėliau bus atliktos lietuvių džiazo muzikantų – Jievaro Jasinskio, Karolio Šarkaus, Liutauro Janušaičio, Mindaugo Stumbro, Donato Petreikio – aranžuotės E. Griego kūrinių temomis. Tai bus džiazinės kompozicijos, išaugusios iš žinomų šio autoriaus fortepijoninių pjesių, dainų ar orkestrinių kūrinių fragmentų. Improvizacijos ir džiazas padės naujai patirti E. Griego muzikos klodus, kurie iškils lyg nepažinti ir naujai atrasti fiordai.

Scenoje ši atlikėja švenčia gyvenimą, kviesdama pasinerti į platų žanrų spektrą – nuo tiesioginių džiazo standartų, improvizacijų ir vintažinių dainų skambesio iki pop, soul ir elektromuzikos.

Per daugiau nei 20 metų karjeros Sofia išmaišė didžiąją dalį Europos, išleido penkis albumus, 2017-aisiais pelnė Estijos muzikos apdovanojimą už geriausią džiazo albumą „In The Land Of OO-Bla-Dee“. Ne vieną džiazo konkursą laimėjusi atlikėja eksperimentuoja ir su kitais muzikos žanrais – pavyzdžiui, šokių aikšteles užkariavo daina „Planet Drum“, įrašyta kartu su Estijos elektroninės muzikos žvaigždėmis „Rulers Of The Deep“.

Pati S. Rubina sako, jog yra klausytojo geriausia draugė, kviečianti pasinerti į tikrą muzikos fiestą, kad ir kur bebūtumėte. Dalis jos pasirodymų yra tikros improvizacijos, kuriomis ji siekia nustebinti publiką.

„Sofia – tai baltiškasis vokalo cunamis. Bet geriau vieną kartą išgirsti, nei šimtą kartų perskaityti“, – sako Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovė Inga Grubliauskienė.

Festivalio scenoje Sofia surengs pasirodymą su Kauno bigbendu, be kurio jau neįsivaizduojamas nė vienas džiazo įvykis Lietuvoje.

Jau tris dešimtmečius gyvuojantis džiazo orkestras (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis) tapo svarbiausių šalies džiazo įvykių liudininku, dalyviu ir kūrėju. Kauno bigbendo muzika skamba ir prestižinėse koncertų salėse ir daugiatūkstantinėse arenose. Beveik visi mūsų šalies džiazo meistrai turi savo brangių akimirkų su Kauno bigbendu. Tačiau svarbiausia šio kolektyvo ambicija – ne sensacijų vaikymasis, o profesionalumas ir džiazo sklaida.

Klaipėdos pilies džiazo festivalis – džiazo muzikos festivalis, organizuojamas Klaipėdoje nuo 1994 m. XXIX festivalis vyks šių metų birželio 22–24 d. Klaipėdos Teatro aikštėje. Visi festivalio renginiai nemokami.

Klaipėdos pilies džiazo festivalio svetainė: www.Jazz.lt.

„Dainininkė, kurios balsas priverčia sustoti net įmantriausio klausytojo širdį. Jos aksominis tembras yra nepamirštamas...“ – apie A. Bukinos vokalą atsiliepė legendinės grupės „Deep Purple“ bosistas Glennas Hughesas. „Ši mergina išplėšė mano širdį vienu vieninteliu kūriniu „Don’t explain“. Išties, šios džiazo deivės neįmanoma nepamilti, neįmanoma nesižavėti, neįmanoma pamiršti...“

Per daugelį scenoje praleistų metų, dalyvaudama įvairiuose muzikiniuose projektuose, ji liko ištikima džiazo tradicijai ir panašu, kad kurso neketina keisti.

Anastasia Bukina. / Organizatorių nuotr.

Gimė Anastasija Odesoje. Jos tėvai anksti įžvelgė mergaitės talentą – vos 5-erių atvedė į teatro studiją, kur prasidėjo būsimosios džiazo žvaigždės pirmieji žingsniai link olimpo. Čia ji pradėjo dainuoti vaikiškas arijas ir vaidinti spektakliuose. Būdama 7-erių jau mokėsi Odesos muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, o 15-os įstojo į Odesos muzikos meno ir kultūros kolegiją, kur mokėsi estrados bei džiazo vokalo ir baigė su pagyrimu. Dar vėliau ji įgijo aukštąjį išsilavinimą Kyjivo universitete.

Šiandien Anastasija yra daugelio muzikinių projektų dalyvė, konkursų nugalėtoja, vokalo mokyklos įkūrėja ir pedagogė, „Anastasia Bukina group“ lyderė ir įstabi vokalistė, kurios autoritetą džiazo pasaulyje įrodo bendri pasirodymai su tokiomis pasaulinės scenos žvaigždėmis, kaip Karlas Friersonas, Frankas Parkeris, Ray Brownas, Gabrielle Goodman ir daugeliu kitų.

„Klaipėdos pilies džiazo“ festivalio scenoje A. Bukina pasirodys kartu su Kauno bigbendu, be kurio sunkiai įsivaizduojamos džiazo šventės. Kauno bigbendas, įkurtas netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jau tris dešimtmečius yra neatsiejama visos Lietuvos džiazo kultūros dalis. Profesionalaus orkestro meistriškai atliekama orkestrinio džiazo klasika ir šiuolaikinio džiazo kompozicijos skamba prestižinėse koncertų salėse bei daugiatūkstantinėse arenose, o liepos 9 d. (šeštadienį) nuskambės drauge su aksominiu A. Bukinos vokalu. Nepraleiskite šio pasirodymo – palaikymas aplodismentais Ukrainai yra ne mažiau svarbus nei humanitarinė ir finansinė parama.

XXVIII „Klaipėdos pilies džiazo“ festivalis vyks liepos 6–9 d., Kruizinių laivų terminale. Visi renginiai nemokami!

Sovietiniais metais Kalantos pavardė buvo užspausta mūsų lūpų šnabždesiuose, tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pradėta drąsiai ir garsiai kalbėti apie okupacinio laiko piktžaizdes, o R. Kalanta tapo laisvės šaukliu ir pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.

2022 metais sukanka 50 metų, kai netekome R. Kalantos. Atrodo, kad tai didžiulė praraja tarp mūsų esamo ir buvusio laiko. Tačiau dabartiniai karo įvykiai Ukrainoje šaukte šaukia apie čia pat esamas grėsmes, kurios dramatiškai keičia žmonių likimus, o viską aplink griaunančios brutalios jėgos pasiryžusios suvaržyti mūsų laisvę, apriboti, žmogų paversti vienos ideologijos ar nuomonės sraigteliu.

„Šiemet Romo Kalantos atminimą įprasminsime įspūdingo turinio programa, kurią brandinome keturis metus“ – renginio užsklandą praskleidžia programos „Made in Kaunas“ organizatorius, koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius. Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis) kartu su Valstybiniu choru „Vilnius“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kauniečius ir svečius pasitiks lietuviško roko programa, kuria, septinto dešimtmečio pabaigoje–aštunto dešimtmečio pradžioje, skambėjo maištaujantis ir šviežios muzikos gūsio ištroškęs jaunimas.

Kauno bigbendas / M. Zinkevičiaus nuotr.

„Aitvarai“, „Kertukai“ „Gintarėliai“, „Eglutės“, „Vaizbūnai“ – tai tik keletas žymių to laikotarpio grupių, kurių dainos skambės programoje. Prieš pusę šimtmečio, įskėlę kaitrią lietuviško roko ugnį septinto dešimtmečio pabaigoje–aštunto dešimtmečio pradžioje bigbyto ansamblių muzikantai laisvalaikius leido repetuojant rūsiuose, garažuose, gaudydami kiekvieną muzikinę naujieną iš Liuksemburgo radijo stoties, nelegaliu būdu gaunamų plokštelių ir sekdami hipių gyvenimo būdo maršrutais (džinsai, ilgi plaukai, tranzavimas). Tai buvo laikas, kuriame lietuviško roko pradininkai tikėjo savo dievais ir dievaičiais – Jimiu Hendrixu, grupėmis „The Doors“, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“ ir ypač – „The Beatles“. Bitlomanijos pasėtas grūdas plito ir augo kartu su muzikos dvasia ir gaivališkais roko ritmais, atvesdami iki lietuviško bigbyto ir jų sukurtų dainų, šiandien tapusių būtojo laiko hitais.

Naujos muzikos troškimas visiems reiškė langą į laisvę, kurį anuomet pravėrė jaunimas. Šiandien – jau kitais tembrais, kitais sprendimais atidaromas praeities langas, įtraukiantis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus bigbyto dainų. Atidaromas nesiekiant atkartoti skambesio, tačiau norint priminti ir prisiminti buvusį laiką. Programos pavadinimas gimė iš legendomis apaugusių pasakojimų, kaip daugelį instrumentų reikėdavo pasidaryti ar pasitobulinti savo jėgomis, nes instrumentai, kuriais grojo užsienio atlikėjai to meto jaunimui buvo nepasiekiama svajonė.

Lietuvių disidento R. Kalantos 50-mečiui skirta programa „Made in Kaunas“ pirmą kartą skambės gegužės 13 d. 21 val. Laisvės alėjoje, Muzikinio teatro sodelyje. Šios programos aranžuotes chorui parengė kompozitorė Zita Bružaitė, bigbendui – Jievaras Jasinskis, vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas. Koncertui diriguos Artūras Dambrauskas, o hipių laikų emocija dalinsis aktorius Andrius Žiurauskas.

Organizatoriai kviečia kartu dainuoti laisvę, jaunystę ir trumpam pabūti poetiškais „gėlių vaikais“.

„Nauja šaltojo sezono pradžios programa labai susijusi su šiandieninėmis aktualijomis. Vasarai baigiantis, vyko kūrybos ir lietuviškos muzikos problemas gvildenusio projekto „Metų laikai" renginiai. Spalį Lietuvą pirmą kartą aplankys elektroninio instrumento virtuozė, grojanti tik „bekontakčiu būdu". O štai lapkričio ir gruodžio koncertai bus skirti dviejų įstaigos kolektyvų jubiliejams pažymėti - Kauno pučiamųjų instrumentų orkestrui „Ąžuolynas" sukanka 60 metų, o Kauno bigbendas mini kūrybinės veiklos 30-metį“, - pasakoja miesto savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos „Kauno santaka" vadovas Vaidas Andriuškevičius.

Spalio 21-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje vyksiančiame koncerte „Claros Rockmore pasaulis“ klausytojai turės galimybę išgirsti „neliečiamuoju instrumentu" vadinamo teremino garsą. Vakaro metu vienoje scenoje su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas" pasirodys pirmą kartą Lietuvoje viešinti teremino atlikėja Katica Illeny (Vengrija). Pasaulio koncertų salėse puikiai žinoma atlikėja Kaune pademonstruos, kaip ore tapomos gražiausių kūrinių melodijos.

„Grojant prieš šimtmetį rusų fiziko Leono Theremino išrastu pirmuoju elektroniniu muzikos instrumentu, nebūtina liestis paties korpuso. Užtenka tik atlikti tam tikrus gestus ore: dešinioji ranka reguliuoja garso aukštį, o kairioji - garsumą. Tačiau ne viskas taip paprasta, mat tereminas - itin sunkiai įvaldomas instrumentas. Pirmoji jį prisijaukino 1911 metais Vilniuje, litvakų šeimoje, gimusi, vėliau JAV gyvenusi Clara Rockmore. Būtent jos 110-osioms gimimo metinėms ir dedikuotas spalio 21 dienos koncertas", - pasakojo „Kauno santakos" vadovas.

60-mečio gimtadienį pažymėdamas orkestras „Ąžuolynas“ žada ir toliau su klausytojais dalintis kiekvieno muzikos gurmano ausiai patrauklia programa. Jubiliejiniame orkestro koncerte skambės ir viena Vytauto  Mačernio metų trilogijos premjerų - Raimundo Martinkėno sukurta teatrališka kompozicija poeto kūrybos temomis. Tai numatyta itin konceptualaus pavadinimo renginyje - „Ąąąąąąžuolissimo“.

Kiek prabėgo „Ąžuolyno" kūrybinės veiklos dešimtmečių, tiek aptinkama ir „ą" pavadinime koncerto, vyksiančio lapkričio 20-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje. Ne veltui pavadinime, anot V. Andriuškevičiaus, pridėta ir aukščiausiam laipsniui išreikšti skirta itališka galūnė, nes kelias Kauno profesionalių muzikų kartas jungiantis „Ąžuolynas" gali didžiuotis, būdamas vienu labiausiai patyrusių kolektyvų Lietuvoje.

Kaip visuomet išradingas Kauno bigbendas šventinį gruodžio mėnesį pradės džiazuodamas. 30-metį švenčiantis kolektyvas savo jubiliejų pasitiko nauja kompaktine plokštele „Kauno bigbendas. Jazz Up.", kurioje skamba specialiai jam sukurtos lietuviško džiazo naujienos.

Kauno miesto savivaldybės bei Kauno kultūros centro organizuojamoje šventėje mažieji džiaugėsi kūrybinėmis veiklomis, o vyresnieji – Romualdo Požerskio fotografijų paroda bei vakarą vainikavusiu Kauno bigbendo ir Povilo Meškėlos koncertu.

Atmintis gyva

1989 metų rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus iki Talino driekėsi gyva žmonių grandinė, siekianti 650 km, kurios Baltijos šalys niekada neužmirš, o į pasaulio atminties registrą įtrauktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų organizuotas liudijimas kiekvienais metais primena, kodėl esame laisvi.

Prabėgus 32 metams nuo šio istorinio įvykio datos, Kauno Vienybės aikštėje buvo galima išvysti įvairaus amžiaus žmones, švenčiančius Baltijos kelio metines bei siekiančius, kad apie tai prisimintų ir jų atžalos. 

Mažiesiems buvo parengta speciali kūrybinė programa. „Piname draugystės apyrankes iš trijų Baltijos šalių vėliavų spalvų, tai – simbolinis veiksmas. Baltijos kelyje žmonės, kaip broliai ir seserys, stovėjo susikibę už rankų, todėl šiandien mes kviečiame pinti draugystės apyrankes“, – pasakojo Lietuvos švietimo istorijos muziejaus atstovė Loreta.

Baltijos kelyje žmonės, kaip broliai ir seserys, stovėjo susikibę už rankų, todėl šiandien mes kviečiame pinti draugystės apyrankes.

Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos kūrybinės dirbtuvės kvietė spręsti galvosūkius ir žaisti stalo žaidimus, o Kauno Taikomosios dailės mokykla – tapyti tautinius simbolius ant viso kūno.

Kauno apskrities viešoji biblioteka organizavo kultūrinę edukaciją „Susipažink su Kauno istorija“, kurios metu buvo galima patyrinėti miesto paveldo objektus bei pagaminti atsisveikinimo su vasara atvirukus.

„Rašome laiškus sau arba artimam žmogui, dekoruojame juos Lietuvos vėliavos spalvomis ir taip atsisveikiname su prabėgusia vasara“, – veiklomis dalijosi  bibliotekos atstovė.

„Pirmiausia prisimename vienybę“

Šalia kūrybinių dirbtuvių praeivius stabtelėti bei pasigrožėti ragino žymaus fotografo ir fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Baltijos kelias“. Dar šių metų liepos 7-ąją septyniasdešimties metų jubiliejų minėjusį fotomenininką R. Požerskį už nuopelnus pagerbė ir sveikino buvę ir esami šalies vadovai, visuomenė.

Renginio vedėjas Tomas Jarusevičius taip pat pasidalijo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos sveikinimu, susijusiu su fotomenininko paroda: „Atsigręžę į sąstingio lūžio laikus, pirmiausia prisimename Vienybę. Vienybė buvo ta jėga, kuri suskaldė imperiją, tapo postūmiu procesui, pakeitusiam istoriją.

Šios kelionės į laisvę metu R. Požerskis lyg atidus metraštininkas savo fotografijose atskleidžia tuos milžiniškus pokyčius, vos per penkerius metus kardinaliai pakeitusius Lietuvą. Tikiu, kad šis liudijimas ne tik padės suvokti, kaip atgimė moderni, nepriklausoma Lietuvos valstybė, bet taip pat įkvėps kiekvieną žmogų, kaip ir kiekvieną tautą, drąsiai rinktis tiesos ir laisvės kelią!”

Legendinės dainos

Šventę vainikavo koncertinės įstaigos „Kauno Santaka“ atstovaujamas profesionalus džiazo orkestras „Kauno bigbendas“, vadovaujamas kompozitoriaus, dirigento Jievaro Jasinskio, bei gerai žinomas Lietuvos roko dainininkas Povilas Meškėla.

Koncerte buvo galima išgirsti legendines Stasio Povilaičio dainas: „Sudeginti tiltai“, „Pavasaris gimtinėje“, „Senelė“, „Aidi lopšinė“ ir daugelį kitų, taip pat  specialiai šiai šventei dedikuotą Gyčio Paškevičiaus kūrinį „Mano kraštas“.

„Sveikiname su nuostabia data – Baltijos kelio metinėmis“, –  nuo scenos kalbėjo roko pažiba P. Meškėla ir kartu su orkestru atliko paskutinį kūrinį „Švieski man vėl“.

Nuo įkūrimo pradžios beveik du dešimtmečius Kauno bigbendui vadovavęs legendinis Romualdas Grabštas suformavo stiprią, profesionalų ir universalų požiūrį į muziką puoselėjančią tradiciją, kuri Kauno bigbende ryški ir šiandien. J.Jasinskas kolektyvui vadovauja nuo 2018-ųjų. Nors pirmąjį Kauno bigbendo vedlį jis pažino tik iš kolegų pasakojimų, maestro buvimą šalia sako jaučiantis kiekvienoje repeticijoje.

J.Jasinskis džiaugiasi Kauno bigbendo viduje tvyrančia draugiška ir kūrybiška atmosfera, perduodama iš kartos į kartą, ir prasitaria, kad Kauno bigbendas labai pasiilgo koncertų. Tad per LRT Klasiką balandžio 30-ąją tiesiogiai transliuojamas Kauno bigbendo koncertas ne tik žymės solidžią orkestro sukaktį, bet ir suteiks galimybę orkestrui vėl susitikti su seniai išsiilgtu klausytoju.

Apie Kauno bigbendo gimtadienio koncerto programą, bigbendo dirigento funkcijas ir besikeičiančias kartas orkestre – pokalbis su kolektyvo vadovu.

Diriguoju tik per repeticijas, o koncertuose esu vienas iš bigbendo muzikantų. Mėgstame juokauti, kad mūsų dirigentas yra būgnininkas, nes jis palaiko reikiamą tempą.

– Balandžio 30-ąją per LRT Klasiką numatyta tiesioginė koncerto transliacija, kuria minėsite Kauno bigbendo 30-metį. Kuo bus ypatinga koncerto programa?

– Balandžio 30-ąją pasirinkome neatsitiktinai – šią dieną švenčiama Tarptautinė džiazo diena. Koncerte skambėsiančią muziką iliustruos muzikologės Laimos Slepkovaitės pasakojimai apie bigbendo atliekamus kūrinius. Visos kompozicijos yra mūsų pačių labai mėgstama repertuaro dalis, tačiau mums svarbu šiuo koncertu atspindėti ir džiazo stilių raidą. Tad į vieną valandą bandysime sutalpinti šimtmetį apimančią džiazo istoriją, nors tai bus nemažas iššūkis, nes bigbendinis džiazas per 100 metų sparčiai vystėsi ir gana stipriai keitėsi.

– Kauno bigbendas mini solidžią sukaktį. Ar koncerte atsispindės ne tik džiazo muzikos, bet ir Kauno bigbendo istoriškumas?

– Sudarydami programą labiau orientavomės į Kauno bigbendo universalumą nei istoriškumą, norėjome atskleisti visas orkestro spalvas. Žinoma, universalumas nėra išskirtinai Kauno bigbendo bruožas, nes visi bigbendai atlieka labai įvairų bigbendinio džiazo repertuarą. Bet šį kartą išsikėlėme tikslą įvairovę ir universalumą atskleisti viename koncerte.

– Kas yra bigbendinis džiazas? Dažnam klausytojui bigbendas asocijuojasi su svingo era.

– Svingas yra bigendo klasika, nes joje klestėjo bigbendo žanras. Svingą aš pats labai mėgstu, jį groti labai svarbu ir smagu. Tačiau nuo svingo eros praėjo labai daug laiko, bigbendo muzika nuo tada smarkiai evoliucionavo. Dabar bigbendas atlieka labai įvairią muziką, net eksperimentinę. Turbūt nėra tokio muzikos stiliaus, kurio bigbendo orkestras negalėtų groti. Tai ir bandysime atskleisti savo koncerte, nes ne kiekvienas džiazo mylėtojas yra įsigilinęs į bigbendo galimybes. Prisipažinsiu, ir aš pats apie bigbendą žinojau gana nedaug, tad nebuvau didelis jo gerbėjas. Tačiau, pradėjęs dirbti Kauno bigbende, pamėgau kompozicinius šio žanrus aspektus. Džiazas juk paremtas improvizacija, kurios yra ir bigbende. Tačiau čia yra septyniolika muzikantų, tad atlikimo specifika skirtinga – kūrinio struktūroje atsiranda naujų padalų, kartais net priartėjama prie akademinės muzikos, tad čia galiu atsiskleisti ne tik kaip muzikantas, bet ir kūrėjas. Aš mėgstu kurti muziką, gal net labiau, nei groti kaip solistas, tad bigbendo reiškinys man tikrai labai artimas.

– Kokios yra bigbendo dirigento užduotys? Iš jo tikimasi, kad ne tik diriguos, bet ir komponuos bei aranžuos?

– Nėra taisyklės, kad bigbendo vadovas būtinai turi kurti ar aranžuoti, dažnai taip susiklosto natūraliai. Aš tapau Kauno bigbendo dirigentu todėl, kad mėgstu aranžuoti. Bigbendo vadovas labai skiriasi nuo simfoninio ar kamerinio orkestro dirigento, kur dirigentas yra pats svarbiausias asmuo, visuomet orkestro priekyje. Bigbendo specifika dirigento nereikalauja, nes orkestras funkcionuoja ir be jo, tad dirigentas čia tiesiog dirba vadovaujamąjį darbą – repeticijose orkestrui padeda išgauti kuo tobulesnį skambesį. Aš diriguoju tik per repeticijas, o koncertuose esu vienas iš bigbendo muzikantų. Mėgstame juokauti, kad mūsų dirigentas yra būgnininkas, nes jis palaiko reikiamą tempą.

– Kauno bigbendo vardas figūruoja labai plačiuose kontekstuose. Grojate ne tik džiazą, bet ir klasiką, koncertuojate su populiariosios muzikos atlikėjais.

– Grojame viską. Džiazo repertuaras yra milžiniškas, bet mums dažnai tenka dalyvauti ir populiariosios muzikos projektuose, nes bigbendas turi ritmo grupę. Tačiau ir popmuziką mėgstame papuošti bigbendiškais elementais, kad skambėtų džiaziškiau. Apskritai, neįsivaizduoju, kokio stiliaus muzikos negalėtų groti bigbendas. Galbūt nepavyktų atlikti styginio kvarteto kūrinių, nes bigbende nėra styginių instrumentų. Bet vis tiek sugalvotumėme, kaip prisitaikyti. Man asmeniškai su bigbendu labiausiai patinka groti solistų iš užsienio atsivežtą repertuarą. Atmintin įsirėžė koncertas su pasaulinio garso pianistu Peteriu Beetsu, tąkart grojome Frédérico Chopino opusus, aranžuotus bigbendui. Nepakartojama patirtis buvo scenoje groti kartu su legendinės grupės "Yellowjackets" saksofonininku Bobu Mintzeriu – tai buvo vienas pirmųjų mano koncertų su Kauno bigbendu. Buvo net sunku patikėti, kad tai realu, tad tiesiog negaliu nepasidalyti šiais prisiminimais.

– Kauno bigbendas yra ne tik orkestras, bet ir Kauno džiazo kultūros simbolis. Kuo dar jis reikšmingas Kaunui ir Lietuvos muzikinei kultūrai?

– Manau, kad kiekvienam miestui yra labai svarbu turėti tokį džiazo orkestrą, nes pasaulinėje praktikoje bigbendas yra laikomas didele vertybe. Lyg ir natūralu, kad didesni miestai turi simfoninius orkestrus, o bigbendo orkestras turėtų būti traktuojamas lygiavertiškai. Kauno bigbendui šiemet sukanka 30 metų, tad vien jo egzistencija yra vertinga Kauno miesto tradicija, kuria reikia didžiuotis, gilinti ir skleisti kuo plačiau. Kauno bigbendas yra ir tam tikras laisvės simbolis, nes įsikūrė vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, su kuria atlaisvėjo ir Lietuvos džiazo kultūra ir raiška. Šis orkestras yra tik dvejais metais jaunesnis už mane! Man tai atrodo įspūdinga, labai džiaugiuosi galėdamas būti jo dalimi.

– Kauno bigbende kaip atlikėjas pradėjote dirbti prieš vienuolika metų, tad kartu su juo esate šiek tiek daugiau nei trečdalį orkestro gyvavimo laiko. Tikriausiai jau spėjote pajusti ir kartų kaitą?

– Vienuolika metų man, kaip muzikantui, yra labai daug. Kauno bigbendas buvo mano pirmas oficialus darbas, tad atrodo, kad jame groju jau visą amžinybę. Visus vienuolika metų orkestre mane lydi toks mistinis motyvas – niekuomet nebendravau su legendiniu Romualdu Grabštu, tačiau jaučiu, kad jis visuomet čia, šalia. Be istorijų apie jį nebūna nė vienos repeticijos, kažkas vis tiek bent žodeliu jį pamini. Šis dalykas niekuomet nesikeičia. Tačiau kartų kaita orkestre yra neišvengiama. Vis dėlto turime muzikantų, kurie Kauno bigbende groja nuo pat pirmos orkestro gyvavimo dienos. Įdomu pasiklausyti jų pasakojamų istorijų – kartais pasidalija ir pikantiškais faktais. Bet yra ir liūdnoji pusė. Orkestro amžius – solidus, tad kartais su jo nariais tenka atsisveikinti todėl, kad jie išeina iš gyvenimo. Kita vertus, Kauno bigbendas nuolat pasipildo jaunais muzikantais, kurie įneša svarų kūrybinį indėlį, tad džiaugiuosi, kad orkestre yra ir pastovumo, ir kaitos, nes tai sukuria dinamiką.

– Kartos Kauno bigbende ne tik keičiasi, bet ir susitinka.

– Tikrai taip. Kauno bigbende aš esu vienas jauniausių narių, vadovauju už save vyresniems. Tačiau sprendimus dažniausiai priimame visi, nes man svarbu patirties ir įkvėpimo semtis iš žmonių, turinčių gerokai didesnę patirtį nei aš. Tuomet gimsta gražių dalykų. Tikrai nepameluosiu sakydamas, kad atmosfera Kauno bigbende yra labai draugiška ir smagi. Visi vieni iš kitų mokosi, ir smagu, kad ne vien jaunesni – iš vyresnių, ir tai labai įdomu.

– Kol leido galimybės, su Kauno bigbendu daug keliavote. Kokių patirčių parsivežėte iš koncertinių kelionių? Ar bigbendo reiškinys užsienio kontekstuose populiarus?

– Pasaulyje bigbendų kultūra tikrai labai smarkiai išvystyta – yra ir nacionaliniai, ir miestų bigbendai, jų yra daug ir visur. Kai Šiauliuose vyskta bigbendų festivalis, orkestrų atvažiuoja tiek daug, kad net sunku suprasti, iš kur jų tiek randasi. O kelionės dabar – labai skaudus klausimas. Nėra galimybių koncertuoti apskritai, apie koncertines išvykas nėra ką nė kalbėti. Kita vertus, koncertinių kelionių nebūdavo tiek jau daug ir iki pandemijos, nes veiklos netrūksta ir Lietuvoje. Tačiau iš kitų bigbendo narių pasakojimų žinau, kad kai kurios išvykos buvo tikrai įsimintinos. Įspūdį visiems paliko kelionė į Suomiją, kur Kauno bigbendas grojo su kompozitoriumi Jukka Linkola. Jo kompoziciją grosime ir balandžio 30-osios koncerte – įtraukėme jį į glaustą džiazo istoriją, nes džiazo kontekstuose ši figūra labai svarbi. Kadangi pats tame koncerte nedalyvavau, galiu tik įsivaizduoti, kokia nuostabi muzikinė patirtis tai buvo mano kolegoms.

– Prasidėjus pandemijai buvo apribotos ne tik koncertinės kelionės, bet ir visa koncertinė veikla. Kaip prisitaikote prie situacijos?

– Apribota koncertinė veikla mums reiškia didelį pokytį. Su džiaugsmu prisimename vasarą, kai situacija buvo šiek tiek atlaisvėjusi. Pamenu – koncertavome ir buvome labai laimingi, nes nesitikėjome, kad 2020-aisiais dar teks išeiti į sceną. Bet tikrai nereikia vien liūdėti. Kai kultūros renginiai vėl buvo atšaukti, ėmėme koncentruotis į įrašus, nes tai labai geras būdas tobulėti ir praktikuotis, o kartu ir palikimas ateities kartoms. Šiuo metu planuojame džiazo albumą, kuriame skambės lietuvių kompozitorių kūriniai. Šis projektas vertas dėmesio, nes pagrindinis jo tikslas – skatinti ir puoselėti Lietuvos kompozitorių kūrybą bigbendui, kuri šiandienos kontekstuose nėra gausi. Kaip pagrindinę albumo kryptį pasirinkome Lietuvos saksofonininkus, nes jų labai daug, tad suteiksime jiems erdvę atsiskleisti ir kaip muzikantams, ir kaip kūrėjams. Dabar labai laukiame koncerto tiesioginiame LRT Klasikos eteryje. Nors studijoje nebus nė vieno žiūrovo, publika mus girdės tiesiogiai, tad mums šių dienų kontekste tai prilygs visaverčiam koncertui.

Pandemijos akivaizdoje veiklą tenka keisti ir ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie situacijos, bet viskas įmanoma, tad stengiamės gyvuoti visavertiškai. Laukiame ir savo tikrojo 30-mečio – Kauno bigbendo įkūrimo data laikoma gruodžio 19-oji, tad turime vilties, kad pavyks suorganizuoti didelę paminėjimo šventę. Su koncertinės įstaigos "Kauno santaka" vadovu Vaidu Andriuškevičiumi tikimės, kad per savo gimtadienį klausytojus pakviesime į naujos kompaktinės plokštelės "Jazz Up" sutiktuves. Kiti metai bus labai svarbūs, nes Kaunas taps Europos kultūros sostine, numatoma daug renginių. Ateitis – daug žadanti, tad tikimės, kad viskas bus gerai ir jos labai laukiame.

Kompozitorius, kurio šimtmetį šiemet mini viso pasaulio muzikos bendruomenė, ypatingai jautė intymumo ir vulkaninių žmogaus emocijų dinamiką, todėl jo tango melodijų vingiuose ir ritmuose balti-juodi klavišai susipina į neatskiriamus gyvenimo ir teatro pasažus.

Simboliška – premjerą įprasmina kompozitoriaus A. Piazzollos tango operos María de Buenos Aires daina Yo soy Maria, kurią atlieka taip pat... Marija – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Marija Arutiunova (sopranas). „Esu Marija“ – dainuoja A. Piazzollos tango herojė akompanuojant Kauno bigbendui (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis, aranžuotės autorius), šiemet mininčiam 30 – uosius savo kūrybinės veiklos metus, besiblaškanti tarp šviesos ir tamsos šešėlių, o šiapus – klaidžiojanti tarp penkių Kauno teatrų, vis bandydama galiojančio karantino metu juos atverti muzikiniais raktais.

Nestokojantys inovatyvių meninių idėjų entuziastai, Kauno bigbendo muzikantai, jau metus trunkančiu pandeminiu režimu, savo klausytojus išradingais būdais džiugina virtualioje erdvėje ir juokauja, kad šiuo metu pasaulyje susiklosčiusi situacija – tarsi užsitęsęs spektaklis ar kaukių balius, kuriuose kuriame savo pagrindinius vaidmenis ir žinoma – naudojame ne vieną, o kelias kaukes...

Teatro dienai tokią puotą paruošė Kauno bigbendas kartu su Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste M. Arutiunova, šio teatro baleto šokėjais Justina Bervingiene ir Gintaru Visockiu, kuriuos į vieną dainos spektaklį teatrališkai sujungė gausi koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ ir menininkų kūrybinė komanda.

„Teatras daugeliui mums lyg namai, o namai – tarsi teatras. Teatras mums užduoda klausimus, o kartais – pakužda ir atsakymus į juos... Užvėrę teatro duris net nejaučiame kaip vieną-kitą personažą perkeliame į namus, darbus, gatves ar pačias netikėčiausias vietas. Ir nors karantininės kaukės gali paslėpti ar pridengti mūsų kuriamus personažus – balsas, akys ir kūno kalba iškalbingai pasakoja apie mus. Mūsų įstaigos ir visų jos kolektyvų vardu dėkoju prie šios idėjos prisidėjusiems – Kauno miesto kameriniam, Kauno valstybiniam muzikiniam ir visiems Kauno teatrams, Kauno kultūros centrui, režisieriui Andriui Žiurauskui, sveikinu teatralus ir linkiu gyvų susitikimų su publika, sodrių įvykiais ir asmeninėmis savybėmis vaidmenų. Kad jūsų herojus, patyręs iššūkius ir išbandymus išgyventų ir mums liktų įsimintinas ilgam... savo siekiais, poelgiais, istorija. Su teatro diena, mieli bičiuliai!“ – sako šio sveikinimo – sumanymo iniciatorius, KĮ „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius.

Kiekvienais metais kovo 27 dieną kartu su pavasario vėju įsiveržia ir gaivališkas teatro vėjas. Tarptautinė teatro diena tampa trumpu mūsų gyvenimų atspindžiu. Tapo įprasta, kad teatro dieną rampos nušviečia scenas ir sveikiname, sveikiname.

Pirmiausia – teatro bendruomenę, paskui – vieni kitus, dalindamiesi išgyventais savo asmeniniais komedijų, dramų ar farsų epizodais. Ir nors kaip ir praeitais metais šiandieną rampų šviesos priblėsusios, ieškome teatro, nes beprotiškai jo pasiilgome. Sakoma, kas ieško – tas randa naujus kelius, sprendimus ar šiuo atveju – scenas, nes kiekvieną dieną esame savo gyvenimo įvykių scenoje, kurioje sukasi ryškūs pagrindiniai ir charakteringi arba vos pastebimi epizodiniai personažai.