Lina Krėpštaitė, Indrė Andruškevičiūtė ir Asta Krištaponienė sako nuo pat pirmųjų trio egzistavimo metų nusprendusios greta puikiai visiems žinomų tokio formato kolektyvams skirtų kūrinių ieškoti naujo repertuaro. Tam reikia perklausyti daugybę įrašų, ieškoti informacijos įvairiuose fonduose, archyvuose. Nors šiandien didelė dalis informacijos yra pasiekiama skaitmeniniuose archyvuose, anaiptol ne visų kūrinių natos būna lengvai pasiekiamos ir prieinamos. Pvz., koncerte skambėsiančio švedų kompozitoriaus Gunnaro de Frumerie kūrinių natas kaunietės gavo iš jo kūrybą populiarinančios draugijos.

„Nuolat bendradarbiaujame su Lietuvos ir kitų šalių kompozitoriais – itin džiugu pasidalyti, kad esame sulaukę ne vieno mums dedikuoto arba mūsų prašymu aranžuoto kūrinio. Tokia ir šviesaus atminimo kompozitoriaus Vidmanto Bartulio pjesės „A solas“ atsiradimo istorija, kurią būtinai papasakosime koncerto klausytojams“, – intriguoja muzikantės.

Koncerto anonso žodžiai, kad muzikos pasaulis yra tarsi beribis vandenynas, kuriame kiekvieną kartą panirus gali atrasti naują lobį, anot trio narių, yra teisingi įvairiomis prasmėmis. „Nesibaigiantys muzikiniai ieškojimai laukia kiekvieno, pasirinkusio profesionalaus muziko kelią. Niekada tas pats kūrinys, net ir atliekamas to paties atlikėjo, neskambės taip pat, o kiekvieną kartą išgirdus iki skausmo pažįstamą melodiją ji gali sukelti visiškai skirtingus jausmus ir emocijas. Tikriausiai būtent čia ir yra didžioji muzikos galia“, – sako muzikantės.

Jau tryliktąjį sezoną skaičiuosiantis trio aktyviai koncertuoja įvairiose Kauno miesto ir regiono salėse, daug dėmesio skiria edukacijai. „Kiekvienas atlikėjas yra atsakingas už tai, kiek ir kokios publikos mes matysime koncertuose ateityje. Būtent edukacinės programos yra puiki galimybė pažinti būsimuosius klausytojus, užmegzti su jais ryšį ir pasėti meilės muzikai grūdą. Pasaulis keičiasi, todėl turime ieškoti naujų kelių, kaip tą grūdelį auginti ir puoselėti. Mėgstame koncertuose pačios pristatyti atliekamus kūrinius, nes tai irgi yra puikus būdas sukurti šiltą ir betarpišką atmosferą, kurioje klausytojas linkęs labiau atverti muzikai savo širdį. Kartais raktu į kūrinį gali tapti vienas žodis, bet labai svarbu, kad jis neliktų tik natose ar atlikėjo galvoje“, – sako muzikantės.

Šį rudenį trio žada ne vien pasidalyti savo kūrybiniais atradimais su auditorija. Spalio 15 d. kartu su Kauno valstybiniu choru ir solistais kolektyvas atliks kompozitoriaus Christos’o Hatzio kantatą „Černobylis – pelynas“, lapkričio 19 d. su baritonu Giedriumi Prunskumi pakvies į kompozitorės Zitos Bružaitės autorinį koncertą, o gruodžio 8 d. pasidalys naujausiu atradimu – su Kauno miesto simfoniniu orkestru diriguojant Robertui Šervenikui pirmą kartą Europoje atliks kompozitoriaus Kenji Buncho „Hardware“ koncertą fortepijoniniam trio ir orkestrui.

Kas? Kauno fortepijoninio trio koncertas „Ieškojimai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Spalio 2 d. 18 val.

Šio koncerto programoje – menininkų, kurių gimimo šimtmečiai minimi šiemet, kūryba: Astoro Piazzollos muzika, Vytauto Mačernio eilės bei kompozitorės Zitos Bružaitės dainos, sukurtos šio poeto tekstais.

„Šarnelė – atokus Žemaitijos kaimas ir aistringuoju tango alsuojanti Arentinos sostinė – Buenos Airės. Egzistencialistines problemas analizuojanti poezija ir gyvenimo būtį apdainuojantis nostalgiškas šokis. Kas gali sieti šias, regis, viena kitai priešingas, tarpusavyje kontrastuojančias temas“, – klausimą užduoda koncerto rengėjai. Ir tuoj pat patikina, kad atsakymą klausytojai išgirs Kauno fortepijoninio trio (Lina Krėpštaitė, fortepijonas, Indrė Andruškevičiūtė, smuikas ir Asta Krištaponienė, violončelė) bei solisto baritono Giedriaus Prunskaus parengtoje programoje „Poeto tango ir gyvenimas“. Sąsajų liniją tarp naujojo tango ir lyriškosios poezijos brėšiantys atlikėjai atskleis, kad tarp Šarnelės ir Buenos Airių daug bendro.

ELTA primena, kad 2021-uosius Seimas yra paskelbęs poeto Vytauto Mačernio metais.

Jis gimė 1921 metų birželį Šarnelėje (Telšių apskr.), mirė 1944 spalio 7-ąją Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Sedos progimnazijoje bei Telšių gimnazijoje, kur pradėjo kurti eiles. Paskui Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą, dalyvavo jaunųjų literatų veikloje. 1940-aisiais V. Mačernis perėjo į Vilniaus universitetą, kur netruko pasirinkti filosofijos studijas, tačiau lankė ir lituanistikos paskaitas, kurias skaitė Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis Putinas, Balys Sruoga.

1943-iaisiais uždarius universitetą, V. Mačernis sugrįžo į gimtinę, – mokėsi prancūzų kalbos, vertė Oskaro Milašiaus kūrinius, svajojo studijuoti Sorbonoje, Prancūzijoje. Tuo metu jis jau mokėjo 8 kalbas, rengėsi išmokti ir dar daugiau jų. Deja, 1944 metų spalio 7-ąją jo gyvenimo siūlas nutrūko. Atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra pataikė vežimu važiuojančiam V. Mačerniui į galvą. Artimieji mirusį jauną poetą palaidojo vaikystėje jo su senele dažnai lankytoje vietoje – Šarnelėje, kalnelyje tarp aukštų medžių.

Jautrios sielos poetas V. Mačernis gyveno ieškodamas žmogaus gyvenimo prasmės. Pirmasis jo eilėraštis buvo išspausdintas 1936 m, paskutinysis – 1944-ųjų spalį. Vienintelis ciklas, kurį poetas spėjo pabaigti, – „Vizijos“ (1939 – 1942). Sukūrė ir daugiau nei 80 sonetų „Metų“ ciklui, 14 giesmių ( „dainų apie save“), novelių. Išvertė nemažai kūrinių iš užsienio kalbų, parašė filosofinės poemos „Apnuoginta širdis“ pradžią. Pirmosios pokario metais jo knygos buvo išleistos Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o sovietų okupuotoje Lietuvoje – tik 1970-aisiais.

Astoras Piazzolla gimė 1921 metų kovą, mirė 1992-ųjų liepos 4-ąją Buenos Airėse, Argentinoje. Labiausiais pasaulyje jis žinomas kaip tango kompozitorius, bandonijos virtuozas, netgi vadinamas tango muzikos revoliucionieriumi, „naujojo tango“ kūrėju, sujungusiu su tango džiazo klasikos elementus.

Vaikystėje gyveno Niujorke, tad čia užsimezgusi pažintis su džiazo muzika turėjo įtakos ir jo kūrybai. Gerokai anksčiau nei buvo pramintas „El Gran Ástor“, mokėti groti akordeonu, taip pat fortepijonu (pas Sergejų Rachmaninovą). Susipažino su Argentinos legendiniu tango muzikos atlikėju Carlosu Gardeliu, pakvietusiu Astorą vaidinti kine. Mokėsi ir Prancūzijoje.

Per ilgametę karjerą šimtus kartų koncertavo su įvairiais orkestrais ir savo šalyje susilaukė ypatingos pripažinimo. Ir nors A. Piazzolla savo kūrybinės karjeros pradžioje grojo tradicinį tango, vis labiau linko prie to, kad tango skirtas ne šokiui, o klausymui. Jis daug koncertavo Lotynų Amerikos, JAV, Europos šalyse, kurį laiką dirbo Buenos Airių Kolono teatre. Vien per paskutinį gyvenimo dešimtmetį sukūrė daugiau nei 300 tango, taip pat nemažai muzikos kūrinių spektakliams, per 50 melodijų kino filmams. 1992-aisiais Piazzollos kūrinys „Oblivion“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui kaip geriausia instrumentinė kompozicija.

Kolektyvas aktyvus Kauno miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalyvis, savo veikla pelnęs nuoširdžias publikos simpatijas, o už muzikinę raišką pelnęs apdovanojimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, dalyvavęs muzikos festivaliuose, koncertavęs įvairiose pasaulio šalyse.

"Santakos" pokalbis su A.Krištaponiene (A.K., L.Krėpštaite (L.K.) ir I.Andruškevičiūte (I.A.) – apie muzikavimą atskirai ir drauge, trijulę siejančius kūrybinius saitus, ir, žinoma, jubiliejinį koncertą.

– Kokie buvo pirmieji dešimt ansamblio metų?

I.A.: Dešimtmetis pralėkė žaibiškai, tik vartant natų krūvas ar klausant trio įrašus pradedi matyti, kiek daug visko padaryta.

L.K.: Iš tiesų dešimt metų ansambliui jau yra tikrai daug, per juos surengėme daugiau kaip 200 koncertų. Vis juokaujame, kad trio mums yra tarsi hobis ar užklasinė veikla – visos turime kitus darbus, ir ne po vieną. Tačiau būtent grojant Kauno fortepijoninio trio sudėtyje galime įgyvendinti įvairiausius savo kūrybinius sumanymus, netikėčiausias idėjas ir nuolat plėsti savo, kaip profesionalių muzikių, ribas. Visada siekiame maksimalios atlikimo kokybės, o kartu ieškome galimybių, kaip klasikinę muziką pateikti mažiau akademiškai ir netradiciškai, sudominti ne tik patyrusį, bet ir naują klausytoją.

– Trys skirtingos atlikėjos – tikriausiai ir trys skirtingos nuomonės? Ar dažnai kyla nesutarimų ir ginčų?

A.K.: Per dešimt metų, kaip ir šeimoje, nuomonės kartais nesutampa, bet išmoksti klausyti ir įsiklausyti. Juk nebūtų įdomu, jei nebūtume skirtingos.

I.A.: Mažame kolektyve labai svarbus tarpusavio ryšys, ne tik muzikinis ar idėjinis, bet ir žmogiškas. To išmokau dirbdama Kauno kvartete. Supratau, kad kiekvienas turi likti ištikimas savo vidiniam girdėjimui, bet ir susitarti su kolegomis. Visos mes labai skirtingos, bet muziką girdime labai panašiai, ir tai mus jungia į skambantį vienetą.

Labiausiai dėl visko ginčytis mėgstu aš... Visada noriu pasiekti kuo geresnį rezultatą, išgirsti tobulą skambesį, bet Asta primena, kad svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti. Ir tai tiesa.

Bendrystė: prieš dešimtmetį į trio susibūrusios muzikės ir šiandien nestokoja entuziazmo kartu dirbti bei kurti naujus kamerinę muziką populiarinančius projektus. / S. Baturos nuotr.

– Kas įkvepia ir motyvuoja eiti toliau?

I.A.: Didžiausia motyvacija yra justi, kad salėje sėdi žmonės, kuriems reikalinga muzika, kurie nuolat sugrįžta į koncertų sales.

A.K.: Įkvepia pati muzika, nes tai yra gėris, sveikata, darbas ir malonumas, be jos būtų liūdna...

L.K.: Be visko, ką paminėjo kolegės, labai įkvepia mūsų kelyje sutinkami žmonės. Dėkoju likimui, kad turėjome galimybių susitikti scenoje su nuostabiais atlikėjais – Asta Krikščiūnaite, Rita Novikaite, Edgaru Montvidu, aktoriais Remigijumi Endriukaičiu, Dainiumi Svobonu, Kauno styginių kvartetu, vokaliniu ansambliu "Acusto", Kauno simfoniniu orkestru, Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, dirigentais Modestu Barkausku, Karoliu Variakoju, Robertu Šerveniku ir dar daugeliu kitų. Išskirtinė draugystė mus sieja su baritonu Giedriumi Prunskumi, su kuriuo grojome pirmajame savo koncerte ir vėl susitiksime scenoje dešimtojo gimtadienio proga. Kiekvienas šių muzikų įkvepia, motyvuoja, skatina kurti, groti, svajoti.

– Kaip formuojasi ansamblio repertuaras ir koks jis yra dabar?

I.A.: Mes visada norime publikai paruošti kažką naujo, įdomaus ir negirdėto. Šiuo klausimu puikiai darbuojasi Lina – jai sekasi atrasti būtent tai, kas mums visoms patinka. Tokius kūrinius būna lengva ruošti ir smagu groti.

L.K.: Nuo pirmųjų metų mes turėjome viziją, kad greta pasaulinės fortepijoninio trio žanro klasikos norime groti Lietuvoje dar neskambėjusius kūrinius, ieškoti naujo ir nedažnai atliekamo repertuaro. Labai džiugu, kad su mūsų kolektyvu labai geranoriškai bendradarbiauja tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių kompozitoriai, patiki mums savo kūrinių premjeras, sutinka specialiai mums aranžuoti ar pritaikyti savo kūrinius.

Svarbiausia mūsų misija – pačioms patirti muzikavimo džiaugsmą ir publikai leisti pasimėgauti.

A.K.: Dar viena labai svarbi mūsų veiklos sritis – edukaciniai projektai. Pirmasis toks pabandymas buvo šviesaus atminimo Vidmanto Bartulio sumanytas ir sukurtas muzikinis spektaklis "Dieviškoji garsų skrynia". Kokia tai buvo neįkainojama patirtis ir kaip nelengva buvo perlipti rimtų klasikinės muzikos atlikėjų įvaizdį! O kartu suvokėme, kad paruošti gerą edukacinę programą yra kartais net sunkiau, nei sugroti klasikinės formos koncertą, ir šioje srityje savo galimybių ribas turi nustumti toli toli... Bet nepaprastai džiugu, kad pavyksta vaikus sudominti klasikine muzika, o mūsų atliekamos edukacinės programos patinka ne tik įvairaus amžiaus vaikams, bet ir jų tėveliams.

– Kaip Kauno fortepijoninis trio išgyveno pandeminius metus?

I.A.: Pandemija sustabdė ir privertė pagalvoti ne tik muzikantus. Pirmą savaitę užsidarę ilsėjomės, bet visi supratome, kad menai be žiūrovų ir pasirodymų sunkiai išgyvens. Bandėme prisitaikyti, transliuoti tiesiogiai, groti tuščiai salei ir tai labai padėjo, neleido užsisėdėti. Tai buvo dar viena patirtis.

A.K.: Pandemija dar labiau padėjo suvokti, kad tai, ką darome, yra svarbu ir mums visoms, ir klausytojams, kurie net ir per nuotolį klausėsi koncertų.

L.K.: Kauno fortepijoninis trio, būdamas vienas mažiausių žmonių skaičiumi Kauno kolektyvų, net ir pandemijos metu galėjo tęsti savo darbus. Tikrai nelengva buvo koncertuoti tuščiose salėse, bet tai vis dėlto buvo tam tikra galimybė nesustoti. Įvertinome, kokia svarbi yra visų mūsų bendrystė – tiek tarp atlikėjų, tiek santykyje tarp atlikėjų ir publikos. Labai tikiuosi, kad greta visų pandemijos iššūkių ir negandų šį suvokimą galime laikyti dovana.

– Kokie ansamblio ateities planai ir vizijos?

I.A.: Planų turime daug ir įvairių. Kartais vos spėjame suktis, o jei norime paruošti naujų kūrinių, pasiliekame ramesnį laiką darbui. Stengiamės dirbti tokiu tempu, kokiu pradėjome prieš dešimt metų.

L.K.: Tikimės, kad pandemija nesutrukdys įgyvendinti planų, kuriuos turime paruošę dešimtajam Kauno fortepijoninio trio sezonui. Jau spalio 9 d. kviečiame klausytojus į koncertą Kauno filharmonijoje "Poeto tango ir gyvenimas", spalio pabaigoje nekantriai laukiame susitikimo su viena ryškiausių šių dienų lietuvių kompozitorių Zita Bružaite ir jos muzika, džiaugiamės, kad kartu groti savo jubiliejiniame koncerte mus pakvietė Kauno styginių kvartetas. Pavasarį tikimės klausytojams pristatyti Lietuvoje dar neskambėjusius Kanados ir Australijos kompozitorių kūrinius, o vasarą turėtų įvykti dėl pandemijos nukeltos gastrolės Vokietijoje, Šveicarijoje bei Norvegijoje.

A.K.: Svarbiausia, kad jau dešimt metų esame kartu, mėgaujamės tuo, ką darome, ir norime dalytis savo meile muzikai su klausytojais. Tai ir yra tiek šios dienos, tiek ateities variklis.

Kas? Koncertas "POETO TANGO IR GYVENIMAS".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 9 d. 17 val.

Dėl šios pažinties jau trejus metus mūsų šalyje kariliono ir vargonų muzikos koncertų groti atvyksta garsiausi Nyderlandų atlikėjai – Auke de Boeris, Bauke Reitsma, Gijsbertas Kokas, Christiaanas Winteris, o šiais metais surengtas ir atsakomasis vizitas – Nyderlandų klausytojai išskirtiniu dėmesiu apdovanojo Kauno fortepijoninį trio.

Per savo itin įdomiais vingiais vingiuojantį gyvenimą J.J.Visserį tarsi mūsų M.K.Čiurlionį nuolat lydėjo dvi lygiagretės – muzika ir dailė. Vaikystėje ketinęs tapti pianistu, būdamas 16 metų jis surengė pirmąją parodą, tačiau iš stojamųjų egzaminų Amsterdamo muzikos akademijoje jis pabėgo tiesiai pas Dailės akademijos direktorių, vėliau jau pats dėstydamas dailės studentams ėmė kurti muziką mechaninėms dėžutėms, varpams, kurti dramas, versti poeziją iš senosios anglų kalbos į šiuolaikinę, o greta visų kitų užsiėmimų nuolat kūrė ir leido knygas. Neatsitiktinai naujausias menininko, visų vadinamo tiesiog Joopu, projektas – unikali muzikos įrašų, aranžuočių karilionui, grafikos darbų bei litografijų knyga, kurią jis vadina "Čiurlionio projektu".

Knygos atsiradimą inspiravo Joopo kelionės po Lietuvą, įspūdžiai M.K.Čiurlionio muziejuje. Trejų metų bendradarbiavimo su Pažaislio muzikos festivaliu rezultatas – visas pluoštas lietuvių liaudies dainų, Joopo pritaikytų karilionui, ir kurias kartu su M.K.Čiurlionio muzika varpais nuolat atleka Nyderlandų karilionieriai.

Simboliška, kad "Čiurlionio projekto" knyga pristatyta Nyderlandų žiūrovams Kauno fortepijoninio trio koncertų Barne, Almerėje ir Dokiume metu. Knyga ir koncertu Barne džiaugėsi ir Lietuvos ambasadorius Nyderlanduose Vidmantas Purlys.

Nyderlanduose dar kartą supratome, kad intuicija mūsų neapgauna – visada grojame kūrinius, kurie mus pačias jaudina, tada nelieka abejingų ir salėje.

Koncertai, kurių metu Kauno fortepijoninis trio atliko Edwardo Griego, Arno Babajaniano, Giedriaus Kuprevičiaus, Eduardo Balsio, Vidmano Bartulio ir kitų kompozitorių kūrinius, sulaukė itin daug gerų atsiliepimų iš klausytojų bei muzikos kritikų. Po pastarojo koncerto Dokiume, Leuvardeno miesto (beje, šiemet esančio vienu Europos kultūros sostinių) laikraštis rašė: "mes girdėjome tris puikius muzikantus, kalbančius kartu", "puiki komanda", "gražios muzikinės detalės ir aukšta garsinio balanso kokybė".

"Tai buvo fantastiškos gastrolės", – įspūdžiais dalijosi Kauno fortepijoninio trio narės pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Andruškevičiūtė ir violončelininkė Asta Krištaponienė.

Kartu jau septintus metus grojančios atlikėjos sako, kad šie koncertai Nyderlanduose joms – pats aukščiausias įvertinimas.

"Pajutome, kad emocijos ir informacija, kurią norime perduoti publikai, juos tikrai pasiekia. Ruošiantis koncertams visada neramu, ar gerai pasirinkta programa, bet Nyderlanduose dar kartą supratome, kad intuicija mūsų neapgauna – visada grojame kūrinius, kurie mus pačias jaudina, tada nelieka abejingų ir salėje. Po koncertų sulaukėme itin daug dėmesio iš klausytojų, kurie ateidavo padėkoti sujaudinti iki ašarų, prašė autografų, mūsų įrašų ir klausė, kada vėl atvyksime pas juos koncertuoti. Beprotiškai mylime ir džiaugiamės tuo, ką darome, o kai sulaukiame ir tokio publikos atsako – dar kartą įsitikiname, kad suradome savo kelią", – sako trio narės.

Kauno fortepijoninio trio planai siekia jau 2019 m. žiemą, naujas programas repetuojančios muzikės šypsosi: planų ir idėjų tikrai netrūksta.

"Mūsų klausytojai jau žino, kad nuolat ieškome ir eksperimentuojame, kuriame ir naujas edukacines programas mažiesiems klausytojams. Nedalyvaujame politikoje, negalime daryti įtakos valdžios sprendimams, spręsti globalių pasaulio problemų, bet esame tikros, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo, jei daro viską su meile, dėmesiu ir atsakomybe", – sako atlikėjos, kiekviename savo koncerte pasidalijančios savo meile muzikai.