– Švęsdamas garbingą sukaktį kompozitorius turi didžiulį pasirinkimą iš gausybės savo kūrinių išskirti tuos, kurie skambės jubiliejiniame koncerte. Kokios priežastys lėmė, kad Kauno filharmonijoje skambės simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ ir oratorija „Katakombų mišios“?

– Šių kūrinių pasirinkimas – labai logiškas, turint omenyje dabartinius laikus ir pasaulį, kuriame gyvename. Simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ įkvėpta Terry Pratchetto apysakų serijos, kurią autorius taip ir pavadino – „Plokščiasis pasaulis“ (Discworld). Tai – daugiaplanė, gausybę poteksčių turinti literatūra. Neabejoju, kad be šio rašytojo darbų nebūtų gimusi knygų apie Harį Poterį serija, tęsianti savitos britų literatūros stilių. Plokščio pasaulio įvaizdis man atrodo labai svarbus būtent dabar, žvelgiant į situaciją, besitęsiančią ne vienus metus. Regis, gyvename ant apvalios žemės, bet plokštumo laipsnis yra toks didelis, kad verta susirūpinti. Manau, vieniems klausytojams tai bus pramogėlė, muzika kaip pasaka, tam tikra legenda. Kitiems, giliau žvelgiantiems į metaforas, tai gali tapti svarbia žinia. Tikiuosi, kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru įtaigiai ją perteiksime.

Tai – didelės apimties kūrinys, jį sudaro daug dalių. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrinys turės šiokią tokią vizualizaciją, kurią sukūrė puiki dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ne, tai jokiu būdu nebus maskaradas, karnavalas ar netgi teatras, greičiau kuklios priemonės, kurias puikiai valdo tikra teatro dailininkė. Jos sustiprins kai kuriuos kūrinio niuansus, įvaizdžius.

Tai – jau antrasis šio kūrinio atlikimas. Pirmą kartą simfonija nuskambėjo prieš penkerius metus, ją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Modestas Pitrėnas. Naują interpretaciją atliks kauniečių orkestras ir geras mano bičiulis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis puikiai pažįsta mano kūrybą. Ko vertas vien baleto „Čiurlionis“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutiniškas gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje.

– Šios simfonijos pavadinimas yra „Iš plokščiojo pasaulio, arba Skrybėlė, pilna muzikos“. Kuo čia dėtas prašmatnus galvos apdangalas?

– Viena iš T. Pratchetto knygų vadinasi „Skrybėlė, pilna dangaus“ (A Hat full of Sky). Mano kūrinyje dangumi tampa muzika, garsai. Tai viena iš daugelio aliuzijų ir įvaizdžių, paslėptų dalykų, kurie ne iš karto visiems akivaizdžiai pateikiami. Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų. Trumpiau tariant, kviečiu mąstyti ne plokščiai.

– Žinau, kad mėgstate pokštauti ir žvelgti į esamus dalykus kitu kampu. Kas paskatino koncertui pasirinkti „Katakombų mišias“? Juk tai tikrai ne muzikinis pokštas.

– Tai – mūsų tikėjimo, giluminių moralinių galių, mūsų pasirinkimų, pagaliau – mūsų klaidžiojimų klausimas. Juk pirmieji krikščionys katakombose klaidžiojo, ieškojo, slapstėsi, tvirtino tikėjimo ir dvasines galias. Vargu ar pavyktų tai padaryti paviršiuje, tame plokščiajame pasaulyje. O katakombose, saugioje erdvėje, susirinko bendraminčiai, turintys bendrą idėją. Tie žmonės labai skirtingi: skirtingais veidais, odos spalva, kalba... Bet juos suvienijo idėja, metafizinis tikėjimas. Šis kūrinys visų pirma kelia klausimą man pačiam: kas aš esu šiame pasaulyje, kaip aš jame gyvenu, kokios mano nuostatos, kokia pozicija? Tuos pačius klausimus užduodu ir klausytojams.

„Katakombų mišios“ sukurtos jau senokai – paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Kūriau jas Pažaislio muzikos festivalio užsakymu, nes Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta ir tuometis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis pasiūlė man surengti autorinį koncertą. Koncertas vyko Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, greta Kauno valstybinio choro grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas šviesios atminties Sauliaus Sondeckio. Mišios buvo sukurtos chorui ir nedideliam instrumentiniam ansambliui, o sudėtį lėmė elementari priežastis – didesniam atlikėjų skaičiui bažnyčioje tiesiog neužteko vietos.

Dabartiniam, jubiliejiniam koncertui nusprendžiau kūrinį atnaujinti, suteikti jam daugiau jėgos, todėl sukūriau naują versiją chorui ir simfoniniam orkestrui. Choras čia griežia pirmuoju smuiku. Labai džiaugiuosi, kad kūrinį atliks būtent šis kolektyvas – Kauno valstybinis choras. Jis, ko gero, yra atlikęs visus mano chorinės muzikos kūrinius. Žinoma, ne tik mano, o ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinius. Tai – P. Bingelio nuopelnas, juk jo pagrindinė nuostata buvo tokia: „Šis choras visų pirma skirtas lietuvių chorinei muzikai.“ Mano manymu, tai labai teisinga. Juk jeigu jau turime nacionalinį orkestrą, tai jis turėtų groti visus nacionalinius kūrinius, kad ir kokie jie būtų. Tame slypi augimas, progresas ir visai nesvarbu, ar kolektyvui tai patinka, ar nepatinka.

Negalima vien laukti genialaus kūrinio iš vieno ar kito kompozitoriaus. Jo gali ir nesulaukti. Nacionalinės muzikos atlikimo praktika itin populiari skandinavų šalyse, tai atsispindi jų muzikinėje kultūroje. Mes taip pat judame šia linkme, bet dar kol kas atsargiai. Mano nuomone, naujos koncertų salės turėtų būti atidaromos skambant nacionaliniams opusams. Na, o grįždamas prie „Katakombų mišių“, galiu drąsiai pasakyti, kad šis kūrinys taps tam tikru plokščiojo pasaulio įgilinimu. Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutinis gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje. Tai lemia būtent giluminio mąstymo stygius. Tikiuosi, kad šis koncertas bent kažką privers susimąstyti.

– Koncertas baigsis „Katakombų mišiomis“, tad gali nutikti taip, kad paskutinis žodis, nuskambėsiantis koncerte, bus „Amen“...

– Tas žodelis nuskambės kažkam kitam. Nieko nenoriu įvardyti, bet išties yra nemažai tokių, kuriems norėtųsi ištarti „Amen“. Ir tam, ko gero, reikėtų ne „Katakombų mišių“, o kitokių, gedulingų mišių. Bet nepraraskime optimizmo, juolab kad „Katakombų mišios“ tikrai nėra gedulingos. Tai nėra koks „Rekviem“ ar bandymas įamžinti save, sukuriant sau muzikinį paminklą. Nebijau to sakyti ir nuolatos kartoju: aš esu vietinės reikšmės kompozitorius. Ir tai man labai patinka. Mano pavyzdys – Juozas Naujalis. Jis išties buvo vietinės reikšmės kompozitorius, kurį vargu ar kas žino toliau nei siena su Lenkija. Bet išimkime jį iš Lietuvos muzikinės kultūros panoramos ir kas liks? Gili duobė.

Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų.

Kalbame ne apie tai, kiek kuris didelis ir kiek kuris mažas. Svarbu, kad tos vietinės reikšmės būtų labai daug. Juk nebus taip, kad išvažiuosi į Niujorką ir užpildysi šiuolaikinės aktualios lietuviškos kultūros nišą. Atvirkščiai – tokiu atveju pabėgsi nuo savo kultūros. Žinoma, jeigu tave represuoja, tuomet kitas reikalas – turi gelbėtis ir išvykti. Kūrėjo misija aukštesnė nei eilinio piliečio. Turi ją tęsti, o ne paaukoti. Tik tokiu atveju pateisinu kūrėjų emigraciją. O esant taikiam metui šaliai būtina itin stipri vietinė kultūra. Būtent šiuose vietinės kultūros baruose aš ir stengiuosi dirbti. Man to visiškai pakanka, o jeigu išgirstu, kad mano kūriniai atliekami svetur, tuo tik džiaugiuosi. Taip, aš ne Krzysztofas Penderckis, ne Bronius Kutavičius ir net ne Osvaldas Balakauskas, man pakanka tos gerąja prasme provincinės pozicijos, kurioje jaučiuosi labai stipriai.

– Koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėsime stambiaformį, simfoninį Giedrių Kuprevičių. O ko klausytojai gali tikėtis vasarą, Zapyškio bažnytėlėje?

– Tai bus kamerinis koncertas, kurio idėja visiškai kitokia – labai intymus, privatus pasikalbėjimas tarp muzikantų, į pokalbį įtraukiant ir publiką. Mano kamerinę muziką ten atliks Kauno fortepijoninis trio, sopranas Gabrielė Bukinė ir baritonas Giedrius Prunskus. Tai turėtų būti ramus ir sutelkiantis renginys. Skambės įvairių kūrinių – ir vokalinių, ir instrumentinių, o klausytojų lauks trys siurprizai: paprašiau artimų bičiulių, labai skirtingų stilių kompozitorių Zitos Bružaitės, Šarūno Nako ir Antano Jasenkos, sukurti po vieną muzikinį palinkėjimą. Jeigu viskas pavyks, tai taps nuoširdžiu kompozitorių pokalbiu viešoje erdvėje, jokiu būdu ne garbinimu ar paminklėlių statymu. Žinoma, kiekvieno jų prašiau, kad būtų šmaikštu, bet ne kvaila. Kvailumas ir taip šiuo metu labai stipriai išbujojęs, o šmaikštumas yra visai kas kita. Jis turi tam tikras potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau, nei tiesiogiai bylojantys žodžiai.

Kas: Koncertas „GIEDRIUI KUPREVIČIUI – 80“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: Balandžio 18 d. 18 val.

Kas: koncertas „80 MINUČIŲ: Giedrius Kuprevičius ir draugai“.

Kur: Senojoje Zapyškio bažnyčioje.

Kada: Rugpjūčio 17 d. 17 val.

Tarp gražiausių operų arijų orkestras grojo visų žinomų operų uvertiūras ir intermezzo. Programos kompozitorių pavardės – Vincenzo Bellini, Antonínas Leopoldas Dvořákas, Georges Bizet, Francesco Cilea, Pietro Mascagni, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini – sugundytų bet kurį operos mėgėją.

S. Costello ir G. Bukinė

Išskirtinio – švelnaus, galingo, lankstaus, įvairiaspalvio balso ir net koncertinėje scenoje įtaigios vaidybos S. Costello neabejotinai laikomas vienu geriausių pasaulio tenorų. 2007 m. debiutavęs Niujorko Metropoliteno operoje, po dvejų metų laimėjo prestižinį Richardo Tuckerio apdovanojimą ir nuo tada koncertuoja garsiausiuose pasaulio teatruose ir festivaliuose.

Kauno filharmonijoje jis atliko tenoro repertuaro perlus – Don Chosė (G. Bizet „Karmen“), Rodolfo (G. Puccini „Bohema“), Kavaradosio (G. Puccini „Toska“), Kalafo (G. Puccini „Turandot“) arijas, taip tarsi leisdamas žvilgtelėti į savo operinį sezoną „The Metropolitan Opera“, „Oklahoma City Philharmonic“, „Verizon Hall“, „Vail Valley Music Festival“. Ar reikia sakyti, kiek meilės ir tikrumo buvo kiekvienoje jo išdainuotoje natoje? Jeigu man reikėtų rinktis vienintelę ariją, tai būtų Kalafo „Nessum dorma“, pilna tikėjimo ir vilties.

Organizatorių nuotr.

Charizmatiškoji G. Bukinė tikrai buvo lygiavertė S. Costello scenos partnerė. Nuo 2020 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro ir nuo 2023 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė yra Auksinio scenos kryžiaus nominantė, „Fortūnos“ laimėtoja, 2023 m. tarptautinio Klaudios Taev (Estija) jaunųjų dainininkų konkurso pirmos vietos laimėtoja, kartu pelniusi publikos simpatijų prizą. Koncerte ji atliko gražiausias soprano arijas – Undinės (A. Dvořákas „Undinė“), Mimi (G. Puccini „Bohema“), Violetos (G. Verdi „Traviata“), Toskos („Toska“), Adrianos (F. Cilea „Adriana Lekuvrer“). Šiais kūriniais ji tarsi leido pažvelgti į savo triumfą Klaudios Taev konkurse, kuriame atliko Adrianos, Violetos ir Toskos arijas! Kokia jis buvo nuostabi – kenčianti, mylinti, tikra, o klausantis jos Undinės arijos „Mesicku na nebi hlubokem“ iš „Undinės“ tiesiog gniaužė kvapą.

Be abejo, S. Costello ir G. Bukinės duetai buvo tikras operos meno triumfas: Mimi ir Rodolfo iš operos „Bohema“, Violeta ir Alfredas iš „Traviatos“. Šis koncertas – ne pirmas S. Costello, C. Orbeliano ir KMSO bendradarbiavimas. 2018 m. jų įrašyta kompaktinė plokštelė „A Te, o Cara“ buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimams. Taip pat svarbu paminėti, kad balandžio 19 d. S. Costello dainuos Gala koncerte „Rebuild Ukraine“ Berlyne.

Organizatorių nuotr.

Koncerto programos grožis

Tiesiog privalau paminėti koncerto programos grakštumą ir pusiausvyrą. Pirmoji dalis prasidėjo V. Bellini operos „Norma“ uvertiūra, žadančia nepasiekiamos meilės istorijų. Solistai publikai prisistatė lyriškai – G. Bukinė Undinės arija, o S. Costello – Don Chosė. Operos „Karmen“ nuotaiką pratęsė jos uvertiūra, kurią grodamas orkestras akivaizdžiai mėgavosi, kaip, beje, ir publika. G. Bukinė sužibėjo Adrianos arija, meilės istorijas tęsė S. Costello – Rodolfas, pirma koncerto dalis baigėsi Mimi ir Rodolfo duetu.

Antrą dalį orkestras pradėjo užsimiršti leidusia operos „Traviata“ uvertiūra, tuomet – Violetos arija, Violetos ir Alfredo duetas, kuriuos fantastiškai, išnaudodami Kauno filharmonijos erdves ir gėrėdamiesi kiekviena partnerio atliekama fraze, dainavo solistai. Pakilią atmosferą papildė gyvenimą keičiantis „Intermezzo“ iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“. Koncertą tęsė meilę ir gyvenimą šlovinančios puikiosios Kavaradosio ir Toskos arijos, koncerto programą baigė neprilygstamoji Kalafo arija.

Bisui solistai pasirinko koncerto atmosferą pratęsiančias arijas. G. Bukinė tiesiog žėrėjo Sylvos Varesku arija iš Imre’ės Kálmano operetės „Čardašo karalienė“, o S. Costello širdis virpino Nicholas Brodszky (muzika) ir Sammy Cahno (žodžiai) daina „Be My Love“ iš filmo „Naujojo Orleano tostas“, sukurta garsiajam Mario Lanzai.

Organizatorių nuotr.

Atmosfera

Meilės ir džiaugsmo nuotaikos buvo persmelktas visas vakaras. Buvo akivaizdu, kaip juo ir muzika mėgaujasi solistai ir C. Orbeliano diriguojamas orkestras, tą vakarą žėrėjęs kiekviena fraze ir nata. Tai buvo tikrai nepamirštamas vakaras. Mėgstamos arijos, duetai, uvertiūros, „Intermezzo“ – muzika, kurią mintinai žino operos mėgėjai, tad tai visuomet yra iššūkis atlikėjams.

Klausytis tos muzikos – kaip dar ir dar kartą atsiversti mėgstamą knygą ir, puikiai žinant pasakojimo liniją, mėgautis kiekvienu sakiniu. Dainuoti tokias arijas – vadinasi, būti autentiškam, nepanašiam į nieką, savimi ir tuo herojumi, mylėti, kentėti ir mirti tarsi gyvenime, ne teatre, o scenoje. Orkestrui operų fragmentai yra ne mažesnis iššūkis, ypač tokioje koncerto programoje, kur vienas kūrinys papildo kitą. Tai ne tik puiki muzika, bet ir meilės ir mirties istorija, vykstanti čia ir dabar.

Tad ar galėjo būti geriau? Nebent smulkmenėle. Iš esmės itališkoje – V. Bellini, F. Cilea, G. Puccini, G. Verdi, P. Mascagni, G. Puccini programoje buvo vos truputis likusios Europos – A. Dvořákas, G. Bizet. Laiko požiūriu mes klausėmės muzikos, sukurtos Europoje 100 metų laikotarpiu, – nuo 1831 iki 1926 m. Bisui G. Bukinė liko tame laike ir Europoje, o S. Costello publikai padovanojo gabalėlį Amerikos ir XX a. vidurio. Tad jeigu ir būčiau norėjusi daugiau – tai būtų trupinėlis Lietuvos. Tegu ir itališkos, pavyzdžiui Amilcare Ponchielli, sukūręs operą „Lietuviai“.

Prieš ketverius metus Anapilin išėjusio kūrėjo 70-ųjų gimimo metinių sukaktį Kauno kultūros pasaulis pažymės išskirtiniu koncertu.

Darbai ir įvertinimai

1954-aisiais balandžio 3 d. Kaune gimęs V. Bartulis 1980-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę, dėstė J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, du dešimtmečius dirbo Kauno dramos teatre muzikos dalies vedėju, vėliau – teatro vadovu.

Kompozitorius ilgus metus buvo Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotojas meno reikalams, 2001–2007 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui ir naujosios muzikos festivaliui „Iš arti“.

Be jau minėtų apodovanojimų, 2003 m. V. Bartulis laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija „Nelaimėlis Jobas“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi.

2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų pateko jo kompozicija „Auksiniai angelai“ dviem styginių kvartetams, 2014-aisiais – „Liūdnai tįstantis peizažas“ styginių kvartetui, o 2015 m. už stiliaus grynumą apdovanojimą pelnė kompozicija „Voyage du Silence“ baritonui, violončelei ir fortepijonui.

V. Bartulio kūriniai skambėjo įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje, taip pat ir užsienyje, tarp jų: Sofijos elektroninės muzikos festivalyje (Bulgarija, 1985), „Varšuvos rudenyje“ (Lenkija, 1990, 1997), „Baltisk Musikfestival“ (Švedija, 1991), „Musikhøst“ (Danija, 1992), Die festivalyje (Prancūzija, 1997), 2003 m. Kanadoje V. Bartulio festival, „Aksamitna Kurtyna“ (Ukraina, 2006), „Sounds New“ (JK, 2011), „Muzikinės sezono premjeros“ (Ukraina, 2012), „Vale of Glamorgan“ festivalyje (Jungtinėje Karalystėje, 2013) ir kt.

Broliai: Saulius ir Vidmantas Bartuliai apie 1959-uosius ir po 50 metų. / S. Bartulio asmeninio archyvo nuotr.

Universalus kūrėjas

V. Bartulio kolega ir artimas bičiulis, kompozitorius Algirdas Martinaitis jį apibūdino kaip labai įvairiaplanį kūrėją – tiek kalbant apie akademinę muziką, tiek akademinės krypties žmonių nepripažintą. „Jo kūryba buvo  didžiulės apimties ir joje tilpdavo įvairių muzikinių nukrypimų: ir teatriniai, ir performanso dalykai, religinė muzika, kamerinė. Jis viską darydavo gerai ir su meile“, – sakė A. Martinaitis.

Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove V. Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais.

Kompozitoriui pakluso bet kurio žanro stilistika: galėjo parašyti ir kamerinę miniatiūrą, ir operą ar didelės apimties kūrinį orkestrui, harmonizuoti liaudies dainą, sukurti monumentalų Requiem ar muziką mados kolekcijų pristatymams.

Ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė intravertiškumu, kontempliatyvumu, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu, poslinkiu minimalizmo link ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams.

Jo kūryba buvo didžiulės apimties ir joje tilpdavo įvairių muzikinių nukrypimų: ir teatriniai, ir performanso dalykai, religinė muzika, kamerinė. Jis viską darydavo gerai ir su meile.

Kaip yra pažymėję kolegos iš Lietuvos kompozitorių sąjungos, dažnoje kompozicijoje V. Bartulis atsigręžė į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose.

Kvartetas ir solistai

Kompozitoriaus brolio, violončelininko Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato Sauliaus Bartulio ir Kauno valstybinės filharmonijos iniciatyva V. Bartulio gimimo dienos vakarą rengiamas kompozitoriaus atminimui skirtas koncertas.

„Manau, visokias negandas, jau nekalbant apie džiaugsmus, kiekvienas žmogus gali iškęsti tik turėdamas savo paslaptį, kuriai išnykus ar netekus svarbos, gyvenimas irgi praranda prasmę“, – kažkada yra pasakęs V. Bartulis.

Koncerto, kurį ves muzikologas Vytautas Gerulaitis, klausytojai kviečiami šios paslapties ieškoti kompozitoriaus muzikoje.

Koncerte gros styginių kvartetas DIUKOS (Milda Kraujutaitytė, Jonė Barbora Kiznė, Silvija Čiuladytė ir Saulius Bartulis) ir solistai (Rapolas Bartulis, Rasuolė Čiuladienė, Lina Krėpštaitė).

Vakaro programoje skambės V. Bartulio kūriniai: Styginių kvartetas Nr. 2 „Psalmės“ „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“ violončelei ir fortepijonui; „Lopšinė (skiriama tapytojui Raimundui Mikšiui)“ violončelei ir fortepijonui; „I Like Marlene Dietrich (Lili Marlen)“ styginių kvartetui, fortepijonui ir fonogramai „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai...“ klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui.

Kas? Kompozitoriaus V. Bartulio 70-mečio minėjimo koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Balandžio 3 d. 18 val.

Įkvėpė asmeninė patirtis

„Kai buvau maža, mėgdavau klausytis, kaip skambiai bažnyčioje giedodavo mano močiutė, kaip jausmingai smuiku grieždavo mano teta ar dėdė, kaip vargonais Kauno arkikatedroje skambindavo senelis. Per šventes visi šeimos nariai, susirinkę prie pianino, kartu traukdavo lietuviškas dainas. Man, dar pradinukei, akompanuodavo kuris nors iš tetų ir dėdžių – o, kaip man tai patikdavo! Nuo mažens trokšdavau įsilieti tarp profesionalių muzikantų ir tapti nors dalele to muzikinio stebuklo“, – prisimena Lietuvai ne vieną garsų muziką dovanojusios Beinarių šeimos atstovė smuikininkė Karolina Beinarytė-Palekauskienė.

Vėliau atsiradusios galimybės groti solo su orkestru, choru, įvairiais ansambliais, tapti jų dalimi smuikininkei suteikė pasitikėjimo savimi, leido suprasti, kokiu keliu nori eiti toliau: būti ambicinga soliste, griežti orkestre, ar tapti kamerinio ansamblio atlikėja.

„Neatsitiktinai šiandien esu Kauno styginių kvarteto primarija, nes įvairios muzikinės ir asmeninės patirtys leido pažinti, atskleisti save, suprasti, ką galiu ir ko iš tiesų labiausiai noriu. Manau, daugeliui nutinka tas pats, tik reikia nepraleisti progos, jeigu tik ji pasitaiko“, – įsitikinusi muzikė.

Kauno styginių kvartete pirmuoju smuiku griežianti atlikėja kartu su kolegomis Aiste Mikutyte (antrasis smuikas), Egle Lapinske (altas), Kasparu Šerpyčiu (violončelė) jau ne vienus metus rengia koncertų ciklą „Kauno kvartetas ir jaunieji“. Tradicija tapusi buvusio ilgamečio kvarteto violončelininko, meno vadovo Sauliaus Bartulio idėja suteikia galimybę itin talentingiems jauniems atlikėjams pasirodant kartu su profesionaliu kolektyvu pajusti ansamblinio muzikavimo grožį.

Pasak profesionalų, šie koncertai jaunuosius muzikantus praturtina, leidžia atrasti nepatirtų šio žanro klodų, klausytis ne tik savęs, bet ir kartu muzikuojančių. „Kartu jie ir motyvuoja, paskatina eiti šiuo keliu toliau, atsiskleisti, pasitikėti savimi“, – pabrėžia K. Beinarytė-Palekauskienė.

Muzika – užuovėja

Šių metų koncerte dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje studijuojantis pianistas iš Ukrainos Arturas Shutovas ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniai – daugelio konkursų „Grand Prix“ laureatai, diplomantai, meistriškumo kursų, festivalių dalyviai, ne vienas jų jau yra pasirodęs scenoje su simfoniniu ar pučiamųjų orkestru.

Kartu jie ir motyvuoja, paskatina eiti šiuo keliu toliau, atsiskleisti, pasitikėti savimi.

Pažintį su muzika nuo ketverių, kai pradėjo lankyti dainavimo studiją, užmezgusi Taja Sokaitė šiandien – vienuoliktokė, mokytojos ekspertės Aušros Lukoševičiūtės auklėtinė. „Muzika man – vanduo, oras, svajonė, gyvenimas. Muzika mane daro laimingą. Savo ateities be muzikos neįsivaizduoju. Tik per ją galiu save pažinti, tobulinti ir atskleisti. Muzika visuomet bus dalelė manęs“, – sako mergina.

Smiltę Puidokę muzikuoti skatino mama smuikininkė, tačiau jau po poros metų ir raginti nebereikėjo. „Jaučiu didelį norą kaskart paliesti instrumentą ir jo padedama įsijausti į muziką“, – sako aštuntokė, mokytojos ekspertės Laimos Bliujienės auklėtinė. Muzikuodama, tobulindama atlikimą jaunoji smuikininkė pamiršta gyvenimiškas problemas ir svajoja koncertuoti didžiausiose pasaulio scenose.

A. Shutovą sėsti prie pianino paragino sesuo. Išgirdęs Armeno Chačaturiano valsą iš muzikos dramai „Maskaradas“, berniukas panoro išmokti jį groti pats. Šiandien jam muzika – saviraiškos būdas. „Tai ypatingas pasaulis, į kurį mes, muzikantai, galime pabėgti nuo gyvenimo sunkumų ir problemų“, – sako profesoriaus Donaldo Račio auklėtinis, buvęs Chersono muzikos koledžo ir Odesos nacionalinės muzikos akademijos studentas.

Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureato, koncertavusio ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje, tikslas – pasiekti tokį meistriškumo lygį, kuris leistų dirbti su vokalistais garsiausiuose operos teatruose Paryžiuje ar Londone, rengti kamerinius vokalinius, instrumentinės muzikos projektus.

Tradicijų tęsėjai

Padedamas mokytojo eksperto Andriaus Bernotaičio, į klarneto paslaptis besigilinantis aštuntokas Gustas Bartulis eina gausų būrį muzikų išugdžiusios šeimos keliu. Jis džiaugiasi, kad grodamas gali suteikti laimę klausytojams ir svajoja apie koncertus užsienyje.

Kad tęstų giminės tradiciją, į J. Naujalio muzikos gimnaziją atėjo ir Mišelė Kiseliova. Mokytojos ekspertės Ramunės Bandzaitytės-Kalėdienės auklėtinei muzika šiandien suteikia emocijų ir laisvės pojūtį. „Mano didžiausias troškimas – sieti gyvenimą su muzika, nors žinau, kad tai nelengvas kelias, stengsiuosi išpildyti savo svajonę“, – sako aštuntokė smuikininkė.

J. Naujalio muzikos gimnazijos, VDU Muzikos akademijos auklėtiniai kartu su Kauno styginių kvartetu atliks Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Roberto Schumanno kūrinius.

Kas? Kauno kvarteto ir jaunųjų muzikų koncertas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje, kamerinėje salėje.

Kada? vasario 22 d. 18 val.

Pastarąjį opusą įkvėpė poeto Donaldo Kajoko ketureilis iš rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“, veikęs ne tik kaip meninė idėja, bet ir padiktavęs kūrinio kompozicinę struktūrą. „Kai kuriu muziką, dažnai šalia atsiranda poezija, – sako kompozitorius ir prisipažįsta, kad vengia savo kūriniams rašyti anotacijas: – Noriu, kad klausytojas mano kūriniuose atrastų kažką individualaus, artimo sau.“

„Poezija ne tik supažindina klausytoją su pagrindine kūrinio mintimi, bet ir įkvepia mane patį. Muzika ir poezija – visada kartu, nes poezija, kaip ir muzika, yra laiko menas, kuris gali muzikos kūriniui suteikti struktūrą. Mano kūrybos procese poezija kartais atsiranda jau pusiaukelėje, tačiau niekada nebūna taip, kad ją su muzika reikėtų sieti per jėgą, nenatūraliai. D. Kajoko ketureilis kūrybos procese atsirado netikėtai – jis atviras įvairiems interpretacijos rakursams. Ketureilio neapibrėžtumas rezonavo su muzikos idėja, kurią turėjau galvoje, tačiau kartu norėjosi pusiausvyros tarp gilesnio matmens ir lengvumo bei konkretumo“, – interviu sakė kompozitorius.

– Kokia ta muzikinė idėja?

– Gavau nelengvą užduotį – Lietuvos nacionalinė filharmonija užsakė sukurti dvigubą koncertą violončelei, arfai ir orkestrui. Tokių pavyzdžių pasaulyje – labai nedaug. Konsultuodamasis su kolega kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu juokavau, kad sukursiu du koncertus atskirai ir juos sujungsiu. Toks pajuokavimas rado atgarsį ir pačiame kūrinyje – čia muzika ieško kontakto tarp dviejų instrumentų ir orkestro: ieško būdų, kaip visiems kūrinio elementams vienam kitą paveikti ir išbūti kartu tam tikroje laiko atkarpoje. Kitaip tariant, šis kūrinys laviruoja tarp gyvenimo ir įvairių būties variantų.

Gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti.

– „Apie būtį“ premjera vyks ypatinga proga. Kokios sąsajos tarp jūsų kūrinio ir Vasario 16-osios?

– Kūrinio muziką su istoriniu įvykiu galima susieti tik netiesiogiai, per paaiškinimą ar interpretaciją. Man įdomu pažvelgti į Vasario 16-osios įvykių užkulisius – įdomu, kaip ir kodėl susiklostė aplinkybės, lėmusios, kad mūsų tautos jėga susikoncentravo būtent į šiuos žmones, kurie nusprendė, kad reikia imtis tokio veiksmo ir jį vykdyti. Tai stiprios valios išraiška. Sakoma, kad muzika irgi yra tam tikra valios forma.

Tiesioginių sąsajų tarp mano kūrinio ir Vasario 16-osios nėra, tačiau kurdamas apie šiuos įvykius galvojau. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji turi ir mitologinę prasmę, tad aš nenoriu apie šiuos įvykius kalbėti figūratyviai ir ieškoti tiesioginių sąsajų. Kuriant man norėjosi pabandyti bioenergiškai pajusti mitologinę prasmę – kaip tada, realiu laiku, tai vyko ir kas tų įvykių dalyvius vedė į priekį. Pats Kovo 11-osios įvykius stebėjau per televiziją, jie buvo atspindėti mano instaliacijoje „Trečiasis posėdis“ parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje, tad Lietuvos nepriklausomybės tema atspirties tašku man tampa jau ne pirmą kartą. Vis dėlto jaučiuosi per menkas, kad tokius svarbius dalykus bandyčiau sutalpinti savo kūrinyje. Galiu tik prisiliesti prie jų ir kontempliuoti mūsų tautos valią.

– Menas jums – tik estetinė patirtis ar ir būdas kalbėti politinėmis temomis?

– Pacituosiu garsovaizdžio menininką Audrių Šimkūną, kuris, įrašydamas gamtos garsus, sako, kad sudarinėja garsų žemėlapį. Menas yra laikmečio, kuriuo jis kuriamas, atspindys arba tam tikras žemėlapis. Muzikos kūrinys turi daugybę apraiškos stadijų – juk ir kūrinio atlikimas yra jo sukūrimas čia ir dabar, tad menas yra tarsi socialinės būties ir įvairių kultūrinių aspektų mandala. Galima bandyti nuo to atsiriboti ir prisišlieti prie užmuzikinių srovių ar socialinių tendencijų, tačiau bet kokiu atveju menas galų gale pasakys pats, savo kūrybine forma, kas konkrečiu metu vyko.

Mėgstu cituoti kompozitorių Davidą Langą: jis sako, kad kuria muziką todėl, kad yra dalykų, kurių pasakyti kitaip jis tiesiog negali. Aš lygiai taip pat: jeigu galėčiau pasakyti žodžiu – rašyčiau, jeigu galėčiau perteikti vaizdu – tapyčiau. Muzika turi ypatingą ryšį su žmogaus emocijomis ir protu, tad nebūtina savo minčių, perteiktų muzikine kalba, įprasminti konkrečiomis, aiškiomis formomis.

– Kūrinys „Apie būtį“ pirmą kartą skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nacionalinės įstaigos kontekstas reikšmingas, bet ir įpareigojantis. Ką jums pačiam tai reiškia?

– Tai didelė garbė, bet kartu ir išbandymas. Instituciniai, socialiniai ir muzikiniai lūkesčiai įpareigoja, neišvengiamai tenka ieškoti būdų, kaip juos pateisinti, bet likti ištikimam savo idėjoms, nes tik jos veda į priekį. Labai džiaugiuosi, kai mano muzika randa būdą materializuotis ir suskambėti atliekama simfoninio orkestro, tai yra didelis įvykis. Instrumentinė akustinė, ypač simfoninė, muzika Lietuvoje yra elitinis menas, kurį turime puoselėti visomis išgalėmis, juo domėtis. Kompozitoriai turi lavinti klausytoją, klausytojas turi lavinti kompozitorius, visi kartu turime sugyventi ir judėti į priekį.

– Minėjote elitinio meno sąvoką. Ar tikslinga šiandien skirstyti meną į elitinį ir kitokį – tarsi skirtą mažiau išsilavinusiems, paprastesnį?

– Sakydamas „elitinis menas“ galvoje turiu istorinę vertę, nes simfoninės muzikos tradicija yra tam tikra mūsų tapatybės dalis, mūsų paveldas. Simfoninė muzika Lietuvoje turi labai gilias šaknis, tačiau jeigu šios tradicijos nepuoselėsime, galime ją lengvai prarasti. Elitizmo klausimu socialiniu aspektu esu gana skeptiškas, nes laikau save paprastu žmogumi. Man teko išbandyti įvairias meno sritis – dailę, džiazą, teko groti ir Pilies gatvėje, ir Didžiojoje filharmonijos salėje. Manau, kad sienos tarp aukštojo meno ir gatvės meno yra įsivaizduojamos, nelabai jas pripažįstu. Labiau tikiu atsidavimu darbui, idėjai ir profesionalumui. Profesionalumo nesiečiau su diplomu, nors papildomos kompetencijos niekada nepakenkia. Profesionalu laikau žmogų, kuris labai gerai kontroliuoja savo darbo medžiagą, savo sritį ir gerai žino, ką daro, kur link juda. Galbūt egzistuoja platesnio vartojimo ir greitesnio tiražavimo meno formos, tačiau skirstyti meno į didikišką ir prasčiokišką neverta, nes kultūros srityje svarbus abipusis ryšys, kuris padeda augti ir vystytis ne tik kultūrai, bet ir visuomenei.

– Proga diktuoja klausimą apie lietuviškąjį pradą muzikoje. Ar lietuviškumas kuriant jums svarbus?

– Tai labai atviras klausimas. Diskusijose apie tai, kas yra lietuviškumas, dalyvauti visuomet įdomu. Neuromokslininkai teigia, kad tautinės tapatybės ląstelės mūsų smegenyse dar neaptiko, tačiau lietuviškumas kultūroje yra susijęs pirmiausia su tradicija. Aš, kaip kūrėjas, semiuosi įkvėpimo ir patirties iš meistrų, kurie kuria aplinkui mane, arba iš tų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau jaučiu, kad ir mano kartos kompozitoriai jau tampa savotiška trąša jaunesnei kartai. Idėjų apykaita visada vyksta, ir, matyt, čia ir yra ta lietuviška mokykla: ne kažkas abstraktaus, pavyzdžiui, liaudies meno citavimas ar inkorporavimas į meno kūrinį, suteikiantis kažkokią tautinės tapatybės emblemą, bet konkretūs žmonės.

Grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, kad menas yra bendros visuomenės minties atspindys, lietuvių autorių kuriamas menas pats savaime yra lietuviškas. Kita vertus, daugelis mano kartos kompozitorių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra studijavę sutartinių struktūras ir jų veikimo principus, tad kartais atrodo, kad tokios žinios padeda formuoti tam tikrus muzikinių minčių srautus ir kūrybos procese juos kontroliuoti. Tačiau net ir tokią tradiciją formuoja žmonės.

– Kuriate labai skirtingų žanrų ir formų muziką – akustinę, elektroninę, nesvetimas jums ir džiazo kontekstas, repertuare nemažai muzikos teatrui ir kinui. Toks lengvai chaotiškas žanrų ir stilių kaitaliojimas – kūrybiškumo pagrindas ar išraiška?

– Apie tai sąmoningai negalvoju, kūrybos pavidalus diktuoja mąstysena. Natūraliai susiklostė, kad vis pasitaikydavo proga išbandyti jėgas dirbant prie įvairių žanrų, esu įsitikinęs, kad patirties niekada nebus per daug. Vis dėlto pagrindinės idėjos visada išlieka tos pačios, keičiasi tik priemonės, kuriomis jas įgyvendinu. Pripažįstu, kad mano kūrybos repertuaras yra labai įvairus. Galėtų būti ir dar įvairesnis, bet tam nėra laiko. Man kūryboje visada įdomu bristi į naujus vandenis, nesu toks kūrėjas, kuris aria ir puoselėja vieną vagą. Sakyčiau, esu įvairių meškerių žvejas. Tačiau juk visas mūsų gyvenimas gana padrikas, chaotiškas, tik žmogus linkęs bandyti savo gyvenimą struktūruoti – viską paskirstyti tolygiai, išmatuoti. Gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti – chaosą, jo absurdą, o galbūt už absurdo slypinčią prasmę.

Kas? Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 15 d. 18 val.

Į Kauną atėjus žiemai, nepastebime, kaip ji pakeičia įprastus miesto peizažus. Kiekvienas mikrorajonas – nuo Šančių ir Aleksoto iki Šilainių ar Žaliakalnio – įgauna naujų spalvų. Keliems mėnesiams žaliasis kalnas virsta pilkai juodu, išmargintu vasarą antrajame plane liekančių namų spalvomis. Nuogų Laisvės alėjos ar santakos medžių fone išryškėjantys senųjų statinių fasadai atrodo baltesni, nei yra iš tikrųjų, prašyte prašosi gėrėtis jų modernistinės architektūros linijomis. Savo atgimimo valandos vis dar laukiančios Vilijampolės gatvelės atrodo dar mįslingesnės.

Tradicinis projektas „Kauno peizažai“ kviečia pasižvalgyti po miestą, drobėse paieškoti atpažįstamų detalių, atrasti grožį net tamsiausioje gatvėje, šviečiant vos vienam žibintui. Tai puikus būdas prisiminti, kaip kiekvienas mūsų miesto kampelis gali pasikeisti ir atskleisti savo unikalumą skirtingų sezonų metu.

Parodą organizavęs Lietuvos dailės sąjungos (LDS) Kauno skyrius pavertė ją interaktyvia. Taip kauniečių atmintyje atgaivindamas ilgai gyvavusią, galiausiai išsikvėpusią Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje gyvavusią tradiciją rinkti Geriausią metų kūrinį. Metus pradėdavusią parodą vainikuodavo stiprios simbolikos palydėtas renginys – nugalėtojas būdavo skelbiamas vasario 16-ąją lygiai 16 val.

Valentinas Varnas. Kauno stogai.

Šį du dešimtmečius vykdytą unikalų Lietuvoje projektą ilgainiui ėmė lydėti kritikos šleifas: žiūrovų simpatijų sulaukdavo lengviausiai suprantami, teigiamų emocijų keliantys darbai, o meno profesionalų geriausiai įvertinti sudėtingi tiek forma, tiek turiniu, konceptualūs kūriniai likdavo žiūrovų reitingų paribiuose.

Šiandien kultūros atvirumo, didėjančio atotrūkio tarp meno ir auditorijos kontekste vis labiau aiškėja: interaktyvumo, kad ir kokia forma jis būtų išreikštas, labai reikia.

Žiūrovų reakcijos, refleksijos yra svarbios ne vien gyvojo veiksmo menams, kurių darbą auditorija įvertina aplodismentais ar kojomis, – verždamasi į spektaklius, koncertus ar išeidama iš jų nesulaukusi pabaigos. Kad dailininkai pajaustų pilnatvę, it tie sovietmečio pogrindininkai nekurtų sau, kad jų kūriniai neužsiliktų dirbtuvėse, juos turi atrasti žmonės, kuriuos kultūros vadyba vadina labai žemišku kultūros vartotojų vardu. Juolab kad pastarieji ne tik perka meną, bet ir renka politikus, žadančius investuoti į meno plėtrą, kultūros vertybių išsaugojimą.

Gintarė Maskaliūnienė. Pro apšalusį langą.

Nedidelė gerbėjų ir kolegų bendruomenė, nuolat matoma dailės parodų atidarymuose, pamalonina tapytojų, skulptorių ar fotomenininkų širdis, tačiau nesistengiant išplėsti šio rato, neinvestuojant laiko, dėmesio net ir kuklaus meno renginio ir reginio sklaidos, galiausiai nebus sudarytos sąlygos įvykti naujiems kūrėjų ir auditorijos, nuo kultūros politikos tiesiogiai priklausančių dailininkų ir kultūros politikos formuotojus renkančių piliečių susitikimams.

Šiandien kultūros atvirumo, didėjančio atotrūkio tarp meno ir auditorijos kontekste vis labiau aiškėja: interaktyvumo, kad ir kokia forma jis būtų išreikštas, labai reikia.

Tad žingsnis auditorijos link – plačiau atvertos galerijų durys, suasmenintas kvietimas užsukti į parodą, net jei už apsilankymą gali tekti susimokėti ar derintis prie vidutiniam statistiniam dirbančiam žmogui itin nepatogiu grafiku veikiančios galerijos, visada atsipirks.

Simpatijų aiškinimasis pasitelkus socialinius tinklus ar paprastu, neišmaniuoju, fiziniu būdu – tik vienas, bene paprasčiausias būdas kurti ryšį tarp auditorijos ir profesionaliosios dailės. Interaktyvumas gali nepavirsti pataikavimu žmogui iš gatvės ar mobilizuotų artimųjų dėka laimimais rinkimais – jis gali skatinti visuomenės norą giliau žvelgti į meną, nepasitenkinti tik greituoju jo skaitymu. Kūrinio rinkimai nevirs varžytuvėmis, jei bus suformuluoti aiškesni kokybės kriterijai, kūrybiškiau pažiūrėta ir į projekto formą, dalyviams ir auditorijai pasiūloma aiškesnių gairių.

Vidmantas Valentas. Šešėlis.

Kauno valstybinėje filharmonijoje vykstanti paroda pristato skirtinga technika atliktus vieno žanro kūrinius: Kauno peizažą. Tema, regis, ideali: kiekvienas gimęs, gyvenantis ar vaikystę Kaune praleidęs (ne)kaunietis turi susikūręs savąjį miesto peizažą. Tereikia užsukus į parodą paieškoti atpažįstamų motyvų dailės profesionalų kūriniuose.

Lankytojai – ne tik apsilankę koncerte, bet ir kitu metu – kviečiami balsuoti už didžiausią įspūdį palikusį darbą. LDS Kauno skyriaus sudaryta komisija atrinks geriausią, įvertins jį specialiu prizu. Balsuoti tereikia lapelyje pažymėjus patikusio darbo autorių, pavadinimą ir įmetus jį į specialią dėžutę. Savo nuomonę galima išreikšti ir LDS Kauno skyriaus feisbuko paskyroje. Organizatorių teigimu, daugiausia balsų surinkęs paveikslas bus paskelbtas nugalėtoju.

Rita Kišonienė. Vaikystė.

Parodoje dalyvauja Aistė Ramūnaitė, Laima Jonynaitė-Giedraitienė, Rebeka Bruder, Virginija Ridikaitė-Laužadienė, Matilda Kalvaitytė, Marija Rastenienė, Giedrė Mačiulaitytė, Daiva Šlajienė, Valentinas Varnas, Janina Celiešienė, Eglė Colucci, Peeteris Krosmannas, Violeta Latvytė-Narbutienė, Violeta Židonytė, Pranas Griušys, Gintarė Maskaliūnienė, Ramunė Staškevičiūtė, Valerija Medelinskienė, Rita Kišonienė, Audronė Unikauskienė, Vidmantas Valentas, Milda Valentienė.

Kas? Paroda „Kauno peizažai“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? veikia iki sausio 7 d. Ne koncerto metu įėjimas į parodą iš kiemo pusės.

Ilgametę sceninę patirtį turintis aksominio balso savininkas koncertinėse programose sukaupė įspūdingą kūrinių bagažą, kuriuo pradžiugino savo ištikimiausius gerbėjus.

Gausybė vaidmenų operos scenoje, dalyvavimas įvairiuose projektuose, respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei koncertai su ryškiausiais šalies kolektyvais atlikėjui leido išmėginti save įvairiausiuose muzikos stiliuose, tad greta klasikinių kūrinių galima išgirsti svingo, lengvo roko, populiariosios muzikos.

Taip pat labai svarbią vietą atlikėjo koncertinėje veikloje užima lietuviška muzika, kurią visai neseniai jis pristatė Lietuvos dvaruose,  sulaukdamas išties didelio pasisekimo bei gausybės teigiamų įvertinimų.

„Sielą virpinančios dainos“ – taip dainininkas pavadino savo koncertinio turo po Lietuvą programą, kurioje klausytojai atras ne tik puikiai žinomus, sau mielus kūrinius, bet išgirs dar niekuomet negirdėtų kompozicijų bei autorinių kūrinių, kurie neabejotinai sušildys širdis ir sielas.

Daugybės klausytojų simpatijų sulaukiantis atlikėjas kaskart žavi charizma ir atsidavimu žiūrovams. Kiekvienas koncertas jam – ypatingas įvykis, kuriam ruošiasi nuoširdžiai, netausodamas savęs tam, kad džiugintų savo ištikimiausius gerbėjus. Tad ir šį kartą E. Chrebtovas nustebins klausytojus programa, kurioje skambės kūriniai, tapsiantys tikru iššūkiu jam, bet dovanosiantys neišdildomų emocijų visiems susirinkusiems.

Rugsėjį choras atstovavo Kaunui Vokietijoje, Vyso mieste, vykusiame festivalyje, spalį dalyvavo Paryžiuje vykusiame jubiliejinės Lietuvos dainų šventės pristatyme. Jau antrus metus mokykla vysto projektą „Skambantys Kauno laiptai“, kai edukacinių veiklų metu netikėčiausiose Kauno vietose suskamba ir „Varpelio“ choristų balsai.

Lapkričio 20-ąją „Varpelis“ kviečia klausytojus į Kauno valstybinę filharmoniją, kur patriotinės muzikos projektas „Ant kalno klevelis“ pristatys bendrą koncertą su svečiais iš Latvijos – Rygos Domo katedros berniukų choru.

„Lietuvos berniukų chorai, tokie kaip „Varpelis“, „Gintarėlis“, „Dagilėlis“ ar „Ąžuoliukas“, nuolatos bendradarbiauja dalyvaudami įvairiuose, dažniausiai profesoriaus Vytauto Miškinio inicijuojamuose projektuose, – pasakojo mokyklos direktorius Tomas Ladiga. – Mes, žinoma, turime ambicijų susibičiuliauti su itin senas berniukų chorinio dainavimo tradicijas puoselėjančiais vokiečių ar austrų chorais, bet pradžioje nusprendėme pradėti nuo kaimynų.“

Anot T. Ladigos, šių dienų situacija itin verčia atkreipti dėmesį į patriotinį jaunimo ugdymą. Toks ugdymas – ne vien pašnekesiai apie istoriją pamokų metu, bet ir patriotinės dainos.

„Latvių choras į šį projektą atveš programą, kurioje skambės originalios Latvijos kompozitorių ir harmonizuotos liaudies dainos. Mes atliksime Lietuvos autorių kūrybą. Gaila, kad mus spaudžia repeticijų grafikas ir ribotas jų skaičius, bet pabandysime parengti klausytojams siurprizą, bendromis pajėgomis išreiškiantį palaikymą engiamoms ir kovojančioms tautoms“, – pasakojo T. Ladiga ir pastebėjo, kad gražus sutapimas, jog koncerto metu bus galima paminėti Latvijos nepriklausomybės dieną – lapkričio 18-ąją.

Tai bus jau antrasis projekto „Ant kalno klevelis“ koncertas. Pirmasis įvyko kovo 11-ąją Suvalkuose, bendradarbiaujant su Lenkijos lietuvių diaspora.

„Ant kalno klevelis“ – pirmoji puikiai visiems žinomos lietuvių liaudies dainos eilutė. Ji projekto pavadinimui buvo pasirinkta todėl, kad šioje dainoje nėra vietos aiškiai išreikštai agresijai, bet jos vertikalėje atsispindi visa lietuviškoji savimonė: sąsajos su gamta, medžiu, šeima, mūsų šaknimis ir lapais. Reklaminiam plakatui pasirinktas lietuviško sodo su giedančiais paukšteliais atvaizdas simbolizuoja draugystę su latvių tauta – jiems taip pat artima pynimo tradicija. Taip, pasak T. Ladigos, tarsi bandome iš naujo atrasti mus siejančius dalykus: dainą ir etnines šaknis.

Į svečius atvykstantis Rygos Domo katedros berniukų choras buvo įkurtas 1950 m. Jau 25 metus kolektyvui vadovauja dirigentas Martinis Klišanas. Choras – vienas aktyviausiai koncertuojančių Latvijos kolektyvų. 2001 m. jis buvo apdovanotas Latvijos didžiuoju muzikos apdovanojimu, paskui dar kelis kartus nominuotas šiam aukštam įvertinimui, taip pat – pristatytas Muzikos įrašų metų apdovanojimui. Jau du dešimtmečius choras aktyviai dalyvauja Latvijos nacionalinės operos pastatymuose. Kolektyvas koncertavo daugelyje pasaulio šalių, dainavo buvusiam JAV prezidentui Barackui Obamai ir jo svečiams Baltuosiuose rūmuose, Lietuvos ir Suomijos prezidentams Vilniuje ir Helsinkyje, Karališkojoje Alberto salėje Londone ir geriausiose Japonijos koncertų salėse.

Pastarąjį kartą Lietuvoje choras koncertavo 2015 m., tad lapkričio 20 d.  koncertas taps puikia proga dar kartą susitikti su gilias berniukų chorinio dainavimo tradicijas puoselėjančiu kolektyvu.

Koncerte, be chorų, dalyvaus solistas Andrius Apšega (baritonas), Domas Ignotas (altas) ir pianistė koncertmeisterė Daiva Maskoliūnienė. Chorams diriguos jų meno vadovai M. Klišanas ir Chirstianas Frattima, taip pat – „Varpelio“ mokyklos choro mokytoja Monika Grigaitytė. Programoje skambės Zigmaro Liepinio, Raimondo Paulo, Valto Pūcės, Janio Lūsenio, Imanto Kalninio, Renaro Kauperio, Janio Strazdo, Juozo Naujalio, Juozo Tallat-Kelpšos, Raimondo Martinkėno, Dariaus Polikaičio, Giedriaus Svilainio, Laimio Vilkončiaus, Vaclovo Augustino, Vytauto Kernagio ir Galinos Savinienės kūriniai.

Kas? Patriotinės muzikos projektas „Ant kalno klevelis“.

Kur? Kauno valstybinė filharmonijoje.

Kada? Lapkričio 20 d. 18 val.

Šie istoriniai debatai įvyko 1971 m. Nyderlanduose, Eindhoveno technologijos universitete. Dvi iškilios šių dienų asmenybės tąkart diskutavo neišsemiama žmogaus prigimties tema.

Anot režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus, muzikinio performanso idėja kilo iš poreikio permąstyti šiandieną. „Karų kontekste pasirodė itin aktualios M. Foucault mintys apie stebėjimą ir kontrolę, tariamą žmogiško nuoširdumo neįmanomybę tokioje sistemoje. Debatai sužavėjo savo tūriu – du vieni didžiausių šių laikų mąstytojų televizijos studijoje, stebint publikai, tiesiog kalbasi. Tai ilgas ir sudėtingas pokalbis, nepasakyčiau, kad jie iš tikrųjų girdi vienas kitą ar tikrai susikalba, tačiau, nepaisant to, įspūdis didžiulis. Nieko panašaus vėliau nebuvo arba bent jau nebuvo transliuota tokiu mastu. Atrodo, greitėjant gyvenimo tempui, matome vis mažiau tokių išsamių, grynai idėjomis grįstų pokalbių. Vis dėlto nesakyčiau, kad žmonėms to nereikia, todėl norėjosi sukurti kažką, kas leistų žiūrovui sustoti ir klausytis“, – pasakoja režisierius.

„Aušra Foucault šešėlyje“ nebus tradicinis spektaklis, kuriame žiūrovai atlieka pasyvių stebėtojų vaidmenį. Diskusija bus įgyvendinama pasitelkiant menines išraiškos priemones ir šiuolaikines technologijas (vaizdą, garso montažą, deepfake), gretinant istorinių debatų įrašo fragmentus su gyvu vyksmu. Anot A. Gornatkevičiaus, socialinio teatro principai, naudojami pasirodyme, pasirinkti neatsitiktinai.

„Šį spektaklį matau kaip gerokai platesnį, tarsi totalinio teatro, performanso, poezijos ir muzikos junginį. Išties brechtiškas teatras nereiškia interaktyvumo ar dalyvavimo, tačiau žiūrovų pasyvumą čia keičia aktyvi mintis. Tai tikriausiai yra pagrindinė mūsų siekiamybė, kad žiūrovas permąstytų savo būvį šiandien“, – teigia režisierius.

Muzikinio spektaklio-performanso metu scenoje N. Chomsky pakeis aktorė Ligita Kondrotaitė, konfrontuosianti M. Foucault ir kalbėsianti kūrėjos, poezijos autorės Aušros Kaziliūnaitės, jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėjančios M. Foucault tekstus, žodžiais.

„Gilinantis į M. Foucault galios laikotarpiui priskiriamus darbus, į akis krinta, kiek mažai vilties jie palieka skaitytojui“, – sako spektaklio tekstų autorė A. Kaziliūnaitė. Jos parašytame tekste kalbama apie individo vietą pasaulyje, kuriame tenka susidurti su šiuo galios paradoksu.

„Man buvo įdomu mąstyti, ką šiuolaikinis žmogus jaučia šioje galios santykių akumuliuojamoje aklavietėje ir koks jo santykis su pasipriešinimo negalimybe. Man pačiai šis klausimas buvo svarbus ir kaip kūrėjai, ir kaip filosofei, ir kaip šiuolaikiniam žmogui. Ypač šiandienos politiniame kontekste, kurio akivaizdoje daugelis mūsų iš naujo išgyvena savo bejėgystę, M. Foucault galios filosofijos išryškinta aklavietė tampa dar aktualesnė“, – sakė ji.

Nors į projektą pirmiausia buvo pakviesta kaip filosofė, tyrinėjanti M. Foucault tekstus, tam, kad rezultatas tenkintų, privalėjo pasitelkti ir kitą savo sritį – poeziją. „Nors profesionaliai poeziją rašau jau beveik 20 metų ir esu išleidusi penkias poezijos knygas, tačiau iki šio kūrinio visada save muštruodavau ir stengiausi šias dvi savo veiklas visiškai atskirti. Man pačiai tai visiškai netikėta ir nauja patirtis, kuri atskleidė, kad kartais suderinęs tai, ką prieš tai laikei nesuderinamais dalykais, gali gauti labai įdomių, netikėtų ir naujo žvilgsnio galimybę atveriančių rezultatų“, – sako kūrėja.

Kurdamas muziką, A. Kaziliūnaitės tekstais rėmėsi kompozitorius Kristupas Bubnelis: „Tekstą galėtume laikyti koliažu, tačiau jame labai ryškus dialogo matmuo. Kadangi šis spektaklis vis dėlto yra tarpdisciplininio meno veikalas, puikiai suvokiau, kad muzika bus tik viena sudedamųjų dalių. Nenorėjau, kad ji taptu dominuojančia priemone, užimančia visą kūrinio erdvę.“

Muzikiniame spektaklyje itin svarbus vaidmuo teks dirigento Lino Balandžio vadovaujamam chorui. „Choras įdomus tuo, kad sykiu gali būti ir kaip kolektyvinis monolitas, ir suskaidytas į mažesnes grupes. Ši dinamika labai gražiai papildo ir tam tikras tekste implikuojamas būsenas. Juk tekstas – ne abstrakcija, jis kalba apie šiuolaikinį žmogų kamuojančias problemas – nuo tapatybės klausimų iki individo ir visuomenės galių hierarchijos. Šis daugiabalsiškumas išsiskleidžia tiek choro atlikėjų sudėties variacijose, tiek muzikinių priemonių registruose“, – pasakoja kompozitorius.

Kas? Muzikinis spektaklis „Aušra Foucault šešėlyje“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Lapkričio 14 d. 18.30 val.

„Šio koncerto programos pasirinkimą lėmė mano asmeninis santykis su dviem nuostabiomis asmenybėmis, tai kompozitore Žibuokle Martinaityte bei soliste Gunta Gelgote“ – pokalbį pradėjo dirigentas Karolis Variakojis. „Mūsų bičiulystė su Ž. Martinaityte prasidėjo nuo 2018 metų „Gaidos“ festivalio, esu pristatęs ne vieną jos kūrinio premjerą, įvairiuose kontekstuose man teko diriguoti labai daug jos muzikos, kurią labai pamilau ir manau, kad giliai pažįstu. O taip pat labai norėjau, kad Ž. Martinaitytės kūriniai skambėtų Kaune, nes pačią kompozitorę galima vadinti kauniete, būtent čia, J. Naujalio gimnazijoje, ji pradėjo savo kūrybinį kelią. Šiuo metu Ž. Martinaitytės kūriniai atliekami didžiausiose ir garsiausiose pasaulio scenose, ji yra viena populiariausių šiuolaikinės akademinės muzikos kompozitorių, todėl norisi kauniečiams priminti ir parodyti kokie talentingi kūrėjai kilę iš šio nuostabaus miesto“ – pasakojo K. Variakojis.

I. Vyšniauskaitės nuotr. 

„W. Lutosławski devynių dainų kompozicija „Chantefleurs et Chantefables“ koncerto programoje atsirado Guntos Gelgotės iniciatyva. Man pačiam neseniai teko atlikti kitą W. Lutosławski kūrinį, jo ketvirtąją simfoniją, šis kompozitorius man paliko įspūdį, todėl kai Guntos Gelgotės pasiūlytame repertuare pamačiau šią pavardę, net nesuabejojau, kad jo devynių dainų kompozicija puikiai derės šio koncerto programoje. Ir iš tiesų, tik vėliau pastebėjau, kad tiek Ž. Martinaitytės „Millefleur“ (liet. „Tūkstantis gėlių“), tiek W. Lutosławski „Chantefleurs et Chantefables“ (liet. „Giesmės gėlėms ir giesmės pasakoms“) sieja tas pats gėlių motyvas“ – nusišypsojo K. Variakojis.

„Antroje koncerto dalyje skambėsianti žymiausia ir populiariausia Antoníno Dvořáko devintoji simfonija šio koncerto programai pasirinkta ne atsitiktinai. Nors tai yra visiems puikiai pažįstamas klasikinės muzikos kūrinys, tačiau savo laikmečio kontekste tai buvo moderni ir neįprasta kompozicija. Šią simfoniją kompozitorius sukūrė viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose metu, todėl simfonijoje galima išgirsti daug populiariosios amerikiečių muzikos elementų, tokių kaip spiričiueliai, folkloro melodijos, regio ir šokių muzikos fragmentai. Taigi, iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus šio vakaro programos kūrinius vienija modernizmo atspalvis savo laikmečio kontekste“ – koncerto programą apibendrino K. Variakojis.

Kas: Koncertas „Giesmių gėlės ir pasakos“

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje

Kada: 2023 m. lapkričio 11 d., šeštadienį, 17 val.