Rinkoje – vieninteliai

„Lietuvos metų gaminio“ konkurse laurus pelnę „Dadu“ ledai „D‘ice“ su guminukais buvo sukurti 2023 m. pradžioje, o rinkoje pasirodė vos pakvipus tikrajam pavasariui – šių metų balandį.

Pasak UAB „Vikeda“ generalinio direktoriaus Algirdo Gauronskio, šie sultiniai ledai su įvairiaspalviais meškiuko formos guminukais – unikalūs, panašių Lietuvos rinkoje nėra.

„Dadu“ ledus gaminančios UAB „Vikeda“ generalinis direktorius Algirdas Gauronskis: „Lietuvos metų gaminio“ konkurse aukso medaliu apdovanoti sultiniai „Dadu“ ledai su guminukais – unikalūs, panašių Lietuvos rinkoje nėra. UAB „Vikeda“ archyvo nuotr.

Nors pirminės ledų idėjos autorius yra būtent A. Gauronskis, tačiau jis pabrėžia, jog galutinai išgryninta originalaus produkto koncepcija – visos komandos kūrybinio darbo vaisius.

Ieško žaismės ir įspūdžio

„Du vienus mėgstamiausių skanėstų – ledus ir guminukus – sujungėme į vieną ir pavyko aukso medalio vertas produktas, – naujojo gaminio sėkme džiaugiasi UAB „Vikeda“ generalinis direktorius Algirdas Gauronskis. – Stebėdami pasaulines ledų rinkos tendencijas galime pasakyti, jog ledų vartotojai vertina klasiką – tai nesikeičia, bet taip pat mėgaudamiesi ledais nori atrasti ir skirtingas tekstūras.

Kuo toliau, tuo labiau tampa svarbus valgymo pojūtis, kai burnoje jaučiamas ne tik ledų skonis, bet ir įvairūs ingredientai. Vartotojas nori patirti įspūdį net ir skanaudamas ledus: burnoje švelniai tirpstantys sultiniai ledai ir štai kai kas netikėto – visai kitos tekstūros minkštas guminukas.

UAB „Vikeda“ archyvo nuotr.

„Dadu“ „D‘ice“ skirti atsigaivinti karštomis vasaros dienomis. Mūsų žaismingas produktas ne tik atgaivina, bet ir maloniai nustebina guminukais viduje.“

Kuo toliau, tuo labiau tampa svarbus valgymo pojūtis, kai burnoje jaučiamas ne tik ledų skonis, bet ir įvairūs ingredientai. Vartotojas nori patirti įspūdį net ir skanaudamas ledus.

 

Ant pjedestalo iškėlė patys pirkėjai

Per šiuos metus naujųjų ledų jau parduota net trečdalis milijono porcijų.

„Ledų sezonas Lietuvoje labai trumpas. Taigi produktui, kuris gausioje rinkoje yra naujokas, toks skaičius – išties didelis. Šie ledai tapo perkamiausi mūsų gaminamų sultinių ledų kategorijoje“, – dėmesį atkreipė A. Gauronskis.

UAB „Vikeda“ archyvo nuotr.

Sultinius „Dadu“ „D‘ice“ ledus su guminukais galima įsigyti prekybos tinklų „Maxima“, „Aibė“ bei kitose parduotuvėse. Naujojo sezono metu UAB „Vikeda“ daugiau dėmesio ruošiasi sutelkti į pajūrį, kad vartotoją ledai pasiektų tada, kai gaivus ir linksmas produktas labiausiai reikalingas – atostogaujant.

Šiais metais 17-ąjį aukso medalį „Lietuvos metų gaminio“ konkurse pelniusi viena moderniausių ledų gamybos įmonių Lietuvoje ir toliau žada smagurius stebinti naujais skoniais bei įsimintinomis ledų ragavimo patirtimis.

Konkurentai – už nugaros

„Lietuvos metų gaminio“ konkurse aukso medaliu įvertinta Kėdainių konservų fabriko paruošta valgyti „Šiupininė sriuba su mėsa“ sukurta šį balandį, o į rinką žengė jau gegužę.

Kėdainių konservų fabriko archyvo nuotr.

„Paruoštų valgyti patiekalų paklausa pastebimai auga, – sakė Kėdainių konservų fabriko generalinis direktorius Saulius Urbonas. – Per 2022 m. ši rinka ūgtelėjo beveik 50 proc. Tikslinė tokių gaminių auditorija – jauni žmonės, ieškantys paruošto produkto, kad galėtų greitai pavalgyti namie, darbe ar išvykose.“

Šią sriubą pakanka pašildyti puode ar mikrobangų krosnelėje ir sveiki, sotūs bei greiti pietūs jau po kelių akimirkų garuoja ant stalo.

Kėdainių konservų fabriko archyvo nuotr.

„Mes pirmieji sukūrėme paruoštą valgyti sriubą su mėsa. Kiti gamintojai rinkai kol kas nepasiūlė panašaus produkto“, – akcentavo S. Urbonas.

Naujas produktas – nauji iššūkiai

Pašnekovas atskleidžia, jog kuriant naują produktą, gilias gamybos tradicijas puoselėjantis Kėdainių konservų fabrikas neišvengė iššūkių.

UAB Kėdainių konservų fabriko generalinis direktorius Saulius Urbonas iš konkurso „Lietuvos metų gaminys“ apdovanojimų ceremonijos grįžo su aukso medaliu, kuriuo įvertintas naujas fabriko produktas – paruošta valgyti „Šiupininė sriuba su mėsa“. Kėdainių konservų fabriko archyvo nuotr.

„Iki tol niekada nebuvome gaminę paruoštos sriubos, todėl reikėjo rasti technologinius sprendimus, kaip tai padaryti. Taip pat turėjome ištobulinti tinkamą skonį. „Šiupininės sriubos su mėsa“ idėjos bei recepto sumanytojas – ilgametis įmonės technologas Algis Kulvietis.

Na, o trečias iššūkis – turėjome rasti naują etiketės koncepciją, kad paruoštos valgyti sriubos aiškiai atsiskirtų nuo rinkoje esamų panašių produktų ir būtų patrauklios tikslinei auditorijai, – pasakoja S. Urbonas, kurio vadovaujamas fabrikas sklandžiai įveikė visus naujo produkto kūrimo iššūkius, o šio gaminio pardavimai didžiuosiuose Lietuvos prekybos tinkluose netgi pranoko lūkesčius. – Vadinasi, rinka yra pasiruošusi tokiems produktams ir mes atliepiame tą poreikį. Vartotojai jau pamėgo ir kitus mūsų fabriko siūlomus kategorijos „Paruošta valgyti“ produktus: plovus, troškinius bei padažus gaminimui.“

Kėdainių konservų fabrikas šiuo metu plečia distribuciją, kad produktas būtų prieinamas didesniam vartotojų ratui, bet taip pat, norėdamas pirkėjams pasiūlyti daugiau skonių įvairovės, kuria ir naują sriubą su mėsa.

Ateičiai ruošiasi dabar

Niekas neabejoja – perspektyvi ateitis laukia tik tokio verslo, kuris žengs koja kojon su tvarumu. Kėdainių konservų fabrikas šiuolaikiškas bei energetinius išteklius tausojančias gamybos technologijas taiko jau šiandien: ant fabriko stogo – saulės elektrinė, o mažiau dujų sunaudojantis naujas garo katilas leidžia pagaminti tą patį produkcijos kiekį. Ir tai dar ne viskas.

„Aukso medaliu apdovanotos „Šiupininės sriubos su mėsa“ stiklainis aptrauktas moderniai atrodančia ir tvaria etikete – 100 procentų perdirbama plėvele. Tam įdiegėme naują etiketavimo įrangą. Taip pat vartotojai dabar gali rūšiuoti atskirdami stiklainį, kaip stiklo tarą, ir etiketę bei dangtelį. Norint rūšiuoti stiklinę tarą su popierine etikete, reikia ją nuplauti. Pasitelkę specialią technologiją, užtikrinome, kad nauja etiketė nusiluptų lengvai.

Kėdainių konservų fabriko archyvo nuotr.

Tai tik pradžia – ruošiamės naujam projektui, kurį užbaigę sukursime dar tvaresnes pakuotes“, – intrigą ateičiai palieka „Lietuvos metų gaminio“ konkurse jau kelias dešimtis aukso medalių pelniusio Kėdainių konservų fabriko generalinis direktorius S. Urbonas bei priduria, jog malonu ne tik būti maisto gamintojų lyderių gretose, bet ir kurti Lietuvos maisto kultūrą.

Auksą pelnė ir pernai

Primename, jog „Lietuvos metų gaminio“ konkurse aukso medalius „Vikonda grupės“ įmonės UAB „Vikeda“ bei Kėdainių konservų fabrikas pelnė ir pernai. Apdovanojimais įvertinti „Dadu“ ledai su sūdytais karamelizuotais žemės riešutais ir sūria karamele bei du Kėdainių konservų fabriko produktai: „Bolognese padažas su mėsa“ ir „Lietuviškas plovas“.

„Buvo nemenkas iššūkis, bet pasakiau sau, kad galiu,“ – prisiminė specialistė.

Netrukus BRCGS sertifikatą gavo fabriko dalis, gaminanti majonezą, kečupą ir padažus, o po dvejų metų ir kita – konservuojanti daržoves ir pietų patiekalus.

Ž. Čepanauskienės darbo patirtis kokybės srityje įspūdinga – jau daugiau nei dvidešimt metų. Jai labai patinka šis darbas, apie jį pasakoja su dideliu malonumu ir aistra. Pasiekusi vienus tikslus, ji nenurimsta: kelia naujus. Pasaulinės kokybės dienos, kuri visame pasaulyje šiemet minima lapkričio 9-ąją, proga su „Kėdainių konservų fabriko“ Kokybės vadove kalbame apie tai, ką jai reiškia kokybės sąvoka, kuo svarbus įmonei BRCGS sertifikatas bei maisto saugos ir kokybės kultūra, koks malonumas dalintis savo patirtimi su jaunais kolegomis, stebėti darbuotojų tobulėjimą.

– Kas jums pačiai yra kokybė?

– Kokybė tai nėra savaime suprantamas dalykas. Jos apibrėžimų yra įvairių, o man artimiausias yra tas, kuris sako, kad kokybė nėra atsitiktinumas, tai pastangų, patirties, kryptingo darbo rezultatas. Tai ne tik Kokybės skyriaus darbas, tai visų įmonės darbuotojų indėlis. Kad dirbtume kokybiškai, reikia suformuoti teisingus įpročius. Taip, mūsų Kokybės skyrius daugiausiai dalyvauja kokybės sistemos kūrime ir priežiūroje, bet vienas skyrius visko nepadarys. Galime užduoti toną, pasakyti, kaip norėtume, kaip reikėtų, kaip būtų teisinga, bet viską daro kiti įmonės darbuotojai.

– Kaip atrodo jūsų skyriaus darbas?

– Kokybės skyriuje yra penki žmonės, dalis jų dirba laboratorijoje. Joje dirbančių funkcijos yra vienos, o maisto saugos ir kokybės specialistų – kitos. Laboratorijoje darbas yra gana aiškus, standartinis, gal kiek monotoniškas. Yra patvirtinti tyrimo metodai, kasdien atliekame tuos pačius tyrimus, ragaujame ir vertiname kiekvieną pagamintą produkto partiją ir taip kontroliuojame kokybę. O maisto saugos ir kokybės specialistų darbas man atrodo labai įdomus, labai kūrybiškas, nemonotoniškas, gali realizuoti daug savo idėjų, minčių. Reikia įgyvendinti reikalavimus, o kaip tai padaryti – jau tavo fantazijos reikalas. Aišku, riboja teisės aktai, taisyklės, bet norėdamas pasiekti, ko nori ir reikia, gali tai padaryti įvairiais būdais. Mūsų tikslas, kad kokybės sistema veiktų, nuolat gerėtų. Yra reguliarių darbų: fabrike turime labai platų žaliavų spektrą – apie penkis šimtus skirtingų. Kiekviena jų turi praeiti Kokybės skyriaus patikrą, reikia įsitikinti, kad žaliava ar pakuotė atitinka mūsų reikalavimus. Privalai patikrinti daug dokumentų – čia puiki bazė tobulėti jauniems specialistams.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Yra žaliavų, kurioms skiriame daugiau dėmesio nei kitoms, pavyzdžiui, šviežioms daržovėms ir mėsai, šaldytoms uogoms ir grybams.

Tikriname kiekvieną siuntą. Kita mūsų veiklos dalis yra mūsų pagamintos produkcijos ženklinimas: informacija apie produkto sudėtį, vartojimo, laikymo sąlygas. Taip pat kontroliuojame gamybos procesą, ar darbuotojai teisingai ir laiku pildo įrašus. Labai svarbi sritis – nusiskundimų iš rinkos analizavimas. Atliekame inspekcijas: apžiūrime gamybos aplinką, švarą, tvarką, darbuotojų higieną, įrengimų ir patalpų būklę. Įmonėje yra ir kokybės vadybos specialistė, kuri atsakinga už BRCGS dokumentų valdymą, socialinio atsakingumo ir etikos vystymą, rūpinasi kitų vadybos sistemų integravimu į BRCGS. Labai daug įvairios veiklos.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Mes nenorime būti tais, kurie pasako tik kas negerai. Stengiamės kiekvienam darbuotojui paaiškinti, kodėl lauko duris reikia uždaryti, kodėl peilio negalime palikti ne vietoje, kodėl vienas ar kitas įrašas dokumentuose yra labai svarbus. Skatiname sąmoningumą, tariamės. Nenorime, kad žmonės darytų, nes kokybės specialistė liepė. Norime, kad jie aiškiai suvoktų, kad kokybiškai dirbti yra naudinga. Bandome pateikti per tai, kas darbuotojams artima. Pavyzdžiui, kalbėdami apie alergenus klausiame, ar jų rate nėra alergiškų žmonių. Paprastai ir būna, siūlome atkreipti dėmesį su kiek problemų jie susiduria ir jei nesversite žaliavų, turinčių alergenų, atskirai, sumaišysite, gali nukentėti vartotojas. Bendraujame draugiškai.

Atliekame vidaus auditus, audituojame ir savo tiekėjus – tuos, kurie nėra sertifikuoti. Važiuojame, kad įsitikintume, kad jie mums tinka. Taip pat ir mus audituoja iš šalies: klientai, sertifikatus išduodančios įstaigos, kontrolės institucijos. Daug skirtingo ir įdomaus darbo.

– Didžiausias jūsų pasiekimas – prieš ketverius metus „Kėdainių konservų fabrikui“ suteiktas BRCGS sertifikatas. Kuo jis svarbus įmonei?

– Šis sertifikatas garantuoja, kad įmonėje yra aiški tvarka, kuri užtikrina produktų saugą ir kokybę. Tai ir sistemos sukūrimas, įvairių rizikų įvertinimas, taisyklių aprašymas, kai visi viduje susitariame, kaip dirbame, laikomės taisyklių ir nuolat pasitikriname, ar laikomės to, ką susitarėme. Tada aišku, kas ir kaip daro, kas už ką yra atsakingas. Galima viską atsekti. Priverčia pasitempti. Šie standartai kas penkerius metus atsinaujina, kiekvienoje versijoje – vis naujau, vis daugiau, vis griežčiau. Nori nenori turi augti, neleidžia tau likti tame pačiame lygmenyje. Per dvidešimt metų, kuriuos dirbu kokybės srityje, matau, kaip keičiasi standartų reikalavimai.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Atsimenu pirmą standarto versiją, su kuria susidūriau, tuomet ji buvo šeštoji. Dabar – devinta. Matau, kiek per tą laiką viskas pasikeitė. Vis daugiau kalbama apie maisto saugos ir kokybės kultūrą, tvarumą, maisto švaistymą. Teisės aktai yra ir keliolikos metų senumo, o kokybės standartai reaguoja į rinkos pokyčius, analizuoja problemas ir tas vietas tikrina. Su jais stiprėjame ir mes kaip įmonė.

– Galbūt tai skatina ir tiekėjus siekti kokybės standartų?

– Taip, be abejo. Mūsų prioritetas – sertifikuotos įmonės. Jei perki iš sertifikato neturinčio tiekėjo, privalai jį pamatyti, jį audituoti. Negali pirkti iš bet ko, turi pakankamai apie jį žinoti.

Anksčiau BRCGS sertifikato tik užsienio rinkos reikalavo. Skandinavai be sertifikato net į derybas nesileisdavo. Jau keleri metai, kai ir Lietuvoje prekybos tinklai kelia reikalavimą turėti sertifikatą. Klientas yra tikras, kad jei turi šį sertifikatą, tai turi ir sistemą, tave tikrina iš šalies nepriklausomi auditoriai. Klientui nereikia pačiam važiuoti, jis žino, kad esi patikimas, valdai procesus, užtikrini kokybę.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Kaip ir minėjau, kokybė nėra savaime suprantamas dalykas. Jei būtų lengva gauti kokybės sertifikatą, tai visos įmonės jį turėtų. O kodėl neturi? Nes ne visos yra pakankamai geros. Vadinasi, jei tu turi – esi geresnis už kitus. Darai daugiau, geriau.

– Kas jus darbe labiausiai džiugina?

Kai matai, kad įmonė šiandien daro geriau nei vakar, matai pažangą. Ypatingai, kai tai susiję su gamyba. Norėjai, kad būtų švariau, teisingiau organizuojami procesai ar daugiau dėmesio skiriama atitinkamai veiklai, tai dabar jau taip ir yra, vadinasi susiformavo įprotis – tas labai džiugina. Kai pasieki rezultatą, norisi kartelę kelti dar aukščiau.

– Koks jūsų didžiausias noras?

– Mums labai svarbi maisto saugos ir kokybės kultūra. Tai bendros vertybės, įsitikinimai, požiūris į maisto saugą ir kokybę. Mūsų skyrius dirba darbo valandomis, gamyba – visą parą. Norime užauginti tokį požiūrį, kad ir naktį, kai mūsų nėra, kolegos dirbtų lygiai taip pat gerai, teisingai, pagal visas taisykles ir procedūras. Tam skiriame pagrindinį dėmesį.

Kai važiuoju į įvairius mokymus, girdžiu, kad organizacijos, kurios analizuoja maisto saugos rizikas, nesėkmes, pretenzijas, priežastis, teigia, kad apie 30 proc. visų problemų įmonėse yra dėl maisto saugos kultūros trūkumo. Todėl mūsų prioritetas – kelti maisto saugos ir kultūros lygį, darbuotojų sąmoningumą, kad visi, nuo aukščiausio vadovo iki žemiausio lygio darbuotojo, suprastų sistemos naudą ir savo atsakomybę.

Labai džiaugiuosi savo jaunomis maisto saugos ir kokybės specialistėmis, su kuriomis mielai dalinuosi žiniomis ir patirtimi, norisi suteikti joms galimybę kelti savo kompetencijas. Labai motyvuotos, šauni komanda.

– O pati pirkdama produktus vertinate jų kokybę?

– Ieškodama produktų savo virtuvei  skaitau jų sudėtis, esu atsirinkusi mėgstamus. Man svarbu, ką valgo mano šeima, mano vaikai. Esu lietuviškos produkcijos gerbėja, remiu lietuviškas įmones. Beje, didžiausios jų paprastai yra sertifikuotos. Nesu gurmanė, neieškau nuolat naujienų, esu atsirinkusi tai, ką valgo mano šeima.

Žydrė Čepanauskienė. „Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Iš „Kėdainių konservų“ produktų mėgstamiausi yra agurkai, marinuoti su ąžuolo lapais. Taip pat man skanios fabrike pagamintos uogienės. Anksčiau jas veždavau iš mamos, dabar dažnai ant stalo puikuojasi „Kėdainių konservų“ uogienės, ypač mėgstu aviečių. Šiltuoju metų sezonu šaltibarščių neįsivaizduoju be marinuotų burokėlių obuolių sultyse. Ką atradau pradėjusi čia dirbti, tai pomidorų padažus. Anksčiau gal tik retkarčiais naudojau kečupą prie šašlyko, o dabar mano virtuvėje nuolat rasi pomidorų padažų. Patinka kietojo sūrio ir kitos užtepėlės. Mūsų namų šaldytuve visada rasi mano kolegų pagamintos produkcijos.

„Kėdainių konservų fabriko“, priklausančio „Vikonda grupei“, gamybos vadovui Gyčiui Zakarauskui šis agurkų sezonas jau antras. Ir daug lengvesnis, nes jau aišku, kas ir kur. Jis džiaugiasi, kad šiemet itin puiki agurkų kokybė, taip pat marinuotų agurkų mėgėjams pristatytas naujo skonio produktas. Apie tai ir kalbame su G. Zakarausku.

– Kada šiemet pradėjote agurkų sezoną?

– Gražus sutapimas, kad agurkų sezoną, kuris mūsų fabrikui jau devynioliktas, atidarėme birželio 19 dieną. Norėjome darbus pradėti anksčiau, bet dėl oro teko kiek palaukti: vasaros pradžia buvo šaltoka, todėl agurkai lėčiau augo. Gamybą baigti planuojame iki rugsėjo pradžios. Žinoma, tai irgi priklausys nuo orų.

Gytis Zakarauskas. „Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Kiek marinuotų agurkų planuojate pagaminti?

– Planuojame pagaminti 2,9 mln. stiklainių ir 260 tūkst. skardinių marinuotų agurkų. Daugiau nei po vieną kiekvienam Lietuvos gyventojui.

– Iš kur į fabriką atkeliauja žaliava?

– Konservuojame agurkus, kurie užaugo ne šiltnamiuose, o laukuose. Laukuose auginti agurkai daug traškesni ir kokybiškesni. Mums reikalingi labai dideli šios žaliavos kiekiai, o Lietuvoje nėra tokių augintojų, kurie patenkintų mūsų poreikius, čia nėra tokių didelių agurkus laukuose auginančių ūkių. Nuo 2017 metų bendradarbiaujame su Vokietijos augintoju. Jo ūkis specializuojasi agurkų auginime, turi tam reikalingos technikos, jų agurkų kokybė labai gera, mus sklandžiai aprūpina viso sezono metu. Tiesa, tada, kai pas mus siautėjo audros, jos neaplenkė ir Vokietijos. Tiekėjas buvo kiek sunerimęs, kelios mašinos vėlavo, nes technika negalėjo išvažiuoti į laukus skinti agurkų, tačiau agurkai nenukentėjo ir vėliau nebuvo jokių problemų. Šiemet agurkų kokybė labai džiugina.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Ar vasarą tenka samdyti papildomos darbo jėgos?

– Esame vienintelis fabrikas Lietuvoje, kuris konservuoja tokius didelius kiekius agurkų per tokį trumpą laiką. Agurkų sezono metu keičiame fabriko darbo grafiką: kitu laiku dirbame nuo pirmadienio iki šeštadienio, o agurkų sezono metu mūsų darbas trunka 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Vietoj trijų pamainų pluša keturios.

Tuo metu kitų mūsų produktų gamyba beveik nutrūksta, nebent nebeužtenka padažo ar majonezo, tada pagaminame. Bet pagrindinis dėmesys skiriamas agurkams. Jie vasarą karaliauja mūsų fabrike.

– Agurkams marinuoti naudojate šviežius prieskonius. Su džiovintais būtų lengviau. Kodėl renkatės šviežius?

– Taip, su džiovintais prieskoniais būtų daug paprasčiau: juos ir įsigyti lengviau, jų tiekimas nepriklauso nuo oro sąlygų. Šiemet turėjome iššūkių su krapais: buvo šalta vasaros pradžia ir krapai prastai augo. Tiekėjai nerimavo. Bet paskui viskas susitvarkė.

Krapus, ąžuolo lapus, petražoles perkame iš Lietuvos augintojų. Žinoma, pagrindinis prieskonis yra krapai. Kai naudojame juos šviežius, tada ir atsiskleidžia tikrasis prieskonio skonis ir jis suteikia dar daugiau skonio marinuotiems agurkams. Dideli pramoniniai fabrikai Turkijoje gamina agurkus su sausais prieskoniais ir, kai palygini skonį, jaučiasi skirtumas: jų pagamintų yra blankesnis.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Tomis dienomis kai marinuojami agurkai, visas fabrikas kvepia krapais. Švieži prieskoniai ruošiami ir į stiklainius talpinami rankomis, kantriai su meile.

Saldžiarūgščiai agurkai labai populiarūs Vakarų Europoje, Skandinavijoje. Išmėginome ir matome, kad ir lietuviams jie labai patinka.

 

– Ar šiemet pristatysite naujienų?

– Iškėlėme sau tikslą kiekvienais metais išbandyti ką nors nauja. Šiemet tai bus saldžiarūgščiai agurkai. Jei tiksliau, tai jau pernai pagaminome bandomąją jų partiją ir ji akimirksniu buvo iššluota. Gavome daug gerų atsiliepimų, juos ragavę neatsidžiaugė skoniu. Todėl šiemet jau drąsiai paleidome saldžiarūgščius agurkus į masinę gamybą ir šią mūsų naujieną galės išbandyti daug daugiau vartotojų nei pernai. Saldžiarūgščiai agurkai labai populiarūs Vakarų Europoje, Skandinavijoje. Išmėginome ir matome, kad ir lietuviams jie labai patinka.

– Ar pastebite, kad lietuvių skonis keičiasi?

– Dalis Lietuvos vartotojų yra naujų skonių ieškotojai. Jiems reikia vis kažką išbandyti. Jiems patinka, tada dalinasi su kitais, rekomenduoja. Tačiau patys populiariausi ir šiandien yra „Geras vaizdelis“ agurkai. Juos kasmet vis labiau vejasi pagal senovinį receptą su ąžuolo lapais marinuoti agurkai.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Šį pavasarį „Kėdainių konservų fabrikui“ suteiktas A lygio „BRC Foods“ kokybės sertifikatas. Ką tai reiškia jums ir jūsų produkcijos vartotojams?

– „BRC Foods“ yra pasaulinis maisto kokybės sertifikatas, kad jį gautų ir išlaikytų įmonė audituojama kelis kartus per metus. Mūsų fabrikui suteiktas A lygio sertifikatas. Anksčiau buvo sertifikuotas majonezo ir padažų cechas, jis sertifikatą gavo dar 2019 m. Dabar šį reikšmingą sertifikatą turi ir visas fabrikas. Jis patvirtina aukščiausią produktų kokybę. Tai svarbu mūsų vartotojams, ieškantiems aukščiausios kokybės produktų, o dar labiau – partneriams užsienyje. Didesni užsienio prekybos centrai dar prieš pradėdami bendrauti paklausia, ar turime sertifikatą. Ir tik tada prasideda derybos. Be šio sertifikato esi žemesnės lygos žaidėjas, su juo patenki tarp geriausių.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– „Vikonda grupės“ įmonės garsėja kaip ieškančios tvarių, Žemei palankių sprendimų. Pernai rudenį ant „Kėdainių konservų fabriko“ fabriko stogo pradėjo veikti saulės energijos kolektorių sistema. Ar pasiteisino šis sprendimas?

– Tikrai taip. Šią vasarą dienos metu mes naudojame tik žaliąją energiją, ji šimtu procentu patenkina mūsų gamybos poreikius. Rudenį saulės bus mažiau, tada teks naudoti ir kitą šaltinį, bet vasarą energijos poreikiai yra didžiausi, nes dirbame kasdien ir visą parą, tad sprendimas tikrai pasiteisino. Jau nekalbant apie naudą gamtai.

Gaminant produktus iš daržovių lieka nemažai žaliųjų atliekų. Visos jos naudojamos biodujoms gaminti. Visiškai nieko neišmetame.

 

– Dar vienas jūsų sprendimas tvarumo link – modernizuotas garo katilas. Kaip sekasi jį bandyti?

– Kaip tik šiuo metu jis yra išbandomas ir jau matome, kad šis garo katilas tikrai ekonomiškesnis, mažesnės dujų sąnaudos. Kai jau visiškai paleisime, tada bus dar aiškiau, bet jau dabar matome, kad sutaupome apie 11 proc. sąnaudų.

Tai ne vieninteliai tvarūs mūsų sprendimai. Kaip žinia, gaminant produktus iš daržovių lieka nemažai žaliųjų atliekų. Visos jos naudojamos biodujoms gaminti. Visiškai nieko neišmetame.

Taip pat stengiamės mažinti pakuočių, plastikinių plėvelių naudojimą, ieškome būdų, kurie būtų naudingesni Žemei, saugotų aplinką.

– Artėja „Kėdainių konservų fabriko“ aštuoniasdešimtmetis. Kas bus dar truputėlį geriau?

– Mūsų fabriko šūkis „Visada truputėlį daugiau“ yra ne tik gražiai skambantys žodžiai, mes jais gyvename, jie atsispindi kasdieninėje mūsų veikloje: analizuojame  rinkos poreikius, pagal tai kuriame naujus produktų skonius. Nauji vartotojų poreikiai įgalina diegti naują gamybinę įrangą. Štai rinkoje jau pasirodė  paruoštos valgyti sriubos, papuoštos naujo tipo etiketėmis: jos saugiai apgaubia stiklainį, yra smagios ir modernios.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Tapome ryškesni, tvaresni, inovatyvesni. Išlaikome pagrindinius produktus, kuriais esame įsitvirtinę rinkoje, mūsų tikslas, kad vartotojai, kurie jau daug metų su mumis, ir toliau rinktųsi mūsų gaminamą produkciją, mėgautųsi žinomais skoniais, atrastų naujus. Tokiomis nuotaikomis ir keliaujame pasitikti „Kėdainių konservų fabriko“ aštuoniasdešimtojo gimtadienio.

Antanas „Vikonda grupės“ įmonėse darbuojasi nuo 1995 metų, o vasarį jis švenčia darbo „Kėdainių konservų fabrike“ dvidešimtmetį, yra vienas ilgiausiai čia dirbančių darbuotojų. Jis rūpinasi ne vien fabriko energetika, bet ir statinių bei aplinkos priežiūra: ne tik pačiame fabrike, bet ir kituose įmonei priklausančiuose nekilnojamojo turto objektuose.

„Būdavo ir sunkiau, ir lengviau, bet visuomet jaučiausi savo vietoje“, – apie darbo metus „Vikonda grupei“ priklausančiose įmonėse kalba jis. Nors artėja pensinis amžius, inžinierius sako dar negalįs galvoti apie išėjimą, kol nepabaigs dabartinių projektų. Dar viena jo užduotis – paruošti jauną specialistą, kuriam ramia širdim bus galima palikti įmonės energetikos ūkį. Tada jau jis atliks tai, ką daro Antanas: dėlios skaičius, svarstys, ar verta imtis vieno ar kito projekto, ar tai bus naudinga įmonei.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Kai viskas sukrenta, svarbu nepraleisti galimybės

Ekonominiai skaičiavimai Antanui patiko nuo studentavimo laikų, tai visą gyvenimą su jais ir dirba. Pirma skaičiuoja pats, paskui kartu su kolektyvu. Visą laiką seka kainas, kas vyksta rinkose, prognozuoja, analizuodamas pasaulio įvykius, nuolat stebi elektros bei dujų kainų santykį biržoj. Esant palankioms kainoms fabrikas jungia elektros gamybos generatorių, kuris patenkina dalį gamybos sąnaudų bei pagamina pakankamai šilumos, kad būtų užtikrinti gamybos procesai.

Panašiai atsitiko ir su saulės kolektorių sistema, pernai suklota ant fabriko stogo: ilgus metus A. Bliūdžius sekė procesus. Iš pradžių atrodė, kad niekaip neatsipirks, kol pernai neištiko energetikos krizė: visiems tapo aišku, kad situacijai pasikeitus verta tai daryti.

Kartais stebi kitus ir pamatai, kad jie paskubėjo ir tada supranti, kad tu išlošei. Bet ir pavėluoti nesinorėtų.

Šiuo metu „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius dirba prie naujo garo katilinės projekto. Ši idėja taip pat buvo vystyta daug metų: ji reikalavo didelių investicijų, buvo abejojama, ar verta. Dabar jau matyti, kad investicijos į katilinę atsipirks per metus ar pusantrų: bus suprojektuoti net kelių pakopų ekonomaizeriai, kurie leis ne tik sutaupyti daug energijos, bet ir padės sprendžiant klimato kaitos problemas.

Antanas vis kuklinasi dėl savo indėlio į darbus įmonėje. „Ne pasaulio bamba aš, vienas to nepadarysi, tai kolektyvinis darbas“, – tvirtina jis, neužmiršdamas pagirti įmonės technikos vadovą Darių Bagdoną, su kuriuo, kaip jis sako, eina sutarti, o tada ir darbai sėkmingai vyksta. „Senokai reikėjo daryti katilinės rekonstrukciją, o pernykštė situacija tik paskatino, – pasakoja inžinierius. – Yra idėja, reikia sulaukti momento, kai viskas gražiai sukrenta, o tada jau turi nepraleisti galimybės. Kartais reikia drąsos, kartais atsargumo. Visada padeda patirtis. Kartais stebi kitus ir pamatai, kad jie paskubėjo ir tada supranti, kad tu išlošei. Bet ir pavėluoti nesinorėtų“.

Paklaustas apie Antaną „Kėdainių konservų fabriko“ technikos vadovas Darius Bagdonas jį apibūdina kaip universalų žmogų. „Jo atsakomybėje visa didžiulė fabriko energetika ir, nors jis užima vadovaujančias pareigas, niekada nevengia pats imtis iniciatyvos ir pasidarbuoti gamybos ceche, sumontuoti loginį valdiklį ar pakeisti sumanius valdymo algoritmus, savo rankomis pakeisti garo armatūrą, – pasakoja jis. – Antano sukauptos praktinės žinios padeda racionaliai naudoti gamybos ir energetinius išteklius, vandenį dujas ir elektrą. O tai labai svarbu ir aktualu šiuo sunkiu laikotarpiu.“

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Bendradarbiai labai vertina Antaną ir dažnai kreipiasi į jį, konsultuodamiesi, kokį elektros tiekėją pasirinkti ar kokiais būdais namuose taupyti energiją.

Geriausias poilsis – gamtoje

Darbui fabrike pasibaigus Antanas Bliūdžius skuba leisti laiko gamtoje. Per valandą jis gali surinkti tris baidares, o tada belieka susirasti gerą kompaniją, su kuria smagu prasiplaukti. Tą Antanas daro jau daug metų: ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Kita aistra – žygiai po miškus. Antanas tebeprisimena savo pirmąją kelionę – tada dar studentavo: užsimetė kuprinę ant pečių ir išžygiavo. Sustojęs miške iš samanų ir šakų pasidirbdavo gultą, pramiegodavo ir toliau vienas per miškus. Tiesa, ta pirmoji kelionė baigėsi nekaip – pūslėmis ant kulno. Tačiau noro keliauti neatmušė, atvirkščiai – įžiebė.

A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.

Prie ankstesnių pomėgių prisidėjo važiavimas dviračiu. Dabar jis visada paruoštas ir laukia šeimininko. Pernai Antanas savotiškai pakartojo jaunystės kelionę: pasiėmė dviratį, pasiekė perkėlą, persikėlė į Karlshamną, ten tris dienas apsuko, vėl į perkėlą ir namo. „Palapinikė, minimalus komplekčiukas, turistinis dviratis ir – į vienišiaus kelionę, – pasakoja jis. – Mano siekiamybė yra toks keliautojas Julius: tas pasiima pripučiamą valtikę, dar kelis daiktus ir į tundrą, visą mėnesį vienas pats plaukioja, žvejoja tarp miškų. Ekstremalu, bet įdomu“.

Antanas save vadina vandeniniu žmogumi: prie vandens gimė, prie vandens ir gyvena. Iki didžiųjų šalčių įlenda į šalia tekančią Šušvę. Šaltas vanduo jam nebaisus. „Vaikystėje yra pakliuvę ir įlūžti į ledą, taip pat esu įkritęs į kalnų upę, o vanduo ten ledinis, – prisimena jis. – Išsimaudai, išsigręži ir gyveni toliau, nesuki galvos.“

Anksčiau Antanas su žmona Regina vis patrypdavo šokiuose ir pavaidindavo: priklausė Josvainių mėgėjų kolektyvui. Regina šoko dar nuo mokyklos, tad ir vyrą į tokias veiklas buvo įtraukusi. Ir po Lietuvą su kolektyvu smagiai pakeliavo. Deja, išėjo vadovė ir šios veiklos baigėsi.

A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.

Mokosi į gyvenimą žvelgti anūkų akimis

Kilimo Antanas Bliūdžius yra nuo Švėkšnos, į Josvainius jį atvedė meilė. Žmona Regina buvo jauniausia dukrelė, kiti vaikai išsilakstė, taip pora ir atsikraustė gyvenimo kurti Kėdainių rajone. Nors jau buvo gavę butą, tačiau reikėjo slaugyti tėvus, todėl ir apsisprendė likti Josvainiuose. Žmona – farmacininkė. „Įsimylėjusi savo darbą“, – su meile sako Antanas. Su ja užaugino tris vaikus, visi baigė aukštuosius mokslus, dabar džiaugiasi šešiais anūkais. Abu sūnus – į tėtį, daugiau prie skaičiukų, o štai dukra – prie meno. Vyriausiasis sūnus turi bendrą su draugais estais įsteigtą informacinių technologijų įmonę.

A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.

Dukra – dizainerė, dirba knygų leidykloje. Jaunėlis baigė taikomąją fiziką ir dirba su lazeriais. „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius neslepia, kad prie meno, tiksliau, amatų, traukia ir jį. Ypač jis norėtų dirbti su medžiu. Anūkams vis išdrožia kokį žaisliuką. „Tokius paprastus, nieko ypatingo, – kuklinasi jis. – Pagriebi kokį šakotą medį, pasižiūri, dar kažką pridedi ir tada kažkas gaunasi. Anūkas tokį kurmiuką net kelerius metus tampėsi. Arba pripjaustai iš rąsto ratukų, malkų kaladžių užtenka... Jaunimas visą dieną ir konstruoja traktorius, traukinį. Geriausias projektas, tarnaujantis nuo maniškių vaikystės, o kartu mėgstamas ir naujosios kartos, yra specialus inkilas varnėnams: iš išorės tai tik kiaurymė daržinėje, o viduje yra medinis inkiliukas su stebėjimo skylute ir galimybe atidaryti dangtelį. Net man pačiam įdomu stebėti varnėnų gyvenimą: nuo tada, kai jie susisuka lizdą, iki tada, kai jį palieka apsiplunksnavę varnėniukai. Jei man patinka, tai ką jau kalbėti apie vaikus“.

Antanas mėgsta leisti laiką kartu su anūkais. Įsisodina į baidarę ir žemyn upe. „Dauguma dar negimę ja praplaukė“, – sako didžiuodamasis.

A. Bliūdžio asmeninio archyvo nuotr.

Mylintis senelis mokosi į gyvenimą žvelgti anūkų akimis. Stebi, kaip jie palipa ant kupetos ir ta jiems tampa puikiausiu laivu. Dar pats mielai paskatina fantazijas, pašnekina, užkabina ir vaikų vaizduotė toliau žaidžia žaidimus. Neslepia – tai jam labai smagus užsiėmimas. „Svarbiausia ne ką nors padaryti gatavą, o kažkaip nežymiai stumtelti, padėti kažką sukurti, paskatinti kūrybiškumą, - kalba gausiu vaikų ir anūkų būriu besidžiaugiantis josvainiškis. – Jaunėlio dar pradinėse klasėse sukurtas eilėraštis apie mazgotę iki šiol tebėra garbingoje mokytojos kolekcijos vietoje.“

Dar viena veikla drauge – skaityti knygas. Nei vienas anūkas neina miegoti be pasakos – ar būtų pas senelius, ar pas save namie. „Čia būtiniausiai, tiesiog privaloma“, – teigia Antanas. Pamena, kad savo vaikams irgi skaitydavo, matyt tie ir perėmė. Yra įsitikinęs, kad pasakos labai padeda gyvenime, o ir knygomis vaikai susidomi. „Kėdainių konservų fabriko“ inžinierius energetikas ir pats mėgsta leisti laiką su knyga. Pripažįsta, kad pritrūksta laiko, nes jo vis nuvagia galvosūkių, ypač sudoku, sprendimas, naršymas naujienų portaluose, bet laiko su gera knyga niekas neatstos.

Darbas padeda atitrūkti nuo sunkių minčių

Moterys „Vikonda grupei“ priklausančiame Kėdainių konservų fabrike pamaininį darbą dirba tik antrą savaitę. Pamaina trunka 8 valandas. Savaitgalį – dvi išeiginės.

„Kol nedirbome, rankose vis laikydavome telefonus ir sekdavome situaciją Ukrainoje, o dabar, kai nueini į darbą, bent kažkiek išvaduoji mintis nuo siaubo, vykstančio Tėvynėje, nes reikia susikoncentruoti į atliekamą užduotį, − apie pasikeitusią kasdienybę kalba pašnekovės. –Fabrike visi ramiai dirba savo darbą. Kolektyvas draugiškas. Ko paklausi, viską atsako ir parodo, pamoko. Visi moka ir kalba rusiškai. Tiesa, jaunimas kalba mažiau, bet supranta. Tad susikalbėti nėra jokių problemų.“

Abi moterys, vis papildydamos viena kitą, toliau dalijasi įspūdžiais iš naujosios darbovietės: „Mes su visais draugaujame. Kai tik atėjome, kur beįeitume ar į buhalteriją, ar kitur – visur draugiškai priėmė. Tik ir klausia, kuo padėti. Dirbame ir dirbsime. Mes darbo nebijome, stengiamės. O darbe jaučiamės gerbiamos, kartais mūsų pagaili dėl gimtinėje susiklosčiusios ir vykstančios situacijos“.

Kiek įsidrąsinusios ir aktyviau įsiliejusios į pokalbį, moterys prasitaria, kad spėjo jau pragauti kolegų sukurtų produktų.

„Oi, jūsų agurkėliai visai ne tokie kaip pas mus. Mūsų mėgstami yra labai aštrūs – tokio stipraus skonio. Labai skanūs su bulvytėmis. Jūsų skanūs agurkai, bet kitokie receptai. Daug švelnesni“, − nusijuokia Olena.

Sudarytos visos sąlygos ir galimybės

Kėdainių konservų fabriko personalo vadovė Giedrė Bertašienė taip pat patvirtina moterų žodžius, jog kolektyvas jas priėmė svetingai ir maloniai.

Įmonėje yra patvirtinta motyvacinė sistema. Joje numatyti priedai už pasiektus rezultatus. Naujosios darbuotojos nebus išimtis ir galės į juos pretenduoti, o kadangi moterys dirba noriai, yra motyvuotos, greitai mokosi, tad už pasiektus rezultatus bus ir paskatinimas. Dėl tų pačių priežasčių, jos gali pasiekti ir aukštesnių pareigų gamyboje.

„Antoniną ir Oleną atlydėjo savanorė lietuvė, kuri joms parūpino būstą bei padėjo susirasti darbą pas mus pirmiausia palydėjusi jas į Užimtumo tarnybą, – sako personalo vadovė. – Prieš tai paprašėme viso kolektyvo padėti joms apsiprasti naujoje aplinkoje Įsilieti moterims į bendradarbių gretas nebuvo sunku – jos buvo priimtos labai draugiškai.“

G. Bertašienė sako, kad moterys iš Ukrainos yra lygiavertės darbuotojos ir dalyvaus visose darbuotojams skirtose skatinimo, motyvacinėse programose, turės galimybę siekti aukštesnių pareigų.

„Įmonėje yra patvirtinta motyvacinė sistema. Joje numatyti priedai už pasiektus rezultatus. Naujosios darbuotojos nebus išimtis ir galės į juos pretenduoti, o kadangi moterys dirba noriai, yra motyvuotos, greitai mokosi, tad už pasiektus rezultatus bus ir paskatinimas. Dėl tų pačių priežasčių, jos gali pasiekti ir aukštesnių pareigų gamyboje, – geranoriškai sako personalo vadovė. – Taip pat moterims įteikėme nuolaidų korteles apsipirkimui prie mūsų fabriko esančioje parduotuvėje. Džiaugiamės galėdami padėti, mums nesudarė jokių sunkumų šių moterų įdarbinimas.“

Kol nedirbome, rankose vis laikydavome telefonus ir sekdavome situaciją Ukrainoje, o dabar, kai nueini į darbą, bent kažkiek išvaduoji mintis nuo siaubo, vykstančio Tėvynėje, nes reikia susikoncentruoti į atliekamą užduotį.

Nepaliko draugės

Saugiai mūsų šalyje gyvenančios ir dirbančios moterys dar visai neseniai kūrė ateitį Ukrainoje. Tačiau agresoriams užpuolus šalį iš gimtinės teko bėgti.

Olena į Kėdainius atvyko iš savo namų Sumuose. Ten ji nuosavame name buvo naujai įsirengusi virtuvę ir kruopščiai planavo antrojo aukšto remontą. Dieną prieš karą turėjo padaryti pavedimą už naujutėlius roletus langams, bet sako pagalvojusi: „Ai, rytoj“. O rytdienos jau nebuvo...

Antonina atvirkščiai: vis norėjo pradėti virtuvės remontą ir vis nesiryžo. Lyg kažkas stabdė. Sako, kad nekilo rankos.

Draugėms pasakojant savo gyvenimo istoriją, įsiterpiu ir paklausiu: „Kaip jūs kartu?“.

„Ji manęs nepaliko“, − tvirtai sako netrukus savo gimtadienį švęsianti Antonina, tačiau akys praryja ašaras. Moteris sunkiai išgyvena išsiskyrimą su dukra. Ukrainoje, Bučuose, rūsy, liko jos vienintelė 23-ejų metų dukra Vladislava. Iki paskutinės minutės mama tikėjo, kad dukra ištrūks iš siaučiančių bombų ir pasivys Lenkijos sienos link judančias jas kartu su Olena ir jos penkiolikmete dukra Daria. Tačiau taip neįvyko. Vladislavos pabėgimas neįvyko ir iki šiol.

Tuo metu Olena Ukrainoje paliko 21-erių sūnų Denisą. Šaukiamojo amžiaus vaikino valstybė neišleido išvažiuoti. Kol kas jis nekariauja. Motinai bent dėl to ramiau. Dar ten liko Olenos tėtis, mama ir šuniukas Čihuahua.

Po naktinės pamainos atsikėlusi Antonina, pasakodama jautrius dalykus ar atsiliepdama telefonu, nubraukia ašarą. Ir praneša, kad dabar, kai mes kalbamės jaukiuose namuose Kėdainiuose, Bučuose, kur šiuo metu įstrigusi jos dukra, vėl oro pavojus, o tai reiškia, kad dieną iš dienos turi slėptis rūsyje.

Ukrainietė Antonina labai prašo, kad geru žodžiu paminėčiau Irutę, Angėlę ir Vitą, kuri į savo ką tik suremontuotą šviesų vieno kambario butuką priėmė dvi moteris ir paauglę mergaitę. Ir prašo, kad parašyčiau geradarės pavardę.

Pakalbinu Vitą. Ji sako: „Mano pavardės nereikia“, bet skuba vardinti visus kitus geradarius, kurie jai padėjo: kas atvežė rankšluosčių, valymo priemonių, kas nešė maistą pirmomis dienomis.

Neturi rūpesčių

Moterims pavyko ištrūkti iš pragaro automobiliu – tai reta. Dėl to teko labai ilgai kentėti prie sienos. Bet automobilio joms reikėjo, nes planas buvo vykti atgal prie sienos pasiimti Antoninos dukrytės. Todėl vos apsistojusios Kėdainiuose, varė automobilį į servisą apžiūrėti ir paremontuoti.

„Viską mums nemokamai padarė vieno Kėdainiuose įsikūrusio serviso darbuotojai, − sako Vita ir jaučiu, kad yra labai dėkinga. − Kalades, filtrus, tepalus keitė – viską sutvarkė ir nė cento nepaėmė“.

Paklausta, ar dabar turi daugiau rūpesčių, Vita sako: „Aš jokių rūpesčių neturiu“. Ir negaili gerų žodžių ukrainietėms.

„Džiaugiamės, kad tie žmonės pas mus papuolė. Galiu tik gerą apie juos pasakyti. Nuostabios moterys“, − sako Vita.

„O tai kaip mama?“ – klausiu, nes butą pirko ir įrenginėjo mamai.

„Kaip žinodami, tą paskutinę savaitę taip skubėjome, − atsidūsta Vita. – Mama dar pagyvens kaime, Saviečiuose. Kad tik viskas baigtųsi gerai...“

Moteris prisimena, kad pirmasis susitikimas su viešniomis iš Ukrainos buvo nelabai jaukus, tačiau palaipsniui viskas stojo į savo vietas ir santykiai sušilo.

„Kai susitikus priėjau prie Lenos (Olenos), nežinojau, ką joms abiem, visiškai nepažįstamoms, pasakyti. Tai sakau: „Važiuojame namo“, – prisiminimais dalijosi savanorė. – Jos buvo dėkingos už pagalbą sakydamos: „Mes visą gyvenimą prisiminsime, kaip jūs mums padėjote. Nors emociškai mes praradome savo gimines, kurie gyvena Rusijoje, – jie tiki Putinu ir nesupranta, kad pas mus karas, – tačiau dabar jūs esate mūsų giminės.“

Vita pasakoja, kad pirmomis dienomis padėjo visos jos draugės, kaimynės – nešė maistą, viską, ką galėjo. Taip pat prisidėjo ir vyro Alvydo bendradarbiai.

„Atvežėme indų, vienos draugės parūpino maisto, kita – palydėjo į banką atsidaryti sąskaitų. Apsilankėme pas gydytojus. Mergaitė jau eina į mokyklą. Abi moterys labai norėjo dirbti“, – kalba pašnekovė.

Reikia ramybės

Nors ukrainietės Kėdainiuose jau įsikūrė ir apsiprato, tačiau jas globojanti Vita supranta, kad moterims vis dar labai reikalingas poilsis ir ramybė.

„Stengiamės ten kuo mažiau trukdyti. Aišku, visada paklausiame, ko trūkta, ko reikia, tą atnešame, tačiau dabar labiausiai joms reikia ramybės“, − sako Vita.

O jai antrinanti Antonina tik patvirtina, kad moterys vienos į kitas įsiklauso ir sutaria.

Gyvenu viena diena. Dabar nieko negaliu planuoti net rytdienai. Mes gyvenome, remontus darėme ir vieną dieną – karas. Netikėjome, kad jis bus. Net kai sukaukė pirmos sirenos, maža kas pagalvojau – juk gyvenome pramonės mieste. Visko gali būti. Tada dukra paskambino 5 valandą ryto ir sako: „Mama, pas mus tankai ir šaudo...“

„Dabar norisi tik išbūti. Nėra viduje pilnatvės, nėra minčių apie jokias linksmybes. Man labai patinka, kad niekas nekviečia į jokias šventes ar renginius, – vidinę savo būseną apibūdina Antonina. – Žinome žmones iš Sumų, kurie taip pat apsistoję Kėdainiuose. Retkarčiais susitinkame, atsigeriame arbatos ir viskas“, − dalykiškai sako Antonina, kuriai pritaria ir draugė Olena: „Gyvenu viena diena. Dabar nieko negaliu planuoti net rytdienai. Mes gyvenome, remontus darėme ir vieną dieną – karas. Netikėjome, kad jis bus. Net kai sukaukė pirmos sirenos, maža kas pagalvojau – juk gyvenome pramonės mieste. Visko gali būti. Tada dukra paskambino 5 valandą ryto ir sako: „Mama, pas mus tankai ir šaudo...“

Olenos vyras kariškis, tad sūnų vis pamokydavo: „Denisai, automobilį garaže visada laikyk pilnu kuro baku“.

„Mes juk prie sienos gyvenome. Vyras jam sakydavo, jei ką, tai pas mamą į Kijyvą. Vis sakydavome, kad iki Kijyvo jie neateis“, − prisimena Olena.

Ukrainoje tempas didelis

„Pas jus Kėdainiuose labai viskas lėta ir ramu. Parduotuvėje ramiai visi apsipirkinėja, pardavėjos prekes lėtai skanuoja, deda. Prie kasos žmonės ramiai stovi, laukia“, − stebisi Olena, kuri iš administracinio centro Sumai, esančio 30 km nuo Rusijos sienos, atvyko į Kėdainius. Olena ten gyveno, o dirbo prie sostinės Kijyvo, Bravaruose.

Moteris savo gyvenimą iki karo prisimena kaip labai aktyvų. Iki Bravarų daugiau kaip keturios valandos kelio automobiliu. Abi su Antonina kartu dirbo internetinėje kosmetikos parduotuvėje. Ir darbo dienas leisdavo ten. Net ir nakvodavo.

Tačiau pasikeitusiu gyvenimo tempu bei aplinkybėms ukrainietė nesiskundžia ir dabar.

„Gerai, kad ramu. Dabar tai labai padeda, − sako Olena. – Pas mus iki karo viskas būdavo greitai, aktyviai – visi lėkdavo, skubėdavo.“

Neliko skolinga ir mums. Pasirodo, anot viešnios, mes esame punktualūs kaip vokiečiai. Autobusas, kuris veža į darbą Kėdainių konservų fabrike, atvyksta tiksliai laiku: „Jei 27 minutės, tai 27 ir atvyksta“.

Achtyrka, Charkovas, Trostyanets Sumai, – miestai, kuriuos įsiminsime juose net nebuvę. Kasdien jų pavadinimai minimi per žinias, radijo laidas, socialiniame tinkle. 370 metų senumo miestą Sumus su 270 tūkst. gyventojų iš kur yra Olena, Antonina ir Darija, niokoja ir grobsto rusai. Mūsų šalyje ramu ir joms nieko netrūksta, bet... čia – ne namai.

Nors ir atrodo, jog burokus užauginti yra nesudėtinga, bet iš tiesų į Kėdainių konservų fabriko stiklainius keliauja tik rinktinės daržovės. Jos turi būti tam tikros spalvos, dydžio bei tinkamų konservavimui rūšių. Todėl žemės ūkio bendrovė „Krekenava“ turėjo gerokai pasistengti, kad tokias užaugintų. Būtent „Krekenava“ pirmą kartą „Vikonda“ grupės istorijoje šiais metais užaugino burokus fabriko masinei gamybai. Toks įmonių bendradarbiavimas leidžia pasiekti optimalių rezultatų ir vartotojams pateikti kokybiškus produktus.

Vienam iš moderniausių „Vikonda“ grupės verslų vadovaujantis „Krekenavos“ direktorius Vaidas Lebedys akcentuoja, kad lyg atrodo, jog burokus užauginti yra vieni juokai, tačiau iš tiesų, norint tiekti tinkamos kokybės ir maistingumo daržoves, reikia žinių ir daug priežiūros.

Rinkimui ir apdorojimui – speciali technika

Vedžiodamas po jau tuštėjančius laukus V. Lebedys pasakoja, jog „Krekenavos“ ūkyje auginamam dvidešimties hektarų plotui burokų surinkti reikia beveik savaitės. O modernių kombainų nurinktas ir apdorotas derlius keliauja tiesiai į Kėdainių konservų fabriką, kur gimsta patys gardžiausi ir įvairiausi pietų patiekalai bei pagardai.

„Paprastai burokai nuimami rugpjūčio viduryje ar antroje jo pusėje. Per dieną apdirbame penkių hektarų burokų lauką.

Šiais laikais burokus nuiminėja kombainai. Tai jau yra įprasta ir natūralu, rankinio darbo jau senokai nebėra“, – aiškina V. Lebedys, rodydamas į vos akimis aprėpiamus laukų plotus.

Kiek patylėjęs, jis tęsia toliau: „Paskui burokai yra sandėliuojami, vėsinami, valomi ir paruošiami naudojimui, tiksliau – gamybai.“

Burokėliai – tik tam tikros spalvos ir dydžio

„Pagal užsakovo poreikį burokai rūšiuojami net į kelis dydžius. Ir visai nesvarbu, kad jie bus sutarkuoti, supjaustyti. Gamyboje tai turi didelės įtakos.

Produkto kokybei taip pat labai svarbi yra ir daržovių spalva. Todėl, pasitelkdami visas naujausias technologijas, rūpinamės, kad kaip įmanoma geriau įgyvendintume užsakovo pageidavimus“, – burokų auginimo subtilybes atskleidžia pašnekovas.

Pristatydamas techniką, V. Lebedys nepamiršta paminėti ir to, kad labai didelį vaidmenį ūkyje atlieka ir čia dirbantys profesionalai. Tik dėl ypatingos ir nuolatinės „Krekenavoje“ dirbančių specialistų priežiūros burokai užauginami tokie, kokių užsakovui ir reikia.

„Niekas be priežiūros neauga, tik žolės, – humoro jausmo nestokoja vienos iš moderniausių žemės ūkio įmonių Lietuvoje vadovas. – Kaip ir kiekviena daržovė ar grūdinė kultūra, taip ir burokai reikalauja pakankamai didelės priežiūros bei darbo.

Iš pradžių reikia pasėti, tada prižiūrėti, ravėti ir saugoti nuo įvairių kenkėjų bei ligų. Reikalavimai iš tiesų yra labai dideli.“

V. Lebedys pasidžiaugė užsibrėžto tikslo įgyvendinimu bei pasidalijo ateinančių metų planais.

„Džiaugiamės, kad šiais metais pavyko įgyvendinti fabriko užsakymą ir užauginti fabrikui burokų tiek, kiek sutarėme.

Ateinančiais metais ketiname jų auginti dar daugiau, kad galėtume patenkinti ne tik Kėdainių konservų fabriko, bet ir kitų užsakovų poreikius“, – sakė žemės ūkio bendrovės vadovas.

Svarbiausia – kokybė

Ruduo – intensyvus metas ne tik daržoves auginančiai „Krekenavai“, bet ir konservus, pagardus, sriubas ir kitus produktus mūsų stalui gaminančiam Kėdainių konservų fabrikui.

Pasak fabriko direktoriaus Andriaus Viazovskio, tik dėl to, kad produktai yra švieži ir auginami mūsų krašte, gimsta pačios geriausios kokybės ir skonio patiekalai.

„Šis periodas itin darbingas ir keliantis tam tikrų iššūkių ne tik dėl daržovių derliaus nuėmimo, bet ir dėl naudojamų daržovių įvairovės. Juk kiekviena skirtinga daržovė reikalauja skirtingų laikymo sąlygų bei apdorojimo režimų.

Pasitelkiame svarbiausias priemones visam šiam procesui suvaldyti – tai kruopštus kiekvieno etapo planavimas bei kokybės kontrolė, pradedant nuo daržovių auginimo, supirkimo iki pat produkto gamybos bei realizavimo, – nuosekliai rudens darbus dėsto A. Viazovskis. – Pasirašome kontraktus su stambiausiais Lietuvos ūkininkais, sudarydami abipusius susitarimus dėl daržovių veislių, kokybės bei kiekių.

Drąsiai galime teigti sau ir kitiems, kad pirmenybę teikiame kokybei, o tik po to kainai. Gamybai naudojame tik sertifikuotų šalies ūkių žaliavą.“

Ypatingas burokėlių perdirbimo metodas

Burokai yra viena iš mėgstamiausių lietuvių daržovių, iš kurios gaminama daugybė visokių patiekalų ir netgi skanėstų. Todėl ir Kėdainių konservų fabriko gaminamos produkcijos asortimentas su šiuo daržo karaliumi yra labai platus.

„Burokų žaliava yra naudojama per 30 pavadinimų sriubų bei 20 pavadinimų kitų gaminių – salotų bei marinuotų gaminių gamybai. Taip pat gaminami virti burokėliai vakuuminėje pakuotėje, perdirbti „sous vide“ metodu, kai daržovė išverda savo sultyse be papildomų ingredientų, maksimaliai išlaikant natūralią buroko tekstūrą bei unikalų šakniavaisio skonį. Fabrike šis metodas yra pritaikytas taip, kad virti burokėliai būtų saugūs vartoti 9 mėnesius“, – vardija Audronė Jukavičiūtė, Kėdainių konservų fabriko produktų vystymo vadovė.

Burokų žaliava yra naudojama per 30 pavadinimų sriubų bei 20 pavadinimų kitų gaminių – salotų bei marinuotų gaminių gamybai.

Šaltibarščiams – trys burokėlių receptai

Besiklausydama A. Jukavičiūtės pasakojimo apie naujausias burokų apdirbimo technologijas, mintyse svarstau, jog tikriausiai patys populiariausi ir žmonių mėgstamiausi yra tiesiog marinuoti burokėliai, ypač šiltuoju metų laiku, kai karaliauja šaltibarščiai.

„Vis daugiau vartotojų pamėgsta mūsų marinuotus ir konservuotus burokėlius, kurie yra unikalūs tuo, kad ruošiant šaltibarščius rekomenduojame naudoti ne tik burokėlius, bet ir burokėlių marinatą, – su mano svarstymu sutiko pašnekovė ir čia pat dar priduria: – Šiuo metu turime 3 skirtingus receptus: marinuotus burokėlius, konservuotus su obuolių sultimis bei šaltibarščiams skirtus – su obuolių sultimis, bet ryškesniu rūgštelės skoniu.

Beje, nemažai vartotojų renkasi vakuume virtus burokėlius, kuriuos pjausto norimu būdu ir tada iš jų ruošia šaltibarščius. Taip pat jie gali praturtinti bet kurį kitą patiekalą ir tapti pagrindiniu ar palydinčiu skoniu.

Visgi paruošti marinuoti ar konservuoti burokėliai yra populiaresni, nes taupo skubančių žmonių laiką.“

O štai atvėsus orams ir artėjant šaltajam sezonui Kėdainių konservų fabriko produktų vystymo vadovė pastebėjo, kad padidėja sriubų paklausa.

„Lietuviams priimtiniausi barščiai, kurių asortimente turime pačių įvairiausių – su raugintais kopūstais, su šviežiais kopūstais, su baravykais, su pievagrybiais, su šonine bei kitomis mėsos rūšimis.

Taip pat gaminame ir įvairias burokėlių salotas, kurios yra vartojamos kaip garnyras prie mėsos ar žuvies patiekalų. Ši gaminių grupė yra populiari ištisus metus“, – gaminių asortimentą vardijo pašnekovė.

O kad dar geriau suprasčiau, kokia populiari iš tiesų yra burokėlių sriuba, A. Viazovskis tai iliustruoja skaičiais.

„Burokėlių sriuba“ – viena iš populiariausių sriubų. Jos per metus parduodame per kelis šimtus tūkstančių vienetų! Greitu metu parduotuvių lentynose žmonių pamėgtas produktas pasirodys kiek pasikeitusioje naujoje „Kėdainių konservų“ prekės ženklo pakuotėje“, – naujieną pristatė fabriko vadovas.

Natūralumas – aukštos kokybės ir gero skonio paslaptis

Skonio gurmanams ir ištroškusiems naujovių žmonėms visada smalsu sužinoti, ar yra kokių nors netradicinių ir neįprastų produktų.

„Esame gaminę trintų burokėlių padažus, bet jie neturėjo didelio pasisekimo rinkoje. Todėl manome, kad vartotojams galbūt bus patrauklesnės burokėlių užtepėlės, – jau turime užklausų iš užsienio šalių dėl trintų burokėlių gaminių tiekimo eksportui“, – atskleidė A. Jukavičiūtė.

Tačiau, pasak A. Viazovskio, lemiamą žodį naujų produktų gamyboje ir paklausoje visuomet taria vartotojai.

„Kiekvienas gamintojas stengiasi gaminti kuo platesnį gaminių asortimentą, tačiau poreikį formuoja vartotojai. Stengiamės prisitaikyti prie besikeičiančios rinkos bei mitybos tendencijų, todėl reguliariai papildome asortimentą naujais produktais“, – sakė „Kėdainių konservų“ vadovas.

A. Jukavičiūtė jam antrino bei papildė, kad ypatingas dėmesys skiriamas ir produkcijos natūralumui.

„Žmonės maitinasi vis sveikiau, o mūsų gaminama produkcija tam puikiai tinka, nes gaminiuose naudojame kiek įmanoma mažiau druskos, cukraus, riebalų.

Stengiamės atsakingai žiūrėti į žmonių sveikatai svarbius dalykus ir su modernių technologijų pagalba spręsti produktų galiojimo termino bei skoninių savybių gerinimo klausimus, vartodami mažesnį minėtų sudedamųjų dalių kiekį“, – vedžiodama po gardžiai kvepiantį fabriką pasakojo produktų vystymo vadovė.

Gaminiai, „kvepiantys“ šalies istorija

Šeimoje gaminami gilių tradicijų turintys patiekalai paprastai atkeliauja iš mamų ar kitų giminaičių. Pasirodo, Kėdainių konservų fabrikas idėjų naujiems receptams taip pat ieško tiek įvairiuose kulinariniuose šaltiniuose, tiek tarptautinėse parodose.

„Lietuvių tauta turi gilias maisto gaminimo tradicijas, kiekvienuose namuose yra unikalių šeimininkių receptų, perduotų iš mamų, močiučių lūpų ir patirties.

Visuomenei jaunėjant, kai kurie patiekalai pasikeičia kardinaliai, kiti visai užsimiršta ir išnyksta. Stengiamės, kad buvę seniau itin populiarūs daržovių receptai išliktų, pritaikydami juos šiuolaikiniam vartotojui ir įsiklausydami į jo poreikius, nuomonę bei pastebėjimus, – atskleidė A. Jukavičiūtė. – Įmonėje dirbantys specialistai turi ilgametę patirtį šioje srityje ir istorinius receptus sugeba pateikti naujai.

Be to, nuolat lankomės pasaulinėse maisto produktų bei žaliavų parodose, bendraujame su kitų šalių technologais, tobuliname žinias maisto gamybos srityje, siekdami eiti koja kojon su tobulėjančiomis technologijomis, kartu neužmiršdami tradicijų.

Gamindami eksportui skirtus gaminius gilinamės ir į tos šalies kultūros bei mitybos papročius, vyraujančias skonio tendencijas, kad sukurtas gaminys „kvepėtų“ būtent tos šalies maisto istorija.“

„Naminis“ maistas – vos per 5 min.

„Kėdainių konservų“ produktų vystymo vadovė teigė pastebinti tendenciją, kad šiais laikais jau net ir atsakingiausios bei ypatingai virtuvei, gaminimui atsidavusios namų šeimininkės, kurios viską įpratusios daryti pačios, renkasi „Kėdainių konservų“ produktus – mat jų skonis atitinka namuose gaminto maisto skonį. O damos laiką, sugaištą virtuvėje, gali skirti sau. Svarbiausia, kad iš vieno puslitrinio stiklainio galima pamaitinti kone visą šeimą, nes iš jo išeina keturios gardžios sriubos porcijos.

„Greitėjant gyvenimo tempui vis daugiau žmonių laiką, kurį praleistų virtuvėje, yra labiau linkę skirti mėgstamai veiklai ar tiesiog pabuvimui su draugais bei šeimos nariais.

Siekdami padėti taupyti laiką, stengiamės gaminti gaminius, kurie būtų greitai paruošiami, bet kartu kvepėtų namais. Pavyzdžiui, mūsų gaminamų sriubų paruošimui namuose tereikia skirti 3–5 minutes ir ant stalo garuoja skani, soti, kokybiška sriuba, – pasakojo A. Jukavičiūtė. – Daržovių bei uogų konservavimas, ruošiant namuose, atima labai daug laiko. Mūsų gaminami produktai skoniu nenusileidžia naminiams, todėl pastebime, kad žmonės vis dažniau renkasi mūsų uogienes, marinuotus agurkus bei pietų patiekalus.

Didėjantys pardavimai rodo, kad mūsų produktai yra mėgstami vartotojų. O tai mums pats geriausias įvertinimas, skatinantis tobulėti ir augti kartu.“

Praktiškos ir aplinką tausojančios pakuotės

Vis tik renkantis produktą iš gausybės kitų, pirmiausia žvilgsnis krypsta į pakuotę, jos išvaizdą. Todėl gamintojai jai taip pat skiria daug dėmesio.

„Šiuo metu produktus gaminame skirtingose, vartotojams paklausiose pakuotėse – stiklainiuose, plastikinėje, skardinėje taroje, bei vakuumavimui pritaikytoje plėvelėje.

Stiklo pakuotė yra labai tvari, ji ilgaamžė bei puikiai tinka, kad produktas išlaikytų nepakitusias savo skonines ir juslines savybes. Didelė dalis stiklainių, likusių po Kėdainių konservų fabriko gaminių vartojimo pirkėjų namuose vėliau gyvena „tęstinį antrąjį gyvenimą“. Šiuo metu atnaujiname dalį stiklo taros bei gaminių etiketes“, – apie įmonės atsakingumą ir tausojančias aplinką gaminių pakuotes pasakoja A. Viazovskis.

Kasmet vis daugiau

Kėdainių konservų fabrikas savo produkciją sėkmingai parduoda ne tik Lietuvoje. Aukšta kokybe ir natūralumu išsiskiriantiems bendrovės gaminiams atviros ir kaimyninės, ir netgi tolimo užsienio rinkos, todėl pardavimų rodikliai kasmet stabiliai ūgteli keliolika procentų.

„Nemažą dalį Kėdainių konservų fabriko gaminių eksportuojame. Būtent marinuotų agurkų eksportas kasmet paauga apie 10–15 proc., – faktais pasidalijo fabriko direktorius A.Viazovskis. – Šiemet agurkų konservavimo sezonas neeilinis, nes pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija agurkų augintojams sukūrė tam tikras naujas taisykles: apribojo darbo jėgos judėjimą, kai kurios šalys vis dar yra įvedusios sienų kontrolę arba neįsileidžia kai kurių sektorių darbuotojų, taip pat augintojams tenka kurti specifines darbo sąlygas laikantis prevencinių priemonių, kad virusas neplistų. Tai šiemet gali turėti įtakos ir užauginamam agurkų kiekiui, ir kainai, vis dėlto mes esame tikri, kad daržovių sulauksime tiek, kiek planuota.

Šiais metais pradedame bandomąjį projektą su „Hesburger“ tinklu. Pagaminsime jiems beveik 100 tonų marinuotų pjaustytų agurkėlių.

Be to, įtakos agurkų derliui turėjo ir ne tokie šilti gegužės–birželio pirmosios pusės orai. Ūkininkai šiek tiek vėliau sodino daigus, todėl agurkų sulaukėme truputį vėliau ir jų konservavimo sezoną fabrike šiemet pradėjome taip pat vėliau. Planavome pradėti iškart po Joninių, bet darbai nusikėlė savaitei. Tikimės, kad antrą liepos pusę bus geresnis agurkų derlius.“

Kėdainių konservų fabrike tik vieną kartą per metus vykstantys agurkų konservavimo darbai įprastai trunka apie pusantro ar du mėnesius.

„Agurkų konservavimo sezono trukmė priklauso nuo to, kiek žaliavos ir kada yra rinkoje, kada kainos palankiausios, kad galėtume agurkus nupirkti ir pagamintą produkciją vartotojams pasiūlyti už konkurencingą kainą“, – paaiškina A.Viazovskis.

Pasiūla: „Vartotojų skonis yra įvairus: vieniems patinka mažesni agurkai, kitiems – didesni, vieniems – rūgštesni, kitiems – marinuoti su ąžuolo lapais. Būtent pastarieji agurkai ypač populiarūs ir Lietuvoje, ir užsienio rinkose“, – teigia A.Viazovskis.

Pirmasis derlius – kokybiškas

Fabriko direktorius pirmąjį įmonę pasiekusį agurkų derlių vertina puikiai. „Pirmoji žaliava įprastai būna gana gera ir atitinka kalibrą, kurio mums reikia, – apibendrina pašnekovas. – Pagrindinė mūsų marinuojamų ir rauginamų agurkų produkcija yra pagaminta iš 3–6 arba 6–9 cm ilgio agurkų. Taigi šiemet žaliava kokybiška, užtektinai elastinga ir po apvirimo išlaiko puikią formą.“

Naudoja lauke augintus agurkus

Daugelis esame įpratę manyti, kad agurkai noksta karštuose šiltnamiuose, tačiau ypač aukštus reikalavimus žaliavoms keliantis Kėdainių konservų fabrikas savo produkcijai gaminti naudoja tik lauke augančius agurkus.

„Šiltnamyje užaugę agurkai yra minkštesni, šią savybę jie gali turėti ir užkonservuoti pabuvę ilgesnį laiką, o mums svarbu, kad marinuoti ir rauginti agurkai būtų traškūs. Kai agurkas natūraliai gauna lietaus, šilumos ir neauga dirbtinai sukurtomis sąlygomis, jis pasižymi kietumu, tvirtumu, todėl mūsų fabrikas renkasi lauke augintą žaliavą, – paaiškina A.Viazovskis. Agurkus perkame tik iš patikimų partnerių, su kuriais turime ilgametes sutartis ir esame įsitikinę jų užauginamos žaliavos kokybe. Šiemet agurkus perkame iš Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos augintojų.“

Tarp tradicijų ir gurmaniškų skonių

Kėdainių konservų fabrikas savo veiklą pradėjo nuo tradicinių gaminių – raugintų agurkų ir kopūstų. Ilgainiui, modernėjant gamybos technologijoms, agurkus pradėta ir marinuoti.

Šiuo metu fabrikas tiekia didelį marinuotų agurkų asortimentą: įvairaus dydžio traškius agurkėlius, lengvai pasūdytus, silpnai rūgščiame marinate, su krapais, ąžuolo lapais ir įvairiausiais kitais prieskoniniais ingredientais.

„Vartotojų skonis yra įvairus: vieniems patinka mažesni agurkai, kitiems – didesni, vieniems – rūgštesni, kitiems – marinuoti su ąžuolo lapais. Būtent pastarieji agurkai ypač populiarūs ir Lietuvoje, ir užsienio rinkose. Taigi skonių turime įvairių ir didžiuojamės tuo, kad gamindami savo produkciją naudojame tik natūralius marinatus. Mūsų įmonės siekis – kurti skanius gaminius: iš natūralių produktų ir be konservantų“, – pabrėžia A.Viazovskis.

Kuriuos agurkėlius renkasi patys darbuotojai?

Viena svarbiausių Kėdainių konservų fabriko sėkmingos plėtros ir augimo dedamųjų – ilgamečiai, lojalūs darbuotojai, kurie profesionaliu ir uoliu darbu kiekvieną dieną rūpinasi, kad mūsų stalą pasiektų tik aukščiausios kokybės produkcija.

Kėdainių konservų fabriko gamybos cecho meistrei Ritai Skorupskienei šis agurkų konservavimo sezonas jau 22-asis.

„Kėdainių konservų fabrike dirbu 22 metus. Prasidėjus agurkų konservavimo laikui, darbų apimtys išties šokteli. Sezonas kasmet būna intensyvus, tad plušame iš peties, – šypsosi dviejų dešimtmečių patirtį įmonėje sukaupusi Rita. – Tiesa, dabar dirbti kur kas lengviau, nes darbas vis labiau automatizuojamas.“

„O kurie Kėdainių konservų fabriko agurkėliai gardžiausi jums, Rita?“ – pasmalsauju patyrusios meistrės.

„Man skaniausi marinuoti „Kėdainių“ agurkai“, – nusišypso pašnekovė ir atskleidžia, kad jos šeimos šiltnamyje taip pat noksta agurkai. Tik – kokia staigmena! – šias gėrybes marinuoja ne ji, o jos vyras.

Penkerius metus fabrike dirbantis ir gamybos cecho meistro pavaduotojo pareigas einantis Viktoras Stašauskas šypteli, kad, kitaip nei kolegės vyras, agurkų namie pats nemarinuojantis, o renkasi skanauti Kėdainių konservų fabrike pagamintas gėrybes. Pašnekovo mėgstamiausi – klasikiniai marinuoti agurkai.

Viktoras pasakoja, kad pirmosios agurkų konservavimo sezono dienos fabrike būna sunkiausios.

„Kadangi konservuojame kelias savaites tik kartą per metus, tai reikia poros dienų darbams sustyguoti ir įsivažiuoti, bet paskui darbas tirpte tirpsta ir stiklainiai vienas po kito pildomi tūkstančiais, – sako pašnekovas ir trumpai atskleidžia, kokį kelią agurkui tenka įveikti, kol jis iš sandėlio pasiekia dailia etikete papuoštą Kėdainių konservų fabriko stiklainį. – Pirmiausia agurkai nuplaunami, tada rūšiuojami – pašalinami aplūžę ar papuvę, paskui agurkai nuplikomi verdančiu vandeniu, tada žaliava keliauja į dozatorių, kuris agurkus supila į reikiamais prieskoniais jau papildytus stiklainius. Tada tikrinamas stiklainių svoris, užpilamas marinatas, uždaromas dangtelis, priklijuojama etiketė ir gaminys pasiruošęs keliauti ant jūsų stalo.“

Tikra kėdainietė – agurkai tinka prie visko

Daug metų pakavimo pameistre fabrike dirbanti Nijolė Steponienė juokiasi esanti tikrų tikriausia kėdainietė, nes agurkai – žali, rauginti ar marinuoti – yra jai būtinas pagardas prie kone kiekvieno patiekalo.

„Man gardūs visi Kėdainių konservų fabrike gaminami agurkai be išimties. Kadangi gyvenu kaime, tai auginu didelį daržą, šiltnamį ir valgau ne tik mūsų fabrike pagamintus agurkus, bet ir pačios konservuotus. Agurkus raugiu taip pat, kaip tai darė mano močiutė ir mama“, – pasidalija Nijolė.

Septyniolika metų Kėdainių konservų fabrike dirbanti virėja-gamybos darbuotoja Reda Bružauskienė didžiuojasi solidžia profesine patirtimi šioje įmonėje. Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad stovėti vietoje čia nėra kada – nuolat modernėjant darbo procesui, reikia mokytis ir žengti koja kojon su naujovėmis. Tai Redą tik džiugina.

Kėdainietė atskleidžia gyvenanti mieste ir daržininkyste laisvalaikiu neužsiimanti, todėl ant jos šeimos stalo visada puikuojasi Kėdainių konservų fabrike pagaminti agurkėliai.

„Kai pritrūkstu, visada parduotuvėje nusiperku mūsų fabriko produkcijos – ji man skaniausia. Be to, žinau, kaip kokybiškai ir rūpestingai ją gaminame. Skaniausi man marinuoti Kėdainių konservų fabriko agurkai su ąžuolo lapais, – pasidalija Reda, o jai skuba paantrinti dar viena šių agurkėlių mėgėja – penkerius metus fabrike operatore dirbanti Elena Rukuižienė. – Kai pradėjau dirbti fabrike, agurkus į stiklainius dar dėdavome rankomis, o dabar konservavimo procesas vyksta gerokai sparčiau ir lengviau, nes agurkus į stiklainius sudeda automatinis dozatorius – mums telieka, jei reikia, stiklainius papildyti.“

Kerta Atlantą

Kėdainiuose konservuotus agurkus mėgsta ne tik patys kėdainiečiai ir visos šalies gyventojai, šie gaminiai ypač paklausūs tose šalyse, kur susibūrusios gausios lietuvių emigrantų bendruomenės. Skanaudami gimtinėje paruoštus gaminius, tautiečiai bent akimirką jaučiasi grįžę į tėvynę.

„Pastebime, kad mūsų produkciją labai pamėgę ir perka tautiečiai, gyvenantys užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, JAV. Tai vadinamosios etninės rinkos, – sako A.Viazovskis. – Kuo toliau, tuo labiau mūsų gaminamų produktų skonį pripažįsta bei vertina ir artimos šalys: Latvija, Estija, Vokietija, Švedija.“

Kėdainių konservų fabriko komanda gali didžiuotis ir gausia nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų kolekcija – įmonės kuriama agurkų produkcija kone kiekvienais metais įvertinama „Lietuvos metų gaminio“ medaliais.

„Bene kasmet su vienu ar kitu agurkų kategorijos produktu mes pelnome apdovanojimų. Lietuvoje esame vieninteliai tikrieji gamintojai, kurie produktą kuriame nuo žaliavos iki galutinio pateikimo į lentynas vartotojams, – dėmesį atkreipia įmonės direktorius. – Marinuoti agurkai, tapę ir įmonės prekės ženklo logotipo pagrindiniu akcentu, visada buvo mūsų vizitinė kortelė, su kuria judėjome į priekį ir plėtėmės. Džiaugiamės, kad esame pripažįstami.

Daug žadanti partnerystė

Šiemet Kėdainių konservų fabrikas žengė pirmuosius bendradarbiavimo žingsnius su vienu populiariu Europoje greitojo maisto užkandinių tinklu „Hesburger“.

„Šiais metais pradedame bandomąjį projektą su „Hesburger“ tinklu. Pagaminsime jiems beveik 100 tonų marinuotų pjaustytų agurkėlių. Tai testinė partija, kuri, atsižvelgiant į tinklo suvartojamą šios produkcijos kiekį, skirta mėnesiui. Po vartotojų įvertinimo ir degustacijų, manau, mums pavyks su tinklu „Hesburger“ užmegzti ilgalaikį bendradarbiavimą.

Tai, kad stambus ir restoranų versle žinomas žaidėjas nori su mumis dirbti, pasitiki mūsų kompetencija bei produkcijos kokybe, parodo, jog Kėdainių konservų fabrikas yra stiprus atverti dar platesnes galimybes.

Bendradarbiavimas su „Hesburger“ užtikrina, kad jei mums pavyko įgyvendinti kokybinius bei jų reikalvimus ir drąsiai galime sakyti, jog kitoms restoranų bei kavinių sektoriaus įmonėms su mumis taip pat pakeliui“, – apibendrina Kėdainių konservų fabriko generalinis direktorius A.Viazovskis.

Ugniagesiams atskubėjus į įvykio vietą, degė apie 20-30 kv. metrų fabriko pastato stogo. Po pusvalandžio ugnis buvo lokalizuota. Buvo nuardyta apie 50 kv. metrų stogo.

Pirminiais duomenimis, fabriko darbuotojai evakavosi patys. Tačiau du iš jų, kilus gaisrui, dar ėję kažką atjungti, apsinuodijo dūmais. Greitosios medikai jiems suteikė pirmąją pagalbą. Vykti į gydymo įstaigą apsinuodijusieji atsisakė. 

Degė plėvelės ir kartoninių pakuočių konteineris, stovintis lauke prie pastato, nuo jo užsiliepsnojo ir pastato stogas.

Gesinti gaisro buvo pasiųstos šešios autocisternos.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pranešė nurodžiusi Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) patikrinti visus tokius produktus, ar jie atitinka saugumo ir kokybės standartus. Inspektoriams patikrinus pupeles fabrike ir sandėliuose, nustatyta, kad jų pakuotės buvo išsipūtusios, atidarius jautėsi rūgimo kvapas, todėl fabrikas privalo jas surinkti ir saugiai jas sunaikinti.

VMVT gavo informaciją iš Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros dėl galbūt nekokybiškų konservuotų pupelių, gautų pagal paramos projektą. Pupelės buvo skirtos skurstantiems asmenims kaip Europos Sąjungos pagalba.

ŽŪM pranešime teigiama, kad Kėdainių konservų fabrikas jau nusprendė atšaukti ir kitas iš tų pačių žaliavų pagamintas konservuotų pupelių partijas.