Žingsnis po žingsnio. ir taip tūkstantį kartų. Būtent tiek žingsnių reikia norint pereiti tiltą centrinės Italijos Selano provincijoje.

„Yra žmonių, kurie mano, kad tai beprotiška idėja ir net šiek tiek pavojinga, bet tai netiesa. Apmokytas personalas pritvirtina diržus ir padeda žmonėms pereiti tiltą. Saugos sistema – labai patikima ir moderni, todėl jokių problemų nekyla. Tai nepaprastai saugus tiltas. Nuo jo atsiveria vaizdas į gražų slėnį“, – pasakojo vietos meras Attilio Gubbiotti.

Tibetietiško stiliaus tiltas sujungia du Italijos kaimelius.

„Šis tiltas fiziškai jungia dvi gyvenvietes. Šimtmečius jų gyventojai kariavo vienas prieš kitą. Šis tiltas – ne tik traukia turistus, bet ir istoriškai sujungia dvi žmonių grupes, kurios dabar tapę draugais, o ne priešais“, – kalbėjo A. Gubbiotti.

Vienu metu ant tilto leidžiama lipti ne daugiau 75 žmonių. Jie turi būti prisegti saugos diržais, pritvirtintais prie lyno. Tokios atrakcijos kaina – 25 eurai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tiltas suprojektuotas ne tik vilioti išskirtinių asmenukių ieškotojus, bet ir tam, kad atgaivintų Selano kaimelį, kuriame nuolat mažėja gyventojų ir nebėra net restorano.

„Aplink tiltą plėtojame įvairias veiklas, nuo žygių iki važinėjimo dviračiais, jodinėjimo žirgais. Turime dar keletą didelių ir mažesnių planų. Idėja – suderinti visus šiuos planus, kad vietovė pati taptų traukos centru. Stengiamės paskatinti žmones pasilikti čia kelioms dienoms, o ne tik atvažiuoti, pereiti tiltą ir išvažiuoti“, – planais dalijosi vietos valdžios atstovas Roberto Battista.

Tiltui sukonstruoti panaudotos Europos sąjungos lėšos, iš viso – 1,5 mln. eurų.

Jis dabar – aukščiausias tibetietiško stiliaus tiltas Europoje.

Atsisakė nakvynės

V. Milius ir A. Bubinas važiavo išskirtinai žvyrkeliais ir siaurais miško takeliais, esančiais kuo arčiau pasienio. Daugiau nei 1 600 km kelionėje jie kliovėsi pikapo „Ford Ranger Raptor“ galimybėmis.

Keliautojai misiją užbaigė vienu prisėdimu, nestoję miegoti. Jie startavo vasario 14-ąją, o žemėlapyje Lietuvos kontūrus išryškino prieš pat Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną.

„Idėja apvažiuoti Lietuvą gimė iš progos. Mūsų šalies situacija geopolitiniu požiūriu – įtempta, turime sieną, kurią reikia saugoti. Mes, važiuotojai, mažai daugiau ką mokame, tad nusprendėme palei sieną apvažiuoti šalį“, – sakė „Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius V. Milius.

Tiek jis, tiek A. Bubinas yra pasiekę ne vieną tolimiausių, greičiausių ir netikėčiausių kelionių rekordą: Vitoldas – automobiliu, Aidas dažniau motociklu. Jie ne kartą yra ir Lietuvą apsukę, tačiau ši kelionė buvo kitokia.

Išbandymai: „Ford Ranger Raptor“ ekipažas įveikė visas kliūtis. / velocita.lt nuotr.

Teko sukti atgal

Keliautojai važiavo naudodamiesi ankstesnių metų „Perimetro“ varžybų turizmo klasės trasų ir APL („Aplink Lietuvą“) motociklų kelionių maršrutais.

Bekelės varžybos Lietuvoje vyksta mažai naudojamais ar jau visai nenaudojamais ir sunkiau išvažiuojamais keliais.

„Buvo visokiausių atkarpų: ir neblogų, ir labai sudėtingų, pasitaikė užvirtusių medžių, netgi nepravažiuojamų ruožų, kai reikėjo apsisukti, grįžti atgal ir ieškoti kito kelio. Tas kelias gali būti visai neblogas, pavyzdžiui, gilią žiemą, kai susiformavęs įšalas, arba vasarą, bet dabar jis pavirtęs pelke. Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime, ir viskas sekėsi gerai“, – papasakojo V. Milius.

Viešnagė: kai kuriuos miestelius teko aplankyti jau sutemus. / velocita.lt nuotr.

Pikapas nenuvylė

„Ford Ranger Raptor“ turėjo ne vieną progą parodyti, ką gali stipriai modifikuota sportinė „Fox“ adaptyvioji pakaba ir 3 l benzininis V6 variklis su dviem turbinomis.

Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime.

„Šiam iššūkiui pasirinkome kone patį tinkamiausią automobilį rinkoje. Yra daug patikimų, geru pravažumu pasižyminčių pikapų, bet šis – kito lygio, dar tvirtesnis ir pajėgesnis. Nesvarbu, kokia kelio danga, visuomet jauti, kad viskas bus gerai, jam nebaisios duobės ar didesnės kliūtys, nors ir kokiu greičiu riedi. Kartais svarsčiau, ar manęs automobilis neapgauna, nes atrodė, kad į kai kurias vietas jau per drąsiai įvažiuodavome. Vis dėlto dėl specifinės pakabos jo galimybės yra gerokai didesnės, nei mums atrodo. Jis pranoko įsivaizdavimą apie tai, kaip būtų galima važiuoti automobiliu“, – kelionės įrankį apibūdino V. Milius.

Ekipažo teigimu, su kitais automobiliais galbūt būtų buvę ir daugiau nuotykių, tačiau pikčiausias ir pajėgiausias „Ford“ gamos pikapas su visomis užduotimis susitvarkė be didesnio vargo ir keliautojus lepino komfortu. Apsisukti teko tik prieš akivaizdžiai nepravažiuojamas vietas.

velocita.lt nuotr.

Civilizacijos pokyčiai

Važiuodami miškų ir pievų keliukais, vyrai galėjo įvertinti ne tik šalies pasienio vaizdą, bet ir stebėti tiek nykstančios, tiek ir besikuriančios civilizacijos užuomazgas ir gamtos grožį ten, kur įprastai niekas nesugalvotų kojos įkelti.

„Radome tikrai įdomių vietų, kur propaguodamas įprastą gyvenimo būdą niekada nepapultum, nes nei sugalvosi ten belstis, nei kada nors atsiras koks reikalas ten dangintis. Tačiau keliukai yra ar bent jau buvo, tad galima gana toli nuo civilizacijos pamatyti griūvančių daugiabučių, mokyklų. Kadaise gal buvo koks kaimelis, dabar – dingo. O kitose vietose – įkurtuvės. Trauki apleistu vieškeliu, atrodo, toli nuo bet kokio kaimelio ir staiga prieš akis – nauja elektros skydinė, kažkas namus stato. Tokie vaizdai labai praskaidrina smegeninę keliaujant pamirštomis vietomis“, – pasakojo V. Milius.

Ekipažas taip pat žavėjosi ir menkai civilizacijos paliestos gamtos grožiu ir tuo, kaip ji keičiasi bevažiuojant aplink Lietuvą.

Mūsų šalis žymi gana didele augalijos, reljefo ir išsivystymo įvairove. Gamta vasario mėnesį dar niūroka, ilgiau buvo tamsu nei šviesu, daug purvo, tačiau vaizdai pro „Ranger Raptor“ langus vyrų abejingų savo šaliai nepaliko.

Vietinės kultūros atspindys

Projekto „Surink Lietuvą“ sumanytoja ir koordinatorė Lina Baublienė pastebi, kad turgavietės Lietuvoje yra ne tik vieta įsigyti produktų ir prekių, bet ir puikus būdas pažinti miesto ar miestelio veidą. Nuo seno į turgų žmonės eidavo ne tik apsipirkti, bet ir norėdami tiesiog prasiblaškyti, pasikalbėti, pasiderėti, pasidomėti prekių kainomis.

Ukmergės turizmo informacijos centre dirbusi L. Baublienė pasakoja, kad aplankyti turgų būdavo savaitgalio tradicija: „Ten dažniausiai sutikdavau pažįstamų, su jais pabendraudavau. Iki šiol išlikęs poreikis užsukti į turgų, kai nori ką nors savą pamatyti.“

Projektas „Surink Lietuvą“ išsiskiria tuo, kad jo dalyviai vis ieško naujų maršrutų ir netradicinių vietovių, todėl draugiškai dalijasi ir turgaviečių lankymo rekomendacijomis.

Sudomino: 2018 m. vasarą startavęs projektas suvienijo 60 savivaldybių. Apsilankę kiekvienoje jų ir įsigiję to krašto formos magnetuką, galėjo sujungti juos į Lietuvos žemėlapį. / L. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kartą paklausėme, kur žiemą galima rasti baseinų, kai šalta. Nustebome, kai mums keliautojai jų rekomendavo virš 30. Panašiai ieškojome ir turgaviečių visoje Lietuvoje“, – sako projekto koordinatorė.

„Keliautojai dalijosi ir laiku, kada turgus atidarytas, tad galima teigti, kad keliaujant šeštadienį arba sekmadienį kone kiekviename miestelyje rasite veikiančią turgavietę. Aišku, kelionę rekomenduojama pradėti anksti ryte“, – pasakoja L. Balsienė.

Daugiau nei maisto prekės

Dažniausiai turgavietėse ieškoma ekologiškų maisto prekių. Vietinėse turgavietėse galima rasti šviežių, vietoje užaugintų ir mažiau aplinkos poveikio turinčių produktų.

Tačiau turgavietėse galima įsigyti daugiau nei šviežių produktų. Jos taip pat tampa vietomis, kur galima atrasti dėvėtų drabužių, senų daiktų ir nišinių prekių.

Turgavietės dažnai tampa hipsteriško interjero mėgėjų rojumi. Seni baldai, dekoratyvinės detalės, senojo servizo fragmentai ir močiutės sausainių formos – visa tai galima rasti jose.

Ką siūlo keliautojai

Projekto gerbėjai pasidalijo turgaviečių lankymo rekomendacijomis. Štai į ką nukrypo jų žvilgsniai.

Vilniaus halės turgus – seniausia Vilniaus turgavietė. Ši prekyvietė stoties rajone lankytojus džiugina ne tik maisto produktais, bet ir maitinimo galimybėmis. Čia organizuojamos teminės savaitės, įvairios pramogos.

Kauno Žaliakalnio turgus yra kitas svarbus turgavietės taškas Vidurio Lietuvoje. Čia rasite šviežių produktų, tradicinio maisto ir daugybę kitų prekių. Turgavietė yra žinoma dėl savo autentiškos atmosferos ir prekių gausos, dar nuo sovietmečio laikų sklindančiomis legendomis, kaip tik Kaune buvo galima nusipirkti džinsų.

Klaipėda taip pat turi savo senąjį turgų, kuriame rasite gausybę jūrų gėrybių ir vietinių maisto prekių.

Ypatingo žavesio turi mažos Lietuvos miestelių turgavietės. Projekto „Surink Lietuvą“ keliautojai akcentavo kai kurias jų.

Rietavas yra istorinis miestas su tradiciniu turgumi, kuriame galima rasti unikalių rankų darbo dirbinių ir vietinių maisto produktų, taip pat sendaikčių. Akmenėje galima rasti kelias turgavietes, kurios pasižymi skirtingais prekių pasiūlymais. Kalvarijos turgus yra puiki vieta išbandyti tradicinį lietuvišką maistą ir įsigyti autentiškų prekių. Dituvos blusų turgus – įdomesnis iš smulkiųjų turgaviečių.

Prasčiausia situacija anksti ryte – nuo 4 ir 6 val. Tokiu metu iš Vilniaus oro uosto išskrenda apie 1,5 tūkst. žmonių.

„Reikia atkreipti dėmesį visiems keleiviams, kurie laukia išvykimo salėje, kad dirba mūsų konsultantai, asistentai, kuriems galima iš karto duoti ženklą apie tai, kad jūs jau galbūt vėluojate į skrydį, ir jie praleidžia be laukimo eilėje“, – sakė Lietuvos oro uostų atstovas Tadas Vasiliauskas.

Mat, buvo tokių, kurie taip ir liko stebėti, kaip lėktuvas kyla be jų.

„Šią savaitę tokių skundų turėjome šešis – ne taip ir daug“, – pridėjo atstovas.

Oro uostai primygtinai reikalauja keleivių atvykti bent dvi valandas iki skrydžio. Eilės tįsta labiausiai dėl tų, kurie keliauja užsakomaisiais atostogų reisais, turi daug bagažo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mūsų skrydis yra už trijų su puse valandos“, – kalbėjo vienas pašnekovas.

„Keliaujam į Turkiją ir kadangi eilės didelės, tai patys atvykome tris valandas prieš skrydį“, – teigė kita moteris.

„Atvykome prieš beveik tris valandas, nes, aš manau, visame pasaulyje tokios pačios problemos. Aš atskridau iš Anglijos prieš tris dienas. Taip pat stovėjau Anglijoje. Skridau per Naujus metus į Majamį – ten buvo lygiai tas pats, stovėjome šešias valandas eilėje“, – patirtimi dalijosi dar viena moteris.

Tiesa, oro uosto atstovai sako, kad situacija po mažu gerėja. Esą, laukimo laikas nuo atvykimo į oro uostą iki patikros punkto sutrumpėjo nuo valandos iki 40 minučių. Į pagalbą jau pasitelkti savanoriai, ketinama iškviesti ir kolegas iš Kauno ir Palangos oro uostų.

„Mūsų prognozė turbūt yra tokia, kad spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje situacija turėtų būti normali. Prasidės aviacijos žiemos sezonas ir keleivių skaičiai ir kryptys keičiasi“, – teigė T. Vasiliauskas.

Skrendant iš Kauno oro uosto – jokių problemų. Tačiau matydami, kas darosi Vilniuje, keliautojai sako – atsargumo per daug nebūna.

Atvykome prieš beveik tris valandas, nes, aš manau, visame pasaulyje tokios pačios problemos.

„Atvykau prieš dvi su puse valandos – dėl visą ko“, – sakė viena moteris Kauno oro uoste.

„Maždaug prieš tris valandas atvažiavau“, – kalbėjo kita pašnekovė, girdėjusi apie sąmyšius Vilniaus oro uoste.

„Pagrindinius iššūkius mes turime Vilniaus oro uoste“, – pareiškė T. Vasiliauskas.

Kad Vilniaus oro uoste taip ankšta, lėmė sustiprintos saugumo procedūros – išilgėjo leidimų dirbti oro uosto teritorijoje tvarka. Tai dar labiau padidino darbuotojų trūkumą. Kam saugumo procedūras reikėjo sustiprinti, oro uostai sako negalintys atskleisti dėl jautrios informacijos. Tačiau kiek anksčiau transporto kompetencijų agentūra LNK žinioms aiškino, kad čia neapsieita be Europos Komisijos (EK) įsikišimo.

„Šią vasarą EK valstybės nares, tarp jų ir Lietuvą, papildomai informavo apie ypatingai griežtą požiūrį į laikinų leidimų išdavimo procesą ir tų leidimų galiojimo trukmę“, – kalbėjo ekspertas.

Sustiprintos saugumo procedūros įvestos neterminuotam laikui. Jei laiku patekti į lėktuvą nepavyko, pirmiausia pretenzijas reikėtų reikšti oro vežėjams arba kelionių organizatoriui, iš kurio pirktas bilietas.

Tačiau primena, kad keleiviai yra iš anksto perspėti.

„Žinojo keliautojas apie tai prieš tai, kad reikia anksčiau į oro uostą atvykti“, – situaciją komentavo vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovė Živilė Kazakevičienė.

Nepaisant keliautojų pasipiktinimo, vartotojų teisių apsaugos tarnyba kol kas jokių pretenzijų nesulaukė.

Pokalbis apie tai – su Lietuvos turizmo asociacijos vykdančiąja direktore Milda Plepyte-Rainiene.

„Mes turime tik informaciją apie tai, kiek keliautojų yra išvykę būtent su kelionių organizatoriais. Rodo saloje yra apie 350 keliautojų ir iš jų paveiktų būtent gaisro stichijos yra 27, kurie jau buvo perkelti į šiaurinę salos dalį. Tad jie jau tikrai gali ilsėtis. Kalbant apie Korfu salą, situacija, mūsų žiniomis, jau yra suvaldyta ir iš tiesų gaisrai jau yra užgesinti. Tad ten buvo evakuota ir taip pat į saugią aplinką perkelta 13 keliautojų. Tokios yra mūsų žinios. Žinoma, labai sudėtinga vertinti, kiek iš tiesų Lietuvos keliautojų gali būti vienoje ar kitoje Graikijos saloje. Nes tai salos, į kurias populiaru keliauti individualiai, kuomet pats keliautojas įsigyja lėktuvo bilietus, užsirezervuoja viešbutį ir išvyksta. Kalbant apie Rodo salą, mes jau taip pat turime atnaujintą informaciją. Mūsų turimomis žiniomis, gaisrai kurortinėse teritorijose yra suvaldyti, eismas yra atnaujintas, tačiau turistai, kaip ir minėjau, yra apgyvendinti šiaurinėje dalyje, kurioje gyvenimas teka įprasta vaga ir kur jie gali ramiai ilsėtis“, – sakė ekspertė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar jūs sakote, kad tie, kurie perkelti, jų poilsis iš esmės nesutriko? Jie gali toliau tęsti savo poilsį, nepaisant tų katastrofiškų vaizdų, kuriuos mes matėme?

– Jie yra apgyvendinti šiaurinėje salos dalyje. Jie yra apgyvendinti ne kažkokiuose sandėliukuose ar panašiai, jie yra perkelti į viešbučius. Tad iš tiesų jie gali ilsėtis, toliau tęsti savo atostogas ir ramiai laukti skrydžių atgal į Lietuvą pagal jų numatytą skrydžių tvarkaraštį.

Situacija yra labai dinamiška, nuolat kintanti. Tačiau šią akimirką norėčiau nuraminti, jog mūsų žiniomis, situacija yra stabili.

– Ar jūs sulaukiate tokių klausimų iš žmonių, kurie, nepaisant to, kad jų viešbutis ar konkreti vieta, sala nėra gaisro židinys ar nėra užklota dūmais, nori grįžti anksčiau?

– Apie tai, kad jie norėtų grįžti anksčiau, mes žinių nesulaukėme. Yra šiokie tokie keliautojų, kurie įsigiję keliones į ateitį, kur skrydžiai, sakykime, yra numatomi šios savaitės eigoje, nuogąstavimai. Bet tai yra natūrali reakcija į stresinę situaciją, į matomus vaizdus. Aš labai norėčiau pažymėti tai, kad kelionių organizatoriams keliautojų saugumas yra prioritetas. Ir jei keliauti bus nesaugu – skrydžiai nebus vykdomi.

– Bet žiūrint į vaizdus, neatrodo, kad keliauti ten yra saugu. Ir kelionių agentūros, kurias jūs vienijat, vis dar vykdo skrydžius. Nors yra kelios kitos kompanijos, jeigu paimtume Didžiosios Britanijos įmones, kurios jau atšaukė skrydžius į šitas salas. 19 tūkst. žmonių jau evakuota vien iš Rodo salos.

– Aš, matote, negaliu vertinti kitų valstybių kelionių organizatorių veiklos specifikos. Lietuvos kelionių organizatoriai savo veiklą vykdo vadovaudamiesi būtent valstybinių institucijų rekomendacijomis. Ir vakar išplatinta Užsienio reikalų ministerijos atnaujinta rekomendacija dėl kelionių į Rodo salą. Ji nedraudžia kelionių. Ji yra labiau orientuota į patį vartotoją, ji skatina keliautojus būti atidžius, sekti informaciją ir įsivertinti savo kelionės būtinybę. Jei kyla kažkokių papildomų klausimų ar, pavyzdžiui, yra minčių dėl kelionės tęsimo ar netęsimo, išvykimo ar neišvykimo, mes visuomet raginame kreiptis tiesiogiai į tą vietą, iš kurios buvo pirkta kelionė. Kreiptis į kelionių agentūrą, jei buvo pirkta būtent iš kelionių agentūros. Jei buvo pirkta iš kelionių organizatoriaus, kreiptis į kelionių organizatorių. Ir pateikti visus savo nuogąstavimus, jei kyla kažkokių minčių dėl skrydžio ar kelionės atidėjimo. Kelionių organizatoriai taip pat yra žmonės, situacija yra vertinama žmogiškai ir tikrai tikiu, kad bus pasiūlytos tam tikros alternatyvos, kurias keliautojas galės pasirinkti.

– Aš abejoju, ar gali nekilti minčių, žiūrint į tuos vaizdus. Ko gali tikėtis žmonės, kurie nusipirko keliones ir jau yra Rodo saloje? 27, sakote, jau yra perkelti. Ar jie gali tikėtis kompensacijų? Ar tie žmonės, kurie nuspręs nevykti šiuo metu, taip pat nuspręs nevykti ateityje, gali tikėtis, kad jie atgaus savo pinigus už tą kelionę, kurią nusipirko?

– Kaip ir minėjau, kalbant apie vaizdus, kurie yra rodomi, jie yra rodomi iš tos salos pietinės dalies, kurioje tuo metu, kada joje buvo visiškai nesaugu, buvo uždarytas ir eismas. Net techniškai niekas negalėjo patekti į tą teritoriją. Žmonės buvo evakuojami. Ir dalis jų, kaip ir minėjau, jeigu kalbame apie Lietuvos keliautojus, tai 27 keliautojai, kurie buvo paveikti, buvo perkelti į saugią teritoriją, tai yra, šiaurinę salos dalį, kuri nėra niekaip paveikta gaisrų. Kalbant apie tai, ko gali tikėtis keliautojai, jie turėtų kreiptis į savo kelionių organizatorių ir pateikti savo poziciją, kad jie nori atsisakyti kelionės ar ją persikelti. Kelionių organizatorius reaguoja žmogiškai, kaip ir minėjau, ir bus pateiktos alternatyvos. Kalbant apie kažkokias kompensacijas, šiuo metu tokie dalykai nėra numatyti, nes tai visų pirma yra gamtinė stichija, kurios niekas negalėjo nei suplanuoti, nei numatyti, kad toks dalykas galėjo įvykti.

– Tai yra toks nenugalimos jėgos faktorius. Force majeure, kaip dažnai yra sakoma.

– Taip. Aš norėčiau dar pažymėti ir tai, kad kalbant apie tai, kodėl kelionių organizatoriai vykdė skrydžius, nors čia, sakykime, gaisrai siautė jau savaitę. Iš tiesų, kaip jau minėjau, yra reaguojama ne į tai, kokią poziciją aš matau ar kokią poziciją jūs matote, bet yra reaguojama į valstybinių institucijų priimtus sprendimus. Graikijos valstybinės institucijos informacija nesidalina labai noriai. Pirminė informacija buvo gauta tada, kai jau realiai buvo vykdoma evakuacija. Situacija yra labai dinamiška, nuolat kintanti. Tačiau šią akimirką norėčiau nuraminti, jog mūsų žiniomis, situacija yra stabili.

Kelionės – vienijantis pomėgis

Pašnekovai pasakoja drauge pradėję keliauti prieš penkerius metus. Skirmantė tuo metu gyveno Kaune, o jos būsimas vyras Raimundas – Panevėžyje. Tad pora savaitgaliais lankydavo vienas kitą.

„Auginau šunį ir katiną, o Raimundas – alergiškas gyvūnams. Tad, jam atvykus, namie nesėdėdavome, kaipmat kur nors išvažiuodavome. Taip ir gimė mūsų hobis keliauti po Lietuvą, apžiūrinėti architektūrą, įvairius įdomius objektus, – šypsosi S. Petrauskienė. – Dabar į kelią neretai išsiruošiame net ir vakare, po darbo. Nors po įtemptos dienos jaučiamės pavargę, kelionės atgaivina, leidžia pamiršti visus rūpesčius.“

Pernai vasarą susituokusi pora įsikūrė Panevėžyje. Tad, kai neturi daug laiko, keliauja po šio miesto apylinkes. Laisvesnėmis dienomis Skirmantė ir Raimundas išsiruošia į tolimesnes keliones. Pašnekovai jau aplankė nemažai miestų ir miestelių, tačiau pripažįsta kol kas visų Lietuvos regionų gerai nepažinę.

„Kol nepradėjome aktyviau keliauti, nė nepagalvojome, kiek daug Lietuvoje galima aplankyti. Važiuodami apžiūrėti kokio dvaro ar bažnytėlės, visada bent kelis kartus sustojame prie pakeliui pamatytų objektų, – sako S. Petrauskienė. – Dažnai iš anksto net neplanuojame maršruto – tiesiog važiuojame tam tikra kryptimi ir ieškome akį traukiančių vietų. Kartais, nors ir turime tikslą, pakeliui aptinkame daug įdomių objektų ir pirminio tikslo nebepasiekiame, paliekame kitam kartui.“

Į kelią pora pasiima ir trečiąją keliauninkę – kalaitę Dorą, kuriai, pasirodo, Raimundas nealergiškas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Sentikių takais

Pašnekovai atskleidė vienu metu susidomėję senosiomis sentikių cerkvėmis. Ėmę jas lankyti, keliautojai pamatė, kad šių maldos namų Lietuvoje labai daug. Pirmiausia Raimundas ir Skirmantė aplankė Rokiškio rajone, netoli Kriaunų kaimo, esančią mažą medinę Bobriškio sentikių cerkvę. Tai jau nebeveikiantys maldos namai, žavintys medine XIX a. architektūra. „Dėl darbo daug važinėju po aplinkinį regioną, tad, kai kur nors pamatau cerkvę, vėliau su Skirmante važiuojame jos apžiūrėti. Gaila, kad didelė dalis išlikusių įspūdingų sentikių cerkvių jau nebeveikia, dauguma jų nyksta. Šios cerkvės mus žavi savo jaukumu ir panašumu į mažus medinius namelius. Įdomi ir pačių sentikių istorija – dėl religinių persekiojimų išvyti iš Rusijos, jie atsikėlė į Lietuvą ir pagarbiai žvelgė į mūsų šalį, suteikusią prieglobstį“, – mintimis dalijosi R. Petrauskas.

Pašnekovai taip pat aplankė Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvę Jonavos rajone. Miškų apsupta medinė dvibokštė cerkvė yra laikoma viena gražiausių Lietuvoje. Ji pastatyta senoviniu stačiatikių stiliumi, pasižyminčiu išskirtine vidaus ir išorės puošyba. Nuošaliai įkurta cerkvė buvo nuolat plėšiama ir niokojama, tačiau pastariausiais metais suremontuota.

„Nusprendę aplankyti šią cerkvę, negalvojome, kad ji bus tokia įspūdinga. Ilgai važiavome miškais, klaidžiojome medkirčių takais. Atrodė, kad nieko jau nebeprivažiuosime. Tačiau, pasibaigus miškui ir atsivėrus laukams, pamatėme didžiulį kupolą, – prisiminė Raimundas. – Vaizdas buvo neapsakomas, net nepagalvotum, kad tokį objektą galima rasti Lietuvoje. Netoliese yra ir kelių šimtų metų senumo bendruomenės kapinės. Per didžiąsias sentikių šventes bendruomenė ir toliau čia susirenka, drauge švenčia.“

Keliaudami Skirmantė ir Raimundas taip pat aplanko įvairiuose miesteliuose stūksančias įdomesnes bažnytėles ir sinagogas. Viena tokių – 1806 m. pastatyta Kalvių bažnyčia, išsiskirianti savo architektūra. Klasicistinio stiliaus bažnyčia yra rotondos formos, tad jos išvaizda gana moderni.

„Bažnyčios atrodo kasdienis, niekuo neišsiskiriantis dalykas. Tačiau visos jos turi savo istoriją, kuri neretai yra sudėtinga. Sovietų laikais daugybė bažnyčių buvo paverstos sandėliais, fabrikais. Tik tikinčiųjų bendruomenių dėka jos buvo atgaivintos ir vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Šiandien jas lankant atrodo, kad okupacinio laikotarpio nė nebuvo. Tik daugiau pasidomėjęs sužinai apie jų praeitį“, – pastebėjo R. Petrauskas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Dėmesys – autentikai

Keliautojus labai domina ir apleisti dvarai, kurių neretai likę tik griuvėsiai. Didingą šalies praeitį menančių dvarų ar jų liekanų Lietuvoje yra be galo daug, tad pašnekovai kol kas spėjo aplankyti tik nedidelę jų dalį.

„Mums mažiau įdomūs komerciniai dvarai, teikiantys maitinimo, apnakvindinimo ar kultūrines paslaugas. Žinoma, gražu, kad dalis dvarų ir toliau gyvuoja, yra suremontuoti ir nestovi tušti. Kita vertus, kai kuriuose jų atliktas euroremontas kelia klausimų, ar nebuvo sunaikintas dvarų autentiškumas, – mintimis dalijosi S. Petrauskienė. – Įdomiausi mums apleisti dvarai, kuriuos galima laisvai apžiūrėti. Yra ir tokių, kuriuose šiandien gyvena žmonės arba, norint į juos patekti, tektų brautis per privačius kiemus. Į tokius dažniausiai neiname.“

Didelį įspūdį keliautojams paliko Kėdainių rajone apleistas Apytalaukio dvaras. XIV a. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas dvaras išgyveno ne vieną transformaciją, metams bėgant priklausė įvairioms didikų šeimoms. XVI a. dvaro savininku buvo Kauno pavieto žemininkas Petras Šiukšta. Apie 1756 m. Apytalaukio dvarą iš Šiukštų šeimos nupirko Plungės seniūnas Jokūbas Ignas Karpis, rekonstravo ir  pavertė barokinio stiliaus rūmais. 1809 m. testamentu dvaras užrašytas I. Karpio seseriai Joanai Karpytei – Mykolo Tiškevičiaus žmonai. Sovietų pirmosios okupacijos metu dvaro sodyba buvo nacionalizuota, o Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių bandyta susprogdinti. Po sprogimo dalis dvaro buvo sunaikinta. Sovietmečiu čia veikė psichoneurologijos internatas, vėliau – Kėdainių pensionatas. Nuo 2007 m. rūmai stovi tušti ir apleisti. 2022 m. rudenį dvare buvo kilęs gaisras, kurio metu išdegė pastato vidus.

„Kai buvau vaikas, į šias apylinkes važiuodavome lankyti giminaičių. Dvaras tuo metu atrodė prastai, netgi baugino. Jau suaugęs vis pagalvodavau – įdomu, kaip ten dabar viskas atrodo. Tad galiausiai su Skirmante išsiruošėme dvaro aplankyti. Vaizdas – šiurpiai įspūdingas. Nuostabaus grožio pastatas nyksta akyse. Netoliese esančiose kapinėse auga didžiulės tujos, sudarančios tarsi tunelį. Sovietmečiu dvare veikė psichikos ligonių internatas, tad čia laidoti įstaigoje mirę žmonės. Prie kapelio būdavo pasodinama tuja. Dabar šie užaugę didžiuliai medžiai atrodo ir įspūdingai, ir kraupokai“, – pasakoja R. Petrauskas.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje – malonios staigmenos

Pašnekovus sužavėjo ir apleistas Onuškio dvaras Rokiškio rajone. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro istorija siekia dar XVI a. Pirmojo pasaulinio karo metu rūmai sudegė ir nuo to laiko stovi apleisti. Įspūdingai atrodantys, Atėnų Akropolį primenantys rūmų griuvėsiai atlaikė Antrąjį pasaulinį karą ir smalsuolius traukia iki šių dienų. Įspūdingas ir rūmų parkas, kuriame yra du tvenkiniai, auga daugiau nei 20 rūšių medžių ir krūmų. Tarp jų – didžiuliai europiniai maumedžiai.

Pasak keliautojų, norint pasigrožėti senaisiais dvarais, išties verta dairytis Rokiškio apylinkėse. Būtent šis rajonas pasižymi jų gausa.

Keliaujančius po Lietuvą Skirmantę ir Raimundą dažnai nustebina žmonių geranoriškumas. Pavyzdžiui, lankantis Pakutuvėnuose, pamačiusi turistus, priėjo moteris su raktais ir pasisiūlė įleisti į bažnyčios vidų. Nuvykus į Babtyno dvarą, pašnekovus pasitiko jo savininkas Mindaugas Šventoraitis. Nors tuo metu skubėjo, jis įleido keliautojus į vidų, netgi aprodė savo gyvenamąsias patalpas.

„Per pandemiją, tarp karantinų, vykome į Molėtus, o pakeliui pamatėme Videniškių vienuolyno muziejų, kurį nusprendėme aplankyti. Darbo valandos jau buvo pasibaigusios, o ir grynųjų pinigų neturėjome. Tačiau buvome priimti išskėstomis rankomis“,– prisiminė S. Petrauskienė.

Muziejus keliautojams paliko didelį įspūdį. Gidė pašnekovams atskleidė, kad vienuolyno valdos kitados priklausė kunigaikščių Giedraičių šeimai. Iš šios šeimos kilęs ir XV a. gyvenęs Mykolas Giedraitis, neseniai popiežiaus paskelbtas palaimintuoju. Vienas įspūdingiausių vienuolyno reginių – kapitulos salę antrajame aukšte puošiančios portretinės freskos. Jos ilgus metus slypėjo po storu dažų sluoksniu ir tik palyginti neseniai buvo atrastos ir restauruotos. Petrauskai siūlo būtinai čia apsilankyti, jei domitės architektūra ir istorija.

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Atradimai Panevėžyje

Visą gyvenimą Panevėžyje gyvenantis R. Petrauskas juokiasi, kad kaunietės žmonos dėka gimtąjį miestą atranda iš naujo. „Ne kartą esu bandęs aplankyti prie pat Panevėžio esančią Nevėžininkų koplyčią, tik taip jos ir nepasiekdavau – ne ten pasukdavau arba pravažiuodavau. Tačiau, užsispyręs šią išskirtinę koplyčią parodyti žmonai, galiausiai išsiaiškinau, kaip ten nuvažiuoti, tad neseniai objektą aplankėme. Tokios išvykos padeda ir man gimtąsias vietas pamatyti kitomis akimis. Tiesa, koplyčios likimas neaiškus – apgriuvęs objektas stovi netoli Panevėžio nuotekų valyklos, jį pamėgę vandalai“, – pastebi jis.

Raimundas žmonai padeda kiek kitomis akimis pažvelgti į Kauną. Skirmantė pasakoja, kad ją ne itin žavi modernistinė architektūra – galbūt dėl to, kad gyvendama Kaune jos jau atsižiūrėjo. O štai jos vyrui modernistinio stiliaus bažnyčios yra pačios gražiausios. „Pats Kaunas man taip pat atrodo ypatingas. Atsimenu vaikystės ekskursijas į Vytauto Didžiojo karo, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. Gatvėse, kuriose įsikūrę šie muziejai, modernistinių pastatų labai daug, tad šios vietos jau vaikystėje man atrodė keistos, visiškai kitokios nei kiti miestai“, – prisimena pašnekovas.

Jei vasarą keliaujate po Lietuvą, pašnekovai siūlo neaplenkti ir Panevėžio apskrities. R. Petrausko teigimu, verta pavažiuoti keliu nuo Krekenavos link Kėdainių, kadangi pakeliui galima rasti ne vieną įdomų lankytiną objektą. Pavyzdžiui, jau minėtą Apytalaukio dvarą, Kazokų kaimo tilto liekanas. Verta apsilankyti ir Krekenavos regioniniame parke, Česlavo Milošo gimtinėje. Panevėžio rajone stūkso Alančių, Aukštadvario, Mitriūnų dvarų liekanos, įspūdingas Raguvėlės dvaro ansamblis. „Pačiame Panevėžio mieste verta apsilankyti Skaistakalnio parke. Čia stovintis apleistas menininko Juozo Čerkesio-Besparnio dvaras neseniai buvo restauruotas ir prikeltas naujam gyvenimui. Šiandien jame veikia kultūrinė erdvė, meno centras, – atskleidė pašnekovas. – Mėgstantiems lankytis muziejuose patiks buvę garsaus Panevėžio gydytojo Jono Moigio namai-muziejus. Verta apsilankyti ir Panevėžio dailės galerijoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Už miesto stūkso Puziniškio dvaras – G. Petkevičaitės-Bitės gimtinė.“

Petrauskų asmeninio archyvo nuotr.

Patinka neatrastos vietos

Savo kelionių akimirkas Raimundas ir Skirmantė fiksuoja socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Plikis ir blondinė“. Atrastomis įdomiomis vietomis keliautojai nori sudominti ir kitus. Vis dėlto pirmiausia paskyrą susikūrė patiems sau, kaip priminimą apie aplankytas vietas ir patirtus įspūdžius. „Kai pradėjome daugiau keliauti, Raimundo kartais klausdavau: ar buvome šiame dvare? O šiame? Tad nusprendžiau viską fotografuoti, o fotografijas saugoti socialiniame tinkle. Vis dėlto keliaujame tiek daug, kad ne visų kelionių akimirkos atsiduria paskyroje“, – pasakoja S. Petrauskienė.

Pora atskleidė besistengianti nevažiuoti į populiarias, daugybę lankytojų sutraukiančias vietas. Jų nežavi minios šurmulys – norisi ramiai apžiūrėti objektus. Be to, atradus mažiau žinomą įdomią vietą, atradimo džiaugsmas būna didesnis. „Mums įdomu aptikti primirštas, apleistas vietas ir apie jas papasakoti kitiems. Kam vykti ten, kur vyksta visi? Geriau atrasti savo kelią ir sau įdomų maršrutą“, – šypsosi Skirmantė.

Apie vis labiau populiarėjantį vietinį turizmą Lietuvoje ir su juo susijusias problemas kalbėtasi su nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ direktore Olga Gončarova.

– Kelionių po Lietuvą entuziastai sako labiausiai pasigendantys paprastos, suprantamos infrastruktūros –  nuorodų, ženklų, krypčių. Dažnai ieškant vieno ar kito lankomo objekto tenka pasikliauti intuicija ir vietinių nurodymais. Kodėl taip yra? Kas turėtų už tai atsakyti?

– Mums visada rūpi keliautojo Lietuvoje patirtis ir mes norime, kad turizmo infrastruktūra būtų aukšto lygmens. Tikrai negalima pasakyti, kad viskas yra blogai, kad infrastruktūra yra prasta. Iš tiesų net septyni iš dešimties vietinių turistų, kuriuos mes apklausėme šiais metais, kaip tik teigia, kad infrastruktūra ir pramogų bei paslaugų pasiūla yra pakankamai gera. Ženklinimas prie tam tikrų lankytinų, turistinių vietų net ir didžiuosiuose miestuose nėra pakankamas. Jeigu ir yra ženklinimas, tai dažniausiai jis būna tik lietuvių kalba. Ir jeigu mes jau kalbame ir apie užsienio keliautojus, kurių ir regionai, ir didieji miestai laukia, tai vertėtų atkreipti dėmesį į šį trūkumą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Antras klausimas dėl ženklinimo, tai yra rudi ženklai, kurie nurodo kultūros paveldo objektus. Prie jų nėra jokios informacijos ir vėlgi jie yra tik lietuvių kalba, o tai ne visiems yra suprantama. Taip pat labai svarbus klausimas – darbo laikas. Lankytinų objektų darbo laikas yra tikrai opi problema. Ir mes tikrai kalbame apie tai savivaldybėms. Savaitgaliais, kai yra didžiausias vietinių turistų antplūdis, jie tiesiog negali patekti į lankytinus objektus. Todėl reikėtų kalbėtis su savivaldybėmis, kad jie turistams, atvykstantiems į regioną, užtikrintų tinkamą darbo laiką. Jei norime, kad turistai atvyktų į regionus, į mažesnius miestelius, tai mes ir turime jiems sudaryti tokias sąlygas, kad jie atvažiuotų ir nepamatytų uždarytų durų.

Viešieji tualetai daugelyje vietų iki šiol yra opi problema, nes net jeigu jie ir yra, jie būna uždaryti arba tikrai nėra švarūs.

– Keliautojams kliūva aukštokos kainos ir už paslaugas, ir už maitinimą, apgyvendinimo paslaugas.

– Vertinant tai, kad didžiausią paslaugų kainą sudaro apgyvendinimo paslaugos, o apgyvendinimo paslaugos pas mus, manome, tikrai yra labai kokybiškos ir aukšto lygio. Antroje vietoje išlaidas sudaro maitinimas. Vėlgi, mes turime puikių restoranų, mes kalbame apie tai, kad žmonės gauna tikrai kokybišką paslaugą, tai ji tikrai negali būti pigi, nes reikia išlaikyti darbuotojus, turėti sutvarkytą viešbutį. Kalbant apie vietinius turistus, tyrimo duomenimis, grubiai per vieną kelionę vieno savaitgalio žmogus išleidžia apie 119 eurų, jeigu jis lieka nakvoti apgyvendinimo įstaigoje, o 5 dienų kelionei reikėtų turėti apie 400 eurų.

– Ne vienas pagalvos, kad pridėjus dar kelis šimtus eurų būtų galima mėgautis turkiška saule. Tai turbūt daugeliui tenka spręsti, ką rinktis?

– Taip, bet vertinant mūsų atliktą tyrimą, matome, kad Lietuvos žmonės nori keliauti ir pažinti savo kraštą. Iš tiesų ir per pandemiją žmonės atrado Lietuvą ir tapo madinga keliauti Lietuvoje. Tačiau per vienas atostogas žmonės būtinai išvyksta kažkur kitur, o Lietuvą, kadangi ji yra maža, jauki, patogi keliavimui, jie pasilieka arba savaitgaliams, arba vienai dienai.

Ekspozicija sulaukė ypatingo keliautojų susidomėjimo, nes daugiau nei 1 200 km ilgio Šikoku piligrimystės kelias jungia 88 šventyklas ir daugybę kitų šventomis pripažintų vietų. Pirmoji piligrimų kelionė Šikoku keliu dokumentuota XII a., tačiau plačiau išpopuliarėjo tik XVII amžiuje.

„Šis tūkstančio metų senumo kelias nėra toks plačiai žinomas kaip Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago de Compostela). Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis, iš jų tik 3 proc. užsieniečių, todėl pėstieji pelno ypatingą vietinių gyventojų pagarbą. Kelionių knygos, kuriose registruojami šventyklų kaligrafiniai įrašai ir antspaudai, yra brangi relikvija, perduodama iš kartos į kartą“, – apie Šikoku piligrimystės kelią ir tradicijas pasakojo E. Karalius.

Pagrindiniai šio kelio šventyklų lankytojai yra japonai, bet net 90 proc. jų keliauja transportu ir tik 10 proc. pėsčiomis.

 

Pasak parodos autoriaus, visos fotografijos užfiksuotos telefonais ir atspausdintos ant japoniško popieriaus WASHI, kuris įtrauktas į UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

E. Karalius su žmona – pirmoji sutuoktinių pora iš Lietuvos, nuėjusi visą kelią „Shikoku 88 Temples“ per 49 dienas, aplankiusi visas kelyje esančias šventyklas ir sugrįžusi į pradinį tašką, taip apėjusi visą salą ratu.

– Kodėl kai kurios šalys, užuot priėmusios turistus išskėstomis rankomis, juos pasitinka su tam tikrais apribojimais, naujais mokesčiais?

– Čia nėra nieko keisto. Turisto mokestis yra ir Vilniuje, ir Druskininkuose. Ir tą turisto (dar vadinamą pagalvės) mokestį renka dauguma didžiųjų miestų ir kurortinių regionų. Ir tai nėra nauja praktika. Labai džiugu, kai didžioji dalis surinkto šio mokesčio yra investuojama į turizmo infrastruktūrą.

– Šiemet tokį mokestį įsivedė Turkijos kurortai. Kokio jis dydžio?

– Dabar tiksliai nepasakysiu, bet šis mokestis nustatomas arba šalies, arba regiono, arba miesto mastu. Taigi jis gali skirtis skirtinguose tos pačios šalies regionuose, kurortuose. Tačiau jeigu perkate kelionę iš kelionių organizatorių, dažniausiai visi mokesčiai būna įskaičiuoti. Arba jūs gaunate labai aiškią informaciją, kokie gali būti papildomi mokesčiai. Nereikėtų nerimauti, kad tas mokestis sudarys didžiąją kelionės kainos dalį. Įprastai tai būna 1–2 eurai dienai. Dažniausiai turisto mokestis netaikomas vaikams iki 16 metų amžiaus, taip pat neįgaliesiems – yra daug išimčių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tenerifė šiemet turistus pasitinka su tam tikrais apribojimais, draudimais ar net baudomis už numestas nuorūkas paplūdimiuose, už rūkymą neleistinose vietose, už šiukšlinimą. Tos baudos kai kurios nemažos – siekia ir 3 tūkst. eurų…

Indonezijoje, Balio saloje tikrai niekas netikrins turistų dokumentų, ar pora atvyko susituokusi, ar ne.  Tai – blogos komunikacijos paleista „antis“.

– Pirmiausia, visi turėtume nešiukšlinti paplūdimiuose, viešose vietose. Atostogų kryptyje yra sena taisyklė, kad reikia judėti švaresnės planetos link, kad mes nepaliktume jokio blogo pėdsako. Taisyklių įvedimas arba jų iškomunikavimas suteikia aiškumo. Jeigu mes nevietoje būtume išmetę šiukšles Tenerifėje, baudą būtume gavę ir anksčiau. Dabar, po pandemijos, tiesiog atnaujinta komunikacija, garsiau ir plačiau kalbama apie tai, kad visiems turistams būtų aišku. Tiek aš, tiek jūs, – kiekvienas, manau, nori ilsėtis švariame paplūdimyje.

– Teko skaityti, kad Maljorka irgi ruošia turistams tam tikrą taisyklių paketą. Kai kur numatomas ir alkoholio draudimas, nusakomas aprangos kodas einant į restoranus.

– Taisyklės, pasikartosiu, nėra naujos. Kaip mes eidami į SPA turime laikytis tam tikrų taisyklių, tarkim, dėvėti chalatą, taip ir Maljorkoje. Iš tikrųjų jie turėjo problemą dėl pašėlusių vakarėlių, kurie išprovokuodavo muštynes, įvairius incidentus. Kad visiems būtų komfortiška, saugu ir patogu ilsėtis, įvedamos taisyklės. Ir galiu patikinti, kad nieko be reikalo nebaudžia.

– Indonezija ir jos salos – taip pat lietuvių pamėgta Balio sala, rodos, dar tik ketina įvesti naują tvarką – netgi kalėjimu bausti poras, kurios turės nesantuokinių intymių santykių.

– Tai buvo tiesiog netinkamai iškomunikuota informacija. Šis draudimas taikomas vietos gyventojams. Tačiau visiems turistams būtina laikytis tos šalies taisyklių, gerbti jos papročius ir tradicijas. Ir prieš vykstant patartina apie tai pasidomėti.

Tačiau Indonezijoje, Balio saloje tikrai niekas netikrins turistų dokumentų, ar pora atvyko susituokusi, ar ne.  Tai – blogos komunikacijos paleista „antis“.

Susitikime taip pat rekomenduota į Kiniją ir iš jos vykstantiems keleiviams dėvėti veido kaukes, ES šalims atlikti atsitiktinius atvykstančiųjų tyrimus ir tikrinti iš Kinijos skrendančių lėktuvų nuotekas, teigiama ES pirmininkaujančios Švedijos išplatintame pranešime.

Susitikimas buvo surengtas siekiant koordinuoti bendrą ES atsaką į staigų lankytojų iš Kinijos antplūdį Pekinui atšaukus savo politiką „nulis COVID-19“, pagal kurią trejus metus buvo taikomi griežti judėjimo šalyje apribojimai aptikus užsikrėtimo atvejų.

Posėdis užtruko keliomis valandomis ilgiau, nei iš pradžių tikėjosi jam pirmininkavusi Švedija, o tai rodo, kad 27 ES valstybės narės laikosi skirtingų nuomonių.

Galiausiai valstybės narės susitarė rekomenduoti laikytis „atsargumo principo“, baimindamosi, kad į Europą gali būti įvežtas naujas koronaviruso variantas ar subvariantas, galbūt atsparus esamoms vakcinoms.

ES šalys taip pat išreiškė susirūpinimą, kad nepakanka Kinijos duomenų apie COVID-19 atvejus. Tokią nuomonę trečiadienį išreiškė ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).

ES valstybėms narėms rekomenduota reikalauti, jog visi iš Kinijos atvykstantys keleiviai pateiktų neigiamą COVID-19 testo, atlikto likus ne mažiau nei 48 valandos iki išvykimo, rezultatą, sakoma pranešime.

Taip pat siūloma iš Kinijos skrendantiems keleiviams dėvėti medicininę arba chirurginę kaukę, apsaugančią nuo smulkių dalelių perdavimo skrydžių metu.

Nurodoma, kad atvykstantiems ir išvykstantiems tarptautiniams keliautojams, taip pat orlaivių ir oro uostų darbuotojams turėtų būti teikiamos rekomendacijos dėl „higienos ir sveikatos priemonių“.

Be to, ekspertai sakė, kad valstybės narės turėtų atlikti atsitiktinius COVID-19 testus atvykstantiems keleiviams, tirti nuotekas iš lėktuvų ir oro uostų, toliau skatinti skiepijimą pirmąja ir stiprinančiosiomis dozėmis.

Ekspertai teigė, kad toliau stebės padėtį ES ir Kinijoje, „įskaitant pateikiamų duomenų lygį“, ir nurodė, kad iki sausio vidurio peržiūrės priemones, kurių buvo imtasi.