Per adventą galime su vaikais organizuoti  įdomių ir kūrybingų veiklų, kurios padės sužadinti Kalėdų dvasią ir nepastebimai padės ugdyti vaikų finansinį raštingumą. Štai keletas idėjų.

Skaitinių vakarai

Vietoj įprastų nuotykių istorijų, pasirinkime kalėdinę knygą ir skaitykime ją vaikams kas vakarą prieš miegą. Tai ne tik skatins skaitymo įpročius, bet ir padės sukurti jaukumą šeimoje. Su vaikais leidžiamas laikas visuomet atsiperka, nes tik tada, kai yra sukurtas tvirtas ir atviras ryšys, vaikai yra linkę atsiverti ir įsiklausyti į mūsų patarimus.

Kalėdų skanėstų kepimas

Leiskime vaikams aktyviai dalyvauti kepant Kalėdų pyragus ar sausainius. Galime kartu išbandyti naujų receptų arba gaminimo techniką, skaičiuoti gramus, puodelius ir mililitrus. Pabandykime receptą padvigubinti ar per pusę sumažinti. Tai ne tik skanus užsiėmimas, bet ir puiki galimybė dalytis patirtimi ir mokytis matematikos.

Su vaikais leidžiamas laikas visuomet atsiperka, nes tik tada, kai yra sukurtas tvirtas ir atviras ryšys, vaikai yra linkę atsiverti ir įsiklausyti į mūsų patarimus.

Dovanų pakavimas

Labiausiai nemėgstu dovanų, kurios pakuojamos į dovanų maišelius. Man tada atrodo, kad dovanotojas buvo atsainus rinkdamas man dovaną (nors tai visiška netiesa). Todėl pati mėgstu dovanas pakuoti į popierių ir jas puošti. Tačiau suprasdama pakuotės laikinumą, stengiuosi naudoti medžiagas, turimas namuose. Kai jau yra paruoštų dovanų, leiskime vaikams dekoruoti dovanų pakuotes. Pieškime, lipdykime, kirpkime, riškime – leiskime vaikams kurti unikalias pakuotes, kurios džiugins dovanų gavėjus, tačiau per smarkiai netuštins mūsų piniginės. Paaiškinkime ir vaikams, kodėl neperkame jau pagamintų kaspinėlių, o rausiamės savo stalčiuose. Galime palyginti, kiek kainuotų nusipirkti naujų puošmenų, ir pasamprotauti, ar verta leisti tiek pinigų akimirkos džiaugsmui.

Aukokime

Šventinis laikotarpis yra bene paprasčiausias laikas vaikams paaiškinti apie aukojimą. Pradedant maisto produktais prekybos centre ir baigiant tikslinėmis aukomis įvairioms įstaigoms. Tačiau šventiniu laikotarpiu yra daug galimybių aukoti savo laiką – galbūt pusdienio savanorystė leis visai šeimai patirti dalijimosi džiaugsmą?

Kalėdų filmų vakaras

Prisipažinkite – kiek kartų esate matę „Vienas namuose“? Internete klaidžioja memas su užrašu: „Kuo esu vyresnis, tuo labiau galvoju, ką dirbo Kevino tėtis, kad galėjo sau leisti tokį namą ir Kalėdas Paryžiuje septyniems asmenims?“. Atsakymo aš irgi nežinau ir šito filmo nerekomenduoju, nes jau gal ir pabodo. Tačiau yra senas (tikrai senas – 1946 m.) filmas „Nuostabus gyvenimas“, kurio veikėjai – ir skurdžiai gyvenantis verslininkas, ir godus konkurentas, ir tėvų norų įgyvendinimas, ir savo svajonių atsisakymas… Filmas nespalvotas, bet labai šviesus, dvelkiantis Kalėdomis ir net su keletu finansinio ugdymo pamokų. O gal turite kitų rekomendacijų?

Gamtos dovanos

Derlingi Ukrainos laukai visada tiko grūdiniams augalams – jau Tripolės kultūros laikotarpiu (prieš 3 000 metų) Ukrainos dešiniojo kranto gyventojai augino kviečius, miežius ir soras. Gerokai vėliau, maždaug prieš 1 000 metų, pradėta auginti ir rugius.

Anot istoriko Oleksyi Sokyrkos, bioarcheologiniai tyrimai rodo, kad kalorijų ir glitimo kiekis tarp senųjų ir dabartinių kultūrų veislių skiriasi, tad galima daryti prielaidą, jog prieš daug šimtmečių iš grūdinių kultūrų pagamintų patiekalų skonis buvo kitoks nei dabar.

Ukrainos instituto ir projekto „їzhakultura“ parengtos knygos „Ukraina. Maistas ir istorija“ autorių teigimu, prieš didįjį bulvių paplitimą (XIX–XX a. sandūroje) grūdiniai augalai buvo pagrindinė žaliava ukrainiečių virtuvėje. Iki XIX a. pabaigos itin populiarūs buvo patiekalai, pagaminti raugiant grūdus ar miltus, kurie dėl fermentacijos proceso įgaudavo išskirtinį saldžiarūgštį skonį.

„Avižos arba kviečių sėlenos buvo užpilamos verdančiu vandeniu, įmaišoma sudžiūvusios ruginės duonos, mišinys paliekamas pastovėti kelias dienas šiltoje vietoje, kad fermentuotųsi, o paskui lėtai verdamas. Grūdų pagrindu pagaminti patiekalai, priklausomai nuo jų tirštumo ir skonio sodrumo, galėjo būti patiekiami karšti arba šalti; kaip pagrindinis patiekalas – košė su aliejumi arba desertas su medumi arba kanapių pienu“, – rašo knygos autoriai Ihoris Lylo ir Olena Braichenko.

Kai grūdų derlius būdavo negausus, į duonos tešlą įmaišydavo morkų, burokėlių, vėliau – bulvių, taip pat gilių, dilgėlių ar balandų. Mielės naudotos tik bandelėms – kasdieniai kepiniai maišyti su salykliniu, avižų, uogų raugu.

Stebino užsieniečius

Ukrainą vadinti Europos aruodu pradėta Rusijos imperijos laikais, kai beveik 90 proc. visų iš jos eksportuotų grūdų buvo ukrainietiškos kilmės. Kviečiai iš Ukrainos buvo žinomi visame pasaulyje. Garsioji Šiaurės Amerikoje XIX a. viduryje paplitusi kviečių veislė 'Red Fife' kilusi iš senosios ukrainietiškos veislės 'Haličanka'. Derlingos ukrainiečių žemės dovanos vietinius maitino, svetimšalius stebino.

Dar 1666 m. Paryžiuje išleistoje enciklopedijoje „Le Nouveau Théâtre du Monde“ Ukraina minima kaip kraštas, kuriame „duonos iškepama tiek daug, kad žmonės nežino, ką su ja daryti, juolab kad ten nėra laivybai tinkamų upių, kurios įtekėtų į jūrą, išskyrus Dnieprą, bet laivyba galima tik 50 mylių žemyn upe nuo Kyjivo, nes tam trukdo trylika slenksčių“.

Anot I. Lylo ir O. Braichenko, grūdų derlius Podolėje ir kairiojo kranto Ukrainoje dažnai turėjo įtakos ekonominei, o kartais ir politinei Europos istorijai. „Ukrainietiškus grūdus gabenantys laivai, kad iš kur būtų išplaukę – iš Odesos ar Gdansko, kėlė nuolatinį susidomėjimą Europos biržose“, – rašo istorikai.

1803 m. į Italiją atplaukusius laivus su ukrainietiškais kviečiais vietos ūkininkai prilygino katastrofai, o 1818 m. jau ir Prancūzijos parlamentas svarstė ukrainietiškų kviečių eksporto keliamą grėsmę.

Simbolių galia

Pirmosiomis plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis išplito legenda apie kodinį žodį, kuris patikros postuose esą padėjo lengvai identifikuoti diversantus. „Palianycia“ – net ir užrašytą kirilica šį žodį rusai ir ukrainiečiai taria skirtingai.

Legendinė palianycia – iš kvietinių miltų, suplota, apvalios formos, su įpjova viršuje kepta duona. Ukrainiečių kalbos etimologiniame žodyne vardo kilmė siejama su žodžiu пали́ти (pridegti – liet. k.), mat prėska duona kepdama apdegdavo.

Blogo derliaus metais palianycia buvo kepama iš miežinių miltų ir sėlenų mišinio. Tačiau ji – tik viena ir daugybės duonos rūšių, tradiciškai keptų Ukrainoje.

Seniausia – nerauginta duona, vėliau paplito kepama su raugu. Iki XX a. vidurio kalnuotose vietovėse kepta avižinių, miežinių miltų duona. Bulgarų ir graikų kilmės ukrainiečiai kepa pitą – apvalią plokščią neraugintą duoną. Krymo totorių duona – lauko krosnyse kepti papločiai.

Tačiau ypatingą vaidmenį ukrainiečių virtuvėje vaidino karvojai, svarbiausia apeiginės duonos rūšis. 1960 m. Buenos Airėse išleistoje Mažojoje Ukrainos enciklopedijoje rašoma, esą karvojaus pavadinimas gali būti kildinamas arba iš slaviškojo „korov“, arba iš sanksrito „kravija“, reiškusio mėsą. Abiem atvejais karvojus esąs kruvinos aukos analogas.

Iškėlę į dangų gautus tešlinius paukštelius vaikai lakstydavę po kaimą ir taip skubindavę ateiti pavasarį.

Kad ir kokia būtų kilmė, ilgainiui karvojus tapo nepakeičiamu ukrainietiškų vestuvių atributu. Skirtinguose Ukrainos regionuose jis keptas kitokių formų, dydžių, skirtingai išdabintas: apvalus arba stačiakampis, iškeptas apjuosiamas raudonu kaspinu arba augalų šakelėmis, puošiamas šermukšnio kekėmis ar įmantriais iš tos pačios tešlos gabalėlių nulipdomais raštais – paukšteliais, kankorėžiais, javų varpomis, gėlėmis.

Tikėta, kad kuo puošnesnis karvojus, tuo būsiąs laimingesnis ir turtingesnis jo paragavusių jaunavedžių gyvenimas. Kepalas būdavo kepamas iš kelių sluoksnių: viršutinė dalis – jaunavedžiams, vidurinė – svečiams, o apatinė, kuri dažnai būdavo kepama su monetomis, – muzikantams.

Pagal ukrainiečių papročius brangūs svečiai būdavo pasitinkami su duona ir druska – duonos kepalėliu, kuris išnešamas ant siuvinėto rankšluosčio. Karvojus buvo svarbus ir palydint mirusįjį: ant karsto dangčio padedamas kepalas kapinėse buvo išdalijamas šeimai.

Viliojo jaunikius ir paukščius

Apynių raugo duona su medumi, ruginė ir kvietinė su bulvėmis, kepta iš grikių su kopūstų sūrymu, miežių ir avižinių dribsnių, – įspūdį daro ne tik tradicinės duonos receptų įvairovė, bet ir kepinių formos.

Etnografiniame žinyne „Ukrainos praeitis“ rašoma, kad keptos iš tešlos pynių susuktos riestės – kumščio ar įprasto kepalo dydžio, pro kurio kiaurymę Chersono regione nuotaka žiūrėdavo į jaunikį, o Kyjivo apylinkėse riestę tėvams įteikdavo pribuvėja. Iš tokios tešlos kepdavo ir įvairiausių formų bandeles.

Kai kur vietoj riestės arba kartu su ja kepdavo ir pailgą iš atskirų gijų supintą pyragą – jo jaunavedžiai dovanodavo uošviams. Kepinys būdavo pavadinamas vis kitaip – priklausomai nuo gijų skaičiaus, galutinės formos ar funkcijos.

Speciali duona kepta ne tik didelėms, bet ir mažesnėms šventėms, įvairiems tradiciniams žaidimams, atsidėkojant piemenims ar džiaugiantis nauju derliumi.

Kovo 19-ąją šeimininkės iškepdavo 40 paukščių formos bandelių, kuriais vaišinti tiek savi, tiek svetimi vaikai. Iškėlę į dangų gautus tešlinius paukštelius vaikai lakstydavę po kaimą ir taip skubindavę ateiti pavasarį.

Šv. Andriejaus dieną (gruodžio 13 d.) jaunimas linksmindavosi žaisdamas įvairius žaidimus. Tai dienai būdavo kepama kalita –  didelis saldus tvirtas meduolis, papuoštas razinomis, su skyle per vidurį. Raudonu kaspinu ar virvele pakabintas namo palubėje jis viliodavo vaikinus, kurie turėdavę pašokti ir atsikąsti pyrago.

Kepinių kultas

Priešingai nei kaimo vietovėse, miestuose būta specializuotų kepyklų, turėjusių užtikrinti duonos kokybę. Magdeburgo teises turėjusiame Lvive išlikusiuose dokumentuose kepėjų cechas minimas jau 1349 m. Kepyklos antspaudui panaudotas precelio – aštuoniukės formos riestainio – atvaizdas.

Iš Gdansko keliavęs Martinas Grunewegas apie XVI a. pabaigos Lvivą rašė: „Apkeliavau pusę Europos, aplankiau nuostabiausius pasaulio miestus, bet nė viename nemačiau tiek daug duonos, kiek čia kasdien atvežama į turgų. Nesvarbu, iš kokios šalies būtumėte atkeliavę, rasite savo tėviškės duonos – duonos, raguolių, pyragaičių, kad ir kaip juos vadintum.“

Lvive kepta balta ir juoda duona, žydiški macai ir chala, armėniškas lavašas, populiarūs Krokuvos riestainiai, ypatingos rūšies meduoliai – juraškos. Mieste dirbę įgalioti valdžios atstovai prižiūrėjo duonos kokybę ir kainą. Kepėjai, pagauti apgaudinėjantys savo klientus, buvo demonstratyviai baudžiami turgaus aikštėje.

– Tai ar maistą iš kepsninės saugu dėti vaikams į lėkštę?

– Manau, kad tikrai ne. Reikėtų pradėti nuo to, kad pats grilinimas ir kepimas nėra sveikas ir suaugusiems, o vaikai ir nėščiosios yra dar jautresni toms medžiagoms, kurios susidaro kepant. Tai medžiagos, dažniausiai siejamos su kancerogenais, t. y. vėžį sukeliančiomis medžiagomis. Jų gali būti ne tik kepamoje mėsoje, žuvyje, ar daržovėje, bet net ir ore. Dėl to ir buvimas šalia kepamo produkto vaikui nėra labai gerai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

 

 

– Tai kaip tuomet išgyventi kepsninių sezoną? Ar reikėtų visiškai atsisakyti kepto maisto, ar yra alternatyvų?

– Na, geriausia alternatyva – nekepti. Aišku, kartais kepti galima, nes kancerogeninės medžiagos nesukelia vėžio iškart, tačiau viskas po truputį kaupiasi mūsų organizme. Tie teršalai, kurie patenka į mūsų organizmą, yra nukenksminami, bet nukenksminimo – antioksidacinė – sistema vėlgi turi ribas. Jei mes vienu metu suvalgome daug kepto maisto arba jį valgome labai dažnai, tai natūralu, kad sistema nebegali susidoroti su tomis medžiagomis.

Toksiškos medžiagos, patenkančios į orą kepimo metu, yra kone tokios pat kenksmingos kaip rūkant cigaretę.

– Tai kalbėti apie sveikesnį marinavimą, ar pasirinkimą – mėsa ar dešrelės – nebeverta? Vis vien galutinis rezultatas yra nerekomenduojamas?

– Ne, yra tam tikros rekomendacijos kepimui. Visų pirma, jei kepame – kepkime ant kiek įmanoma mažesnės ugnies. Niekada nekepkime ant tiesioginės liepsnos. Būtent tiesioginėje ugnyje riebalai varva ir varvėdami jie sukelia dūmus, kurie ir yra gana toksiškis. Dėl to taip pat yra rekomenduojama nekepti uždaroje kepsninėje, geriau – atviroje, todėl, kad taip tos medžiagos išsisklaido ir nepatenka į produktą. Svarbu, kad nėščiosios ar vaikai nebūtų šalia kepamo produkto. Toksiškos medžiagos, patenkančios į orą kepimo metu, yra kone tokios pat kenksmingos kaip rūkant cigaretę.

Dar vienas patarimas – jei naudojame mėsos produktą, tai patartina yra nuimti odelę, nupjaustyti kiek įmanoma daugiau riebalų, nes būtent riebalai varvėdami išskiria kancerogenines medžiagas.

Taip pat, ką ir paminėjote, – marinavimas ar kitas paruošimo būdas, kad mėsa būtų minkštesnė. Kai mėsa yra minkštesnė, nereikia jos taip ilgai kepti. Dėl šios priežasties taip pat patariama kepti mažais gabaliukais.

Ir dar, jeigu produktas iškepė, bet apanglėjo, būtina apanglėjusias dalis nupjauti ir jų nevalgyti, nes ten yra didžiausia kancerogeninių medžiagų koncentracija. Taigi tų patarimų tikrai yra.

– Tai ar geriau gryna mėsa, ar dešrelės?

– Dešrelės gali būti puikus pakaitalas, nes jos greitai pasišildo, bet ar jos labai vertingos, abejotina. Natūralu, kad mėsa yra vertingesnis produktas. Grynas produktas visada yra geriau nei subproduktas. Vėlgi, pasikartosiu, kad jei suvalgysite šių produktų vieną ar kelis kartus – nieko baisaus, tačiau jei tas maistas yra valgomas dažnai – tai jau problema.

Kita alternatyva – į iškylą pasiimti virtų patiekalų, kiaušinių. Taip pat galima pasiimti ir konservuotų žirnelių ar kukurūzų, nekalbant jau apie šviežias daržoves ar vaisius – jie turėtų būti pirmoje vietoje.

Todėl šios dienos proga lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ dalijasi trimis receptų idėjomis – nuo pačių paprasčiausių iki fritatas primenančių vaflių.

Vaflių diena – verta paminėjimo

„Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė pastebi, kad pandemijos laikotarpis daugumą tautiečių paskatino aktyviau pasinerti į naujų receptų eksperimentavimus virtuvėje.

„Žmonių požiūris į maisto gamybą keičiasi – pandemija daugumai atskleidė, jog ši veikla gali padėti nuraminti savo mintis. Todėl tautiečiai, seniau nė nepagalvoję apie tokių desertų kaip, pavyzdžiui, belgiškų vaflių gaminimą namuose, šiandien vis drąsiau nusprendžia šiuos receptus išbandyti savo virtuvėse“, – pasakoja B. Baratinskaitė.

Maisto gamybos ekspertė tikina, kad namuose vaflių keptuves turintys žmonės gali kiekvieną kartą išbandyti vis kitokią recepto variaciją. Be to, ji išskiria porą svarbiausių taisyklių, užtikrinsiančių malonią vaflių gaminimo patirtį tiek naujokams, tiek namų virtuvėje patyrusiems šefams.

„Visų pirma, turbūt dažnam virtuvėje pasitaikė problema, kada iškepusių vaflių nepavyko gražiai išimti iš keptuvės – tai galėjo nulemti per mažas aliejaus arba sviesto kiekis, todėl svarbu nepabijoti šių riebalų įdėti ruošiant vaflių tešlą. Taip pat visi ingredientai turi būti kambario temperatūros – tai leis paprasčiau išmaišyti tešlą, išvengiant susidarančių jos gumuliukų. Iš pradžių patartina švelniai išmaišyti visus skystus ingredientus ir tik tuomet juos sumaišyti su miltų mišiniu“, – pataria B. Baratinskaitė.

Maisto gamybos ekspertė dalijasi paprastais, tačiau ypatingą skonį užtikrinsiančiais vaflių receptais, kurie puikiai tiks vietoje deserto ar netgi pakeis  šiandienos vakarienės planus.

Naminiai belgiški vafliai

Reikės:

500 g kvietinių miltų,

2 didelių kiaušinių,

2 puodelių pieno,

125 ml augalinio aliejaus,

1 nubraukto šaukšto kepimo miltelių,

3 šaukštų cukraus,

1 šaukštelio cinamono,

1 šaukštelio vanilės ekstrakto,

1 šaukštelio vanilės ekstrakto,

žiupsnelio druskos.

Įkaitinkite vaflių keptuvę. Kol ji kaista, dideliame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, cukrų, druską ir cinamoną. Mažame indelyje supilkite atskirtus kiaušinių baltymus ir gerai juos išplakite. Tuomet į vidutinio dydžio dubenį supilkite kiaušinių trynius, augalinį aliejų, pieną ir vanilės ekstraktą – viską gerai išmaišykite. Šį mišinį pilkite į sausų ingredientų dubenį. Maišykite, kol tešla taps vientisa, vėliau supilkite kiaušinio baltymus ir dar kartelį viską pramaišykite. Tuomet tešlą pilkite į vaflių keptuvę ir kepkite, kol šie gražiai apskrus.

Fritatos vafliai

Reikės:

8 kiaušinių,

2 puodelių špinatų,

1 raudonos paprikos,

1 svogūno, pusės puodelio tarkuoto parmezano sūrio,

pusės puodelio sutrupinto fetos sūrio,

200 g pievagrybių,

2 saujų smulkintų petražolių,

125 ml miltų,

1 šaukštelio kepimo miltelių,

šiek tiek druskos ir pipirų.

Visas daržoves susmulkinkite. Tuomet įkaitintoje keptuvėje pakepinkite svogūną. Suberkite grybus ir pakepkite dar porą minučių. Tada šalia į keptuvę suberkite likusias daržoves ir viską kartu kepkite, kol šios suminkštės. Kol daržovės kepa, atskirame inde išplakite kiaušinius, suberkite miltus, kepimo miltelius ir viską gerai išmaišykite. Iškepusias daržoves suberkite į tešlą, taip pat nepamirškite įmaišyti parmezano ir fetos sūrių. Tešlą supilkite į vaflių keptuvę ir kepkite, kol šie apskrus.

Skonis slypi paprastume

Reikės:

2 puodelių kvietinių miltų,

2 kiaušinių,

375 ml šilto pieno,

80 ml tirpinto sviesto,

2 šaukštų cukraus,

2 šaukštelių kepimo miltelių,

šaukštelio vanilės ekstrakto,

žiupsnelio druskos.

Įkaitinkite vaflių keptuvę. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, druską, kepimo miltelius ir cukrų. Atskirame inde išplakite kiaušinius, tuomet supilkite pieną, tirpintą sviestą ir vanilės ekstraktą. Šį mišinį supilkite šalia miltų – viską maišykite, kol neliks tešlos gumuliukų. Vėliau pilkite tešlą į vaflių keptuvę ir kepkite, kol šie apskrus.

„Vafliai pagal pastarąjį receptą įrodo, kad ypatingiausi skoniai slypi paprastume. Kol belgiški vafliai žmones užburia išorės traškumu bei vidaus minkštumu, o fritatą primenantis receptas žavi savo originalumu, visgi būtent paskutinis receptas atveria plačiausias eksperimentavimo galimybes. Šios tešlos vaflius galima gardinti tiek saldžiais, tiek sūriais pagardais. Išbandykite lašišos ir kiaušinio derinį, grietinėlės su uogomis duetą ar ožkų pieno sūrį kartu su avokadais – čia galite išlaisvinti savo vaizduotę“, – sako maisto gamybos ekspertė.

Manėte, kad burokėliai, morkos, cukinijos, kalafiorai ar saldžiosios bulvės puikiai dera tik salotose? O kaip jums pasiūlymas – daržovės desertui? Pabandykite daržoves integruoti keksiukuose, kurie patiks tiek mažiems, tiek dideliems. Daržovės kepinius suminkština, suteikia natūralaus saldumo, daugiau spalvų, o svarbiausia – tokius kepinius pagaminti labai greita ir paprasta.

„Kodėl pomėgis ledams, saldumynams ir blynams auga, o meilė brokoliams, špinatams ir cukinijoms buvusi tokia pastebima, kai kūdikiui buvo vieneri, ima ir išgaruoja? Ar tai auklėjimo spraga, ar netinkamas pavyzdys? Aš manau, kad reikia nurimti ir negrąžyti rankomis, nes situaciją išspręsti gali tik skanūs receptai su daržovėmis. Visi vaikai (o ir ne tik vaikai!) mėgsta keksiukus. Jei įpras juos valgyti gausiai praturtintus daržovėmis, pamėgs ir tai darys visą gyvenimą. Svarbiausia bandyti ir kurti, nes niekad nežinai, kuris receptas taps jūsų šeimos mėgstamiausias“, – teigia kulinarinių knygų autorė.

Kodėl verta daržovėmis praturtinti kepinius?

• Daržovės suteikia minkštumo, purumo ir lengvumo.

• Kepiniams su daržovėmis paprastai reikia mažiau riebalų, nes kepimo metu jos išskiria vandenį.

• Daržovės suteikia natūralaus saldumo, todėl galite naudoti mažiau pridėtinio cukraus.

• Kepiniuose daržovės beveik nejuntamos. Todėl jeigu jūsų mažieji žalių daržovių nemėgsta, galbūt jas su pasimėgavimu suvalgytų keksiukų formatu.

Kokie miltai tinkamiausi kepiniams su daržovėmis?

Dėl daržovių išskiriamo vandens, tokiems kepiniams ypač tinka visų grūdo dalių miltai. „Malsenos“ kepinių technologė Rima Gerulaitienė tikina, kad svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti.

„Kvietiniai visų grūdo dalių miltai suteikia kepiniams šiek tiek riešutų skonio ir tankią, tvirtą tekstūrą. Todėl jie ypač tinka deriniuose su daržovėmis, nes sugeria šių išskiriamą drėgmę. Tačiau nebijokite išbandyti ir kitų miltų alternatyvų, pavyzdžiui, grikių miltai turi „sunkią“ struktūrą, tačiau jie puikiai dera tiek su vaisiais, tiek ir su saldžiomis daržovėmis, kurios šiuos miltų kepinius suminkština ir suteikia lengvumo. Taip pat galite išbandyti ruginius miltus, kurie tinka ne tik duonai, bet ir desertams – jie suteikia subtilesnę tekstūrą. Tiesa, paprastai visų grūdo dalių miltų, dėl jų savybės sugerti drėgmę, reikia kiek mažiau, nei receptuose nurodyta įprastų kvietinių“, – sako specialistė.

B. Nicholson priduria, kad su daržovėmis puikiai „draugauja“ ir speltos viso grūdo dalių miltai: jie puikiai tinka visiems kepiniams, net biskvitams, ir atskuba į pagalbą grikių, rugių ir avižų miltams, nes juose mažiau glitimo. Svarbiausia prie šių miltų pratintis pamažu: iš pradžių į mėgstamus kepinius įmaišykite jų po šaukštą, kol skonis taps jums įprastas.

3 spalvingos ir maistingos keksiukų idėjos su daržovėmis

Jeigu pritrūkote idėjų, ką gardaus ir maistingo pasigaminti, išbandykite B. Nicholson ir „Malsenos“ sukurtus spalvingus keksiukų receptus, kurie patiks tiek mažiems, tiek dideliems. Į šias keksiukų „dirbtuves“ įtraukite visą šeimą ir supažindinkite vaikus su naujais daržovių skoniais.

1. Daržoviniai keksiukai su visų grūdo ruginiais miltais

„Šie nesaldūs keksiukai pradžiugins ne tik per pusryčius: juos galima neštis ir į iškylą ar valgyti kaip bandelę prie sriubos. Tarkuota cukinija, džiovinti pomidorai suteikia lengvumo ir drėgnumo”, – sako B. Nicholson.

 

Reikės: 120 g visų grūdo ruginių miltų, 120 g kvietinių miltų, 100 g sviesto (arba 100 ml aliejaus), 50 g tarkuoto kietojo sūrio, 100 g fetos, 1 nedidelės cukinijos, 3 kiaušinių, 1 šaukšto grietinės, saujos saulėje džiovintų pomidorų, 1 a. š. raudonėlio, 1,5 a. š. sodos, 0,5 a. š. kepimo miltelių, druskos.

Dideliame dubenyje kiaušinius išplakame su šaukštu grietinės ir dosniu žiupsniu druskos. Pamažu pilame ir įplakame ištirpintą sviestą arba aliejų. Įberiame šaukštelį raudonėlio. Abiejų rūšių miltus sumaišome su kepimo milteliais ir soda, beriame į kiaušinių plakinį vis maišydami.

Cukiniją sutarkuojame burokine tarka ir įmaišome į tešlą. Į ją dedame ir pasmulkintus saulėje džiovintus pomidorus, beriame tarkuotą sūrį ir gabalėliais sutrupintą fetą. Pilame į keksiukų formeles. Kepame 180 °C orkaitėje 30-35 min.

2. Šokoladiniai grikių miltų keksiukai su burokėliais

„Grikiai myli burokėlius! Tad kodėl jų nesuporavus ir desertiniuose kepiniuose? Šie keksiukai sunkūs bei drėgni ir kiek primena mūsų visų mylimą šokoladainį. O jei ne purpurinis spalvos keksiukų vidus, niekas nė neįtartų, kad kepinyje paslėpėte burokėlius. Beje, šie keksiukai nėra labai saldūs, tad jei esate smaližiai, padidinkite cukraus arba medaus kiekį”, – tikina B. Nicholson.

Reikės: 120 g visų grūdo grikių miltų, 120 g kvietinių miltų, 150 g virtų burokų, 100 g kokosų aliejaus (arba sviesto), 3 kiaušinių, 70 g kakavos, 50 g juodojo šokolado, 3 kupinų šaukštų medaus arba 4 šaukštų rudojo cukraus, 1 a. š. sodos, 0,5 a. š. kepimo miltelių, žiupsnio druskos. Glaistui: 80 g juodojo šokolado, 1 a. š. kokosų aliejaus. Papuošimui: džiovintų spanguolių.

Virtus burokėlius sutarkuojame smulkia tarka. Kokosų aliejų arba sviestą pašildome su medumi, kol viskas suskystėja ir susimaišo. Kiaušinius lengvai išplakame. Į kiaušinių plakinį pilame kiek atvėsintą lydytą sviestą su medumi ir dar lengvai paplakame. Sudedame burokėlių tyrę ir išmaišome.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais, soda ir kakava. Įmaišome šiuos sausus ingredientus į burokėlių ir kiaušinių masę. Į tešlą įmaišome smulkiais gabalėliais pjaustytą šokoladą. Tešla bus klampi ir tiršta.

Tešlą dedame į keksiukų formeles. Kepame 180 °C orkaitėje 25-30 min. Glaistui šokoladą ištirpiname su kokosų aliejumi. Pilame po šaukštelį šio glaisto ant iškeptų pravėsusių keksiukų. Puošiame džiovintomis spanguolėmis.

3. Keksiukai su morkomis, obuoliais ir saulėgrąžomis

„Tai keksiukai, kurie tiesiog negali nepavykti! Skonis praturtintas obuoliais, saulėgrąžų sėklomis ir morkomis. O viską užbaigia avižiniai miltai, kurie turi mažiau glitimo ir yra maloniai salsvo skonio, tad puikiai dera ir su vaisiais, ir su saldesnėmis daržovėmis”, – tikina recepto autorė.

Reikės: 1 pakelio „Beatos virtuvė“ mišinio keksiukams, 140 ml aliejaus (arba išlydyto sviesto), 170 g šalto vandens, 2 obuolių, 2 morkų, didelės saujos lukštentų saulėgrąžų, šaukštelio cinamono.

Morkas sutarkuojame smulkiai, obuolius supjaustome kubeliais. Į dubenį supilame miltinį mišinį keksiukams, suberiame cinamoną ir nuolat maišydami supilame vandenį ir aliejų (arba išlydytą sviestą). Išmaišome iki vientisos masės. Į tešlą suberiame tarkuotas morkas ir obuolius, saulėgrąžas (šiek tiek jų pasiliekame paviršiui apibarstyti), išmaišome, kad viskas tolygiai pasiskirstytų.

Tešlą išpilstome į keksiukų formeles, viršų pabarstome likusiomis saulėgrąžų sėklomis. Kepame apie 25-30 min. iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje.

 

 

 

 

 

 

 

Tik kodėl saldžiu nepavertus viso savaitgalio ir nepasilepinus desertais? Pasak IKI kepyklų vadovės Nijolios Juchnevič, ruduo – itin tinkamas metas atsigręžti į sezonines gėrybes ir iš jų sukurti saldžią desertų istoriją.

Paslaptis slypi kokybiškuose ingredientuose

Kaip teigia IKI kepyklų vadovė, konditerijos skyrius yra gausiai lankomas visus metus ir čia negalioja joks sezoniškumas, o skanėstais dažnas pasilepina nebūtinai tik išskirtinėmis progomis.

„Per šventes, pavyzdžiui, minint Valentino dieną ar Kovo 8-ąją, konditerijos skyriuje daugiau rikiuojasi vyrai, tačiau bendrai stebime, kad moterys saldumynų nuperka šiek tiek daugiau. Jos dažniau linkusios rūpintis namų aplinka, todėl, veikiausiai, natūraliai pasirūpina, jog ir virtuvėje visuomet būtų šio to gardesnio. Be to, jos dažniau mėgsta saldėsius gaminti pačios namuose, ieškoti įvairių tortams, pyragams ar sausainiams tinkančių ingredientų. Būna, kad pirkėjai ir mūsų konditerijos skyriaus darbuotojų teiraujasi, kaip išgauti vieną ar kitą mėgstamą skonį“, – pasakoja N. Juchnevič.

Pirmasis patarimas, norint sukurti tobulus desertus namuose, yra kuo natūralesni produktai. „Rinkitės kokybišką sviestą, natūralią grietinėlę, ieškokite, kaip sumažinti cukraus kiekį, keičiant jį natūraliomis vaisių tyrėmis ar medumi. Praturtinkite desertus šviežiomis uogomis ar vaisiais, taip pat atkreipkite dėmesį, ką siūlo šiuo metų laiku mūsų parduotuvių lentynose esantis šviežias rudens derlius. Be to, nepamirškite subtilaus dekoro ir estetiško pateikimo – juk nebūtina stalo nukrauti kalnu saldumynų, šventinei nuotaikai sukurti pakanka nedidelių kvapnių pyragaičių ar dar šiltų sausainių su garuojančiu arbatos puodeliu“, – įsitikinusi N. Juchnevič.

Saldumą kompensuojantys vaisiai ir uogos

Nors desertais piktnaudžiauti niekas nepataria, mažos saldžios nuodėmės gali suteikti labai daug džiaugsmo. Ši taisyklė ypač galioja atvėsus orams ir vis daugiau laiko jaukiai leidžiant namuose. Tiesa, konditerijos pasaulį puikiai išmananti N. Juchnevič sako, jog laikai, kai desertai buvo gaminami tik iš visų linčiuojamo cukraus, – baigėsi. Dabar, anot jos, pravartu ieškoti įdomesnių, sveikesnių, tačiau ne ką mažiau saldžių skanėstų.

„Gamindami desertus, visuomet atsižvelgiame į sezoniškumą. Jei šiltuoju metų laiku karaliauja gaivūs skoniai, vaisiai ir uogos, tai rudenį desertus praturtiname šviežio derliaus gėrybėmis. Natūraliai padaugėja pyragų ir pyragaičių su obuoliais, kriaušėmis, slyvomis ar figomis. Norėdami išgauti saldų skonį be papildomų saldiklių, desertus skaniname natūraliomis vaisių tyrėmis, medumi“, – teigia N. Juchnevič.

Tortų populiarumas auga – renkasi ne tik per šventes

IKI kepyklų vadovė atskleidžia, kad pastaruoju metu ryškėja tendencija vietoj pyragų rinktis tortus. „Žmonės veikiausiai ėmė tortus rinktis ne tik ypatingoms progoms, bet ir eilinę dieną, norėdami į kasdienį meniu įnešti šiek tiek šventiškumo ir tai, mano nuomone, yra labai sveikintina. Atsižvelgdami į pirkėjų poreikius, savo asortimente nuolat pasiūlome naujovių. Pavyzdžiui, visai neseniai pristatėme „Raudonojo aksomo“ tortą, pasižymintį puraus plikytos grietinėlės kremo ir spanguolių įdaro tandemu, bei tortą „Luvras“, kuriame migdolinis biskvitas sužiba su sausainių kremu ir gaiviu obuolių bei bergamotės skonio įdaru. Tokie desertai neabejotinai tinka tiek jaukiam šeimyniškam vakarui, tiek ypatingai progai paminėti“, – rekomenduoja N. Juchnevič.

Na, o jei turite ūpo, kepyklų vadovė siūlo keletą saldžių receptų išmėginti patiems. Juose, kaip jau minėta, pirmuoju smuiku griežia sezoninės gėrybės: obuoliai, slyvos, moliūgai, kriaušės ir kiti.

„Rudens derliaus asortimentas yra toks platus ir įvairus, kad vaisius ir daržoves galite integruoti ne tik į sočius pagrindinius patiekalus, bet ir į desertus. Juose rudeninių gėrybių skoniai atsiskleidžia dar subtiliau, tad rekomenduoju atrasti laiko ir susikurti jaukią šventę namuose“, – siūlo N. Juchnevič.

Rudeninis moliūgų pyragas

Reikės:

    • 800 g moliūgo minkštimo;

    • 175 g miltų;

    • 397 g sutirštinto pieno;

    • 2 vnt. kiaušinių;

    • 100 g sviesto;

    • 3 valg. šaukštų vandens;

    • žiupsnelio druskos.

Gaminimas. Miltus sumaišykite su druska, berkite ant medinės lentelės ir viduryje padarykite duobutę. Sudėkite smulkintą kambario temperatūros sviestą ir peilio nugarėle susmulkinkite trupinius. Įmuškite kiaušinio trynį, pilkite vandens ir minkykite tešlą. Suvyniokite gautą tešlą į maistinę plėvelę ir pusvalandžiui padėkite į šaldytuvą. Stambiais kubeliais pjaustytą moliūgo minkštimą suberkite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir pašaukite į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite, kol suminkštės, o iškepus, sutrinkite elektriniu trintuvu. Į moliūgo masę sukrėskite kondensuotą pieną, įmuškite kiaušinį ir viską gerai išmaišykite. Iš atvėsusio tešlos iškočiokite ploną apvalų lakštą. Įtieskite į skardą taip, kad tešla uždengtų jos kraštus. Užtieskite išklotą tešlą kepimo popieriumi, užberkite žirnių, kad ji nepakiltų ir 10 min. pašaukite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Ant iškepusio pagrindo sukrėskite moliūgų masę ir 45 minutėms šaukite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Gardūs kriaušių keksiukai

Reikės:

    • 1 didelės kriaušės;

    • 125 ml augalinio aliejaus;

    • 75 g cukraus;

    • 1 kiaušinio;

    • 150 g miltų;

    • 1/2 arbat. šaukštelių kepimo miltelių;

    • šiek tiek cukraus ir cinamono.

Gaminimas. Kriaušę supjaustykite mažais kubeliais. Kitame dubenyje sumaišykite aliejų, cukrų, kiaušinį bei palengva įmaišykite miltus ir kepimo miltelius. Į gautą ir gerai išmaišytą tešlą berkite kriaušės gabalėlius, viską dar kartą išmaišykite. Pasiruoškite norimas kepimo formeles bei tolygiai paskirstykite jose tešlą, paviršių lengvai apiberkite cukrumi ir cinamonu. Keksiukus pašaukite į  iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 15–20 min., kol tešla gražiai pakils ir paruduos.

Klasikiniai sausainių rageliai su obuoliais

Reikės:

    • 4 obuolių;

    • 1 arbat. šaukštelių malto cinamono;

    • 1 valg. šaukštų smulkaus cukraus;

    • 200 g margarino kepiniams;

    • 200 g grietinės;

    • 650 ml miltų;

    • 1 pakelio vanilinio cukraus;

    • 2 kiaušinių trynių;

    • Žiupsnelio druskos.

Gaminimas. Miltus suberkite į didelį dubenį ir sumaišykite su žiupsneliu druskos ir pakeliu vanilinio cukraus. Per vidurį padarykite duobutę ir sudėkite smulkintą margariną, grietinę bei kiaušinių trynius. Tešlą gerai išminkykite rankomis, suvyniokite į maistinę plėvelę bei padėkite į šaldytuvą kelioms valandoms. Per tą laiką nulupkite obuolius ir supjaustykite mažomis skiltelėmis. Ant jų užberkite cinamono, smulkaus cukraus ir viską gerai išmaišykite. Tešlai pastovėjus, padalinkite ją į keturis kamuoliukus. Kiekvieną jų ant miltuoto stalo iškočiokite į platų skritulį ir padalinkite jį į 12 lygių dalių. Ant plačiausios dalies dėkite po gabalėlį obuolio ir susukite ragelius. Skardą išklokite kepimo popieriumi, ant jos dėkite paruoštus sausainius. Pašaukite sausainius į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaite ir kepkite kol gražiai paruduos.

Slyvos šokolade

Reikės:

    • 10-15 slyvų;

    • 1-2 datulių;

    • 50 g migdolų sviesto;

    • 2 lašų natūralaus migdolų ekstrakto;

    • 100 g juodojo šokolado.

Gaminimas. Į dubenį sudėkite datules, migdolų sviestą, migdolų ekstraktą ir elektriniu trintuvu išsukite ingredientus iki vientisos masės.  Slyvas nuplaukite, perpjaukite pusiau, pašalinkite kauliukus ir į kiekvieną puselę dėkite po šaukštelį migdolų masės. Įdarytas slyvas įdėkite valandai į šaldytuvą. Garų vonelėje išlydykite šokoladą ir kiekvieną slyvos puselę trumpai merkite į ištirpintą šokoladą. Šokoladines slyvas dėkite ant popieriumi išklotos lėkštės ar lentelės. Galima pabarstyti kokoso drožlėmis. Palikite slyvas, kol sustings šokoladas. Skanaus!

– Dirbate bibliotekoje, esate profesionali stilistė ir makiažo meistrė, siuvate, kuriate įvairius rankdarbius, išskirtinė aistra – floristika, dalyvaujate ir pati organizuojate įvairius projektus, lankote šokių studiją, mėgstate gaminti... Kažin ar viską išvardijau? Iš kur tiek aistros ir energijos?

– Kai kuriu, tada gyvenu – toks galėtų būti mano gyvenimo šūkis. Esu labai smalsi, kurti galiu iš visko; iš maisto, audinių, augalų, knygų. Kuriu darydama makiažus, įvaizdžius, kuriu šokdama ir gamindama maistą. Mėgstu nuolat keisti veiklos pobūdį – kūrybingas žmogus gali rasti daug būdų savo prigimčiai išreikšti. Galimybė save išreikšti dovanoja ypač geras emocijas, didžiulį pasitenkinimą, galbūt todėl man sunku nustygti vietoje.

– Jūsų pyragus, tortus giria ne tik namiškiai, gana dažnai gardumynais palepinate ir savo draugus, kolegas. Kaip saldumynai tapo jūsų silpnybe?

– Įdomiausia tai, kad aš pati nesu saldumynų mėgėja: kol kepu tortą ar pyragą, man praeina bet koks noras jį valgyti, dažnai net neparagauju. Konditerija susižavėjau ankstyvoje jaunystėje. Mano įkvėpimo šaltinis – mama: ji puikiai gamino, mokėjo labai gražiai serviruoti stalą, rinko originalius receptus – jų kruopščiai ranka surašytų turėjo ne vieną knygą. Mama man nieko nedraudė, atvirkščiai – skatino: "Nori kepti pyragą? Tuoj duosiu miltų, imk kiaušinius." Niekada nesakė, kad produktus gadinu, elektrą, dujas eikvoju – neapkarpė sparnų.

Kitas dalykas, anuomet nebuvo didelio gardžių kepinių, proginių tortų pasirinkimo – moterys dalijosi receptais, skaniausi tortai ir pyragai buvo gaminti namuose. Taip įpratau kepti saldumynus. Negaliu sustoti ir šiandien. Žiūrėk, kolegė išbandė receptą, pavaišino – mane skatina noras iškepti dar skanesnį, dar originalesnį nei ragautas. Stropiai saugau mamos sukauptus receptus, turiu sukaupusi savo archyvą – nučiupinėtą, su autorių vardais, pastabomis, komentarais.

Ala Volkova. Asmeninio arch.nuotr.

Man patinka sukinėtis virtuvėje: vyro mėgstamiausias –  šokoladinis tortas, mamos – medaus, sesers – obuolinis. Įkvepia dar ir tai, kad mano praktikoje nebuvo nė vieno prisvilusio pirmo blyno – viskas, ką gaminu, išeina iš karto.

– Kam teikiate pirmenybę kepdama pyragus: tradiciniams produktams ar egzotiškiems?

– Esu tradicinės virtuvės mėgėja – reti, egzotiški produktai manęs netraukia. Vasaros pabaiga, ruduo – dosnus metas, dovanojantis įvairiausių uogų, vaisių, daržovių. Kam gi ieškoti kažko dar ypatingesnio? Tereikia fantazijos, nebijoti eksperimentuoti, pabandyti vieną vaisių ar daržovę pakeisti kitu ar sumaišyti du tris. Nuostabios skonio gaidelės atsiranda improvizuojant su prieskoniais. Saldiems pyragams, tortams man labiausiai tinka cinamonas, vanilė, pikantišką prieskonį suteikia muskatas, imbieras. Jau keleri metai mėgaujuosi aitriųjų paprikų aštrumu – dažnai jomis paskaninu pyragus su daržovėmis. Į šiuos kepinius visada įdedu svogūnų, česnakų. Daug prieskonių vienam patiekalui nenaudoju – tiek man pačiai, tiek namiškiams patinka išgryninto skonio gaminiai.

– Pyrago skonis labai priklauso nuo produktų kokybės. Kaip juos pasirenkate?

Mama man nieko nedraudė, atvirkščiai – skatino: "Nori kepti pyragą? Tuoj duosiu miltų, imk kiaušinius." Niekada nesakė, kad produktus gadinu, elektrą, dujas eikvoju – neapkarpė sparnų.

– Kepiniams naudojami pagrindiniai produktai: kiaušiniai, sviestas, miltai, cukrus. Kiaušiniai visada turi būti tik švieži – tai supratau kepdama biskvitus. Geriausias būdas nustatyti šviežumą – įdėti į dubenėlį su vandeniu: jei kiaušinis sunkus ir guli nepajudinamas dugne – šviežias, jei plūduriuoja viršuje – senas, tokio geriau nenaudoti. Mušti tiesiai į tešlą kiaušinio negalima, ypač jei abejojate jo šviežumu – nežinia, kas viduje, todėl pradžioje įmuškite jį į mažą dubenėlį. To nereikia daryti, jei receptuose nurodyta, kad reikia atskirti kiaušinio trynį nuo baltymo – matysite, ar baltymas skaidrus, ar viduje nėra kraujo. Beje, plakdami baltymus kartu su cukrumi, įberkite ir žiupsnelį druskos – puta bus standesnė, tankesnė, tešla geriau iškils.

Beveik visada naudoju 550 D miltus – jų glitumas labiausia tinka konditerijos kepiniams. Nesvarbu, kokius miltus naudosite, prieš įmaišant į tešlą, juos būtina persijoti – jie prisigeria oro, kepiniai būna puresni. Beje, kepinys iš rupių, viso grūdo miltų bus kitokio skonio, nei iškeptas naudojant paprastus kvietinius.

Nepamirškite kepimo miltelių ar sodos įmaišyti į miltus – dings nemalonus sodos skonis. Taip pat šių produktų galima įmaišyti į nedidelį kiekį grietinės ar šaukštelį acto.

Visiems kepiniams naudoju tik aukščiausios kokybės ir didžiausio riebumo sviestą – iškepęs pyragas bus trapus, purus, nelips prie gomurio, ne taip, kaip kepant su margarinu, juolab aliejumi. Jei recepte parašyta, kad sviestą reikia išsukti su cukrumi, sviestas turi būti minkštas – kambario temperatūros, o cukrų patariu sumalti kavamale – greičiau ištirps. Pyrago skonis ir kokybė skirsis, jei nuspręsite procesą pagreitinti ir sviestą išlydysite puodelyje – galite nusivilti.

– Kokios subtilybės ruošiant pyragams vaisius, uogas, daržoves?

– Prieš dedant į tešlą uogas, nuluptus, sultingus vaisius patartina apvolioti krakmole ar miltuose – kepdami jie mažiau išsileis, ne taip sutiš. Nulupti ir supjaustyti saldesni obuoliai, bananai linkę juoduoti, todėl juos pjaustykite prieš pat dėdami į gaminį ir pravartu apšlakstyti citrinų sultimis. Jokiu būdu ant vaisių iš anksto neberkite cukraus – išsiskirs sultys, kurių perteklius, jei tik viską supilsite, sugadins kepinį – gali neiškilti.

Pyragams ir jų įdarams galima naudoti įvairias daržoves, jas maišyti tarpusavyje: cukinijas, morkas, kopūstus, brokolius, svogūnus, porus, moliūgus, bulves. Nepatikėsite: saldžiam įdarui tinka įprastos bulvės, o pyragas su keptais svogūnais turi mėsos skonį.

– Kokią tešlą dažniausiai naudojate kepiniams?

– Esu išbandžiusi visas, tačiau labiausiai patinka biskvitinė ir trapi. Norint sėkmingai iškepti biskvitinę tešlą, kepimo temperatūrą reikia didinti nuo 150 iki 200 °C, o trapią – iš karto pašauti į gerai iškaitintą karštą 200 °C temperatūros orkaitę. Šiuo metu labai populiari plikyta tešla: su įvairiais įdarais įdaryti pyragėliai eklerai – tiesiog tobulas desertas, nė vieno nepalieka abejingo. Pagalvojau, kad iš šios tešlos būtų galima iškepti blynelius ir pertepti "Napoleono" kremu – turėtų išeiti itin skanus tortas.

Morkų tortas

5 didelės morkos,

4 kiaušiniai,

220 g minkšto sviesto,

1 stiklinė rudojo cukraus,

200 g rupių viso grūdo miltų,

200 kukurūzų miltų,

1 stiklinė graikinių riešutų,

1 apelsinas,

1 citrina,

2 šaukštai apelsinų sulčių,

2 šaukštai citrinų sulčių,

1,25 šaukštelio kepimo miltelių,

1 šaukštelis sodos,

žiupsnelis druskos,

gabalėlis imbiero šaknies,

3 šaukšteliai cinamono,

3 šaukšteliai tarkuoto muskato,

3 šaukšteliai kardamono.

Kremui

250 g maskarponės,

50 g minkšto sviesto,

200 g natūralaus jogurto,

½ stiklinės cukraus,

½ citrinos sulčių.

Kremui minkštą sviestą išsukite su sūriu ir cukrumi, supilkite citrinų sultis, sudėkite jogurtą ir plakite, kol masė taps vientisa, puri, lengva. Minkštą sviestą išsukite su cukrumi, po vieną įmaišykite kiaušinius. Tada suberkite sutarkuotą imbierą, nutarkuotą citrinos ir apelsino žievelę, supilkite sultis. Atskirai sumaišykite rupius ir kukurūzų miltus su kepimo milteliais, soda, visais prieskoniais. Birius produktus įmaišykite į sviesto ir kiaušinių masę. Sudėkite smulkiai sutarkuotas morkas ir susmulkintus riešutus. Torto kepimo formą išklokite kepimo popieriumi, sukrėskite ir išlyginkite tešlą. Pyragą kepkite 50 min. iki 150 °C įkaitintoje orkaitėje. Ataušusį kepinį perpjaukite išilgai į tris dalis ir pertepkite kremu, jei jo liks, galite aptepti ir viršų.

Obuolių pyragas

1,5 kg rūgštesnių obuolių,

3 kiaušiniai,

1 stiklinė cukraus,

200 g sviesto,

2 stiklinės miltų,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

2–3 šaukšteliai cinamono,

žiupsnelis druskos.

Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. Trynius išsukite su sviestu ir ¼ stiklinės cukraus iki vientisos masės. Tada įmaišykite su kepimo milteliais sumaišytus miltus. Kepimo formoje ištieskite kepimo popierių, sudėkite ir tolygiai paskirstykite kietoką tešlą. Obuolius nulupkite, supjaustykite skiltelėmis ir gražiai vieną šalia kitos sudėkite ant pyrago viršaus, gausiai pabarstykite cinamonu. Ant jų viršaus sudėkite iki standžių putų su druska ir likusiu cukrumi išplaktus kiaušinių baltymus. Pyragą pradžioje 20 min. kepkite 200 °C temperatūroje, paskui ją sumažinkite iki 160 °C ir dar kepkite 25–35 min., kol baltymų viršus pasidengs kieta plona plutele.

Šokoladinis kriaušių pyragas

100 g sviesto,

100 g cukraus,

3 kiaušiniai,

1 pakelis vanilinio cukraus,

100 g maltų migdolų,

200 g miltų,

3 šaukštai kakavos miltelių,

50 g juodojo šokolado,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

žiupsnelis druskos.

Įdarui

3 sultingos, prinokusios kriaušės,

6 šaukšteliai bruknių uogienės,

50 ml migdolų likerio.

Kriaušes nulupkite, perpjaukite išilgai pusiau, išimkite sėklalizdžius ir apšlakstykite jas likeriu. Kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi ir vaniliniu cukrumi, po vieną įmaišykite kiaušinius. Atskirai sumaišykite visus birius produktus ir tarkuotą šokoladą. Miltus sumaišykite su trynių mase. Ant formos dugno sudėkite kriaušių puseles, užpilkite tešla. Pyragą kepkite 50 min. 180 °C orkaitėje. Ataušusį kepinį apverskite ir padėkite į lėkštę. Į išpjautas kriaušių puseles supilkite likusį likerį, įdėkite bruknių uogienės. Pyragą pabarstykite milteliniu cukrumi.

Daržovių pyragas

4 didelės bulvės,

4 morkos,

2 vidutinio dydžio cukinijos,

150 g kietojo sūrio,

3 kiaušiniai,

50 g sviesto,

2 svogūnai,

6 skiltelės česnako,

druskos,

pipirų,

prieskonių mišinio.

Bulves, morkas sutarkuokite stambiai, susmulkinkite svogūnus ir česnakus. Atskirai burokine tarka sutarkuokite cukinijas, pabarstykite trupučiu druskos, palaikykite 10–15 min. Nupilkite išsiskyrusį skystį, cukinijas nuspauskite ranka ir sumaišykite kartu su kitomis daržovėmis, prieskoniais. Smulkiai sutarkuokite pusę sūrio ir išplakite su kiaušiniais. Kiaušinių masę įmaišykite į daržoves. Kepimo indą ištepkite sviestu, sudėkite daržoves. Ant pyrago viršaus paberkite gabaliukais supjaustytą sviestą ir pyragą pašaukite į iki 180 °C įkaitintą orkaitę. Kepkite apie 50 min., paskui pyrago viršų pabarstykite likusiu tarkuotu sūriu ir dar kepkite 10 min., kol šis išsilydys, paskrus.

Pyragas su burokėlių lapais

100 g sviesto,

200 g miltų,

0,5 stiklinės cukraus,

1 kiaušinis,

druskos,

1 šaukštelis kepimo miltelių.

Įdarui

300 g burokėlių lapelių,

200 g varškės,

1 kiaušinis,

1 virta bulvė,

1 šaukštas manų kruopų,

žiupsnelis citrinų rūgšties,

druskos,

pipirų.

Tešlai minkštą sviestą ištrinkite su cukrumi, druska ir kiaušiniu. Suberkite su kepimo milteliais sumaišytus miltus. Tešlą pridenkite maistine plėvele ir 30 min. pastatykite šaltai. Įdarui burokėlių lapus susmulkinkite, užpilkite vandeniu, pasūdykite, įberkite šiek tiek citrinų rūgšties ir ant lėtos ugnies troškinkite apie 15–20 min., tada skystį nupikite, lapus nuspauskite. Juos sumaišykite su išplaktu kiaušiniu, varške, tarkuota bulve, manų kruopomis, prieskoniais. Tešlą iškočiokite ir ja išklokite formą, padarykite 2–3 cm kraštelius – tešla kepimo metu pakils, todėl jie turi būti aukštesni. Sudėkite įdarą. Pyragą kepkite 40–45 min. iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje.

Didžioji dalis kepinių – rankų darbas

Pasak Nijolios Juchnevič, per dešimtmetį didžiųjų miestų – Vilniaus , Kauno ir Panevėžio – prekybos tinklo kepyklos patyrė nemažai perversmų. „Kaip ir visose srityse, taip ir pas mus daug kas kito. Vilniaus centrinė kepykla buvo rekonstruota: stipriai prasiplėtė plotas, įrengta kur kas daugiau gamybos linijų, atsirado modernesnės įrangos, automatizavusios ir palengvinusios tam tikrus darbo procesus.

Vis tik, didžioji darbo dalis yra atliekama rankomis. Kepiniai – nesvarbu ar tai būtų duona, ar desertai – reikalauja ypatingo atsidavimo, kruopštumo ir meilės. Pavyzdžiui, tortus formuojame ir dekoruojame rankomis, biskvitus kepame taip, kaip namuose. Kiekvienai rūšiai gaminame skirtingus, vis kitos receptūros kremus. Manau, tai, jog laikomės tradicijų, įprasmina mūsų darbą – neatitolstame nuo tikrosios kepyklos prigimties“, – pasakoja N. Juchnevič.

Ypatingas dėmesys kokybei ir žaliavoms

Kaip pasakoja kepyklų vadovė N. Juchnevič, tiek ankščiau, tiek dabar pagrindinis dėmesys telkiamas natūralių žaliavų paieškoms, o pastaraisiais metais pereita prie natūralių gaminių gamybos. „Prieš tris metus visuose gaminiuose ėmėme naudoti tik natūralią grietinėlę. Sprendimą lėmė ir patys pirkėjai – juk žmonės nori kuo tikresnių, natūraliu skoniu pasižyminčių gaminių. Mums tai buvo iššūkis, nes gamybos procesas apsunko, tapo šiek tiek ilgesnis, tačiau viskas daroma kokybės vardan. Jaučiame, kad lankytojai tai vertina, o mums tai – didžiulė dovana“.

„Iki“ nuotr.

Ilgametę vadovavimo patirtį turinti N. Juchnevič sako, jog kepyklų asortimento specifika per dešimtmetį taip pat pakito. „Asortimentą nuolat atnaujiname, atsižvelgdami į pasaulines konditerijos tendencijas. Važinėjame po parodas, kalbamės su tiekėjais, sekame naujienas – pokyčiai atsispindi ir mūsų gaminiuose. Kiekvieną sezoną įvedame iki 20 naujienų, o išbandome ir testuojame – dar daugiau. Vis tik, dienos šviesą ir pirkėjų krepšelius pasiekia tik aukščiausios kokybės ir skonių standartus atitinkantys gaminiai“.

Pirkėjai vertina naujoves, bet tradicinių kepinių vis dar neatsisako

Pastaraisiais metais, anot N. Juchnevič, išpopuliarėjęs sveikos gyvensenos kultas palietė ir kepyklų darbus. Vadovė pasakoja, jog kai kurių duonos ir konditerijos gaminių receptūros pasipildė sveikesnėmis alternatyvomis. „Visuose gaminiuose maksimaliai sumažinome cukraus kiekį, tačiau kai kuriuos konditerinius kepinius gaminame išskirtinai tik su medumi arba natūraliomis tyrėmis be jokio pridėtinio cukraus. Duonos rinkoje taip pat akivaizdūs pokyčiai – pirkėjams siūlome duonos be mielių, be cukraus, pilno grūdo miltų arba praturtintų daržovėmis“.

Vis tik, komentuodama pirkėjų pasirinkimus, N. Juchnevič pastebi, jog nuo klasikos žmonės neskuba nusisukti. „Išskirtinis dėmesio vertas Kauno kepyklos pavyzdys. Pastaroji savo plotu yra pati mažiausia iš visų tinklo kepyklų, tačiau joje pagaminama daugiausiai kreminių gaminių. Nors asortimentas papildomas naujovėmis, tačiau šiame krašte itin didelio pirkėjų dėmesio sulaukia laiko patikrinti kepiniai: „Medaus tortas“, „Napoleono“ pyragas, „Kuršėnų“ vyniotinis ar kiti jau klasika tapę desertai. Todėl nors ir akivaizdus naujovių poreikis, dalis žmonių įpročių nekeičia ir metai iš metų perka mūsų tradicinius kepinius“.

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Linos Vaičiulytės-Funk, į rinką pateikiamas labai platus duonos ir pyragų asortimentas, tačiau tradicinę technologiją atitinkančios duonos – nepakankamai.

Vartotojai dažnai renkasi saldesnę, puresnę, minkštesnę, ilgau nežiedėjančią duoną, pagamintą pagal naujas technologijas. Tokiu būdu tradicinė kvietinė ir ruginė duona nepelnytai išstumiama iš rinkos ir vartotojų mitybos racione tampa mažiau populiari, rašoma pranešime spaudai.

Vis dėlto, L. Vaičiulytės-Funk teigimu, tikėtina, jog žmonėms vis labiau rūpinantis sveikata ir ekologija, ateityje dažniau rinksimės natūralesnę, dažikliais ir kitais sintetiniais priedais „nesugadintą“ duoną.

Kodėl pamirštame tradicinę lietuvišką duoną?

Deja, didelę šalies gyventojų vartojamų maisto produktų dalį sudaro rafinuoti, apdoroti aukšta temperatūra ir kitokie biologiškai nevertingi maisto produktai, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis – per mažas. Įprastuose keptuose grūdiniuose produktuose, pavyzdžiui, neplikytoje duonoje, esantis krakmolas yra blogai įsisavinamas.

Duonos pagal tradicines technologijas, t.y., su raugu ir plikiniu, gamyba reikalauja žymiai daugiau pastangų ir profesinio meistriškumo, be to, gamybos procesas sudėtingas ir ilgas.

Rinkos sąlygomis siekiant ekonominio efekto pramonės įmonės atsisako arba mažina tradicinių technologijų su raugais ir plikiniais produkcijos gamybos apimtį, ir vis daugiau gamina duonos su įvairiais tešlos konsistenciją ir gaminio skonį pagerinančiais maisto priedais.

L. Vaičiulytė-Funk atkreipia dėmesį ir į tai, jog naudojant biotechnologines priemones, t.y., raugą ir plikinį – krakmolas yra suardomas į smulkesnius, geriau organizmui įsisavinamus darinius, tad gerėja virškinamumas.

Kuo sveikatai naudinga tradicinė duona?

Nacionalinio mitybos centro duomenys rodo, kad riebalų kiekis Lietuvos gyventojų mityboje ženkliai viršija rekomenduojamas fiziologines normas, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis yra nepakankamas.

Joje yra ląstelienos, kitaip – skaidulų, kurios aktyvina ir gerina virškinamąją funkciją, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, taip apsaugo nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne.

Duonos sudėtyje vyrauja angliavandeniai. Pridėjus plikinio, duonoje padaugėja lengviau įsisavinamų angliavandenių, pagerėja skonio savybės, minkštimo akytumas, plutos spalva, aromatas. Duonos sudėtyje yra ir vitaminų – B1, B2 ir PP, bei mikroelementų – kalio, kalcio, natrio, chloro, magnio, geležies, fosforo.

Taip pat joje yra ląstelienos, kitaip – skaidulų, kurios aktyvina ir gerina virškinamąją funkciją, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, taip apsaugo nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne.

Duonos gamybai gali būti naudojami įvairūs miltai – kvietiniai, ruginiai, kvietiniai Speltos miltai ir kiti. Tradiciškai kepamos ruginės duonos Lietuvoje pripažintos tautiniu paveldu.

Būtent ruginiuose miltuose gausu svarbiausių aminorūgščių, B ir E grupės vitaminų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų (magnio, geležies, cinko, mangano). Tais atvejais, kai gaminio pavadinime yra pažymėta, kad duona ruginė, sudėtyje turėtų būti ne mažiau kaip 90 proc. ruginių miltų.

Ką rinktis: kas sveika ar kas skanu?

Pasak L. Vaičiulytės-Funk, nors dažnai keliamas klausimas, kokią duoną vertėtų rinktis – juodą ar baltą, reikia nepamiršti, jog būtent ruginė duona yra sveikiausia.

„Reikia atsižvelgti į tai, ką mes vadiname juoda duona, nes dažnai juoda duona būna tiesiog nudažyta. Tai nenatūrali spalva, o optinė apgaulė viliojanti pirkėjus. Kalbant apie sveiką juodą duoną turima omeny ruginė, o lyginant rugį ir kvietį, šviesesnė (kvietinė) duona turi glitimo. Ruginė jo turi mažiau“, – aiškina KTU Maisto instituto mokslininkė.

Pasak jos, nors įvairių švenčių metu norisi matyti įvairiais priedais pagardintą duoną, būtent tradicinė ruginė duona turėtų dažniau puikuotis ir ant kalėdinio stalo.

„Tradicinė lietuviška duona yra ir sveika, ir skani, tiesiog mūsų skoniai tapo imlesni kvapams, todėl ir norisi ryškesnių skonių, kvapų, nes skonio receptoriai yra išsibalansavę. Jeigu grįžtume į pradžią, duona be kvapų ir dažų ir būtų mums pati skaniausia“, – sako L. Vaičiulytė-Funk.

Parduotuvėse – tuščios sviesto lentynos, jo trūksta kepykloms, o ir įsigyjamas kainuoja gerokai brangiau, nei anksčiau. Sostinės kepėjai pasakoja tokio sviesto stygiaus nepamenantys per kelis darbo dešimtmečius.

Taip nutiko, kai pienininkai, perdirbėjai ir pardavėjai susiginčijo dėl kainų. Didmeninė sviesto kaina per pastaruosius metus išaugo trigubai, o kainų lubas iškart visiems metams nustatantys prekybos centrai atsisako mokėti daugiau. Tad prancūziškas sviestas tiesiog iškeliauja į užsienį.

Ištisi mėnesiai tuščių sviesto lentynų sulaukė dėmesio ir socialiniuose tinkluose. Sakoma, prancūzai tik dabar suprato, koks svarbus jiems sviestas. Ir išties – statistika rodo, kad tai daugiausia sviesto suvalganti tauta. Prancūzas sviesto suvalgo triskart daugiau nei amerikietis.

Todėl nestebina „Google“ paskelbti skaičiai, kad internete paieškų, kaip pasigaminti sviesto namuose, per mėnesį išaugo daugiau kaip 900-iais proc. Įrašai, mokantys gamintis sviestą, populiarūs ir „Youtube“ kanale.