„Vis dažniau ir dažniau sulaukdavome klausimų, kada Kaune rodysime „Kino pavasario“ filmus po atviru dangumi“, – pasakojo festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. – Žmonės juokaudami sakydavo, kad pavargo žiūrėti į draugų nuotraukas, kuriose matyti, kokia ypatinga, vasariška atmosfera tvyro Vilniuje vykstančių seansų metu ir nori patys įsitikinti, ar visi pozityvūs atsiliepimai yra pagrįsti. Todėl šiemet kartu su pagrindiniu projekto partneriu „Telia“ nusprendėme ilgiau nebelaukti – „Vasaros kinas“ pagaliau atvyksta į Kauną ir bus miestiečių pamėgtoje vietoje – Kauno pilies amfiteatre“.

Renginio metu bus rodomi trys „Kino pavasario“ filmai. Šeštadienio popietę pradės seansas visai šeimai – japonų animacijos meistro Mamoru Hosoda istorija apie pasakišką virtualios realybės pasaulį „Drakonas ir strazdanotoji gražuolė“, po jo žiūrovai galės pamatyti du festivalio filmus, kuriuos sieja dėmesį prikaustantys aktorių pasirodymai: dramą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ ir tragikomediją „Gerasis bosas“.

Organizatorių nuotr.

„Kinas – galinga jėga, suburianti bendrystei, kviečianti pokalbiui, padedanti atrasti, pažinti, augti“, – sakė „Telia TV“ vadovė Vitalija Kibildė. – Šiemet toks yra ir Kaunas, kurį daugelis mūsų šalies gyventojų ir užsienio svečių pamato kitomis akimis – subtiliau, atidžiau, džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi. Tikiu, Kauno pilies amfiteatre stovėsiančiame ekrane žiūrovai ne tik atpažins save arba draugus Kanuose apdovanotos aktorės Renate Reinsve įkūnytos Julijos veiksmuose, charizmatiškojo Javiero Bardemo sukurto gerojo boso sprendimuose, jaudinsis dėl drakono anime istorijoje, bet ir kad šie trys nuostabūs linksmi bei jautrūs „Kino pavasario“ filmai taps ne tik didele pramoga, tačiau kartu ir būdu per kitų gyvenimus pažinti save.“

Kad seansai būtų malonūs ir komfortiški, organizatoriai kviečia pasirūpinti pledais ir šiltesniais drabužiais vakarui, taip pat priemonėmis, atbaidančiomis vabzdžius. Dėl ribotų automobilių stovėjimo vietų miesto centre, į „Vasaros kiną“ rekomenduojama atvykti pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku, taksi ar viešuoju transportu. Esant blogam orui renginys bus perkeltas į kitą dieną.

W.Smarzowskį būtų galima vadinti gana kontroversišku režisieriumi. 2016 m. debiutavęs jo filmas „Volynė“ (taip pat rodytas „Kino pavasaryje“) sukėlė nemažai pasipiktinimo dėl vienpusiško Volynės žudynių pateikimo. Filmas uždraustas rodyti Ukrainoje, o režisierius sulaukė daugybės kaltinimų propagandos skleidimu. Naujausias jo kūrinys „Vestuvės“ nagrinėja Holokausto ir priešiškumo kitataučiams šiandienėje Lenkijoje temą. Juosta paliečia iki širdies gelmių ir priverčia susimąstyti – ar tikrai išmokome visas Antrojo pasaulinio karo pamokas?

Iš pirmo žvilgsnio „Vestuves“ būtų galima palaikyti įprasto siužeto nesudėtinga komedija. Viename Lenkijos kaime tuokiasi turtingo verslininko dukra Kasia (vaidina Michalina Łabacz). Ištaigingos vestuvės greitai tampa nešvarių verslo sandorių, jaunikio ir girtų svečių paleistuvystės ir atlyginimo negavusių darbininkų pykčio sąmyšiu. Tačiau tai – tik pirmasis filmo pjūvis.

Į chaosą virstančias vestuves atidžiai stebi nuotakos senelis, šeimos patriarchas Antonas Wilkas (vaidina Ryszardas  Ronczewskis). Jo galvoje vis iškyla tą patį kaimą Antrojo pasaulinio karo metu ištikusi tragedija. 80 metų senumo įvykiai susipina su šiandiena. Kartais jau net tampa sunku suprasti – tai realybė ar atsiminimas? Stebint amoralų miestelio gyventojų ir vestuvių svečių elgesį, kyla dvejonė: ar pasaulis tikrai pasimokė iš žiaurių karo patirčių?

Nuotakos tėvas Rysiekas Wilkas (vaidina Robertas Więckiewiczius) – įtakingas miestelio verslininkas. Įklimpęs į skolas, jis graužiasi dėl nepavykusio verslo sandorio. Potencialius verslo partnerius iš Vokietijos pakvietęs į dukters vestuves, jis tikisi šantažo būdu priversti juos pasirašyti svarbią sutartį. Jaunikis Janekas dairosi būdų be naujosios nėščios žmonos žinios suvilioti kurią nors pamergę. Problemų dėl alkoholio turinti jaunosios mama stengiasi atsispirti pagundoms. Jaunųjų giminaičiai nejaukiai jaučiasi kitataučių vestuvių svečių kompanijoje. Įsisiūbuojančio chaotiško vakarėlio vaizdus ekrane keičia nuotakos senelio Antono prisiminimai.

Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Antrojo pasaulinio karo metais įsimylėjęs kaimynystėje gyvenusią žydaitę Lėją, jaunasis Antonas aplinkybių buvo priverstas dalyvauti žydų pogromuose. Netekęs artimųjų ir prislėgtas karo vaizdų, jaunuolis sugeba išgelbėti mylimąją ir jos šeimą nuo sušaudymo. Kaltė ir karo traumos jį persekioja visą gyvenimą.

Žvelgdamas į šovinistinius šūkius anūkės vestuvėse laidančius jaunikio draugus, Antonas suvokia, kad visuomenė nuo karo laikų toli nenuėjo. Tuoktuvių bažnyčioje metu jis klausosi kunigo pamokslo apie lenkų dorovę esą naikinantį „vaivorykštinį marą“. Senolį pasiveja prisiminimai iš toje pačioje bažnyčioje karo metais kunigo išsakytų perspėjimų, kad žydai sunaikins Lenkijos krikščionis, jei nebus imtasi priemonių.

Lenkijos kine vestuvių scenarijus yra itin populiarus. Jo pagrindu skirtingų kartų režisieriai kalba aktualiomis temomis, kelia svarbius klausimus. 2004 m. pasirodė pirmasis W.Smarzowskio filmas „Vestuvės“. Tačiau naujoji juosta nėra nei pirmosios tęsinys, nei papildymas. Tai visiškai atskira istorija. Režisierius tiesiog pasinaudojo jau patikrinta forma atskleisti šiandienės visuomenės veidmainystę, godumą, šovinizmą ir neapykantą kitokiam.

Žiūrint „Vestuves“, priešingo spektro emocijos sparčiai keitė viena kitą. Ironiškas triukšmingų lenkiškų vestuvių portretas kėlė šypsnį. Tačiau Wilkų šeimos patriarcho atsiminimai skatino nepamiršti vieno juodžiausių žmonijos laikotarpių. Matomi 1940-ųjų Lenkijos vaizdai priminė, kad karas yra visai arti ir istorija gali pasikartoti, – ji ir kartojasi.

kadras iš filmo „Vestuvės“

Filmas debiutavo Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Čia jis įvertintas geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimais. Sprendimas filmo pasakojimą skelti į du pjūvius – realybę ir atsiminimus, išties įdomus. Kita vertus, vienas kitą perdengiantys siužetai antroje filmo pusėje kiek sutrikdė abiejų pasakojimų sklandumą. Kelios istorijos taip ir liko tarsi nepabaigtos, žiūrovui neleidusios suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Kai kurie režisieriaus naudoti praeities ir dabarties palyginimai yra kiek per daug nuspėjami ir moralizuojantys. Atrodo, kad vienu filmu W.Smarzowskis užsimojo paliesti gerokai per daug visuomenę skaldančių temų. Žiūrovui primindamas Holokausto baisumus, režisierius bandė kalbėti apie dabarties antisemitizmą, ksenofobiją, homofobiją, kritikuoti bažnyčią, pavydą, godumą, seksizmą, paliesti emigracijos, veganizmo, žiauraus elgesio su gyvūnais temas.

Jaunosios tėvo, turtuolio Rysieko Wilko verslas susijęs su kiaulių skerdykla. Tad filme dažnai atsikartoja šio gyvūno skerdimo vaizdai. Vestuvių dieną R.Wilkas iš nežinomo numerio sulaukia vaizdo įrašų, kuriuose jo darbuotojai žiauriai elgiasi su šiais gyvūnais. Nepažįstamasis reikalauja sumokėti nemažą sumą, kitaip vaizdai bus paviešinti. Verslininkas tikisi išspręsti visas kilusias problemas ir praplėsti verslą iš tėvo Antono paveldėtame sklype. Tačiau ten ilsisi karo metu masinėse kapavietėse palaidoti žmonės. R.Wilkas planuoja slapčia iš sklypo išgabenti palaikus. Tada jį pasiekia netikėta žinia apie savo paties kilmę. Atrodo, kad kiaulių metafora tapo režisieriaus būdu iliustruoti šiuolaikinės visuomenės nuodėmes. Toks sprendimas gali pasirodyti kiek nuvalkiotas, tačiau filmui jis suteikia išties stiprią žinutę.

Jaunosios tėvas ne veltui turi Wilko pavardę. Į jį supančius žmones jis neretai žvelgia kaip į savo skerdykloje laikomas kiaules. Aplinkiniai – jam tik priemonė pasiekti tikslą. Tad režisierius dviem pagrindiniais herojais – R.Wilku ir jo tėvu Antonu tarsi kuria priešpriešą. Ištaigingas dukters vestuves iškėlęs verslininkas įkūnija šiuolaikinės visuomenės godumą, o senasis šeimos patriarchas – sąžinę. W.Smarzowskio filme galima aptikti daugybę metaforų ir palyginimų, nes režisierius nesistengė visko žiūrovui patogiai sudėlioti. Tad kiekvienas čia gali atrasti sau svarbių temų ir klausimų. „Vestuves“ vertinčiau kaip šiuolaikinį Lenkijos kiną puikiai iliustruojantį filmą. Jis drąsus, kiek kontroversiškas, nepamirštantis bažnyčios įtakos visuomenei ir žiūrovui paliekantis daugybę moralinių dilemų.

Taigi, pasineriant į kino festivalio filmus, įmanoma apčiuopti ir tam tikrą pasaulio pulsą. Deja, jis nelabai džiugina. Pirmiausia dėl apdovanojimų, kurie vis dažniau klaidina, nes liudija nebe talentą ar kūrinio meninę kokybę. Renkantis filmą ignoruojant informaciją apie apdovanojimus, galima labai išlošti. Toks sprendimas šiųmečiame kino festivalyje „Kino pavasaris“ labai pasiteisino. Po daugiau nei dešimties filmų peržiūrų teko nustebti, nes filmai ne tik nenuvylė, bet buvo įdomūs, verti praleisto laiko ir į šalį atidėtų darbų, nes dešimt dienų teko gyventi kinu. Geru kinu, nes turbūt daugeliui yra tekę patirti gana nemalonų jausmą, kai išeini iš prasto filmo ir jautiesi lyg apgautas, tarsi apvogtas (laiko prasme) ar tiesiog nuviltas. Nors menas yra itin subjektyvus, vis dėlto egzistuoja kažkoks sunkiai apibūdinamas objektyvumo dėmuo. Tačiau koks jis bebūtų efemeriškas, verta rašyti apie meną, šiuokart – apie kiną, nes nemažai filmų rodoma ir toliau, o festivalio tinklaraštyje apie juos parašoma miglotai. Suprantama, nes festivalio komandai visi jie tarsi savi vaikai ir vienodai gražūs, tiksliau – geri. Tiesą sakant, būtų įdomu pasamprotauti apie gražų ir gerą kiną, bet kitą kartą.

Dar nelabai džiugina ir tai, kad į kiną šiurkščiai, tiesmukai veržiasi peršamos vadinamosios vertybės, kai filme – meno kūrinyje – norėtųsi erdvės platesniam mąstymui, savarankiškiems pasirinkimams, o ne akivaizdiems jau sukramtytiems vertinimų pakištukams, ypač kai kurie jų labai gudriai, bet drauge ir šiurkščiai įpakuoti.

Šiųmetis „Kino pavasaris“ taip pat aktualizavo planetos taršą, liūdną jos ateitį, uždarymui pasirinkęs filmą „Kas buvome mes“ (rež. Marc Bauder), juo tarsi siekdamas labiau atkreipti dėmesį į problemą, tik baugu, ar už jos neslypi kažkas daugiau. Tiek „Kas buvome mes“, tiek kitą „Viskas bus kitaip“ (rež. Marten Persiel) panašios tematikos, gal tik labiau moksleivių auditorijai tinkantį filmą, žiūrėjome mes, turbūt beveik visi gana uoliai rūšiuojantys, nešvaistantys gamtos ir tausojantys ją žmonės, kai žinoma, kad didžiausią žalą daro gamyklos ir milijonierių godumas, todėl nenuostabu, kad tokie filmai atrodo kaip rūpesčio simuliakrai. Iš jų išeini prislėgtas.

Na, bet dabar apie tai, kas džiugino. Pavyzdžiui, atidarymo filmas „Pirmoji karvė“ (rež. Kelly Reichardt) – profesionalus, talentingos režisierės sukurtas, su geru scenarijumi, puikiai atspindėtu laiku –  XIX a. pradžia. Svarbiausia, apie tokią paprastą ir beveik užmirštą vertybę – draugystę. Taip, apie nuoširdžią draugystę tarp dviejų vyrų – mažakalbio vienišiaus ir gabaus virėjo Otiso ir laimės ieškančio imigranto iš Kinijos King-Liu. Jei imate galvoti apie kažką daugiau tarp tų vyrų, tenka pripažinti, kad metų metus nėra tekę pamatyti filmo tiesiog apie nuoširdžią, tikrą draugystę, kai draugas yra kaip brolis. Būtent to tikrumo šiandien visiems labai trūksta, gyvename tarsi kažkokiame nevykusiame, viešame šou, o apie širdingą, nesavanaudišką, nepataikūnišką žmogišką draugystę tegalime pažiūrėti kine...

Izraeliui tegalima nusilenkti: tai šalis, kurioje gali gimti atviras, maištingas, dažnai – nepatogus menas, jis yra gyvas ir gyvuos.

Tą pačią festivalio atidarymo dieną buvo parodytas ir Izraelio režisieriaus filmas „Šūvis į Ahedės kelią“. Kaip dažnai būna, Izraelio kūrėjai nustebina tiek puikiais kino, tiek, pavyzdžiui, modernaus šokio, kūriniais.

Regis, prieš porą metų „Kino pavasaryje“ sukrėtė filmas apie rabinų prievartaujamus berniukus, kita vertus, buvo neįtikėtina, kad toks filmas su autentiškais liudijimais buvo ne tik sukurtas, bet ir neuždraustas, necenzūruotas. Dar anksčiau buvo parodyta linksma komedija apie kariuomenę Izraelyje, ypač pasišaipant iš merginų tarnavimo kariuomenėje. Šiųmetis Izraelio filmas „Kino pavasaryje“ taip pat maištingas, kritikuoja kultūros politiką, visus tuos projektus ir menininko padarymą dvaro tarnautoju, kvestionuoja aštriai ir be gailesčio net savo šalį, kuri taiko apynasrius menininkams. Ir štai Izraeliui tegalima nusilenkti: tai šalis, kurioje gali gimti atviras, maištingas, dažnai – nepatogus menas, jis yra gyvas ir gyvuos. „Šūvis į Ahedės kelią“ aštriai kritikuoja, tačiau šios kritikos, nepatogios tiesos išsakymo galimybė, sužavi iki gelmių. Akivaizdu, kad Izraelis dar ne kartą nustebins, nes ten gali kurti ne vien klapčiukai.

Įdomus režisieriaus ir scenaristo Laurent'o Cantet filmas „Arthur Rambo“ ne tiek apie rašytoją, nors siužetas sukasi apie jauną sėkmingą kūrėją Karimą D., kiek apie dabartinės visuomenės medijų galią, kuri gali iškelti į aukštumas ir akimirksniu suvalgyti. Taip pat filme įdomi siužeto linija apie ribas: kada, kiek jas galima peržengti, tarkime, provokuojant ir taip didinant sekėjų skaičių. Apskritai, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiandien mąstyti nori labai mažai kas, užtenka socialiniuose tinkluose ir vieno provokatyvaus sakinio, įžūlios nuotraukos ir dėmesys beveik garantuotas, tačiau tas vien tuščią ego maitinantis dėmesys turi vos ne kasdien gauti naują porciją, taigi provokuoti vis aštriau, nes sekėjai gali užmiršti, nusisukti, kas šiandienei socialinių tinklų žvaigždei tolygu mirčiai, tačiau gavęs ne tai, ko nori, sekėjas kaip mat sumaišys su žemėmis. Filmo veikėjas – jaunas rašytojas Karimas D.,pasislėpęs po Arthuro Rambo pseudonimu, svaidęsis itin aštriais pareiškimais, teisinasi, kad tyrinėjo ribą, iki kurios sekėjai, beje, už jų stovi realūs žmonės, leis nueiti. Kita vertus, darosi baisu, kai nuobodžiaujanti, beveik nemąstanti, vis aštresnių dirgiklių ieškanti minia ima dominuoti.

Keista, kad žiūrovų simpatijas pelnė ne „Gerasis bosas“ (rež. Fernando León de Aranoa) – puikiai scenariniu požiūriu suręsta ispanų kino juosta, kažkiek stilistiškai primenanti filmą „Tobuli melagiai“, kai ir žiūrėti smagu, ir pamąstyti yra apie ką, o „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachim Trier) – kur kas silpnesnis filmas apie savotišką Bridžitos Džouns modifikaciją ir gana lėkštas. Kita vertus, tai tik pasirinkimų niuansai, abu filmai verti peržiūrų.

Beje, kaip ir kasmet festivalio publiką patraukia Irano kinas. Gerai žinomo režisieriaus Asgharo Farhadi (jo filmai ne kartą rodyti „Kino pavasaryje“) filmas „Herojus“ ir šįmet buvo labai stiprus ir atrodė, kad pelnys žiūrovų simpatijas, nes salės buvo pilnos. Kas lemia sėkmę? Turbūt paprasti, tikri ir drauge painūs, daugiasluoksniai žmonių santykiai, jų pokalbiai, situacijos, kurios kelia polemiką, o ne skirstymą į juodą ar baltą.

Keista, gana vangiai žiūrovai domėjosi, pavyzdžiui, grybais (rež. Marion Neumann filmas „Žodis – grybams“), juk Lietuva – grybautojų šalis. Argi neįdomu, ką grybai galvoja, jaučia ir iš kur atsirado?

Buvo įdomu stebėti ir lyginti, tarkime, japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmą „Likimai ir fantazijos“, kuriame veikėja pareiškia, kad vaikams išrinko lyčiai neutralius vardus, kad jie ateityje neturėtų problemų, ir Ruandos kine (taip, Ruandos, o ką mes apie jį žinojome?) išsakomą aštrią kritiką šių dienų visuomenei, turinčiai galią, besotei, išnaudotojiškai ir stovinčiai ant pražūties slenksčio. Beje, Ruandos filmas „Neptūno šerkšnas“ (rež. Anisia Uzeyman, Saul Williams) tikrai ne plačiajai publikai, nes filme dominuojančios fantazijos, poezija, metaforos daugelį greičiausiai vargintų, bet ieškančiam kažko nematyto, kažko visai kito, ne pramogos – vienas įdomiausių filmų, kurį norėtųsi žiūrėti dar kartą, nes liko neatkoduoti ženklų, metaforų ir įdomių pastebėjimų apie šiandienos pasaulį. Tie pastebėjimai, greičiausiai, svarbesni nei apie bauginančią klimato kaitą, nes ir ją lemia pirmiausia žmogaus dvasinė kaita.

Taip pat būtų galima palyginti holokaustą artikuliujančius labai skirtingus filmus ir nors ši tema atrodo meniškai (ne atminties) išsemta, matyta išties daug ir įvairių filmų, vis dėlto įmanoma naujai, įdomiai ir svarbiausia subtiliai ir jautriai kalbėti filme „Evoliucija“ ir gana primityviai, iliustratyviai, neišvengiant pigių šablonų, grubių šiurpinimų lenkų filme „Vestuvės“. Visa galva aukštesnis lenkų „Balkoninis filmas“ (rež. Paweł Łoziński), kuris įrodo ne tik tai, kad vien su kamera buto balkone talentingas kūrėjas gali sukurti puikų, nuostabų filmą, beje, jame gali vienodai įdomus būti ir homofobas, ir homoseksualas.

Taigi, jei reikėtų nurodyti favoritą, niekaip nepavyktų, nes šiųmetis „Kino pavasaris“ dovanojo išskirtinę daugybės gerų filmų šventę. Tačiau jau teko susidurti su skirtingomis nuomonėmis apie matytus filmus, tad jei reikėtų pasiūlyti gerus, bet žiūrovų mėgstamus filmus, tai būtų „Gerasis bosas“, „Herojus“, „Pirmoji karvė“. Rizikuočiau įpiršti ir „Balkoninį filmą“, nes tai vos ne eksperimentas, bet savo gyvumu, ironija, tikroviškumu išties pakeri.

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje debiutavusi juosta jau gali pasigirti ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose filmas įvertintas už geriausią antro plano aktorę, geriausią operatoriaus darbą ir geriausią kinematografiją. Pagrindinį filmo veikėją – ambicingą madingo Londono restorano šefą A. Jones'ą įkūnijo britų aktorius Stephenas Grahamas. Jis geriausiai žinomas dėl įsimintono vaidmens 2006-ųjų Shane'o Meadows'o dramoje apie skustagalvių kultūrą „Tai – Anglija“. P. Barantinio filme S. Grahamas kuria visuomenės pripažinimą užsitarnavusio, bet asmeninio gyvenimo duobėje atsidūrusio virtuvės šefo portretą.

Skyrybas su žmona išgyvenantis ir nevengiantis alkoholio šefas A. Jones'as skuba į darbą karščiausiame sostinės restorane. Jo laukia įtemptas vakaras, nes šventinį savaitgalį lankytojų netrūksta. Išties restoranas beveik perpildytas. Vadybininke dirbanti savininko dukra neatsižvelgė į realius virtuvės pajėgumus ir patvirtino per daug užsakymų.

Žiūrint filmą, netrunka užsikrėsti A. Jones'o jaučiama panika ir pasijausti bejėgiam prieš netikėtų įvykių ir naujų iššūkių cunamį.

Negana to, vos į restoraną koją įkėlęs Andy sulaukia netikėto higienos inspekcijos vizito. Taip pat paaiškėja, kad šįvakar staliuką rezervavo garsus virtuvės šefas Alastair'as Skye kartu su negailestinga maisto kritike Sara Southworth. Įtampa virtuvėje kaista, komandos vienybei kyla didelių iššūkių. O kur dar buvusios žmonos ir mažojo sūnaus skambučiai, absurdiški klientų reikalavimai ir vidiniai darbuotojų nesutarimai.

Atsispyręs nuo šios siužeto arkos, P. Barantinis konstruoja įtraukiantį ir abejingų nepaliekantį pasakojimą. Žiūrint filmą, netrunka užsikrėsti A. Jones'o jaučiama panika ir pasijausti bejėgiam prieš netikėtų įvykių ir naujų iššūkių cunamį. Gyvenimas nuolatiniame skubėjime – patirtis, su kuria galime susitapatinti kiekvienas. Tad natūraliai kyla klausimai: ar visada įmanoma išvengti nemalonumų lavinos? Gal greitas gyvenimo tempas ir vis kylantys reikalavimai kartais neišvengiamai nubloškia į situaciją be išeities? Tragikomiškame siužete lengva atrasti sau artimų ir ne kartą išgyventų patirčių.

92 min. trukmės „Ties virimo riba“ yra 2019 m. trumpametražio P. Barantinio filmo tuo pačiu pavadinimu adaptacija. Įdomu tai, kad režisierius nusprendė, kad juosta bus filmuojama nepertraukiamai vienu kadru – nestabdant kameros filmavimo aikštelėje. Sekdamas Keno Loacho ir jau minėto Shane'o Meadows'o pėdomis, P. Barantinis parodė, kad rizika jam nebaisi. Filmavimas vienu kadru reikalauja itin preciziško darbo ir didžiulio pasiruošimo. Aktoriai privalo kartu veikti kaip kumštis, o kamerų ir garso operatoriai negali atsipalaiduoti nė sekundei.

Atrodo, visi komandos nariai savo darbą atliko puikiai, nes vaizdas ekrane žavi lengvumu ir natūralumu. Juosta filmuota tikrame restorane „Jones&Sons“, įsikūrusiame Londone, Dalstono rajone. Restoranas filmo kūrimo tikslais buvo uždarytas savaitei. Tad aktoriai ir kūrybinė grupė galėjo repetuoti prieš pradedant filmavimą vienu kadru. Per repeticijas tikrasis virtuvės šefas aktoriams parodė, kaip plakti padažą ir atlikti kitus darbus, kad viskas atrodytų kuo natūraliau.

Be abejonės, didžiausia filmo žvaigžde tapo pagrindinį vaidmenį atlikęs S. Grahamas. Aktorius savo gimtinėje šiuo metu itin mėgstamas dėl vaidmenų stiprų emocinį užtaisą turinčiuose filmuose. Aktorius pripažino, kad darbas P. Barantinio juostoje buvo labiausiai jaudinantis per visą karjerą. Žiūrovas tai tikrai gali pajusti, stebėdamas po restorano virtuvę besiblaškantį ir viskį paslapčia iš gertuvės siurbčiojantį šefą Andy. Būtina pagirti ir už geriausią antrojo plano vaidmenį apdovanotą Vinette'ę Robinson, įkūnijusią dešiniąją šefo ranką Karle'ę.

Aktorė puikiai susitvarkė su vieno kadro filmavimo užduotimi ir atskleidė Karle'ės vidinį virsmą iš komandą suvaldančios ramybės uolos  perdegusia nuo darbo naštos jauna profesionale. Įsimintinas ir virtuvės šefą įžymybę Alastairą Skye vaidinusio Jasono Flemyngo pasirodymas. Juostoje taip pat vaidino pagrindinio filmo žvaigždės S. Grahamo žmona, anglų prodiuserė ir aktorė Hannah Walters. Ji įkūnijo konditerę Emile'ę, besistengiančią palaikyti pervargusių komandos narių dvasią, žongliruojančią tarp nežmoniško darbo krūvio ir bandymo padėti su vidiniais demonais kovojančiam jaunajam praktikantui.

Pats režisierius P. Barantinis ne vieną dešimtmetį siekė aktoriaus karjeros aukštumų. Laikotarpiais, kai vaidmenų nebuvo daug, jis uždarbiaudavo restoranų virtuvėse. Čia P. Barantinis matė visko: perdegimo, streso, alkoholio, narkotikų. Tad neabejotinai filme perteiktos ir asmeninės režisieriaus patirtys. Siužetui pasiekus kulminaciją, persitempusio ir visą restoraną į nepavydėtiną padėtį pastačiusio A. Jones'o laukia liūdnas likimas. Tai – režisieriaus priminimas žiūrovui apie pusiausvyros gyvenime svarbą. Tačiau ar šiuolaikinėje greitoje kasdienybėje išties įmanoma ją pasiekti?

Pasak vertinimo komisijos, filmas, kurio pagrindinę struktūrinę medžiagą sudaro šeimos archyviniai kadrai, verčia susimąstyti apie keletą opių problemų, iš kurių svarbiausia – pokyčiai ir jų trūkumas.

Šių metų „Kino pavasario“ Europos debiutų konkurse, į kurį patenka pirmieji Europos kūrėjų ilgametražiai, dalyvavo dešimt filmų, pranešė organizatoriai.

Geriausia Europos debiutų konkurso aktore pripažinta Marina Redžepović iš Kroatijos, sukūrusi vaidmenį Sonjos Tarokić režisuotame filme „Mokytojų kambarys“.

Geriausio aktoriaus apdovanojimas įteiktas Giedriui Kielai už vaidmenį Lauryno Bareišos filme „Piligrimai“.

Geriausiais konkurso režisieriais išrinktas kūrybinis duetas Helena Giron ir Samuelis M. Delgado už juostą „Jie neša mirtį“.

Šią akimirką sunku rinkti žodžius. Daugžodžiauti nemėgo ir pats Mantas.

Trumpametražių filmų konkurse varžėsi 35 filmai iš Europos. Jo nugalėtoju tapo lenkų režisierės Martos Pajek filmas „Neįmanomos figūros ir kitos istorijos. I dalis“.

Specialiu paminėjimu pagerbta šveicarų režisierė Jela Hasler už trumpo metro filmą „Virš vandens“. Jame kalbama apie stiprias, sukrečiančias akimirkas, kai šiuolaikinio gyvenimo spaudimas tampa per didelis.

Žiūrovai savo balsus atidavė Joachimo Triero filmui „Blogiausias žmogus pasaulyje“.

Sekmadienį per festivalio apdovanojimų ceremoniją pagerbtas šeštadienį Ukrainoje, netoli Mariupolio, per rusų puolimą žuvęs režisierius Mantas Kvedaravičius.

Organizatorių nuotr.

„Netekome režisieriaus, dirbusio herojišką darbą – dokumentavusio karo žiaurumus. Šią akimirką sunku rinkti žodžius. Daugžodžiauti nemėgo ir pats Mantas. Todėl kviečiu visus tylos minute pagerbti žuvusį M. Kvedaravičių ir už Ukrainos laisvę kovojusius žmones“, – teigė generalinis festivalio direktorius Algirdas Ramaška.

Pasak jo, „Kino pavasarį“ pradėjus Ukrainos kino diena, kurioje buvo galima išvysti ir M. Kvedaravičiaus kurtą filmą „Mariupolis“, niekas tuo metu negalėjo pagalvoti, kad ši juosta bus kartojama tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, paskutinę festivalio dieną.

„Mantas savo kūrybą dedikavo konflikto teritorijoms, karo realybei ir toje tamsoje švytinčiam žmogiškumui. Jo kinas buvo ir bus nepaprastai svarbus ne tik šiandien“, – sakė A. Ramaška.

Šiemet „Kino pavasario“ žiūrovai kino teatrų ir namų ekranuose turėjo galimybę pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių. 

„Kad būtum, reikia kito. Kad būtum, reikia kino“, – kartoja festivalio rengėjai, kino gerbėjus ketvirtadienio vakarą pakvietę susitikti festivalio atidarymo vakare, kuris vyko kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Kad būtum, reikia kito

Raudoną šventės kilimą į festivalio atidarymo vakarą šiais metais pakeitė žalias, o mėlyna festivalio „Kino pavasaris“ spalva scenoje susiliejo su geltona. „Kad festivalis įvyktų, reikia žiūrovo – ačiū, kad esate, dvejus metus jūsų laukėme“, – susirinkusiems dėkojo „Kino pavasario“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška. Jis kalbėjo apie tai, kad šių metų festivalio šūkis vasario 24 dieną įgavo dar daugiau prasmės – neramiais laikais, kuriuos šiandien išgyvename, kinas gali tapti ne tik įsimintina kino patirtimi, bet ir galimybe gyventi įprastą, kasdienį gyvenimą, džiaugtis naujausiais kino kūrėjų darbais, patirti jausmus, kuriuos išgyvena filmų herojai, bent trumpam atitrūkti nuo begalinio informacijos srauto, sutikti bendraminčius, bičiulius, su jais dalintis įspūdžiais, pasinerti į tikrą, dešimties dienų kino terapiją.

„Pavasaris prasideda tada, kai festivalis „Kino pavasaris“ pakviečia stebėti įdomiausius, naujausius ir spalvingiausius kino kūrėjų darbus. Sutinku su festivalio teiginiu – „Kad būtum, reikia kito“, nes niekas neatstos gyvo bendravimo – kiekvienam žmogui reikia kito žmogaus, kad tobulėtų, kad nepalūžtų, kad kurtų. Todėl džiaugiuosi, kad po dvejų metų pertraukos turiu galimybę apsilankyti festivalio „Kino pavasaris“ atrinktų filmų peržiūroje, pabendrauti su Lietuvos bei užsienio kino kūrėjais“, – kalbėjo Vilniaus miesto mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė. Nuo šių metų festivaliui „Kino pavasaris“ suteiktas miesto globojamo renginio statusas.

Kad būtum, reikia laisvės

Festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais ypač daug kalba apie draugystę, atjautą ir atidumą kitam žmogui. Draugystės, palaikymo žodžiai atidarymo vakare skambėjo ir Ukrainai. Geltonomis saulėgrąžomis pražydusi kino salė ne tik priminė už šalies laisvę kritusius, bet ir suteikė vilties, kad vieną dieną šviesa nugalės tamsą.

T. Stuko nuotr.

Karo iš savo šalies išvyta ir Lietuvoje prieglobstį radusi ukrainiečių aktorė Karina Černiavskaja atidarymo vakarą širdingai dėkojo Lietuvai. „Dėkoju už tai, ką visi darote dėl mano šalies. Esu laiminga, kad turiu kiną, kūrybą, kad mano širdis yra pripildyta meilės. Stengdamasi gyventi kuo įprastesnį gyvenimą, galiu padėti esantiems Ukrainoje. Mano tėtis jaučiasi geriau, žinodamas, kad esu saugi, kad manimi pasirūpinta”, – lietuviams nuo scenos lenkėsi ukrainietė aktorė, ukrainiečių kalba įgarsinusi „Kino pavasario“ filmą „Drakonas ir strazdanotoji gražuolė“ (rež. Mamoru Hosoda). Laisvės, kūrybos ir vienybės tema skambėjo ir Ukrainos kūrėjų, grupės „Okean Elzy”, dainoje „Šalta“, kurią atliko Alina Orlova su grupe.

Savo žinutę „Kino pavasariui“ perdavė Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys: „Festivalis „Kino pavasaris“ kasmet į šalį atneša ne tik gaivų kokybiško kino gūsį, bet ir pažeria originalių idėjų, netikėtų lokacijų, vertingų diskusijų, o kartu telkia ir tvirtą, gyvybingą bendruomenę. Šiomis dienomis mūsų bendruomeniškumas yra ypatingai svarbus. Kaip svarbus yra kiekvienas žingsnis laisvo, taikaus, laimingo pasaulio link. „Kino pavasario“ ekranuose mūsų laukiančios istorijos – irgi to proceso dalis. Juk kinas gali parodyti daugiau, nei jam norėtų leisti žudikiškas režimas. Kinas gali kalbėti už tuos, kurie tildomi. Kinas gali mumyse sužadinti daugiau empatijos, daugiau supratimo, daugiau ryžto veikti“.

Kad būtum, reikia kino

„Šiandien yra labai svarbu, kad kiekvienas iš mūsų darytume tai, ką galime daryti geriausiai“, – atidaryme sakė „Kino pavasario“ vadovas A. Ramaška, į sceną pakvietęs festivalio įkūrėją Vidą Ramaškienę. Daugybę metų „Kino pavasariui“ atidavusios V. Ramaškienės praėjusių metų pabaigoje įkurtas fondas pasirengęs skatinti ir jaunuosius kino kūrėjus, o pirmoji fondo premija – 2000 eurų – buvo įteikta kino režisieriui Vytautui Puidokui.

T. Stuko nuotr.

27-ojo festivalio programoje, kurią pristatė „Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė, atsiveria plati pasaulio panorama, ryškėja aktualios temos, filmai kviečia įsižiūrėti detales, nepraleisti svarbių smulkmenų. „Festivalio misija – pristatyti įdomiausią šiuolaikinį pasaulio kiną: ir naujus vardus, netikėtus atradimus, ir daugybę festivalių apkeliavusius, apdovanojimais įvertintus filmus. Kad išgyventume šį laiką, mums reikia kito. Tuo kitu gali tapti nebūtinai žmogus – juo gali tapti aplinka, kurioje gyvename, ir už kurią esame atsakingi“, – per atidarymo vakarą kalbėjo A. Račaitytė.

Atidarymo vakaro žiūrovai pakviesti žiūrėti amerikiečių režisierės Kelly Reichardt filmą „Pirmoji karvė“. Jautriai papasakota istorija žiūrovus nukėlė į nesvetingas XIX amžiaus Oregono žemes, kuriose užsimezga neįtikėtina, anksčiau visai nepažįstamų žmonių – vienišiaus virėjo Otiso ir Kinijos imigranto King-Liu, draugystė.

Festivalio nebūtų be daugybės partnerių, kurie palaiko ir remia „Kino pavasarį“ – Lietuvos kultūros tarybos ir Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA, o taip pat – Lietuvos kino centro, kuris, prisidėdamas prie festivalio, stipriai remia kino sklaidą Lietuvoje. Filmų saugumu ir legalumu pasirūpino advokatų kontora „Sorainen“.

„Kino pavasaris“ kovo 24–balandžio 3 dienomis vyks kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje. Dalį filmų festivalio metu žiūrovai galės matyti namų kino platformose „kpplius.lt“, „Telia TV“, „Žmonės Cinema“.

Pernai ir užpernai dėl karantino suvaržymų festivalio filmai rodyti virtualioje erdvėje.

Kovo 24–balandžio 3 dienomis žiūrovai turės galimybę pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 šalių, pranešė organizatoriai.

„Tokia yra festivalio misija – pristatyti įdomiausią šiuolaikinį pasaulio kiną: ir naujus vardus, netikėtus atradimus, ir daugybę festivalių apkeliavusius, apdovanojimais įvertintus filmus“, – sakė festivalio turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.

Dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą šių metų „Kino pavasaryje“ nebus rusiškų filmų.

Į Lietuvą atvykusiems Ukrainos piliečiams suteikiama galimybė apsilankyti festivalio seansuose Vilniuje ir Kaune nemokamai.

Šiųmetinė programa „Kad būtum, reikia kito“ skirta patyrinėti individo santykius su socialine, ekologine ir politine aplinka pandeminiame nuovargio ir vis aštrėjančių visuomenės susipriešinimų fone.

Planuojamos šešių lietuviškų ilgametražių ir penkių trumpametražių filmų premjeros.

Dar prieš festivalio pradžią Kauno rajone, Karmėlavoje, vienoje iš automobilių stovėjimo aikštelių, skirtų Kauno oro uosto keleiviams, buvo įrengtas vienam filmui skirtas kino teatras. Per penkias dienas pastatytame 400 kvadratinių metrų ploto trijų aukštų pastate buvo galima žiūrėti vienintelį filmą – didžiausią apdovanojimą Lietuvos istorijoje pelniusį režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražį debiutą „Piligrimai“.

Šis filmas pernai rugsėjį seniausiame pasaulio kino festivalyje Venecijoje apdovanotas programos „Horizontai“ liūtu.

„Kino pavasaris“ kovo 24–balandžio 3 dienomis vyks kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje. 

Vieno filmo teatras

Kaunas tarpukariu drąsiai galėjo vadintis ir kino teatrų sostine, gausybė jų buvo ne tik Laisvės alėjoje, bet ir Žaliakalnyje. Vėliau kino teatrai iškilo ir Vilijampolėje, Šančiuose – daugelis šių istorinių pastatų tebestovi, tik jų paskirtis dažniausiai visai kita. Nuo dramos teatro iki gėlių parduotuvės. Ir kol ne tik miestas, bet ir likusi Lietuva su nekantrumu laukia jau ne pirmus metus tvarkomo seniausio šalyje kino teatro „Romuva“ atidarymo, filmų kūrėjai ir platintojai privalo suktis su tuo, kas yra, arba pasistatyti kino teatrą patys.

Tokį iššūkį ir išsikėlė festivalis „Kino pavasaris“. Idėja patikėjus projektui „Kaunas 2022“ ir lietuvišką kiną palaikančiai telekomunikacijų bendrovei TELIA, kino teatras buvo atidarytas Karmėlavoje.

Režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražis debiutas sukurtas būtent čia. Karmėlavoje filmuotas ir šio autoriaus trumpametražis „Kaukazas“. Šiuos ir kitus L.Bareišos filmus prodiusavo kartu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavusi Klementina Remeikaitė. Baigę studijas jaunieji kino kūrėjai įkūrė kompaniją „Afterschool“ ir toliau darbuojasi drauge.

Apgaulinga ramybė

„Kaukazas“ ir „Piligrimai“ Karmėlavoje atsirado neatsitiktinai: L.Bareiša čia gimė ir augo, čia gyvena jo tėvai.

Kaip pastebi kino apžvalgininkai, šalia nepatogių temų, keliamų L.Bareišos filmuose, dera ir charmsiškas absurdas. Anot kūrėjo, taiklus šmaikštumas ekrane kelia įtampą gal net stipriau, nei tai daro atvirai demonstruojama agresija, juokas gali suveikti kaip sistemos perkrovimas, kai sunki tema ima slėgti.

„Piligrimai“ – nelengvas filmas. Miestelyje tvyranti ramybė gali sukelti baimę, o viskas, kas svarbesnio čia – Karmėlavoje ar bet kurioje kitoje nedidelėje vietovėje bet kur pasaulyje – įvyksta, galiausiai tampa folkloru.

Du pagrindiniai filmo veikėjai, Paulius (Giedrius Kiela, grupės „Solo Ansamblis“ narys) ir Indrė (debiutuojanti aktorė Gabija Bargailaitė) atvyksta į Karmėlavą̨, kur prieš ketverius metus buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie neturi jokio konkretaus tikslo. Tačiau netrukus vietos gyventojai supranta, kas šie atvykėliai, – Paulius audringai mėgina išsiaiškinti įvykio aplinkybes, Indrė bando jį sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų, pradeda abejoti kelionės prasme. Galiausiai juodu patys sau turės atsakyti, kodėl čia atvažiavo ir ką ši kelionė pakeitė.

„L.Bareiša kalba kino kalba, kuri įkvepia, – kiekvienas filmo kadras kelia žavesį. Preciziško ir itin tikslaus darbo centre – graudi istorija, pasakojama nuoširdžiai ir jautriai. „Piligrimai" žavi branda ir kūrybinėmis aspiracijomis“, – teigia viena festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų Marija Fridinovaitė.

Pratęsti patirtį

Pasaulį apkeliavusį filmą jo kūrėjai norėjo parodyti ir Karmėlavoje, tačiau nebuvo kur.

Tik prasidėjus filmui jo žiūrovai supras, kad sėdi ne tiesiog kino teatre, bet vienoje iš „Piligrimų“ veiksmo vietų. Akyliausieji karmėlaviškiai ir pro šį miestelį keliaujantieji jau pastebėjo laikiną kino teatrą, iškilusį tarp gyvenamųjų namų pačiame gyvenvietės centre. Gerai žinantieji apylinkes turėtų nustebti – atrodo, vietos nedaug, bet kino teatro plotas – net 400 kv. m, o aukštis – kaip trijų aukštų pastato. Kadangi kovo pabaiga nelepina aukšta temperatūra, pasirūpinta ne tik stogu, grindimis, sienomis, patogiomis kėdėmis, bet ir šildymu.

Tokia idėja, padiktuota aplinkybių – aukštas pasaulinis įvertinimas, netipinė filmo lokacija Kauno rajone, iš čia kilęs režisierius, kino teatrų regione trūkumas, patraukė ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ sudarytojų dėmesį. „Kino pavasario“ iniciatyva tapo pagrindinio Kaune ir Kauno rajone šiemet vykstančių renginių kalendoriaus dalimi.

Į Karmėlavą kino gerbėjai kviečiami ne tik pasižiūrėti pasaulį apkeliavusio filmo, bet ir susipažinti su jo užkulisiais, kartu pasidžiaugti įvertinimu ir pratęsti patirtį apkeliaujant kitas „Piligrimų“ scenas. Kino teatre eksponuojama Roberto Neveckos, pirmojo filmo režisieriaus asistento, sukurtų iliustracijų paroda.

„Afterschool“ komanda į Karmėlavą atsivežė ir Venecijos kino festivalio liūtą. Su juo jau spėjo papozuoti daugelis kino kūrėjų bičiulių ir filmo komandos narių, o dabar tokią progą turės kiekvienas, užsukęs į vieno filmo kino teatrą.

Po seanso visi žiūrovai bus pakviesti pratęsti patirties ir aplankyti kitas „Piligrimų“ scenas. Sparčiausieji spėjo užsiregistruoti į pasivaikščiojimus su režisieriumi, o visi kiti kviečiami į mobiliuosius telefonus parsisiųsti programėlę „Kosmos App“.

Iš tradicinio teatro ribų nuolat besiveržiančio „Kosmos Theatre“ kolektyvo sukurta „Kosmos App“ yra skaitmeninė platforma, kviečianti keliauti po garsų ir istorijų geografiją. Vienas šios mobiliosios programėlės siūlomų maršrutų leidžia pasinerti į filmo „Piligrimai“ scenas būtent tose Karmėlavos miestelio vietose, kuriose jos buvo nufilmuotos. Oro uostas, mokykla, kitos vietos – galbūt ne pro vieną jų esate ėję ar važiavę, bet nuo šiol matysite jau kitaip. Beje, programėlės kūrėjai rekomenduoja nepamiršti ir ausinių.

Aplink pasaulį – ir namo

Pasaulinė filmo premjera įvyko 2021 m. rugsėjį Venecijos kino festivalyje – „Piligrimai“ buvo įtraukti į festivalio konkursinę programą „Horizontai“, kurioje dėl pagrindinio apdovanojimo – garsiojo Venecijos liūto – varžėsi naujų kino formų atradėjai iš įvairių šalių. Lietuviams pavyko – tai aukščiausias kada nors iškovotas apdovanojimas mūsų šalies kino istorijoje.

„Į apdovanojimų ceremoniją kviečiami visi konkurso dalyviai, o geriausią filmą skelbia paskutinį, jau apdovanojus geriausią režisierių, aktorių, tad nerimui ir baimei laiko buvo. Daug palaikymo sulaukiau iš komisijos, tai labai malonu – manau, juos įtikino filmo paprastumas. Dabar nekantrauju grįžti į Lietuvą ir sulaukti, kol „Piligrimus“ pamatys ir įvertins mūsų publika“, – praėjusį rugsėjį kalbėjo režisierius, tikėdamasis, kad šis laimėjimas bus tendencijos lietuvišką kiną vertinti universaliais kriterijais pradžia.

Vėliau „Piligrimai“ dalyvavo Talino ir Kairo kino festivalių konkursinėse programose, svečiavosi Belgrade, Vienoje, o Salonikuose buvo apdovanoti už geriausią scenarijų, kurio autorius – L.Bareiša. Jis, beje, spėja padirbėti ir kino operatoriumi – filmuoja kolegų kūrinius.

Kino teatras filmui „Piligrimai“ Karmėlavoje veikia nuo kovo 18 iki 23 d. Bilietai į kino seansus parduodami tik internetu.