Šiandien užėjęs į kino teatrą ten nepamatysi žmonių, susirinkusių žiūrėti kiną.
Anaiptol, ten veikiau bus tik saujelė spragėsius saujomis kemšančių galvų. Tokių, kurioms nerūpi, ką jos žiūrės ir kodėl, kurios nemąsto ne tik apie kitą žiūrovą šalia, bet ir apie patį filmą, o ką jau kalbėti apie režisierių ar kokį nors politinį, kultūrinį juostos kontekstą.
Šioms galvoms rūpi tik viena – jaustis saugiai. Šiuo atveju turiu omenyje iškreiptą, 50 metų sovietijos tvarte trūnijusios, tautinės savimonės saugumo jausmą, tą, kurį galima lyginti su bandos instinktu ar noru pritapti.
Taigi, atrodo, kad svarbiausia – elgtis taip, kaip matome, kad elgiasi veikėjai žemiausio lygio Holivudo filmuose, reklamose ar, kaip mums atrodo, elgiamasi vakaruose apskritai.
Spragėsių dėžė ir dantis veikiausiai pūdantis gėrimas – viskas, ko reikia, jei eini į kino teatrą.
O turėtų būti kitaip. Kino teatras iš esmės yra ritualas. Tuose pačiuose Vakaruose, Amerikoje, kurios kultūros rudimentus taip džiugiai ir klijuojame prie dar A.Smetonos laikus menančių savo veidų, į kiną yra einama ne dėl spragėsių ar vaisvandenių.
Ten kino salė yra erdvė, padedanti kino filmui atsiskleisti taip, kaip tą sumanė režisierius. Panašiai, kaip filharmonijos salės ar operos ir baleto teatrai.
To neįmanoma atkurti namie, nesvarbu kokio dydžio televizorių sugebėsi įrengti.
Kino salė kuria atmosferą, kurią lemia tik kino filmas, ir tai daro didelę įtaką žiūrimo filmo suvokimui.
Šis faktas einant į kiną turėtų būti aiškus kiekvienam, nes tik tada žiūrovas sugebės vertinti kitą, sėdinti šalia.
Kino salėje jam svarbiausia bus ne "aš" ir "mano spragėsiai", o bendra atmosfera ir filmas. Tokiu atveju ir minėtieji spragėsiai nebebus erzinantys, nes tai taps nebe prioritetas ar būtinybė žiūrint filmą.
Retai kada susimąstome apie mums primestas idėjas, kultūrą, bet kokio subjektyvaus dalyko suvokimą, nes viskas, ką matome idiotiškos kasdienybės atbukintais veidais vėpsodami į televizorių, ką skaitome laikraščiuose, ką įžvelgiame reklamose, nėra kvestijonuojama.
Absoliučiai viską sugeriame ne tik pasąmone, bet ir sąmone, nė nepaklausdami savęs: kodėl? Būtent tai ir yra didžiausia kino teatro lankytojo ar apskritai lietuvio problema, kuriai pasireiškus kino teatras tampa tik valgykla.
Taigi, drįskite kartais savęs paklausti: kas jums yra kino teatras? Eskapizmas, laisvalaikio praleidimo būdas, vieta pritapti? Būdas "atkabinti" protą nuo kasdienybės? Ar vis dėlto vieta kinui?
Manau šis klausimas yra svarbus, tad pasistenkite sau į jį atsakyti.