Trečiadienio naktį VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių užkardos pareigūnai Ulėnų kaimo (Vilniaus r.) apylinkėse, netoli nuo valstybės sienos su Baltarusija, sulaikė 24-erių šios šalies pilietį, gabenusį kontrabandines cigaretes.

Jaunas vyras nešė du ryšulius, kuriuose buvo 1 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su baltarusiškomis banderolėmis.

Pasieniečiai išsiaiškino, kad sulaikytasis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, apsistojęs Vilniuje.

VSAT pareigūnai apžiūrėjo apylinkes, kur buvo sulaikytas kontrabandos gabentojas.

Pasitelkę Padvarionių pasienio užkardos kinologą su tarnybiniu šunimi. Penkerių metų belgų aviganis Argo netruko surasti pėdsakus ir jais vedė pasieniečius.

Netrukus maždaug už 250 m nuo baltarusio sulaikymo vietos, pelkėje, buvo rastas juodos spalvos ryšulys.

Jame rasta 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su baltarusiškomis banderolėmis.

Už akcizais apmokestinamų prekių gabenimą pažeidžiant nustatytą tvarką Lietuvoje apsigyvenusiam baltarusiui Padvarionių pasienio užkardoje surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

Užsieniečio laukia 5 200–6 000 eurų bauda.

Po apklausos VSAT pareigūnai vyrą paleido, prieš tai įteikę šaukimą atvykti į Padvarionių pasienio užkardą, kurioje bus nagrinėjama jo administracinė byla.

Tame pat Vilniaus pasienio rinktinės padalinyje laikinai saugomos sulaikytos cigaretės.

Negalėjo nepadėti

„Išties įdomus sutapimas. Sustojau vienoje Gariūnų gatvėje esančioje degalinėje, kur ketinau užsipilti kuro. Vos pradarius tarnybinio automobilio duris, prie manęs pribėgo išsigandęs vyras, kuris prašė nuvežti jo žmoną į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę“, – ypatingą įvykį prisiminė J. Žlabickas. Pareigūnas juokėsi, jog, lyg tyčia, automobilis buvo užgrūstas Grando daiktais, automobilyje sėdėjo ir pats belgų aviganis. Daiktus teko žaibišku greičiu sudėti į bagažinę ir atlaisvinti vietą nėščiajai.

J. Žlabickas nei kiek nedvejojo ir iškart suprato, kad turi padėti šeimai ir net gerai nežinodamas Vilniaus gatvių sėdo prie automobilio vairo.

„Esu kilęs iš Utenos, o paskutinius aštuonerius metus gyvenu Kaune, Vilniaus nepažįstu. Tačiau negalėjau nepadėti. Vyras paskambino skubios pagalbos numeriu 112 ir pranešė, kad mūsų jau lauktų medikai. Kelionė buvo gana kurioziška, o vairavimas išties ekstremalus. Į ligoninę vykome įjungę garso ir šviesos signalus, gale sėdintis Grandas pritarė ir kaukė, nėščioji – lyg šturmanė, rodė kelią. Gerai, kad esu pratęs prie intensyvaus eismo, taip pat pastebėjau, kad gatvėje sutiktų kitų transporto priemonių vairuotojai buvo išties sąmoningi ir leido mums pravažiuoti“, – įspūdžiais dalijosi pareigūnas.

Į ligoninę vykome įjungę garso ir šviesos signalus, gale sėdintis Grandas pritarė ir kaukė.

Ekipažas ligoninę pasiekė per kiek daugiau nei 10 minučių. „Jeigu būtume važiavę ne su tarnybiniu automobiliu, būtume užtrukę gal valandą, nes visas kelias buvo viena ilga spūstis“, – pasakojo pašnekovas.

Moters vyras sekė šiam ypatingam ekipažui iš paskos. Maža to, važiuodamas pareigūnas ne tik buvo susikoncentravęs į kelią ir kuo saugesnį bei greitesnį moters perdavimą medikams, jį kamavo mintys ir apie besibaigiantį kurą, kurio jis taip ir nespėjo užsipilti. „Važiuodamas meldžiausi, kad gimdymas neprasidėtų ir kuras nesibaigtų“, – su šypsena prisiminė Kinologų poskyrio specialistas. Vis tik, tikslas buvo pasiektas – J. Žlabickas nėščiąją perdavė medikams. Po šio įvykio pareigūnas ir jo keturkojis vyko į mokymus apie narkotinių medžiagų paiešką.

Ne tik profesija

Baigęs mokyklą, J. Žlabickas mokėsi Lietuvos policijos mokykloje, o prieš dvejus metus prisijungė prie Kauno policijos kolektyvo, kur tapo kinologu.

„Pareigūno profesiją pasirinkau dėl kinologo specialybės, kur darbo pobūdis ir pagalba šiek tiek skiriasi nuo kitų į įvykius reaguojančių pareigūnų. Man įdomu ieškoti ir padėti dingusiems pasiklydusiems asmenims, padėti silpnesniems ar nukentėjusiems nuo kitų asmenų ir su tarnybinio šuns pagalba ieškoti įtariamųjų. Jaučiu, kad mūsų darbas yra prasmingas, įdomus, nešantis didelį indelį į valstybės ir žmonių saugumą“, – kalbėjo pareigūnas.

J. Žlabickas pridūrė, kad jau stodamas į Lietuvos policijos mokyklą žinojo, kokį vardą duos būsimam keturkojui. „Ar gali būti geresnis darbas, kuriame turi augintinį ir su juo kasdien eini į darbą? Grandas ne tik mano partneris, bet ir šeimos narys. Kartais, minit Šuns dieną, darbdaviai į darbą leidžia atsivesti savo augintinius, o aš šią dieną miniu kasdien“, – juokėsi pašnekovas. 

Jokūbas ir Grandas/Kauno policijos nuotr.

Ir nors pareigūnas apie kinologo profesiją galvojo nuo mokyklos laikų, savo gyvenimą iš pradžių siejo su muzika.

„Muzikai buvau atsidavęs 11 metų, baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tačiau tuomet pasirinkau pareigūnų profesiją. Artimieji nustebo, kad savo profesiją pakeičiau kardinaliai, tačiau ši mintis mano galvoje brendo jau labai seniai“, – dėstė saksofonu laisvalaikiu grojantis pareigūnas.

O ir muzika pareigūno gyvenime liko iki šiol. „Mano muzikos skonio ir supratimo diapazonas – labai platus. Vieną vakarą galiu eiti į industrinio metalo grupės koncertą, o kitą dieną klausytis džiazo. Tačiau pastebėjau, kad esu klausytojas, ne atlikėjas, todėl ir nebuvo sunku pakeisti pasirinkimą“, – kalbėjo J. Žlabickas.

A. Petrėnas policijos sistemoje nėra naujokas, kovo 1 dieną jis minės pirmąjį dešimtmetį. Pusę tiek laiko policijos kinologas darbavosi Vilniaus apksr. VPK Patrulių rinktinėje, kur po kelių mėnesių su būrio vadu įkūrė Kinologų būrį, o tada ir prasidėjo A. Petrėno, kaip kinologo, karjera.

Po penkerių metų kinologo profesinis kelias pasisuko į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos valdybą, kur A. Petrėnas buvo kinologų instruktoriumi. Tad paskutiniu metu šis policijos pareigūnas kinologus ir jų augintinius ruošė tarnybai. Taip buvo išugdytas ne vienas puikus kinologas ir keturkojis.

Kauno policijos nuotr.

Policijos pareigūnas atviravo, jog apie policijos kinologo profesiją rimčiau domėtis pradėjo dar studijų laikais, kai mokėsi Lietuvos policijos mokykloje.

„Rengėmės atvirų durų dienai, o aš turėjau pristatyti policijos profesiją jaunimui, nežinau kodėl, bet nusprendžiau pasirinkti būtent kinologijos temą. Galbūt ji man pasirodė pati įdomiausia. Mintys apie kinologiją neapleido ir vėliau, tad pradėjęs dirbti Patrulių rinktinėje įgyvendinau savo svajonę ir tapau kinologu“, – prisiminė pašnekovas.

Policijos pareigūnas pridūrė, kad į Kauno apskr. VPK jį atvedė noras tobulėti, pasisemti naujų žinių ir patirčių. „Čia atėjęs, tikiuosi nepamiršti, ko jau išmokau, ir, žinoma, mokytis naujų dalykų. Tikiuosi, kad nauja komanda man padės siekti naujų tikslų“, – šypsojosi A. Petrėnas.

Darbas su šunimis yra daug įdomesnis nei gali atrodyti.

Su naujuoju pareigūnu į naują darbo vietą atkeliavo ir belgų aviganis Fleksas. Flekso užduotys – ieškoti žmonių ir narkotinių medžiagų, sekti pėdomis, dalyvauti nusikaltėlių sulaikymuose. Šis keturkojis pareigūnas, sistemoje dirbantis nuo mažens, prieš mėnesį atšventė ir pirmąjį rimtąjį savo jubiliejų – šuniui suėjo penkeri. Dažniausiai su policijos kinologais dirbantys šuniukai pradeda treniruotis sulaukę vos dviejų mėnesių. O kiek laiko jie dirba, priklauso nuo pačio šuns. Kas 1,5 metus šunys laiko specialius egzaminus, jeigu juos išlaiko, policijoje gali dirbti ir 10 ar net 14 metų.

Nors ši profesija pareigūnų tarpe nėra populiari, tačiau, anot A. Petrėno, realybė kiek kitokia.

„Po dešimtmečio galiu drąsiai pasakyti, kad darbas su šunimis yra daug įdomesnis nei gali atrodyti“, – pasakoja ne mažą patirtį sukaupęs kinologas.

Varžybų dalyviams kuo greičiau reikėjo įveikti 10 kilometrų ilgio trasą su įvairiomis kliūtimis ir užduotimis – kartu su savo augintiniais teko bėgti, plaukti upe prieš srovę, šliaužti ir bristi purvu, šaudyti, sulaikyti tariamus pažeidėjus, tam tikrame trasos ruože kinologai savo augintinius turėjo plukdyti plaustu.

Varžybose dalyvavo daugiau nei 40 dalyvių, kurie buvo suskirstyti į keletą kategorijų. Susumavus rezultatus, savo kategorijoje, kurioje varžėsi 13 dalyvių, Klaipėdos apskrities policijos kinologas Sigitas Savickis su augintiniu Hardu liko septinti.

„Bėgti 10 kilometrų nebuvo sunku – jau tarnaujant kariuomenėje tekdavo bėgti ne kiek gali, o tiek, kiek reikia. Tačiau tokiose – biatlono – varžybose su Hardu dalyvavom pirmą kartą – ne visas užduotis pavyko atlikti idealiai“, – sako kinologas S. Savickis.

Pasisiūlė padėti

Prisimindamas detales iš rugpjūčio pabaigoje daugelį Lietuvos žmonių sukrėtusio ir bendroms paauglio paieškoms suvienijusio įvykio, daugiau kaip dvidešimt metų kinologu dirbantis Baltijos kinologijos centro K-9 instruktorius Sigitas Tarvydas užsiminė apie nelaimę sužinojęs socialinio tinklo „Facebook“ grupėje. Būtent čia aktyviai besidalijama žinia paskatino jį susisiekti su Nemune nuskendusio jaunuolio artimaisiais.

„Su penkiolikmečio mama susisiekiau taip pat per socialinį tinklą. Pasakiau, kad mano automobilis sugedęs ir pats atvykti negaliu. Tad paauglio artimieji nieko nelaukdami patys atvažiavo į Garliavą manęs pasiimti ir nusivežė į įvykio vietą. Žinoma, Malinua tipo belgų aviganę Ersą, kartu su manimi vykusią ieškoti jaunuolio, darbui psichologiškai pradėjau ruošti dar prieš išvykdamas iš namų, nes ji apmokyta ieškoti ne tik skenduolių bei užkastų lavonų, bet ir surasti žmones po griuvėsiais. Atvykus į įvykio vietą, drauge su gelbėtojais ir kalyte sėdome į valtį ir išplaukėme“, – pasakojo kinologas.

Sigitas Tarvydas su kalyte Ersa

Paklaustas, kokiu būdu šuo, dalyvaujantis nuskendusių žmonių paieškose, aptinka numanomą skenduolio buvimo vietą, kinologas užsiminė, jog žmogaus kūnas išskiria tam tikras mikro daleles – „burbuliukus“, kuriuos apmokytas keturkojis užuodžia.

„Atlikti šį veiksmą geba visi šunys, tačiau Ersa yra išmokyta sureaguoti, nurodydama mums, kinologams, iš kur kyla po vandeniu gendančio organizmo mikro dalelės“, – paaiškino specialistas.

Žaibiška šuns reakcija

Vyras prisiminė, jog trečiąją paieškų dieną prasidėjus kelionei, vos už 250 metrų, belgų aviganė pradėjo žymėti teritoriją – buvo pasirengusi šokti į upę, persisvėrė net per valties bortą.

„Šokti į vandenį jai neleidau dėl pernelyg pavojingų Nemune tą dieną siautusių srovių, tačiau pranešiau čia dirbusių specialiųjų tarnybų atstovams. Vieta buvo pradėta šukuoti kateriais, į paieškas leidosi narai. Tačiau vandens srovė buvo apgaulinga – kaip dabar aišku, penkiolikmečio kūną ji nuplukdė kur kas toliau nuo numanomos skendimo vietos – Šilinės kaimo, o netoliese veikė žemsiurbė, įtvirtinta trosais su paviršiuje styrančiais plūdurais...“, – mintimis dalijosi S. Tarvydas.

Po to, atviravo kinologas, darbas buvo tęsiamas palei upės pakrantę, nors Ersa jau buvo gerokai nuvargusi ir ilgą laiką tiesiog tysojo valtyje, po kurio laiko vėl sureagavo žaibiškai ir ėmė uostyti vandens kvapą netoli vieno iš jau minėtų žemsiurbės plūdurų.

„Belgų aviganė pradėjo demonstruoti aiškų susidomėjimą vienu iš plūdurų. Sąmoningai plaukėme prie kito iš jų, nes, mes, kinologai, žinome – ne visada šuns nuojauta būna neklystanti, turime mokėti ją „perskaityti“ ir padaryti išvadas. Tačiau atsidūrę netoliese, pastebėjome, jog Ersa į plūdurą reagavo ne taip įnirtingai kaip į pirmąjį, kurį pastebėjo“, – kalbėjo pašnekovas.

Netrukus valtimi kinologas su kalyte bei gelbėtojais grįžo į prieplauką ir specialiųjų tarnybų atstovams krante pasakojo, kas nutiko.

Kalytė Ersa

Vakare nurodė tikslią vietą

„Dar ilgai tyrinėjome įvairias vietas Nemune, nes Ersa mums rodė, jog turime plaukti toliau. Tačiau gelbėtojas sakė, jog išlaukę, grįšime tik vidurnaktį, nes buvo pradėję temti. Atplaukęs valtimi į krantą ir apibendrinęs kalytės nuojautas, ten buvusiems žmonėms pasakiau, jog paauglio kūnas, tikėtina, bus maždaug už 2 kilometrų nuo žemsiurbės, – prieš molynę. Spėjimas pasitvirtino – šeštadienio rytą iš prieplaukos pajudėjus baidarėms, penkiolikmečio kūnas buvo rastas vietoje, kurią nurodžiau penktadienį“, – pasakojo S. Tarvydas.

Nors Baltijos kinologijos centro K-9 instruktorius su kalyte Ersa penkiolikmečio paieškas vykdė tik vieną dieną – penktadienį, šeštadienį, kaip vėliau paaiškėjo, beveik tuo pat metu, kai buvo rastas vaikino kūnas, keturkojė būdama namie, už maždaug 70 kilometrų, pradėjo kaukti. Nors, pasak specialisto, belgų aviganė niekada anksčiau nėra taip elgusis, o priešingai, visuomet keistai žvelgdavo į kaukiančius šunis. Vis dėlto, neatmeta tikimybės vyras, Ersa visa esybe buvo tarsi įaugusi į šią paieškų istoriją.

Pasak kinologo, spėjama, jog jaunuolis nuskendo patekęs į sūkurį, iš kurio gniaužtų būtų sunku išsivaduoti ir geriausiems plaukikams, nes srovės jėga gali žaibiškai įtraukti žmogų. „Narui panirus po vandeniu, jam atrodė, jog jis stovi vienoje vietoje, tačiau mes būdami valtyje matėme, jog naras sukosi dideliais ratais, o paviršiuje rodėsi burbulai. Jis net pametė plaukmenį, kurio taip ir nepavyko pagauti. Ten, apačioje, po vandeniu, yra tikras pragaras“, – neslėpė jis.

Primename, kad tragiška nelaimė, kai Nemune, netoli Šilinės kaimo, Jurbarko rajone, nuskendo paauglys, įvyko rugpjūčio 27-ąją. Po keturias dienas trukusių paieškų paauglio kūnas buvo rastas nuo skendimo vietos nutolęs apie 2,5-3 kilometrų atstumu, Skirsnemunėje. Rugpjūčio 31-osios rytą jį pastebėjo teritoriją šukavę gyventojai savanoriai.

Praėjusį trečiadienį penkiolikmečiui atgulus į amžinojo poilsio vietą Švenčionyse esančiose kapinėse, netekties skausmo kamuojama jaunuolio mama su portalo kauno.diena.lt redakcija pasidalijo širdį veriančiu laišku, kuriame asmeniniai jos prisiminimai apie sūnų ir padėka kinologui S. Tarvydui bei visiems prie paieškų prisidėjusiems žmonėms.

„Praradau didžiausią dalį savęs – savo širdį, gyvenimo prasmę.

Sūnus buvo mano geriausias draugas, mano patarėjas – visur ir visada kartu. Jis žinojo visas mano paslaptis ir mane padrąsindavo. Lepinome jį kaip tik įmanydami, bet tuo pat metu ir auklėjome taip, kad jis užaugtų tikru vyru, kuriuo didžiuojamės. Mūsų sūnus nebuvo mamyčiukas – tai buvo vaikas, nekurstęs pykčių ar barnių šeimoje. Dabar susimąstau, kad sūnus buvo siųstas mums dangaus, kad saugotų ir globotų.

Nuo pirmos klasės iki šiol jis buvo pirmūnas. Gerbė suaugusiuosius, brangino draugus, mokėjo užjausti bei apginti silpnesnįjį. Turėjo gyvenimo planų ir siekių. Jis buvo subrendęs ne pagal tikrąjį amžių. Mes, tėvai, nežinojome, kas yra sudėtinga paauglystė, apie kurią kartais tekdavo nugirsti iš bendraamžius vaikus auginančių tėvų.

Kasryt atsikėlę su sūnumi aptardavome dienos planus, palinkėdavome vieni kitiems geros dienos, apsikabindavome, o vakarais papasakodavome, kaip praėjo mūsų diena. Jeigu jis žadėdavo vasarą sugrįžti namo 21.30 val., tai jau 21.25 val. pranešdavo, jog netrukus pareis. Pažįstu visus sūnaus draugus – žinojau, kur ir su kuo jis leidžia laiką, bet niekada neribojau sūnaus laisvės ir asmeninio gyvenimo. Tiesiog stengiausi visada būti šalia ir jis tai žinojo.

Mus siejo ypatingas ryšys, kuris niekada nenutrūks. Jis visada liks mano mažu sūneliu su didele širdimi.

Sūnus mėgdavo važinėtis dviračiu, žaisti krepšinį. Pastaruoju metu buvo pamėgęs važinėjimąsi paspirtuku, mokydavosi su juo atlikti triukus bei mokydavo draugus. Jis neskirstydavo žmonių į turtingus ar vargšus, niekam nepavydėdavo. Galėjo turėti viską, bet niekada iš mūsų nieko nereikalavo, o vis taupydavo. Sūnus buvo rimtas ir nenutrūktgalvis – man vairuojant automobilį, visada stebėdavo, kad neviršyčiau greičio. Net einant per gatvę saugodavo.

Sūnus buvo puikus plaukikas, bet pastaruosius trejus metus neidavo maudytis į Nemuną. Jam nepatikdavo žolėmis apaugęs šios upės dugnas. Tą lemtingą dieną maudytis Nemune jis taip pat neplanavo – su seneliu ir draugu nudažė tvorą, papietavo ir išvažiavo važinėtis paspirtuku. Netikėtai man parašė, kad visi draugai eina prie Nemuno, kviečia ir jį. Sūnus užsuko namo pasiimti maudymuisi skirtų reikmenų, pasakė, kad tik pabraidys sekluma. „Mamyte, man nieko nenutiks, aš juk žuvytė, išplauksiu“. Apsikabinome, įspėjau sūnų, kad saugotų save, juk aš turiu tik jį vieną. Mes ilgai kalbėjomės. Sūnus žinojo ir suprato, kokie pavojai tyko upėje. Dar dieną prieš nelaimę jis pasakojo, kad draugai maudėsi Nemune, o jis sėdėjo ir juos stebėjo.

Tądien sūnus sėdo ant dviračio ir išvažiavo pro kiemo vartus. Kaip įprasta, po valandos turėjo su manimi susisiekti ir pranešti, kad jam viskas gerai, bet nepraėjus nė valandai, sulaukiau jo draugų skambučio su bauginančia žinia – mano sūnus nuskendo.... Atrodo, iki šiol esu užstrigusi tame laike…

Kaip man pasakojo mačiusieji įvykį, su draugu jis braidė. Kai sūnus pradėjo skęsti jo draugas šaukėsi pagalbos, iš kitapus kranto kiti jau skubėjo padėti... Edvinas neišleido nė garso, tačiau ilgai su vandens srove grūmėsi pats. Ne veltui krepšinio treneris vadino jį tikru kovotoju…

Vykdydami paieškas iš narų sužinojome, kad visai šalia tos vietos, kur baigiasi sekluma, yra didžiulė duobė, kuri tiesiog siurbia į save milžiniška jėga. Čia atsidūrę narai nematė Nemuno dugno. Visas paras, kol vyko sūnaus paieškos, budėjau prie Nemuno, netoli vietos, kur vėliau radome kūną. Sūnus visada buvo šalia. Mus siejo ypatingas ryšys, kuris niekada nenutrūks. Jis visada liks mano mažu sūneliu su didele širdimi. Sūnus žinojo, jog jo buvimas man reiškia daug. Vis dar sunku suvokti, kad nesusigrąžinsiu ir neatsuksiu laiko atgal. Esu be galo dėkinga visiems, kurie padėjo, kurie meldėsi ir palaikė.

Tesaugo Dievas jūsų šeimas.“

1971 metais gimusio muitininko „Mercedes Benz“ automobilis 21.50 val. sustabdytas Audros ir Molo gatvių sankryžoje.

Ne tarnybos metu neuniformuotam pareigūnui nustatytas 2,47 promilės alkoholio girtumas, jis uždarytas į areštinę. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

„Vakar sostinės Patrulių rinktinės kinologams teko gelbėti nelaimėlį taksiuką, po to, kai tarnybinis šuo Gilza jį rado įklimpusį upelio dumble“, – rašoma policijos socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyroje.

Pareigūnai džiaugiasi, kad, padedant kinologo keturkojui, ši gelbėjimo operacija baigėsi sėkmingai. 

„Gilza už tai gavo savo mėgstamiausią žaislą“, – užsimenama įraše.

Ši žinia netrukus sulaukė daugybės dėmesio ir pareigūnus liaupsinančių komentarų.

„Policijos pareigūnai tikrai verti pagyrimo. Šuo taip pat. Gera skaityti tokius pozityvius straipsnius“, rašė sužavėta Vida.

„Šaunuoliai! Pagarba! Ciucikas skanėsto nusipelnė už giminaičio išgelbėjimą“, pagyrų ir kinologų šuniui negailėjo Lina.

Ketvirtadienio pavakarę Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės pareigūnai patruliavo prie pat sienos su Baltarusija esančio Šalčininkų rajono Dailidžių kaimo prieigose. Pasieniečiai iš toli pastebėjo du asmenis, kurie judėjo nuo  sienos su Baltarusija pusės ir nešė ryšulius. Kai pareigūnai pradėjo artėti, nešikai mišku spruko į šalies gilumą.

Susekti bėglius atvyko pasienietis kinologas su vokiečių aviganiu Kentu. Šuo šviežiais pėdsakais užtikrintai sekė apie 600 metrų, kol Dailidžių kaimo prieigose prisivijo vieną bėgantį pažeidėją. Teisėtam kinologo reikalavimui sustoti šis pakluso, kai pasienietis iš tarnybinio ginklo iššovė įspėjamąjį šūvį į orą.

Netrukus prie netoliese esančio Katkuškių kaimo buvo sulaikytas ir antras bėglys. Paaiškėjo, kad akistatos su pasieniečiais ir Kentu išvengti bandė du 25-erių Šalčininkų rajono gyventojai. Abu vyrai pareigūnams jau buvo žinomi dėl anksčiau padarytų Pasienio teisinio režimo taisyklių pažeidimų. Ir šį kartą jie neturėjo privalomų leidimų būti valstybės sienos apsaugos zonoje.

Pasieniečiai patikrino vietovę. Kentas maždaug už 50 metrų nuo sienos su Baltarusija rado, įtariama, sulaikytųjų neštą krovinį – 2 tūkst. pakelių cigarečių „Minsk Superslims 5“ su baltarusiškais akcizo ženklais.

Už akcizais apmokestinamų prekių gabenimo bei Pasienio teisinio režimo taisyklių pažeidimus Šalčininkų rajono gyventojams pradėtos administracinių bylų teisenos. Už cigarečių gabenimą jiems teisme gresia baudos nuo 1 tūkst. 500 iki 4 tūkst. 300 Eur. Už buvimą sienos apsaugos zonoje be leidimų vyrai gaus įspėjimus arba baudas nuo 40 iki 90 eurų.

Po apklausų pasieniečiai juos paleido, prieš tai įteikę šaukimus atvykti į teismą.

Antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės pasieniečiai patruliuodami Kaponiškių kaimo prieigose pastebėjo dvi į polietileną supakuotas dėžes. Jos gulėjo prie patrulio tako, einančio palei sieną su Baltarusija. Dėžėse buvo 1 tūkst. pakelių cigarečių „Fest“, pažymėtų Baltarusijos akcizo ženklais.

Įvykio vietoje nedelsiant buvo panaudota tarnybinė belgų aviganė Kulka, kuri miškinga vietove pareigūnus į šalies gilumą nuvedė keliasdešimt metrų. Čia pėdsekė aptiko dar šešias dėžes, kuriose buvo 4 tūkst. pakelių cigarečių „NZ Slims“ ir „Fest“ su baltarusiškomis banderolėmis.

Pasieniečiai su šunimi atliko detalią vietovės apžiūrą, bet nei asmenų, nei transporto priemonių aplinkui neaptiko. Valstybės sienos pažeidimas nenustatytas, todėl manoma, kad dėžes kontrabandininkai iš Baltarusijos į Lietuvos pusę galėjo tiesiog permesti bendrininkams per sienos liniją jos nepažeisdami.

Apie įvykį pareigūnai informavo Baltarusijos Smurgainių grupės pasieniečius. Netrukus jie informavo, kad netoli sienos sulaikė asmenį, gabenusį pusketvirto tūkstančio pakelių cigarečių.

Dėl kontrabandos pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pasieniečių sulaikyti 5 tūkst. pakelių cigarečių saugomi Vilniaus rinktinėje.

Kaip pranešė VSAT, tai pirmas toks atvejis tarnybos veiklos istorijoje.

Nyderlanduose gyvenanti Diana Svilpaite Ev Kamphuis į pasieniečius kreipėsi, kai pernai rugsėjį Pagėgių savivaldybėje medžiotojas nušovė kontrabandininkus persekiojusį Bardinų užkardos kinologo Valdo Stanciko belgų aviganį Ramzį.

Įvykio sujaudinta moteris pasiūlė už savo pinigus padovanoti tarnybai VSAT tinkantį šuniuką ir jį atgabenti į Lietuvą.

Įvertinę ir aptarę visas aplinkybes, vadovaudamiesi Labdaros ir paramos įstatymu, pasieniečiai sutiko, kad tarnybinių šunų gretas papildytų moters dovanotas keturkojis. Jį geradarė nupirko elitiniame Nyderlandų veislyne, iš jo šunis įsigyja ne tik šios šalies, bet ir kitų valstybių teisėsaugos, kitų struktūrų atstovai.

Pažintis su kinologijos centru

Dviejų mėnesių belgų aviganė Funn įsigyta už 1 tūkst. 200 eurų. Tos pačios vados šuniukus taip pat įsigijo Vokietijos bei Nyderlandų policijų kinologai.

Kartu su Funn penktadienį D. Svilpaite Ev Kamphuis atskris į Vilnių. Pasieniečiai ją tiesiai iš oro uosto atlydės į centrinę VSAT įstaigą, kur belgų aviganė bus perduoda kinologui. Planuojama, kad Funn bus rengiama „žaliosios“ sienos apsaugai ir tarnaus pasienyje su Baltarusija.

Po to vos dieną Lietuvoje praleisiančią D. Svilpaite Ev Kamphuis bei kartu atvykstančią jos dukrą pasieniečiai nuveš į Vilniaus rajono Mickūnų miestelyje veikiantį VSAT kinologijos centrą. Čia viešnios bus supažindintos su keturkojų rengimu tarnybai sienos apsaugoje, šunų ir kinologų mokymų programomis, centro infrastruktūra, įranga. Šiame Kinologijos centre bus mokoma ir šiek tiek paūgėjusi Funn.

Iš viso VSAT šiuo metu tarnauja 158 tarnybiniai šunys.