"Laukinės Lesės" vadovas Karolis Kulikauskas portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad ilgaausis rastas Kauno rajone, pievoje, jau prasidėjus šalčiams.

"Žmonės, kurie rado, sugalvojo, kad reikia jį paimti iš gamtos ir atvežti mums. Mes jį per tris mėnesius užauginome. Dabar zuikis jaučiasi gerai, tik tiek, kad bijo visko", – kalbėjo K. Kulikauskas.

Savanorių manymu, tai neabejotinai viena iš sėkmės istorijų. "Labai džiaugėmės padarę viską, ką galim, nes zuikis jau netrukus galės grįžti atgal į laisvę", – sprendė savanoriai.

Kai kurie internautai suabejojo, ar tiek laiko praleidęs žmonių globoje gyvūnas sugebės išgyventi savarankiškai. K. Kulikausko manymu, ilgaaugsį lydės sėkmė, be to, jis netapo prijaukintu.

"Jis yra visiškai laukinis, žmogaus balsas ar kito gyvūno sukeltas triukšmas jam kelia stresą. Gamtoje turėtų prisitaikyti. Išgyvenimo šansai dideli. Beliko sulaukti, kol sprogs pirmieji pumpurai, pasirodys tikras pavasaris. Tada ir galėsime paleisti zuikį", – planavo "Laukinės Lesės" vadovas.

Lietuvoje populiarėja amerikietiška mada per Kalėdų šventes kepti kalakutą. Sena lietuvių tradicija – Kalėdų stalui susimedžioti kiškį – vis retesnė. Taip nutinka ne todėl, kad savo tradicijų negerbtume, o todėl, kad kiškį susimedžioti tampa vis sudėtingesne užduotimi. Kodėl pilkųjų kiškių populiacija mažėja ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, – nagrinėjama 2015 m. pirmajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje.

Pilkasis kiškis, dar vadinamas zuikiu, – visiems puikiai pažįstamas, bet vis rečiau sutinkamas pievų ir dirvonų gyventojas. Prieš keliasdešimt metų kiškiai buvo bene dažniausiai pasitaikantis medžioklės laimikis, o dar seniau kiškių medžioklė turėjo sakralinę reikšmę. Istorikai yra iškėlę hipotezę, kad kiškiai buvo senovės lietuvių ritualiniais tikslais medžioti gyvūnai. Iš senųjų laikų išliko pavadinimas ir tradicija – Kalėdinė kiškių medžioklė. Pažvelgus į Lietuvos valstybės kūrimosi priešaušrį, istoriniuose rašytiniuose šaltinuose kiškio paminėjimus užtiksime vienus pirmųjų. Sumanaus, bet bailaus gyvūnėlio įvaizdį žvėrelis pelnė gerokai vėliau, tapęs jau naujaisiais laikais sukurtų pasakų ir animacinių filmų herojumi. O buvo metas, kai net krašto valdovai kiškio privengdavo, nes jis buvo ne šiaip ilgaausis, žolėdis padarėlis, bet pačios Medeinos požiūrio į medžiotojus, jos valios ir nuotaikų kaitos pranašas. Malalos kronikoje (1261 m.) aprašoma situacija, kai Lietuvos karaliui Mindaugui vykstant į medžioklę susiduriama su zuikiu ir dėl to keičiasi valdovo planai: „Jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką (Mindaugas) nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykšties nulaužti“.

Praėjusio amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigoje Ūkio ministerija skelbė, kad Lietuva kasmet eksportuoja apie 17 t kiškio kailiukų. 10 kailiukų sveria apie 1 kg, vadinasi, vien tik buvo eksportuojama apie 170 000 kiškių kailiukų. Tikėtina, kad medžiotojai pasilikdavo kokį kailiuką ir sau. Štai ir 200 000. O 30 000 Lietuvos medžiotojų armija, pvz., 2012 m. ,,tesukrapštė“ vos 2 850 zuikelius, t. y. beveik 100 kartų mažiau! Kad ir kaip būtų liūdna, kiškių mažėja visoje Europoje. Lenkijoje per pastaruosius 40 m. kiškių sumažėjo 9 kartus: nuo 4,5 mln. iki 0,5 mln. Tik vienintelėje Europos šalyje – Austrijoje – kiškių populiacija ne mažėja, o šiek tiek auga.

Pasak žymaus Lenkijos biologo, Liublino universiteto prof. Romano Dziedzico, tyrinėjančio smulkiųjų žinduolių biologiją ir ekologiją, priežasčių, kodėl kiškių populiacija mažėja beveik visose Europos šalyse, gana daug. Austrai įvardija tris kiškių populiacijos mažėjimo priežastis: 1) plėšrūnai, 2) irgi plėšrūnai ir 3) taip pat plėšrūnai. Bėgiojantys, skraidantys ar naminiai plėšrūnai (katės ir šunys) bebūtų, bet jie laikomi pagrindine priežastimi. Austrams pavyko šioje srityje šį tą nuveikti, kai kuriose vietovėse pradėtos reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijos.

„Kiškių populiacijos mažėjimo priežasčių randama įvairių. Tarkim, visose Europos šalyse buvo siekiama suvaldyti pasiutligės plitimą tarp lapių, vykdoma jų vakcinacija. Pasiutligės plitimas suvaldytas, tačiau neįvertintas šalutinis poveikis – pagausėjo lapių, padidėjo ir jų daroma žala smukiajai faunai. Europos Sąjungos šalyse draudžiama plėšriųjų paukščių medžioklė, pastebimas jų pagausėjimas, atitinkamai didėja ir jų daromas poveikis faunai, kuri yra jų grobis. Turi įtakos agrokultūriniai pokyčiai. Ten, kur dideli laukai užsėjami kukurūzais, kviečiais – kiškiams vietos nebelieka. Tokiu atveju nepadės ir plėšrūnų naikinimas, ir bandymai kiškių populiaciją atkurti juos veisiant, kaip daroma kai kuriose Lenkijos vaivadijose. Pilkiesiems kiškiams reikalinga laukų floros įvairovė“, – žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ teigia lenkų gamtininkas.

Kai kurie Lietuvos medžiotojų kolektyvai matydami, kad kiškių jų plotuose beveik neliko, sutaria nutraukti ilgaausių medžioklę. Kiškių nepagausėja – tiesiog ir šie gyvūnai, ir jų medžioklės būdai po metų kitų pamirštami. Tokia „saviplaka“ primena Aplinkos ministerijos prieš 1,5 m. priimtą sprendimą uždrausti 30-iai medžiotojų per metus sumedžioti 30 kurapkų. Jei iki tol medžiotojai kurapkomis rūpinosi žiemą, net buvo pradėję jas veisti, medžiojo plėšrūnus, – tai dabar kurapkos tiesiog pamirštos. Dar po metų kitų ornitologų išsaugotos šių paukščių fotonuotraukos, ko gero, bus įkeltos į Lietuvos raudonąją knygą. Tad ar kiškių, atsisakius jų medžioklių, neištiktų toks pat likimas?

Kai problemos priežasčių daug ir jos skirtingos, dažniausiai priimamas sprendimas – nieko nedaryti. Nes pašalinus vieną priežastį, dar liks 9 ir problema nebus išspręsta. Dėl kiškių būtent tokia situacija ir susiklosto. Be to, abejotina, ar be medžiotojų dar kam nors ši problema rūpi... Nebent kiškis būtų paskelbtas nacionaliniu Lietuvos gyvūnu. Argumentų – mitologinių, biologinių, medžioklės tradicijų – pakaktų. Tačiau drąsos Lietuvai būdingu gyvūnu laikyti ne plėšrų ir didelį, bet taikų ir žolėdį padarą, vargu ar atsirastų. Nors kas ten žino... Kiškis gi ne šiaip koks svieto perėjūnas, bet, anot mitologijos žinovų,– pats tikriausias lietuvių deivės Medeinos palydovas ir pasiuntinys.

Jokių specialių teisės aktų, globojančių kiškius, nėra, o didžiausią žalą jiems daro žemės ūkio technika ir chemija. Taip sako Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. Anot jo, nors pilkųjų kiškių populiacija yra gerokai sumažėjusi, tačiau išnykimas jiems dar tikrai negresia.

LRT radijo klausytojas domisi, ar kas nors saugo kiškius, mat pastebėjo jų sumažėjimą.

„Lietuvoje labai sumažėjo kiškių, dėl lapių gausos ir kitų dalykų. Ar įstatymai kaip nors saugo kiškius? Ar gina kas nors kiškius ir kitus gyvūnus nuo žemės ūkio technikos?“ – nerimauja klausytojas.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E. Tijušas sako, kad labai džiugu, jog žmonės domisi ir pastebi, tačiau, jei gyvūną matome retai, dar nereiškia, kad jis retas. „Daugelis gyvūnų nėra taip akivaizdžiai besidemonstruojantys eiliniam gamtos stebėtojui“, – tvirtina E. Tijušas.

Tačiau jis sutinka, kad pilkųjų kiškių populiacija ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje mažėja.  Priežasčių, pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, yra ne viena ir ne dvi.

„Visų pirma, labai didelių nuostolių kiškiai patyrė sovietmečiu, kai buvo masiškai melioruojamos žemės. O šiais laikais didžiausia problema yra žemės ūkio technika ir chemija“, – vardija specialistas. Didžiulę žalą kiškiai patiria dėl šienavimo technikos. Ji – vis didesnė, greitesnė, pjauna žemiau ir nepalieka jokių galimybių kiškių vadoms išlikti.

Kiškiai labai vislūs. Lietuvoje jauniklius jie atsiveda tris kartus per metus. Antroji vada būna kaip tik birželio mėnesį, kai vyksta šienapjūtė. „Turbūt nesunku įsivaizduoti, kad po milžiniškų žoliapjovių dantimis didžioji dalis tų kiškučių birželio mėnesį žūsta“, – sako E. Tijušas.

Be to, kiškis – daugelio plėšrūnų grobis: lapių, plėšriųjų paukščių, pvz., Lietuvoje taip mylimų gandrų, primena pašnekovas.  „Dėl šių aplinkybių ši rūšis iš tikrųjų dabar patiria problemų. Bet noriu patikinti ir paguosti klausytoją, kad kiškiai dar tikrai nėra priėję prie tos ribos, kad išnyktų“, – ramina Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas.

Jokių specialių teisės aktų, globojančių kiškius nėra, tik bendri teisės aktai, kurie reglamentuoja visos gyvūnijos, kaip nacionalinio turto, apsaugą ir globą. Tačiau yra metodų, kurie gali sumažinti kiškių nuostolius, pvz., pradėti šienavimą ne iš pakraščio lauko važiuojant į vidurį, o iš vidurio – į pakraštį.

„Ūkininkas iš savo lauko nori išgauti maksimalią naudą, todėl skuta tą lauką, kaip vyras barzdą – milimetro tikslumu. Tačiau kiekvienas pakeltas žoliapjovės  centimetras geometrine progresija didina išlikusių gyvūnų skaičių“, – tikina E. Tijušas.

Pripažinkime, dauguma mūsų iš tiesų nežinome, kuo skiriasi triušis nuo kiškio (kuris dar gali būti vadinamas zuikiu). Ir šiuos žodžius dažnai vartojame kaip sinonimus: priklausomai nuo to, kuris gražiau skambės sakinyje.

Ir tai yra visai suprantama. Vis dėl to, šie gyvūnai yra labai panašūs: turi ilgas ausis, stiprias kojas ir moka šokinėti.

Tačiau iš tiesų jie skiriasi ne vienu aspektu.

Vienas labiausiai į akis krintančių skirtumų: kiškiai įprastai yra rudi ar pilki, o triušiai – šviesesni.  Kiškiai gimsta su plaukais ir atviromis akimis, ir praėjus vos porai dienų po gimimo, jau yra pajėgus savimi pasirūpinti. O štai triušiai gimsta akli, beplaukiai ir bejėgiai.

Kiškiai – vienišiai, o triušiai įprastai suformuoja hierarchines grupes su dominuojančiu patinu, kuris poruojasi su kiek įmanoma daugiau grupės patelių.

Šie gyviai netgi priklauso skirtingoms gentims. Kiškiai – „lepus“, o triušiai įvairioms gentims, tačiau tik ne „lepus“. Kiškiai įprastai yra didesni ir greitesni už triušius – šie negali greitai bėgioti dėl klubų struktūros. Be kita ko, kiškiai turi kiek ilgesnes ausis bei didesnes pėdas.

Kiškiai nėra prijaukinti gyventi su žmonėmis – tai visiškai laukiniai gyvūnai. O štai triušiai dažnai yra laikomi kaip naminiai gyvūnėliai.

Visi triušiai (išskyrus amerikinius triušius) gyvena po žeme olose, arba pas žmones narvuose. Kiškiai savo guolius įrengia ant žemės (kaip ir amerikiniai triušiai). Siekdami išvengti pavojaus, pastarieji pasikliauna savo kojomis ir greitumu, o triušiai linkę slėptis olose.

Kam gyvūnui, kuris atrodytų norėtų žūtbūt išvengti plėšrūno nasrų, reikalinga ryški balta dėmė ant užpakalio, klausia Nature.com. Kiškiai, kaip ir nemažai kitų gyvūnų, pasižymi vienas kitam prieštaraujančiais požymiais: pilkai rudu maskuojančiu kailiu ir akį rėžiančiomis baltomis dėmėmis ant uodegos, labiausiai matomomis būtent gyvūnui sprunkant nuo plėšrūno.

Dirkas Semmannas, mokslininkas tiriantis evoliuciją Getingeno universitete Vokietijoje, mano įminęs šią mįslę. Egzistuojančios teorijos teigia, kad uodegų dėmės įspėja kitus gyvūnus nesiartinti, yra svarbios poravimosi metu ar paskelbia plėšrūnui, kad šis buvo pastebėtas.

D. Semmanno atliktas tyrimas pasiūlė naują paaiškinimą – ryškios dėmės suklaidina plėšrūnus būtent dėl to, kad yra tokios pastebimos. Susikoncentravęs į dėmę, plėšrūnas sunkiau pastebi likusį gyvūno kūną. Kai triušis šoka į šoną, dėmė pranyksta, o plėšrūnui reikia iš naujo sutelkti dėmesį į maskuojantį kailį – taip prarandamos medžioklei vertingos sekundės.

Pasak D. Semmanno, jam ši mintis pirmą kartą kilo bėgiojant pastebėjus kaip laukuose zigzagais juda laukinis kiškis. Norėdamas išbandyti savo teoriją, mokslininkas paprašė 24 savanorių žaisti kompiuterinį žaidimą, kuriame jie mėgino pasekti virtualų kiškį tiek su balta, tiek su su kailio spalva sutampančia uodega, kai šis staigiai sprukdavo į vieną ar kitą šoną.

Nors „Medžiotojai“ sugebėdavo pagauti triušį per mažiau nei pusę sekundės nepriklausomai nuo jo šokimo krypties, teisingų pasirinkimų skaičius žymiai sumažėdavo, kai sekamas triušis turėjo baltą uodegą. Pasak mokslininko, tai įrodo, jog ryškiai baltos uodegų dėmės kiškiams yra naudingos, nes apsunkina jų medžioklę ir taip padeda išgyventi.