Gyvenimo prasmės ir kelio paieškos klaipėdietę Ligitą Mielkaitienę atvedė ten, kur ji jaučiasi geriausiai. Moteris atvirauja realizavusi vaikystės svajonę – mokyti ir gydyti. Pažintis su Rytuose gimusia fizinių pratimų ir meditacijos praktika padėjo suprasti, koks yra jos pašaukimas.
Vieni žlugdo, kiti pakylėja
– Kokioje aplinkoje užaugote?
– Tėvai dirbo ir mums su broliu neturėjo laiko, galėjome daryti, ką norėjome. Pagrindinis klausimas būdavo: "Ar pavalgei?" Nuo pirmos klasės turėjau pati apsiginti ir įrodyti pasauliui, kad manęs negalima skriausti. Džiaugiuosi, kad baigus mokyklą tėvai nevertė iškart stoti toliau mokytis. Tada labiausiai norėjau ištekėti ir turėti šeimą. Nuo 16 metų draugavau su Donatu, apsivedėme būdami 20-ties. Mokėmės toje pačioje profesinėje mokykloje. Joje buvo gimnazijos klasė. Tada pajutau, kokia mokykla neturi būti ir kaip iš tiesų reikėtų bendrauti su mokiniais.
– Kas jums nepatiko bendrojo lavinimo mokykloje?
– Vidurinėje mokytojai mums nebuvo draugai, stengėsi mus įstatyti į rėmus, tėvai taip pat labai griežtai auklėjo, sakyčiau, muštravo. Aš esu tokia, kuri visada padarydavau, kaip pati noriu. Pavyzdžiui, per Gavėnią neleisdavo eiti į šokius, bet aš išeidavau. Tėvai tik visai neseniai priėmė mane tokią, kokia aš esu.
Vyras visada buvo šalia ir nė nebandė manęs keisti.
– Kas gi buvo kitaip profesinėje mokykloje?
– Ten mokiausi ir bendrojo lavinimo dalykų, ir profesijos. Mokytojų požiūris į mus, mokinius, buvo visai kitas. Už gerą mokymąsi gaudavome net stipendiją. Dar būdama mokinė turėjau savo pinigų. Tai buvo gera paskata gerai mokytis, neliko noro priešintis ir maištauti. Po tokio mokytojų bendravimo kontrasto supratau, kad savo vaikų neturiu teisės griežtai laužti ir reikalauti to, kas man atrodo teisingiausia. Aš jiems esu tik žmogus, kuris nukreipia teisinga linkme.
Vaikai – lyg dovana
– Ar ankstyvas vedybinis gyvenimas neprislėgė?
– Jauni apsivedėme, svajojome apie vaikus. Bet jų vis nesisekė susilaukti. Taip atsivėrė tam tikra vidinė žaizda. Prašiau gydytojų pagalbos, supratau, kad reikia ieškoti ir dvasinio kelio. Pradėjau domėtis psichologija, parapsichologija, norėjau susitvarkyti su savimi. Kai susitaikiau su likimu, kad neturėsiu vaikų, pagalvojau, kad turiu daryti ką nors kita. Palinkau į menus. Mokiausi pas žinomą skulptorių piešti. Vyras visada buvo šalia ir nė nebandė manęs keisti. Svajojau stoti į Dailės akademiją, lankiau kursus. Akademijos profesorius nukreipė mane į Kauno technologijos universitetą Dizaino technologijų fakultetą. Dizaino ten buvo labai mažai. Ten mane įstatė į teisingas vėžes, mokėmės matematikos, kitų tiksliųjų mokslų. Reikėjo labai daug dirbti. Įgijau medienos gaminių inžinieriaus profesiją. Tada, kai nebegalvojau apie vaikus ir buvo nuslūgusi įtampa, mums gimė sūnus. Buvau antrame kurse, studijavau neakivaizdžiai, tada jau turėjome savo virtuvės baldų gamybos įmonę.
– Tai buvo pirmas, bet ne vienintelis jūsų vaikas.
– Dabar mūsų pirmagimiui Pauliui jau – 17 metų. Jo laukdamasi ir jam gimus dar mokiausi, vėliau sakydavau, kad matematika, fizika su mamos pienu turėjo įaugti, bet jam mokslai nelabai įdomūs. Manau, viskam – savas laikas, svarbiausia, kad vaikai būtų geri žmonės, tada bus laimingi. Kai sūnus ūgtelėjo, užsimaniau dukrelės. Tada labai tyrinėjau, kaip gimsta mergaitės. Vienu metu taikiau keturis būdus ir atsitiko viskas taip, kaip norėjome. Mums gimė Saulė, kuriai dabar 10 metų. Mūsų abiejų gimtadieniai tą pačią dieną. Dabar ji mus labai džiugina, nori visko mokytis, lanko daug būrelių. Dar po poros metų susilaukėme Martyno. Visi mano vaikai gimė neatsitiktinai, jie buvo planuoti ir labai laukiami. Prasidėjo pilnatvės laikas. Norėjosi ramybės. Dirbome, auginome vaikus, ir viskas lyg ir buvo gerai.
– Kaip atsirado poreikis ieškoti meditacijos ir fizinių pratimų?
– Prieš Saulei gimstant turėjau kojos traumą, patyriau kelio operaciją, kelias liko skausmingas ir jautrus. Ieškojau būdo atsikratyti šio diskomforto. Aktualūs tapo gyvenimo prasmės klausimai. Mokausi tradicinės kinų medicinos, pasak kurios, kelių skausmas byloja, kad žmogus eina ne tuo keliu. O kuriuo reikėtų pasukti, turi atrasti pats. Daug ką bandžiau ir buvau nusivylusi, mačiau labai daug apgaulės. Buvo momentas, kai pati sau pasakiau, kad žmogus yra tiesiog kirminas, jis tik gimsta ir miršta, Dievo tikriausiai nėra, kaip, beje, ir sielos. Atrodė, kad su tokiomis mintimis bus ramiau gyventi. Neieškojau kitų religijų, neturiu buvimo kokiose nors sektose patirties. Kalbu apie psichologines paieškas, bandėme visokius sportus. Ieškojau, kas galėtų padėti kūnui ir sielai rasti vienovę ir kitokią gyvenimo kokybę.
– Kas vertė nerimauti? Ko trūko?
– Dirbau su žmonėmis, o tai reikalavo vidinės tvirtybės. Manau, daugelis žmonių panašius dalykus išgyvena. Mūsų šeimos verslą labai stipriai paveikė ekonominė 2008 metų krizė, įmonė po jos taip ir neatsigavo. Ėmiausi verslo magistro studijų. Diplomo negavau, nes gimė mažėlis, diplominiams darbui apsiginti nebuvo laiko, o ir prasmės nebemačiau. Paraleliai mokiausi dar tokioje Turtėjimo akademijoje. Visos įgytos žinios gyvenime pravertė, nesigailiu nieko, ką savo gyvenime dariau.
Rado savo kelią
– Kada išgirdote žodį "kuksando"?
– Tai atsitiko maždaug prieš ketverius metus. Būdama užsienyje išgirdau, kad pas mus Karklėje vyksta tokie atsiskyrimai, kad vienuolis Kęstutis Marčiulynas mokys medituoti. Nors abu su vyru buvome fiziškai tvirti, supratome, kad medituoti nemokame, sėdėti lotoso poza 40 minučių buvo didžiulė kančia, pilvinio kvėpavimo būdas mums buvo nepažįstamas, 180 budistinių nusilenkimų padaryti nepajėgėme. Nepaisant to, jaučiausi labai gerai. Vakarais ketvirtį valandos medituodavome kartu su vaikais. Iš K.Marčiulyno komandos žmonių sužinojome – atvažiuos kuksando meistras. Tada šį žodį išgirdome pirmą kartą. Mokėmės pilvo kvėpavimo, nuo pratimų man pradėjo mažiau skaudėti kelią. Pradžioje sunkokai sekėsi, bet jautėme milžinišką energijos antplūdį. Mokytojas išvyko, kitų nebuvo, todėl susiradau medžiagos internete ir ėmiau mokytis savarankiškai. Praktikuodavome kiekvieną rytą. Jautėmės ramūs, tai pastebėdavo ir mūsų įmonės darbuotojai.
– Ar tai kaip nors susiję su religija?
– Kuksando nėra religija. Meistras Kim sako, kuksando atsirado prieš visas religijas, daugiau nei prieš 9 tūkst. metų. Supratau, kad būdami europiečiai, norime greito rezultato, tikrąsias vertybes keičiame materialiomis. Rytiečiai moko nesiekti rezultato. Toks gyvenimas kelia įtampą protui, o tai yra bėda. Praktikos esmė yra ramus protas, tada – kvėpavimas ir tik po to – teisingai atliktas pratimas. Praktikuojant ištampomos visos fascijos – jungiamojo audinio plėvės, kurios įsiskverbia ir apsupa kaulus, raumenis, kraujagysles ir visus organus. Vienas svarbiausių dalykų – pasiekti maksimalaus tiek kūno, tiek proto atsipalaidavimo. Praktikos metu kiekvienas pratimas atliekamas logiška seka. Maždaug po 100 dienų praktikos kūnas įpranta juos atlikti negalvojant leidžia protui ilsėtis.
– Kokį įspūdį jums paliko mokytojas Kim?
– Kai pirmą kartą prieš metus nuvykome į Pietų Korėją, pasijutau ten, kaip namuose. Mokytojas – lyg tėvas. Jis kiekvieną priima tokį, koks yra. Norėjau įsitikinti, kad viskas tikrai yra taip, kaip sakoma, todėl sekiojau mokytoją. Kartais teigiama, kad mokytoją galima patikrinti trenkiant jam per galvą. Nenusivyliau. Mačiau jį visokiose situacijose, bet jis visa laiką išlaikė vidinę ramybę ir stiprybę.
– Kuksando praktikos tapo ne tik jūsų šeimos kasdienybe, bet ir darbu.
– Jaučiu, kad tai yra mano pašaukimas. Man toli iki tobulumo, dar turiu labai daug mokytis. Todėl antrus metus iš eilės važiavau į Pietų Korėją. Ką sužinau gero, noriu dalintis su aplinkiniais. Kai sutikdavome pažįstamų ir prasidėdavo kalbos apie sveikatos problemas, norėdavau papasakoti, kas man padėjo ir kaip nesunku pasiekti pagerėjimo. Pirmas žmogus, kuriam norėjau pagelbėti, buvo mano mama. Ji pradėjo mokytis, bet į grupines praktikas neateina, vis galvoja, kaip ji čia atrodys. Sako, kad pratimus daro namuose. Kol kas darbu, kuris leidžia pragyventi, kuksando užsiėmimų negaliu vadinti. Duoną šeimai uždirba Donatas.
Nustebino žmonės iš Maskvos
– Kas jums Korėjoje buvo nuostabiausia?
– Kaip ir jie esame, darbštūs. Korėjiečiai gal net darbštesni, be to, jų – labai daug. Mes turime kur kas geresnes sąlygas žemdirbystei. Man buvo nuostabu, kad tos šalies valdžia, priimdama sprendimus, galvoja apie šalies gyvenimą kelias dešimtis ar net šimtą metų į priekį. Labai patiko maistas. Jie valgo labai daug žalių produktų. Mokytojas Kim mus vežiojo po korėjietiškos virtuvės restoranus, į kuriuose vietas reikia rezervuoti prieš du mėnesius. Tokiuose restoranuose patiekiama lotoso šaknys, lotoso lapuose troškinti ryžiai su riešutais ir uogomis, lotoso sėklų sriuba, marinuotos ženšenio šaknys ir daug kitų delikatesų. Vegetarams ir veganams Pietų Korėja yra nuostabi šalis. Tiesa, obuoliai ten labai brangūs, už dėžę jų tenka pakloti apie 40 eurų.
– Ar kelionės į šią šalį metu turėjote kokių netikėtų atradimų?
– Mums buvo stebėtina, kad mus priėmė miestelio, kuriame lankėmės, meras. Payrėme, kad korėjiečiai yra labai vaišingi, dosnūs. Didžioji dauguma žmonių gyvena paprastai ir kukliai. Buvo ir dar viena labai domi patirtis. Kaip ir kasmet, šiemet į kelionę vykome marga grupė: lietuviai, latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai. Turėjome pristatyti savo šalis. Man buvo nuostabu, kokie tolerantiški ir išmintingi buvo šie žmonės. Pusė rusų po savo pasirodymo reprezentavo Ukrainą. Tai parodė, kad jie nėra paveikti ideologijos ar politikos. Žmonės iš Maskvos atviravo, kad jiems labai nepriimtina agresyvi valstybės politika.
– Ar gyvendami tokį intensyvų gyvenimą turite dar koki nors pomėgių?
– Turime savo laivelį, visa šeima mėgstame buriuoti. Dabar, kai vaikai ūgtelėjo, be galo gera, kai vaikai kelia bures. Dalyvavome regatose. Dažniausiai laisvą laiką leidžiame ne su draugais, o šeimos rate, daug ką veikiame kartu.
Vizitinė kortelė
– Gimė 1976 m. Klaipėdoje;
– 1997 m. ištekėjo;
– 2005 m. baigė Kauno technologijos universitetą, pramonės inžinerijos specialybę;
– 15 metų dirbo savo įmonėje;
– Porą metų vadovauja kuksando studijai Klaipėdoje;
– Įgijo "TOC for Education" metodikos lektorės (lyderės-kaučerės) vardą;
– Studijuoja tradicinę kinų mediciną.
Po klaipėdiečio ginčo dėl baudos – tiesos momentas 8
