Tai buvo jau antroji evakuacijos banga. Pirmoji vyko vasaros viduryje, kai raudonųjų „vaduotojų“ buvo užimta visa Rytų Lietuva. Nusistovėjus frontui ties Šiaulių–Raseinių linija, daugelis klaipėdiškių grįžo atgal ir dar suspėjo sudoroti javų ir daržovių derlių, paruošti atsargų žiemai.

Tuo metu visa Žemaitija buvo užplūdusi pabėgėliais iš Aukštaitijos, iš didžiųjų Lietuvos miestų. Tai daugiausia buvo inteligentai, buvę valdininkai, meno ir kultūros žmonės. Didžioji dalis šių žmonių, papildyta ir Žemaitijos atstovais, įsijungė į Mažosios Lietuvos pabėgėlių minią. Tačiau ne visi spėjo.

Išgirdusi apie ties Seda pralaužtą frontą, skubiai kelionėn susiruošė ir mūsų šešių asmenų šeima, gyvenusi tuo metu Mosėdžio valsčiuje. Kartu važiavo ir mamos sesuo teta Basė. Visi turėjome sutilpti į vienkinkį vežimaitį-brikelę, skirtą dviem trim suaugusiesiems.

Vaikai jau irgi buvome prakutę: man ką tik suėjo 13, broliams Zenonui ir Kęstučiui – 12 ir 6, mažajai Rūtai – 5 metai. O juk dar reikėjo pasiimti ir patalynės, drabužių, maisto sau ir šieno Bėriui.

Išvažiavome spalio 8-osios pavakary. Buvo saulėtos ir labai šiltos tam metų laikui bobų vasaros dienos. Į Klaipėdos kraštą įvažiavome ties Jokūbavu. Aklinoje tamsoje pravažiavome Plikius.

Mėnuliui patekėjus, iš dešinės sublizgėjo upė, pralindome pro raudonplytį geležinkelio tiltą ir atsidūrėme dabartinėje Bangų gatvėje. Virš sankryžos ties alaus darykla melsva šviesa silpnai švietė žibintas, po žibintu stovintis kariškis rodė sukti kairėn. Nakčiai sustojome dabartiniuose Rimkuose.

Kita diena – vėl saulėta, šilta. Žmonių nematyti nei sodybose, nei laukuose. Vienišos bastosi tik palaidos karvės. Vis daugiau priekyje ir iš paskos atsiranda didelių klaipėdietiškų vežimų, kai kurie panašūs į karietas. Iš kairės mus lenkia ir lenkia kariški sunkvežimiai, prisėdę kareivių. Iš vieno mūsų mažiesiems atskrenda šokolado plytelė.

Priekulėje visa pabėgėlių ir mašinų daugybė nukreipiama Kintų link. Pravažiuojame Sakučius, kertame kanalą ir Miniją, o toliau beveik visai sustojame. Per paskutinę parą ar daugiau pajudėjome gal kilometrą, du.

Spalio 12-osios rytą pakirdau saldžiai išmiegojęs tarp patalynės ryšulių. Ryto rūkas dar tik sklaidėsi. Pro šalį greitai pralėkė keli sunkvežimiai priešinga mūsų judėjimui kryptimi. „Na štai, pagaliau atsirado ir į frontą važiuojančiųjų“, – pagalvojau.

Staiga toli priekyje pamačiau paniškai iš plento sukančius vežimus į smėlėtą keliuką, vedantį kažkur į šiaurės vakarus. Stovėjome ties Žemaitkiemių kapinaitėmis. Tiesiai per ražieną įvažiavome į tą keliuką ir mes. Prasidėjo krūmynai, kemsynai, pagaliau iš kairės atsirado 4–5 m kanalas, per jį – tilčiukas į sodybą. Pasukome į ją.

Greitai kieme atsirado keletas lietuvių „plechavičiukų“ ar „vanagų“, rodos, atsirado ir tėvelio pažįstamų. Vyrai, pasitarę su sodybos šeimininkais, nutarė patraukti į Kintus, kur gali būti galimybė persikelti per marias. Bet su vežimu ir būriu vaikų šansų buvo menkai. Su vyrais išėjo ir tėvelis, nes prieškario policininkas ir šaulys „vaduotojų“ dėka tikrai būtų atsidūręs toli nuo šeimos, jei ne dar blogiau.

Sodybos šeimininkai, patyrę daug vargo per pirmąją evakuaciją, šį kartą nutarė pasiduoti likimui. Keturi mediniai sodybos pastatai priklausė dviem savininkams: didesnioji skarda dengta namo dalis, tvartas ir daržinė priklausė vokiečiui Rokui (Rock), daug mažesnė, dengta skiedromis – lietuvininkui Naujokui. Ant jo lauko durų kabojo bronzinė lentelė su užrašu: „Adam Naujoks“.

Kaimas vadinosi Aukštumala ir buvo vienas iš trijų Aukštumalos aukštapelkėje įsikūrusių kaimų. Jų gyventojai save vadino „pelkininkais“. Šiame pelkynų krašte mūsų aptrupėjusiai šeimai teko išgyventi ilgus šešis mėnesius.

Miegoti įsitaisėme ant šieno virš Naujoko tvarto. Ir jau pirmą ankstų rytą pažadino garsus Frau Rock riksmas: „Adam Naujoks! Adam Naujoks! Mein Sohn ist tot!“ (Adamai Naujokai! Adamai Naujokai! Mano sūnus nebegyvas! vok.)

Pasirodo, vaikinas vėlai vakare išėjo per tiltelį pasidairyti, o kažkas, ėjęs pro šalį, paleido kulką į kaktą. Vaikinas be karsto ir apeigų buvo palaidotas lauke už daržinės, o ponas Rokas, į kaimišką vežimą pasikinkęs porą arklių ir pasiėmęs likusius du sūnus, išdūmė pro vartus. Daugiau jo nematėme.

Po kelių dienų ant tvarto miegoti pasidarė šaltoka, ir Naujokai maloniai užleido mums savo mažytį miegamąjį, kurį visą užėmė didžiulė lova, iš trijų pusių palikdama tik pusmetrio praėjimus.

(Pabaiga kitame numeryje)

Pirmadienį, sausio 15-ąją, 18 val., visi neabejingi jauni klaipėdiečiai kviečiami atvykti į Lietuvos piliečių sąjungos organizuojamą šventinį vakaro renginį – „Sausio 15-osios garbė – jaunimo žygis su deglais“.

Eisena pajudės nuo Klaipėdos istorinės prefektūros Sukilėlių g. 12.

Dalyviai su deglais žygiuos Turgaus, Tiltų, Liepų gatvėmis – iki Klaipėdos sukilėlių paminklo „Už laisvę žuvusiems“ Klaipėdos miesto istorinėse kapinėse (Skulptūrų parkas).

Renginyje bus prisiminta Klaipėdos krašto sukilimo istorija, dalinamasi prisiminimais, renginio dalyviai ir svečiai bus vaišinami karšta arbata.

Klaipėdos sukilimas yra išties sėkmingiausia Lietuvos istorijos dalis, kuria privalome džiaugtis.

Kasmet rengiamos šventinės eisenos tradicija gimė jaunimo būrelyje, susibūrusiame pas restauratorių D. Varkalį (1934–2022) Kalvystės muziejuje 2019 m. sausį, ir tęsiasi jau penkerius metus.

„1923 m. sausio 15 d. įvykęs Klaipėdos sukilimas yra išties sėkmingiausia Lietuvos istorijos dalis, kuria privalome džiaugtis visi šio sėkmingo likimo perėmėjai. Jei ne šito istorinio įvykio sėkmė, Klaipėdos kraštas būtų tapęs didžiųjų agresorių auka, o Lietuva būtų neturėjusi vartų į pasaulį – Klaipėdos uosto“, – įsitikinęs renginio organizatorius Benas Volodzka.

Eitynėse paprastai dalyvauja neabejingi jauni tautiečiai iš mokyklų, pilietinių organizacijų, plačiosios visuomenės dalies.

Benas Volodzka. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Eisenos pagrindiniu atributu tapę deglai simbolizuoja vis dar rusenančią patriotiškumo ir naujos energijos kibirkštėlę, sukuria autentišką istorinę miesto aurą.

„Klaipėdiečius kviečiu būti neabejingiems Klaipėdos kraštui bei Lietuvos valstybei ir ateiti į šventinį Klaipėdos sukilimo atminties žygį“, – kvietė B. Volodzka.

Šių eitynių sumanytojas D. Varkalis šiuo jaunimo maršu siekė, kad Klaipėdos žmonės kitaip, nevaldiškai švęstų Sausio 15-ąją ir pagerbtų tų įvykių didvyrių auką.

Anot LGGRTC atstovo Artūro Grickevičiaus, konferencijos tikslas – sutelkti šalies ir užsienio mokslininkus, kurie gali atskleisti Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių represijos atvejus, išryškinti totalitarinių režimų politiką šių sričių atžvilgiu, jų nusikaltimus.

„Tikimės, kad ši konferencija aktualizuos Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto netekčių ir pasipriešinimo klausimus ir kad šie mažai tyrinėti klausimai susilauks daugiau tyrėjų, taip pat ir Lietuvos bei kaimyninių šalių visuomeninio dėmesio“, – sakė A. Grickevičius.

Konferencijoje pranešimus skaitys ekspertai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Norvegijos.

Renginio metu bus eksponuojama Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė“, kurioje 1988–1991 metų nuotraukomis įamžinti Kaliningrado srities žmonės, juos supanti aplinka, krašto paveldas.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, Seimas 2023-sius paskelbė Klaipėdos krašto metais, o Vyriausybė numatė jubiliejinius renginius, į kurių sąrašą patenka ir ši konferencija.

Dėmesys išsaugojimui

Europos paveldo dienų minėjimui Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija pakvietė visuomenę į paveldo pažinimo kelionę, pavadintą „Gyvojo paveldo dienos“.

Besidomintiems istorija buvo naujiena, kad klaipėdiškiais save vadino ne tik uostamiesčio gyventojai, o visi Klaipėdos krašto lietuvininkai.

„Kalbėdami apie karinio paveldo objektų išsaugojimą Pajūrio regioninio parko teritorijoje, sakralinio paveldo objektus Nemuno deltos regioniniame parke, medinės architektūros ir dvarų paveldą Rambyno regioniniame parke, siekėme atkreipti dėmesį į daugiasluoksnio kultūros paveldo objektų būklę ir jų priežiūros problematiką Mažosios Lietuvos saugomose teritorijose“, – apie renginio tikslus pasakojo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius.

Specialistai pripažįsta, kad dalies šio Lietuvos regiono kultūros paveldo objektų būklė iki šiol yra apgailėtina ir blogėjanti.

Tai lemia daug priežasčių. Nebėra tikrųjų krašto gyventojų (autochtonų), kuriems nuoširdžiai rūpėtų atminties išsaugojimas.

Mindaugas Žilinskis

Bažnyčios įtaka

Pusšimtis keliautojų iš žinomų istorikų, kunigų ir paveldo specialistų išgirdo unikalių pasakojimų.

Aplankę Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčią, „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviai iš kunigo Valdo Miliausko išgirdo, kad po Antrojo pasaulinio karo likusi tuščia parapija šiuo metu atgimsta.

„Liuteronų tikėjimą atranda tie, kurie neturi dvasinio tapatumo savo gyvenime. Jei atranda bažnyčią, atranda tikėjimą. Žmonės ima suvokti, ką visas protestantiškas judėjimas davė lietuvių kultūrai“, – tikino kunigas V. Miliauskas.

Liuteroniškos kultūros paveldas Mažosios Lietuvos regione yra ta esminė sudedamoji regiono kultūros dalis, kuri nusipelnė itin daug lietuvių kalbos išsaugojimui.

Kunigas Mindaugas Žilinskis ekskursijos dalyviams minėjo, kuo visai Lietuvai svarbi buvo liuteronų bažnyčia.

„Pats Martynas Liuteris teigė, kad Dievo žodis turi būti skleidžiamas motinos kalba, dėl to, sklindant liuteronybei, daugelyje valstybių atsirado pirmosios gramatikos. Būtent iš šio krašto į Lietuvą knygnešiai gabeno knygas. Didžioji Lietuva kalbą išlaikė tik šio krašto dėka. O Lietuvos valstybė atsirado dėl to, kad kalba buvo išsaugota. Jei nebūtų liuteronų, gal ir Lietuvos valstybės nebūtų“, – svarstė M. Žilinskis.

Kunigas pastebėjo, kad liuteronų bažnyčioms trūksta dėmesio.

„80 proc. bažnyčių priežiūrai valstybės skiriamų lėšų atitenka katalikų bažnyčioms. Liuteronų bažnyčioms tenka vos 20 proc. Tai – neteisingas skaičius. Mes turime daug kultūros paveldo objektų, kuriuos reikia prižiūrėti. Šie objektai pasauliui ir Lietuvai skelbia, kad Mažosios Lietuvos kraštas yra išskirtinis“, – tikino M. Žilinskis.

Tai – neteisingas skaičius.

Atradimai Rusnėje

Neįtikėtinu pastebėjimu su „Gyvojo paveldo dienų“ dalyviais pasidalijo istorikas Kęstutis Demereckas. Iki šio nebuvo tiksliai žinoma, kada buvo pastatyta Rusnės bažnyčia.

„Neturime nė vieno dokumento apie Rusnės bažnyčios datavimą. Tačiau 1498 metų smuklininko privilegijoje minima bažnyčia, pažymėta, kad smuklininkas turi rūpintis bažnyčia. O šios privilegijos liudininku įvardintas bažnyčios kunigas Jokūbas. Tai reiškia, kad bažnyčia tada jau buvo“, – kalbėjo K. Demereckas.

Tokia Rusnės bažnyčia, kokią dabar mato gyventojai ją išlikusią, stovėjo ir 1648 metais.

Tokią išvadą K. Demereckas padarė žvelgdamas į Klaipėdos didžiojo valsčiaus žemėlapį.

„Ji buvo tokio pat dydžio, tokiu pat stogu. Viskas atitinka, net langų skaičius, tik smailė gal kitokia. Visa tai reiškia, kad bažnyčia buvo prižiūrima ir remontuojama. Per gaisrus galėjo tik nendrinis stogas sudegti“, – pastebėjo K. Demereckas.

Gimė Prūsijos prezidentas

Renginio „Gyvojo paveldo dienos“ dalyviai aplankė ir vieną seniausių pastatų regione – Šereitlaukio dvaro svirną.

Šereitlaukis garsus tuo, kad čia buvo vienas didžiausių Mažosios Lietuvos dvarų.

Petras Dusburgietis 1276 m. minėjo pilį castrum Sarecka (Sareikos pilį), buvusią Skalvos ir Lietuvos paribyje. Manoma, kad nuo kunigaikščio vardo kilo vietos pavadinimas.

Šereitlaukio dvare gimė Heinrichas Theodoras Schön. Jis 1809–1816 metais ėjo Prūsijos karalystės Lietuvos departamento Gumbinės karo ir domenų rūmų prezidento pareigas, o 1824–1848 metais buvo Prūsijos provincijos oberprezidentu.

Nuo 1792 metų dvarą valdė Dresslerių šeima.

Šereitlaukio dvare buvo užsiimama žirgininkyste, prieš Antrąjį pasaulinį karą auginta apie 200 veislinių žirgų. Šereitlaukio dvaras buvo vienas stambiausių ūkinių vienetų visoje Mažojoje Lietuvoje, dvare veikė spirito varykla, pieninė, lentpjūvė, vandens malūnas, bitynas bei žirgynas.

Šereitlaukio dvaro sodybos teritorijos dalyje buvo demontuoti bešeimininkiai statiniai, sutvarkyta teritorija, pašalinti menkaverčiai želdynai, atlikus archeologinius tyrimus, pažymėta ir išryškinta dvaro rūmų vieta, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, išryškinta medžių alėja į Koplyčkalnį, pastatyti suolai ir informaciniai stendai. Įvykdžius tvarkybos darbus Šereitlaukio dvaras pritaikytas lankymui.

Sėkmingai gaivinamo paveldo pavyzdžiu galėtų būti vadinama ir Martyno Jankaus sodybos Bitėnuose rekonstruota daržinė, kuri tarnaus klojimo teatrui ir kitokiems renginiams.

Parengta įgyvendinant projektą „Klaipėdos kraštas: ar mums rūpi paveldas žemės, kurioje gyvename?“ Įgyvendina Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija. Projektas iš dalies finansuojamas iš KPD prie KM valstybės biudžeto lėšų per veiklos plano priemonę 08-001-04-06-08 „Vykdyti kryptingą kultūros paveldo komunikaciją ir sklaidą, užtikrinant visuomenei kultūros paveldo pažinimą“.

Klaipėdoje įkūrė banką

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, M. Reišys aktyviai įsiliejo į jo veiklą. Jis po 1923 m. vasario 15 d. sukilimo išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą (Seimelį), 1924 m. tapo jo pirmininku. Vėliau jis buvo šio Seimelio vicepirmininku, nes apsčiai turėjo ir kitos veiklos.

M. Reišys buvo Ūkio banko Klaipėdoje direktorius ir šio banko savininkas kartu su Jonu Žiliumi-Jonila. Pastarasis 1925–1926 m. buvo ir Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Aktyviai tuo metu reiškėsi ir M. Reišio tėvas, taip pat Martynas Reišys. Jis ūkininkavo Kuršlaukiuose, Dovilų valsčiuje, netoli dabartinių Gargždų. Čia 1891 m. ir gimė sūnus Martynas, kuris vėliau turėjo nemažą įtaką Klaipėdos krašte.

Aktyvią sūnaus veiklą galėjo lemti ir tai, kad tėvas Klaipėdos krašte buvo aktyvus lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. Namuose galėjo lankytis nemažai krašto lietuvininkų, taip pat iš Didžiosios Lietuvos atvykusių žmonių, su kuriais susipažino ir sūnus.

Asmenybė: iš Klaipėdos krašto kilęs M. Reišys turėjo gabaus verslininko ir organizatoriaus gyslelę. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Pavyzdžiui, tas pats Jonas Žilius-Jonila buvo kilęs ne iš Klaipėdos krašto, o nuo Marijampolės, gyvenęs JAV, mokęsis Ciuricho, Berlyno universitetuose, organizavęs Lietuvos žemės ūkio banko veiklą. Jis buvo 21-eriais metais vyresnis už Martyną Reišį, galėjo įžvelgti jo ryžtą, ekonominius gabumus, todėl Klaipėdoje kartu kūrė Ūkio banką.

Ūkio kredito banką M. Reišys su J. Žiliumi-Jonila įsteigė 1922 m. gruodžio 29 d. 1923 m. bankas buvo pertvarkytas į akcinį, pakeistas pavadinimas į Ūkio banką. M. Reišiui priklausė 7 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalis, J. Žiliui-Jonilai – 5 mln. Vokietijos markių dalis. Likusią maždaug 2 mln. Vokietijos markių banko kapitalo dalį valdė Klaipėdos namų ir žemės sklypų savininkai.

Ūkio banko Klaipėdos skyrius veikė maždaug iki 1934 m. Jį, kaip ir daug ką krašte, įveikė tuomet kilusi pasaulinė krizė.

Įkūrė ekspedijavimo bendrovę

Kita sritis, kur aktyviai reiškėsi Klaipėdos krašto gyventojas M. Reišys, buvo laivininkystė ir uosto veikla. Dėl jos M. Reišys netgi buvo vadinamas Klaipėdos uosto lietuvintoju, lietuviško prekybos laivyno kūrėju.

Dar 1922 m. gegužę jis kartu su bendraminčiais Gustavu Juozupaičiu, kuris Kaune buvo įsteigęs Lietuvos banką, ir Jokūbu Stiklioriumi įkūrė pirmąją privačią Lietuvos laivininkystės ir ekspedicijos bendrovę „Sandėlis“. Didesnę dalį įnašo į laivininkystės bendrovę įnešė M. Reišys. Jis tapo šios bendrovės pirmininku.

Laivininkystės bendrovė vertėsi prekių eksportu ir importu, sandėliavimu, pirko laivus, kuriais gabeno krovinius po Baltijos jūros regioną.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Lietuviška bendrovė Klaipėdoje susidūrė su didžiuliu vokiečių įmonių savininkų ir netgi darbininkų pasipriešinimu, kuris virsdavo net muštynėmis.

Vietiniai vokiečiai priešinosi, kad „Sandėlio“ bendrovėje dirba iš Didžiosios Lietuvos samdomi darbininkai. Kai kuriais duomenimis, „Sandėlyje“ būdavo per 500 iš Didžiosios Lietuvos pasamdytų darbininkų ir tarnautojų.

Nors daugiau laiko bankininkas M. Reišys skyrė su jūra susietam amatui, tačiau vien tuo jo veikla Klaipėdoje neapsiribojo.

Jis buvo Klaipėdos namų ir ūkio savininkų organizacijos pirmininku, Pirklių ir amatininkų draugijos atstovu Klaipėdos prekybos rūmuose, buvo renkamas į draudimo AB „Lietuvos Loidas“ priežiūros tarybą.

Kartu su Erdmonu Simonaičiu M. Reišys redagavo ekonomikos naujienų leidinį vokiečių kalba „Nachrichten der Wirtschaftspartei des Memelgebietes“ (Mėmelio srities ekonomikos partijos naujienos). 1928 m. išleisti keli jo numeriai.

1930 m. M. Reišys buvo išrinktas Lietuvos prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos pirmininku.

Istorija: Klaipėdos uostas 1927 m., kai jame jau buvo jaučiami ir vietinio privataus investuotojo M. Reišio veiklos rezultatai. / „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ nuotr.

Diplomatiniai nuopelnai

Dar vienas ypatingas M. Reišio nuopelnas Klaipėdos kraštui yra tai, kad jis 1925–1939 m. buvo Lietuvai draugiškos, nuo 1918 m. įkurtos, Čekoslovakijos garbės konsulu Klaipėdoje. Jį paskyrus konsulu Lietuvos prekybinė veikla su Čekoslovakija gerokai pagyvėjo.

1923–1939 m. Klaipėdoje veikė 14 valstybių – Vokietijos, Švedijos, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Danijos, Lenkijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos, Latvijos, Italijos, Čekoslovakijos, Portugalijos, Ispanijos konsulatai.

Dalis konsulų buvo jas steigusių valstybių atstovai. Kitą dalį, kaip ir M. Reišio atveju, sudarė Klaipėdos krašte įtaką turėję įvairių draugijų ar verslo atstovai.

M. Reišio paskyrimas Čekoslovakijos konsulu ypač palankiai buvo sutiktas tarp Klaipėdos krašto lietuvininkų. Jis buvo pirmasis Klaipėdos krašto lietuvis, kuriam teko garbė būti užsienio valstybės konsulu, nes iki tol egzistavo praktika garbės konsulais Klaipėdoje skirti kitataučius. 1938 m. į Belgijos garbės konsulus Klaipėdoje buvo siūlomas ir kitas lietuvininkas J. Stikliorius, bet jo kandidatūra nepatvirtinta. M. Reišys 1930 m. taip pat buvo siūlomas tapti Brazilijos garbės konsulu Klaipėdoje, bet konsulatas taip ir nebuvo įkurtas. 1935 m. M. Reišį savo konsulu Klaipėdoje norėjo matyti ir suomiai, bet jis nebuvo paskirtas, nes tas pats asmuo negalėjo būti kelių valstybių konsulu. Čekoslovakijos konsulu Klaipėdoje M. Reišys buvo iki pat 1939 m., kai vokiečiai užėmė Klaipėdą.

Galbūt tai, kad M. Reišys neįtiko Klaipėdos krašto vokiečiams, o gal ir jo buvusi diplomatinė veikla, susieta su Čekoslovakija, lėmė, kad nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, į Kauną pasitraukusį verslininką gestapas 1943 m. suėmė ir iki 1944 m. kalino Klaipėdoje. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis 1923 m. sausio 19 d. buvo pasirašęs deklaraciją, kuria pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos.

Artėjant sovietams, 1944 m. M. Reišys buvo paleistas iš gestapo kalėjimo, 1945 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Pokaryje gyveno Berlyne, Vakarų zonoje, vėliau Bavarijoje, kur 1955 m. mirė, bet palaidotas Berlyne.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Jūrinės idėjos – iš sostinės

Po 1923 m. sausio 15 d., kai įvyko sukilimas ir perimtas Klaipėdos kraštas, kiti reikšmingi tų metų įvykiai buvo Klaipėdos uosto perėmimas 1923 m. birželio 27-ąją ir Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) Klaipėdos skyriaus sukūrimas.

1923 m. birželio 15 d. Klaipėdos Prefektūros konferencijų salėje įvyko steigiamasis LJS Klaipėdos skyriaus susirinkimas. Skyriaus, kuris pradžioje turėjo 19 narių, pirmininku buvo išrinktas locmanų komandoras Maksas Radtkė.

Tuo pat metu buvo renkamas ir Klaipėdos krašto žvejų draugijos pirmininkas. Juo tapo vietos pirklys Fridrichas Suhras. Tai buvo įtakingas Klaipėdos krašto gyventojas. Jis priklausė 1923 m. įsteigto „Kreditverein Memel“ banko valdybai. Šis bankas rėmė Klaipėdos krašto prekybą, amatus ir žemės ūkį.

1923 m. birželio 30 d. iš Kauno į Klaipėdą atvyko Lietuvos jūrininkų sąjungos delegacija. Jos pirmininkas generolas Vladas Nagius Nagevičius M. Radtkei įteikė Lietuvos jūrininkų sąjungos vėliavą.

Laikinojoje sostinėje brendo ir kitos jūrinės idėjos.

Jūrininkų sąjungos iniciatyva Kaune prie Aukštesniosios technikos mokyklos 1923 m. rudenį atidarytas Jūrininkų skyrius, kuriame pradžiamokslį išėjo pirmieji Nepriklausomos Lietuvos jūrų kapitonai.

Atidarant šią mokyklą kalbėta apie tai, kad tokia mokymo įstaiga turėtų būti Klaipėdoje. Ją Klaipėdoje planuota atidaryti už poros metų. Dėl specialistų, mokslo priemonių, lėšų stokos to nepavyko padaryti pagal planą, bet vėliau tai buvo padaryta.

Veikla: viename iš tarpukario jūrinių leidinių pristatyta Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti. Redakcijos archyvo nuotr.

Moterys rėmė jūrų skautus

Dar vienas reikšmingas įvykis 1923 m. vėlgi nutiko Kaune. 1923 m. rugsėjo 16 d. Karo muziejuje įvyko susirinkimas, o spalio pabaigoje įsikūrė Lietuvos moterų draugija tautiniam laivynui remti, vėliau pasivadinusi sąjunga.

Draugija ruošdavo labdaros koncertus, loterijas, kaukių balius, pokylius. Šių renginių metu rinkdavo pinigus. Draugija ne kartą teikė pinigines pašalpas iš provincijos atvykusiems nepasiturintiems Jūrininkų skyriaus moksleiviams, prisidėjo prie jūrinės spaudos leidybos bei kitų projektų.

Ši draugija turėjo įtakos Klaipėdoje skatinant buriavimo sportą. 1924 m. Klaipėdoje įsisteigė jūrų skautai – budžiai, vadovaujami Martyno Brako. Vėliau jis tapo žymiu teisininku, istoriku, Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio pirmininku.

M. Brakas turėjo įtakos, kad 1925 m. jūrų skautai įsikūrė Panevėžyje, vėliau Telšiuose, Mažeikiuose, Viekšniuose, Šiauliuose, Jurbarke ir kitose vietose, kur buvo didesnė upė ar ežeras.

Kurtis Lietuvos jūrų skautams padėjo ir Lietuvos moterų draugija tautiniam laivynui remti. Jos dėka jūrų skautai 1926 m. įsigijo laivą – kuterį. Suremontavus jis tapo pirmąja Lietuvos jūrų skautų jachta „Budys“. Jūrų skautai „Budžiu“ daug keliavo, lankėsi kone visuose Baltijos jūros šalių uostuose.

Vieta: XX a. trečiojo dešimtmečio Klaipėdos Dangės uostas. Redakcijos archyvo nuotr.

Lietuviškos jūrinės idėjos

Klaipėdoje 1925 m. kovo 25 d. buvo įsteigta Lietuvos jūrų draugija. Jos pirmininku tapo tuo metu Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku buvęs Tomas Naruševičius. Tai buvo žinomas Lietuvos diplomatas, 1923–1924 m. ėjęs Lietuvos susisiekimo ministro pareigas.

Tai buvo bene pirmas kartas, kai jūrinės kultūros puoselėjimo idėja pirmiau įgyvendinta ne Kaune, o Klaipėdoje.

Draugija siekė skleisti Lietuvoje jūrines idėjas, propaguoti jūreivystės svarbą, rūpintis Klaipėdos uosto tobulinimu bei plėtra, skatinti Lietuvos jūrų prekybą, plėsti jūros žuvininkystę, remti žvejų verslą, skatinti žvejybos uostų statybą ir žuvies apdirbimo įmonių steigimą, vystyti jūrų sportą.

Netrukus draugija įsteigė filialus Šilutėje, Kretingoje, Darbėnuose, Šiauliuose, Dotnuvoje ir Kaune. Tai buvo bene pirmas kartas, kai jūrinės kultūros puoselėjimo idėja pirmiau įgyvendinta ne Kaune, o Klaipėdoje.

Draugija išsikėlė tikslą įsteigti jūrinį žurnalą „Jūra“. Tai pavyko padaryti tik 1935 m. Kaunas klaipėdiečius ir čia aplenkė, nes dar 1928 m. Kaune buvo pradėtas leisti jūrinis žurnalas „Inkaras“.

Siekta įkurti ir lietuvišką buriuotojų klubą. Kaune toks klubas jau veikė nuo 1922 m. Buriavimo klubas buvo ir Klaipėdoje. Nuo 1884 m. veikė per 80 narių turėjusi buriuotojų draugija „Memeler Segel-Verein“. Prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, ši draugija šiek tiek bendravo su lietuviškomis sporto organizacijomis. Ji veikė savarankiškai, nesaistė savęs su Lietuva, bet ir nekonfliktavo.

Siekiant sutelkti vandens sporto mėgėjus, jūrų skautus ir visus neabejingus žmones, 1928 m. tuometinio Klaipėdos uosto direkcijos pirmininko Ričardo Vysockio iniciatyva buvo įsteigtas lietuviškas Klaipėdos jachtklubas.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ”, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Siekia atkreipti dėmesį

Tarptautinis formos meno festivalis šiemet dedikuojamas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Todėl ir jo pagrindinė paroda „Susijungimas“ atspindi ryšius bei galimas sąsajas tarpusavyje, kurios užsimezga veikiant dėl vieno bendro tikslo – dėl kūrybos.

Formos ir formato meninis tyrimas yra ir edukacinė visuomenės informavimo strategija, siekianti atkreipti dėmesį į skulptūros, 3D meno studijų programas ir kūrybines praktikas Lietuvoje.

Projektą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, projekto menotyrininkė – Danguolė Ruškienė. Paroda veiks iki rugpjūčio 13 d. Po parodos atidarymo, 18.30 val., lankytojai bus kviečiami į Parodų rūmų kiemą, kuriame gros didžėjus Vitalijus Lipo.

I. Zdanevičiūtė. Kūrybos procesas. „Limen“. 2023 m. Organizatorių nuotr.

Pakoregavo uždavinius

Kaip ir anksčiau vykusių šalies mažosios plastikos parodų, vėliau išplėtotų iki festivalinio formato – „Faktas-Forma“, esminis tikslas – parodyti kuo platesnį autorių ir jų kūrybinės raiškos spektrą.

Į įžanginį festivalio „Faktas-Forma’2023“ renginį – Algirdo Boso retrospektyvinę parodą „Plaukikas“ klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti dar kovo pradžioje. O festivalio programą pradėjo kovo viduryje vykęs LDS Klaipėdos skyriaus skulptorių forumas, kuriame buvo aptartos viešosios skulptūros ir formos meno aktualijos šiandieniniuose, nuolat kintančiuose kontekstuose. Visą šį laiką buvo atrenkami ir pristatomi pačios įvairiausios skulptūrinės formos kūriniai. Tokiu būdu lyg dėlionė buvo formuojamos ekspozicijos, surandant vis originalesnius kūrinių pristatymo būdus. Natūraliai subrendęs klausimas – ar toks dėlionės formavimas gali atspindėti pagrindines tendencijas, aktualijas, temų ir formų pokyčius šiandieniniame plastikos mene? – pakoregavo šiemečio formos meno festivalio uždavinius.

Prieš tai sėkmingai eksploatuotas mažosios plastikos, skulptūros autorinis fragmentiškumas buvo naudingesnis kuratoriams, kuriantiems įspūdingą dėlionę iš atskirų menininkų kūrinių tarsi naują didesnės apimties kūrinį. Tačiau tokie sprendimai mažiau pasitarnauja tyrimams, kuriais būtų galima apčiuopti kintančių sąlygų įtakas ir procesus, analizuojant nuoseklią šios meno srities raidą.

E. Perševicas. Legenda apie Karostos undinę. 2020 m.

Pristato šešių autorių kūrinius

Todėl šiemet nutarta pagrindinę festivalio dalį – parodą „Susijungimas“ sudaryti iš atskirų ekspozicijų, pristatančių šešių autorių kūrinius.

Tai Andriaus Janulio darbų paroda „Sezono belaukiant“, Marijos Šnipaitės paroda „Per ilga naktis“, Egono Perševico (Latvija) paroda „Grožis ir kiti bjaurūs dalykai“, taip pat Donato Repeikos meninis tyrimas / paroda „Objektai“, Ignės Zdanevičiūtės meninis tyrimas / instaliacija „Limen“ ir Simonos Martinkutės meninis / mokslinis tyrimas ir instaliacija, videodokumentas, performansas „Švie …–…“. Visi autoriai yra viduriniosios ir jaunosios kartos menininkai, kūrybines iniciatyvas vystantys formos ir formato mene, aktualizuojantys asmeninę kūrybą tarpdisciplininiuose, konceptualiuose kontekstuose, istorinės retrospektyvos ir kitų medžiagų tyrimuose.

M. Šnipaitės parodos „Per ilga naktis“ fragmentas. Organizatorių nuotr.

Vis dėlto pagrindinis festivalio tikslas ir šiemet lieka nepakitęs. Ir dabar siekiama žiūrovams parodyti daugiaprasmius skulptūrinės formos autorinius sprendimus – mažosios formos, šiuolaikinės skulptūros, objekto meno, instaliacijų ir kt. kūrinius, glaudžiai siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi. Visa tai ne tik jungtys, bet ir žymiai platesni kontekstai, apimantys lauką, esantį aplink jas.

A. Janulis. Kelmučiai. 2023 m. Organizatorių nuotr.

Dar viena festivalio paroda – mažosios skulptūrinės formos paroda „Bronzos amžius“ liepos 21 d. 17 val. bus pristatyta Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, II a.).

Šišioniškių tarmė buvo prisiminta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus renginyje, skaitant rašytojos Ievos Simonaitytės kūrinius.

Muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė tvirtino, kad I. Simonaitytė buvo ta rašytoja, kuri su šišioniškių tarme per savo kūrinius supažindino ir visą Lietuvą.

Renginyje pasakota, kad kai kuriuos specifinius žodžius prisimena tik pavieniai lietuvininkai, kurių šeimose iš kartos į kartą buvo kalbėta šia tarme.

Knygų puslapiuose įamžintą kalbą susitikime šifravo lietuvininkas Helmutas Lotužis. Kai kuriuos žodžius prisiminė ir kiti renginio dalyviai.

Kai kurie pirmąkart išgirdo žodį „marška“, reiškiantį marškinius, „veizetuvės“ buvo suprantamos kaip piršlybos. Užuolaidas senieji pamariškiai vadindavo „gardyna“, o žodis „snyderka“ buvo siuvėjos sinonimas.

Į šį edukacinį renginį kai kurie atėjo ne tik su žymios rašytojos knygomis, bet ir su užrašinėmis, kuriose fiksavo užmirštus senosios šišioniškių tarmės žodžius.

Malda už žuvusius

Sekmadienio rytą pirmiausia pagerbtas Tilžės akto signatarų – Erdmono Simonaičio ir Jurgio Lėbarto atminimas, ant jų kapų padedant gėlių.

Paskui mišios, skirtos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, vienu metu prasidėjo ir katalikiškoje Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, ir Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijoje.

Na, o vidurdienį, nepaisant įkyraus lietaus, gausiai susirinkus klaipėdiečiams, prasidėjo iškilmingas minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“.

Vis dar renovuojama ir iki galo nesutvarkyta erdvė šimtmečio paminėjimui buvo atverta miestiečiams ir svečiams.

Pagerbė Respublikos Prezidentas

Pirmąkart per visus šių įvykių minėjimo metus šį svarbų momentą valstybei savo apsilankymu pagerbė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Gitanas Nausėda. Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Susirinkome pagerbti didžio nuopelnų vyrų ir moterų, kurie prieš 100 metų kilo į kovą už savo tėvynės ateitį ir jos gerovę. Su širdyse degančia meile Lietuvai tėvynei, ką simbolizuoja ir šis paminklas, jie drąsiai žengė pirmyn, siekdami Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienovės. Ne tik patyrę kariai, šauliai, studentai, bet taip pat vietos gyventojai ryžosi įgyvendinti seną svajonę – atverti Lietuvai vartus į jūrą, vartus į pasaulį“, – ceremonijoje kalbėjo G. Nausėda.

Pasak Prezidento, ne visiems buvo lemta sugrįžti į gimtuosius namus, tačiau net ir aukodami savo gyvybę, šie Lietuvos karžygiai priartino istorinės reikšmės susijungimą.

„Jie priartino išskirtinį įvykį, be kurio šiandien negalėtume įsivaizduoti modernios Lietuvos valstybės. Lemiamu tapo sukilimo dalyvių įkarštis siekti užsibrėžto tikslo, kaip ir jų tikėjimas pergale. Ne mažiau svarbus buvo nuostabus įžvalgumas Lietuvos valstybės kūrėjų, kurie visiškai tiksliai įvertino to meto geopolitinę situaciją, priėmė savalaikį sprendimą ir ėmė drąsiai veikti, kad apsaugotų nacionalinius interesus“, – savo kalboje pabrėžė LR Prezidentas.

G. Nausėda teigė, jog šiandien galime didžiuotis, kad esame tokių išmintingų žmonių palikuoniai bei įpėdiniai ir įprasminame jų atmintį.

„Tačiau geriausias jų vizijos ir veiklos įvertinimas tai, kad mūsų šalis tvirtai susieta su Baltijos jūros toliais, o kartu ir – su plačiuoju pasauliu. Džiaugiuosi, kad šiandien Klaipėda ir jos karštas stovi ant tvirtų, kad ir permainingų, istorinių pamatų, turi aiškią perspektyvą, o svarbiausia, turi tą savitumą, kuris taip žavi visus Lietuvos žmonės“, – pasidžiaugė Prezidentas.

Ypatinga diena ir kariuomenei

Krašto prijungimo prie Lietuvos iškilmėse dalyvavęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys pabrėžė, kad ši diena ypatinga ir Lietuvos kariuomenei.

„Istorija tuo ir ypatinga, kad ji nenutrūkstama ir pilna įvairiausių įvykių, stebinančių, griaunančių, auginančių. Karai, mūšiai ir diplomatinių santykių vingiai žmonijos istorijoje tęsėsi visą laiką. Deja, tai neišvengiama istorijos dalis, kurie atneša neišvengiamų pokyčių valstybių gyvenime, o su pokyčiais valstybėse keičiasi ir kariuomenė. Prieš 100 metų, 1923 metų sausio 15 dieną, Lietuvos ypatingosios rinktinės kovotojai perėmė uostamiesčio kontrolę“, – iškilmių renginyje kalbėjo V. Rupšys.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pasak kariuomenės vado, šis sudėtingas ir drąsus žygis atvėrė beribes galimybes Lietuvai. Tų pačių 1923 metų vasario 16 d. sutartimis tarp Lietuvos ir Antantės šalių Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai. Tai atvėrė valstybei priėjimą prie jūros.

„Tai – mūsų kaip jūrinės valstybės kovinės galios, tradicijų ir vertybių užuomazga. Uostamiestis stiprina mūsų ekonomiką, svarbią gynybos pajėgumų plėtojimui. Taip pat uostamiestis svarbus ir energetiniam saugumui užtikrinti. Bet mums, kariams, sudaro ypatingas sąlygas sąjungininkų atėjimui jūriniais keliais į Lietuvą. Šiandien esame galingiausio gynybinio aljanso nariais. Pernai Klaipėdos uoste sutikome galingus sąjungininkų laivus. Čia prisišvartuodami jie siuntė žinią: „Mes su jumis šiandien, mes su jumis visada“. Būtent iš Klaipėdos uosto mūsų laivai plaukia į užduotis su tokia pačia žinia“, – kalbėjo V. Rupšys.

Svečiai iš užsienio

Sveikindamas ceremonijos dalyvius, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pasidžiaugė, kad krašto prijungimo šimtmečio iškilmėse sulaukta ir svečių iš užsienio – Liepojos, Poti ir Batumio miestų partnerių.

„Manau, kad tai šventė, kurią turime minėti garsiai, drąsiai, skambiai ir oriai. Tikiuosi, nuo šių metų visi pagaliau suprasime, kad gyvename vienoje valstybėje, valstybėje ne prie jūros, bet – jūrinėje valstybėje, kurios sostinė prasideda čia, kurios jūrinės valstybės ambicija prasideda čia, kurios jūrinės valstybės stiprybė prasideda čia. Tikiuosi, kad visi vienodai tą suprantame. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo miesto istorija. Šiandien mes sau turime kelti uždavinį, kad mūsų darbais didžiuotųsi ateities kartos“, – pabrėžė V. Grubliauskas.

Oficialios iškilmių ceremonijos pabaigoje prisiekė Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliai.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Čia pat, Skulptūrų parke, atidengti kryžiai skirti Prancūzijos karių, mirusių nelaisvėje 1970–1871 m. Prancūzijos ir Vokietijos karo metu, ir Prancūzijos XXI pėsčiųjų šaulių bataliono kariams atminti.

Ta pačia proga Klaipėdos pilies muziejaus konferencijų salėje iškart po iškilmių Skulptūrų parke atidengta paroda „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“.