Beveik prieš 20 metų kandidatuodama į prezidentus, K. Prunskienė sakė: „Jeigu paanalizuočiau savo gyvenimą, tai jis sutirštintas įvykių, įvairios veiklos: profesinės, visuomeninės, politinės. Visko tiek daug, kad to užtektų net keliems gyvenimams“.

Šiandien savo 80-ąjį gimtadienį buvusi Vyriausybės vadovė ir „gintarine ledi“ tituluota politikė švenčia tik artimiausių šeimos narių ir kolegų apsuptyje Vilniuje.

„Per tuos susitikimus aš ją pažinau kaip nuostabią asmenybę, kuri su tokia meile, su tokiu didžiuliu noru bendrauja su žmonėmis, norėdama palengvinti kažkaip jų gyvenimą. Na, tai kaip galima jos  nemylėti?!– gražių žodžių negailėjo aktorė Vaiva Mainelytė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Į Šventų Jonų bažnyčią pakviesti visi artimiausi politikės bičiuliai ir kolegos džiaugiasi draugyste. Jubiliatei visi linkėjo sveikatos.

„Pofesorė K. Prunskienė – labai autoritetingas ir kompetentingas asmuo. Kai ji rinko ministrų kabinetą, rinko irgi kompetentingus žmones“, – teigė docentė Irena Vitkienė.

„Palinkėti galima, kad tos gerosios savybės, kurias Kazimiera turi, jos neapleistų“, – gražiai  apie jubiliatę atsiliepė ir buvęs Ekonomikos ministras Vytas Navickas.

Labai traukė savas kraštas, kur esu gimusi, augusi. Džiaugiuosi, kad čia taip pat gyvena ir mano sūnus su šeima.

 

„Dabar reikia gerbti, prisiminti ir mokytis iš jos“, – sakė vienas iš Sąjūdžio lyderių Arvydas Juozaitis.

Tiesa, lygiai tą pačią dieną prieš vienuolika metų per gimtadienį politikę ištiko insultas, po kurio jos kalba liko sutrikdyta, o dešinė kūno pusė paralyžiuota. Tačiau šeimos nariai tikina, kad profesorės sveikata stabili ir jėgų jai tikrai netrūksta. 

„Jos būsena – stabili. Aišku, filosofinėmis temomis jau nebeturime tokios prabangos pakalbėti, bet buitiniame lygmenyje puikiai bendraujame, kartais padainuojame“, – kalbėjo jubiliatės brolis Rimantas Stankevičius.

Pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė šiuo metu gyvena Švenčionių rajone su savo sūnaus Vaidoto šeima gražioje vietoje, ant ežero kranto. Vos už poros kilometrų nuo savo gimtojo kaimo. Gamta labiau nei didmiesčiai žavėjo politikę dar tada, kai ji intensyviai siekė šalies vadovės posto.

„Labai traukė savas kraštas, kur esu gimusi, augusi. Džiaugiuosi, kad čia taip pat gyvena ir mano sūnus su šeima“, – kalbėjo K. Prunskienė.  

Be to, K. Prunskienė džiaugiasi ne tik profesiniais laimėjimais – be trijų suaugusių vaikų ji turi devynis anūkus bei keturis proanūkius. O vasarą, kalbama, gretos dar pagausės – sulauks ir penkto proanūkio. 

Žurnalistai kalbėjosi su spalio 19 dienos popietę sužaloto apsaugininko kolega, apsaugos tarnybos „Griffs AG“ direktoriumi Vytautu Kregžde.

– Kaip jis jaučiasi?

– Kontaktuojame su darbuotoju trumpais pokalbiais ir susirašinėjimu. Darbuotojas jaučiasi stabiliai, jo gyvybei pavojus negresia. Kadangi sužalotos abi kojos, antradienį jam buvo atlikta operacija. Darbuotojas ilsisi, stengiamės per daug jo nevarginti, kadangi ir stresas, ir fizinis skausmas. Dabar labai svarbi ir darbuotojo psichologinė būsena, ir tinkama medikų pagalba. Mes labai tikimės, kad viskas bus sutvarkyta ir neliks kažkokių ilgalaikių pasekmių – kad jis galės vaikščioti, judėti ir gyventi pilnavertį gyvenimą kaip gyveno iki šiol.

– Taip pat buvo minėtas faktas, kad apsaugos darbuotojas bandė gintis panaudodamas dujų balionėlį, tačiau nespėjo. Ar tai tiesa?

– Taip, apsaugos darbuotojas turėjo dujų balionėlį kaip spec. priemonę, bandė panaudoti, bet buvo pašautas lauke. Tada jau nebandė nieko.

– Įtariamasis, pašovęs apsaugos darbuotoją, turi teisę turėti ginklą – jis gautas legaliai, tačiau šovinys pataikė labai taikliai. Ar mes galime daryti išvadą, kad žmogus tikrai mokėjo naudotis ginklu, ir, kad tai nebuvo impulsyvus veiksmas, nes jis ginklą gerai pažįsta?

Tas pilietis, kuris pašovė mūsų darbuotoją, nepasišalino iš įvykio vietos ir pradžioje bandė padėti tvarstyti.

– Sunku vertinti, nes viskas vyko labai greitai, tačiau taip, jis šovė apsaugos darbuotojui į kojas. Galima manyti, kad šovė tikslingai. 

– Ar tiesa, kad jis vėliau bandė suteikti pagalbą ir tvarstyti žaizdą?

– Taip, tas pilietis, kuris pašovė mūsų darbuotoją, nepasišalino iš įvykio vietos ir pradžioje bandė padėti tvarstyti. Paskui priėjo kiti žmonės, kurie perėmė pagalbą, kol atvažiavo greitosios medicinos pagalba, policija. 

– Ar šis apsaugos darbuotojas galės ir norėtų grįžti į darbą po tokio įvykio?

– Visada vykdome apmokymus – kaip elgtis stresinėse, ekstremaliose, konfliktinėse situacijose. Po įvykių taip pat teikiame psichologinę pagalbą. Šiam darbuotojui pasiūlysime tokią galbūt išorinę psichologinę pagalbą, kad po įvykio kuo greičiau atsistatytų. 

– Ar nepasipylė prašymai atleisti iš darbo?

– Po šio įvykio negavome nė vieno prašymo atleisti iš darbo. Aišku, darbuotojai susirūpinę ir tikrai yra klausimų. Kolegos, kurie pažįsta šį apsaugos darbuotoją, taip pat su juo kontaktavo, bet darbuotojai supranta savo misiją – kur eina, ką dirba ir kad tam tikros konfliktinės situacijos iškyla mūsų darbe.

– Kokią pamoką po šios situacijos patys išmokote?

– Toks įvykis – išskirtinis. Pirmą kartą mūsų įmonės istorijoje darbuotojas buvo sužalotas šaunamuoju ginklu. Yra buvę kitokio tipo sužalojimų ir konfliktinių situacijų su tam tikromis pasekmėmis, bet kad su šaunamuoju ginklu, – pirmas atvejis. Imsimės papildomų priemonių – susitelksime į mokymus ir prevenciją. Kad gali atsitikti toks atvejis, numatyti labai sudėtinga arba beveik neįmanoma, bet vis tiek konfliktinių situacijų sprendimas ir prevencija yra pagrindinis mūsų tikslas. Ir mes, aišku, suprantame, kad turime daryti papildomus mokymus. Suprantame, kad situacija visuomenėje yra pakitusi. Tam tikra dalis žmonių galbūt yra nepatenkinti, pavargę, pikti ir turime, galbūt irgi tam tikrose situacijose elgtis kitaip.

Šiuo atveju, galbūt reikėtų atkreipti dėmesį į ginklų išdavimo kontrolės tvarką – galbūt sugriežtinimą ir periodinį tų žmonių papildomą medicininį patikrinimą. Visas pasaulis diskutuoja apie, viena vertus, ginklų įsigijimo laisvę, kita vertus, kontrolę ir riziką, ką ginklai kartais atneša...

Nors ši kavinė  neveikia nuo 2004 metų, su redakcijos žurnalistais susisiekęs Rolandas mintimis grįžo į praeitį, sakydamas, kad čia buvo tikrų tikriausia studentų traukos vieta, kurioje vykdavo diskotekos, sulaukdavusios daugybės jaunimo dėmesio.

„Čia buvo vienas pirmųjų klubų, į kurį įleisdavo nepaisant to, ar tau – aštuoniolika, ar šiek tiek mažiau, jei vyresnėse klasėse atrodei kaip studentas“, – šypsodamasis į prisiminimus leidosi pašnekovas.

Jis pridūrė, kad „Kolegos“ studentus ir jaunimą dažnai viliodavo ir tuo, kad įėjimas dažnai būdavo nemokamas. „Labai nustebau, kad pastatas griaunamas. Surįžo jaunystės prisiminimai. Dabartiniai studentai nė neragavo šio klubo „skonio“. Nenugriauto pastato liko maždaug trys ketvirčiai. Griauti pradėta nuo mažesnės dalies, o dabar judama link centrinių durų “, – pasakojo Rolandas.

Po uždarymo patalpomis naudojosi KTU, tačiau jau kelerius metus jos stovėjo visiškai tuščios. Susisiekus su šio universiteto atstovu Mantu Lapinsku, jis tarstelėjo plačiau pakomentuoti negalįs, tačiau užsiminė, kad vietoje „Kolegų“ iškils unikalus tarpdisciplininis prototipavimo laboratorijų centras KTU „M-Lab“.

Apie tai KTU savo interneto puslapyje yra skelbę jau anksčiau, tikimasi, kad įgyvendintas projektas užtikrins nepertraukiamą mokslo ir verslo bendradarbiavimą, kuris leis pritraukti didesnes investicijas moksliniams tyrimams plėtoti. Kaip rašoma, siekiama sukurti unikalią KTU studentų miestelio viešąją erdvę – Studentų alėją.

Naujojo pastato struktūra ir forma esą atspindės esamo architekto V. Dičiaus „Kolegų“ pastato architektūrą. KTU skelbia, kad fasadų apdailai planuojama naudoti tiek matines, tiek skaidraus bioplastiko paneles, stogai bus apželdinti. Nefasadinėje, parko pusėje bus įrengta lauko terasa, kuri galės būti naudojama kaip nedidelė erdvė žiūrovams, diskusijoms ar poilsiui. O visos pastate įrengtos dirbtuvės ir laboratorijos bus dalinamos modulinėmis pertvaromis bei transformuojamais atitvarais.

Kaip skelbta anksčiau, bendra šio apie 2,5 tūkst. kv.m. užimsiančio pastato rekonstrukcijos vertė sieks 3,75 mln. eurų, o projektavimo darbų vertė – kiek daugiau nei 145 tūkst. eurų.

Šviesos takas

Teologijos mokslų daktaro, eseisto, kolekcininko R.Mikutavičiaus kapas – vienas lankomiausių Petrašiūnų kapinėse. Tačiau visuomeninėje erdvėje šios didžios asmenybės asmeniniai ir kūrybiniai bruožai pamažu blanksta.

Kelios dienos iki Vėlinių vykęs R.Mikutavičiaus minėjimas atgaivino prisiminimus apie jį jo artimųjų, kolegų, jo talento gerbėjų ir tiesiog jį branginusių tikinčiųjų širdyse.

Iš pradžių visi susirinkusieji prie kapo buvo pakviesti bendros maldos, po jos suskambo giesmės, pušų viršūnėmis aidėjo ir R.Mikutavičiaus kūryba.

Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebū-tų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas.

Jo eiles skaitęs aktorius Egidijus Stancikas R.Mikutavičių apibūdino kaip šviesos taką ateinančioms kartoms. „Nesuskaičiuotume, kiek yra jo pasekėjų, kurie dėkingi už jo laiku ištartą žodį, ištiestą ranką, žvilgsnį, pasėtą šviesos sėklą, kuri grąžino iš paklydimų, kryžkelių, iš tamsos, nukreipė į prasmingo gyvenimo taką“, – samprotavo E.Stancikas.

„Kalbant apie R.Mikutavičių, – toliau dėstė aktorius, – kartu norisi padėkoti ir prisiminti daugybę dvasiškių, kurie, dalydamiesi šviesa, kitus kelia skrydžiui.“ Anot jo, turime nusilenkti Lietuvos dvasininkijai, nes ši, žvelgiant istoriškai, išlaikė lietuvišką raštą, tikrąją lietuvišką kultūrą.

Bendravimas: prisiminimus apie R. Mikutavičių labiausiai brangina jį asmeniškai pažinojusieji. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Požiūris į aplinkinius

„Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebūtų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas“, – apie R.Mikutavičių kalbėjo maldai už jį minėjimo metu vadovavęs Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras, Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Evaldas Vitulskis.

Jis pasakojo, į vyresnįjį kolegą žiūrėjęs kaip į pavyzdį, koks turėtų būti dvasininkas, imponavo ir žmogiškosios jo savybės, ypač – talentas bendrauti. Artimesnė pažintis tarp jų užsimezgė, kai E.Vitulskis dar savo kunigystės pradžio-je aplankė jį namuose, sveikstantį po užpuolimo.

Ne vienas kalbėjęs per minėjimą pabrėžė R.Mikutavičiaus draugiškumą ir paprastumą. Žmonių atmintyje išlikę, kad jis visas savo idėjas įgyvendino su didele meile, darbus atlikdavo su dideliu kruopštumu ir idealizmo gaidele.

„R.Mikutavičius – išskirtinė asmenybė, – renginio dalyviams pritarė E.Stancikas. – Jis buvo tas, kuris nežiūrėjo į žmogaus praeitį, į tai, kokią naštą jis atsineša. Žiūrėjo į žmogų.“

Daugiabriaunė kūryba

Kauniečiams įstrigusi ir šio dvasininko erudicija, noras dalytis savo žiniomis ir įžvalgomis.

„Didžiausia dovana – dvasios bendrystė su juo. Jis bylojo ne tik apie tuo metu labai drąsias idėjas, apie Lietuvos istoriją, bet ir apie sakralų meną, meno svarbą Bažnyčioje, kiekvieno žmogaus gyvenime, analizuodavo paveikslus. Jis buvo ne tik žmogus, kuriantis eiles. Tai buvo žmogus, kuriantis kitą žmogų“, – į prisiminus leidosi E.Stancikas ir pri-dūrė, kad žmonės iki šiol didžiuojasi, kad juos sutuokė ar atnaujino jų santuokos sakramentą būtent kunigas R.Miku-tavičius.

R.Mikutavičiaus kūrybą E.Stancikas apibūdino kaip daugiabriaunę. Vartydamas jo tritomį „Kad Lietuva neišsivaikš-čiotų“ sakė, kad ten galima rasti įvairiausių temų: ir apie Lietuvą, ir apie tikėjimą, ir apie vertybes, ir literatūrinių ieškojimų, kurių dar nėra išlukštenęs.

„Visa jo kūryba šiandien dar nėra visai suvokiama, atrasta, o gaila. Jo poezija yra ne tik malda, bet ir meditacija pačiam su savimi“, – kalbėjo aktorius, kurį gyvenimas su R.Mikutavičiumi daug kartų suvedė kultūrinėje plotmėje ir projektuose.

Vardas salei

„Tylos namų“, kurie ir inicijavo šį minėjimą, vadybininkas Tomas Urbšas pasakojo, kad mintis surengti minėjimą kilo pastebėjus, kad visuomenėje ima blėsti R.Mikutavičiaus ir jo kūrybos atminimas.

Dar viena iniciatyva, padėsianti saugoti jo atminimą, – R.Mikutavičiaus vardo suteikimas vienai iš laidojimo rūmų šarvojimo salių. Ši idėja jau yra pristatyta R.Mikutavičiaus artimiesiems, Kauno arkivyskupijai. Laukiama galutinės jų nuomonės.

Pašaukimas: R.Mikutavičiaus minėjimas vyko laidojimo rūmuose, iš kurių jis į amžinąją kelionę yra išlydėjęs ne vieną kaunietį. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„R.Mikutavičius yra išlydėjęs daug žmonių. Ir tai daugybę kartų yra daręs šiuose laidojimo rūmuose, kurie tuo metu buvo žinomi „Liūdesio“ vardu. Dabar būdamas anapilyje jis su sau būdinga šiluma ir dėmesiu ten pasitinka išėjusiuo-sius“, – neabejojo T.Urbšas.

Šis šalies mastu unikalus laidojimo rūmų kompleksas, esantis kultūros vertybių objektų sąraše, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo apleistas, tačiau šiemet po rekonstrukcijos, kurios ėmėsi naujieji pastato savininkai, jam vėl buvo sugrąžinta visa buvusi didybė ir sakralumo aura, o pagalba ir paslaugos prieinamos visai plačiajai visuomenei.

Kunigavo, kūrė, dėstė

R.Mikutavičius (1935–1998), be Kauno, yra dirbęs ir Tauragėje, Eržvilke, Kelmėje, Panevėžiuke, Žeimelyje, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose, kur rūpinosi parapijiečiais, bažnytiniu paveldu, o kartu skleidė kitų poetų ir savo kūrybą. Yra išleista nemažai jo poezijos, keli pamokslų rinkiniai, daug eseistinių, teologinių, filosofinių straipsnių.

Kaune kunigavo Vytauto Didžiojo, Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv.Antano Paduviečio bažnyčiose, Aleksoto koplyčioje. Dėstė filosofines disciplinas tuometiniame Kauno medicinos universitete, tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete ėjo kapeliono pareigas.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Už humanitarinę veiklą pagerbtas Izraelio vyriausybės premija. Jo publicistinė veikla įvertinta Prano Dovydaičio premija. Keturis kartus išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi.

1998 m. birželio 30 d. nužudytas dėl vertingos meno dirbinių kolekcijos, kurios rasta tik dalis. Po mirties, 2000-aisiais, R.Mikutavičiui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

Kompozitorius Laimis Vilkončius BNS prisiminė pirmuosius susidūrimus su K. Antanėliu dar besimokant Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kur K. Antanėlis, pasak jo, pasigamino ir pirmąją elektrinę gitarą, išmoko groti pianinu, gitara, būgnais.

„Jis buvo aktyvus, buvo  protestuojantis, kovojantis, nenurimstantis žmogus visą laiką. Jis labai domėjosi muzika – kaip ir mes visi „Salomeikoje“, buvome pamišę dėl Bitlų muzikos. „Salomeikoje“ buvo įrengtos dirbtuvės darbų pamokoms, buvo visokių staklių gręžimui, pjovimo zeimeriai. Kęstas, matyt, susitarė su mokytoju, kad jam leistų pasidirbinti elektrinę gitarą, nes kitokio būdo nebuvo kaip nors ją gauti tais laikais. Akustine gitara jis jau groti mokėjo, jau grojo fortepijonu, tiesą sakant, nežinau iš kur. Mokėsi groti mušamaisiais“,  – pasakojo L. Vilkončius.

Anot jo, K. Antanėlis, besidarydamas pirmąją gitarą, neteko vieno dešinės rankos piršto, bet tai nesutrukdė jam vėliau ne tik kurti, bet ir po mokyklos ir po studijų aktyviai koncertuoti su savo grupe sostinės restoranuose.

„Mus visus stebindavo, kaip Kęstas sugebėjo dešine ranka keturiais pirštais groti. Techniškų dalykų jis negrodavo, bet  tikrai jausdavo svingą“, – sakė L. Vilkončius.

„Taip, ir roko, bet, sakyčiau, jis netgi daugiau prisidėjo prie bliuzo atnešimo. Jis grojo restoranuose. Buvo „Gintaro“ restoranas priešais geležinkelio stotį, kur dabar yra viešbutis. Tai buvo modernus restoranas užsieniečiams, kad juos galėtų geriau kontroliuoti. Tame restorane Kęstas grojo su savo grupe, o aš vienu metu buvau estradinių orkestrų susivienijime Vilniuje meno vadovu, su komisija dukart per metus važiuodavome per restoranus ir kavines (...), Kęstui dažniausiai skirdavome pirmą vietą, nes jie tikrai labai šauniai grojo“, – pasakojo jis.

L. Vilkončius sako, kad be vakarietiškos muzikos, kuri tuo metu jaunimui buvo įprasta protesto prieš sovietinį režimą forma, K. Antanėlis maištaudavo ir kitais būdais, nors atvirai ir neagituodavo prieš okupacinę santvarką.

„Kiekvienoje klasėje virš mokytojo galvos ant sienos visada kabodavo arba LTSR herbas, arba Lenino portretas. Tai jis vietoje to nukabinęs pakabino ar tai Smetonos nuotrauką, ar tai trispalvę. Tada jį ruošėsi išmesti iš mokyklos, bet tuomet atėjo mama, jį apgynė, atkalbėjo, kad ji viena jį augina, jai labai sunku - jį paliko“, –  pasakojo L. Vilkončius.

Kompozitorius sako, kad metais už jį jaunesnis K. Antanėlis jau mokykloje subūrė ansamblį, į kurį padainuoti pakvietė jį patį ir kitus Ąžuoliuko choristus – dažniausiai per pertraukas radus pianiną buvo dainuojamos Bitlų dainos, o mokykloje dėstoma sustiprinta anglų kalba leido iš esmės suprasti ir tekstus. Grupė pasirodė ir vienoje mokyklos švenčių.

Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai.

„Jis atsinešė kažkokią, man atrodo, amerikiečių kantri stiliaus dainelę. Mes penkiese gal – jis pats, su gitara, aš, padainavome tą dainelę, namuose paieškoję languotų marškinių, atėjome po kaklu pasirišę mamos skarelę, kad atrodytumėme kaip kaubojai. Man patiko, maniau, kad Kęstas su mumis dirbs toliau, bet tai buvo vienkartinis dalykas“, – kalbėjo jis.

1969-aisiais baigęs mokyklą, 1971-aisiais K. Antanėlis, studijuodamas tuometiniame  Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) jau pastatė Andrew Lloydo Webberio (Endriu Loido Veberio) roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.

„Tai buvo gilūs sovietiniai laikai, aš irgi ėjau žiūrėti. Buvo toks anšlagas – aš, rodos, kažkur ant sienos kabojau įsikabinęs į apšildymo vamzdį, nes nebuvo vietos kur obuoliui nukristi“, – prisiminė L. Vilkončius.

Gerokai vėliau, jau po roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ premjeros, kurią režisavo jau tuomet garsus Eimuntas Nekrošius, L. Vilkončius kartu su aktoriais įrašė dvigubą šios roko operos vinilinę plokštelę, o dar po kurio laiko K. Antanėlis pakvietė jį ir kartu kurti grupę.

„Aš visada stebėdavausi ir jo prodiuseriniais gebėjimais, kaip jis sugebėjo savo kūrybą išpopuliarinti. Juk „Verona“ Amerikoje buvo pastatyta, Vokietijoje laimėjo prizą (...). Jo „Verona“ buvo parodyta ir Trijų Kryžių kalne per vieną „Life“ festivalį. Galvoju ir kaip jam pavyko užpainioti Saulių Sondeckį su kameriniu orkestru – yra toks kūrinys „Keturios lietaus šalys“ pagal Sigitą Gedą – jis jau yra ne rokinis, muzika su tokia pretenzija į šiuolaikinę klasikinę“, – pasakojo L. Vilkončius.

Kompozitorius sako, kad jis ir kiti kolegos K. Antanėliui talkindavo su partitūromis, pavyzdžiui, „Keturioms lietaus šalims“ partitūrą parašė kompozitorius Arūnas Navakas, taip pat su K. Antanėliu kartu kūręs ir kitą roko operą „Peras Giuntas“.

K. Smoriginas: K. Antanėlis – kibus, bet kūrybingas

Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Kostas Smoriginas,  sukūręs Romeo vaidmenį K. Antanėlio roko operoje „Meilė ir Mirtis Veronoje“, prisimena K. Antanėlį kaip reiklų ir netgi kibų, tačiau labai kūrybingą žmogų. 

„Tai buvo įdomus periodas, kaip žmogus, jis buvo labai gabus, pilnas idėjų. Ta roko opera gimė netikėtai, pusę metų mes pakankamai daug repetavome su juo – jis akomponuodavo, dainuodavome partijas, savo arijas. Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome“, – kalbėjo K. Smoriginas.

Visi aktoriai pasakytų tą patį: mes labai ilgai dirbome su Kęstučiu, tik tada prasidėjo sceninės repeticijos su Nekrošiumi. Bet susitikdavome ir asmeniškai, be abejo, pauliavodavome.

Jis sako prisimenantis ir „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ premjerą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur Jėzaus vaidmenį atliko aktorius Vidas Petkevičius.

„Tai buvo konservatorijoje, nedidelėje salėje, su pilnu sąstatu. Tai buvo labai drąsu, nes šalia – saugumas. Reikėjo tą apeiti, išaiškinti, kas čia daroma. O Kęstas buvo apskritai gabus visais klausimais – gerai piešė, jis buvo išmanantis architektas. Jį prisimenu kaip labai kūrybingą žmogų, pilną idėjų. Aišku, kartu jis buvo ir toks kibus, kad galėjo tave surasti kitame pasaulyje, jis galėjo pasiekti iš tavęs, ko nori, įvairiomis priemonėmis“, – prisiminė K. Smoriginas.

K. Antanėlis: mes juos apgavome

Pats K. Antanėlis beveik prieš du dešimtmečius koncerte kalbėdamas apie „Jėzaus Kristaus super žvaigždės“ pastatymą, sakė, jog saugumui nepavyko užkirsti kelio premjerai dėl vienos gudrybės.

„Mes puikiai žinojome, kad mus supakuos, paskelbėme, kad koncertas bus aštuntą valandą, paleidome, kad šeštą ir pradėjome šeštą. „Budelės“ suvažiavo septynios ar aštuonios, kad neįvyktų tas įvykis. Bet kadangi žmonių buvo tiek, o tais laikais dar nebuvo madinga šaudyti ir daužyti lazdomis, jie negalėjo praeiti – jau buvo įpusėjusi opera. Žodžiu, mes juos apmovėme“,– LRT skelbiamame koncerto įraše sakė K. Antanėlis.

K. Antanėlis mirė eidamas 69-uosius. Dėl kompozitoriaus netekties užuojautą pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda.

Trečiadienį Seimo Etikos ir procedūrų komisija paprašė jos pirmininką Antaną Matulą, kad jis iš Seimo tribūnos komisijos vardu kreiptųsi į R. Žemaitaitį ir paragintų kolegų atsiprašyti.

Į etikos sargus kreipęsis Seimo narys Vytautas Kamblevičius pranešė, kad iki šiol R. Žemaitaitis neatsiprašė jo ir kitų Seimo narių.

„Todėl prašau Etikos ir procedūrų komisijos įpareigoti R. Žemaitaitį atsiprašyti manęs ir kitų vyresnio amžiaus Seimo narių dėl garbę ir orumą žeminančių pasisakymų ir patirto įžeidimo“, – kreipimesi į etikos sargus rašo V. Kamblevičius.

Šių metų balandžio mėnesį etikos sargai nutarė, kad R. Žemaitaitis, pernai rudenį nepagarbiai kalbėjęs apie savo kolegas parlamentarus, pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus pagarbos žmogui ir valstybei principus.

Todėl etikos sargai rekomendavo R. Žemaitaičiui korektiškiau reikšti mintis ir vengti pasisakymų, kurie gali būti suprantami kaip nepagarbūs, žeminantys ir žeidžiantys.

Taip pat buvo pasiūlyta R. Žemaitaičiui viešai atsiprašyti tiek Seimo nario V. Kamblevičiaus, tiek kitų kolegų, kuriuos savo pasisakymais įžeidė.

Į etikos sargų akiratį R. Žemaitaitis pateko dėl pernai rugsėjo mėnesį išsakytų savo minčių portale lrytas.lt.

„Šiandien ryte pusryčiavau su vaikais ir bent jau džiaugiausi, kad septintą nereikėjo važiuoti į darbą masažuoti mano buvusius kolegas pensininkus ir paruošti juos prieš darbotvarkę“, – taip į visų penkių bendražygių „tvarkiečių“ pasitraukimą ir naujos frakcijos sukūrimą sureagavo vienas mūšio lauke likęs R. Žemaitaitis.

Kaip pranešama, incidentas įvyko, kai 1965 m. gimęs vyras kumščiu trenkė 1960 m. gimusiam kolegai į veidą ir krūtinę.

Pareiškėjui medikai diagnozavo galvos bei krutinės ląstos sumušimus, danties lūžį ir apatinės lūpos žaizdą.

Nukentėjusysis išleistas gydytis ambulatoriškai.

Pradėtas tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo.

Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, didžiausia dalis (19 proc.) sutinkančių perimti darbus tai darytų iš altruistinių paskatų – iš noro padėti neįgaliajam. Dar net 23 proc. apklaustųjų teigė nežinantys, kaip tokiu atveju pasielgtų.

Reikalauja daugiau lankstumo

NSĮS atstovo Gedimino Bartkaus teigimu, apklausos duomenys atskleidė, kad ne tik didelė dalis įmonių, bet ir patys darbuotojai nėra pasiruošę į savo kolektyvą priimti arba nežino, kaip elgtųsi su negalią turinčiu kolega.

„Tai kompleksinė problema, kurios atgarsius įvairiais pavidalais galime matyti visuomenėje. Tas faktas, kad 27 proc. dirbančiųjų nesutiktų, reikalui esant perimti negalią turinčio kolegos darbų, o dar 23 proc. nežino, kaip elgtųsi, reiškia, kad žmonės nėra pasiruošę kolektyve darbuotis kartu su turinčiais negalią. Žinoma, pirmiausiai taip yra todėl, kad daugelis net neįsivaizduoja, ką tai reiškia, kaip tai vyksta, kokių žmogiškųjų ir finansinių resursų reikalauja“, – įsitikinęs G. Bartkus.

Pasak jo, socialinių įmonių patirtis rodo, jog užtikrinti, kad darbai ir įsipareigojimai nestotų, o kolegos reikalui esant sklandžiai perimtų darbus reikalauja itin daug lankstumo ir specialių įgūdžių iš įmonių vadovybės bei personalo.

„Negalią turintys žmonės tikrai gali būti puikūs, atsakingi ir labai kruopštūs darbuotojai. Tačiau faktas, kad jiems dažniau tenka lankytis medicinos įstaigose, būtini profilaktiniai patikrinimai, galų gale – įvairios reabilitacijos programos. O kur dar kaip ir kiekvienam darbuotojui nutinkantys netikėtumai, asmeniniai rūpesčiai. Tad lankstumas ir kolektyvo paruošimas šiuo atveju ne ką mažiau svarbus nei aplinkos pritaikymas. Norint padėti neįgaliesiems integruotis į darbo rinką reikia žinoti, kaip tai padaryti“, – sako NSĮS atstovas.

Vien noro nepakanka

Apklausa atskleidė, kad jauniausi (18-25 m.) respondentai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir miestų gyventojai dažniau sutiktų perimti užduotis, nes jaustų norą padėti neįgaliajam. Moterys ir 26-35 m. apklaustieji dažniau būtų linkę perimti užduotis dėl to, kad darbe visuomet gelbsti tiems, kas atsilieka. Dėl jaučiamos pareigos padėti silpnesniam užduotis dažniau sutiktų perimti kaimo vietovių gyventojai.

„Motyvai, dėl kurių žmonės sutiktų arba nesutiktų perimti kolegų darbus gana skirtingi, tačiau svarbu suvokti, kad iš esmės tai nėra pačių darbuotojų asmeninis reikalas. Sustyguoti, ant kojų pastatyti visą sistemą ir užtikrinti, kad ji veiktų, turėtų būtent darbdavys. Nepakanka vien sakyti, kad esame už neįgaliųjų įdarbinimą – svarbu suvokti, kad tai jautrus klausimas, reikalaujantis visapusiško koordinavimo, kuriam reikia ir žinių, ir finansų. Vien noro nepakanka“, – teigia G. Bartkus.

Anot jo, socialinės įmonės, kuriose didelę dalį darbuotojų sudaro būtent negalią turintys asmenys, gali tapti geruoju pavyzdžiu, kaip turėtų būti organizuojamas darbas, paskirstomos atsakomybės kolektyve, pasiryžusiame įdarbinti negalią turinčius žmones.

„Kiekviena įmonė turbūt papasakotų savo unikalią istoriją. Tačiau jos geba darbą organizuotis taip, kad pavyktų itin greitai mobilizuotis ir susiskirstyti darbus, jei kuris kolega negali ateiti į darbą arba susiduria su problemomis. Kita vertus, čia ir požiūris kitoks – ko gero, nerasi tokių, kurie atsisakytų padėti, nes visi žino, kad taip bet kada gali nutikti bet kuriam iš kolektyvo. Jau nekalbant apie tai, kad nuolat investuojama į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, darbo aplinką“, – aiškina NSĮS atstovas.