Skaičiuoja lagaminais

Kiek žaisliukų Vitos kolekcijoje – nežinia. Šimtai. Mat skaičiuoja ji juos ne vienetais, o lagaminais: dvylika senovinių kartoninių lagaminų, kuriuose saugomi išskirtiniai žaisliukai, ir dar šeši lagaminai, kuriuose vadinamieji „kasdieniai“ – per šventes kabinami ant eglutės. Tačiau realiai iš tų šešių sukabinami tik kokie du – daugiau sukabinti nei kantrybės, nei jėgų neužtenka.

Ir kiekvienas tas lagaminas labai saugomas, nes stikliniai eglutės žaisliukai – labai jautrus daiktas. Kiekvieną, prieš dedant į lagaminą, riekia įvynioti, atsargiai padėti, ir ne bet kur, o ten, kur pastovi temperatūra, kad lakas, dažai nenutrupėtų. Negali išnešti į sandėliuką, o prieš Kalėdas atsinešti į šiltus namus. Pakaktų vieną tokį lagaminą su žaisliukais gerai stuktelėti – ir subyrėtų į smulkias šukes.

„Su žaisliukais, kaip ir su tomis mano kolekcionuojamomis keptuvėmis, – ties dviem šimtais pamečiau skaičių (V. Zykutė turi didžiausią ir rečiausią Europoje suvožiamų keptuvių kolekciją – aut. past.). Kažkada rinkau ir senus lagaminus – tai jie dabar praverčia žaisliukams saugoti . Gal kada nors įkursime visų mano kolekcijų muziejų, tai kai reikės ekspoziciją parengti, tada jau galėsiu tiksliai pasakyti, kiek jų yra. Šiandien – niekaip“, – sako kolekcininkė.

Galimybės: šeimos namuose – aukštos lubos, tad jie turi galimybę ir kasmet puošia maždaug keturių metrų eglę, o tokią puošiant – yra ką veikti. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Pavertė „vaiko pinigais“

Vita pasakoja, kad kaupti eglutės žaisliukų kolekciją pradėjo maždaug prieš aštuonerius metus, kai laukėsi, o gal buvo ką tik pagimdžiusi dukrą Beatą.

„Mes šeimoje buvome trys vaikai. Visiems eglutės žaisliukai, kuriais puošdavo eglę mūsų namuose, kelia teigiamas emocijas, tačiau tie žaisliukai iki šiol pas tėvus, ir niekas dėl jų nekonkuruoja. Matote, mus taip užaugino, kad kol tėvai gyvi, tai, kas yra jų namuose, yra šventa, mes į tuos daiktus nesikėsiname. Gerbiame tėvus. Bet savo eglutę man kilo noras papuošti tokiais pat žaisliukais. Nori turėti tokį patį – susirask pats. Ir pradėjau jų ieškoti, – prisimena moteris. – Ieškojau internete tų savų, tokių pačių kaip vaikystėje. Kitaip sakant, norėjau susigrąžinti vaikystę ir, svarbiausia, tą jausmą perduoti savo mažiukei.“

Noriu priminti žmonėms, kad ir kiek darbų mes turėtume, kad ir kaip skubėtume gyventi, šventė vis tiek ateis. Bet pirmiausia ji turi būti širdyje.

Taip aktyviai žaisliukus ji rinko kokius šešerius metus. Dabar jau vos vieną kitą mielesnį radusi nusiperka. O kolekcijoje prisikaupė ne tik tų „savų“, bet ir kitokių, nes dažnai internetu žaisliukus parduoda didesniais kiekiais, ne po vieną. Tai jei pamatydavo tarp jų kelis, kurių reikia, tekdavo pirkti ir visus kitus, o tarp jų irgi būdavo gražių, kurie, numanė, jos dukrai patiks. Taip žaisliukų ir prisikaupė galybė.

Galiausiai kolekcininkė nusprendė tuos retesnius, brangesnius ar kokybiškesnius žaisliukus išsaugoti dukrai, kad turėtų užaugusi, todėl saugiai supakavo į neliečiamus lagaminus, kuriuos vadina „vaiko pinigais“ – užkonservavo. O likusius naudoja per kiekvienas Kalėdas. Tačiau net ir jų yra per daug.

„Kažkuriais metais tą lagaminų stirtą papuošiau girliandomis. Sakiau: kadangi lagaminuose – žaisliukai, bus kaip eglutė. Tada visi smagiai pasijuokė iš mano improvizacijos. Žinoma, eglutę irgi puošiau – kaip kitaip“, – sako pašnekovė.

Vitos šeimos namuose – aukštos lubos, tad jie turi galimybę ir kasmet puošia maždaug keturių metrų eglę. Tad ant jos sukabina žaisliukus gal iš kokių trijų lagaminų, nes arba kitiems žaisliukams nebelieka vietos, arba kantrybė baigiasi.

„Suktis aplink tokio dydžio eglę su kėde – yra ką veikti! Pusę dienos tas puošimas užima. Bet eglė būna įspūdinga – tikrai mano dukra užaugusi ją prisimins“, – sako moteris.

Instaliacija: eglute kartą tapo net lagaminai, kuriuose saugomi senoviniai eglutės žaisliukai. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbios tradicijos

Kalėdos Vitai visą gyvenimą buvo ypatinga šventė. Ir eglutė visada turi būti gyva – kvepėti egle, kvepėti Kalėdomis. Ant jos būtinai turi būti bent vienas žaisliukas, kuris jai primena vaikystę, kitas – kuris primena vaikystę jos vyrui.

O toliau – improvizacija, kuriai pastaruoju metu jau vadovauja dukra. Kai ji pradėjo reikštis, eglutę puošė rožine spalva – bumbulais, žaisliukais. Dabar jau visokius žvėriukus kabina arba pačius naujausius žaisliukus.

„Kažkada man norėjosi sukabinti kuo daugiau žaisliukų, kad būtų gražu, bet ilgainiui supratau, kad, esant tokiai masei, paaugusi dukra nė vieno jų neatsimins. Todėl stengiausi kabinti jų mažiau ir daugiausia tuos pačius, kad prisimintų, – sako moteris. – Kasmet nuperkame tik kokį vieną, kuo nors ypatingą žaisliuką, kad ji atsimintų, jog tais metais tą pirkome, o tais – aną. Kartu puošiame eglę, kad vaikui neatrodytų, jog imame lagaminą, išmetame į orą ir pasikabina viskas ant eglės. Noriu, kad tas puošimas vaikui būtų šventė, tradicija, proga prisiminti vienus ar kitus metus, kad štai, atsimenu šitą žaisliuką, o štai tokį kažkada sudaužiau. Stengiamės kabinti tuos, kurie įsimena.“

Tiesa, Vitos vyrui labiau patiktų, jeigu eglutė būtų puošiama vienodos spalvos bumbulais, bet jai tai nepriimtina. Pašnekovė juokiasi: „Turime kieme augančią eglutę – bumbulais visada galima ją pasipuošti.“

Tarsi prisiminimų dienoraštis

Vitos lagaminuose su eglutės žaisliukais – gausybė tokių, kurie jai kelia ypatingas emocijas.

Ypatingos bobutės, kurioms pastaruoju metu ir diedukai į kompaniją atsirado, pelėdžiukės, meškiukas Umka iš seno animacinio filmo, močiutės kriaušė rausvu šonu, mėnulis – vienoje pusėje sidabrinis, kitoje skaidrus.

„Dar turiu snaigę, kuri man labai svarbi. Buvo krizė, mes su vyru gyvenome vieno kambario bute, neturėjome nė vieno eglutės žaisliuko ir visiškai neturėjome pinigų. O jis ėmė ir padovanojo man Kalėdoms dėžutę, kurioje buvo dvi stiklinės snaigės. Pakabinome tas snaiges ant mažos eglės šakos ir supratome, kad jau pradėjome Kalėdų tradiciją. Kaskart paėmusi tas snaiges prisimenu krizės metus, kai neturėjome nieko, bet žaisliukų turėjome – tokia buvo bendrų Kalėdų pradžia“, – pasakoja pašnekovė.

Kitokie: senoviniai eglutės žaisliukai daugeliui sukelia mielus prisiminimus. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Ji, sako, kabindama ant eglutės prisimena daugelį jų: kada ir kur įsigijo, su kokiais gyvenimo įvykiais susiję. Tokius atsiminimus ir dukrai nori sukurti. Tad kasmet dukra išsirenka kokį nors vieną žaisliuką prekybos centre, kurį tėvai jai nuperka. Ir Vitos vyras iki šiol prieš Kalėdas nuperka eglutės žaisliuką, kurį išsirenka ji. Sako, dažniausiai renkasi Lenkijoje, nes ten būna labai gražių stiklinių žaisliukų.

„Aš jau neperku tų senovinių, nes jų pilni lagaminai, bet vaikui tradiciją dar kuriu, – sako pašnekovė. – Aš, pavyzdžiui, iki dabar atsimenu, kad Alytuje buvo tokia žaislų parduotuvė, kurioje prieš Kalėdas būdavo gausu stiklinių žaisliukų. Su broliu, sese ten dažnai užsukdavome eidami į dailės mokyklą, vis ką nors nusipirkdavome. Kartą visi trys nusipirkome po vienodą žaisliuką – varveklį. Žinokit, nesu tikra, kad nors vienas likęs, bet aš galiu net nupiešti, kokio dydžio ir kokios spalvos buvo, kaip atrodė. Man tai yra mielas prisiminimas.“

V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Vienija bendri pomėgiai

Kaip Vitos vyras žiūri į moters „žaidimą“ su eglutės žaisliukais?

„Aš turiu krūvą žaisliukų, turiu gausybę keptuvių, senovinių lagaminų, dar gal 25 senovinius kūdikių vežimėlius... Kažkada klausiau vyro: tau tos mano kolekcijos netrukdo? O jis sako: mano žaisliukai didesni, mat jis restauruoja ir kolekcionuoja senovinius automobilius. Ir tada supranti, kad viskas yra gerai, kol tavo žaislai nenustelbia jo žaislų, – sako Vita. – Mes abu pamišę dėl senovės – seni baldai, senos mašinos, seni žaisliukai. Žodžiu, turiu puikų palaikymą.“

Tiesa, jau porą metų kirba mintis, kad reikia kažką daryti – gal kokį pastatą statyti ir ten kolekcijas sudėti, nes jau jai pačiai jos pradeda trukdyti. Jau svarstė, kurioje sklypo dalyje galėtų būti muziejus. Net pradėjo tą sklypo dalį lyginti, bet atėjo žiema, o toje dalyje liko sustumtas geras sunkvežimis žvyro.

Vita nebūtų Vita – sugalvojo ant to kalnelio eglutę įkurdinti. Vyras įkalė ten bene dviejų metrų aukščio strypą, ji nusinešė nulūžusių pušies šakų ir padarė eglutę – nykštuką.

V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar važiuoja žmonės keliu Trakai–Alytus, aplink vien laukai ir gojeliai, o viduryje plyno lygaus lauko ant kalnelio nykštukas stovi. Manau, kiekvieną pamačius šventinė nuotaika apima.

Noriu priminti žmonėms, kad ir kiek darbų mes turėtume, kad ir kaip skubėtume gyventi, šventė vis tiek ateis. Bet pirmiausia ji turi būti širdyje“, – sako pašnekovė.

Gerina rekordus

Turbūt visiems žinoma nerašyta taisyklė – automobilis, vos išvažiavęs iš salono, netenka 15 ar net 25 proc. savo vertės. Todėl naujų automobilių įsigijimo investicija niekas nevadina. Dauguma modelių kuriami naudoti kasdien, tad natūralu, kad šių pirkinių vertė eksploatuojant krinta.

Tuo tarpu retos, išskirtinės ir klasikinės transporto priemonės ypač vilioja kolekcininkus, todėl jos gerina kainos rekordus. Šiuo metu aukcionuose klasikinių, praėjusio amžiaus viduryje pagamintų automobilių kainos siekia rekordines aukštumas. Brangiausių sąrašuose – reti, išskirtinę istoriją turintys modeliai. Jie buvo vienetiniai ir anuomet.

Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio.

Pavyzdžiui, 1955-ųjų gamybos „Mercedes-Benz 300 SLR Uhlenhaut Coupe“ pernai buvo parduotas už 135 mln. eurų – tai pirmasis automobilis, peržengęs 100 mln. kartelę. Brangiausio pasaulyje  automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Moka už emociją

Šiuolaikinės transporto priemonės, pasibaigus jų eksploatacijos laikui, vargu ar kada kainuos tokius pinigus. Veikiau bus perrinktos į detales. Tačiau bus ir tokių, kurios pergyvens savo šeimininkus ir kurs išskirtinę vertę ateityje. Kaip tokią pastebėti? Ar įmanoma nusipirkti naują automobilį kaip investiciją?

Dizainas: bankrutavusio mažo vokiečių gamintojo superautomobilis „Gumpert Apollo“ – labai greitas, bet atrodo kaip padarytas kirviu. / M. Dörrbeckerio nuotr.

„Pirmiausia automobilis turėtų būti investicija į savo emocijas. Kad tai būtų patinkantis eksponatas, kuris teiktų malonumo. Tada jau galima derinti pasirinkimą ir atsižvelgiant į finansinę vertę, kad ji augtų labiau nei infliacija“, – patarė klasikinių automobilių entuziastas, Vilniaus automobilių muziejaus vadovas Povilas Eitutis.

Automobilių kolekcininkas, buvęs lenktynininkas Stasys Brundza mano, kad, esant didelei infliacijai, sudėtinga prognozuoti išskirtinių automobilių kainas ateityje, juo labiau įvertinti jų išlaikymo išlaidas.

Eiliniai nuvertėja

Vis dėlto ekspertai sutaria, kad tam tikrus kriterijus atitinkančių transporto priemonių kaina ilgainiui visuomet kyla.

„Tikėtina, kad vertę augins išskirtiniai labai ribotų serijų modeliai“, – įvardijo P. Eitutis.

Gražuolis: mažai kas gali atsispirti klasikinėms, bet nesenstančioms „Blower“ linijoms. / Gamintojo nuotr.

Tam, kad automobilis turėtų potencialo auginti vertę ateityje, jis turėtų būti ne tik išskirtinis dizaino prasme, bet ir pasižymėti originaliais techniniais sprendimais. Pageidautina, turėti ir sąsajų su automobilių sportu.

Anot specialistų, labiausiai vertę kuria išskirtinumas. Tos pačios savybės, išskyrus istorinį veiksnį, galioja ir naujiems automobiliams. Abu pašnekovai sutinka, kad ir naujas keturratis kūrinys gali tapti investicija. Tik čia jau kalba sukasi ne apie kasdienius miesto visureigius, net ne apie sportiškus ar prabangius modelius, o išskirtinius, itin ribotos serijos automobilių pramonės kūrinius.

Brangiausio pasaulyje automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Mažiau nei 20 vienetų

Naujo pirkinio, kuris ilgainiui galėtų auginti savo vertę, puikus pavyzdys – britų kūrinys „Bentley Batur“. Išskirtinumo jam suteikia vien faktas, kad tai galingiausias itin prabangių automobilių ženklo kupė.

Jo dizainas sukurtas kaip koncepcija, pabrėžianti „Bentley“ gamintojų kryptį elektrifikacijos link. Tačiau serijinė versija turi galingiausią benzininį 6 l W12 formos gamintojo variklį. Be to, „Batur“ bus išleistas tik aštuoniolikos vienetų tiražu.

Tą patį galima pasakyti ir apie išskirtinį kabrioletą „Bentley Bacalar“, kurio bus pagaminta dar mažiau – vos dvylika vienetų. Iškalbingas faktas – visi „Batur“ ir „Bacalar“ modeliai jau nupirkti. Jie skirti retiems pasivažinėjimams, numatant realią galimybę po kelerių metų parduoti už didesnę sumą.

„Riboto leidimo modeliai – realiausia investicija, bet ir juos reikia atsirinkti. Yra gamintojų, kurie kai kurių savo modelių riboto leidimo versijas išleidžia kasmet, tačiau jos, be papildomų lipdukų ar gražesnės apdailos, nieko išskirtinio neturi. Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio“, – aiškino P. Eitutis.

Prabanga: automobilio salono apdailai panaudota per 200 g aukso. / Gamintojo nuotr.

„Bentley“ yra pagaminęs ne vieną ribotos serijos versiją, primenančią istorinius automobilius, pavyzdžiui, „Mulsane Blue Train“ ar pergales automobilių sporte skynusius, kaip „Continental 24“.

Naudojo ir auksą

Itin prabangių automobilių gamintojas turi netgi specialias „Mulliner“ dirbtuves, išpuoselėjančias techniką pagal išskirtinius klientų poreikius. Tačiau „Batur“ – visiškai atskiras modelis, kurio kėbulas ištobulintas „Mulliner“ meistrų rankomis.

Tuo išskirtinumai nesibaigia. Salono apdailai panaudota iki 210 g perdirbto aukso, gauto iš garsiojo Birmingamo juvelyrikos kvartalo. Jis 3D spausdintuvu paverčiamas išskirtinio dizaino „Charisma Dial“ multimedijos valdikliu ir „Organ Stop“ ventiliacijos angų valdymo svirtelėmis.

Ekspertų teigimu, apie 2 mln. eurų kainuojantis „Batur“ yra ne šiaip meno kūrinys, skirtas vien tik užimti vietą kolekcininko garaže. Šis automobilis važiavimo prasme vairuotojui garantuoja fantastiškų galimybių, nes yra galingiausias kada nors britų gamintojo sukurtas modelis. Jį varo net 740 arklio galių 6 l benzininis variklis. Plieninis galiūnas bus išskirtinis ir todėl, kad gieda gulbės giesmę „Bentley“ vidaus degimo varikliams. Mat britai paskelbė „Beyond 100“ planą, kuriame įsipareigoja nuo 2030-ųjų tapti jokių teršalų į aplinką neišskiriančia įmone.

Kryptis: „Bentley Batur“ simbolizuoja šio britų gamintojo siekį visiškai pereiti prie elektromobilių gamybos. / Gamintojo nuotr.

P. Eitučio nuomone, automobilio vertei svarbu ne tik skaičius ir išskirtinumas, bet ir gamintojas.

„Tai turi būti kokybiškas žinomo gamintojo modelis. Matome, kaip tarsi iš niekur pasirodo viena kita kompanija, pagaminanti po kelis superautomobilius, tačiau jie retai tampa investicija. Dažniausiai dėl to, kad maži gamintojai negali užtikrinti aukštos kokybės, – aiškino pašnekovas. – Be to, jie neturi pajėgumų kurti savo agregatų, todėl tai tėra įvairiausių detalių sumestiniai modeliai. Pavyzdžiui, „Gumpert Apollo“. Labai greitas, išskirtinis superautomobilis, tačiau atrodo kaip kirviu padarytas. Tokie automobiliai aukštos kainos neišlaiko.“

– Pripažinsiu, tvarką palaikote tobulai. Betgi pradėkime pokalbį ne nuo dulkių, o nuo mažumėlę filosofinio klausimo – kodėl žmonėms reikia kažką kolekcionuoti?

– Mes su žmona Daina esame aistringi keliautojai. Pajutome, kad kai savo draugams pristatome kokią nors naują kelionę, vien pasakojimo ir nuotraukų nebeužtenka. Norisi kokių nors daiktinių, apčiuopiamų, įvertinamų visomis žmogiškosiomis juslėmis įrodymų, įtaigumo. Todėl kai parodau savo draugams buteliuką su Viduržemio ar Egėjo jūros vandeniu, kitą – su skirtingu paplūdimių smėliu, atsiranda įtaigumo efektas. Kelionės įspūdžių pristatymas artimiems draugams – tai, galima sakyti, dar vienas iš mano hobių. Kuo įdomiau sugalvojame – tuo ne tik draugams, bet ir mums patiems būna smagiau.

– Bet vis dėlto... Kodėl vanduo, kodėl smėlis? Juk galima kur kas paprasčiau. Tarkime, oro uoste nusipirkti tos šalies magnetuką, puodelį ar raktų pakabuką – štai jums ir daiktiniai įrodymai, taip pat paveiksiantys draugų emocijas.

– Nė nežinau, iš kur atsirado mintis rinkti vandenį. Be to, jo yra kur kas mažiau nei smėlio, mat daug miestų įsikūrę ties tomis pačiomis jūromis, vandenynais. Pažvelkime drauge: štai Atlanto, o šalia jo – Indijos vandenyno lašelis; Balio jūros, Viduržemio, Raudonosios ir mūsų gimtosios Baltijos jūros pavyzdžiai. Kaip matote, vanduo mažai skiriasi, bet tik pažvelkite į smėlį. Koks jis skirtingas savo konsistencija, birumu, rupumu, spalvų tonais ir pustoniais. Surikiavau lentynoje nuo tamsiausio iki šviesiausio ir smulkiausio. Gal norite paspėlioti, kas yra iš kur?

– Bandykim. Pats juodžiausias smėlis, spėju, bus iš Kanarų salų. Prieš daugybę metų teko atostogauti Tenerifėje, ten tikrai mačiau kažką panašaus...

– Galbūt. Bet šįsyk prašovėte pro šalį: Tenerifės yra kiek šviesesnis... Mano juodasis yra iš Islandijos. Paskui seka smėliukas iš Turkijos, Balio salos, Kosta Rikos, Egipto, Tenerifės (šviesus), Šri Lankos. O, beje, smėlio rinkimo idėją aš pasiskolinau iš vieno savo draugo, pas kurį namuose pamačiau tokią gražią kolbelę, prisluoksniuotą įvairiaspalvio, įvairiarūšio smėlio. Pasirodo, iš visų savo kelionių jis parsiveždavo po saujelę ir vis pildavo į tą vazelę. Deja, paklaustas, koks smėlis ir iš kur, jis nieko konkretaus negalėjo pasakyti.

Išskirtinumas: tik ypatingiems svečiams vyras prisipažįsta pasiūlantis gerti arbatą iš jam be galo brangaus Šatrijos Raganos dovanoto puodelio. / R. Rožinskienės nuotr.

– Taigi patobulinote jo idėją, supilstydamas smėlį į atskirus buteliukus, o ant jų dugno užrašydamas metus, vietą ir paplūdimį, iš kurio jis buvo parsivežtas?

– Na taip... Visur mėgstu tikslumą. Jei vedu renginius, prieš tai noriai dalyvauju juos planuojant, koordinuojant. Ateinu ne tik pašnekėti ir žmonių palinksminti, bet siekiu, kad viskas vyktų pagal numatytą planą.

– Žaidžiam toliau – man patiko. Kertu lažybų, jog šitas terakotos vazonų spalvos smėliukas iš kokios nors dykumos. Ar aš teisi?

– Bingo! Pataikėt! Tai emocija iš mūsų su Dainele (taip meiliai Gintaras vadina savo žmoną – aut. past.) kelionės po Maroką. Ar galit patikėti, kad mudu toje dykumoje nakvojome 0 laipsnių temperatūroje, o dieną jojome ant kupranugarių jau 30 laipsnių šilumoje…

– Ir pagaliau prieiname prie paties šviesiausio, smulkiausio ir gražiausio – mūsų gintarinės Palangos ar Nidos smėlio?

– Jūs taip manote? Beveik pataikėte. Bet tas pats šviesiausias, smulkiausias ir gražiausias, deja… iš Meksikos, Kankūno pliažo. Palanginis pagal minėtus kriterijus antroje vietoje (juokiasi).

Man kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties.

– Juokas juokais, bet jūsų kolekcijų lentynose matau ne tik vandenį ir smėlį, bet ir daugybę akmenų. Ar jie – irgi kolekciniai eksponatai?

– Na, taip. Sykį su žmona atostogavome Šri Lankoje, rinkome pakrantėje kriaukles, akmenėlius ir kalbėjomės, kad namuose turime jūrą (vandenų kolekciją), turime krantą (smėlių rinkinius), tai dabar trūksta tik… kalnų. Nuo to laiko ėmėme rinkti ir įdomesnius akmenis, uolienų atplaišas. Turiu daug įspūdingų kalkakmenio darinių iš Indijos vandenyno pakrantės. O šitas akmenėlis nuo Teidės ugnikalnio viršūnės Tenerifėje.

– Tą rožę ir aš pažįstu. Teko regėti kažkurioje dykumoje…

– Taip, iš tiesų tai dykumų rožė. Natūralus akmuo, kuris susidaro iš gipso ar barito ir smėlio grūdelių per daugelį metų, pučiant vėjui ir plieskiant kaitriai dykumų saulei.

– O ar yra tarp tų akmenų tas vienas vienintelis, brangiausias emocine prasme: juk, kiek suprantu, nekolekcionuojate nei brangių, nei pusbrangių akmenų – labiau renkate emocijas iš aplankytų karštų.

– O kaipgi. Aš jo labai ilgai norėjau ir netgi neturėjau vilties jo parsivežti, bet man pavyko! Gal norite paspėlioti, kas tai? Nors… kita vertus, vis tiek neatspėsite. Tai Egipto piramidės akmuo.

– Nuskėlėte jį nuo pačios Didžiosios Gizos piramidės? Ar nebijojote ten palaidoto faraono Cheopso prakeiksmo?

– Gal juokaujate?! Ne nuskėliau, o radau tarp plytų ir blokų, buvo trupinėlis atskilęs. Paskui labai bijojau jį skraidintis rankiniame bagaže, kad oro uoste nebūtų problemų. Galbūt dėl to jis man toks brangus.

– Ogi tikrai – pašnekėkime apie transportavimo problemas. Kaip jūs tuos savo kolekcijų eksponatus – smėlį, akmenis, vandenį – parsivežate į Lietuvą?

– Kontrabanda (juokiasi). Supilu į buteliukus, suvynioju į foliją, o paskui į rankšluosčius. Kol kas problemų nebuvo.

– Negaliu nepaklausti ir apie talismanus. Kaip žmogus, namuose laikantis tiek daug gražių akmenėlių, turbūt turite kokį vieną – ypatingą – švarko kišenėje, kuris padeda vesti renginius?

– Daug metų turėjau vieną akmenėlį, labai gražios formos, iš Balio. Iš tiesų, vesdavau su juo renginius. Ir, atrodė, sekėsi… Bet paskui aš jį kažkur pamečiau, o renginiai (juokiasi) vis tiek sekėsi. Vadinasi…

– Vadinasi, ne talismanas buvo esmė. Bet grįžkime prie to, kad kaskart, vos grįžę iš tolimų kraštų, jūs darote savo draugams šventę, savotišką tos šalies pristatymą. O koks, sakykit, pristatymas buvo pats netikėčiausias jūsų bičiuliams?

– Šimtu procentų, kai grįžome iš Šri Lankos. Vesdamas vieną renginį aš susipažinau su šrilankiečiu Dilanu, kuris šiandien yra pakankamai garsus virėjas ir televizijos laidų vedėjas, gyvenantis Lietuvoje. Tai jis mus lydėjo visos kelionės po Šri Lanką metu. Su jo tėvais mes susipažinome vos atvykę į šalį. Beje, jis puikiai kalba lietuviškai. Taigi paprašiau jo suruošti mano draugams egzotiškas vaišes pagal šrilankietiškas tradicijas. O kad būtų dar įdomiau, iš pradžių draugams jo nerodžiau (Dilanas ruošė maistą užsidaręs virtuvėje), o tik paskui, pradėjęs pasakoti, atvėriau virtuvės duris, pro kurias žengė juodbruvas, gražus jaunuolis su visa virtuvės šefo apranga. Aš ėmiau angliškai pristatyti jam savo draugus, o paskui paprašiau Dilano, kad dabar jis pristatytų savo pagamintus patiekalus. Kai jis ėmė vardyti ingredientus ir ką tik paruoštus šrilankietiškus delikatesus gražiausia lietuvių kalba, visi buvo tiesiog šokiruoti. Staigmena pavyko. O dar kai draugai pradėjo ragauti mūsų su Dainele iš Šri Lankos parsivežtus pailgus ananasus…

– Na gerai, sutikite, rinkti tas kelionines smulkmenėles yra viena, bet kasdien ar kas savaitę valyti nuo jų dulkes – visai kas kita. Pokalbio pradžioje minėjote, jog neužkraunate šito "malonumo" žmonai?

– Oi, ne, tikrai ne. Juk tai mano hobis, mano kolekcijos. Dainelė turi savų. Kai eisime gerti kavos, pamatysite ir jos aistrą – gražiausių puodelių kolekciją, tarp kurių yra vienas emociškai ir netgi istoriškai labai stiprus eksponatas. Bet dar neapžiūrėjote mano bokštų…

Prisipažinsiu, kad nuo seno turiu vieną bjaurią fobiją – labai bijau aukščio. Ir, aišku, kaip tikras save gerbiantis vyras keliaudamas bandau tą savo fobiją vienaip ar kitaip nugalėti. Tai reiškia, kad drebančiomis kinkomis lipu į visus aukštus turistinius objektus. Palaikomas kelionės draugų ar savo Dainelės. Kai Šri Lankoje kopėme į tokį aukštą Sigirijos kalną, mano šaunieji bendrakeleiviai padarė aplink mane tokį apsauginį (nuo žmonių) ratą ir leido man lipti į jį savo tempu, labai labai lėtai. O nelipti į jį aš tiesiog negalėjau, nes Sigirija − buvęs pirmo tūkstantmečio Azijos miestas, įsikūręs 370 m aukštyje ant tokios gigantiškos monolitinės uolos, kurios viršūnėje pastatyta tvirtovė. Sigirija išvertus iš vietinės sinhalų kalbos reiškia "liūto nasrai". Aišku, įveikęs vos pusę tos uolos, aš supasavau, bet gido Šrilalo dėka viskas baigėsi laimingai – pasiekiau viršūnę. Bet čia istorija dar nesibaigė: juk reikėjo kažkaip nulipti…

– Kiek suprantu, visas baisumas buvo takelio, vedančio į uolos viršų, siaurumas ir statumas? Kai pernai vasarą kopėme į paslaptingąjį inkų miestą Maču Pikču – irgi balansavome ant bedugnės krašto su labai minimalaus aukščio apsauginėmis užtvaromis.

– Laiptukai siauri, o mano batų dydis – 48… Pėdos pastatyti normaliai negaliu, žmonių srautas tuo pačiu takeliu juda tiek pirmyn, tiek ir atgal. Žodžiu, lipau įsitvėręs į žmonos ranką kaip koks mažametis vaikas, o nulipus pėdų užkulniai buvo pasruvę krauju, visai nutrinti.

Kadangi užlipimas į Sigirijos uolą iš manęs pareikalavo milžiniškų dvasios jėgų, nusprendžiau tai kažkaip įamžinti. Vos nulipęs ir mažumėlę atsipūtęs, nusipirkau suvenyrinę statulėlę su šiuo istoriniu objektu. Paskui buvo kiti aukšti bokštai, pastatai, kurių aukštis mane masino, o dar labiau gąsdino. Taip pradėjau kolekcionuoti ir suvenyrinius bokštelius. Čia Šanchajaus, o čia Toronto televizijos bokštas, dar Filadelfijos, Niujorko, Paryžiaus Eifelio bokštas ir kiti. Dar vieną ypatingą (tiksliau, ypatingai man baimingą) atvejį prisimenu, kai neapsižiūrėjęs įlipau į stiklinį liftą. Apsiverkiau – nesusilaikiau. Teko ir vėl žmonai į ranką stvertis.

Arba dar vienas kartas, kai Šanchajuje užkilus į televizijos bokšto viršų atsidūrėme apžvalgos aikštelėje su stiklinėmis grindimis. Bandžiau žengti bent vieną žingsnį – neįstengiau. Atsitūpiau ir galvojau rėplioti keturpėčias – nepavyko. O mano Dainelė su draugais ėmė šokti polką su ragučiais…

– Leiskite paklausti, o kodėl jums būtinai reikia įveikti save, tą aukščio baimę? Kiekvienoje šalyje apstu lankytinų objektų ir ant žemės, paliktumėte tą dangų ramybėje…

– Nežinau, gal kad labiau save gerbčiau. O gal kad esu žemaitis ir be galo užsispyręs. Jei kiti gali, galėsiu ir aš! – sau sakau. Štai Eifelio bokšto įveikiau tik pusę. O kas įdomiausia, kad lėktuvu skristi išvis nebijau. Gal toji uždara erdvė suteikia saugumo?

– Bet šalia bokštų aš matau nemažai ir varpelių… Galbūt jūs tas žmogus, kuris kolekcionuoja viską?

– Oi ne, tikrai ne viską. O varpelių kolekcijos pradžią lydi viena labai graži istorija, kai mano Snieguolė (mat žiemą aš virstu Kalėdų Seneliu), būtent Kalėdoms padovanojo man pirmąjį varpelį. Tuomet mano žmona Daina, parvykdama iš Suomijos, parvežė dar vieną, paskui ir dar vieną. O šitas varpelis man yra pats brangiausias (skambina varpeliu). Ar žinote legendą, iš kur kilęs pats Kalėdų Senelis – nagi jo prototipas šv.Nikolas? Sakoma, kad vienas iš šio personažo prototipų galėjo būti šventasis Mikalojus (Nikolajus) iš Miros (IV a.). Šis krikščionių vyskupas, gyvenęs Anatolijoje (dabar Turkija), garsėjo dosnumu. Taigi šitas varpelis yra nuo šv.Nikolo kapo, kuris yra Turkijoje. Buvau, mačiau ir kaip atminimą iš tos vietos įsigijau varpelį.

– Vanduo, smėlis, akmenys – kelionėms atminti, varpeliai – Kalėdoms, o iš kur tos kelios lentynos besišypsančių angelų? Kaip jie pas jus suskrido?

– O su tais angelais visai įdomi istorija. Pradėsiu nuo to, kad mano mamą užaugino jos senelis (tikrojo senelio brolis), kuris buvo kunigas. Beje, jis buvo ir artimas rašytojos Šatrijos Raganos draugas (iš jos dovanoto puodelio jūs turėsite garbės, jei tik panorėsite, šiandien gerti kavą). Kadangi mano mama ir sesuo buvo labai religingai auklėtos moterys, tai ir aš, pagal jas, turėjau tapti kunigu. Deja, su tuo noru truputį perlenkė lazdą… Tapau laisvamanis, kuris įtikėjo Dievą, bet ne Bažnyčią. O dar patikėjo, kad kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą.

Patį pirmąjį savo angelą aš gavau dovanų iš aktorės Hanos Šumilaitės. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kai išsiskyriau su savo pirmąja žmona. Štai tada buvau apimtas depresijos, visiškai sutrikęs, ir tas angelas (kaip ir geri žmonės, sutikti tuo metu) man pagelbėjo. Taip pradėjau juos rinkti…

O kadangi šita mintis labai sužavėjo mano Dainelę (antrąją žmoną), tai ėmėme juos rinkti drauge. Noriu pasakyti, kad specialiai mes jų neieškome, iš kelionių beveik nesivežame. Perkame tik tada, kai būna kokia nors ypatinga proga. Arba draugai dovanoja. Su proga arba visai be progos.

Sykį, pamenu, vaikštinėjame su Dainele Druskininkuose. Užeiname į kažkokią dailės krautuvėlę, o ten – sėdi kojeles nuleidęs toks mielas, vaikišku veideliu angelėlis. Išsyk susižvalgėme abudu. Kadangi bendro vaiko neturime, – nusprendėme, kad šitas angelas mums bus kaip vaikelis (juokiasi). Man panašiai būna ir su kitais daiktais – atėjo į galvą mintis, nusileido į širdį, širdis priėmė – darau. Jei atėjo mintis, bet širdis jos nepriėmė, – nedarau.

– Ar nebaisu, kad po kiekvienos kelionės jūsų kolekcijų amplitudė didėja, o sekcijų lentynos – pilnėja?

– Gal truputėlį ir baisoka… Užtai mums nereikia sukti galvos dėl lauktuvių, nes draugai laukia iš mūsų ne suvenyrų, bet originalaus kelionės pristatymo. Todėl mūsų kolekcijų objektai – akmenys, smėlis, vanduo, tam tikri suvenyrai – kaip priemonės, kad jie susidarytų tikslesnį vaizdą apie mūsų kelionę.

– O jei draugai važiuoja į kokią egzotišką kelionę, ar prašote iš jos kažką parvežti į savo kolekcijas?

– Na, ne… Mano kolekcionavimo esmė – ne patys daiktai, o su jais drauge parsivežtos emocijos. Galbūt tų mano kolekcinių eksponatų nėra daug, bet jie visi – išimtinai mano paties. Tiesa, vis dėlto viena išimtis yra – tai baltasis smėlis iš Meksikos.

Smalsuoliai galėjo užmesti akį į 2018-2019 metų „Prêt-à-Porter“ rudens ir žiemos kolekcijas.

L. Larionova kaip visuomet duoklę atidavė minimalizmui, o E. Rainys nepamiršo elegantiškų suknelių.

"FurbySD" vadovė bei dizainerė Simona pristatė naujausią rudens bei žiemos kolekciją skirtą moterims, kurioje buvo galima išvysti vienetinius kailinius drabužius bei įspūdingus aksesuarus iš šinšilos kailių.  Tai kolekcija, skirta moterims, kurios ryte pasineria į darbus, o vakare tampa tikromis damomis. Kūrėja bei menininkė Vaida pristatė savo vienetinių, rankų darbo papuošalų kolekciją, kuri buvo kupina neapsakomos šilumos, grožio bei išskirtinumo.  Pristatymo įspūdžiai dar iki šiol nerimsta, šios dviejų kūrėjų kolekcijos paliko didžiulį įspūdį vakaro svečiams, kurie negailėjo puikių žodžių bei liaupsių kūrėjoms. Vakaro svečius pasitiko saksofono meistras  Mindaugas Bivainis, kuris gražiomis, moderniomis natomis džiugino visą vakarą.

Grožio renginys organizuojamas jau antrus metus iš eilės ir tikimasi, kad tai taps gražia tradicija. Organizuoti tokį prabangų ir malonų  vakarą kilo  restorano „Beržas“ valdytojai Augustei Pociūtei, „Smilgos vėrinių“ prekės ženklo savininkei Vaidai Raulinaitytei. bei "FurbySD" dizainerei Simonai Dainei.  Prie kavos puodelio kilusi idėja virto uždaru, prabanga dvelkiančiu vakaru, kuris džiugino čia susirinkusių svečių akis. Restoranas stebino prabangia aplinka prie kurios sukūrimo prisidėjo "Senovės Prabanga" - čia galima rasti elegantiškų, antikvarinių baldų bei aksesuarų namams, kurie turi savo istorinę vertę, atrodo prabangiai ir sukuria jaukumą.  Visos detalės derėjo tarpusavyje, ant stalų puikavosi nuostabaus grožio „Ritos gėlių“ puokštės, kurias kūrė pati Rita - floristikos meistė, kuri kaip žinia neretai puošia garsenybių šventes.

Susirinkę svečiai turėjo galimybę ne tik praleisti laiką puikioje aplinkoje, pabendrauti su dizainerėmis, o tuo pačiu  išvysti "FurbySD" R/Ž 16/17 drabužių bei aksesuarų iš šinšilos kailių kolekcijos pristatymą, kurį pristatė net 14 modelių. Susirinkusiems svečiams buvo paruošta speciali aplinka kurioje galėjo pasinerti į naujausias kailinių gaminių bei vienetinių, rankų darbo papuošalų tendencijas bei pasipuošti čia ir dabar. Naujausios dizainerių kolekcijos netrukus puošė vakaro viešnias. Šių metų renginyje netruko ir vyriškos lyties atstovų, kurie atlydėjo savo drauges bei žmonas. Vyrams neteko liūdėti, specialiai jiems čia buvo sukurta "Casino" aplinka, tarpusavyje varžydamiesi atkakliausi buvo nustebinti kūrėjų bei rėmėjų įsteigtomis dovanomis. Vakaro įamžinimas buvo patikėtas Aira Gracia Photography. Aira labai profesionali, kūrybiška fotografė, kuri kasmet prisideda prie vis daugiau mados ir kitų komercinių projektų. Vienas iš jų - kasmetinis "FurbySD" mados kompanijos projektas.  

Renginys buvo puikus, jis baigėsi, tačiau kūrėjų darbai niekur nedingo ir jos pažadėjo toliau kasmet stebinti savo ypatingo dizaino vienetiniais gaminiais.

V. Raulinaitytės kūrinius galima įsigyti Birštono "Butike" bei „Smilgos vėriniai“ paskyroje "Facebook".

S. Dainės kailinius gaminius galite įsigyti internetinėje parduotuvėje www.furbysd.com arba "FurbySD" paskyroje socialiniame tinkle "Facebook", o taipogi ir Agnės Jagelavičiūtės e-mole www.stiliusos.lt. Pasimatuoti ir įsigyti "FurbySD" produkciją gyvai galite Kauno butikuose "Naked Concept Store" bei "SV Studija", taip pat Birštono "Butike".

Liepsnos įsiplieskė praeitą naktį muziejaus pastato Delio centre 6-ame aukšte ir greitai išplito į kitus aukštus, nurodė ugniagesiai.

35 ugniagesių brigados ištisas valandas kovojo su gaisru, o penki dūmais apsinuodiję pareigūnai buvo išvežti į ligoninę, naujienų agentūrai AFP sakė vienas priešgaisrinio departamento pareigūnas.

Aplinkos ministras Prakashas Javadekaras (Prakašas Džavadekaras) sakė, kad pareigūnai dar neįvertino viso žalos masto, bet jau aišku, kad supleškėjo daug senų vertingų kolekcijų.

„Tai tikra netektis. Šios netekties neįmanoma įvertinti rupijomis. Ten buvo kai kurių išties senų floros ir faunos egzempliorių“, – P.Javadekaras sakė žurnalistams prie muziejaus pastato, pridūręs, kad tarp sunaikintų eksponatų buvo kai kurių itin retų rūšių pavyzdžiai.

Ministras nurodė nedelsiant atlikti saugos auditą 34 didžiuosiuose šalies muziejuose.

Gamtos istorijos muziejuje, atidarytame 1978 metais, buvo saugomos drugelių, varliagyvių, gyvačių, driežų ir kitokių užkonservuotų gyvūnų kolekcijos, taip pat kitokių gyvūnų, tokių kaip tigrai ir leopardai, iškamšos.

Indijoje karštais vasaros mėnesiais dažnai kyla gaisrų, kurių viena iš pagrindinių priežasčių – trumpieji jungimai prastai prižiūrimų pastatų elektros sistemose.