Personalinėje parodoje V. Issel pristatys naują mišrios technikos koliažų ir piešinių seriją. Joje metalas susitinka su šilku, medis – su kartonu ir putplasčiu, kiniškos popierinės vėduoklės pavirsta keistais fitneso prietaisais, iš dailininkų aplankų formuojami baseinai... Kūrinių grupėse galima atrasti tokių pasikartojančių motyvų kaip sveikatinimosi ir kūno rengybos treniruokliai, taip pat interjero objektai. Perspektyvos čia kreivos, keistos ir klaidinančios, prietaisai neišlaiko pusiausvyros, o baseinai – pilki ir niūrūs.

Tačiau, kaip sakoma, būti susibūrus visada smagiau nei po vieną: daiktai, rodos, kalbasi tarpusavyje, idėjos, motyvai ir judesiai „šokinėja“ iš kūrinio į kūrinį ir į kambarį. Atrodo, visi daiktai čia bendrauja tarpusavyje. V.Issel išplėtė koliažus į galerijos erdvę. Koliažų elementai prišoko prie sienų, galerijos kampuose susirado išsiplėtusią savo antrąją dalį, piešiniai nusitęsė per grindis, lubas... Kambarys tapo tapybos kūrinio, o kūrinys – kambario dalimi. Medžiai tikrai komunikuoja tarpusavyje, siunčia vieni kitiems syvų. Rizomos perduoda linkėjimų. Mes esame sistema.

V. Issel (gim. 1982 m.) – daugiausia instaliacijas kurianti menininkė. Yra baigusi Hamburgo „Hochschule für Bildende Künste“ (HFBK) dailės universitetą, įgijo du magistro laipsnius: menų (specialybė – skulptūra, instaliacija ir kinas) bei klasikinės filologijos. Daug metų dalyvauja menininkų rezidencijų programose įvairiose šalyse: Pietų Korėjoje, Šanchajuje, Taivane, Japonijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Rezidencijos programų metu menininkės personalinės parodos buvo eksponuojamos Norvegijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Šanchajuje. Nuo 2019 m. dirba HFBK lektore, o 2019–2020 m. – ir kviestine profesore. V.Issel instaliacijos daugiausia susijusios su savo pačių autonominiais komponentais, jose paliečiamos tokios temos kaip literatūra, kalbotyra, filosofija ir kt. Menininkė gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija).

Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Beieškant (ne)savojo vaidmens

Sakoma, kad šiais laikais ateinant į šiuolaikinio meno parodą reikia būti iš anksto pasirengus: pasidomėjus apie menininką, jo idėjų šaltiniu, kūrybos svarba, kuriai šiuolaikinio meno tėkmei jis priklauso. Būtų galima vardyti toliau, tačiau itin dažnai toks greitai įgytas žinių bagažas daro labai stiprią įtaką požiūriui į darbus, kurių dar nesame matę.

S.Bareikytės koliažo technika atlikti kūriniai duoda žiūrovui viską, ką jam reikia žinoti apie parodą. Kiekvienas jos kūrinys, kuriame – žmonių gyvenimai (dažniausiai tai reklaminiai žmonės, netikri, sumanyti skatinant vartotojiškumą) ir šalia – žodžiai, sąvokos, o kartais – ištisi sakiniai, žiūrovui suteikia pakankamai informacijos, reikalingos darbams suprasti.

Menininkė itin atvirai kalba apie savo gyvenimą, todėl jos koliažuose gajus ne tik vizualus, bet ir lingvistinis moters įvaizdis. Šalia modelių, manekenių ir namų šeimininkių atvaizdų įsiterpia karpiniai su žodžiais "Moteris", "Magija", "Švytėjimas", "Malonumas", "Laisvė". Taip neakivaizdžiai parodomi moters vaidmenys visuomenėje: ji maloni arba teikianti malonumus, turinti magiškų galių, švytinti savo grožiu arba laime ir, svarbiausia, laisva. Šie iš kartos į kartą susiformavę įvaizdžiai dažniausiai prieštarauja vienas kitam, todėl kūriniuose vis išnyrantis žodis "laisvė" pradeda žaisti pagrindinį vaidmenį.

Kiekviename koliaže menininkė kalba apie save, savo padėtį visuomenėje – tiek kaip moters, tiek kaip kūrėjos, tiek kaip žmogaus. Kiekvienas kūrinys atskleidžia, kaip autorė jaučiasi atlikdama kiekvieną iš minėtų vaidmenų (terminas "vaidmuo" neturi būti suprastas neigiama prasme – būtent vaidmenys sukuria ir lemia žmogaus pasirinkimus).

Taigi būtent žiūrint, skaitant ir tokiu vizualiniu bei lingvistiniu būdu suvokiant S.Bareikytės kūrinius ir suvirpa žiūrovo esybės stygos. Nejučiomis pradedama gilintis ir į savo gyvenimo vaidmenis, personažus, jų įtaką praeičiai ir dabarčiai. O jau kiek vėliau – ir ateičiai.

Vizualinis darbo kūnas tėra tik viena dalis, žodžiai jam suteikia vertės ir logišką kiekvieno darbo pagrindimą ir analizę.

Žodžiai – raktai

S.Bareikytė padeda žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje: pastarasis gali save sutapatinti su žurnalų iškarpose esamais veikėjais, charakteriais, žodžiais.

Kūriniai vaizdų ir žodžių margumyne gali labai lengvai paklydinti – kai akys šokinėja prie ryškiausių, nuogiausių, didžiausių iškarpytų personažų, bando aprėpti visą kūrinį. Tuomet į šį visą margumyną įsiterpia žodžiai, kurie viską nuramina, suteikia koliažui pasakojimo tvarkos ir atskleidžia kūrinio istoriją.

Amerikiečių menininkas Melas Bochneris, laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių konceptualistų, savo darbuose labai stipriai išnaudoja žodžius ir teigia, kad menas egzistuoja ten, kur susiduria protinis ir fizinis kūnas (žodžiai ir vaizdai), o ir meną laiko tik mąstymo forma. S.Bareikytė savo kūriniais iš tiesų antrina B.Melo idėjai: vizualinis darbo kūnas tėra tik viena dalis, žodžiai jam suteikia vertės ir logišką kiekvieno darbo pagrindimą bei analizę.

Saviugdos seansai

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip menininkė konstruoja savo kūrinius. Vienuose jų iškarpos labai griežtų formų, dailiai sustyguotos, iš vienos iškarpos iškyla kita ir pasakojimas tampa lengvai perskaitomas. Kituose S.Bareikytė atsisako gražaus iškarpų dėliojimo ir žvelgiant į darbą tampa sunku suprasti, kur prasideda, kur baigiasi viena ar kita scena ar kas lėpė iškarpų pasirinkimą. Tokiuose kūriniuose menininkė leidžia ir netgi priverčia žiūrovą pasiklysti, šykšti jam atiduoti raktą nuo kūrinio esmės suvokimo.

Ar taip menininkė ugdo žiūrovą? Be abejonės. Ji drąsiai priešpriešina savo vidinį chaosą, parodo, kaip iš jo galima nukeliauti į ką tik matytą dailiai sustyguotą darbą. Tik ne iš kūrinio į kūrinį žiūrovas ir pati menininkė eina, o į pačius save.

S.Bareikytės parodoje pristatoma išrengta menininkės siela, jos vidiniai prieštaravimai, nuolatos vykstanti kova tarp vaidmenų ir tai, kaip visą šį širšių lizdą galima suvaldyti, sutramdyti ir taip išlaisvinti. Koliažo technika iš laikraščių ir žurnalų iškarpų sukurti darbai leidžia žiūrovui ir pačiam patirti, pamatyti savo vaidmenis, į juos įsiklausyti

Kas? S.Bareikytės paroda "Apnuoginta esybė".

Kur? Babtyno-Žemaitkiemio dvare.

Kada? Veiks nuo gegužės 17 d. iki birželio 26 d.

„Catchy – Įsimintinas (-a)“ – tai pirmoji personalinė Latvijos menininkės Tatjanos Semanes kūrybos paroda Lietuvoje, pristatoma sostinės galerijoje „Meno Niša“. Savo kūrybinę karjerą T. Semane pradėjo 1998 m., šiuo metu ji yra aktyvi Latvijos dailininkų sąjungos narė. Personalines parodas yra surengusi ir grupinėse parodose dalyvavusi – Latvijoje, Suomijoje, Kinijoje, JAV, Lenkijoje. T. Semanes darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Austrijoje, Belgijoje, Baltarusijoje, Kinijoje, Kipre, Suomijoje, Vokietijoje, Dž.Britanijoje, Olandijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Meksike, Norvegijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Slovakijoje, JAV, Švedijoje. T. Semane taip pat yra Filosofijos mokslų daktarė. Jos tyrimų laukas apima proto ir išminties problematiką Europos filosofijoje.

Pagrindinės T. Semanes kūrybos temos – odė gyvenimui ir meilės išraiška kasdienybėje. Savo darbuose menininkė naudoja skirtingas technikas (akvarelė, aliejinė tapyba, pastelė, koliažai, skulptūriniai objektai).  Parodos  „Catchy – Įsimintinas (-a)“ ekspozicijoje pristatomi T. Semanes koliažai. Parodos kontekste visi darbai vienijami būdo vaizduoti figūras ir objektus, erdves labiau jas interpretuojant nei imituojant ar  tiksliai atkartojant. Tatjanos Semanes koliažai kaip ir tapybos darbai  – tai jos vizualinės ir emocinės patirtys, užpildytos gilaus simbolinio ir filosofinio reikšmių lauko. Tatjanai kūryba yra vienas iš būdų ne tik pažinti save, bet ir stebėti gyvenimą: analizuoti, suprasti jo vertybes, žmonių pasirinkimus, pasaulines aktualijas, meilės reiškinį. Kūryba autorei yra iššūkis, kuris atneša džiaugsmą, o kūrybinio proceso magija papildo gyvenimo prasmę. Na, o meilės rolė suvokiama kaip pagrindinė, jungtinė visų procesų jėga.

Pasak menininkės, mes visada norime kuo geresnių, šaunesnių potyrių savo aplinkoje, kurie padarytų mūsų gyvenimą įdomesniu, labiau intriguojančiu, įsimintinu. Toks poreikis kyla iš kiekvieno asmeninės motyvacijos arba dėl to, jog stebėdami kitų gyvenimus, kartais nusprendžiame, kad pastarieji kur kas labiau patrauklūs nei mūsų pačių. Puošdami savo  gyvenimo fasadus dėl savęs ir kitų, mes dažnai nerealizuojame tų akimirkų, kurios mūsų gyvenime jau ir taip yra įsimintinos, unikalios ir nusipelno ypatingo susidomėjimo, nes refleksuoja kasdienius įvykius, prasmę paties gyvenimo.

Naudodama iškarpas iš žurnalų, laikraščių, katalogų, iš tiesų autorė naudoja spalvas, kuriomis jos yra atspausdintos ir tokiu būdu sukuria savo vaizdines situacijas, erdves, objektus, figūras. „Aš jais tapau, bet su žirklėmis ir spalvomis iš žurnalų ir katalogų. “ – sako T. Semane. Mažo formato darbuose sutalpinamas gausus svarbių reikšmių laukas. Kiekviename darbe užkoduoti skirtingose kultūrose egzistuojantys bendri simboliai (medis, drugelis, obuolys, žirgas, akis, kt.). Darbai neatlieka didaktinės funkcijos, nenukreipia žiūrovo vertinimui „už“ ar „prieš“, nemoralizuoja. Spalvingi, nuotaikingi, iš pirmo žvilgsnio netgi ironiški vaizdai skatina žiūrovą permąstyti savo asmeninę patirtį ir atrasti/išskirti ekspozicijos kontekste savo įsimintas akimirkas ar jų asociacijas.

Paroda galerijoje „Meno niša“ veiks nuo kovo 10 d. iki kovo 25 d.

Šiandien 18 val. uostamiesčio galerijoje „si:said“ (Galinio Pylimo g. 28) bus pristatyta Beno Šarkos koliažų paroda „Nuostabusis sapnuotojas“.

Paroda „Nuostabusis sapnuotojas“ tęsia 2013 m. kurtą ciklą „Rojus smegenų žievės peizažuose“. Tąkart Benas dekonstravo neurologų-psichiatrų graiko Georgo N.Koskino ir rumuno Constantino von Economo smegenų žievės tyrimų fotografijas, atspaustas 1906 m. Berlyne. Nervinių ląstelių topografijoje menininkas tapė galimo rojaus kontūrus.

Koliažų ciklas „Nuostabusis sapnuotojas“ sukurtas prieš šešerius metus, bet Lietuvoje bus tik pirmą kartą pristatytas. Šiame cikle panaudoti 6–7 dešimtmečių Niujorke leidžiamų žurnalų ir Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės fotografijos. Autorius tęsia smegenų žievės tyrinėjimus. Rojaus paieškos neuronų geografiniame raizginyje persikėlė į išorinę aplinką. Vidinė emigracija iš savęs paties. Tarsi kino kadrais iš vadinamos realybės su budos šypsena jis montuoja savo sapną. Kaip ir kokiais daiktais, atributais, žodžiais, įvaizdžiais ir vaizdais kuriame rojų šiapus savęs?..

Benas Šarka (g. 1963) – alternatyvaus teatro kūrėjas: režisierius, aktorius, performansininkas, dailininkas. 1984–1988 m. studijavo režisūrą Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akdemija) Klaipėdos fakultetuose. 1987 m. įkūrė nepriklausomą Gliukų teatrą, kurio dauguma pasirodymų vyksta ne teatrinėse erdvėse (gatvėje, sandėliuose, aikštėse ir t.t.). Benas beveik tris dešimtmečius kuria ir gyvena Klaipėdoje. Vietos kultūrinės bendruomenės įvardijamas pirmuoju klaipėdietiškos kultūros amabasadoriumi (L.Kraniausko, A.Gedučio, A.Aciaus, S.Kraniauskienės, J.Viluckienės, E.Spiriajevo monografija „Klaipėdos diskursai 1990–2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija“, 2012, Klaipėdos universiteto leidykla), turinčiu išskirtinį autoritetą, su niekuo nesupainiojamą unikalų stilių. Benas Šarka ne tik reprezentuoja Klaipėdą, bet ir tapo šio miesto kultūros ikona, „prekiniu ženklu“.

Paroda veiks iki gegužės 26 d.