Šiemet „Meistrų“ programoje pristatoma jo nauja komedija „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022), pasakojanti apie kiek kitokius superherojus. Būtent šiam nuo misijų pavargusiam penketukui, pasivadinusiam „Tabako pajėgomis“, reikės išgelbėti pasaulį nuo baisaus Driežinsko. Tačiau pirmiausia herojai pasidalys siaubo istorijomis, kurios viena už kita absurdiškesnės.

Apie filmo idėją ir įkvėpimą su režisieriumi Q. Dupieux kalbėjomės sausio mėnesį Paryžiuje.

– Pastarąjį dešimtmetį daugelis pasinėrė į superherojų, dažniausiai „Marvel“ ir DC filmus. Kodėl nusprendėte sukurti komediją apie superherojus?

– Nežinau, kokia priežastis. Nežiūriu naujų superherojų filmų. Jie – ne man, o žymiai jaunesnei auditorijai. Net negalvojau apie šios kartos filmus. Kai rašiau scenarijų, prisiminiau savo vaikystės televizijos serialus. Buvo kvailų laidų, kuriose susipindavo animacija ir lėlių šou. Rodė serialą, kuris, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „Katės TV“. Jį sukūrė garsus prancūzų animatorius ir iliustratorius Rolandas Toporas. Tai buvo keistas ir juokingas serialas su lėlėmis. Tad mane labiau įkvėpė šie vaikystėje matyti kūriniai.

Nematau savo filmo kaip parodijos. Norėjome sukurti truputį seksualų, kinematografišką veikėjų įvaizdį.

– Ar jie buvo tik prancūziški?

– Taip. Žinoma, ir tų laikų japonų animacija. Pavyzdžiui, tuo metu „Sen Kukai“ buvo labai populiarus animacinis serialas Prancūzijoje. Arba „Biožmogus“ („Choudenshi Bioman“). Nežinau, ar rasite šių pavyzdžių internete, kadangi pavadinimai kiekvienoje šalyje skirtingi. Kai kuriuos žiūrėjau, nors ir nebuvau didelis jų gerbėjas. Tuo metu buvau dešimties metų berniukas. Tada televizija buvo visai kitokia. Buvo penki kanalai, mes žiūrėdavome viską, ką rodydavo. Nieko kito daugiau nerasdavome.

– Žvelgiant į jūsų superherojų kostiumus, atrodo, jie buvo įkvėpti ir „Galingųjų reindžerių“.

– Truputį. Tačiau jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad siekėme aukštesnės kokybės. „Galingieji reindžeriai“ iki šiol egzistuoja. Studijos prodiusuoja daugybę TV serialų, filmų skirtingoms kartoms. Kai pažvelgi atidžiau, pamatai, kokie prasti ir pigūs ankstesniais laikais buvo jų kostiumai. Jie kūrė turinį vaikams. Mes norėjome sukurti kostiumų iš odos, panašių į kurtus 8-ajame dešimtmetyje. Jeigu nori pigesnių, kyla grėsmė, kad šaipaisi iš veikėjų ir tada viskas atrodo tarsi parodija. Nematau savo filmo kaip parodijos. Norėjome sukurti truputį seksualų, kinematografišką veikėjų įvaizdį. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jeigu pažvelgsi į tuos baisius amerikiečių arba japonų serialus, pamatysi skirtumą.

– Prisimenant ankstesnių laikų televizijos serialus, atrodo, kad ėmėtės iš jų vizualinio, estetinio įkvėpimo.

–  Ką turite omenyje?

–  Nežinau, kaip tai pasakyti, bet galbūt tiktų apibūdinimas „vintažinė estetika“.?

– Taip, tinka. Vintažas – neblogas žodis. Mano žmona yra kino aikštelės dailininkė ir rūpinasi viskuo, ką matote mano filmuose. Mes negalvojome apie vintažą, bet tai yra paprastas ir gražus žodis apibūdinti. Paprastai sakant, mums patinka daiktai, kurie mums primena vaikystę.

– Jūsų filme susipina dabartiniai  ir ankstesni laikai. Tarkime, superherojai su savo vadovu susisiekia per senų laikų ekraną, tačiau kartu matome, kaip filme veikėjai naudoja išmaniuosius telefonus.

– Tai technologijų ir skirtingų įvaizdžių mišinys, pavadinčiau oldschool estetika. Grįžtant prie jau minėtų kostiumų, mes juos kūrėme tokius lyg iš senų mokslinės fantastikos filmų. Iš tiesų didžiąją filmo biudžeto dalį išleidome tokiems dalykams, nes norėjome, kad jie atrodytų tobulai šioje vintažinėje atmosferoje. Mano filmai – ne vien tik dialogai ir scenarijus. Jie taip pat yra vizualūs. Jie turėtų kur nors nuskraidinti ir priversti mąstyti kitaip.

– Jūsų filmas iš tiesų mane nuskraidino.

– Kur?

–  Kažkur aukštai į dangų... Kaip sugalvojote savo superherojų komandą pavadinti „Tabako pajėgomis“?

Mes niekada nematome taip besielgiančių superherojų, atvirai rodančių savo trūkumus. Žinoma, visa tai yra šiame filme.

– Nežinau. Kiekvienas komandos superherojus pavadintas pagal cigarečių sudedamąją dalį kaip, pavyzdžiui, Nikotinė. Tikriausiai juos taip pavadinau, nes šie vardai nėra kieti. Tikriausiai norėjau šiuos siaubingus vardus paversti tokiais kietais kaip kokiuose „Keršytojuose“. Užuot naudojęs tipinius superherojų vardus, pagalvojau, kodėl nepadarius šitaip. Beje, jie nėra kažkokie nuostabūs herojai. „Tabako pajėgos“ naudoja šūdiną furgoną. Jie nėra galingi. Galbūt todėl ir parinkau tokius vardus.

– Nors šioje komedijoje daug absurdo, jeigu pažvelgsime giliau, paliečiate rimtas temas kaip gamtos tarša. Ar to ir siekėte?

– Visi šie dalykai  atėjo natūraliai. Gyvenu šioje eroje, todėl beveik neįmanoma ignoruoti to, kas vyksta pasaulyje, net kai rašai kvailą komediją. Rašydamas scenarijų suprantu, kad tai privalo atsidurti filme. Tai netgi nėra pasirinkimas. Kai rašiau dialogus, visą informaciją gavau iš to, kokios būklės yra mūsų pasaulis. Mano nuomone, filmas turi turėti ryšį su tuo laikotarpiu, kuriame jis yra kuriamas.

– „Rūkymas sukelia kosulį“ prasideda kaip superherojų filmas, tačiau viduryje visiškai pakeičia kryptį, kai į siužetą įterpiamos veikėjų pasakojamos siaubo istorijos. Ar ši mintis kilo pasąmoningai rašant scenarijų, ar jau žinojote nuo pradžių, kad eisite šia linkme?

– Juo nuo pat pradžių žinojau, kad norėsiu sukurti visiškai kitokį filmą nei tie, kokius kūriau anksčiau. Pasakodamas ne vieną, bet daugiau skirtingų istorijų, norėjau sugriauti filmo tempą. Visos jos yra susijusios. Gan sudėtinga paaiškinti, kaip. Galbūt galėtume sakyti, kad jas sieja tas pats dramatiškas tonas, mirtis ir neviltis pasaulio pabaigos akivaizdoje. Žinoma, reikėtų nepamiršti šių visų siaubingų žmonių. Visa tai sudėjus išėjo gera komedija.

– Jeigu pažvelgsime plačiau, superherojai visada buvo idealūs žmonės, gelbėjantys pasaulį. Jūsų veikėjai, susidūrę su sunkumais, pradeda rūkyti, nors garsiai reklamuojasi esantys prieš rūkymą.

– Tiesa. Jie yra silpni. Mes niekada nematome taip besielgiančių superherojų, atvirai rodančių savo trūkumus. Žinoma, visa tai yra šiame filme. Galiausiai, mano tikslas yra pralinksminti žiūrovus. Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Mano, kaip kino kūrėjo, tikslas yra pasiūlyti bent trumpam nuo visko atitrūkti ir pasilinksminti.

– Žvelgiant į pastaruosius metus, kino teatrus pasiekė mažai komedijų. Jūsų filmas verčia juoktis iš pačių blogiausių situacijų.

– Taip, manau, kad mums reikia pasijuokti iš savęs.

– Kokia buvo aktorių reakcija, kai jie perskaitė scenarijų?

– Perskaitęs scenarijų matai tik tai, kas parašyta popieriuje. Gali suprasti, kad tai kvaila ir smagi komedija. Viską, ką jau aptarėme, pamatome tik galutiniame filmo variante. Tada suprantame, kad taip, ši komedija yra gana juoda. Nepaisant to, vien jau scenarijus buvo juokingas – aktoriai sakė, kad jiems buvo smagu skaityti. Pačioje pradžioje jie matė tik juodo humoro komediją ir nesuprato joje esant potekstę. Tai išryškėjo tik jau viską nufilmavus ir sumontavus.

Lietuvos kino teatruose nuo balandžio 22 d. rodomo filmo pagrindinis herojus Martinas – vidutinio amžiaus vyras, kuris pavargęs nuo patogios kasdienybės paliko šeimą, darbą ir kitas atsakomybes ir slapta išvyko į Norvegijos miškus. It vikingas, apsikarstęs storais kailiais ir įnagiais, jis bando išgyventi ir susimedžioti maisto. Laimė, jog pamiškės degalinė visai čia pat. Pakeliui sutiktas sužeistas, nuo teisėsaugos ir gaujos bendrų bėgantis narkotikų prekeivis Musa tampa jo likimo draugu.

Absurdiškų situacijų kupiname filme įtraukia kriminaliniai įvykiai, gamtos ir šiuolaikybės kontrastai bei netikėti atsitiktinumai. Abu vyrus vejasi ir Musos gaujos bendrai, ir vietinė policija, kuri, kaip ir priklauso komedijos žanrui, nežiba nuovokumu. Nuo modernaus pasaulio į miškus nepabėgsi, tačiau strėle ir lanku įveikti policininkus gali.

Režisierius Th. Daneskovas komediją pasitelkia tyrinėti vyriškumą ir vidurio amžiaus krizę. „Grįžimas į akmens amžių – turbūt ekstremaliausia krizės versija. Tačiau reagavimas į sunkumus priklauso nuo to, kaip auginame savo vaikus. Kaip auklėjame berniukus, ar skatiname juos kalbėti apie savo jausmus, ar liepiame „būti vyru“, – teigia režisierius.

J. Mose nuotr.

Jis primena, jog visus suaugusius užklumpa gyvenimas ir problemos. O negebant komunikuoti patiriami iššūkiai tampa vienatvės ir depresijos priežastimi.

„Režisierius kuria originalią juodąją komediją, kupiną spalvingų personažų ir išradingų scenų. Su daugybe gudrių posūkių, kurie nuolat – o dažnai ir labai aštriai – išryškina klaidingo vyriškumo kvailumą. „Laukiniai vyrai“ džiugina puikia vaidyba“, – teigia Tribekos kino festivalio programos sudarytoja Liza Domnic.

Skandinaviško humoro komedija „Laukiniai vyrai“ Lietuvos kino teatruose nuo balandžio 22 d.

– Daugumai esate pažįstama iš komedijos žanro – parodijų, pašiepiančių ir ironijos kupinų vaizdo įrašų. Kaip prasidėjo jūsų kelias į aktorystę? Ar komedija visada buvo jums artima? Galbūt įkvėpė žymūs komikai?

– Vaidinti norėjau nuo vaikystės, jau kokioje ketvirtoje klasėje supratau, kad užaugusi būsiu aktore. Aplinkiniai į šį mano norą žvelgė su šypsena, jiems atrodė, kad viskas dar gali pasikeisti. Tačiau mano pasiryžimas tapti aktore išliko. Baigusi mokyklą įstojau į aktorystės studijas ir toliau ėjau ta linkme. Nepasakyčiau, kad kuris nors komikas ankstyvoje jaunystėje mane labai įkvėpė. Tačiau man patikdavo žiūrėti Algio Ramanausko-Greitai, su kuriuo dabar turiu galimybę dirbti, laidas. Ypač mėgau laidą „Ragai“ – man ji atrodė labai juokinga. Mėgau ir televizijos projektą „Pagauk kampą“.

– Aktoriams neretai tenka patiems susikurti darbo vietą ir verstis per galvą siekiant į save atkreipti publikos dėmesį. Viena vertus, šiandien gelbėja internetas ir įvairios platformos, padedančios suburti savo gerbėjų ratą. Kita vertus, dabar yra labai daug aktorių ir komikų, kurie verda tame pačiame katile, konkuruodami vieni su kitais. Kaip manote, ar šiandien aktoriams lengviau pasiekti publiką? O gal visuomenė kaip tik yra persisotinusi įvairaus turinio, tad sunkiau ją patraukti?

– Manau, kad šiandien patraukti auditoriją yra nei sunkiau, nei lengviau. Tiesiog šiais laikais kitokios aplinkybės, prie kurių turime prisitaikyti. Tikra tiesa, kad dabar įvairaus turinio yra labai daug. Tačiau ar jo per daug? Nepasakyčiau. Kiekvienas žiūrovas tiesiog atsirenka tai, ką nori žiūrėti. Vieniems patinka komedija internete, kitiems – tradicinis teatras. Puiku, kad yra daug pasirinkimų. Kita vertus, žmonės išties nebesugeba ilgai išlaikyti dėmesio. Geriausias to pavyzdys – socialinis tinklas „Tik Tok“, kuriame vartotoją turi patraukti per 3 sekundes. Jei to nepadarai, jis pasirinks žiūrėti kito kūrėjo kuriamą turinį. Šiandien nemaža dalis aktorių ir komikų naudojasi šia platforma, augindami savo sekėjų skaičių. Jei aktorius žinomas, šiame tinkle jam nereikės verstis per galvą, nes jo auditorija jau užkabinta iš anksčiau. Tačiau jei esi pradedantysis aktorius ar komikas, reikės pavargti, kad savo turiniu patrauktum žmones ir sulauktum jų pripažinimo.

Komedijos kūrėjai tam ir dirba, kad auditorija galėtų vienaip ar kitaip paleisti savo emocijas – iš širdies pasijuokti arba išlieti pyktį komentaruose.

– Kanale „Algis & Justas“ įkūnijate komiškus personažus – Do Vilę ir Kakalą, kurie pasisako visuomenės gausiai aptarinėjamais klausimais. „YouTube“ platformoje kuriate autorinius humoristiškus skečus. Vis dėlto Lietuvoje moterys humoristės – dar nelabai įprastas reiškinys. Aktorės prisibijo pasijuokti iš savęs, atrodyti negražiai, nemoteriškai. Visuomenė taip pat yra labiau pripratusi prie vyrų komikų. Ar pati tai pastebite?

– Taip, moterų komikių išties yra mažiau. Pati karjeros pradžioje neradau nė vieno humoristės, kuri man būtų išties juokinga, pavyzdžio. Todėl įkvėpimo semdavausi iš komediją kuriančių vyrų. Taikliai pastebėjote – moterys šio žanro greičiausiai nesirenka dėl baimės pasirodyti kvailomis, negražiomis. Kita vertus, esama ir aktorių vyrų, kuriems komedija nėra artimas žanras, scenoje jie nori būti rimti, dramatiški. Kurdama savo personažus, sulaukiu įvairių nuomonių. Žmonėms atrodo, kad būdama mergina neturėčiau taip darkytis. Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl save pateikiu būtent taip, dergiu save. Daliai žmonių mano kūryba atrodo negraži, neestetiška. Jei kurdama personažą nusikeikiu, kai kuriuos tai išvis šokiruoja. Juk esu moteris – kaip galiu taip elgtis?

Nemažai neigiamų atsiliepimų sulaukiu ir jau minėtoje „TikTok“ platformoje, kuria neseniai pradėjau naudotis. Vadinamiesiems hateriams nepatinku nei aš pati, nei tai, ką darau. Tačiau jie vis tiek toliau mane seka ir įsitraukę žiūri mano kuriamą turinį. Mano kūryba juos erzina, sukelia ryškių emocijų ir skatina norą aršiai diskutuoti. Tad aš neigiamus komentarus vertinu kaip būdą žmonėms išsilieti. Jei mano komedija būtų neįdomi, niekas jos nesektų ir nekomentuotų. Todėl visos tos reakcijos tik skatina mane eiti į priekį ir parodo, kad man pavyko paliesti aktualią temą.

– Kaip manote, ar mes jau išmokome suprasti sarkazmą, parodijas? Galbūt žmonės vis dar įsižeidžia komedijoje atpažinę save?

– Manau, kad dabar visuomenė yra kur kas jautresnė nei prieš kelerius metus. Tai iš dalies lėmė ilgas pandeminis laikotarpis ir kitos šiandieniame pasaulyje kylančios įtampos. Todėl žiūrovai aštriau reaguoja į drąsesnius bandymus ką nors pašiepti. Jei žmogus tavo žodžiuose atpažįsta save ar artimuosius, jo pasąmonėje pabunda kovos instinktas. Tada jis stengiasi ką nors blogo tau parašyti ir aršiai gintis, kad tai nėra tiesa. Tačiau tokia gynyba tik parodo, kad taikliai palietei aktualią temą ir puikiai atvaizdavai realybę. Todėl aštrias reakcijas aš laikau teigiamu dalyku. Tai rodo, kad savo kūryba man pavyko sudominti auditoriją, sukelti diskusiją. Čia aš matau daug žavesio.

– Jūsų nuomone, iki kokios ribos galima juokauti? Kada komikas jau persistengia?

– Manau, kad komedijos ir žodžio laisvės ribos yra gana plačios. Žinoma, visuomenė ir komedijoje pašiepiami žmonės gali turėti kitokią nuomonę. Jei prisijuokauji socialinėse medijose, tavo paskyra kuriam laikui gali būti užšaldyta. Tada negalėsi kelti turinio ir bendrauti su savo auditorija. Tad žiūrovai šiandien iš dalies reguliuoja komikų kuriamą komediją, ypač tų, kurie aktyviai veikia socialinėse medijose. Tačiau kad būtų labai trukdoma komikų kūrybai, kol kas nepastebėjau.

– Nebijote, kad Lietuvoje ilgainiui gali įsitvirtinti JAV pagreitį įgaunanti atšaukimo kultūra (ang. Cancel Culture)? Užsiminėte, kad tam tikrai auditorijai nepatikęs komikas kuriam laikui gali netekti prieigos prie asmeninės socialinio tinklo paskyros. O jei kam nors įsižeidus dėl juokelio, būtų pradėta kampanija, skatinanti konkretaus komiko nebesekti ir neberemti?

– Girdžiu daug diskusijų apie šį reiškinį, bet dar nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų atšauktas. Taip, konkretūs žmonės gali įsižeisti dėl tam tikrų juokelių ir nebepirkti bilietų į komiko pasirodymus. Tačiau atsiras kitų žmonių, kurie bilietus pirks ir tas komikas toliau tęs savo veiklą. Jei atšauksime vieną, antrą, trečią komiką, kas tada kurs komediją ir pramogą? Manau, kad dalis žmonių, rašydami blogus komentarus ir piktindamiesi humoristų kuriamu turiniu, tiesiog linksminasi. Jiems patinka kažko nemėgti. Todėl, atšaukus tam tikrą aktorių, auditorija neteks ir savo pramogos. Esu įsitikinusi, kad komedijos kūrėjai tam ir dirba, kad auditorija galėtų vienaip ar kitaip paleisti savo emocijas – iš širdies pasijuokti arba išlieti pyktį komentaruose. Tai visokeriopa nauda žiūrovui, kuris išsiliejęs gali ramus grįžti į kasdienį gyvenimą. O profesionalus aktorius ar komikas neturėtų giliai priimti tų blogų žiūrovo emocijų, nes jos iš tikrųjų ne jam skirtos.

Draugystė: bendru projektu „Rimvis“ M. Survilaitė ir R. Matukynas-Antturi pašiepia lietuviškos muzikos padangę. / M. Survilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate aktorė, kuriai labiau patinka vaidinti ne ant scenos, bet prieš kamerą. Teatro žanras jums ne prie širdies?

– Man teatras asocijuojasi su didele kančia – ne tik spektaklio turinio, bet ir repeticijų prasme. Tai yra toks žanras, kuriame tu repetuoji kelis mėnesius, pervargsti ir vis tiek nežinai, kaip viskas atrodys premjeros metu. Galbūt viskas bus net ne taip, kaip repetavai. Todėl man tai sunkus žanras, kuriame greičiau pavargsti, viskas vyksta lėčiau, o atlygis ne toks didelis, kaip vaidinant prieš kamerą. Kine ar filmuojant turinį socialinėms medijoms, man patinka spartus darbas, greitas procesas ir rezultatas. Jausmas ant scenos yra labai geras, bet man jis neatperka to darbo, kurį įdedi repetuodamas. Tad, galėdama rinktis, renkuosi tai, kas man arčiau širdies, – vaidybą prieš kamerą.

– Su atlikėju Rimvydu Matukynu, kuris auditorijai geriau žinomas iš projekto „X faktorius“, šiuo metu kuriate muzikinį projektą „Rimvis“. Vasarį pristatėte pirmąjį albumą „Kaimynai“. Kaip patys sakote, jis yra apie kaimynus, gyvenančius už sienos arba mūsų viduje. Ar šiuo projektu bandote lengvai pašiepti lietuviškos muzikos rinką?

– Su Rimvydu esame pažįstami labai seniai. Kitados kartu įstojome į muzikinio teatro studijas, kurias abu metėme. Nuo to laiko esame geri draugai. Vėliau jis pasuko į muziką, o aš – į vaidybą. Kartu įgyvendinome ne vieną projektą, bet šis mums abiem atrodo įdomiausias ir giliausias. Projekte slypi daug ironijos, jis pašiepia lietuvių atlikėjus, šiuolaikinius muzikos žanrus ir muzikinius vaizdo klipus. Tačiau tai nėra gryna parodija, labiau – subtili ironija, sarkazmas. Svarbiausia čia – muzika, kuri tikrai kokybiška. Vieni klausytojai galbūt „Rimvį“ priims kaip komediją, kiti – kaip muzikinį projektą. Pavasarį rengsime koncertus ir kviesime žmones ateiti drauge pabūti. Norime suburti tam tikrą bendruomenę, kurioje nebūtų atskirties tarp žiūrovų ir atlikėjų. Visi kartu įsisuksime į muzikos sūkurį, pašoksime ir pasijuoksime. Būdamas muzikantu, Rimvydas yra šio projekto pagrindinis veidas ir balsas. O aš atlieku prodiuserės vaidmenį. Taip pat režisuoju mūsų muzikinius klipus ir juose vaidinu. Iki šiol man nebuvo tekę nieko režisuoti, tad patiko save išbandyti šioje srityje.

– Pradėję studijuoti aktorystę jauni žmonės dažniausiai būna svajokliai. Tačiau, baigus studijas, neretai paaiškėja, kad konkurencija yra žvėriška ir niekas išskėstomis rankomis tavęs nelaukia. Kaip ir daugumai aktorių, jums yra tekę dirbti ir kitokių darbų. Pavyzdžiui, kelionių agentūroje. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte savo kelio pradžioje?

– Baigusi studijas ėmiau vaidinti „YouTube“ kanale „Crafty Panda“, skirtame „pasidaryk pats“ temoms. Tai į užsienio rinką orientuotas lietuvių kanalas, kurio pagrindinė auditorija – vaikai. Kadangi toliau tęsiau aktorystę, didelio šoko nebuvo. Laimei, neteko sukti galvos mąstant, kaip užsidirbti. Buvau viena pirmųjų šio kanalo aktorių, darbas man patiko, tačiau po poros metų išėjau. Nors šis darbas man davė nemažai, pajutau, kad nebetobulėju ir reikia kažką keisti. Be to, jaučiau, kad tai ne mano žanras. Per tą laiką daug žmonių mane pradėjo tapatinti su kuriamu personažu, vaikai atpažindavo. Tai pradėjo varginti, nes nenorėjau būti vaikų aktore ir kurti tik jiems skirto turinio. Tad galiausiai pasukau suaugusiesiems skirtos komedijos keliu, ir mano auditorija drastiškai pasikeitė. Dabar didžiąją jos dalį sudaro suaugę vyrai, kad ir kaip keistai tai skambėtų (juokiasi).

Išėjus iš minėto kanalo, kurį laiką naujų projektų neatsirado. Jaučiau atskirtį, atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Tada kilo įvairių slogių minčių. Vis dėlto mane visą gyvenimą lydi drąsa siekti savo tikslų, kuri man galiausiai padėjo atsidurti ten, kur esu dabar. Paskutinius metus dirbdama vaikams skirtame kanale, sugalvojau parašyti keliems žinomiems žmonėms. Prisistačiau kaip aktorė ir pasiūliau dirbti kartu, jei turės naujų projektų. Man atrašė A.Ramanauskas-Greitai, taip ir užsimezgė mūsų pažintis ir bendradarbiavimas, tebesitęsiantis iki šiol. Beieškodama įdomios veiklos ir progų užsidirbti iš vienos kelionių agentūros taip pat gavau pasiūlymą apžvelgti keliones ir viešbučius. Tai buvo darbas prieš kamerą, tad pagalvojau – kodėl gi ne?

– Ar kelionės yra viena iš jūsų aistrų? Turbūt keliaudamas aktorius gali pasisemti nemažai įkvėpimo?

– Keliauti man išties patinka. Tačiau labiau mėgstu pažintines keliones, o ne tokias, kai visą laiką ilsimasi viešbučio teritorijoje. Man atrodo, kad komedijos žanras yra toks, kuriam įkvėpimo pasisemi iš tau nutikusių nesėkmių. Esu buvusi ne vienoje nesklandžioje kelionę, būta daug keistų, kurioziškų situacijų. Jos mane ir įkvėpė kurti. Atrodo, tau pačiam nieko nė nereikia galvoti. Tiesiog jau nutikusią gyvenimo situaciją, kuri  savaime juokinga, suvaidini ir nufilmuoji. O žiūrovai tai žiūri kaip komedinį skečą. Sakyčiau, kad dauguma aktorių didžiausio įkvėpimo semiasi būtent iš įvairių gyvenimiškų situacijų.

Iššūkį režisuoti spektaklį pagal legendinę pjesę priėmė Dainius Kazlauskas, o vaidmenis kuria „Domino“ teatro senbuviai Renata Kutinaitė, Valentinas Krulikovskis, Tomas Žaibus, Agnė Levickaitė bei dvi šio teatro debiutantės aktorės Karina Stungytė ir Justina Nemanytė.

Spektaklio veiksmas vyksta meilės mieste Paryžiuje. Bernaras – jaunas, žavus amerikietis architektas. Kur kas labiau už architektūrą jis mėgsta… moteris! Taip! Dailias, seksualias, nenuspėjamas... O kuo jų daugiau, tuo gyvenimas tik įdomesnis! Trys jo sužadėtinės stiuardesės dirba skirtingose avialinijų kompanijose. Kaip patogu! Viskas, ko reikia, tai atidžiai suderinti tvarkaraščius, kad jos niekada viena kitos nesutiktų. Šiai žaviai idiliškai rutinai vadovauja ištikima tarnaitė Berta, o į svečius užsukusiam vaikystės draugui Roberui belieka tik pavydėti. Iki tol... kol koją pakiša didysis progresas: nauji „Boeing“ lėktuvai tampa didesni, galingesni ir... greitesni! Nutinka tai, kas ir turėjo nutikti: Bernaro sužadėtinių tvarkaraščiai susipina...

Prancūzų dramaturgo Marko Kamulečio (Marc Camoletti) pjesė „Boeing Boeing“ 1991 m. pateko į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai kartų pasaulyje parodyta prancūziška pjesė. Ji pastatyta daugiau kaip 60-yje šalių, spektaklis visame pasaulyje iki dabar yra parodytas ne mažiau kaip 25 000 kartų. Po premjeros Paryžiuje ši komedija su nedidele pertrauka buvo rodoma kasdien net 44 metus! Parašyta dar 1960 metais, pjesė netrukus debiutavo Brodvėjaus teatre, buvo ekranizuota ir laimėjo kelis reikšmingus „Tony“ apdovanojimus.

Komedijos „Boeing Boeing“ premjera visoje Lietuvoje – nuo gruodžio 15 d.

Nepelnytai susireikšmina

Lietuvoje nematytas, užsienio formato serialas, adaptuotas lietuvių kalba ir kuriamas specialiai Lnk.lt platformai, – neeilinis, mat atskleis visus iki šiol žiūrovams nematytus televizijos užkulisius.

"Muilodramos" siužetas persmelktas aferos prieskonių ir spalvingų personažų. Tai istorija apie tris smulkiuosius vieno televizijos kanalo akcininkus, kurie surezgė planą, kaip perimti jo kontrolę. Trijulė sumojo, kad geriausias būdas tai pasiekti – nusmukdyti kanalo žiūrimumo reitingus, kad, jo akcijoms atpigus, jas galėtų įsigyti. Jie randa neišsilavinusį, apie televiziją nieko neišmanantį, bet neabejojantį, kad tiksliai žino, ko jai reikia, degalinės darbuotoją Valdą, kuris per vieną naktį tampa generaliniu televizijos direktoriumi. Valdui gimsta idėja sukurti genialų televizijos projektą pasitelkiant, jo supratimu, geriausius  aktorius, scenarijaus autorių ir režisierių.

Vieną iš serialo akcininkų vaidinantis T.Grynas sako, kad, kaip ir "Muilodramoje", taip ir televizijos užkulisiuose yra aktorių, kurie kartais nepelnytai susireikšmina dėl esamų ar menamų pasiekimų.

"Nebūtinai aktoriai ar režisieriai – visi mėgsta susireikšminti dėl kažkokių dalykų, jiems patiems svarbių. Iš tikrųjų niekam nėra nieko svarbiau už save patį. Įsivaizduokite, paimate interviu iš Brado Pitto – taigi vaikščiosite Lietuvoje pakėlusi nosį pusę metų. Natūralu, tik kai tai matai – juokinga, ir tiek", – šypsosi T.Grynas.

Visi mėgsta susireikšminti dėl kažkokių dalykų, jiems patiems svarbių. Iš tikrųjų niekam nėra nieko svarbiau už save patį. Įsivaizduokite, paimate interviu iš Brado Pitto – taigi vaikščiosite Lietuvoje pakėlusi nosį pusę metų. Natūralu, tik kai tai matai – juokinga, ir tiek.

Yra stereotipas, kad kartais teatro aktoriai save laiko pranašesniais už televizijos. "Man atrodo, tai kažkokių nevykusių žmonių, kurie bando iškelti vieną dalyką aukščiau kito, suformuota nuomonė. Gal dabar pasirodysiu arogantiškas, bet jei kažkam kažkas kažkur nepasisekė, nereikia aukštinti vieno ar kito, – man atrodo, tai lygiaverčiai dalykai, absoliučiai kiekvienas darbas, bet kas. Ir mano vaidinamas personažas – toks pats pasipūtęs nevykėlis, kuris, jeigu nesugeba kažko padaryti atvirai, pradeda daryti tam tikras machinacijas, ieškodamas sau naudos", – sako aktorius.

"Niekada nemaniau, kad reikėtų nusibrėžti ribas. Aktorius yra aktorius – tai profesija. O kur tai naudoji ir kur tai darai – jau tavo reikalas", – tiki jis.

Šmikius vaidinti įdomu

Kartais pasirinkimas imtis vaidmens priklauso nuo kompanijos, režisieriaus, sako T.Grynas: "Kartais būna, kad vien dėl geros chebros norisi dirbti, žinai, kad bus linksma ir gera dirbti. Bet visą laiką yra kažkas, ko nedarytum."

Darbas "Muilodramos" filmavimo aikštelėje jam taip pat labai patiko. "Puiki kompanija, puikūs kolegos, aktoriai, režisieriai. Atmosfera buvo labai gera. Kai darbas yra malonumas, tau malonu tai, ką darai, nieko nėra geriau. Tada ir nedirbi", – sako jis.

"Lietuvoje apskritai labai seniai buvo kažkoks komedinis serialas, ypač kelių serijų, o ne 120. Pažiūrėjus į tai, kas buvo per visą istoriją, šio žanro rinka neištirta", – priduria jis.

Pasak aktoriaus, "Muilodrama" yra daugiau realybės, o ne hiperbolizuotų televizijos užkulisių pavyzdys. "Ir dar labai trūksta realybės. Jei rodytų 23–24 val., manau, žiūrovas pamatytų visišką realybę. Dabar viskas pagražinta, užtepliota, kur reikia kažką paslėpti. Visą laiką visur yra povandeninių srovių, norime mes to ar nenorime", – atvirauja T.Grynas.

Savo personažą seriale jis apibūdina kaip žmogų, kuris šypsosi į akis, o už nugaros galanda peilį, bet Tadui tokie personažai labai patinka. "Kuriant tokį personažą yra ką veikti, jie turi daugiau spalvų. Be abejo, ir nuo aktoriaus priklauso, kiek jis pats spalvų pridės, bet tokius šmikius įdomu vaidinti, nes nėra vienos linijos", – sako jis.

T.Gryno mėgstamiausias personažas – jis pats. "Yra vaidmenų, kurie man labai brangūs, labai mylimi ir saugojami. Nemėgstu išskirti, bet yra darbų, kurių nepamirštu ir kurie, manau, ilgam liks manyje", – priduria jis.

Ar tokių aferistų, kokį jis vaidina "Muilodramoje", iš tiesų pasitaiko televizijos užkulisiuose? "Tikrai taip, – juokiasi T.Grynas. – Visą laiką kažkas nori apgauti, bet jei neprarandi dėmesingumo, niekas ir neapgaus. Nueikime į turgų ir pasižiūrėkime – vienam sakys vieną kainą, kitam – kitą. Normalu."

Ne pykti, o nusijuokti

Serialo pagrindinis veikėjas – žmogus ne savo rogėse, tačiau tikintis, kad išmano, ką daro. Panašių veikėjų yra ir realybėje.

"Čia taip pat, kaip ir lietuviai išmano krepšinį. Supranta, kaip reikia vaidinti, kad būtų geras filmas, ir žino, kaip reikėtų televizijoje valdyti, kad būtų įdomu žiūrėti. Tokių žiniuonių tautoje yra. Savo darbe esu sutikęs keletą žmonių, kurie viską supranta. Kai jie pradeda kalbėti,  galvoji, kad tai turėtų būti pasaulinio lygio aktorius, bet kai pamatai, kaip dirba…" – atvirauja aktorius.

Tikėtina, kad, stebėdami "Muilodramą", kai kuriuos personažus su savimi tapatins ir žinomi Lietuvos žmonės. T.Grynas jiems linki ne pykti, o nusijuokti. "Niekam niekada nereikia pykti dėl nieko šitame gyvenime. Nėra tam laiko. Tegul pasijuokia, nes jei kartais kas nors stipriai kanda, naudingiau pasijuokti nei pykti", – sako jis.

Šiandien T.Grynas laikosi puikiai – truputėlį atostogauja, šiek tiek dirba, ruošiasi rudeniui, darbams. Ilsisi prie ežero, sodyboje. "Lietuvoje, man atrodo, nieko nėra geriau už ežerą. Aš nesu lietuviškos jūros mėgėjas – mūsų jūra yra nesusivokimas ir nesusipratimas. Maudytis nelabai malonu – tai ne Viduržemio jūra, todėl man atrodo, kad be ežero, lietuviško miško, sodybos nieko geriau ir nėra", – pasakoja aktorius.

T.Grynas sako pandemijos rūpesčius jau palikęs praeityje. "Susitaikėme, suvokiame visą situaciją, joje esame praktiškai pusantrų metų. Visi suprantame, kad rudenį bus dar viena banga. Žmogus yra unikalus savo prisitaikymu prie visų aplinkybių ir situacijų", – požiūrį atskleidžia jis.

„Lietuvoje beveik visi serialai apie banditus, ir kartais tikrai pasigendi kitų žanrų, jų įvairovės. Komedijoje vaidinau labai seniai, o šis žanras man yra įdomus. Nors neslėpsiu, kad žanras yra sudėtingas. Jeigu nori, kad gautųsi gerai, juokingai ir neperspaudžiant, tai yra tikrai sunku. Dar prieš sutikdamas ir skaitydamas scenarijų svarsčiau, kiek aš pats esu komedinis. Bet daug įdomių linijų, skoningai įrašyti keiksmažodžiai ir mano personažas skaitėsi labai įdomiai, todėl sutikau iškart“, – apie naujausią lnk.lt serialą „Muilodrama“ kalbėjo aktorius T. Gryn.

Tik prasidėjus filmavimams aktorius susidūrė su nedidelėmis kliūtimis ir net rizikavo pabloginti savo sveikatą. Tačiau, kaip teigia T. Gryn, viskas padėjo tik dar geriau papildyti jo įkūnijamą personažą ir suteikti jam kitokį atspalvį.

„Mano personažo įvaizdžiui reikėjo akinių, o labiausiai tiko tie, kurie turėjo dioptrijų. Per filmavimo pertraukas juos nusiėmus, man reikėdavo poros sekundžių, kad aplink save galėčiau sufokusuoti vaizdą. Nes mano akys sveikos, akinių gyvenime nenešioju. Nors jie neturėjo labai daug dioptrijų, bet vis tiek vaizdas šiek tiek liejosi. Bet juk malonumas ir kančia yra visai šalia? Todėl sugalvojau, kaip tai būtų galima pritaikyti mano personažui, primerktos akys ir įtarus žvilgsnis – tarsi Andriaus personažo vizitinė kortelė“, – filmavimų subtilybėmis dalijosi aktorius.

Ką tik startavusio lnk.lt serialo „Muilodrama“ aktorius T. Gryn įkūnija televizijos kanalo TVS akcininką Andrių, kuris turėdamas savų kėslų įvilioja į pinkles paprastą degalinės darbuotoją Valdą (akt. Valentinas Kirejevas) ir apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. „Su Valentinu dirbti yra labai gerai, jis puikus aktorius. Vaidinti komedijoje buvo juokinga, nes situacijos tokios, kuriose negali nesijuokti filmavimų metu, o dar kai turi vaidinti su Valentinu, tai juokas aidi po kiekvienos scenos. Tikrai, visus filmavimus lydėjo juokas iki ašarų. Visada laukdavau filmavimų, nes ten tikrai linksma, nors ir dirbi, bet atmosfera labai gera. O pats serialas atskleis kitą televizinę pusę. Neabejoju, kad iš tikrųjų taip viskas televizijoje ir vyksta, galbūt be vienokių ar kitokių niuansų, bet viskas turėtų būti labai panašiai“, ­– savo nuomone dalinosi naujojo serialo aktorius.

– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą. Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašo kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

Elžbieta Latėnaitė

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Michaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbi, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekėjų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį. Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano videoįrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia. Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasyvesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant moralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai. Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti? Yra „Patreon“, bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

Milda Noreikaitė

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus. Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.

Pirmieji festivalio „Scena 10x10“ svečiai atvyksta iš Estijos. Rugsėjo 18 ir 19 dieną jie parodys juodojo humoro spektaklį „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks Mõisatallis”).

Ši juodojo humoro komedija suteikia puikią progą geriau pažinti mūsų kaimynus estus, jų tapatybę per muziką, humorą ir iš istorijos atklydusį kančios motyvą. Estai paklausti, „kaip sekasi?“, būtinai atsakys, kad gyvenimas sunkus, o darbas žudo. Atpažįstama, ar ne? Iš ko mes paveldėjome kančios motyvą? O gal Seneka buvo teisus: Per aspera ad astra (liet. „Per kančias į žvaigždes“)?

Estijos istorijos vadovėliai patvirtina, kad estų tauta, 700 metų išgyvenusi vienokią ar kitokią vergiją, viską pasiekė sunkiu darbu ir prakaitu. Skausmas ir kančia, nors ir kaip jų besistengta išvengti, buvo nuolatiniai žmonių palydovai. Ar įprotis kentėti kyla iš inercijos, ar tai yra kultūros paveldas? Spektaklio režisierė Birgita Landberg publiką kviečia į dvaro arklides primenančią erdvę, kur maišosi kraujas ir sūrus prakaitas bei vyksta arši kova su didele ironijos ir humoro doze. Kančia yra neišvengiama, bet humoro jausmas yra mūsų pasirinkimas. Kuris iš jų mus išgelbės?

Vaizdo reportaže spektaklį pristato estas, Kaune gyvenantis menininkas Reiu Tüür.

R. Tüür Lietuvoje gyvena jau 11 metų ir akcentuoja, kad estai ir lietuviai visada turėjo glaudžių santykių. Kokių?

Trukmė – 1 val. 15 min.

Spektaklis rodomas ant Didžiosios scenos.

Spektaklis vyks su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą (verčia aktorius Dovydas Pabarčius).

Pagrindinis festivalio „Scena 10x10“ informacinis rėmėjas – „Kauno diena“.