Meniška nuo mažens

„Nuo vaikystės man labai patikdavo kurti ką nors gražaus. Mėgau piešti, lipdyti, gražiai apsirengti. Kad ir ką daryčiau, turėjo būti gražu, – pasakoja Elena. – Pamenu, buvau laimingiausias vaikas, kai mano tėtis patikėjo man puošti Kalėdų eglutę. Jis irgi buvo meniškos sielos ir puošti eglutės mūsų šeimoje ilgai niekam kitam neleido. Įsivaizduojate, ką išgyvenau, kai tokia atsakomybė buvo perduota man, septynerių metų vaikui. Beje, nuo to laiko eglutę puošiau tik aš – tėtis perdavė man šią misiją, nes jam labai patiko mano darbo rezultatas.“

Praėjo daug metų, o noras kurti grožį taip ir išliko. Nors Elena neplanavo susieti savo gyvenimo su konditerija, virtuvės ir maisto ruošimo prisipažįsta niekada nemėgusi, gyvenimas ją nuvedė būtent į šią sritį.

Taip jau susiklostė – įvyko skyrybos, pašnekovė liko su dviem mažais vaikais, kuriuos reikėjo išlaikyti. Nors ir turėjo aukštojo mokslo diplomą, buvo baigusi automobilinio transporto logistikos ir verslo vadybos studijas, ieškoti darbo pagal specialybę laiko nebuvo – reikėjo tiesiog dirbti ir užsidirbti.

Kūryba: šokoladas Elenos rankose virsta ne tik įspūdingais desertais, bet ir meniškomis skulptūromis. / E. Kliment asmeninio archyvo nuotr.

„Pasirinkimo neturėjau – tuo momentu man buvo pasiūlytos tik dvi alternatyvos: būti administratore arba konditere. Nenorėjau nei vieno, nei kito. Spėkite, kas lėmė mano sprendimą? Galimybė kurti grožį. Pasirinkau konditeriją. Pirma mano mintis apsisprendžiant buvo, kad bent jau būsiu, kaip sakoma, prie meno – darysiu iš tortų meno kūrinius“, – prisimena Elena.

Moteris sako neketinusi šiame darbe ilgai užsibūti. Perspektyva vien kepti bandeles nedžiugino, tad savo iniciatyva iš kartu dirbusios meistrės pradėjo mokytis tortų puošybos. Išmoko labai greitai, per porą savaičių, tada pradėjo kurti pati. Įmonės direktorė jos kūrybą pastebėjo ir įvertino, o po kurio laiko pasipylė ir užsakymai.

„Įmonei buvo gerai, o man – nežmoniškas krūvis, – pasakoja pašnekovė. – Jeigu turėdavau 8 valandų darbo dieną, tai galima buvo vadinti poilsio diena. Dirbdavau po 16, 18 valandų. Mano rekordas – 72 valandos ant kojų. Aš puošdavau tortus, o tais laikais nebuvo nei tokių priemonių, kaip dabar, nei jokių pinterestų, kur galėdavai pasisemti idėjų, – viską reikėjo sugalvoti pačiai.“

Įvairovė: Šokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei 100 per pastaruosius metus sukurtų skulptūrų. Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. / Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

Sudomino šokoladas

Elena prisimena tada bandžiusi tortams puošti naudoti įvairiausias medžiagas, kurių tuo laiku buvo įmanoma gauti. Kartą pro šalį praeidamas kolega parodė jai kelias puošmenas, pagamintas iš šokolado. Tai sudomino ir meniškos sielos moteris pradėjo dirbti su šokoladu. Po kurio laiko sužinojo, kad yra toks dalykas kaip plastiškas šokoladas. Išbandžiusi jį susižavėjo – tai buvo nuostabi medžiaga.

Tais laikais nebuvo nei tokių priemonių, kaip dabar, nei jokių pinterestų, kur galėdavai pasisemti idėjų, – viską reikėjo sugalvoti pačiai.

„Pradėjusi dirbti su šokoladu, labai greitai tobulėjau, užaugau kaip profesionalė ir man pasidarė ankšta ten, kur buvau. Supratau, kad daryti tą patį jau nebeįdomu, norėjau augti“, – pasakoja pašnekovė, sugalvojusi išeiti iš samdomo darbo ir pradėti nuosavą verslą.

Tik nepriklausomybė ir laisvė žavėjo neilgai, nes darbo buvo trigubai daugiau, o atlygis priklausė nuo to, kiek turės jėgų.

Išėjimas į vadinamuosius laisvus vandenis iš esmės nieko nepakeitė, išskyrus tai, kad garantuoto atlyginimo kartą per mėnesį niekas nemokėjo. Tad po kelerių metų darbų maratono nusprendė uždaryti įmonę.

Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

Kiek vėliau Elena dar kartą bandė įsitvirtinti kavinių versle – manė, kad jau žino, kaip reikia. Deja, ir tąkart teko užsidaryti, nes tokiems verslams, anot jos, turi turėti pakankamą finansinį rezervą ir stiprią bent kelių žmonių komandą, nes vienas lauke – ne karys. To neturint nerti į gamybos ar kavinės verslus labai rizikinga.

Rankų darbo kūriniai

Taip besiblaškydama ir ieškodama savo vietos po saule Elena susipažino su įmonės „AJ šokoladas“ savininku, pradėjo su juo bendradarbiauti ir kartą pasisiūlė sukurti jo įmonei šokoladinių gaminių vitriną.

Savininkui buvo netikėta, tačiau sumanymas pavyko puikiai – žmonės jos kūriniais žavėjosi, prie vitrinos sustodavo fotografuotis. Vėliau moteris net keliuose miestuose įmonei sukūrė šokolado kambarius.

Naujausias jos rankų darbo projektas – jau minėtas Šokolado skulptūrų muziejus Trakuose, nuolat sutraukiantis nemažai lankytojų.

Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

„Virtuvės aš taip ir nepamėgau, bet vis dar mėgstu meną, kūrybą. Pagaliau supratau, kas man iš tiesų patinka: bendrauti su žmonėmis,  mokyti, perteikti žinias ir stebėti, kaip mokiniui pavyksta pasiekti norimą tikslą. Patinka duoti žmonėms tai, ko jie nori, ir taip juos pradžiuginti. Man patinka kurti naujus receptus, rašyti knygas. Patinka pačiai mokytis, kurti didelius projektus, organizuoti renginius. Šie dalykai mane traukia“, – sako mokymus apie tortų dekoravimą šiuo metu rengianti ir savo žiniomis ir patirtimi besidalijanti šokolado skulptorė.

---

Ar šokoladas kenkia?

Klausimą apie šokolado naudą ar žalą sveikatai esu išnagrinėjusi nuo–iki. Mityba domiuosi nuo kokių šešiolikos metų, nes mėgstu saldumynus ir, jeigu neskirčiau dėmesio tam, ką valgau, svorio labai greitai priaugčiau. Šokoladą aš valgau – jis mano racione liko vienintelis saldumynas.

Juokauju, kad šokoladas iš esmės yra daržovė, nes gaminamas iš augalo – kakavmedžio – vaisių ir juose yra daug organizmui naudingų medžiagų. Geras šokoladas nėra blogis. Blogis – šokoladas su cukraus pakaitalais, konservantais, cheminėmis medžiagomis. Pieniškas šokoladas – blogai, dėl baltojo šokolado apskritai kyla klausimas, ar jį galima vadinti šokoladu, nes jį su šokoladu sieja vienintelė sudėtinė dalis – kakavos sviestas, tačiau jame nėra pačios kakavos.

Geras juodasis šokoladas – be priedų, geriau be cukraus arba su minimaliu cukraus kiekiu. Tokio aš, negalinti gyventi be saldumynų, kasdien suvalgau bent po plytelę. Svoris nuo jo man tikrai neauga.

Apskritai kalbant, didžiausias blogis yra ne maistas, o mūsų požiūris į jį. Jeigu kažką valgydamas manysi, kad elgiesi blogai, – organizmui tai greičiausiai pakenks, ir atvirkščiai. Tad, mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo to, ką valgydamas galvoji. Jeigu ko nors, kad ir nelabai sveiko maisto, suvalgysiu su malonumu, man tai, kaip sakoma, neis į kūną. Jeigu suvalgę save kaltinsime blogai pasielgę, nes  sustorėsime, taip ir įvyks. Tai, ką galvojame, kokios nuotaikos esame, daro įtaką mūsų organizme vykstantiems procesams. Proto lengvumas palengvina ir kūną.

Kas jus paskatino susirūpinti savo mityba ir pradėti sportuoti – kaip rašote savo tinklaraštyje, tapti „kačioke“?

– Anksčiau, kad ir apvalesnių formų, buvau sveika, fiziškai aktyvi, tačiau mityba man nebuvo prioritetas. Ir mokykloje, ir universitete buvau veikli, tad, net sulaukusi iš aplinkinių replikų dėl svorio, neturėdavau laiko apie tai galvoti. Tuo momentu galbūt pagalvodavau, bet paskui įsisukdavau į savo darbus. Maistas man buvo malonumas, nesirūpinau, kad mano mityba būtų visavertė, kad su maistu gaučiau pakankamai visų reikalingų medžiagų.

Tačiau moters gyvenime būna visokių etapų, tad kartais jausdavausi gerai ir būdama apvalesnių formų, o kartais atvaizdas veidrodyje netenkindavo. Suprantama, kad tai smarkiai priklauso nuo mūsų nuotaikos: jeigu viskas sekasi puikiai – ir savo atvaizdu džiaugiesi, o kai blogai – tuomet ir save jau visai kitaip matai.

Kai karantinas sulėtino gyvenimo tempą ir teko užsidaryti namuose, turėjau daugiau laiko į tuos veidrodžius pasižiūrėti. Vieną dieną atsikėliau ir pagalvojau, kad noriu atrodyti kitaip! Tada ir pradėjau savo pokyčių kelionę.

Situacija buvo labai palanki, nes tuo metu universitete studijavau mitybos kurse, be to, turėjau vaikiną, kuris mėgėjiškai domėjosi mityba. Kadangi jis mėgo sportuoti ir siekė geresnių rezultatų sporto salėje, turėjau ir palaikymą. Visos dedamosios susiliejo į viena ir aš pradėjau aktyviau judėti, pakeičiau savo mitybą ir ėmiau mesti svorį. Tačiau...

Nors ir turėjau žinių apie sveiką mitybą, didelį poveikį turėjo visuomenėje įsigalėję stereotipai, pavyzdžiui, kad turi atsisakyti tam tikro maisto, per dieną nesuvartoti daugiau nei 1 200 kalorijų ir pan. Atsisakiau cukraus, nors saldėsius labai mėgstu, įvairiausių picų, suvožtinių. Žodžiu, nevalgiau jokio maisto, kuris dažniausiai siejamas su geromis emocijomis, valgomas draugų kompanijose, pasisėdėjimuose su artimaisiais ar pan.

Vadovaudamasi tokiais patarimais, maksimaliai save apriboji, ir tie ribojimai priveda prie emocinių lūžių. Tad tikrai negaliu sakyti, kad atsikėliau ir mane aplankė nušvitimas – žinojau, kaip ką daryti, ir viską dariau tinkamai. Tikrai ne.

Taip besimaitindama ir gyvenau, kol galiausiai palūžau. Atėjo rugsėjis, grįžau į studijas, prasidėjo įvairios veiklos, nuolat buvau kompanijose, kur apstu maisto. Nuolatinis savęs varžymas, spartus gyvenimo tempas, nes norėdavau dar ir į sporto salę nueiti, atimdavo visas jėgas, neliko jokio gyvenimo džiaugsmo. Tad teko daug ką permąstyti ir pakoreguoti.

Pradėjusi mesti svorį, visiškai atsisakiusi skanumynų, o norą pasmaližiauti užrakinusi tolimiausiam širdies kamputyje, pasitelkusi kantrybę ir visą sukauptą valią, išgyvenau daugiau nei šešis mėnesius. Per tą laiką saldumynų pomėgis niekur nedingo, toliau užsiėmiau konditerija ir kaupiau savo mėgstamus receptus. Supratusi, kad pyrago gabalėlis vis dėlto nėra kažkas blogo, grįžau į virtuvę ne tik gaminti, bet ir mėgautis maistu. Tik jau protingai.

E. Gelažnikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto sportas ir dabar yra svarbi jūsų gyvenimo dalis?

– Taip, vis dar skiriu dėmesio tiek mitybai, tiek sportui, tačiau su saiku. Nebėra taip, kad aš būtinai turiu eiti į sporto klubą ir „išsportuoti“ tai, ką suvalgiau. Ilgainiui supratau, kad norint numesti svorį ar jį palaikyti pakanka kasdienių pasivaikščiojimų, tarkime, grįžti iš darbo pėsčiomis, išeiti pasivaikščioti po parką ar aplink namus. Sporto salė man dabar yra vieta, kur galiu palikti visas dienos metu susikaupusias emocijas, o ten lankausi tris keturis kartus per savaitę, sportuoju savo tempu apie valandą, be didelio plėšymosi.

– Kas svarbiau norint jaustis geriau, atsikratyti papildomų kilogramų: mityba ar sportas? Ar viskas kartu?

– Sportas reikalingas gerai fizinei sveikatai ir kūno tonusui palaikyti,  ištvermei ugdyti, ligų rizikai mažinti ir sveikam kūnui išlaikyti, kad elementariausias lipimas laiptais nekeltų diskomforto, nereikėtų sustoti ir pailsėti, atgauti kvapą. Tačiau mityba yra pagrindų pagrindas, nes ji daro tiesioginę įtaką mūsų sveikatai ir gerovei. Su maistu gaudami pakankamai reikalingų maistinių medžiagų, galime sėkmingai mąstyti, atlikti skirtas užduotis, spręsti problemines situacijas, ne taip greitai aplanko nuovargis, palaikoma hormonų pusiausvyra ir kitos organizmo funkcijos. Norint gerai jaustis, svarbu tinkamai subalansuoti mitybą ir nevalgyti kritiškai mažai.

– Savo paskyroje rašote, kad esate smaližė, o skaniausio pyrago gabalėlis yra atgaiva jūsų sielai, kūnui ir mintims. Ar saldumynai, desertai jūsų racione yra kiekvieną dieną?

– Vienoks ar kitoks desertas – tikrai. Tai nereiškia, kad aš kiekvieną dieną valgau tortą su storu grietinėlės kremo sluoksniu, – tikrai ne. Vieną dieną desertas sveikesnis, kitą dieną gali būti saldesnis, riebesnis, kaloringesnis. Jeigu bus kolegos gimtadienis darbe, aš tikrai torto gabaliuko neatsisakysiu. Ir nieko čia blogo. Pati mėgstu pasigaminti įvairių desertų. Tai gali būti ir mielinės bandelės, ir tortai ar pyragai.

Paskyros „Sportinis keksiukas“ misija tokia ir yra – paaiškinti, kas yra sveika ir subalansuota mityba, kodėl pavojinga laikytis griežtų maisto ribojimų. Jeigu didžiąją laiko dalį valgai subalansuotą ir visų reikalingų maisto medžiagų gausų maistą, pasilepinti desertu ar kito mėgstamo užkandžio gabalėliu – ne pasaulio pabaiga. Tiesa, pradžioje nedrįsau dalyti mitybos patarimų, tačiau dabar jau jaučiuosi galinti tai daryti.

– Ar galite pasidalyti keliais patarimais, kaip neatsisakyti deserto, bet padaryti jį sveikesnį, galbūt naudingesnį organizmui?

– Visų pirma reikia pradėti ieškoti atsakymų, apžvelgiant visus savo mitybos įpročius ir ją analizuojant. Nebūtinai turi skaičiuoti kiekvieno kąsnio kalorijas – tiesiog nufotografuokite kiekvienąkart tai, ką valgote, užkandžiaujate. Tuomet dienos pabaigoje peržvelkite, kiek ir ko suvalgėte. Jeigu didžiąją dalį jūsų dienos raciono sudaro nevisaverčiai užkandžiai, o dideliems valgymams vietos nebelieka, būtina tai keisti. Suvalgius subalansuotus pusryčius, nepatingėjus į darbą įsidėti pietų dėžutės, o grįžus ir pavakarieniavus su šeima, daugiau riebalų ar angliavandenių turinčio deserto gabalėlis tikrai nepadarys žalos organizmui, nes bus skirtas pasimėgauti. Jūsų mėgstamas užkandis nepakeis pagrindinio valgymo, o virtuvėje nereikės spręsti rebusų, kaip jį paversti sveikesne alternatyva.

– Dabar dažnai rekomenduojama cukrų keisti saldikliais, sirupais ar medumi. Kaip tai vertinate?

– Tiek viena, tiek kita turi savų pranašumų ir trūkumų. Per didelis cukraus vartojimas susijęs su įvairiomis sveikatos bėdomis – nutukimu, diabetu, dantų ėduonimi. Ilgalaikis saldiklių vartojimas taip pat gali turėti neigiamos įtakos mūsų organizmui, pavyzdžiui, sukelti virškinimo sutrikimų.

Tiek medaus, tiek kitų saldžių medžiagų didžiąją dalį maistinės vertės sudaro monosacharidai (cukrus). Taip, medaus sudėtis palankesnė dėl jame esančių vitaminų, mineralų ir antioksidantų, tačiau jo pagrindinė paskirtis yra saldinti maisto produktus. Todėl medaus, kaip ir cukraus, medaus ar kitų saldžių medžiagų, mūsų racione turėtų būti saikingai.

– Baltus kvietinius miltus, kuriuos dažniausiai naudojama kepiniams, rekomenduojama keisti viso grūdo, grikių, ryžių miltais ir pan. Ar tai geras sprendimas?

– Baltų miltų gamybos proceso metu iš dalies pašalinama grūdo luobelė, t. y. sėlenos ir gemalas, todėl juose yra mažiau skaidulinių medžiagų, vitaminų, mineralų. Viso grūdo dalių miltai gaminami iš viso grūdo, tad jie išlaiko visus grūduose esančias maistines medžiagas, įskaitant baltymus, skaidulines medžiagas, vitaminus (ypač B grupės) ir mineralus. Dėl šios priežasties viso grūdo miltai ilgesniam laikui užpildo skrandį ir ilgiau jaučiamės sotūs.

Dalis žmonių nemėgsta viso grūdo miltų, jaučia neįprastą specifinį skonį, todėl, suvalgę kepinį iš jų, nesijaučia sotūs. Dėl šios priežasties nori suvalgyti dar ką nors skanaus. Tokie pasirinkimai taip pat nepalankūs mūsų sveikatai, todėl patarčiau rinktis įprastus baltus miltus, o sekmadienio blynelius gardinti priedais, kuriuose gausiu baltymų, pavyzdžiui, graikišku jogurtu, varške, o uogienę keisti šviežiomis uogomis ar vaisiais.

– Kas, jūsų manymu, geriau – torto gabaliukas ar vaisiai?

– Priklausomai nuo situacijos. Keliaudama į darbą užkąsti įsidėčiau vaisių, kuris mano dienos racioną papildytų vitaminais, mineralais ir skaidulinėmis medžiagomis. Tačiau, jei noriu torto gabalėlio, nesistengčiau jo nuslopinti obuoliu ar kitu sveikatai palankesniu alternatyviu valgiu, kadangi tokie bandymai dažniausiai baigiasi persivalgymu. Suvalgytas obuolys greičiausiai neatstos mintyse besisukančio saldėsio gabalėlio. Tuomet suvalgysime dar vieną obuolį, vėliau – dar vieną, o galiausiai vis tiek pasiimsime taip trokštamą torto gabalėlį. Tiek save varžę, tačiau vis tiek pasidavę, jausime kaltę, kad vėl neatsilaikėme ir palūžome.

– Tad pagrindinė taisyklė, kurios reikėtų laikytis maitinantis, būtų tokia: galvoti, ką valgai, kiek valgai ir kodėl valgai?

– Iš esmės – taip. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kas lėkštėje, tačiau ir kokių emocijų vedami renkamės vienokį ar kitokį maistą. Norą valgyti lemia mūsų emocijos: ar jaučiame stresą, ar esame laimingi ar nuliūdę. Kiekvieną emocijos veikia skirtingai: vienas stresuodamas negali valgyti, kitas, priešingai, nori daugiau valgyti, kad užsimirštų, valgydamas bando sumažinti įtampą. Taigi, svarbu save stebėti, analizuoti.

– Kam naudinga jūsų paskyra „Sportiškas keksiukas“?

– Savo paskyrą kviečiu skaityti kiekvieną, kuris nori išmokti planuoti savo pirkinių krepšelį, savaitės valgiaraštį, sužinoti kažką naujo apie mitybą, išgirsti kitokį požiūrį į susiformavusius standartus, tiesiog pasisemti naujų desertų idėjų. Prisijungti prie paskyros „Sportiškas keksiukas“ kviečiu kiekvieną, kuris ėjo sunkiu alinančių dietų keliu ir nerado rakto į sėkmę. Norisi, kad tokių atvejų mažėtų, kad žmonės išmoktų džiaugtis maistu ir suprastų, jog rezultatų galima pasiekti neatsisakant valgymo malonumo.

---

Greitas šokoladinio pudingo tinginys

150 g pieniško šokolado skonio baltyminio pudingo,

320 g sausainių „Gaidelis“ su kondensuotu pienu.

Pusę sausainių susmulkinkite iki miltų, kitą – didesniais gabalėliais. Sausainius sumaišykite su pudingu ir ant kepimo popieriaus suformuokite tvirtą saldainį. Galus užriškite siūlu formai palaikyti. Palikite šaldytuve per naktį ar bent 4 valandoms.

Šokoladiniai sūrio pyrago keksiukai

200 g kvietinių miltų,

140 g 2 proc. riebumo pieno,

120 g 85 proc. juodojo šokolado,

125 g 11 proc. tepamojo sūrio „Philadelphia Light“,

2 M dydžio kiaušiniai,

75 g 3 proc. natūralaus jogurto,

75 g rudojo cukraus,

50 g 82 proc. riebumo sviesto,

50 g kepinių ir desertų kakavos,

2 ml vanilės aromato,

1 ml skysto saldiklio arba 20 g miltelinio cukraus,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

½ šaukštelio kepimo sodos,

žiupsnelis druskos.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Dubenėlyje sumaišykite miltus, kakavos miltelius, druską, kepimo miltelius, sodą ir atidėkite. Kitame inde rudąjį cukrų ir sviestą išplakite iki kreminės masės. Įmuškite kiaušinį, sudėkite natūralų jogurtą, vanilę. Išplakite iki vientisos masės. Į sviestinę masę dalimis supilkite miltų mišinį ir pieną. Masė bus labai tiršta – viskas gerai. Susmulkinkite šokoladą ir pusę jo sudėkite į tešlą. Kitame dubenyje tepamąjį sūrį, cukrų arba saldiklį ir kiaušinį lengvai išplakite, kol visiškai susimaišys. Neperplakite. Į kiekvienos formelės dugną įdėkite po šaukštą šokoladinės tešlos, uždėkite sūrio masės sluoksnį ir ant viršaus – likusią šokoladinę tešlą. Likusiais šokolado gabaliukais apibarstykite keksiukus. Kepkite 15–16 min., ištraukus iš keksiuko vidurio medinis pagaliukas turėtų būti vos drėgnas. Išimkite iš orkaitės ir leiskite pastovėti dar 5 minutes, prieš iškeldami ant grotelių, kad visiškai atvėstų.

Baltojo šokolado varškės sūreliai su avietėmis

250 g 0,2 proc. varškės,

180 g baltojo šokolado (sūreliams padengti man užteko 150 g, tačiau siūlyčiau būti išsitirpinus 200 g, tai bus paprasčiau)

30 g sausainių „Gaidelis“ su sutirštintu pienu,

15 g saulėgrąžų aliejaus,

11 g šalčiu džiovintų aviečių,

2 ml skysto saldiklio,

1 šaukštelis vanilinio cukraus (milteliais).

Varškę su vaniliniu cukrumi elektriniu trintuvu sutrinkite iki kreminės konsistencijos. Jeigu neturite, galite pertrinti per sietelį, geriausia porą kartų. Ištirpinkite 30 g šokolado ir kartu su saldikliu įmaišykite į varškės masę. Sutrupinkite į masę avietes (pasilikite 6 papuošti) ir išmaišykite. Įmaišykite į masę iki miltų sutrupintus sausainius. Varškės masę padalykite į 6 lygias dalis ir įdėkite į šaldiklį sustingti bent 4 val. Išlydykite šokoladą su aliejumi. Merkite sukietėjusią masę į išlydytą šokoladą, nukratykite šokolado perteklių ir papuoškite likusių aviečių trupiniais. Šokoladas stingsta iškart, tad viską reikėtų daryti greitai (sūreliai turėtų sverti apie 76–80 g). Valandai sūrelius padėkite į šaldytuvą lėtai atitirpti.

Nuo gurmaniškų „Iki“ tortų iki spurgų, sveikuoliškų duonų

„Mūsų tinklas nuo seno garsėja prancūziška kepinių kokybe. Norime, kad pirkėjai arčiau namų rastų kuo didesnę konditerijos gaminių ir kepinių įvairovę, todėl du kartus per metus atnaujiname savo asortimentą. Rugsėjui įpusėjus pristatome prancūzų konditerio kruopščiai sukurtų receptūrų konditerijos gaminius, kuriuos įkvėpė šaltojo sezono skoniai – riešutai, cinamonas, mandarinai. Be to, daug dėmesio skyrėme kepinių sudėčiai. Pavyzdžiui, ieškantiems sveikesnių kepinių siūlome ir desertų be pridėtinio cukraus, laktozės, kvietinių miltų, iš džiovintų daržovių pagamintos duonos“, – sako „Iki“ komunikacijos vadovė.

Šaltojo sezono „Iki“ tortai puikiai tiks ne tik papuošti ypatingų švenčių stalą, bet ir pasimėgavimui prie arbatos puodelio.

T. Lauvray sako, kad kuriant naujų kepinių liniją visuomet atsižvelgiama į „Iki“ pirkėjų poreikius, sveikatingumo tendencijas, todėl norint, kad vienoje vietoje kiekvienas rastų sau tinkamą kepinį, rudenį asortimentas pasipildo itin plačiu įvairiausių skanumynų asortimentu.

„Šį rudenį „Iki“ pirkėjams pristatomos skirtingais skoniais, kvapais ir spalvomis akį traukiančios naujienos. Naująjį „Iki“ desertų asortimentą papildo net keturi ypatingi tortai, dviejų rūšių pyragai bei pyragaičiai – vienas jų su pistacijomis ir avietėmis, kitas – sodraus šokolado skonio. Bandelių mėgėjai taip pat sulauks staigmenų: nuo šiol „Iki“ pirkėjams siūlomos brioche bandelės su bananų ir varškės įdaru, mėgstantiems pikantiškesnius skonius – kumpiu ir čederio sūriu. Dar viena „Iki“ naujiena – trapios tešlos spurgos su mandarinų įdaru, pynės su cinamonu, net trijų rūšių duona“, – sakė „Iki“ konditeris.

Sodrūs skoniai ir spalvos

Konditerijos naujienos ypatingai turėtų pradžiuginti tortų mėgėjus – prancūzų konditerio kurti šedevrai pasižymi ne tik ypatingai subtilia išvaizda, bet ir nepaprastais, sodriais skoniais.

„Šaltojo sezono „Iki“ tortai puikiai tiks ne tik papuošti ypatingų švenčių stalą, bet ir pasimėgavimui prie arbatos puodelio. Tortai – naujienos, patiks tiek vaisinių, gaivesnių, tiek klasikinių, ryškesnių skonių mėgėjams. Pirmoji naujiena – raudonųjų apelsinų tyrės tortas. Šis desertas puikiai tiks ir ieškantiems sveikesnių desertų alternatyvų. Jis pagamintas be pridėtinių cukrų, kvietinių miltų, laktozės. Šio torto pagrindą sudaro švelnaus skonio ryžių miltų biskvitas, raudonųjų apelsinų tyrės kremas, grietinėlė be laktozės“, – pasakojo „Iki“ konditeris.

Dar viena naujiena – kokosinis tortas pagamintas iš kokosinio biskvito, grietinėlės ir Philadelfia sūrio kremo, braškių ir aviečių tyrės želės. Klasikinių desertų mėgėjams patiks šokoladinių putėsių tortas „Versalis“, kurio sodrus šokoladinis skonis derinamas su gaiviu citrininiu kremu. Šokolado mėgėjų laukia ir dar viena staigmena – pieniško šokolado kremo tortas su mandarinais, kuris yra pagamintas iš kakavinio biskvito, pieninio šokolado bei lazdyno riešutų putėsių, sūrio kremo, pagardinto mandarinų tyre.

„Iki“ nuotr.

„Iki“ konditerijos naujienų sąraše – ne tik originalūs tortai, bet ir kelių rūšių pyragaičiai bei pyragai. Vienas jų – aguonų pyragas, pagardintas grietinėlės bei kondensuoto pieno kremu, puoštas plakta grietinėle ir aguonomis. Citrusinių vaisių mėgėjus sužavės pyragas puoštas mandarinais ir braškėmis. Jo pagrindą sudaro cukraus sirupu pagardintas biskvitas, grietinėlės, kefyro kremas su mandarinų įdaru.

Sveikuoliškos „Iki“ naujienos duonos mėgėjams

Tiems, kurie ieško sveikesnės duonos alternatyvų T. Lauvray paruošė net kelias naujienas.

„Duona – kepinys, be kurio neįsivaizduojamas kasdienis lietuvių pirkinių krepšelis. Norėdami, kad mėgstamos duonos pasirinkimą turėtų kiekvienas autentiško skonio duonos ieškotojas, paruošėme net tris naujienas. Viena jų yra klasikinio prancūziško batono alternatyva – plykyta duona su sėklomis. Ši duona pasižymi natūraliai saldžiu skoniu, salyklo prieskoniu bei pailga prancūziško batono forma. Kita baltyminė keto duona – atitinka keto mitybos principus. Didžiąją dalį šios duonos ingredientų sudaro baltymai bei riebalai, joje taip pat yra didelis kiekis sėklų“, – pasakojo „Iki“ konditeris.

Dar viena „Iki“ naujovė – sumuštiniams ypatingo skonio suteiksianti sveikuoliška daržovių duona, kuri pagaminta naudojant įvairiausias džiovintas daržoves. Pradedant morkomis, burokėliais, pomidorais ir baigiant svogūnais, pastarnokais bei šviežumo suteikiančiomis džiovintomis petražolėmis.

Laikosi kokybės standartų

Tris vaikus auginanti G.Pečenkienė gaminti įvairius skanumynus pradėjo prieš aštuonerius metus, kai susilaukė pirmo sūnaus. Pasakoja norėjusi ne tradicinių kepinių, o kažko įdomesnio, sveikatai palankesnio, aukščiausios kokybės. Šio principo ji laikosi iki šiol – tiek gamindama savo šeimai, tiek klientams.

„Kokybės kartelę esu labai aukštai išsikėlusi, – teigia Giedrė. – Kadangi iš pradžių viską dariau savo šeimai, tai naudojau tik pačius geriausius produktus, iš kurių gali pagaminti tikrai sveiką ir kokybišką gaminį. Nors, žinoma, kiek desertuose to sveikuoliškumo? Cukrus yra cukrus, miltai yra miltai, o veganiškų desertų aš negaminu. Tačiau tam, ką gaminu, kokybės kartelė – pati aukščiausia, naudojami produktai – patys geriausi, net įvairūs nišiniai šokoladai, iš kito pasaulio krašto atskraidinamos tyrės ir pan. Tiesiog norisi pagaminti gerą produktą, ir nesvarbu, ar gamini sau, ar kažkam kitam.“

Nuolatinis žinių alkis

Savo kelionę į konditerijos pasaulį pašnekovė pradėjo nuo keksų, keksiukų, sausainukų, o pirmas rimtesnis kepinys buvo tortas „Napoleonas“, kuris, beje, iš pirmo karto puikiai pavyko.

Pirmieji konditerės žingsniai virtuvėje buvo savarankiški, o po kurio laiko nusprendė, kad vis dėlto reikia kažkur ir pasimokyti. Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo rimtų privačių mokyklų, ruošiančių konditerius, Giedrė pradėjo lankyti privačius kelių dienų mokymus, kursus – tiek lietuvių mokytojų, tiek iš užsienio atvažiuojančių. Kur kokius kursus, kursiukus rasdavusi, ten ir eidavusi, nes jai viskas buvo įdomu, norėjosi vis daugiau sužinoti ir išmokti.

Paklausta, ar gali įvertinti, kiek patobulėjo per aštuonerius metus, moteris teigia niekad tobulumo nesiekusi. Tiesiog jai norisi tai, ką daro, daryti gerai, o ne verstis per galvą dėl kažin kokio tobulumo.

„Aš nesigriebiu visko daryti – darau tai, kas man patinka, – sako Giedrė. – Štai kad ir dabar dažniausiai kepu makarunus, prancūziškus sausainėlius. Tačiau net ir juos labai atsirenku – gaminu įdomesnių skonių, išskirtinius ir gurmaniškus. Tad nėra taip, kad aš esu tobula ir moku viską, – ne. Manau, nė vienoje srityje taip nebūna.“

Vis dėlto ji pripažįsta jau pasiekusi tą lygį, kai pakanka išgirsti kažką apie tam tikrą skonį, tekstūrą ar tiesiog kremo pavadinimą ir recepto ieškoti nereikia – gali pati sukurti.

Pagrindiniai vertintojai – vaikai

Prancūziški sausainukai į G.Pečenkienės gyvenimą atėjo kartu su dukters gimimu. Konditerės teigimu, šie kepiniai labai pretenzingi. Kiek kepdavo, sausainukai išeidavo, jos pačios vertinimu, labai vidutiniški.

„O aš tokia: jeigu sugalvojau, kad reikia juos įveikti, tai ir įveiksiu. Tad pamažu, pamažu, su kilogramais atsidūrusių šiukšlinėje, po gerų metų nuolatinio darbo man pavyko. Ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad kepu juos tikrai gerus. Jie – mano arkliukas“, – sako pašnekovė.

Pirmieji ir pagrindiniai jos darbo virtuvėje vertintojai – vaikai. Giedrės vyras Karolis saldumynų nevalgo, tai su juo sunkiau. O vaikai mėgsta saldumynus, mielai ragauja, pataria, kritikuoja, kas negerai. Net ir mažoji – tikra gurmanė, mėgėja ragauti įvairius skonius.

Kartu su dukra gimė ir dar vienas G.Pečenkienės kūrinys – instagramo paskyra „Maistoteka“. Ją moteris sukūrė, kad galėtų dalytis receptais, mat įkėlusi savo kepinių nuotraukų į asmeninę paskyrą dažnai sulaukdavo prašymų pasidalyti receptu, ką, beje, ji mielai ir daro.

„Jei man kas prieš aštuonerius metus būtų pasakęs, kad aš darysiu tai, ką dabar darau, būčiau pasukiojusi pirštu ties smiltiniu. Tačiau kartais taip gyvenimas susiklosto – netyčia atrandi tai, kas tau miela ir ką nori daryti“, – šypsosi Giedrė.

---

Sūrio ir pistacijų tortas

Iš šio produktų kiekio pagaminu du 16 cm skersmens 5 cm aukščio torčiukus arba vieną didesnį, apie 20 cm skermens.

Pagrindui:

400 g sausainių,

200 g sviesto.

Sūrio masei:

3 lapeliai želatinos,

110 g grietinėlės,

100 g cukraus,

250 g sūrio „Philadelphia“,

230 g šaltos grietinėlės,

100 g pistacijų pastos.

Sausainius pagrindui galite naudoti bet kokius. Tinka ir viso grūdo, ir šokoladiniai, ir įvairūs likučiai; kartais, jei pritrūkstu sausainių, sumalu ar sukapoju riešutų, avižų dribsnių ir pan. Sausainius sumalkite arba sutraiškykite kočėlu, sumaišykite su tirpintu sviestu ir stipriai suspauskite formoje, pakeldami kraštelius, kiek įmanoma, aukštyn. Įdėkite į šaldytuvą sustingti.

Sūrio masei želatiną užmerkite labai šaltame vandenyje. Mažesnį kiekį grietinėlės sumaišykite su cukrumi ir užvirkite. Nereikia virti – tik užverda, ir išjunkite. Gerai nuspauskite želatinos lapelius ir dėkite į nukaistą grietinėlę. Palikite pravėsti. Sūrį „Philadelphia“ išplakite su pistacijų pasta. Atskirai išplakite likusią grietinėlę – nereikia labai standžiai, tik kad truputį sutirštėtų, įgautų oro ir purumo.

Į sūrio ir pistacijų masę pilkite iki kambario temperatūros atvėsusią grietinėlę su želatina, išmaišykite. Pilkite antrąją dalį grietinėlės, išmaišykite. Masę supilkite į sustingusį pagrindą. Palikite šaldytuve pernakt.

---

Šokoladinis pyragas (braunis) be miltų su vyne virta kriauše, pelėsiniu sūriu ir karijų riešutais

4 nedidelės kriaušės.

Biskvitui:

100 g juodojo šokolado,

120 g sviesto,

80 g cukraus,

60 g nesaldintos juodos kakavos,

3 kiaušiniai,

vanilės ankštis,

žiupsnis druskos.

Kriaušes nulupkite, sudėkite į puodą, užpilkite raudonuoju sausu vynu (aš naudoju nealkoholinį), įmeskite cinamono lazdelę, užvirkite, sumažinkite kaitrą, kad lengvai virtų, ir palikite apie 40 min. – kol iškepsite biskvitą. Šokoladą su sviestu ištirpinkite. Kiaušinius su cukrumi, kakava ir prieskoniais gerai išmaišykite. Įmaišykite tirpintą sviesto ir šokolado masę. Pilkite į formą (manoji – 16 cm skersmens) ir kepkite 160 °C temperatūroje pusvalandį. Truputį atvėsus, išspauskite arba išpjaukite apskritimus. Ant jų dėkite po kriaušę, pabarstykite mėlyno pelėsinio sūrio ir karijų riešutų. Skaniausia valgyti šiltą.

---

Triufeliniai sausainiai su lazdynų riešutais ir druska

230 g juodojo šokolado,

70 g miltų,

10 g kakavos,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

žiupsnis druskos,

žiupsnis cinamono,

vanilės ankštis,

60 g minkšto sviesto,

150 g cukraus,

3 kiaušiniai,

skrudintų lazdynų riešutų.

Sviestą su cukrumi plakite plakikliu, kol masė pabals, įmuškite po vieną kiaušinį ir toliau plakite. Įpilkite ištirpintą šokoladą, išmaišykite. Atkreipkite dėmesį, kad šokoladas nebūtų šiltas ar juo labiau karštas – jis turi būti atvėsęs, maždaug kambario temperatūros. Įmaišykite persijotus miltus ir prieskonius. Jei tešla skystoka (tikėtina, nuo per aukštos temperatūros) – dėkite trumpam į šaldytuvą. Ji turi būti gana tiršta, kad nebėgtų nuo šaukšto. Dėkite po didelį šaukštą ant kepimo popieriaus skardoje ir gausiai apibarstykite skrudintais kapotais lazdynų riešutais ir druska. Keptikite 180 °C temperatūroje 15 min.

---

Šokoladinis-avietinis tortas be cukraus ir miltų

Pagrindui:

6 džiovintos datulės arba / ir figos,

2 šaukštai kokosų aliejaus,

1 šaukštas klevų sirupo ar kito mėgstamo saldiklio,

140 g saulėgrąžų sėklų,

40 g moliūgų sėklų,

2 šaukštai kakavos.

Džiovintus vaisius išmirkykite, sutrinkite trintuvu, sumaišykite su sirupu ir kakava. Sėklas sumalkite, sumaišykite su vaisių mase ir suspauskite į padą (aš naudoju 16 cm skersmens formą).

Šokoladiniam sluoksniui:

250 g kokosų kremo,

150 g juodojo šokolado (80 proc. kakavos),

žiupsnis cinamono,

1,5 šaukštelis agaro (želatinos pakaitalo),

1 šaukštelis saldiklio.

Kokosų kremą sumaišykite su agaru, kaitinkite ir virkite ant labai silpnos ugnies keletą minučių, nuolat maišydami. Nukaiskite, sudėkite smulkintą šokoladą, saldiklį ir cinamoną. Gerai išmaišykite iki vientisos konsistencijos, pilkite ant pagrindo ir dėkite į šaldytuvą bent pusvalandžiui.

Aviečių sluoksniui:

200 g aviečių tyrės (galite naudoti ir trintas avietes ar jų uogienę),

100 g kokosų kremo,

60 g vandens,

pagal skonį citrinų rūgšties ir saldiklio,

2 šaukšteliai agaro.

Agarą sumaišykite su vandeniu, tyre ir kokosų kremu, virkite kelias minutes visą laiką maišydami. Saldinkite ar rūgštinkite pagal skonį. Perkoškite, truputį atvėsinkite (nelaukite, kol pradės stingti) ir pilkite ant šokoladinio sluoksnio, dėkite į šaldytuvą. Šaldykite bent porą valandų, išimkite iš formos.

---

Šokoladinis „Napoleonas“

Tešlai:

270 g sviesto,

450 g miltų,

20 g kakavos,

160 g grietinės,

kiaušinis,

žiupsnis druskos.

Šaltą sviestą kartu su druska, miltais, kakava maišykite kombaine K formos arba kablio antgaliu, kol masė taps biri ir neliks sviesto gumulų. Kiaušinį sumaišykite su grietine, pilkite į tešlą ir baikite minkyti. Tešlą suvyniokite į maistinę plėvelę ir laikykite šaldytuve bent 6 val. Padalykite ją po 70 g, kiekvieną gabaliuką plonai iškočiokite, išspauskite 20 cm skersmens biskvitus. Kepkite apie 15 min.

„Mousseline“ kremui:

350 g pieno,

3 kiaušinio tryniai,

100 g cukraus,

40 g krakmolo,

150 g sviesto,

100 g juodojo šokolado,

vanilės ankštis,

50 g romo,

šaukštelis apelsinų žievelių.

Pieną su vanilės sėklytėmis užkaiskite virti. Trynius su cukrumi plakite iki baltumo. Įmaišykite krakmolą. Pienui užvirus, pusę jo pilkite ant šokolado, kitą pusę – ant su cukrumi plakamų trynių. Piene ištirpusį šokoladą taip pat supilkite ant trynių. Įmaišykite romą ir žieveles. Kremo masę atvėsinkite iki 40 °C. Kremą plakite vidutiniu greičiu, pamažu dėdami kambario temperatūros sviesto gabalėlius. Tortą pertepkite iškart.

Spanguolių ir aviečių pertepimui:

100 g šviežių spanguolių,

100 g šviežių aviečių,

20 g cukraus,

citrinų rūgšties.

Viską pavirkite keletą minučių, atvėsinkite.

Daro tai, ką moka

Konditerė G. Pečenkienė, instagramo paskyros „Maistoteka“ įkūrėja, pakvietė susivienyti Lietuvos konditerius, kepyklas ir pradžiuginti į Lietuvą atvykusius ukrainiečių vaikus, kurie švęs gimtadienius.

Kaip rašo Giedrė, „vaikams žvakutė ant jų gimtadienio torto suteiks nors truputį džiaugsmo šiomis baisiomis dienomis“. Prie šios iniciatyvos jau prisijungė apie 60 kepėjų ir konditerių iš įvairių Lietuvos miestų.

„Prasidėjus karui prieš Ukrainą, man, kaip ir daugeliui, nusviro rankos, nebežinojau, ką daryti, – prisimena pirmąją reakciją Giedrė. – Net dirbti negalėjau, nepriėmiau jokių užsakymų – tiesiog sėdėjau ištikta šoko ir stebėjau, kas vyksta. Toks beviltiškumas buvo apėmęs... Bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kaip aš galiu ukrainiečiams padėti. Kaip tik tada į Lietuvą pradėjo važiuoti vis daugiau karo pabėgėlių iš Ukrainos, daugiausia – mamos su vaikais. Žiūrėdama į savo vaikus nusprendžiau, kad galiu praskaidrinti dienas tiems vaikams darydama tai, ką moku geriausiai, – kepdama. Tai ir sugalvojau ukrainiečių vaikams bent šiek tiek džiaugsmo šioje košmariškoje situacijoje suteikti specialiai jiems  iškeptais ir padovanotais gimtadienio tortais.“

Dovana: iniciatyvos „Tortas Ukrainos vaikams“ sumanytoja G. Pečenkienė su spontaniškai susibūrusia komanda kepa tortus pas mus gyvenantiems ukrainiečių vaikams – iš visos širdies ir neatlygintinai / G. Pečenkienės asmeninio archyvo nuotr.

Prisijungė prie iniciatyvos

Savo idėja G.Pečenkienė pasidalijo asmeninėje ir „Maistotekos“ paskyrose. Pažadėjo – kiek dvi rankas turėdama galės, tiek tų tortų iškeps. Tada jai pradėjo rašyti žmonės, siūlydami savo pagalbą – kur reikia, tuos tortus arba reikalingus produktus nuvežti.

Po kurio laiko ir kitos kepėjos ir kepyklėlės pradėjo siūlyti savo pagalbą: žinai, jeigu daug būtų norinčių ir tu nespėsi, – ir mes galime iškepti.

„Pradėjau sudarinėti sąrašą ir viešai skelbti, kurios kepėjos ar kepyklėlė prisijungė prie iniciatyvos „Tortas ukrainiečių vaikams“, kad pageidaujantieji ne tik man rašytų, o tiesiogiai galėtų kreiptis, – pasakoja Giedrė. – Visi konditeriai, esantys sąraše, legaliai dirba, kad viskas būtų tvarkinga, nebūtų jokių nesusipratimų, būtų galima atsekti, jei netyčia kiltų kokių problemų.“

Ukrainos vaikai nesiskiria nuo mūsų – visus džiugina tortai, tad kepėjams telieka panaudoti savo gebėjimus, ir šventė – garantuota.

G. Pečenkienė tapo tarsi viso šio proceso koordinatore, mat, sužinoję apie iniciatyvą, žmonės dažniausiai rašo jai. Jei ji pati dėl kokių nors priežasčių torto negali iškepti arba nespėja, pasidalija informacija prie iniciatyvos prisijungusių konditerių uždaroje grupėje ir kuris nors užsakymą perima.

Tortai – asmeniniai

Dėl tortų vaikams dažniausiai kreipiasi lietuviai, globojantys konkrečias ukrainiečių šeimas, rečiau – pačios mamos. Besikreipiantieji papasakoja apie vaiką – kuo vardu, kokio amžiaus, ką jis mėgsta, kokio torto jis norėtų.

Asmeniška: 11-metės Nikos pakeliui į Lietuvą pieštą eskizą kepėja perkėlė ant torto valgomu paveiksliuku / G. Pečenkienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mes paklausiame, ar vaikas nėra kam nors alergiškas, kad paskui nebūtų sveikatos problemų, – sako Giedrė. – Dėl vaiko pomėgių – jeigu spėjame, turime laiko ir galimybių, pasistengiame, kad tortas tuos pomėgius atspindėtų. Bet iš tiesų ukrainiečiai neturi kažkokių didelių ar specifinių reikalavimų. Jie džiaugiasi ir dėkoja už kiekvieną tortą, kad ir koks jis būtų. Mes jaučiamės bent šį tą gero nuveikę, nors puikiai suprantame, kad dabartinėje situacijoje tortas nėra pirmos būtinybės dalykas. Tačiau manome, kad vaikui gimtadienis turi būti šventė net ir jo gimtinėje vykstant karui.“

Galima paremti produktais

Ukrainiečius, kurių vaikų gimtadieniai artėja, konditerė ir iniciatyvos „Tortas Ukrainos vaikams“ sumanytoja ragina drąsiai kreiptis – rašyti žinutę instagramo paskyroje „Maistoteka“ arba, iš šioje paskyroje paskelbto konditerių sąrašo išsirinkus konkretų konditerį, parašyti tiesiai jam. Jei jis dėl kokių nors priežasčių negalės išpildyti prašymo – perduos užsakymą kolegai.

Svarbiausia, kad prašymas nebūtų parašytas paskutinę minutę, kai torto reikia jau tą pačią ar kitą dieną. Tiek pabėgėlių iš Ukrainos, tiek ir sužinančių apie šią iniciatyvą daugėja, daugiau ir darbo kepėjams, tad, gavus užsakymą paskutinę minutę, fiziškai sudėtinga suspėti tortą iškepti.

Džiugina: vaikams ypač patinka, kai tortus konditeriai papuošia jų mėgstamų herojų atvaizdais / G. Pečenkienės asmeninio archyvo nuotr.

Negalintys kepti tortų, bet norintys bent kažkaip prisidėti prie iniciatyvos, pasak G. Pečenkienės, gali produktais paremti prie iniciatyvos prisijungusius kepėjus. Tereikia išsiaiškinti, kas jūsų mieste kepa, ir nuvežti produktų.

„Buvo siūlančių mūsų veiklą paremti pinigais, bet nėra tokios galimybės, nes mes esame ne organizacija, o bendram tikslui susibūrę konditeriai, norintys praskaidrinti Ukrainos vaikų dienas, kad žvakutė ant jų gimtadienio torto suteiktų nors truputį džiaugsmo šiomis baisiomis dienomis“, – sako Giedrė.

– Kaip jūs, iš Zarasų kilusi mergina, baigusi žurnalistikos ir semiotikos studijas, atsidūrėte Bulgarijoje?

– Baigusi studijas dirbau Zarasų viešojoje bibliotekoje atstove ryšiams su visuomene. Pagal Europos savanorių tarnybos programą į biblioteką savanoriauti atvažiavo Ivanas Dzhumerovas iš Bulgarijos. Nors jo savanorystė Zarasuose buvo labai trumpa, mūsų pažintis ir draugystė nenutrūko. Vos po metų bendravimo susikroviau lagaminą ir išskridau gyventi į Sofiją.

– Ar nebuvo nejauku išvykti gyventi į svetimą šalį, kur viskas nepažįstama, šalia nėra draugų ir artimųjų?

– Ne, iš prigimties esu labai smalsi, buvo labai įdomu savo pačios kailiu patirti ir atrasti, kaip čia gyvena žmonės, kokia vietinė kultūra.

Permainos: buvusi žurnalistė V.Pupeikytė-Dzhumerova save atrado kulinarijoje ir tapo profesionalia virtuvės šefe. V. Pupeikytės-Dzhumerovos asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado kulinarija?

– Gyvenant Bulgarijoje tęsiau bendradarbiavimą su Lietuvos žiniasklaida, parengiau daug tekstų apie čia gyvenančius lietuvius, lietuviams įdomias lankytinas Bulgarijos vietas ir bulgarišką kultūrą. Netgi išėjo mano knyga „Prisijaukinti Bulgariją".

Deja, bet po keleto itin kūrybingų metų gerokai išsisėmiau, įkyrėjo vienai dirbti namuose. Sunkiai ir skausmingai atėjo suvokimas, kad pats laikas keisti profesiją ir mokytis kažko naujo. Taip atsidūriau HRC Kulinarijos akademijoje.

Suktis virtuvėje patiko nuo vaikystės, tačiau darbas profesionalioje virtuvėje su tuo turi mažai ką bendro. Jaunesniems kolegoms studijuoti buvo sunku dėl griežtos disciplinos, tačiau man tai nekėlė jokių problemų. Iš prigimties esu labai atsakinga, be to, tuo metu man jau buvo trisdešimt metų, studijavau su didžiausiu malonumu, buvo išties be galo įdomu.

– Studijuodama kulinariją praktikavotės kitose šalyse. Buvo naudinga susipažinti su kitų šalių virtuvėmis? Ką pavyko išmokti ir ko pasiekti?

– Taip, studijavau pagal pilną 4 semestrų programą, kada du semestrus mokomasi Sofijoje, o du semestrus praktikuojamasi restoranuose užsienyje. Pirmoji mano praktika buvo prabangiame restorane Nyderlanduose, antroji – viešbutyje Anglijoje. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, pirmoji praktika buvo labai sunki, nes pirmą kartą gyvenime atsidūriau profesionalioje virtuvėje ir šiek tiek užtruko, kol apsipratau. Antroji praktika buvo daug lengvesnė, jau žinojau, ko tikėtis ir kaip viskas vyksta virtuvėje. Be to, jaučiausi daug geriau dėl anglų kalbos, nes, pavyzdžiui, Nyderlanduose kolegos tarpusavyje kalbėdavosi olandiškai.

– Žinau, kad buvote nusprendusi likti darbuotis Anglijoje? Kodėl? Kaip jūsų planus pakeitė karantinas?

– Anglija ir angliška kultūra man labai patiko, jaučiausi atradusi savo šalį ir vietą. Tad kai praktikos terminui artėjant link pabaigos buvau pakviesta pasilikti, su didžiausiu džiaugsmu sutikau. Tiesa, po kurio laiko ėmiau dairytis darbo kokiame nors kitame viešbutyje ar restorane. Deja, bet planus likti Anglijoje karantinas apvertė aukštyn kojom. 2020-ųjų kovą situacija buvo išties tragikomiška: iš tuomečio darbo išėjau, susirasti naujo darbo, kai viskas uždaryta, nebuvo jokių šansų, už buto nuomą reikėjo mokėti... Susikroviau daiktus ir išskridau atgal į Bulgariją.

– Tortų kepimas – kaip tai atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Bulgarijoje sėdėti namuose po išties intensyvaus darbo viešbutyje buvo labai nuobodu. Nuolat ką nors gaminau, eksperimentavau ir visu tuo dalijausi su vyro kolegomis ir draugais. Greitai ėmė sklisti kalbos apie mažame miestelyje apsigyvenusią virtuvės šefę iš Lietuvos. Vietiniai ėmė klausinėti, ar nesutikčiau jiems iškepti torto. Pabandžiau, namuose kepti tortus pasirodė visai įdomu. Taip po truputį prasidėjo mano tortų kepėjos karjera.

Kartais vietinius tenka įtikinti pabandyti ką nors naujo. Iš pradžių žiūri įtariai, tačiau pabandę džiaugiasi, kad gali būti taip skanu.

– Ar paprasta gaminant maistą, kepant tortus įtikti bulgarams? Ar buvo dalykų, kurie jus nustebino?

– Bulgarijoje maistas labai paprastas, natūralus. Kuo mažiau pastangų, tuo jiems geriau. Pavyzdžiui, mano vyrui cepelinai nepatinka ne dėl to, kad neskanūs, o kad reikalauja daug pastangų. Panašiai yra ir su tortais. Jei norėčiau kepti tik „bulkas“ su vaniliniu kremu, turbūt būčiau daug sėkmingesnė negu dabar. Bėda ta, kad man neįdomu kepti tokius paprastus dalykus, norisi žaisti su įvairiais skoniais, jų kombinacijomis, skirtingomis tekstūromis. Kartais vietinius tenka įtikinti pabandyti ką nors naujo. Iš pradžių žiūri įtariai, tačiau pabandę džiaugiasi, kad gali būti taip skanu.

– Kuriate tinklaraštį „Tekstoranas“. Kodėl? Koks jo tikslas? Ar tiesiog žurnalistė negali nerašyti?

– „Tekstoranas“ gimė vos praėjus mėnesiui nuo studijų pradžios. Paprasčiausiai norėjosi dalytis įgytomis žiniomis su kitais. Dabar, po beveik penkerių metų, labai įdomu peržvelgti tuos tekstus, palyginti savo pačios pažangą, prisiminti, kas kažkada darė įspūdį, ko nemokėjau, o dabar jau yra tapę savaime suprantamais dalykais. Manau, iš kitų maisto tema rašančių žmonių išsiskiriu tuo, kad dosniai dalijuosi visomis profesionalioje virtuvėje sužinotomis paslaptimis ir technikomis. Dažniausiai ne pats receptas, o būtent visos tos smulkios detalės ir yra raktas į sėkmingą kepinį.

Keptas sūrio pyragas

16 cm skersmens ir 5 cm aukščio keptam sūrio pyragui reikia:

100 g sausainių,

80 g sviesto,

300 g kreminio sūrio,

50 g cukraus,

60 g grietinės,

2 kiaušinių,

vanilės.

Pirmiausia iš šaldytuvo išimkite sūrį ir palikite bent kelioms valandoms, kad būtų kambario temperatūros. Tą patį rekomenduojama padaryti su grietine ir kiaušiniais. Aš pati šį pyragą kepu reguliuojamoje žiedo formos skardoje, tad iš pradžių tvirtai apspaudžiu jos dugną folija.

Sviestą išlydykite, sausainius sutrupinkite iki smulkaus smėlio. Sumaišykite, gauta mase išklokite kepimo formos dugną ir po truputį suformuokite pyrago kraštelį. Taip paruoštą kepimo formą dėkite į šaldytuvą, kad viskas sutvirtėtų.

Suminkštėjusį, kambario temperatūros kreminį sūrį dėkite į gilesnį dubenį, suberkite cukrų, sudėkite grietinę ir palengva plakite iki vientisos purios masės. Pabaigoje įmuškite porą kiaušinių ir įvarvinkite šiek tiek vanilės.

Sūrio įdarą supilkite į kepimo formelę su sukietėjusiu sausainių pagrindu ir dėkite į pašildytą iki 90 laipsnių orkaitę. Kepkite – tik neišgriūkit! – 90 min. Po pusantros valandos praverkite orkaitės dureles ir palikite sūrio pyragą atvėsti labai labai iš lėto.

Atvėsusį pyragą dėkite į šaldytuvą bent valandai, kad galutinai sutvirtėtų ir vėliau būtų galima jį dailiai pjaustyti.

Ilgas kepimo laikas ir žema temperatūra yra pagrindinės sūrio pyrago kepimo taisyklės, bent jau taip mes juos kepdavome restorane Anglijoje. Aišku, galima kepti trumpiau aukštesnėje temperatūroje, bet tada didesnė rizika, kad pyragas sutrūks, išsipūs, o galiausiai susmegs.

Keptas sūrio pyragas  V. Pupeikytės-Dzhumerovos asmeninio archyvo nuotr.

Levandiniai keksiukai su medumi

(18 vnt.)

70 g sviesto,

nepilna sauja sausų levandų žiedų,

220 g miltų,

4 g kepimo miltelių,

žiupsnelis druskos,

2 kiaušiniai,

50 g baltojo cukraus,

50 g rudojo cukraus,

70 g medaus,

60 ml pieno,

pusės citrinos žievelės.

Kremui:

70 g sviesto,

30 g cukraus pudros,

250 g kreminio sūrio.

Pirmiausia pasidarykite vadinamąją sviesto infuziją: sviestą išlydykite, sudėkite sausus levandų žiedus, apdenkite maistine plėvele ir palikite geram pusvalandžiui, kad kvapas įsigertų į sviestą.

Miltus, kepimo miltelius ir druską sumaišykite atskirame dubenyje.

Kiaušinius išplakite su baltuoju ir ruduoju cukrumi iki šviesios purios masės.

Medų, pieną ir tarkuotą citrinos žievelę sumaišykite prikaistuvyje ir dėkite ant nedidelės ugnies, kad medus visai suskystėtų ir susimaišytų su pienu.

Kvepiantį atvėsusį sviestą perkoškite, pilkite į išplaktų kiaušinių masę. Įsijokite sumaišytus sausuosius ingredientus. Galiausiai supilkite medaus ir pieno mišinį.

Nepatingėkite ir tešlą supilkite į konditerinį maišelį. Taip užpildyti keksiukų formeles su popieriukais bus daug paprasčiau ir švariau negu vargti ir terliotis su šaukštu. Tešlos formelėje užtenka tik trečdalio, vėliau kepant jie labai iškyla. Dėkite į orkaitę ir kepkite 170 laipsnių temperatūroje apie 15 min.

Kremą keksiukų viršui geriausia daryti prieš pat patiekiant. Taisyklė darant kremą keksiukams tik viena: produktai turi būti minkšti, taigi, kambario temperatūros arba net minkštesni.

Sviestą plakite iki purumo, kol pasidaro beveik baltas. Įmaišykite miltelinį cukrų. Galiausiai įmaišykite kreminį sūrį.

Viską sukrėskite į konditerinį maišelį. Dėl efekto geriausia naudoti didelės žvaigždutės antgalį. Įdarą dailiai užvinguriuokite ant atvėsusių keksiukų.

Levandiniai keksiukai su medumi / V. Pupeikytės-Dzhumerovos asmeninio archyvo nuotr.

Šokoladinis vyniotinis su apelsininiu kremu

Biskvitui:

3 tryniai,

110 g cukraus,

60 g miltų,

15 g kakavos,

3 baltymų,

25 g cukraus.

Apelsininiam kremui:

1 didelis apelsinas,

1 kiaušinis,

45 g cukraus,

70 g sviesto.

Diplomato kremui:

6 g želatinos,

30 ml vandens,

250 g grietinėlės.

Labai nemėgstu receptų, kur viskas pradedama „Įkaitinkite orkaitę iki xxx laipsnių“, nes dažniausiai tos orkaitės prireikia už geros valandos. Bet šiuo atveju tikrai, prieš pradėdami maišyti tešlą, įjunkite orkaitę, tegul kaista iki 170 °C.

Imkite du gilesnius dubenis ir muškite kiaušinius: į vieną keliauja tryniai, į kitą baltymai. Trynius sumaišykite su cukrumi ir plakite iki purios šviesios masės.

Miltus sumaišykite su kakava, dėl visa ko galite persijoti, kad neliktų kakavos gumulėlių. Sumaišykite su išplakta trynių mase.

Tada suberkite 25 g cukraus į kitame dubenyje esančius baltymus ir plakite iki standžių putų.

Gautą standų morengą lengvai įmaišykite į tešlą. Ir čia jau reikia paskubėti: verskite viską ant kepimo popieriumi išklotos skardelės, kuo tolygiau paskleiskite ir šaukite į orkaitę 7–8 min. Mano pačios skardelė buvo per visą orkaitės plotį, 40x32 cm, o tešlos storis buvo apie 1 cm.

Kol biskvitas kepa, pasiruoškite lakštą kepimo popieriaus ir pasidėkite šalia šiek tiek cukraus. Kai biskvitas iškepa, traukite iš orkaitės, dėkite ant pasiruošto naujo kepimo popieriaus lakšto išvirkščiąja puse. Švelniai ir atsargiai nulupkite kepimo popierių nuo biskvito. Tada pabarstykite cukrumi ir kuo greičiau vyniokite su visu popieriumi. Neišmanau, kaip dar aiškiau šią procedūrą aprašyti, bet būtent dėl jos daugelis vyniotinių kepti ir nemėgsta, nes jeigu biskvitas perkepamas, išsyk lūžta vos pradėtas vynioti, o jeigu suvyniojamas be popieriaus, viduje viskas sulimpa ir vėliau neišeina jo atvėsusio atvynioti, kad būtų galima užpildyti kremu. Pabarstytas cukrus šiuo atveju gelbsti, kad popierius nepriliptų prie biskvito.

Suvyniotą biskvitą palikite atvėsti. Tuo metu gaminkite kremą.

Kremas vyniotiniui gali būti bet koks, kad ir tiesiog plakta grietinėlė. Aš labai mėgstu vadinamąjį diplomato kremą, kai vaisinis kremas (angl. curd) sumaišomas su plakta grietinėle.

Iš pradžių gaminkite apelsininį kremą. Dailiai nutarkuokite apelsino odelę, o tada išspauskite sultis (sulčių reikia bent 60 ml). Pasiruoškite garų vonelę, tiksliau – didesnį puodą su vandeniu ir raskite už jį mažesnį puodžiuką, kuriame ir gaminsite kremą. Užkaiskite. Kiaušinį plakite su cukrumi iki šviesios purios masės. Sudėkite tarkuotą apelsino žievelę ir supilkite sultis. Nuolat maišykite garų vonelėje, kol kremas pasidaro tirštas. Įmaišykite sviestą ir dėkite į šaldytuvą atvėsti.

Tuomet gaminkite apelsininį diplomato kremą. Želatiną užpilkite vandeniu, išbrinkinkite ir tada ant labai mažos ugnies ištirpinkite. Supilkite į grietinėlę ir plakite, kol taps labai standi.

Gautą kremą sumaišykite su atvėsusiu pirmuoju apelsininiu kremu. Šiuo kremu įdarykite šokoladinį vyniotinį. Atvyniokite biskvitą, paskleiskite kremą per visą plotą ir stenkitės kuo tolygiau ir kiečiau suvynioti.

Palikite vyniotinį šaldytuve bent kelioms valandoms, kad sustingtų. Aš savąjį dažniausiai iš abiejų pusių paremiu dideliais vandens buteliais, nes vyniotinis, kad ir kaip gerai suvyniotas, dažnai šaldytuve susmenga.

Šokoladinis vyniotinis su apelsininiu kremu. V. Pupeikytės-Dzhumerovos asmeninio archyvo nuotr.

Pravertė architektūros žinios

2018 m. į Lietuvą sugrįžusi Kotryna dėkinga Didžiojoje Britanijoje įgytai patirčiai, tačiau savo ateities emigracijoje neįsivaizdavo. Laikinaisiais namais tapęs Londonas padovanojo vieną svarbiausių gyvenimo atradimų – tortų gamybą ir dekoravimą.

Lietuvoje Kotryna blaškėsi ieškodama pašaukimo. Studijavo ir architektūrą, ir scenografiją, bet studijas nutraukė. "Ne mano pašaukimas, – jau tada tvirtai žinojo Kotryna. – Ieškojau, kas man teiktų džiaugsmą."

Įsidarbinusi televizijoje reklamų dailininke, susidomėjo filmų gamyba. Susiviliojo galimybe studijuoti šią sritį Vulverhamptono universitete, išvažiavo, tačiau ir šioms studijoms nebuvo lemta būti vainikuotoms diplomu.

Likimo posūkiu tapo draugės prašymas vestuvėms iškepti tortą. Iki šiol tik artimiesiems ir draugams saldėsius kepusiai Kotrynai tai buvo didžiulis iššūkis: negana gero skonio – reikėjo dar ir įspūdingo kepinio vaizdo. Net tada, kai susižavėję svečiai apipylė komplimentais, negalėjo patikėti, kad pavyko. Tačiau azartas apėmė. Ir kai iš lūpų į lūpas pasklido žinia apie jos skanųjį tortą, naujų užsakymų nesibaidė. Juolab, gimus sūnui, buvo patogu dirbti namuose.

Prieini prie torto, kuris vaizduoja paukštį, o jis sparnais sumosuoja... Tokiems robotizuotiems tortams sukurti reikia daug laiko ir investicijų.

"Prisipirkau literatūros, ieškojau pamokų internete – šiais laikais juk nesunku gauti žinių ir be specialių studijų, – prisimena savo konditerijos pradžiamokslį. – Labiausiai mane žavi tortų puošyba. Aš – kūrybiškas žmogus, tad tie tortai – pagaliau atrasta galimybė realizuoti savo meninius pomėgius."

Pradėjus kurti skulptūrinius tortus, pravertė ir architektūros studijos. "Man yra tekę gaminti beveik 90 kg sveriantį tortą cirko tema. Jis buvo aštuonių aukštų – labiau statinys nei tortas, kuriam reikėjo inžinerinio planavimo žinių", – juokiasi Kotryna, prisiminusi prabangioms indų vestuvėms užsakytą tortą, kurį su pasisamdytais talkininkais pagamino per keturias dienas.

Skina pergales konkursuose

"Buvo ir sėkmingų, ir nepavykusių eksperimentų. Prireikė šešerių metų, kad įgyčiau pasitikėjimo", – Kotryna prisipažįsta nėjusi lengvu keliu.

Sutvirtėjusi neketino sustoti, viliojo vis nauji iššūkiai. Pamačiusi didžiausio pasaulyje konditerijos konkurso "Cake International" reklamą, iškart susigundė. Tiesa, pirmąkart į Birmingamą, kur kasmet rengiama konditerių olimpiada, vyko kaip žiūrovė. Kai išdrįso dalyvauti, iškart buvo pastebėta ir įvertinta už inovatyvumą.

Tradiciška: tortus vestuvėms jau dešimt metų kepanti ir dekoruojanti Kotryna juokiasi, kad nepavyksta išvengti gėlyčių. Asmeninio archyvo nuotr.

"Konkursui pateikiau du tortus, tačiau labiausiai vertinimo komisiją sužavėjo mano darbas "Brexit" tema, – suintriguoja temos pasirinkimu ir jos vizualizacija. – Pavaizdavau Didžiąją Britaniją kaip išdidžią moterį, žengiančią iš gaublio."

2019 m. konkurse vėl lydėjo sėkmė. Kiekvienų metų pabaigoje vykstančiam konkursui iš anksto paskelbiama tema. Todėl, kai sužinojo, kad pernykštis "Cake International" rengiamas pasaulio festivalių, karnavalų, švenčių tema, ilgai svarstė, kurią šalį pasirinkti. Apsisprendimas buvo netikėtas – Afrika!

"Nesu buvusi Juodajame žemyne, tačiau mane visą laiką žavėjo afrikiečių šokių ritmai, drabužių spalvos. Prieš konkursą daug piešiau, kol pagaliau išryškėjo būsimojo torto eskizas: afrikietės galva ant laibo ilgo kaklo", – pasakoja apie sumanymą ne iš lengvųjų, nes reikėjo specialaus sutvirtinimo, kuris išlaikytų sunkią viršutinę kepinio dalį.

Pavyko, vėl pelnė bronzos medalį! Kotryna ypač džiaugiasi, kad pasiekti trokštamo rezultato pavyko minimaliais resursais, nes daugeliui kitų dalyvių talkina komandos iš dešimčių, o kartais – ir šimto dalyvių.

Sprendimas: "Pavaizdavau Didžiąją Britaniją kaip išdidžią moterį, žengiančią iš gaublio", – sako K. Uba apie tortą "Brexit" tema. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujovė – robotizuoti tortai

"Lietuvoje mažai žinoma, kad garsiausi ir gabiausi pasaulio konditeriai kasmet varžosi Birmingame, tačiau daugelyje šalių tai yra įdėmiai stebimos ir labai vertinamos varžybos", – sako lietuvė tortų dizainerė, iš šio jau ketvirtį amžiaus rengiamo konkurso sužinanti naujausias saldžiųjų kepinių dekoravimo tendencijas.

Pernai konkursas "Cake International" subūrė 1 800 dalyvių iš viso pasaulio. Stipriausi ir inovatyviausi – japonų, kinų konditeriai. O labiausiai pernai nustebinusi naujovė – robotizuoti tortai.

Pasiilgau Lietuvos. Čia mano namai. Noriu, kad čia būtų ir abiejų mano sūnų namai.

"Prieini prie torto, kuris vaizduoja kokį nors paukštį, o jis sparnais sumosuoja, – pasakoja apie nuotoliniu valdymu demonstruojamas torto roboto galimybes. – Tokiems robotizuotiems tortams sukurti reikia daug laiko ir investicijų. Konkurse susipažinau su viena jo dalyve iš Airijos, kuri pagaminti robotizuotą tortą padėjo vyras inžinierius."

Tortų gamyba ir dekoravimas, anot K.Ubos, žavi beribėmis galimybėmis. "Sunku pasakyti, kas šioje srityje yra aukštumos, nes čia nuolat pasiekiamos naujos", – konstatuoja lietuvė konditerė.

Domėtis naujovėmis Kotryną gena ne vien pergalių azartas. Tortų dekoravimas – didžiausia jos atgaiva. "Aš kiekvieną tortą išmyliu, – taip vadina saldžiųjų kūrinių puošimą jauna moteris, kuri iš blogos nuotaikos vaduojasi neįprastu būdu: – Einu pasižiūrėti vaizdo įrašų apie tortų dekoravimą. Mane jie nuramina, kartu ir daug naujų žinių suteikia."

Prizininkas: 7 kg sveriantį konkursinį tortą, įkvėptą Afrikos, K.Uba sukūrė per 150 valandų. Jis pelnė 2019 m. konkurso "Cake International" bronzą. Asmeninio archyvo nuotr.

Jaukinasi lietuvių skonį

"Pasiilgau Lietuvos. Čia mano namai. Noriu, kad čia būtų ir abiejų mano sūnų namai", – įvardija svarbiausią priežastį, kodėl apsisprendė grįžti, kai Londone taip sėkmingai klostėsi saldusis verslas.

Aštuonerių Emanuelis ir dvejų Vincentas – mamos kūrybos gerbėjai. Vyresnėlis aštuntajam gimtadieniui užsiprašė torto, kuriuo nustebintų savo draugus. "Pavyko, – juokiasi mama, iškepusi kibirėlį "vištienos", skrudintų "bulvyčių" ir "kokakolos". – Viskas atrodė taip tikroviška, kad susėdę už stalo svečiai nekantravo kuo greičiau rimtai užkirsti."

Prieš pusantrų metų į Vilnių grįžusiai K.Ubai tenka jaukintis lietuvių skonį. "Mūsų karalius išlieka medaus tortas, – sako apie nenurungiamą tautiečių pasirinkimą, kuriam ir pati aistringai pritaria. – Lietuviams tortas visų pirma turi būti skanus, jie labai domisi sudėtimi, produktų kokybe."

Todėl, gamindama tortus Lietuvoje, Kotryna stengiasi naudoti laisvėje augintų vištų kiaušinius, kaimišką sviestą, kitus natūralius ir kokybiškus produktus.

O kaip dekoravimas? "Lietuviams jis irgi svarbus, tačiau jie mieliau renkasi gamtos motyvus. Net ir vestuvėms mėgsta minimalistinius tortus: lygius, su mažai dekoro", – sako tautiečių skonį perpratusi konditerė.

Tiesa, atsiranda ir drąsesnių pageidavimų. Viena keliauti mėgstanti lietuvių pora vestuvėms užsisakė tortą su lėktuvu, nes bendrame gyvenime linki sau daug kelionių.

O štai londoniečiai savo fantazijos nevaržo. "Jų pageidaujami tortai – skulptūriški, nors ir ten nepavyksta išvengti rožyčių", – juokiasi K.Uba, pernai visą vasarą praleidusi Londone – tiek buvo vestuvinių tortų užsakymų.

---

Saldumynų burtininkai ir iliuzionistai

* Ronas Benas-Israelis yra tikra Niujorko įžymybė. Be šio konditerio kepamų tortų, kurių išskirtinis bruožas yra gausybė iš cukraus masės pagamintų realistiškų gėlių, neapsieina madingiausi vakarėliai, garsiausios vestuvės ir šventės. O jo kulinarinė karjera prasidėjo nuo falafelių prekystalio tėvų namų kieme Izraelyje. Virtuvė nuo pat mažens berniukui atrodė magiška vieta, čia mielai leisdavo laiką. Jau tada R.Benas-Israelis pamėgo skaityti kulinarijos knygas, kurios jam atrodė panašios į įdomiausius detektyvus. Vis dėlto pasirinko meno ir kultūros studijas, o po to penkiolika metų buvo profesionalus šokėjas. Atėjus laikui baigti šią karjerą, prisiminė kulinarijos pomėgį. Gaminant desertus labai pravertė meno srities žinios ir įvairios kažkada išmoktos technikos. Pasak konditerio, kiekvieno torto kūrimas jam yra kaip vaidinimo premjera. O jų kiekvieną savaitgalį dažniausiai būna kelios dešimtys. Tortų burtininku tituluojamas R.Benas-Israelis juokauja, kad ir toliau šoka, tik choreografiją dabar kuria iš cukraus masės. Iš tiesų jo kepinių formos nepaprastai architektūriškos, o dekoras toks tikroviškas, kad gėlės, paukščiai, kitos detalės atrodo kaip gyvos. Svarbiausia taisyklė, kurios laikosi desertų maestro: net ir įspūdingiausiai papuoštas tortas – bevertis, jei jis neskanus. Nuolat eksperimentuodamas su egzotiškais skoniais, spalvomis jis kuria puotą akims ir skonio receptoriams. Tortų magas pirmasis pakeitė vestuvinių tortų formą – jie tapo aukštesni, grakštesni, mažesnio skersmens, elegantiškesni, kad labiau derėtų prie Manhatano dangoraižių. Įkvėpimo semiasi ne tik iš architektūros, bet ir iš drabužių kolekcijų. R.Benas-Israelis yra sukūręs ir netradicinių proginių tortų žinomų prekinių ženklų batelių, rankinukų, lūpų dažų, fotoaparatų, laikrodžių formų.

* Britų konditerė Hannah Edwards pelnė desertų iliuzionistės vardą. Dviejų vaikų mamos kulinarinis talentas sužibo visai netikėtai, ieškant pajamų šaltinio, kai buvo atleista mažinant etatus. Kadangi sūnus ir dukra buvo maži, ieškojo veiklos namuose. Gaminti mėgstančiai moteriai konditerija pasirodė tinkamiausia. Iš pradžių ji kepė paprastus saldžius skanėstus, kol kartą sūnaus gimtadienio proga nutarė pagaminti liūto formos tortą. Kai jį pamatė šeimos nariai ir draugai, labai susižavėjo, nufotografavo ir nuotraukomis pasidalijo socialiniuose tinkluose. Nuo tada ėmė plaukti užsakymai pagaminti įvairių gyvūnų formos kepinius, dažnai žmonės prašydavo sukurti jų keturkojų augintinių kopijas. Visi H.Edwards kūriniai gaminami iš klasikinio biskvito, pertepto uogiene, šokoladu ar sviestiniu kremu, o viršutinis sluoksnis – iš cukraus masės. Ypač daug dėmesio konditerė skiria tortams dekoruoti, kad spalva ir kailio raštai kuo labiau atitiktų gyvo keturkojo kailio piešinį. Pagaminti vieną tokį ypatingą skanėstą užtrunka apie tris dienas. Neretai tenka kurti ir įvairius laukinius žvėris: šuoliui, regis, pasiruošusį tigrą, grakštų žirgą plevėsuojančiais karčiais, įspūdingą dramblį, mojantį straubliu, linksmą judesyje sustingusią beždžionę. Populiarūs ir vietiniai miško gyventojai – kiškiai, lapės, vilkai, meškos, briedžiai. O kur dar fantastiniai gyvūnai, tokie kaip dinozaurai, ar pasakų, filmukų herojai, kurie dažniausiai tėvų užsakomi tam, kad gimtadienių, kitų švenčių proga pradžiugintų mažuosius. Londoniškė konditerė įkūrė įmonę, kurią pavadino "Tortų iliuzionistė". 35-erių moters veikla plečiasi, pastaruoju metu ji nemažai laiko skiria figūrinių tortų gaminimo mokymams, kursai vyksta visame pasaulyje, tad jai tenka daug keliauti. Taip pat ji dalyvauja konkursuose ir dažnai iš jų parsiveža medalius.

* Osle gyvenanti švedė tortų dizainerė ir menininkė Caroline Eriksson išgarsėjo meduolių skulptūromis, kurias kuria prieš Kalėdas. Jas konstruoja iš keptų meduolio gabalų, suklijuotų iš deginto cukraus paruoštu glajumi. Skulptūros yra valgomos. Tešlai naudojami miltai ir cukraus sirupas, kepimo miltelių nededama, tada kepinys geriau išlaiko formą. Tačiau šis meduolis yra kietesnis nei įprasti. Caroline pabodo kepti įprastus meduolinius namelius, todėl ji nusprendė kurti žinomų filmų herojų skulptūras. Taip gimė "Transformerių", "Žvaigždžių karų", "Alien" herojai. Valgomos skulptūros – 3D dizaino, su daug smulkių detalių, itin iryškintais raumenimis, figūros atrodo pagautos darančios tam tikrą judesį. C.Eriksson yra laimėjusi ne vieną Norvegijos kepinių konkursą už savo ypatingus kūrinius. Ji tikina, kad kol kas pamėgtų kino herojų atsargos neišseko, bet neatmeta galimybės, jog ateityje gali iš meduolio tešlos kurti ir kitokias kompozicijas – galbūt augalus, o gal pastatus.

Parengė Raminta Tamošiūnaitė

Nuo inžinerijos iki maisto

Tačiau apie viską iš pradžių. O iš pradžių buvo sunki vaikystė: Ch.Tosi sako buvusi labai išranki valgytoja, per pietus nuolat laukusi, kol bus patiektas desertas, o galiausiai ėmusi juos kepti pati.

Buvo studijos Virdžinijos universitete. Mokslai – kaip tikroje amerikietiškoje pasakoje – nesusiję su maisto gamyba: Ch.Tosi studijavo elektroinžineriją. Vėliau – studijos Florencijoje ir įsiplieskusi aistra tapti virtuvės profesionale.

Prancūzijos kulinarijos institute pasimokiusi kulinarinio meno, Ch.Tosi kurį laiką buvo puodų fronto eilinė, tačiau visada svajojo turėti savo desertinę, kurios lankytojai mėgautųsi tik jos kurtais gardėsiais. Norą padėjo įgyvendinti žinomam viešojo maitinimo įstaigų tinklui "Momofuku" vadovavęs Davidas Changas. Teigiama, kad karjeros proveržį Ch.Tosi padarė sukūrusi keletą desertų šio tinklo pieno barui.

Tradicinės kulinarijos atstovų akimis, Ch.Tosi leidžia sau begėdiškai daug.

2008 m. Niujorko rytuose pradėję prekiauti netikėtais patiekalais, Ch.Tosi su kompanija netrukus subūrė lojalių klientų bendruomenę ir atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Po to, kai garsusis televizijos žurnalistas Andersonas Cooperis pagarsino dievinantis traškųjį "Milk bar" pyragą, Ch.Tosi verslui (beveik) nebereikėjo reklamos.

2011-aisiais Ch.Tosi baras persikraustė į gerokai didesnes patalpas prašmatnesnėje Niujorko vietoje. Šiandien "Milk bar" jau esama ir Los Andžele, Vašingtone, Bostone, Las Vege, Toronte, o elektroninėje parduotuvėje galima užsisakyti tortų, pyragėlių ir violetine glazūra dengtų "PB&J" – riešutų sviesto ir džemo sumuštinių, be kurių neužauga nė vienas JAV pilietis.

Ingredientai – iš šiukšliadėžės

Kuo gi ypatinga Ch.Tosi kulinarinė kūryba? Įvaldžiusi teoriją, praktiką, perkandusi kulinarijos ir konditerijos taisykles, Ch.Tosi jas ėmė laužyti, kurti savas, kol tapo garsi. Labai garsi. Šiandien vieni ją mėgsta, dievina jos kepinius, kiti bodisi tiek jos gaminiais, tiek jos požiūriu į maisto gamybą.

Ch.Tosi šlovę pelnė kepdama didžiulius komposto sausainius, įvairius pyragus ir saldumynus, kurių dažno akcentas – slaptasis ingredientas iš šlamštmaisčio kategorijos.

Bulvių traškučiai, sūrūs riestainiukai, iš sriubos koncentrato kepamos bandelės, panakota, kurios skonis – kaip pieno, likusio suvalgius kukurūzų dribsnius. Ch.Tosi reabilitavo didžiausius maisto nusikaltėlius, sveikos mitybos specialistų ar gurmanų pasmerktuosius, sukūrė su jais neįtikėtinų derinių ir paslėpė naujuose patiekaluose.

Pradininkė: svarbi Ch. Tosi taisyklė - jie nėra padengiami jokiu kremu, cukraus mase ar glazūra. Taip amerikietė išpopuliarino vadinamųjų "nuogų" tortų madą. Scanpix nuotr.

Tradicinės kulinarijos atstovų akimis, Ch.Tosi leidžia sau begėdiškai daug. Mėsos kukulius troškina pirktiniame padaže, nespjauna į konservuotą spanguolių tyrę iš skardinės. Jei dar pridėtume šerio acto ir sojos padaže marinuotus kietai virtus kiaušinius, saldžius keksiukus su kremo kepurėle ir apibarstytus skrudinta šonine, turėtume keistą Ch.Tosi kūrinių paletę – žaismingą, keistą, vaikišką, žaižaruojančią.

Imperijos kūrėja

Konditerijos meistrų iš Europos siaubui (ar nuostabai – rimta konkurente Ch.Tosi vargiai galėtų laikyti rafinuotų kulinarijos mokyklų kur nors Paryžiuje ar Madride asai, medituojantys ties kiekvienu petit four pyragaičiu) amerikietę pripažino ne tik skonio plebėjai. 2011 m. ji laimėjo savo pirmąjį iš dviejų Jameso Beardo fondo, remiančio amerikietiškosios kulinarijos įvairovę ir novatorius, apdovanojimų. Vėliau Ch.Tosi veidas atsirado televizijų "Fox", "Netflix" kulinariniuose šou. Nieko keista, kad 2016-aisiais agentūra "Crain Communications" įtraukė ją į jaunesnių nei 40 metų Niujorko verslininkų keturiasdešimtuką.

Ch. Tosi reabilitavo didžiausius maisto nusikaltėlius, sveikos mitybos specialistų ar gurmanų pasmerktuosius, sukūrė su jais neįtikėtinų derinių ir paslėpė juos naujuose patiekaluose.

Vos pasirodžiusi pirmoji Ch.Tosi knyga "Momofuku Milk Bar" (2011)  atsidūrė "New York Time" bestselerių sąraše. Ne prasčiau sekėsi ir antrajai ("Milk Bar Life") bei trečiajai knygai ("All About Cake"). Jose Ch.Tosi – kaip ir konditerijoje, gyvenime – yra tokia pat savimi pasitikinti, kiek narcistiška, plaukianti prieš ilgo gyvenimo siekiančių sveikuolių ir lėtojo maisto gurmanų srovę.

Būtų klaida laikyti amerikietę visiška autsaidere, nepripažįstančia šiuolaikinių verslo dėsnių. Stebint jos pasisakymus ir veiklą, skaitant tekstus, ima rodytis, kad už nerūpestingos, žaismingos, atsitiktinai šefe tapusios moters įvaizdžio kiauto – labai rūpestingai verslą planuojanti, ambicinga moteris, kuriai šlamštmaisčio reabilitavimas, sausainių iš atliekų kepimas tėra sumaniai apgalvoto verslo plano dalis. Kaip ir spalvinga skarelė, juosianti galvą, tapusi Ch.Tosi uniforma (sako – močiutės įvaizdžio įkvėpta) bei tekstiliniai sportbačiai su auliuku (mėgstamiausi – seni raudoni "Converse").

Kaip bebūtų, bet Ch.Tosi įkūnijo amerikietiškąją svajonę. Šiandien 38-erių virtuvės šefės, knygų autorės, televizijos laidų vedėjos turtas vertinamas milijonu dolerių ir ji nė neketina sustoti. "Duokite man darbų sąrašą ir aš nesustosiu, kol jis nebus atlikti", – yra pasakiusi Ch.Tosi.

Jokių kliūčių

Ch.Tosi parodė, kad maistas – ne kokia mistika, ne ritualinio gamybos proceso vaisius, kuris valgomas iš anksto pasirengus, įmantriai serviravus. "Noriu kažko. Gal sūraus? O gal saldaus?" – regis, pagrindinis Ch.Tosi impulsas, jos receptų ingredientas ir yra noras. Nori – reiškia, jokių kliūčių.

Gali neturėti nei svarstyklių, nei plaktuvo – ingredientus Ch.Tosi matuoja amerikietiškai – puodeliais, tešlą Ch.Tosi gali maišyti šaukštu, o apskritiems tortams skirtus biskvitus – kepti universaliausioje stačiakampėje formoje: iš lakšto išpjauna du apskritimus, o trečiąjį kokį skiautinį sulipdo iš nuopjovų – neprapuola nė trupinys. Skamba keistai, bet kodėl gi ne? Jei iš biskvito skiaučių formuojamas vidurinysis sluoksnis, kremas – amerikietiškai riebus (vadinasi, tvirtas), o gaminys komponuojamas konditerijos žiede ir gerai atšaldomas, niekas nė neįtars, kad kepinio mūras sulipdytas iš patrupėjusių plytų.

Idealus Ch.Tosi kūrybos vaisius – tortas. Ji išpopuliarino sistemą, kaip pagaminti tokį tortą, kurį galėtume laikyti JAV simboliu: visiškas liberalumo įsikūnijimas. Ch.Tosi tortas atitinka visus kriterijus, kuriais labai nesigilindami galėtume apibūdinti gyvenimą JAV – tokį, kokį jį piešia absoliuti dauguma lengvų holivudiškų juostų su laiminga pabaiga.

Įvairovė: maistas gali būti paprastas, linksmas, išskirtinis, infantiliškas, deklaruoja Ch.Tosi patiekalai. Scanpix nuotr.

Svajonė, kurią galima pasiekti (šiuo atveju – turėti tortą, net kai nesi konditerijos asas). Svarbiausias įrankis siekiant tikslo – valia (nereikia jokių įmantrių prietaisų). Pradinis įnašas – ne solidi suma pinigų, bet išradingumas (tortas gaminamas iš labai paprastų produktų).

"Nuogų" tortų mada

Kepinį galima paruošti iš anksto – iš labai labai anksto. Ir net ruošiant iš labai labai anksto galima gaminti keliais etapais – žodžiu, net ir tada, kai laiko visai visai nėra (negi kas nors Amerikoje jo turi užtektinai?). Pavyzdžiui, jei esate supažindinamas su faktu, kad vos grįžęs iš planuotų atostogų sulauksite labai tolimų, bet svarbių giminaičių vizito. Turite tris išeitis: vaišinti masinės gamybos pirktu prekybos centre, už paskutinius atostogų pinigus užsisakyti pas konditerijos meistrus, arba pasigaminti iki viešnagės likus kad ir trims savaitėms.

Tereikia daryti kaip pataria Ch.Tosi. Vieną laisvą vakarą iškepti biskvitą, kitą laisvą vakarą jį supjaustyti, sutepti, padėti į šaldiklį ir pralaikyti jame kad ir visą mėnesį. Tereikia savo konditerijos šedevrą šventės išvakarėse iš šaldiklio perkelti į šaldytuvą, kad čia per keletą valandų jis lėtai atitirptų.

Dar viena svarbi Ch.Tosi torto taisyklė: jie nėra padengiami jokiu kremu, cukraus mase ar glazūra – amerikietė išpopuliarino vadinamųjų "nuogų" tortų madą, kai šonai it mūras atskleidžia visus sluoksnius, o viršus neįmantriai, net primityviai, papuošiamas tuo, iš ko ką tik lipdytas tortas ir ko liko.

Pagal šiuos principus Ch.Tosi, žinoma, sukūrė ne vieną tortų derinį. Juos slepia už devynių užraktų – siūlo paragauti pieno baruose, kepti pagal knygose nurodytus receptus. Tačiau vieną jų – paties ryškiausio, amerikietiškiausio, torto receptu Ch.Tosi pati pasidalijo. Tai – "Gimtadienio tortas".

Kaip ir visi jos desertai, toks pats nesudėtingai pagaminamas, tačiau trykšte trykštantis nuo spalvotų pabarstukų. Prapjovus, iš jo pasipila ryškiaspalviai saldūs trupinukai, kuriais esame įpratę puošti keksų ar tortų viršų. Tačiau Ch.Tosi juk laužo taisykles, o tikras amerikietiškasis gimtadienis privalo būti su siurprizu.

Savo laimės kalvis

Kol tapo pripažinta ir žinoma, Ch.Tosi išmoko beveik viską, kas daroma skirtingose šio restoranų verslo grandyse. "Kad sukurtum imperiją, turi būti puikus batsiuvys, o tai reiškia, kad turi mokėti atlikti santechniko, elektriko, tapytojo, architekto darbus. Man patinka žinoti ir suprasti, kaip viskas veikia, kaip viską ir viską sutvarkyti", – viename interviu prisipažino Ch.Tosi.

Net ir būdama savo imperijos viršūnėje, ji pati bendrauja su spauda, gamina patiekalus "YouTube" auditorijai, kuria naujus receptus, aktyviai pildo savo profilius socialiniuose tinkluose, reklamuoja naujus kavinių patiekalus ir paslaugas.

Ilgus metus Ch.Tosi kūrė savo keistus patiekalus, rašė knygas, bet neturėjo to vieno vienintelio žmogaus, su kuriuo galėtų kasdien dalytis ne tik stebuklais iš šlamštmaisčio, bet ir nesėkmėmis. Tačiau vieną dieną ji sutiko savo gyvenimo vyrą. Ar bereikia sakyti, kad jis – restorano vadovas? Tiksliau, – vadovauja kompanijai, kuri valdo restoranus ir sveikatingumo centrus.

Ch.Tosi ir Willas Guidara vestuves atšoko 2016 m. Ta proga buvo iškeptas rekordiškai didelis tortas. Kaip ir milijonierė, pabrėžtinai kuklų įvaizdį pasirinkusi nuotaka, tortas buvo be jokių įmantrių puošmenų, jei neskaičiuotume tų poros gyvų gėlių žiedų, – visiškai nuogas.

Didžioji dalis kepinių – rankų darbas

Pasak Nijolios Juchnevič, per dešimtmetį didžiųjų miestų – Vilniaus , Kauno ir Panevėžio – prekybos tinklo kepyklos patyrė nemažai perversmų. „Kaip ir visose srityse, taip ir pas mus daug kas kito. Vilniaus centrinė kepykla buvo rekonstruota: stipriai prasiplėtė plotas, įrengta kur kas daugiau gamybos linijų, atsirado modernesnės įrangos, automatizavusios ir palengvinusios tam tikrus darbo procesus.

Vis tik, didžioji darbo dalis yra atliekama rankomis. Kepiniai – nesvarbu ar tai būtų duona, ar desertai – reikalauja ypatingo atsidavimo, kruopštumo ir meilės. Pavyzdžiui, tortus formuojame ir dekoruojame rankomis, biskvitus kepame taip, kaip namuose. Kiekvienai rūšiai gaminame skirtingus, vis kitos receptūros kremus. Manau, tai, jog laikomės tradicijų, įprasmina mūsų darbą – neatitolstame nuo tikrosios kepyklos prigimties“, – pasakoja N. Juchnevič.

Ypatingas dėmesys kokybei ir žaliavoms

Kaip pasakoja kepyklų vadovė N. Juchnevič, tiek ankščiau, tiek dabar pagrindinis dėmesys telkiamas natūralių žaliavų paieškoms, o pastaraisiais metais pereita prie natūralių gaminių gamybos. „Prieš tris metus visuose gaminiuose ėmėme naudoti tik natūralią grietinėlę. Sprendimą lėmė ir patys pirkėjai – juk žmonės nori kuo tikresnių, natūraliu skoniu pasižyminčių gaminių. Mums tai buvo iššūkis, nes gamybos procesas apsunko, tapo šiek tiek ilgesnis, tačiau viskas daroma kokybės vardan. Jaučiame, kad lankytojai tai vertina, o mums tai – didžiulė dovana“.

„Iki“ nuotr.

Ilgametę vadovavimo patirtį turinti N. Juchnevič sako, jog kepyklų asortimento specifika per dešimtmetį taip pat pakito. „Asortimentą nuolat atnaujiname, atsižvelgdami į pasaulines konditerijos tendencijas. Važinėjame po parodas, kalbamės su tiekėjais, sekame naujienas – pokyčiai atsispindi ir mūsų gaminiuose. Kiekvieną sezoną įvedame iki 20 naujienų, o išbandome ir testuojame – dar daugiau. Vis tik, dienos šviesą ir pirkėjų krepšelius pasiekia tik aukščiausios kokybės ir skonių standartus atitinkantys gaminiai“.

Pirkėjai vertina naujoves, bet tradicinių kepinių vis dar neatsisako

Pastaraisiais metais, anot N. Juchnevič, išpopuliarėjęs sveikos gyvensenos kultas palietė ir kepyklų darbus. Vadovė pasakoja, jog kai kurių duonos ir konditerijos gaminių receptūros pasipildė sveikesnėmis alternatyvomis. „Visuose gaminiuose maksimaliai sumažinome cukraus kiekį, tačiau kai kuriuos konditerinius kepinius gaminame išskirtinai tik su medumi arba natūraliomis tyrėmis be jokio pridėtinio cukraus. Duonos rinkoje taip pat akivaizdūs pokyčiai – pirkėjams siūlome duonos be mielių, be cukraus, pilno grūdo miltų arba praturtintų daržovėmis“.

Vis tik, komentuodama pirkėjų pasirinkimus, N. Juchnevič pastebi, jog nuo klasikos žmonės neskuba nusisukti. „Išskirtinis dėmesio vertas Kauno kepyklos pavyzdys. Pastaroji savo plotu yra pati mažiausia iš visų tinklo kepyklų, tačiau joje pagaminama daugiausiai kreminių gaminių. Nors asortimentas papildomas naujovėmis, tačiau šiame krašte itin didelio pirkėjų dėmesio sulaukia laiko patikrinti kepiniai: „Medaus tortas“, „Napoleono“ pyragas, „Kuršėnų“ vyniotinis ar kiti jau klasika tapę desertai. Todėl nors ir akivaizdus naujovių poreikis, dalis žmonių įpročių nekeičia ir metai iš metų perka mūsų tradicinius kepinius“.

Visame pasaulyje vyraujančios sveikos mitybos tendencijos verčia susimąstyti apie kiekvieno kąsnio įtaką mūsų savijautai, darbo produktyvumui ir gyvenimo kokybei. Nenuostabu, kad žmonės nuolat ieško naujų būdų, kaip pamėgtus produktus pakeisti į sveikesnius mūsų organizmui. Populiariausi tokių – konditerijos gaminiai, kurie šiandien savo sudėtimi tenkina net ir išrankiausius maisto mėgėjus.

Pastaraisiais metais smarkiai populiarėjant sveikos gyvensenos idėjoms, keičiasi ir žmonių mitybos įpročiai. Į savo kasdienį meniu vis dažniau stengiamės įtraukti natūralių produktų, išbandome naujas mitybos praktikas ir kaip niekada anksčiau rūpinamės savo sveikata – renkamės gaminius be cukraus, glitimo ar laktozės.

Nors sveikesnis, tačiau kartu ir išrankesnis vartotojų požiūris gali atrodyti kaip nemenkas iššūkis konditeriams, tačiau prekybos tinklo „Iki“ kepyklų vadovės Nijolios Juchnevič teigimu, svarbiausia – gebėjimas prisitaikyti prie pirkėjų poreikių.

Pirkėjai aktyviai domisi maisto naujovėmis, jų nebedomina gausiai dekoruoti ir kaloringi tortai bei pyragaičiai.

„Pastebime, jog sveikos mitybos vėjai neaplenkė ir Lietuvos. Pirkėjai aktyviai domisi maisto naujovėmis, jų nebedomina gausiai dekoruoti ir kaloringi tortai bei pyragaičiai. Žmonės ieško įdomesnių formų, tačiau natūralių ir sveikesnių konditerijos gaminių. Dėl to nuolat sekame maisto tendencijas, kad pirkėjams galėtume pasiūlyti kuo daugiau sveikesnių, bet ne ką mažiau gardesnių alternatyvų“, – sako N. Juchnevič.

Mėgautis galima visiems

Įvairios mitybos praktikos ar alergijos diktuoja savotiškas taisykles – tai, kas galima visiems – negalima man. Tad norint gyventi sveikai, žmonėms neretai tenka atsisakyti vieno ar kito mėgstamo produkto, o kai kuriais atvejais ir konkrečiai – saldumynų. Tiesa, šiuolaikinės technologijos, platus produktų asortimentas leidžia konditeriams nesunkiai sukurti alternatyvas, kuriomis gali mėgautis visi.

N. Juchnevič sako, kad šiandien kepinių pasirinkimas yra kaip niekada platus, todėl neverta riboti savęs dėl pasirinktos mitybos.

„Konditerijos gaminiais tikrai gali lepintis kiekvienas, tereikia atrasti sau tinkamą produktą. Siekiame, kad kuo daugiau mūsų pirkėjų galėtų gardžiuotis saldumynais, todėl vis papildome išskirtinių konditerijos gaminių asortimentą. Šiuo metu turime dvi naujoves – veganiška šokoladinė tartaletė su kokosų tyre ir juodaisiais serbentais bei medaus tortas su šaltalankių želė be laktozės“, – pasirinkimus vardija moteris.

Natūrali konditerija – tai nauja juoda

Sveiki kepiniai šiandien jau nebe mada, o sėkmingai įsitvirtinusi norma. Natūralių konditerijos gaminių receptai skinasi kelią į cukruotus populiariausių maisto žurnalų ir knygų puslapius, jais vis dažniau dalinasi ir kulinarijos madų šaukliais vadinami maisto tinklaraštininkai. Nuo jų neatsilieka ir savo lentynose gardžius konditerijos šedevrus patiekiančios parduotuvės.

„Pirkėjai didelę reikšmę teikia gaminių šviežumui, vis dažniau renkasi skanėstus be pridėtinio cukraus ir dirbtinių saldiklių. Tad norėdami užtikrinti aukščiausią kokybę, į savo receptus stengiamės įtraukti kuo daugiau natūralių ingredientų. Kepiniams naudojame tik šviežią grietinėlę ir grietinę, o saldumą gaminiuose išgauname naudodami natūralius gamtos sukurtus saldiklius – medų, įvairių vaisių ir uogų tyres. Taip gimė ir viena iš „Pagaminta IKI“ naujovių – tartaletė su bananų tyre, pagaminta nenaudojant pridėtinių cukrų“, – pasakoja kepyklų tinklo vadovė.

Nostalgija mamos kepiniams

Kaip pastebi N. Juchnevič, pirkėjai natūralumo ieško ne tik gaminių sudėtyje, bet ir skonyje. Vadovės teigimu, žmonės iš parduotuvės nori parsinešti tokį pyragą, kurio skonis primintų namus ir rankų darbą.

„Tikriausiai kiekvienam konditeriui frazė „skonis, kaip pagaminto namie“ yra didžiausias komplimentas. Pirkėjai yra pasiilgę paprastų ir natūralių gomuriui skonių, jie ieško tokių gaminių, kurie primintų mamos ar močiutės kadaise keptus sausainius ar pyragaičius. Jausdami šį poreikį, savo kepinių biskvitus kepame kaip namie – iš miltų, kiaušinių ir cukraus, pagardindami tikru šokoladu, natūraliu medumi arba maltais migdolais – kad kiekvienas pyragas sukurtų dalelę namų jaukumo“, – sako N. Juchnevič.