Linksmybių siautulyje skendę gamtos mylėtojai nepastebėjo, kad netoli jų zonos sustojo grėsmingą aurą skleidžianti sunkvežimių vilkstinė. Iš automobilių lipantys žmonės dėvėjo Pietų Korėjos žandarų uniformas. Jie buvo ginkluoti.

Išvaikę nudistus, pareigūnai pradėjo kasti duobes ir traukti iš sunkvežimių rąstus. Duobėse įtvirtinus stulpus, iš automobilių pradėta vesti surištus žmones. Sulaikytieji priklausė tai pačiai tautai ir kultūrai, tačiau Pietų Korėjoje vyraujantis Rhee Syngmano (1875–1965) režimas juos nuteisė mirties bausme už šnipinėjimą.

Dauguma sugautų komunistų susitaikė su lemtimi. Jų protuose įsitvirtino suvokimas, kad klasių kova pralaimėta, tačiau buvo ir nepataisomų optimistų. Vienas, pamatęs, kad pietiečiai jį filmuoja, nusišypsojo. Kitas visą kelią nesiliovė šūkavęs komunistinių šūkių.

„Marš, marš, darbo klase, jums Iljičius kelia dvasią!“ – rėkė nusipelnęs liaudies artistas.

„Viso pasaulio proletarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo...“ – prie stulpo rišamas triukšmadarys nespėjo baigti kairiųjų mantra tapusios tezės, mat pietietis žandaras jam šiurkščiai į burną sugrūdo purviną skudurą.

Pririšę prie stulpų visus suimtuosius, pietiečiai sustojo dviem eilėmis ir pasiėmė šautuvus.

„Pasiruošti! Nusitaikyti! Dėmesio! Ugnis!“ – sukomandavo grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma.

Pasigirdo šūvių salvė. Vėliau žandarų vyresnysis pradėjo asmeniškai vaikščioti prie kiekvieno stulpo. Jis prikišdavo savąjį pistoletą prie negyvėlio galvos ir iššaudavo. Kai kurie lavonai paskutinį kvapą išleido tik gavę šį papildomą šūvį. Kol vienas pareigūnas japonišku miniatiūriniu nindzių dalgiu pjaustė virves, kiti iš sunkvežimių pradėjo traukti dėžes palaikams.

„Šiandien turėtų lyti“, – pasakė vienas, karstus nešantis žandaras ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

Diena turėjo būti giedra, tačiau visi egzekucijos vykdytojai staiga suprato, kad dangus neįtikėtinai greitai apsiniaukė. Žemę supantis oro skliautas įgavo raudoną atspalvį. Horizonto tolumoje sužybsėjo akinanti šviesa. Po kelių sekundžių pasigirdo kurtinantis trenksmas.

Grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma šyptelėjo.

„Paskubėkite“, – ištarė jo akiniais nuo saulės padabinta galva.

Staiga kurtinančių garsų ėmė daugėti. Jie gaudė vis garsiau, intensyviau ir arčiau.

„Pažiūrėkite į tą kalvą!“ – sušuko vienas pietietis.

Jo kolegos bei grėsmingasis viršininkas pažvelgė į tolumoje stūksantį gamtos objektą. Ant kalvos stovėjo Jura pravardžiuojamo devynmečio Kim Jong-ilo (1941–2011) valdomas sovietų gamybos tankas T-34-85.

Iš transporto bokštelio išlindęs kyšojo Juros tėvas, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il-sungas (1912–1994). Jo į dangų iškeltos rankos laikė dvi pušies kankorėžių granatas. Liaudies komiteto lyderio vyzdžiai buvo apsiblausę lyg kataraktos kamuojamo žmogaus. Ir kuo ilgiau jis stovėjo iškėlęs rankas į dangų, tuo šis intensyviau niaukėsi.

Po kelių sekundžių ant kalvos pasirodė ir daugiau sovietinių T-34-85 tankų, tačiau jie nesustojo.

Drąsiai ir veržliai, tarsi įniršęs Zimbabvės sveikatos apsaugos ministras, jie brovėsi į priekį. Tankai nebuvo vieniši. Paskui juos bėgo garsiai šaukiantys šiauriečių pėstininkai.

Vieni jų nešėsi Sergejaus Gavrilovičiaus Simonovo (1894–1986) sukurtus šautuvus, kiti – Georgijui Semionovičiui Špaginui (1897–1952) priskiriamus automatus.

„Valio!“ – garsiai šaukė vėliavos kotą vietoj ginklo laikęs šiaurietis.

Iš kažkur atlėkęs artilerijos pabūklo sviedinys sprogo netoli dėžes kraunančių pietiečių ir mirtinai išgąsdino nudistus. Šie vėl buvo grįžę į egzekucijos vietoje augančius krūmus garbinti saulės didybės.

„Bėkite!“ – sušuko vienas Pietų Korėjos žandaras ir daugelis jo kolegų, nelaukę grėsmingojo viršininko malonės, metė ginklus bei leidosi į kelią. Žandarų vyresnysis ir dar keli jo valdiniai paleido šiauriečių pusėn porą simbolinių šūvių, tačiau, sprogus sunkvežimiui su lavonais, taip pat nusprendė trauktis.

Kuo ilgiau Kim Il-sungas laikė į dangų iškėlęs rankas, tuo įnirtingiau jo žmonės plūdo į visą Korėjos pusiasalį. Pietų Korėjos pajėgos buvo menkesnės. Daugelis pietiečių žinojo, kaip malšinti sukilimus, riaušes ar kovoti su partizanais, tačiau retas buvo pasiruošęs atviram, viską griaunančiam mūšiui.

Pietiečiai neturėjo nei tankų, nei sunkiosios artilerijos, nei motyvacijos ginti R.Syngmano valdžios. Per kelerius metus biurokratinėje sistemoje įsitvirtinusi korupcija ir valstybės lėšų vagystės bei užsienio paramos įsisavinimas smarkiai nuslopino gyventojų tikėjimą valstybės ateitimi.

Birželio 27 d. R.Syngmanas kartu su kitais vyriausybės nariais jau buvo palikęs sostinę Seulą. Siekdami sulėtinti pergalingą Kim Il-sungo žygį, kitą dieną pietiečiai susprogdino Hangano upės krantus jungiantį tiltą. Sprogimo metu tilto prieigose buvo tūkstančiai pabėgėlių, kurie kad ir erzinami R.Syngmano režimo korupcijos, kažkodėl vis tiek nenorėjo šlietis prie komunistų.

Šimtai jų žuvo sprogimo metu, o sunaikinus tiltą, šiauriečių krante liko įkalinti ir atsitraukti negalintys pietiečių kariai. Po Seulą lakstantys kairieji pradėjo improvizuotus liaudies priešų teismus, tad sostinės gatvėse ir namuose šūkis „Žudyk!“ tapo įprastu reiškiniu.

Didingai prasidėjęs žygis, Kim Il-sungui greitai ir užtikrintai leido perimti viso Korėjos pusiasalio kontrolę. Menkos amerikiečių pajėgos ir marksizmą skeptiškai vertinantys korėjiečiai liko užspausti siaurame pusiasalio pietryčių ruože.

Viso pasaulio kolūkiečiai pradėjo į viršų kelti plaktukus ir pjautuvus, o tolimojoje Maskvoje suzvimbė balalaikos stygos.

Pergalė atrodė ranka pasiekiama, tačiau netikėtai šią euforiją nuslopino galingas sprogimas.

Atominių sprogimų sukrėstiems japonams dvokas buvo kone nepakeliamas, tad jau kitą dieną daugelį metų gyvuoju dievu laikytas imperatorius Hirohito (1901–1989) bene pirmą kartą kreipėsi per radijo eterį į žmones, prašydamas jų „ištverti neištveriamą“.

Po skrydžio per Ramųjį vandenyną dvokas jau buvo gerokai išsivadėjęs, bet vis dar gana aštrus, tad Frankliną Delano Rooseveltą (1882–1945) pakeitęs Harry‘s S.Trumanas (1884–1972) instinktyviai griebėsi už nosies.

„Dieve, Clementai, vėl?“ – priekaištavo JAV prezidentas kolegai.

„Dovanokite, pone prezidente, tačiau šį kartą tikrai ne aš“, – atsakė naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.

„Tada kas?“ – paklausė JAV vadovas ir pažvelgė į neseniai atsivežtą Potsdamo konferencijos nuotrauką, kurioje buvo įamžinti Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos lyderiai.

Nors paslaptingasis dvokas kėlė nemalonius pojūčius ir trikdančias situacijas, paprasti Korėjos žmonės į viską siekė žvelgti daugiau ar mažiau pozityviai.

Visame šiauriniame Korėjos pusiasalyje ėmė dygti vadinamieji liaudies komitetai, o vietinės matronos savo atžaloms garsiai kartojo: „Vaikai, dabar mums dėl nieko nebereikės jaudintis.“

Netikėtai iškilo šiais laikais visiškai užmiršto nacionalisto Cho Man-siko (1883–1950) figūra. Siekdama tausoti švarią Žemės planetos aplinką, Jungtinių Valstijų valdžia liepė Japonijoje esantiems kariams kuo greičiau vykti į Korėją.

Manoma, kad dar to paties mėnesio dešimtąją dieną du JAV armijos biurokratai gavo svarbią užduotį: nustatyti sovietų ir amerikiečių zonų Korėjoje ribą. Būsimasis JAV valstybės sekretorius Davidas Deanas Ruskas (1909–1994) ir jam talkinęs Charlesas Hartwellas Bonesteelas III (1909–1977) beveik nieko nežinojo apie Korėją.

Ilgai jie žvelgė į „National Geographic“ žemėlapį ir galiausiai bedė į 38-ąją lygiagretę, dalijančią pusiasalį kone perpus. Sunku tuo patikėti, tačiau SSRS valdžia su pasiūlymu iškart sutiko ir, praėjus beveik mėnesiui, pirmieji amerikiečių kariai pagaliau atvyko į Korėjos pusiasalio pietinę dalį.

Tikinama, kad korėjiečiai sveikino atvykėlius. Žmonės buvo laimingi ir pozityviai nusiteikę. Daugelis jų veržėsi norėdami pamatyti gyvą amerikietį, o vaikai ir barzdoti, iš pigių kovos menų filmų nužengę senoliai džiugiai mojavo Japonijos imperiją parklupdžiusiems atėjūnams.

Kol amerikiečiai džiaugėsi maloniu sutikimu, o Raudonoji armija flirtavo su Cho Man-siku, į Vonsano miestą riedėjo traukinys, gabenantis dangiškąjį Kim Il-sungą (1912–1994). Po beveik trijų užsienyje praleistų dešimtmečių socializmo Mesijas pagaliau grįžo į tėvynę. Kelionės metu sovietų konsultantai jam vis kažką kalbėjo ir kartojo, tačiau Kimas jų negirdėjo. Jis linkčiojo ir šypsojosi, apnuogindamas savo taurią sniego baltumo šypseną, tačiau jo protas buvo kitur.

Vos prieš metus sugulovė Kim Jong-suk (1917–1949) pagimdė Kimui antrą sūnų Kim Man-ilą (1944-1948), o dabar jo seniai regėta ir visiškai užmiršta tėvynė lėtai, bet užtikrintai artėjo šviesaus socialistinio rytojaus link.

Siekdamas atsidėkoti sovietams, Kimas savo vaikus užregistravo rusiškais vardais. Kim Jong-ilas tapo Jurijumi, o Kim Man-ilas – Aleksandru. Namuose biologiniai tėvai abu vaikus familiariai vadino Jura ir Šura, o sovietai – Irsenovičiais, mat patį Kim Il-sungą kažkodėl pradėta vadinti Kim Ir-senu.

Prieš pat Kimo išvyką visa šeima iš sovietų caro Josifo (1878–1953) gavo ypatingą dovaną – jie peržiūrėjo 1939-aisiais išleistą filmą „Smaragdo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“). Nors Kim Jong-suk bei Šura nebuvo labai sužavėti matomais vaizdais, spalvingasis kino pasakojimas ir jį lydinti muzika itin užbūrė Jurą bei jo tėvą. Net ir dabar, važiuodamas traukiniu namo, Kimas negalėjo pamiršti ekraną akimis ryjančio Juros žvilgsnio, o mažos, amfetaminą vartojančios mergaitės iš Kanzaso atliekama daina iki šiol skambėjo jo galvoje.

„Kažkur už vaivorykštės plyti mėlynas dangus ir svajonės, kurias tu išdrįsti svajoti, tampa tikrove“ („Somewhere over the rainbow, skies are blue. And the dreams that you dare to dream, really do come true„)“, – dainavo Judy Garland (1922–1969), vaidindama mažąją Dorothy Gale.

Teigiama, kad būtent ši daina išgelbėjo socialistinę Korėjos revoliuciją ir iškėlė Kimo politinę karjerą į naujas aukštumas. Tai įvyko 1945 m. lapkričio 23 d. Sineidžu mieste, prasidėjus reakcingojo pobūdžio maištui. Jauni žmonės, kurstomi krikščionių ir kitų religinių grupių, taip pat stambių žemvaldžių ir japonams tarnavusių kolaborantų, siekė išvyti kvapniuosius sovietų karius.

Nuraminti įsismarkavusios minios sovietai pasiuntė būtent Kim Il-sungą. Užlipęs ant pakylos, Kimas pažvelgė į minią ir jai nusišypsojo, tačiau jaunųjų maištininkų širdys ir protai buvo pernelyg užburti reakcionierių dezinformacijos. Taurioji sniego baltumo šypsena nepajėgė įsiskverbti į surambėjusias jų širdis, ir Kimas jau buvo prarandąs viltį. Staiga jis prisiminė savo šeimą, kartu regėtą filmą ir jo galvoje atgimė muzika.

„Kažkur už vaivorykštės skrenda mėlyni paukšteliai. Paukšteliai skrenda už vaivorykštės, kodėl tada ir aš negaliu?“ („Somewhere over the rainbow, bluebirds fly. Birds fly over the rainbow, why then, oh why can‘t I?“), – uždainavo Kim Il-sungas maištingiems jaunuoliams.

Staiga sujaudinta minia, paliesta tauraus grožio, nuščiuvo ir po trumpos tylos pasigirdo džiaugsmingi aplodismentai. Socialistinė revoliucija buvo išgelbėta ir tam neprireikė jokio smurto. Sužavėti Kimo sėkmės, sovietai liovėsi flirtavę su Cho Man-siku.

„Šviesaus socialistinio rytojaus link Korėjos žmones privalo vesti Kim Il-sungas. Daugiau niekam negalima patikėti šio tauraus darbo“, – mąstė sovietų funkcionieriai.

Daugelį metų dėl šio krašto konkuravo jo grėsmingi kaimynai. Dar 1876 m. buvo pasirašyta sutartis, padėjusi pagrindus Korėjos integracijai į Japonijos imperiją. Pastaroji tapo vienintele monarchija, pretenduojančia įsisavinti Korėjos žemes po pergalingų konfrontacijų su Kinija (1894–1895 m.) bei carine Rusija (1904–1905 m.).

1910 m. rugpjūtį Korėjos pusiasalis tapo oficialia Japonijos imperijos dalimi. Tekančios Saulės imperijos veikla Korėjos žemėse vertinama kontroversiškai ir iki šiol sukelia ne itin malonių sentimentų abiem pusėms.

Po 35 metų, Japonijai pasirašius kapituliacijos aktą, sąjungininkai nežinojo, ką su šiuo pusiasaliu daryti, tad buvo nuspręsta jį padalyti į skirtingus sektorius. 38-oji lygiagretė tapo riba, skiriančia sovietinę (šiaurė) ir amerikietišką (pietūs) zonas, mat sovietų "mandagūs žmonės" į Korėją ėmė skverbtis jau 1945 m. rugpjūčio 10 d. (kitą dieną po atominės bombos sprogimo Nagasakyje).

1948 m. gegužės 10 d. pietinėje Korėjoje įvyko visuotiniai rinkimai. Jų metu iškilo Syngmanas Rhee (1875–1965), aršus antikomunistas ir politinis aktyvistas, Japonijos okupacijos metais kovojęs už Korėjos nepriklausomybę bei pasižymėjęs autoritariniais polinkiais. Tų pačių 1948-ųjų liepą jis tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu.

Beveik tuo pat metu šiaurėje iškilo dabartinio diktatoriaus senelis Kim Il-sungas (1912–1994), anot mokslinio marksizmo evangelikų, mokėjęs gaminti raketas iš pušų bei jų kankorėžių. Daugiau nei dvejus metus tarp šių teritorijų vyko abipusės provokacijos, o 1950 m. birželio 25 d. prasidėjo karas. Tos dienos rytą šiauriečių pajėgos, suburtos iš tankų bei dengiamos sunkiosios artilerijos, peržengė 38-ąją lygiagretę tam, kad būtų nubaustas "banditas ir išdavikas S.Rhee". Taip pat jie teigė, kad pietiečiai, kurie neturėjo nei tankų, nei artilerijos, nei prieštankinės gynybos, pirmieji paleido ugnį.

Birželio 27 d. S.Rhee evakavosi iš Seulo. Kartu su juo bėgo ir dalis armijos bei civilių. Po paros Pietų Korėjos armija susprogdino Han upę kertantį tiltą, tokiu būdu laikinai izoliuodama kitame krante ne tik priešų, bet ir savų karių pajėgas bei civilius pabėgėlius. Pastarųjų buvo ir ant sprogdinamo tilto. Daugelis jų žuvo.

JTO vieningai pasmerkė įvykius Korėjoje. Buvo nuspręsta siųsti į pusiasalį tarptautines pajėgas, kurioms turėjo vadovauti ne kas kitas, o pats D.MacArthuras. Šis generolas, pasak žinovų, buvęs arogantiškas, atsainus ir egoistiškas, tačiau tuo pat metu ir geraširdis, drąsus bei pasiaukojantis. Dėl šių savybių kokteilio bei išpuoselėtų viešųjų ryšių jis dar Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo tapti tikra žvaigžde.

Sovietai negalėjo blokuoti šio sprendimo, nes patys tuo metu boikotavo JTO dėl šios organizacijos atsisakymo pripažinti komunistinę Kiniją visaverte šalimi.

Liepos 5 d. JAV jūrų pėstininkai, atvykę iš Japonijos, puolė Šiaurės Korėjos pajėgas prie Osano miesto, tačiau neturėdami prieštankinių ginklų greitai patyrė pralaimėjimą. Kankorėžių raketų meistro Kim Il-sungo pajėgos įgavo pasitikėjimo ir vis labiau spaudė amerikiečių bei pietiečių armijos likučius į kampą pusiasalio pietryčiuose šalia Busano miesto, dengiamo Nakdongo upės.

Pakelyje šiauriečiai "vykdė klasių kovą", žudydami už save protingesnius asmenis. Šalia Busano daugelį dienų vyko aršūs mūšiai. Įsitvirtinę gynėjai šiauriečių puolimus atrėmė vieną po kito, o jiems talkino JAV oro pajėgos, naikinančios tiltus. Tokiu būdu buvo siekiama sutriuškinti komunistų logistiką.

Tuo metu JAV pajėgos buvo stiprinamos technika bei žmonėmis. Rugsėjo 15 d. 80 tūkst. jūrų pėstininkų išsilaipino Inčono mieste, į vakarus nuo Seulo. Tuo pat metu prasidėjo ir Busano gynėjų judėjimas į šiaurę, spaudžiant komunistus. Rugsėjo 26 d. Seulas vėl buvo pietiečių rankose, o D.MacArthuro sprendimu priešai buvo stumiami dar toliau už 38-osios lygiagretės, Kinijos sienos link.

Spalio 19 d. JAV ir pietiečių pajėgos užėmė Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną, o po šešių dienų jau buvo pavojingai priartėjusios prie Kinijos bei Korėjos siena laikomos Jaludziango upės. Lygiai po mėnesio, lapkričio 25 d., į karą stojo Kinija. Keli šimtai tūkstančių kinų, perėję sieną, ėmė stumti D.MacArthuro žmones atgal į pietus. Pats karo vadas JAV politikams aktyviai siūlė plėsti kovos veiksmus ir sustiprinti ekonominę Kinijos blokadą bei karinėmis priemonėmis blokuoti jos krantus. Taip pat jis siūlė įtraukti Taivane reziduojančius kinų dešiniuosius bei panaudoti branduolinį ginklą.

1951 m. sausį JAV kariai traukėsi per 38-ąją lygiagretę į pietus, o kinų remiamiems šiauriečiams sausio 4 d. vėl pavyko užimti Seulą. Vis dėlto mėnesiui baigiantis amerikiečiai sustabdė jungtinių komunistinių ordų plitimą į pietus bei pradėjo kontrpuolimą. 1951 m. kovo 18 d. Seulas ketvirtą ir paskutinį kartą pakeitė savo šeimininkus, o tų pačių metų balandžio 11 d. D.MacArthuras buvo atleistas iš vado pareigų dėl "nepagarbos prezidento autoritetui" bei deportuotas pensijon.

1951 m. balandžio 19 d. sakydamas atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese, jis reziumavo: "Esama žmonių, kurie dėl skirtingų priežasčių norėtų nuolaidžiauti raudonajai Kinijai. Jie akli, jie neišmoko istorijos pamokų, istorijos, aiškiai parodančios, kad nuolaidžiavimas sukelia kitą, dar kruvinesnį, karą." Ir dar pridūrė: "Turėjau tiesiog palikti jūsų kovojančius sūnus Korėjoje."

Kartu su šia gėdinga puikios generolo karjeros pabaiga prasidėjo ir iki šiol trunkantis pozicinio karo, provokacijų bei taikos derybų maratonas Korėjos pusiasalyje. Tiesa, 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta formali ugnies nutraukimo sutartis, nustačiusi demarkacinę zoną abipus 38-osios lygiagretės.

„Žengėme žingsnį sustabdyti kelias didžiausias karines pratybas kaip geros valios ženklą, – žurnalistams sakė gynybos sekretorius Jimas Mattisas (Džimas Matisas). – Daugiau neturime planų stabdyti kokias nors pratybas.“

Vis dėlto J. Mattisas nenurodė, ar Pchenjaną siutindavusios pratybos su sąjungininkais regione bus greitai atnaujintos.

Sąjungininkes regione pribloškė D. Trumpo pareiškimas spaudos konferencijoje po birželio 12-ąją Singapūre įvykusio Šiaurės Korėjos ir JAV viršūnių susitikimo, kad jis sustabdys bendras karines pratybas su Pietų Korėja.

Iki šiol šios pratybos buvo laikomos gyvybiškai svarbia priemone Šiaurės Korėjos grėsmei atremti.

Po istorinio JAV ir Šiaurės Korėjos viršūnių susitikimo D. Trumpas skundėsi, kad pratybos brangiai atsieina, ir antrino Šiaurės Korėjai sakydamas, kad jos yra „provokacinės“. Tačiau atrodo, kad JAV sąjungininkės apie šiuos pozicijos pokyčius nebuvo įspėtos iš anksto.

Abi kaimynės ateinančią savaitę surengs aukšto lygio derybas, per kurias bus siekiama pasiruošti būsimam Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino (Mun Džejino) ir Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno (Kim Čen Uno) susitikimui), ketvirtadienį nurodė Seulas.

Tačiau Šiaurės Korėja keliomis valandomis vėliau paskelbė piktą pareiškimą ir perspėjo, kad Vašingtono spaudimas kitoms šalims griežtai laikytis Pchenjanui paskelbtų sankcijų sutrikdys Korėjos pusiasalio denuklearizacijos procesą.

„Nėra jokių garantijų, kad Korėjos pusiasalyje sunkiai iškovota stabilumo atmosfera išsilaikys“, – pabrėžė Šiaurės Korėja.

Nors Pietų Korėjos suvienijimo ministerija kol kas neatskleidė, kur vyks kitas viršūnių susitikimas, Moon Jae-inas anksčiau sutiko rudenį aplankyti Kim Jong Uną Pchenjane. Ankstesnis istorinis abiejų lyderių susitikimas įvyko balandį.

Ministerijos pranešime sakoma, kad pirmadienį paliaubų kaimelio Panmundžomo šiaurinėje pusėje įvyks abiejų šalių aukšto lygio delegacijų pasitarimas, siekiant „aptarti pasiruošimus Šiaurės ir Pietų viršūnių susitikimui“.

Seulas nurodė, kad pasitarimas bus rengiamas Pchenjano iniciatyva. Abi šalys ketina „apžvelgti pažangą“, pasiektą nuo balandį įvykusio lyderių susitikimo, atvėrusio kelią birželį Singapūre įvykusiam Kim Jong Uno ir JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) istoriniam susitikimui.

Per susitikimą Singapūre Kim Jong Unas paskelbė miglotą įsipareigojimą siekti Korėjos pusiasalio denuklearizacijos, labai besiskiriantį nuo JAV reikalavimų, kad Pchenjanas visiškai, patikrinamai ir negrįžtamai likviduotų savo branduolinį arsenalą.

Nėra jokių garantijų, kad Korėjos pusiasalyje sunkiai iškovota stabilumo atmosfera išsilaikys.

Nuo to laiko abiejų Korėjų santykiai reikšmingai suintensyvėjo. Kaimyninės šalys planuoja vėliau šį mėnesį planuoja surengti karo išskirtų šeimų narių susitikimų – pirmąkart per pastaruosius trejus metus.

Pietų Korėjos delegacijai pirmadienį vadovaus suvienijimo ministras Cho Myoung-gyonas (Čo Mjongjonas), apsilankęs Pchenjane praeitą mėnesį, kai buvo surengtos abiejų šalių draugiškos krepšinio rungtynės, nurodė Seulas.

„Su Šiaure surengsime nuodugnias diskusijas, kad būtų sėkmingai surengtas Pietų ir Šiaurės viršūnių susitikimas“, – nurodė Suvienijimo ministerija.

Planuojamas viršūnių susitikimas Moon Jae-inui ir Kim Jong Unui bus jau trečias: abu lyderiai taip pat buvo netikėtai susitikę gegužę.

Tarp abiejų šalių tvyrojusią įtampą padėjo sumažinti bendradarbiavimas sporto srityje. Šiaurės Korėja sutiko dalyvauti vasarį Pietų Korėjoje vykusioje žiemos olimpiadoje ir pasiuntė savo sportininkų bei aukšto rango pareigūnų delegaciją, įskaitant Kim Jong Uno seserį Kim Yo Jong (Kim Jo Čen).

Vis dėlto, nors diplomatinė atmosfera atšilo, Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo proceso pažanga buvo menka.

D. Trumpas savo susitikimą su Kim Jong Unu vadino istoriniu proveržiu, bet Pchenjanas vėliau kritikavo Vašingtono „gangsteriškus“ reikalavimus likviduoti savo branduolinį arsenalą.

Jungtinės Valstijos savo ruožtu ragino tarptautinę bendruomenę išlaikyti griežtas sankcijas izoliuotam režimui.

Ketvirtadienį paskelbtame pranešime Šiaurės Korėja apkaltino D. Trumpo administraciją nesugebant veikti geranoriškai.

„Kol JAV atsisako laikytis bent elementaraus etiketo su savo dialogo partnere... negalima tikėtis jokios pažangos įgyvendinant KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) ir JAV bendrą pareiškimą, įskaitant (įsipareigojimus) dėl denuklearizacijos“, – pabrėžė Šiaurės Korėjoe užsienio reikalų ministerija.

Derybų tarpininkas

Moon Jae-inas, santykių su Šiaurės Korėja gerinimą laikantis savo prioritetu, atliko svarbų vaidmenį mažinant įtampą tarp Vašingtono ir Pchenjano, nors Kim Jong Unas ir D. Trumpas ankstesniais mėnesiais svaidėsi įžeidimais ir grasinimais karu.

Per balandį įvykusį susitikimą pusiasalio valstybes skiriančioje Demilitarizuotoje zonoje Moon Jae-inas ir Kim Jong Unas pirmąkart paspaudė vienas kitam ranką. Tąsyk Kim Jong Unas netikėtai paragino Pietų Korėjos vadovą trumpam įžengti į Šiaurės Korėjos teritoriją, tiesiogiai filmuojant televizijos kameroms.

Po mėnesio jiedu susitiko antrąkart, siekdami išgelbėti planuotą Kim Jong Uno ir D. Trumpo susitikimą, kai JAV lyderis paskelbė jį atšaukiantis dėl Pchenjano „atviro priešiškumo“. Vis dėlto JAV prezidentas vėliau pakeitė nuomonę ir atvyko į susitikimą Singapūre.

Seule įsikūrusio Šiaurės Korėjos studijų universiteto profesorius Koo Kab-woo (Ku Kabvu) sakė, kad Moon Jae-inas stengiasi būti tarpininkas tarp Pchenjano ir Vašingtono, abiem pusėms nesutariant, kaip turėtų būti vykdoma denuklearizacija.

„Antrasis (Kim Jong Uno ir Moon Jae-ino) susitikimas padėjo, kai buvo atšauktas JAV ir Šiaurės Korėjos viršūnių susitikimas, todėl manau, kad jis tikisi vėl pasiekti tą patį“, – naujienų agentūrai AFP sakė ekspertas.

Tačiau kiti analitikai perspėja, kad Moon Jae-ino pastangos rasti bendrą kalbą su Pchenjanu gali atsigręžti prieš jį patį, jeigu D. Trumpo administracijoje įsigalės griežtosios linijos šalininkai. Toks scenarijus gali pabloginti Seulo ir Vašingtono ryšius.

Korėjos nacionalinės diplomatijos akademijos profesorius Kim Hyun-wookas (Kim Hjunvukas) sakė, kad tokiu atveju Seulas gali „susidurti su dilema – ar nepriklausomai plėtoti Pietų ir Šiaurės ryšius, ar palaikyti Vašingtoną ir laikytis griežtesnės pozicijos Pchenjano atžvilgiu“.

Jeigu viskas vyks kaip planuojama, Moon Jae-inas ir Kim Jong Unas turėtų susitarti oficialiai užbaigti 1950-1953 metų Korėjos karą, nutrauktą tik paliaubomis, o ne taikos sutartimi.

Šis T.Bacho pareiškimas nuskambėjo likus keturioms dienoms iki žiemos žaidynių, į kurias po ilgų mėnesių karingo elgesio savo sportininkus nusprendė siųsti ir izoliuotoji Šiaurės Korėja.

„2018-ųjų Pjončango žiemos olimpinės žaidynės suteikė Korėjos pusiasaliui galimybę dar kartą viską pradėti iš pradžių“, – sakė Th. Bachas delegatams, susirinkusiems į TOK šios savaitės sesijos atidarymo ceremoniją.

„Jos atvėrė duris į (Pietų) Korėjos Respublikos ir (Šiaurės) Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos taikų dialogą, – sakė jis. – Olimpinė dvasia suvedė kartu dvi šalis, kurias per daug ilgai skyrė nepasitikėjimas ir priešiškumas. Olimpinė dvasia atnešė realią šviesesnės ateities viltį visiems Korėjos pusiasalyje“.

Pasak Th. Bacho, olimpinių žaidynių organizavimas Korėjos pusiasalyje, kurį dalina vos už 50 kilometrų nuo žaidynių vietos esanti labiausiai militarizuota siena pasaulyje, buvo „ilga ir sudėtinga kelionė“.

Pernai, nepaisydamas Jungtinių Tautų sankcijų, Pchenjanas tęsė draudžiamas ginklų programas, leido raketas, galinčias pasiekti JAV žemyninę dalį, ir surengė savo šeštą, kol kas galingiausią branduolinį bandymą, dar labiau padidindamas įtampą pusiasalyje.

Prancūzijos, Vokietijos ir Austrijos pareigūnai net buvo išreiškę susirūpinimą dėl savo sportininkų siuntimo į Pjongčangą.

Tačiau Th. Bachas patikino: „Savo pokalbiuose niekada nesuabejojome 2018 metų Pjongčango žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Priešingai, visada jautėme paramą“.

„Nepaisant kartais nerimą keliančių politinių aplinkybių, mes visada palaikėme mūsų šeimininkus korėjiečius ir niekada nekalbėjome apie kokį nors planą B“, – pridūrė jis.

„Neįmanoma svajonė“

Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae- inas (Mun Džejinas) jau seniai pasisako už bendravimą su Šiaurės Korėja, siekdamas pasodinti ją prie derybų stalo ir tartis dėl uždraustų karinių programų.

Tačiau Seule ne visi palaiko jo poziciją. Kai kas laikosi nuomonės, kad Moon Jae-ino administracija padarė per daug nuolaidų Šiaurės Korėjai dėl jos dalyvavimo olimpiadoje.

„Suskaldytoje karo draskomoje tautoje tikrai vyksta kažkas nuostabaus..., taikos žinutė aidi per visą pasaulį“, – pareiškė Pietų Korėjos prezidentas, pritardamas TOK vadovui.

„Prieš vieną ar du mėnesius daugelio šalių nerimą kėlė Pjongčango olimpinių žaidynių saugumas. Šiaurės Korėjos dalyvavimas žaidynėse po taikos vėliava ir bendroje (Korėjos) komandoje tada atrodė kaip neįmanoma svajonė“, - pridūrė jis.

Šiaurės Korėja į Pchončangą siunčia savo 22 sportininkus, daugybę pareigūnų ir būrį moterų sirgalių.

Sekmadienį bendra Korėjos moterų ledo ritulio komanda, kurioje žaidžia 12 sportininkų iš Šiaurės, debiutavo „apšilimo“ varžybose su Švedijos sportininkėmis, tačiau pralaimėjo rezultatu 1:3.

Ši komanda, kuri kaltinama dėl staigaus Moon Jae-ino populiarumo reitingo sumažėjimo, skaldo Pietų Korėjos gyventojus.

Kai kurie entuziastingai nusiteikę sirgaliai sveikino bendrą komandą, tačiau prie arenos susirinkę protestuotojai skandavo „Pchenjano olimpiada!“, kojomis trypė Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno ( Kim Čen Uno) atvaizdą ir plėšė mėlynos ir baltos spalvų Korėjos susivienijimo vėliavas.

„Problemos šiame regione bus išspręstos tik tiesioginiu dialogu tarp visų suinteresuotų šalių be jokių išankstinių sąlygų“, – pareiškė Rusijos lyderis.

„Grasinimai, spaudimas ir įžeidinėjimai bei karinga retorika yra aklavietė“, – sakoma jo atstovų paskelbtame pranešime. V. Putino teigimu, papildomas spaudimas Šiaurės Korėjai, siekiant ją priversti atsisakyti savo branduolinės programos, yra „neteisingas ir beprasmiškas“ dalykas.

Korėjos pusiasalyje įtampa šiuo metu yra didžiausia per daugybę metų, nes Pchenjanas surengė ištisą virtinę raketų bandymų.

Ankstų antradienį Pchenjanas paleido vidutinio nuotolio raketą „Hwasong 12“, praskriejusią virš Japonijos teritorijos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) savo ruožtu yra pareiškęs, kad neatmeta „jokių galimybių“, ir netgi grasino imtis karinių veiksmų Pchenjano atžvilgiu.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė naujausią Šiaurės Korėjos raketos paleidimą ir vienbalsiai reikalauja, kad Pchenjanas nutrauktų savo raketinę programą.

Ketvirtadienį amerikiečių sunkieji bombonešiai ir radarais sunkiai susekami naikintuvai dalyvavo bendrose karinėse pratybose su Seulo pajėgomis ir demonstravo jėgą prieš Pchenjaną, pranešė Pietų Korėjos kariškiai.

V. Putinas sakė besibaiminantis, kad Korėjos pusiasalis atsidūrė „ant didelio konflikto slenksčio“, ir paragino visas puses prisidėti prie tarpininkavimo programos, inicijuotos Maskvos ir Pekino.

Rusijos ir Kinijos plane numatyta, kad Šiaurės Korėja turėtų sustabdyti savo raketinius bandymus, o Pietų Korėja turėtų nutraukti savo bendras karines pratybas su amerikiečiais.

Grasinimai, spaudimas ir įžeidinėjimai bei karinga retorika yra aklavietė.

Be kita ko, V. Putinas pakartojo Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo komentarus; šalies diplomatijos vadovas trečiadienį kalbėdamasis telefonu su JAV valstybės sekretoriumi Rexu Tillersonu (Reksu Tilersonu) „pabrėžė...poreikį susilaikyti nuo bet kokių karinių žingsnių, galinčių sukelti beprecedenčių pasekmių“.

Pajėgi smogti JAV ir Europai

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas (Žanas Ivas Le Drianas) penktadienį perspėjo, kad Šiaurės Korėja jau „po kelių mėnesių“ gali tapti pajėgi smogti branduoliniais ginklais Jungtinėms Valstijoms ir netgi Europai.

J.-Y.Le Drianas pabrėžė, kad po Pchenjano surengtų virtinės balistinių raketų bandymų padėtis tapo „nepaprastai rimta“. Diplomatijos vadovas taip pat paragino šią izoliuotą valstybę grįžti prie dialogo, kad būtų išsklaidyta didėjanti įtampa.

„Matome Šiaurės Korėją, kurios tikslas – turėti raketų, galinčių jau rytoj nunešti branduolinių ginklų“, – radijui RTK sakė J.-Y.Le Drianas.

„Po kelių mėnesių tai taps tikrove. Tuo momentu, kai ji (Šiaurės Korėja) įgis galimybę smogti branduoliniais ginklais JAV, netgi Europai – ir mažų mažiausiai Japonijai ir Kinijai – padėtis taps sprogstama“, – teigė jis.

Ankstų antradienį Pchenjanas paleido vidutinio nuotolio raketą „Hwasong 12“, praskriejusią virš Japonijos teritorijos. JAV prezidentas savo ruožtu yra pareiškęs, kad neatmeta „jokių galimybių“, ir užsiminė galintis imtis karinių veiksmų Pchenjano atžvilgiu.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė naujausią Šiaurės Korėjos raketos paleidimą ir vienbalsiai reikalauja, kad Pchenjanas nutrauktų savo raketinę programą.

J.-Y.Le Drianas paragino Pchenjaną „grįžti į derybų kelią“, kad įtampa sumažėtų.

Rusijos ir Kinijos plane pasiūlytame tarpininkavimo plane numatyta, kad Šiaurės Korėja turėtų sustabdyti savo raketinius bandymus, o Pietų Korėja – nutraukti savo bendras karines pratybas su amerikiečiais.

Pchenjanas taip pat grasino paleisti raketų link Guamo salų. Šioje JAV teritorijoje Ramiajame vandenyne įsikūrusios kelios strategiškai svarbios amerikiečių karinės bazės.

Liepą Šiaurės Korėja pirmąkart sėkmingai išbandė dvi tarpžemynines balistines raketas, pasak ekspertų, tikriausiai galinčias pasiekti taikinius didžiojoje JAV žemyninės teritorijos dalyje.

„Visi pietų korėjiečiai labai smarkiai dirbo, kad atstatytų savo šalį iš Korėjos karo griuvėsių“, – sakė šalies vadovas per spaudos konferenciją, surengtą paminėti jo pirmąsias 100 dienų prezidento poste.

„Užkirsiu kelią karui bet kokia kaina, – pridūrė jis. – Taigi, noriu, kad visi pietų korėjiečiai tvirtai tikėtų, jog karo nebus.“

Įtampa pusiasalyje dar labiau išaugo praėjusią savaitę Šiaurės Korėjai pagrasinus paleisti raketų Guamo, JAV teritorijos Ramiajame vandenyne, link. JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) savo ruožtu pažadėjo atsakyti Pchenjanui „ugnimi ir įniršiu“ ir teigė, kad Vašingtono ginklai yra „užtaisyti ir parengti“.

Toks griežtas abiejų pusių tonas privertė tarptautinę bendruomenę nerimauti, kad joms padarius bent vieną klaidą pasekmės būtų katastrofinės, nes Pchenjano artilerija nesunkiai gali pasiekti Seulą, kuriame gyvena milijonai žmonių.

Tačiau Moon Jae-inas teigė, kad Seulas nesutinka, jog JAV, jo šalies sąjungininkė ir gynėja, imtųsi pusiasalyje karinių veiksmų.

„Niekas negali priimti sprendimo dėl karinių veiksmų Korėjos pusiasalyje be mūsų sutikimo“, – pareiškė Pietų Korėjos prezidentas.

„JAV ir prezidentas D. Trumpas taip pat sakė, kad nepriklausomai nuo to, kokį variantą jie pasirinks dėl Šiaurės Korėjos, visi sprendimai bus priimami tik pasikonsultavus ir gavus Korėjos Respublikos pritarimą“, – pridūrė Moon Jae-inas.

„Aišku, kad mums reikia vengti bet kokių provokacijų ar situacijos komplikavimo“, – sakoma V.Putino pareiškime spaudai Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančiame Vladivostoko mieste.

„Būtina mažinti karinės konfrontacijos lygį, kad būtų suformuotas pagrindas abipusiam pasitikėjimui tarp visų regiono šalių“, – sakoma pareiškime.

Park Geun-hye, kurios šalis yra ištikima JAV sąjungininkė, sakė, kad susitarė su V.Putinu „toliau stiprinti mūsų strateginius kontaktus siekiant išspręsti Šiaurės Korėjos branduolinę problemą“.

Rugpjūčio mėnesį Šiaurės Korėja išbandė balistinę raketą, kuri buvo paleista iš povandeninio laivo Japonijos link, ir ginkluotės analitikai tai pavadino aiškiu žingsniu į priekį ryšium su branduolinio smūgio ambicijomis.

Dabartinės Jungtinių Tautų rezoliucijos draudžia Šiaurės Korėjai naudoti balistinių raketų technologiją, bet Pchenjanas toliau leido raketas po sausio mėnesį atlikto ketvirto branduolinio bandymo.

Pietų Korėja į Pchenjano raketų leidimus reagavo sutikimu dislokuoti modernią JAV priešraketinę sistemą THAAD, dėl to kilo įtampa santykiuose su Šiaurės Korėjos pagrindine diplomatine sąjungininke Kinija.

Rusija taip pat smerkė Pietų sprendimą, kurį pavadino destabilizuojančiu. Maskva laiko tai Vašingtono karinės jėgos demonstravimu.