Ilgametražis vaidybinis filmas „Dainos lapei“ pagrindinėje konkursinėje festivalio programoje varžysis su 19 filmų iš viso pasaulio.

Filmas yra vienas iš daugelio, kurio išleidimą sustabdė pandemija. „Net ši premjera Talino kino festivalyje juk galėjo neįvykti“, – sakė filmo režisierius K. Vildžiūnas. Klausydamas festivalio žiūrovų įspūdžių, jis teigia sulaukęs patvirtinimo, kad žiūrovai patyrė emocijų, kurių jis, kurdamas šį filmą, ir tikėjosi. „Dainos lapei pradėjo savo gyvenimą, viliuosi, kad jis bus sėkmingas“, – po premjeros kalbėjo K. Vildžiūnas.

Sėkmingu filmo pasirodymu Talino kino festivalyje džiaugėsi ir pagrindinis filmo aktorius Lukas Malinauskas: „Pirmą kartą dalyvauju tokiame dideliame kino festivalyje, esu labai dėkingas filmui „Dainos lapei“ už šią galimybę. Nuostabus jausmas vaikščioti tais pačiais koridoriais su kino kūrėjais, kurių filmus stebėjau dar mokyklos laikais. Tai labai įkvepia! Lietuvių delegacija didelė ir smagi, atmosfera – fantastiška. Panašu, kad ir festivalio publika puikiai priima Lietuvos kiną, o tai ypač glosto širdį.“

Filmo „Dainos lapei“ prodiuserė Uljana Kim sako, kad pasaulinė premjera tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje nėra atsitiktinė. „Tai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendras filmas, o šių šalių kūrėjus vienija ypatinga bendrystė“, – teigia kino prodiuserė U. Kim.

Filmas „Dainos lapei“ pasakoja roko dainininko Dainiaus istoriją. Trokšdamas sapnuose matytis su mirusia mylimąja, Dainius mokosi sapnaregystės meno. Jam padeda vietinių degtindarių išnaudojamas berniukas, kurį priglaudžia savo pelkių supamoje sodyboje. Orfėjo ir Euridikės mito motyvais paremta siurrealistinė sakmė audžiama Dainiaus sapnuose, susipynusiuose su posovietiniame letarge skendinčia provincijos kaimo realybe. Filmas suvienija dramos, maginės fantastikos, miuziklo žanrų elementus, skamba naujos grupės „Šiaurės Kryptis“ – Kristijono Vildžiūno ir Zigmano Butaučio dueto – dainos.

Lietuvos režisieriui K. Vildžiūnui filmą kurti padėjo geriausi trijų Baltijos šalių profesionalai: tarptautinį IMAGO geriausio debiutuojančio operatoriaus apdovanojimą pelnęs latvių operatorius Jurgis Kminis, filmui siurrealistines dekoracijas kūręs garsus Latvijos animatorius ir dailininkas Jurgis Krasonas, estų animacijos ir vizualiųjų efektų meistrai Jaagupas Metsalu ir Albertas Kerstna, sukūrę įspūdingą monstriško vabzdžio personažą. Lietuvės kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė bei grimo dailininkė Eglė Mikalauskaitė-Gricienė filmui sukūrė fantastinius pelkių demonų įvaizdžius. Gamtos garsų kupiną filmo garso takelį įrašė Saulius Urbanavičius, o žymus dokumentininkas ir operatorius Mindaugas Survila nufilmavo laukinių gyvūnų kadrus.

Lapkričio 12-ąją Taline prasidėjęs festivalis yra didžiausias ir vienintelis A klasės kino festivalis Šiaurės Europos regione. Filmo plėtrą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kultūros rėmimo fondas, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Nacionalinė filmo premjera numatoma kitų metų pradžioje.

500 tūkst. eurų skirta režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmui „Paralyžius“, už 450 tūkst. eurų Kristijonas Vildžiūnas kurs filmą „Dainos lapei“, 378 tūkst. eurų numatyta Ernesto Jankausko filmui „Deguonis“.

Su valstybės parama bus kuriamas 21 vaidybinis ilgametražis, du vaidybiniai trumpametražiai, 11 dokumentinių ilgametražių, vienas dokumentinis trumpametražis, trys animaciniai trumpametražiai filmai ir trys interaktyvaus kino projektai.

„Džiugu, kad kasmet sulaukiame debiutuojančių kūrėjų – šiemet finansuosime režisierių Irmos Pužauskaitės ir Dovilės Šarutytės ilgametražius vaidybinius filmus“, – pranešime cituojamas Lietuvos Kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

I. Pužauskaitė gavo 50 tūkst. eurų finansavimą filmui „9-tas žingsnis“, D. Šarutytė už 100 tūkst. eurų kurs filmą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“.

R. Kvietkauskas pažymi, kad su naujais sumanymais neužtrunka ir jau sėkmingai debiutavę autoriai – A. Blaževičius ir E. Jankauskas su gautu finansavimu pradės kurti savo antruosius ilgametražius filmus.

„Pridėję vyresnės kartos kino meistrų kuriamus darbus galime tikėtis, kad ateinančiais metais kino teatrų lankytojai Lietuvoje bei tarptautinių festivalių programų sudarytojai užsienyje tikrai turės iš ko pasirinkti“, – teigia Lietuvos kino centro direktorius.

Iš paskirstyto finansavimo 2,6 mln. eurų skirti 28 filmo gamybos darbų projektams ir 307 tūkst. 920 eurai – 14 parengiamųjų darbų projektams vykdyti. Iš finansuojamų gamybos projektų 15 bus įgyvendinami kartu su kitų šalių partneriais ir jų finansavimu.

Lietuvos prodiuseriai ir kūrėjai dirbs kartu su kolegomis iš Prancūzijos, Liuksemburgo, Švedijos, Suomijos, Belgijos, Vokietijos, Čekijos, Bulgarijos, Gruzijos, Ukrainos, Kroatijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir pirmą kartą – Serbijos.

Iš viso remiamus projektus įgyvendins 24 prodiuserių kompanijos, savo sumanymus realizuos 45 kino režisieriai. Pasak Kino centro, per šiemet pirmąjį finansavimo konkursą kino projektams paremta 64,7 proc. teiktų naujų projektų paraiškų.

Lietuvos kino centras taip pat pranešė tęsiantis paramą užbaigti 9 filmams, kuriamiems ir valstybės finansuojamiems nuo 2018 metų.

Filmų parengiamųjų ir gamybos darbų paraiškas vertino trys ekspertų komisijos, kuriose dirbo filmų gamintojai, kino kūrėjai ir vertintojai: prodiuserės Lineta Mišeikytė, Ieva Norvilienė, Marija Razgutė, režisieriai Algimantas Puipa ir Ignas Meilūnas, kritikai Rasa Paukštytė, Auksė Kanceravičiūtė, Gediminas Kukta, kompozitorius Juozas Širvinskas.

Kitas finansavimo konkursas vyks balandžio mėnesį.

Albumą „Ledynai“ sudaro filmo „Senekos diena“ garso takelio dainos, sukurtos 1987-1989 m., tačiau įrašytos dabar, ir trys filme neskambėję kūriniai, taip pat sukurti devintojo dešimtmečio pabaigoje. Kalbamės su grupės vokalistu ir vienu jos įkūrėjų, taip pat ir filmo „Senekos diena“ režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu. Paprašėme jo prisiminti grupės pradžią, pabaigą ir naują pradžią, neišvengėme ir kino temos.

– Kaip pirmiausia kilo idėja įrašyti „Ledynus“?

– Iš pradžių nebuvo aišku, kaip ir ar mes patys tą darysim. Kadangi filmo „Senekos diena“ idėja buvo susijusi su pirmosiomis neįrašytomis „Šiaurės krypties” dainomis, buvo aišku, kad jos turėtų skambėti filme. Tačiau pokalbiai su Zigmantu (Butaučiu, grupės gitaristas, vienas jos įkūrėjų – aut. past.) tęsėsi apie metus, kol galiausiai pasiryžom savo dainas atlikti patys. Buvo baugu...

– Visos dainos sukurtos anksčiau, tačiau jos – filmo garso takelio dalis. Ar dainų įrašai buvo paremti filmu? Koks buvo įrašinėjimo procesas?

– Dainos, kurios skamba filme, buvo įrašytos iki arba paraleliai su filmavimais, likusios – vėliau. Filmas neturėjo dainų turiniui jokios įtakos, greičiau atvirkščiai. Todėl tekstai liko tie patys, buvo pakeistos tik kelios eilutės. Kelių dainų aranžuotėms filmo siužetas iškėlė tam tikrus reikalavimus. Labiausiai dainai „Be tavęs“, kurią filmo personažai groja kalnuose akustine gitara.

– Kas, manote, pasikeitė „Šiaurės krypties“ muzikoje, dainose dėl to, kad jos buvo įrašomos dabar?

Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą.

– Kažkuria prasme „Ledynai“ yra grupės stilistikos ir istorijos permąstymas. Klausėme savęs: kas, jei tada būtume groję kitaip – taip, kaip niūriuose pirmųjų dainų repeticijų įrašuose? Tos dainos yra apie sudužusią meilę, kažkokį merdėjimą ledynuose įšalusiame mieste ir viltį, kad pavasario potvynis atneš taip trokštamą išsivadavimą. Išėjo visiškai kitoks įrašas nei pirmasis mūsų albumas „Netiekto“ (1993 – aut. past). Negalima, aišku, neigti ir įrašų technologijos įtakos. Taip, kaip sugrojome dabar, tais laikais buvo galima groti tik teoriškai. Nebent su vakariečiais muzikantais, bet tai būtų buvę neįmanomiau nei neįmanoma.

– Filme „Senekos diena“ labai svarbios Vilniaus erdvės. Kiek jos svarbios / įkvepiančios „Šiaurės krypčiai“?

– Vilnius buvo alfa ir omega. Be jo nieko daugiau neturėjome. Toks keistas, veidrodiniame kube įkalintas, neva visatos centras. Kas buvo už tų veidrodinių sienų? Vien įsivaizdavimai. Tiesa, galėjome važiuoti į Chibinus, Piterį ar Taliną, bet iš ten parsivežtus įspūdžius bandydavome įskiepyti į savo mylimą Vilnių. Prisimenu jaunystės piešinį – daugiabučio kambaryje ant linoleumo grindų išsidriekęs Chibinų kalnų slėnis su radiatoriaus link srūvančiu upeliu. Vilnius tada buvo visiškai, visiškai kitoks miestas. Nykus, tamsus; devintą valandą vakaro gatvės jau būdavo tuščios. Kaip ir kitos senesnės Vilniaus versijos – mano jaunystės miestas yra be pėdsako dingęs.

– Jūsų grojamas muzikos stilius vadinamas postpanku, nors „Ledynai“ kur kas melodingesnis ir dar melancholiškesnis nei ankstesnė kūryba, skambanti, pavyzdžiui, albume „Netiekto“. Kaip susikūrus grupei sugalvojote, kad norite kurti tokį žanrą? Iš kur jis atėjo, ar paveikė užsienio grupės? Ar dabar „Šiaurės kryptis“ vis dar postpankas? Ar vis dar jo klausote?

– Mano nuomone, tų laikų Lietuva buvo muzikinė provincija, turinti polinkį į pigią estradinę muziką. Devintojo dešimtmečio pabaigoje pankroko grupės pas mus buvo visiškas andergraundas, o „Antis“ ir „Fojė“ – roko ir popmuzikos kelrodės žvaigždės. Alternatyvaus roko prasme buvome gerokai pridusę, mus lenkė kaimynai estai ir latviai. Todėl priskirti „Šiaurės krypčiai“ kažkokį stilių būtų neteisinga. Neturėdami aiškios nišos grojome savo muziką ir grojome ją labai įvairiai. Tada nebuvo lengva būti melomanu, įrašai buvo sunkiai prieinami. Reikėdavo nuomotis vinilus, kad juos persirašytume į kasetes. Natūralu, kad ne viską girdėjau, net ir iš to paties postpanko. Filmuodamas „Senekos dieną“ atradau „Siuoxsie and the Banshees“ ir buvau šokiruotas: kaip sugebėjau būti jų nepaklausęs tada?

– Kaip pankų judėjimas tada buvo susijęs su nepriklausomybės idėjomis, kokie jie tada buvo?

– Su pankais mes trynėmės tose pačiose erdvėse, bet įsitraukti į pašėlusį jų gyvenimą visai nesvajojau (šypsosi). Mane tenkino stebėtojo statusas. Manau, kad pankai rūpinosi, visų pirma, savo asmenine nepriklausomybe. Tautiška nepriklausomybės atributika ir pankai man dabar visiškai nesiklijuoja tarpusavyje. Bet tada tai neatrodė keista. Aš pats su „Šiaurės krypties“ draugais vieno Chibinų kalno viršūnėje iškėliau tada dar draudžiamą trispalvę. Tais laikais asmeninė laisvė ir šalies nepriklausomybė atrodė tapatūs dalykai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nebūtinai. Apie tai praėjus dešimčiai metų nufilmavau savo debiutinį filmą.

– Ką jūsų muzikinė patirtis davė jums kaip kino kūrėjui?

– Distanciją, dar vieną rakursą į kino kūrybos procesą. Muzikavimas padėjo suvaldyti kino formą ir atvirkščiai. Tiek filmas „Senekos diena“, tiek albumas „Ledynai“ formos prasme yra gana minimalistiški.

– Kodėl Šiaurės, o ne Vakarų kryptis, pavyzdžiui? Juk tada labiausiai visi norėjo eiti ta kryptimi?

– Būtent. Viešinant filmą ir albumą bandėm su Zigmantu tai prisiminti, bet man taip ir liko neaišku. Tik dabar prisiminiau svarbią aplinkybę. Tada mokiausi tapyti ir naudojau tik šaltas spalvas, ieškodamas jų dermėse santykinės šilumos. Jaučiau poreikį išreikšti kažkokį giluminį jausmą. Kalbu ne apie emocijas, o jausmą, kuris apima liudijant laiko tėkmę, beieškant atsakymo į savo būties paslaptį. Matyt, „Šiaurės kryptis“ grupės pavadinimas kilo iš to. Buvo pasirinkta labai atšiauri kūrybos kryptis, sakyčiau. Vakarų kryptis visada yra perspektyvesnė. Užtat „Šiaurės kryptis“ skamba romantiškai (šypsosi).

– Daugelis tuo pat metu kaip ir „Šiaurės kryptis“ susikūrusių grupių sėkmingai tęsia karjerą. Kodėl jūs sustojote? Tik nesakykite, kad dėl visko kaltas kinas.

– Jei dėl visko kaltas kinas – tai čia šuo sugriebė dantimis savo uodegą. Kuo tada baigėsi, šiandien prasidėjo, ir tai dar ne istorijos pabaiga. Kinas numarino „Šiaurės kryptį“, bet jis ją ir prikėlė naujam, nors ir nestandartiniam roko grupės gyvenimui.

– Kodėl dainavote vien tik lietuviškai – neturėjote ambicijų išgarsėti užsienyje?

– Tam, kad iki galo išreikščiau tai, ką jaučiu, savo negausiame kalbų arsenale turiu tik vieną kalbą. Net ir gražiausios ambicijos išgarsėti užsienyje niekaip to negalėtų pakeisti. Be to, jų niekada, deja, ir nebuvo. „Ledynų“ beklausantys užsieniečiai jaučia, apie ką yra dainos. Kaip ir mes, būdami paaugliai ir nesuprasdami angliškai, jausdavome, apie ką dainuoja mūsų mėgstamos grupės.

– Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė? Koncertai, afterparty? Su kuriais muzikantais draugavote, kurių nekentėte ar pavydėjote?

– Pavydo nebuvo, tik apmaudas, kad dažnai kiti muzikantai mūsų nesuprasdavo. Laikėme distanciją su kitomis grupėmis, nes jautėmės kažkokie savamoksliai, nepritapėliai. Dėl to, paradoksaliai, mus laikė be galo arogantiškais. Negirdėtas dalykas tada buvo ir tai, kad iš išvažiuojamųjų koncertų organizatorių reikalaudavome švarios patalynės (šypsosi).

– Ar įrašant „Ledynus“ nebuvo minties – o gal pradedam viską iš naujo?

– Mes ir pradėjom viską kaip ir iš naujo, tik kitaip. Dabar negrojame koncertų, bet toliau kuriame dainas. Todėl mums nereikia daugiau grupės narių, užtenka kviestinių muzikantų įrašams. Grojame dviese – Zigmas ir aš. Kiek tai truks – neaišku. Nemanau, kad ilgai. „Šiaurės krypties“ nėra, bet jos naujas albumas sukasi ant vinilų grotuvų, jį galima įsigyti legaliai. Man taip patinka.

– Ar domitės lietuviška muzika – klausotės įrašų, vaikštote į koncertus? Kokios dabartinės lietuvių grupės ir atlikėjai patinka? O užsienio?

– Esu gana tipiškas X kartos atstovas. Populiari muzika man visada buvo labai svarbi. Kartą būdamas paauglys pabėgau iš geodezijos praktikos užsiėmimų, sėdėjau ant Neries kranto Antakalnyje ir klausiau per kasetinį ausinuką U2 dainos „The Unforgettable Fire“. Sukau atgal, klausiau vėl ir vėl, stebėdamas, kaip upėje linguoja nendrė. Jaučiausi maždaug taip: šita nendrė ir šita daina – tai aš. Nuo to laiko tokie ekstatiški pojūčiai klausant skirtingos muzikos apimdavo vėl ir vėl. Atsitikdavo, kad ir klausant lietuviškos muzikos. Iš pastarųjų pavyzdžių – kai kurios Alinos Orlovos dainos.

– Kokiam kinui prijaučiate – Vakarų, Šiaurės, Rytų krypties? Ar jaučiatės tam tikros kino tradicijos dalimi?

– „Šiaurės krypties“, žinoma. Mane užburia jausmo kinas. Arba kitaip – lėtasis kinas. Tai gana prieštaringas apibūdinimas, nes daug kas tokį kiną pavadintų bejausmiu – šaltu, atsiribojusiu. Taip, toks kinas neturi emocijų, tačiau neša savyje autentišką gyvenimo pojūtį, iš kurio yra ir gimęs. Tai labai būdinga nepriklausomybės pradžios lietuviškam kinui, kuris buvo tarytum tektoninės plokštės lūžis. Dėka tada į kiną atėjusių autorių, lietuviškas kinas tapo tarptautiniu lygiu pripažintu reiškiniu.

– Iš kokių režisierių mokėtės, kas yra jūsų didžiausi favoritai?

– Favoritų turiu daug, o kalbant apie mokymąsi – daugiausia apie kino procesą sužinojau ne studijuodamas, o dirbdamas „Kinemos“ studijoje. Kai mano debiutinio filmo „Nuomos sutartis“ (2002 m. – aut. past.) finansavimas buvo nutrauktas, Šarūnas Bartas ištiesė pagalbos ranką. Jis tapo filmo bendru gamintoju ir vadovavo įgarsinimo darbams. Iš jo išmokau nemažai amato gudrybių, bet svarbiausia ta, kad tikra kūryba yra aukščiau kūrėjo ir iš esmės pavergia jo gyvenimą. Įsivaizdavimas, kad kino režisierius sau patogiai sėdi sulankstomoje kėdutėje su užrašu „režisierius“ ant atlošo, filmuoja, kas jam patinka, ir dar pramogauja kurdamas savo paties kultą – toli nuo realybės.

– Kas jus domina be kino, muzikos, iš kur semiatės įkvėpimo, kaip ilsitės ir atsipalaiduojate?

– Dėl poilsio problema – jo nėra, nes tai taip pat yra darbas. Tiek, kiek trunka nufilmuoti filmą, įrašyti albumą, tiek pat laiko reikia juos ir ištrinti iš savo širdies ir galvos. Tam puikiai tinka nauji projektai arba įvairūs dėmesį kitur nukreipiantys interesai ir reikalai. Todėl gali pasirodyti, kad turiu begales įvairiausių pomėgių, tačiau iš esmės neturiu nė vieno tikro. Tai greičiau savotiškos provokacijos – gal ši ar kita patirtis galėtų tapti tema filmui, dainai? Tas gyvenimo ir kūrybos sutapatinimas kankina mane ir, manau, artimuosius, bet kol kas nežinau, kaip gyventi kitaip.

– Ką kuriate šiuo metu ir kada laukti premjeros?
– Dirbame ties filmo projektu „Dainos lapei“. Rašome jam naujas dainas.

Šiaurės krypties albumo „Ledynai“ legaliai galima pasiklausyti interneto platformose. Jis taip pat išleistas CD ir plokštelės formatu.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.

Paprastai kasmet tris BA apdovanojimus už pasiekimus literatūroje, mene ir moksle gauna po vieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovą. Tačiau šiemet Estija menų kategorijoje pristatė K. Vildžiūno režisuotą kino juostą „Senekos diena“. Tai pirmasis bendras trijų Baltijos šalių filmas.

Pasak Lietuvos Seimo delegacijos BA vadovės Giedrės Purvaneckienės, „Senekos diena“ apdovanota už bendros istorijos ir tautų vienybės perteikimą pirmame bendrame Baltijos valstybių filme „Senekos diena“.

S. Parulskis BA literatūros premija apdovanotas už savo naujausią kūrybą, platų ir aštrų požiūrį į pasaulį, gebėjimą užčiuopti esmines problemas ir kūrinių poetiką.

Mokslo premiją gavo Latvijos mokslininkė Maija Dambrova. Ji įvertinta už savo mokslinį darbą apie medžiagų apykaitą ir jos indėlį į medžiagų apykaitą skatinančios vaisto meldoniumo mechanizmo veikimo tyrimą.

Baltijos Asamblėja yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija, įsteigta 1991 metų lapkričio 8 dieną. Organizacija įkurta įtvirtinti Baltijos šalių nepriklausomybę siekiant glaudesnio Baltijos regiono bendradarbiavimo tarptautinių santykių srityje ir efektyvaus informacijos apsikeitimo.

„Oskarus“ dalijanti JAV Kino meno ir mokslo akademija vertins jemeniečių režisierės Khadijos al Salami (Chadijos Salami) juostą „Aš – Nodžum, 10-ies metų ir išsiskyrusi“ (Ana Nojoom bent alasherah wamotalagah), kurioje nagrinėjama vaikų nuotakų kultūros tema, sakoma Akademijos pareiškime.

Tarp konkursui pateiktų filmų taip pat yra olandų režisieriaus P. Verhoeveno trileris „Elė“, kuriame vaidina prancūzų aktorė Isabelle Huppert (Isabel Hiuper), ir sekmadienį mirusio legendinio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos (Andžejaus Vaidos) „Povaizdis“ (Powidoki). A. Wajda pavaizdavo paskutinius tapytojo avangardisto Wladyslawo Strzeminskio (Vladyslavo Stžeminskio), kuris kovojo su stalinizmu, gyvenimo metus. Kai kas šį filmą laiko mūsų laikų Lenkijos, valdomos konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“, metafora.

Meksikietis Jonas Cuaronas (Chonas Kuaronas), garsaus režisieriaus Alfonso Cuarono (Alfonso Kuarono) sūnus, režisavo Meksikos vardu pateiktą filmą „Desierto“, o Ispanija pasiūlė P. Almodovaro „Chuljetą“ – gyvybe trykštantį krizę išgyvenančios moters portretą.

Šveicarija pateikė Claude'o Barras (Klodo Bara) animacinę juostą „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (Ma vie de Courgette) , o Italija atsiuntė Gianfranco Rosi (Džanfranko Rosio) dokumentinę juostą „Ugnis jūroje“ (Fuocoammare) apie migrantų gyvenimus, daugiausia – Italijos Lampedūzos saloje.

Tuo tarpu Lietuva siūlo režisieriaus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“.

Vėliau šiais metais akademija parengs preliminarų „trumpąjį“ sąrašą, o sausio mėnesį paskelbs penkis nominantus. 89-oji „Oskarų“ įteikimo ceremonija įvyks kitų metų vasario 26 dieną.

Šiemet geriausio filmo užsienio kalba „Oskarą“ laimėjo vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso (Laslo Nemešo) „Saulo sūnus“ (Saul fia).

Bendras Baltijos šalių kino žmonių darbas – sena idėja, kurią filmo prodiuserei Uljanai Kim po filmo „Aš esi tu“ premjeros Kanų kino festivalyje pasiūlė kino prodiuseris, Europos arthouse kino tėvu vadinamas Karlas Baumgartneris-Baumi.

Prieš dvejus metus baigtame filmuoti Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ susipina ir šalys, ir laikmečiai. Filmas nukelia į 1989-uosius, į laiką, kuomet pradėjo vertis sienos, kurtis alternatyvios jaunimo grupuotės, muzikos grupės, įsisiūbavo laisvės judėjimai. „Žmogus ir jo epocha neišardomai susiję“, – pristatydamas filmą spaudos konferencijoje sakė filmo režisierius K. Vildžiūnas.

Asmeninė Kristijono istorija tapo filmo pagrindu. Jis taip pat turėjo grupę ir galybę jaunystės prisiminimų iš 1989-ųjų. Taip pat – niekuomet neįrašytų tada populiarios, alternatyvią muziką grojančios grupės „Šiaurės kryptis“ dainų. „Filme skamba „Šiaurės krypties“ muzika, tos dainos buvo sukurtos 1988 metais, tačiau nerealizuotos. Pamėginome jas atkurti, nukeliauti atgal. Išėjo moderniau nei galvojome, tačiau du kartus į tą pačią upę neįbrisi“, – sako filmo dainas kartu su Kristijonu įrašęs buvęs grupės narys Zigmas Butautis.

Muzikantą Simoną jaunystėje filme suvadinęs aktorius Marijus Mažūnas tikino, kad dainos jam padėję geriau pajausti Simono personažą, suprasti vaidmenį. „Aš nenorėčiau tapti toks, koks filme yra Simonas, suvaidintas Dainiaus Gavenonio, – tikino jaunasis aktorius. – Labai trukdo gyventi, kai esi įsikabinęs į praeitį, kai negali ištrūkti iš anų dienų įvykių“.

Marijui – tai pirmasis vaidmuo kine. Jaunam, jau po Nepriklausomybės gimusiam aktoriui, buvo įdomu persikelti į laiką, kuriame gyveno jo tėvai.

„Laikas, kai formuojasi asmenybė, ypač brangus, – po filmo peržiūros sakė pagrindinio vaidmens atlikėjas D. Gavenonis. – Tai, kas vyko anuomet, sukūrė mane tokį, koks esu dabar. Tiesą sakant, metai, darbai, reikalai, vaikai ir įsipareigojimai mus apaugina storiu kiautu. Kai jį nulupi vieną dieną, pamatai, kad viduje tu vis dar toks pat esi, koks buvai tada.“

Svarbiausia žinutė, kurią Dainius savo herojaus lūpomis norėtų perduoti žiūrovams yra tokia: „Kai susitaikai su savimi, kai sau nebemeluoji, nebevaidini, aplanko ramybė, ir jau gali žengti kitą, naują žingsnį, kurti naują save“.

Populiarią televizijos laidų vedėją suvaidinusi aktorė Elžbieta Latėnaitė savo vaidmeniui ilgai ruošėsi. „Tuomet daugiau žiūrėjau televizijos laidų, su Kristijonu rankiojome po trupinėlį iš jų visų. Tačiau vieną visai nesunku atpažinti“, – šypsojosi Elžbieta, visgi vedėjos pavardės ji neišdavė. „Palikime šį žaidimą žiūrovams“, – intrigavo.

Ypatingą filmo atmosferą sukūrė legendinis filmo dailininkas Galius Kličius, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė ir talentingas kino operatorius Audrius Kemežys. Sukurti ir nufilmuoti du skirtingus laikmečius buvo tikras iššūkis, pripažino visi jie.

A. Rimkutei teko išmatuoti ir aprengti didžiulės masinės scenos, kurioje buvo vaizduojamas Baltijos kelias, dalyvius. „Į Estiją nugabenome sunkvežimį drabužių, – prisiminė Agnė. – Mums neišeina taip paprastai, kaip kine įprasta, masinių scenų dalyviams parinkome po keletą variantų drabužių ir žiūrėjome, kurie filmavimo aikštelėje atrodys geriausiai“.

Istorinių nuotraukų, kaip atrodė tuometinė Rotonda Vilniaus Sereikiškių, o dabar – Bernardinų parke, dailininkui G. Kličiui irgi teko ilgai ieškoti. Iš nuotraukų jis atkūrė autentišką atmosferą, kurioje anuomet rinkdavosi neformalus jaunimas.

„Dirbdamas su amerikiečiais patyriau, kad jiems į autentiką nusispjauti. Sakau jiems, kad bulvės Robin Hudo laikais neaugo, o jie man sako – kas be tavęs tai žino? Kristijonas savo filme tokių dalykų neatleistų“, – įsitikinęs G. Kličius.

Filmo „Senekos diena” veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių šūkis – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo savimi kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.

Filmo premjera Lietuvoje numatyta rugsėjo 30 dieną.

Kino tarybos narė ir atrankos komisijos pirmininkė Rasa Paukštytė BNS sakė, kad iš viso šio įvertinimo šiemet siekė du filmai.

„Balsavimas buvo slaptas ir vienintelis dalykas, ką galėčiau pasakyti, tai bendra nuostata – komisija visų pirma manė, kad filmas turi būti profesionalus ir nešti žinią apie Lietuvos kino industriją, jos pajėgumus, galimybes. Tokios buvo išankstinės nuostatos, o balsuodami kiekvienas turėjome savo motyvus. Penki žmonės balsavo už „Senekos dieną“, du komisijos nariai dėl skirtingų priežasčių susilaikė“, – sakė kino kritikė.

„Kitas pretendentas nesurinko nė vieno balso, bet iš korektiškumo mes neskelbiame, koks tai filmas“, – pridūrė ji.

R.Paukštytė prisipažino tolesnėje atrankoje daug iš lietuviško filmo nesitikinti.

„Svarbu dalyvauti, mes į „Oskarus“ žiūrime tiesiog kaip į dalyvavimą žaidime. Visgi labai maža ta mūsų industrija, svarbu, kad vykstų procesas“, – sakė Kino tarybos narė.

Pirmieji Lietuvos pretendento į kandidatą „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje rinkimai įvyko 2006-aisiais. Komiteto sprendimu buvo išrinktas Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“. 2008-aisiais daugiausiai komiteto balsų pelnė Mario Martinsono drama „Nereikalingi žmonės“, 2009-aisiais – Gyčio Lukšo  juosta „Duburys“, 2011-aisiais – K.Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“, 2012-aisiais dokumentinis Audriaus Stonio filmas „Raminas“, 2013 metais – Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“, 2014 metais – Igno Jonyno filmas „Lošėjas”, o 2015-aisiais – Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara”.

„Senekos diena“ yra ketvirtas ilgametražis vaidybinis režisieriaus K.Vildžiūno filmas.

Filme vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Ina Marija Bartaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė.

Filmo premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 dieną.

Filmas kurtas bendradarbiaujant su Latvija ir Estija, dalis filmavimų vyko Rusijoje, Chibinų kalnuose. Apie filmo temą bei potemes, kūrybinį procesą ir kuo šis darbas svarbus ir pačiam režisieriui, ir mums visiems pokalbis su K.Vildžiūnu.

– Kaip reikėtų šifruoti filmo pavadinimą?

– Tai filmas apie žmogų, kuris galėjo mylėti, draugauti, kurti... Tai tarsi neįvykusio gyvenimo apžvalga. Idealisto, galbūt dėl to ir nusisukančio nuo gyvenimo, portretas. O filmo pavadinimas atspindi pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas. Jaunystėje jis laikosi maksimos, kad kiekviena diena turėtų būti nugyvenama taip, tarytum ji būtų paskutinė. Filme keliamas klausimas – ar tai įmanoma? Aišku, tokį idealizmą galima pavadinti naiviu. Bet drauge jis atspindi natūralų žmogaus poreikį – suvokti, kodėl jis gyvena. Viso to fone – Lietuva perestroikos epochos pabaigoje, kai tokios idėjos atrodė labai organiškos. Senoji epocha byrėjo, o ateinanti tebuvo miražas.

– Pagrindinis filmo veikėjas Simonas – jūsų alter ego? Garso takelyje skambės ir jūsų jaunystės roko grupės "Šiaurės kryptis" dainos, kurias iš naujo įrašėte kurdami filmą.

– Autobiografiškumą šiuo atveju vertinu kaip reciklingą – perdirbimą. Yra įdomūs gyvenimo fragmentai, kuriuos paėmus ir "persukus varžtus" sukomponuojama kažkas naujo. Tiesiog panaudojau medžiagą, kuri buvo čia pat. Buvo lengva rasti tikrumą, bet ir sudėtinga kartu, nes reikėjo atsiriboti nuo savęs.

Sunku objektyviai vertinti "Šiaurės krypties" indėlį į filmą, bet akivaizdu, kad tos dainos sukūrė ypatingą atmosferą filmavimo aikštelėje. Prisilietimas prie jaunystės muzikos atskleidė kažką naujo tiek kalbant apie požiūrį į kiną, tiek į pačią muziką. Niekada anksčiau negalvojau, kad būtų galima sujungti šias abi mano patirtis. Būdami jauni aktyviai muzikavome, bet, deja, neilgai, nes, kalbant apie alternatyvią roko muziką, Lietuva tam yra nedėkinga žemė. "Senekos diena" leido sugrįžti ir iš naujo sugroti neišleistas dainas, ši patirtis su niekuo nesulyginama. Atrodo, du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet išskirtiniais atvejais upė gali pradėti tekėti atgal. Man atrodo, mums kaip tik pasisekė patirti tokį reiškinį.

– Pagrindinį veikėją dabar ir jaunystėje įkūnys du aktoriai – Dainius Gavenonis ir Marijus Mažūnas. Regis, bent jau išoriškai, aktoriai turi panašumų. Ar šiuo kriterijumi vadovaudamasis juos ir pasirinkote?

– Su Dainiumi jau seniai norėjau padirbėti, tik neturėjau tinkamų vaidmenų. Labai vertinu tai, kad Dainius turi nemažai patirties kine. Didelis pranašumas šioje teatro žemėje, kai aktorius puikiai žino, kas yra filmavimo aikštelė. Dainius labai tiko Simono vaidmeniui, be to, tam tikrais rakursais jo veidas panašus į Marijaus, vaidinančio tą patį personažą jaunystėje. Marijų surado atrankos režisierė Dovilė Gasiūnaitė. Ieškojo ilgai, nes norėjome surasti jauną vaikiną, ne aktorių. Nors Marijus yra šiek tiek vyresnis ir yra aktorius, atrodo labai jaunas ir yra organiškas. Kai pamačiau jį, viduje nušvitau. Negali būti, kad toks žmogus, jaunasis Simonas realiai egzistuoja, pagalvojau. Vaidindamas Simoną, Marijus nelabai nutolo nuo savęs.

– Filmuodamas Baltijos kelio masines scenas ieškojote savanorių, kurie turėjo galimybę patirti to laiko vienybę, vilkėdami to laikotarpio drabužiais, laikydami rankoje plakatą ar žvakelę, kuriuos iš tikrųjų anuomet laikė tikrieji šio masinio renginio dalyviai. Regis, filme itin siekiate tiesos.

– Baltijos kelias yra vienas ikoniškiausių Lietuvos istorijos vaizdinių, be to, jis dar gyvas daugelio mūsų atmintyje, todėl ruošdamiesi šioms scenoms jautėme didžiulę įtampą. Studijoje knibždėjo žmonių, savanorių, daugelis jų atvažiuodavo iš Kauno ir ne vieną kartą. Kiekvieną reikėjo apkirpti, pritaikyti drabužius. Žmonės atvažiuodavo šeimomis, atsiveždavo ką rasdavo tėvų ar senelių spintose. Neturėdami pakankamo biudžeto tokiai masinei scenai, sprendėme galvosūkį, kaip žmones išdėstyti kelyje, kad atrodytų daugiau, nei yra, sukome galvas, ar ne per mažai mašinų, radijų, vėliavų, transparantų.

Paskui supratome, kad visko teisingai nepadarysi, kažkas vis vien bus ne taip, reikia atsitraukti ir pažvelgti į viską iš šono. Juolab kad filme nesistengiame papasakoti apie Baltijos kelią kaip apie istorinį įvykį, o vaizduojame šį renginį subjektyviai, kaip ypatingą akimirką.

– Kai kurias scenas filmavote ir Rusijoje – Chibinų kalnuose. Kokie įspūdžiai filmavimą lydėjo ten?

– Chibinų kalnuose jaunystėje su draugais esame apsilankę tris kartus. Niekas nuo to laiko ten nepasikeitė – byra viskas kaip byrėję. Byra kalnai, mieteliai, kaimai, mažėja gyventojų, uždaromos geležinkelio stotelės. Pats kalnų ansamblis yra labai keistas. Jeigu pažiūrėsime į žemėlapį – jis panašus į dvi pasagas. Spėjama, kad tai yra senas ugnikalnis, kuriame, veikiant erozijai, susiformavo kanjonai. Tai kinematografiškiausias peizažas, kuriame esu filmavęs, tarytum sumažinta didingų kalnų versija, lengvai telpanti į kadrą. Tačiau norint pastatyti stovą teko įveikti didelius atstumus senais sovietiniais visureigiais visiška bekele, arba pėščiomis nešant aparatūrą ant nugaros, kartais pavažiuojant geležinkelio darbuotojų tarnybiniu traukinuku. Logistika buvo didžiausias iššūkis, viską pasiglemžiantis užsiėmimas tarp filmavimų.

– Ir anksčiau kurtuose filmuose, ir šiame jums be galo svarbi gamta, jos ir žmogaus santykis.

– Taip. Kad ir kaip mes bandytumėme save išdidinti gyvendami mieste, esame ganėtinai menki laukinės gamtos akivaizdoje. Žmogus kalnuose, jūroje ar miške – tai akimirka amžinybėje. Akistata su gamta provokuoja personažų pasaulėžiūros krizę.

– Tai yra pirmasis bendras visų trijų Baltijos šalių filmas. Koks Latvijos ir Estijos indėlis?

– "Senekos dieną" finansavo visų trijų Baltijos šalių valstybinės kino institucijos. Estijoje nemažai filmavome ir kūrėme animaciją, o latviai suteikė mums filmavimo įrangą bei postprodukcijos studiją. Kaip ir Chibinų kalnuose, filmavimai Estijoje logistikos požiūriu buvo labai sudėtingi. Dvi salos, viena jų negyvenama, apsupta nepraplaukiamų akmenuotų seklumų. Taline – masinė Baltijos kelio scena, kurią filmavome prie parlamento, negalėdami galutinai uždaryti eismo. Be to, nepastovūs audringi orai nuolat grasino nutraukti filmavimus.

Nuo pat pradžių mintis, kad su estais turėsime kurti animacinį intarpą, man keldavo siaubą. Ėmiausi to neturėdamas jokios patirties, be to, žinodamas, kad animacija retai gražiai prigyja vaidybiniame kine. Pamatęs estų prodiuserės siūlomą jauną animatorių Jaagupą Metsalu supratau, kad jo patirtimi taip pat negalėsiu remtis, tik pasikliauti vaikino talentu ir užsidegimu.

Atvažiavus į Rygą derinti filmo spalvų ir kurti specialiųjų efektų, paaiškėjo, kad tokia aukšta vaizdo raiška, kokia nufilmuotas filmas, dar niekas mūsų regione nėra dirbęs, nekalbant, kad su vaizdu sunkiai įstengė susidoroti galingas studijos kompiuteris. Jei ne puikūs estų ir latvių profesionalai, kaip pavyzdžiui operatorius Andrejas Rudzātas, ilgai ir kantriai derinęs filmo spalvas, visi šie sunkumai būtų paguldę mus ant menčių.

– Laikas kine itin svarbus – kiekvienas filmuojamams kadras čia ir dabar jau tampa istorija. Praeitį reflektuojančiame filme laikas svarbus dvigubai. Kas jums yra laikas?

– Kaip kino režisieriui, man laikas yra pakankamai materialus dalykas. Kino kadre jis tarsi pagaunamas į spąstus, laikas materializuojasi. Filmuodamas kadrą taip įsigilinu į tą įkalinto laiko fragmentą, kad jis galiausiai man tampa tikresnis už patį laiką, kuriame egzistuoju, kai tai darau. Mano asmeninis laikas koncentruojasi į fragmentą ekrano laiko. Įdomu tai, kad žiūrovas gali vėliau praskiesti tą koncentratą, pridėdamas savų asociacijų. Puiku, jei filmui pavyksta užmegzti dialogą su žiūrovu ir kažkiek laiko keliauti kartu. Tai didžiausias mano siekis.

– Kaip jaučiatės filmavimui pasibaigus ir pakeliavus laiku po praeitį? Ar pajutote kokių vidinių pokyčių?

– Išmokau neklupti eidamas visiškoje tamsoje. Kurdamas "Senekos dieną" bandžiau susumuoti ir permąstyti savo patirtį iki šios akimirkos. Viską pajudinau iš nusistovėjusių vietų, todėl prieš mane atsivėrė nežinomos perspektyvos. Teko judėti pirmyn apgraibomis. Tai kankino mane, o ypač kolegas. Kartais būdavo sunku paaiškinti, kodėl kažkas ruošiamoje dekoracijoje yra ne taip. Tuomet prasidėdavo detalių paieška, tarsi kažkokia detalė galėtų atsakyti į šį klausimą. Toks jausmas, kad ne vietoje stovintis puodelis trukdys aktoriui atskleisti personažą. Ir nepadės visos vaidmens analizės, sudėtos kartu.

– Apie nepriklausomybės išvakares pasakojantis filmas pasirodo labai tinkamu momentu – šiandien, kai šalyje vyrauja ne pačios geriausios nuotaikos – emigracija, susvetimėjimas, melagystės, prasta ekonominė situacija ir t.t. Tai verčia permąstyti, kas mes esame, dėl ko kovojome ir pan. Ar statydamas filmą sąmoningai galvojote apie šią sąsają, ar tai irgi labiau intuityvus dalykas?

– Taip, sąmoningai. Būtų buvę galima sukurti filmą tik apie tai, kas buvo. Galbūt daugelis žiūrovų pasakys, kam ta dabartis – tokia nelabai patraukli, o praeitis – puiki, ten jauni gražūs žmonės, muzika, egzotiška gamta, emocinis Sąjūdžio pakilimas... Nesiekiau sukurti nostalgijos produkto. Manau, kad nostalgija kažkuria prasme yra ydingas užsiėmimas, verčianti mus žavėtis tuo, ko neįmanoma sugrąžinti.

Aš nepretenduoju į nueito Lietuvos kelio apibendrinimą. Keliu klausimus, kas mes esame, kodėl esame tokie, kokie buvome tada. Gal filmas padės apie tai pamąstyti, bet tikrai neturiu tikslo daryti išvadų, kad mūsų praeitis buvo nuostabi, o dabartis – nevykusi.

– Kokios žiūrovų reakcijos tikitės? Galbūt yra kažkoks instruktažas, kurį reikėtų žinoti prieš einant į filmą?

– Filmą, ko gero, bus ne taip lengva priimti, dėl nepriklausomo dviejų epochų koegzistavimo. Su praeities vaizdais mes dažnai susitinkame, dėl to, kad jau esame nuo jos nutolę. O dabartis visada bus čia ir dabar, dar nepažinta. Bet viliuosi, kad žiūrovas vis dėlto sugebės nugalėti norą likti toje 1989-ųjų epochoje ir atmesti tai, kas su pagrindiniu personažu vyksta dabar. O su juo kažkas vyksta, kaip ir su daugeliu iš mūsų, kažkas neapčiuopiamo, ir kartais tai baugina, kelia nerimą. Kas gi ne taip? Čia žiūrovas turėtų daryti savas išvadas, sukurti savo filmą.

Kai kurie vaizdo įrašą priėmė už gryną pinigą, kai kurie suprato, jog tai – tik dar vienas talentingo aktoriaus vaidmuo. Netrukus pasirodysiančiame režisieriaus Kristijono Vildžiūno kino filme Arūnas Sakalauskas suvaidino Vygį – pilotą mėgėją, pagrindinio herojaus draugą.

Scena su kruvinas Arūno kojas aplipusiomis musėmis, beje, dienos šviesos neišvys ir didžiajame kino ekrane nebus parodyta. „Montažas yra didis dalykas, – nė kiek nesigailėdamas sako Arūnas Sakalauskas. – Gali suvaidinti kiečiausią sceną savo gyvenime, bet jei ji nelips prie bendro konteksto, filme jos nebus. Teatre vaidmuo rutuliojasi nuosekliai, kine – viskas kitaip: filmuodamasis niekada nežinai, kas nutiks toliau“.

„Senekos dienos“ scena su kruvinomis Arūno kojomis nufilmuota Estijoje, negyvenamoje Uhtju salelėje. „Ištempė mane iš laivo, aš nugriuvau ant kelių, sulėkė musės“, – juokauja Arūnas. Iš tiesų viskas buvo kitaip – musėms, matyt, patiko kraują primenančio grimo skonis ir jos nugulė aktoriaus kojas. „Atrodė itin tikroviškai“, – prisimena filmavimą keistoje saloje Arūnas.

Jam tai ne pirmoji situacija kine, kai montažas panaikina suvaidintą sceną. „Kino filme „Mano mažytė žmona“ filmavome sceną, kai už blogus darbus mane gerai paspardė ir galvą pamurkdė kriauklėje. Atgavęs kvapą, aš dingstu iš tos vietos. Filme gi, pamurkdytas, lyg niekur nieko šoku šokių aikštelėje. Logikos nėra, bet kine kartais jos nebūna“, – sako aktorius.

Filmo „Senekos diena“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių šūkis – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė”. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo savimi kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.

Filme vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Vesta Grabštaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Ina Marija Bartaitė, Emilija Latėnaitė, Ričardas Vitkaitis, Renata Vėberytė-Loman, Daiva Rudokaitė ir kiti.

„Senekos dienos“ gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje, Europos Sąjungos programa „Media”, Europos Tarybos fondas „Eurimage”.

Filmo premjera Lietuvoje – rugsėjo 30 dieną.