Taip pat kelis lapkričio ir gruodžio mėnesių antradienius biblioteka kviečia iš arčiau ir išsamiau susipažinti su lietuvių kino režisierės Kristinos Buožytės filmais, kurie, pradedant „Aurora“ (2008), „Vesper“ (2022), priskiriami mokslinės fantastikos žanrui ir skvarbo užmaršties, žmogiškojo ryšio ir artumo, žmogaus (pa)sąmonės temas.

„Vaizduotės praktikos: rašymo terapija“

Lapkričio 16 dieną 18 val. Kauno apskrities viešoji biblioteka tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Vaizduotės praktikos“. Šįkart bus kalbama apie jus. Rašymo terapija – tinkamas būdas giliau pažinti save, mažinti emocinę įtampą, ugdyti dėkingumą ir savistabą. Praktiškai bus tyrinėjama rašymo terapijos bei kūrybinio rašymo skirtumai.

Kviečiame į pasimatymą su savim. Priemonėmis bus pasirūpinta.

„Vaizduotės praktikos: aštuoni žaidimai šeimai ir vakarėliams“

Gruodis jau čia pat. Metas pagalvoti ne tik apie šventinį meniu, bet ir veiklas, kurios paįvairins jūsų Naujametinius vakarėlius darbe, giminės ar draugų susitikimus. Niekas taip nepraskaidrina buvimo kartu, kaip juokas ir žaismingi kūrybiniai procesai su šalia esančiais žmonėmis.

Skirkite dvi valandas, ir jūsų šventės įgaus naujų, žaismingų spalvų bei autentiškų prisiminimų.

„Vaizduotės praktikos: Aš, kūrybinis rašymas ir 2023-ieji“

Tarpušvenčiu tradiciškai bus renkamasi praėjusių metų savityrai ir būsimų resursų bei krypties paieškai 2023-aisiais. Gruodžio 28 dieną 18 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje jūsų lauks:

• kūrybinio rašymo praktikos;

• transformaciniai klausimai;

• jūsų vidinių resursų bei kūrybinio potencialo analizė.

Su savimi turėkite užrašus ir spalvotų pieštukų.

Vis dar dvejojate, ar „Vaizduotės praktikos“ tikrai Jums? Ateikite, jeigu:

• ieškote būdų, kaip tapti spontaniškesniais, drąsesniais, kūrybiškesniais;

• norite naujo žmonių rato;

• ieškote naujų žaidimų, darbo grupės metodų, nes dirbat su žmonėmis;

• norite gerinti bendravimo, viešojo kalbėjimo įgūdžius;

• domitės savityra ir / ar psichologija;

• norite nemokamų meno terapijos užduočių;

• pasigendate dinamikos ir žaismingumo rutinoje;

• esate intravertas;

• esate ekstravertas;

• nežinote, kas esate.

K. Buožytės filmai bibliotekoje

Lapkričio 22, 29 ir gruodžio 6 dienomis 18 val. antradieniais Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje siūloma iš arčiau ir išsamiau susipažinti su lietuvių kino režisierės K. Buožytės filmais.

„Nuo paauglystės esu fantastikos fanė, atrodo, tik tokias knygas ir skaitydavau... Tai – dėkingas žanras, kuriuo gali perteikti daugybę savo idėjų, minčių ir koncepcijų“, – kalbėjo K. Buožytė.

„Kolekcionierė“

Lapkričio 22 diena 18 val. K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių erdvė

„Ekranas ir jo vaizdas sustiprina, sukoncentruoja emocijas, ypač, kai žmonės turi galimybę filmuoti save ir stebėti iš šono… Tai, pasirodo, dar stipriau veikia nei stebint nepažįstamą žmogų, aktorių. Žmogus linkęs tapti personažu“, – sakė K. Buožytė.

„Kolekcionierė“ (2008 m., 82 min., N-16) – debiutinis režisierės filmas apie jauną moterį Gailę, kuri, mirus tėvui, praranda gebėjimą jausti. Atsitiktinai pamačiusi save filmuotame įraše Gailė supranta, kad gali išgyventi įvairias emocijas tik filmuodama save ir vėliau peržiūrėdama įrašus.

2008 metais „Kolekcionierė“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, o Marius Jampolskis – geriausio aktoriaus.

„Aurora“

Lapkričio 29 diena 18 val. K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių erdvė

„Iš karto užsikabinau už idėjos perteikti dviejų žmonių santykį minčių plotmėje“, – teigė K. Buožytė.

„Aurora“ (Vanishing waves, 2013 m., 124 min., N-16) – filmas perkelia žiūrovą į nesuvokiamą žmogaus sąmonės, atminties gelmę. Juosta pasakoja apie moksliniame eksperimente dalyvaujantį vaikiną. Šio eksperimento tikslas – neuronais perteikti informaciją iš komos būsenos Auroros smegenų į Luko smegenis ir stebėti, kaip vyksta šis procesas, kaip jis veikia abu žmones. K. Buožytė klausia, kas mus sieja, kaip atsiranda šis ryšys? Ar tai tik mūsų projekcijos į kitą žmogų, mūsų pačių atspindžiai? Chemija ar metafizika?

2013 metais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose „Aurora“ įvertinta kaip geriausias vaidybinis filmas, K. Buožytė – geriausia režisūra, M. Jampolskis, J. Jutaitė – geriausi aktoriai.

„Vesper“

Gruodžio 6 diena 18 val. K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių erdvė

„Visgi lyginti „Vesper“ reikėtų ne su Ridley Scotto, Denis Villeneuve`o ar Steveno Spielbergo kūriniais. Jo lėta, mąsli atmosfera artimesnė ateities pasauliams, kuriuos kažkada įsivaizdavo Andrejus Tarkovskis“, – kalbėjo Dmitrijus Gluševskis.

„Vesper“ (2022 m., 112 min., N-13) – brangiausias kada nors sukurtas lietuviškas filmas, išsiskiriantis techniniais sprendimais, kokybe, kinematografiškumu, lietuviškos gamtos grožiu. Visgi jame vaizduojama ekologinė katastrofa, apokaliptinis žmogaus ir gamtos santykis, jį lydintis nesaugumas, vienatvė, pastangos išgyventi. Bijoti reikia ne virusų, o žmonių, tačiau silpnieji laimi.

Filme pasakojama apie Vesper, trylikos metų mergaitę, trobelėje tarp miškų slaugančią sunkiai sergantį tėvą. Siekdama išgyventi, laisvalaikiu ji imasi biologinių eksperimentų.

Tai galėtų būti šių laikų soteriologinis mitas, kai pasaulio išganymas – paauglės rankose.

Prancūzų liaupsės ir jaudulys namuose

„Vesper“ jau spėjo nustebinti Pietų Korėjos kino industriją, iškovoti Tarptautinio Briuselio fantastinių filmų festivalio Belgijoje didįjį prizą ir per premjerinę savaitę į Prancūzijos kino teatrus sutraukti net 100 tūkst. žiūrovų. Filmo recenzijos publikuotos keliose dešimtyse Prancūzijos leidinių – tiek populiariausiuose dienraščiuose, kaip „Le Figaro“ ar „Le Parisien“, tiek specializuotuose kino žurnaluose ir interneto svetainėse.

Kaip rašo Thibault Liessi, „Vesper“ padeda nukeliauti į suniokotą, bet gražų pasaulį, kuriame gamta, rodosi, išprotėjo. Autorius Simonas Riaux pabrėžia, kad šis filmas – vienas nuostabiausių mokslinės fantastikos siurprizų pastaraisiais metais, o Sarah Lévy Laithier teigia pasinėrusi į įstabią odisėją, kuri, nepaisant savo tamsos, suteikia daug vilties.

Kartu su partneriu prancūzu Bruno Samperiu jau keliolika metų dirbanti K.Buožytė dar iki premjeros Lietuvoje sakė, kad nors būtent prieš ją jaučia didžiausią jaudulį: „Pirmą kartą filmas rodomas viešai, jį pamatys mano pažįstami, draugai – šis momentas ypatingai svarbus. Dirbome daug metų, stengėmės, ir štai pateikiame rezultatą vertinimui. Tikrai jaudinuosi ir žinau, kad viskas labai greitai praeis – norėtųsi stabtelėjimo tame momente. Panašiai nutiko Čekijoje. 1200 vietų salė buvo sausakimša, visko buvo daug, ir tos dvi valandos tiesiog sprogo kaip akimirka.“

Vesper mums buvo Lietuvos alegorija – nedidelė, bet stipri. Antagonistas Jonas, jos dėdė – tai Rusija. Jis siurbia savo vaikų kraują, verčia juos gyventi pagal jo pasaulio supratimą.

Tarptautinė komanda

„Laikau dovana, kad mes su Bruno sutikome stiprias ir energingas prodiuseres Astą Liukaitytę ir Daivą Varnaitę-Jovaišienę. Jos patikėjo mūsų idėja, išvydo mūsų viziją ir subūrė tarptautinę komandą“, – prisimena K.Buožytė.

„Vesper“ – tarptautinis, nepriklausomo europietiško kino kūrėjų kino projektas. Savo indėlius čia padarė Prancūzija (prod. Alexis Perrin, kompanija „Ruble Fish“) ir Belgija (prod. Benoit Ronald, kompanija „1080 Films“ ), o pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai – iš anglakalbių šalių.

Filmo biudžetas rekordinis Lietuvai – 5 mln. eurų. Visgi, kai reikia sukurti ištisą naują pasaulį, jo augaliją, žmonių drabužių stilių, įvairius daiktus, net indus ir įrankius – tokia suma neatrodo labai didelė.

„Žinote, visi mes komandoje vienminčiai – vienodai įsivaizdavome, koks turi būti filmas, kokybės karteles laikėme iškeltas viename lygyje. Visi nuo aktorių ir operatoriaus iki kostiumų ir grimo dailininkų – tiek pat perfekcionistai, kiek ir profesionalai. Tai, manau, būtina, siekiant aukščiausios kokybės ekrane ir operuojant ribotu biudžetu. Negalima praleisti nė vienos detalės, būtina padaryti daugiau, nei iš tavęs prašoma, nei tu gali. Tai buvo bendras ir kiekvieno mūsų vidinis iššūkis. Visi savuosius įveikėme, taip gimė „Vesper“, – šypsosi režisierė, į kino teatrus palydinti jau trečiąjį savo ilgametražį filmą. Tiesa, nuo pastarosios premjeros – „Auroros“ – prabėgo jau dešimt metų. Tiek truko „Vesper“ vizijos gryninimas ir komandos būrimas.

Kas iš tiesų yra Vesper?

„Vesper“ istorija nukelia žiūrovą į distopinę ateitį. Gamta apmirusi, išgyvenusieji žmonės kovoja dėl maisto, o likę planetos turtai – galingųjų gniaužtuose. 13-metė paauglė Vesper slaugo paralyžiuotą savo tėvą, kurio protas su ja bendrauja per skraidantį droną. Daugiau artimųjų ji neturi, tik dėdę, su kuriuo neranda bendros kalbos. Vos radusi laisvą minutę Vesper skuba į slaptą laboratorijoje, kurioje eksperimentuoja ir bando išauginti planetą nuo bado išgelbėsiančius augalus.

Kadras iš filmo.

„Vesper mums buvo Lietuvos alegorija – nedidelė, bet stipri. Antagonistas Jonas, jos dėdė – tai Rusija. Jis siurbia savo vaikų kraują, verčia juos gyventi pagal jo pasaulio supratimą, nėra linkęs bendradarbiauti. Vesper ir Jono vertybės nesutampa. Šiemet ši interpretacija įgavo itin didelę reikšmę. Įdomu, kaip žiūrovai tai įvertins. Norėčiau, kad jie į kino teatrus ateitų atviromis širdimis, nesitikėdami konkretaus rezultato, neįsivaizduodami, koks šis filmas turi būti. Tuomet kiekvienas išsineš tą žinutę, kuri jam svarbiausia“, – tiki šviesą žadančią mokslinės fantastikos pasaką sukūrusi režisierė.

Pamokos filmavimo aikštelėje

„Mums tikrai pasisekė. Juk iki filmavimo pradžios su aktoriais pats nebendrauji, prodiuseriai dirba su jų agentais. Pirmąkart teko dirbti su britų ir amerikiečių aktoriais, ir aš nebuvau tokia tikra, kaip jie vertins šį darbą. Ar bus nusiteikę rimtai, ar žiūrės kaip į „filmelį iš Lietuvos?“ – prisimena lietuvių kūrėja. Ji teigia jau pirmųjų susitikimų metu supratusi, kad jie – visiški profesionalai, visuomet pasiruošę ir neįtikėtinai dosnūs sau ir kitiems.

Vesper filme vaidina britų aktorė Raffiella Chapman, žiūrovams jau pažįstama iš Timo Burtono juostos „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“, jos sergantį tėvą – velsietis Richardas Brake’as. Eddie Marsanas („Šerlokas Holmsas“) sukūrė Jono vaidmenį. Viltis įsižiebia, kai Vesper sutinka paslaptingąją Camellią (Rosy McEwan). Mainais už pagalbą ieškant katastrofos metu dingusio Camellios tėvo, Vesper moters prašo padėti patekti į Citadelę – centrą, kur išrinktieji, pasitelkdami naujausias biotechnologijas, gali gyventi saugiai ir patogiai.

„Kai dirbi su tokiais profesionalais, kaip Jono personažą sukūręs Eddie Marsanas, ar Camellią vaidinusi Rosy McEwen, supranti, kad jie – lyg tobulai suderinti instrumentai. Tau tereikia paspausti tinkamą mygtuką, ir išgirsi vis kitą nuostabią melodiją. Tai man buvo ir darbas, ir malonumas, ir labai gera mokykla“, – filmavimo metu įgytas pamokas vertina K.Buožytė.

Ji išduoda, kad nustebo pirmąkart gyvai pamačiusi R.Chapman – aktorė jai pasirodė daug smulkesnė nei repeticijų „Zoom“ platformoje metu. Visgi jaunosios britės užsispyrimas ir ištvermė visas 40 filmavimo pamainų įkvėpė ir kitus komandos narius.

Rezultatas: K. Buožytė džiaugiasi – tiek vidinius, tiek filmo kūrimo procese kilusius iššūkius įveikė visa kūrybinė komanda. / R. Daškevičiaus nuotr.

Kalbėdama apie asmeninius aktorių iššūkius „Vesper“ režisierė išskiria iš Richardą Brake’ą, iki šiol kine dažniausiai įkūnydavusį blogiukus: „Čia jis suvaidino sunkiai sergantį, prie lovos prikaustytą, bet labai mylintį Vesper tėvą Darių. Ir, kas svarbiausia, suvaidino tik akimis! Tai, kas scenarijuje rodėsi kaip labai nesudėtinga užduotis, galiausiai nebuvo taip paprasta“, – prisimena už ankstesnius savo filmus „Kolekcionierė“ ir „Aurora“ Sidabrinėmis gervėmis įvertinta kino kūrėja.

Atskiro dėmesio vertas ir antrasis „aktorius“, kūręs Dariaus vaidmenį. Tai specialiai šiam filmui sukurtas dronas. Lietuvių komandos, kuriai vadovavo patyręs drono pilotas Simonas Jakubauskas, eksperimentai truko net pusmetį – daugybės bandymų prireikė tam, kad būtų rastas tobulas balansas, kuriame dera techninės galimybės ir estetinės ambicijos. Dronas, transliuojantis paralyžiuoto Dariaus mintis, lydi Vesper kiekviename žingsnyje. Filmavimui buvo sukurti net šeši tokie „aktoriai“, o vienas jų lydi „Vesper“ komandą kino festivaliuose, premjerose ir industrijos renginiuose.

„Maniau, kad prieš lietuvišką premjerą nebus ko nerimauti, bet visą šią naktį sapnavau, kad premjera vyksta, o filmas vis sukasi ir sukasi – atsibudusi supratau, kad tikrai jaudinuosi ir man tai labai didelis įvykis“, – su „Vesper“ kūrybine komanda pasirodžiusi scenoje atviravo K. Buožytė.

Raudonuoju kilimu į premjerą žengė kviestiniai svečiai: Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, režisieriai Emilis Vėlyvis ir Ernestas Jankauskas, aktorės Toma Vaškevičiūtė, Elžbieta Latėnaitė, Valda Bičkutė, šokėjas ir aktorius Gytis Ivanauskas, menininkė Jolita Vaitkutė, fotomenininkas Lukas Gricius, kelionių žurnalistas Orijus Gasanovas ir kiti.

„Linkiu šiam filmui tapti žiūrovų lankomiausiu lietuvišku darbu šiemet! Įspūdingas ir ne kitaip. Sakau – bėgte. Ir savų palaikyt, ir pažiūrėt kaip Holivudą vejamės“, – po seanso komentavo rinkodaros specialistė, kino gerbėja Dovilė Filmanavičiūtė.

Kaip informavo filmo prodiuseriai, tokia situacija susiklostė dėl nesuderintų ir „su žmogiškomis vertybėmis prasilenkiančių“ produkcijos platintojų – vienos ukrainiečių bendrovės veiksmų.

Prodiuseriai įspėja kitus kūrėjus atidžia rinktis partnerius vykstant karui Ukrainoje ir įvertinti visas galimas rizikas.

„Mes kategoriškai nesutinkame, kad mūsų kurtas filmas būtų rodomas šalyse agresorėse“, – teigia viena iš kino filmų prodiuserių Asta Liukaitytė.

Anot jos, dar iki prasidedant karui, 2021-ųjų vasarį filmo platinimo teises NVS šalyse įsigijo ukrainiečių bendrovė „TOP FILM“. Kino filmo gamyba buvo baigta tik šių metų kovą, jau prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą. A. Liukaitytės teigimu, filmo komanda negalėjo numanyti, kad partneriai, „ignoruodami šį sukrečiantį faktą“, galėtų pasirinkti platinti filmą Rusijoje ir Baltarusijoje.

„Deja, jie tai padarė ir padarė mūsų neinformuodami. Tai nėra suderinama nei su kardinaliai pasikeitusia situacija, nei su žmogiškumu ir moralės normomis. Todėl apie šį akibrokštą mus pasiekus informacijai iš trečiųjų šaltinių, nedelsiant nutraukėme bet kokį bendradarbiavimą su minėta bendrove“, – teigia viena iš kino filmų prodiuserių Asta Liukaitytė.

Pasak jos, bendrovės teisininkai jau įvertino visus galimus sprendimus, kaip būtų galima stabdyti filmo platinimą Rusijoje ir Baltarusijoje, tačiau platintojas „kategoriškai atsisako eiti į bet kokias derybas ir stabdyti kino filmo platinimą“.

„Rankų nenuleidžiame, bet tenka konstatuoti, jog šiose šalyse negerbiamos kūrėjų teisės ir valstybiniu lygiu toleruojamas nelegalus turinio rodymas. Mums tai labai skaudi pamoka. O Rusija ir Baltarusija, kaip kino rinkos, mums nebeegzsituoja jau seniai“, – teigė A. Liukaitytė.

„Norime įspėti ir kitus – deja, kai kurie partneriai gali pavesti ir susigundyti finansine nauda, ignoruodami žmogiškumą ir demokratines vertybes”, – perspėjo ji.

Fantastinės kino filmuotos juostos veiksmas vyksta Žemėje. Talentinga trylikametė Vesper (aktorė Raffiella Chapman), kartu su sergančiu tėvu Dariumi (Richardas Brake’as) po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje.

Pasak filmo režisierės Kristinos Buožytės, „Vesper“ – tai istorija, siunčianti svarbią žinią visai visuomenei, kad net blogiausioje ir beviltiškiausioje situacijoje, jei sugebėsime įžvelgti viltį, turėsime priežastį gyventi, kovoti ir keisti įvykių eigą.

„Filmas kalba apie laisvės, žmoniškumo, bendradarbiavimo vertybes, kurios yra absoliuti priešprieša Putino ir Rusijos agresijai ir diktatūrai“, – teigia režisierė.

Oficiali filmo premjera Lietuvoje – jau rugsėjo 30 dieną, tuomet filmą galės išvysti visų šalies kino teatrų lankytojai.

Viename reikšmingiausių Azijos žanrinio kino festivalių pripažinimo sulaukę kūrėjai po apdovanojimo teigė: „Mums didelė garbė ir ypatingai didžiuojamės įvertinimu šalyje, kurioje gimsta geriausi filmai pasaulyje. Korėjos kinas mums yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis dėl savo užmojų ir įvairovės, dėl požiūrio į žiūrovus kaip mąstančius, nepamirštant, kad filmas taip pat turi būti ir įdomi pramoga. Kurdami „Vesper“ siekėme universalumo – istorijos, kuri galėtų paliesti žiūrovus, peržengti kultūrines ribas ir kalbėti apie tai, kas gražiausia žmonėse. Norėjome parodyti, kad net jei pasaulis žlugs, šis grožis neišnyks.“

Įteikdama apdovanojimą žiuri komisija „Vesper“ pavadino „stirpiu ir stulbinančiu šedevru“. Bucheon kino festivalio pagrindinės programos apdovanojimai yra skiriami filmams, kurie pasiūlo naują požiūrį į pasaulį, turi išskirtinį stilių ir nebijo eksperimentuoti žanro ribose.

Filmo prodiuserės Asta Liukaitytė ir Daiva Varnaitė-Jovaišienė neabejoja, jog „Vesper“ įvertinimas Pietų Korėjoje – neeilinis įvykis visai Lietuvos kino industrijai.

„Mokslinės fantastikos filmai – ne itin populiarus žanras tarp mūsų šalies kūrėjų, todėl kad jo imtumeisi, reikia būti labai kūrybiškam ir šiek tiek nutrūktgalviui. Labai džiaugiamės, kad K. Buožytė ir B. Sampler verčia naują puslapį lietuviško kino istorijoje, dar kartą įrodydami, kad tikras talentas nepaiso sienų, o tikrumas ir originalumas yra universalios savybės, kurias vertina visas pasaulis“, – kalbėjo filmo prodiuserės.

BIFAN festivalio nuotr.

Lietuvoje filmuotos juostos veiksmas vyksta Žemėje. Talentinga trylikametė Vesper (Raffiella Chapman), kartu su sergančiu tėvu Dariumi (Richardas Brake’as) po ekosistemos žlugimo bando išgyventi keistame ir pavojingame pasaulyje. Vieną dieną Vesper suranda paslaptingą moterį Kameliją (Rosy McEwen), kuri liko gyva po lėktuvo katastrofos.

K. Buožytės ir B. Samper duetui tai jau trečias sėkmingas filmas, kuris pradėjęs savo kelionę Karlovy Vary festivalyje, kitą savaitę jau keliauja į Kanadą, o premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 dieną.

Projektą finansavo Lietuvos kino centras, remiantis ir Lietuvos delegacijos dalyvavimą festivaliuose.

– Kaip sugalvojote imtis VR projekto?

– Kažkada pasirodė VR projektas pagal Vincento van Gogho paveikslą „Naktinė kavinė“, taip pat 360° vaizdo filmas Salvadoro Dali paveikslų tematika. Pamačiau juos „YouTube“ ir pagalvojau, kaip būtų gerai įgyvendinti tokią patirtį apie M.K.Čiurlionį, perkelti jo kūrybą į virtualią realybę. Kodėl yra darbų apie V.van Gogho, S.Dali kūrybą, o mes tokių neturime?

Paskambinau prodiuseriui V.Žukui (mes ir anksčiau esame bendradarbiavę dėl kino projektų), paklausiau, kaip jam patinka ši idėja, ar sutiktų. Aš anksčiau nebuvau dirbusi su animacija ar trimate grafika, man tai buvo nežinomas pasaulis. Taigi Vitalijui papasakojau ir jis iš karto sutiko: „Gerai, darom!“ Ir man, ir jam tai buvo nauja sfera. Nors jis jau turėjo daug praktikos su 3D grafika, o aš dirbau kaip režisierė, bet abu nebuvome darę VR projekto. Suvienijome jėgas ir ėmėmės šį projektą įgyvendinti. Mūsų kūrybinis duetas ne tik praturtino projektą – tai buvo ir be galo maloni bei inspiruojanti patirtis.

– Kaip atrodo VR patirtis? Ar ji turi kokį nors siužetą?

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų.

– Taip, yra tam tikras siužetas. Mūsų projektas šiek tiek neįprastas – tai nėra tik 360 ° vaizdo filmas, tačiau nėra ir visiškai interaktyvus patyrimas. Kuriant VR nėra nusistovėjusių režisūros taisyklių, kaip reikia daryti, kad veiktų, kaip, sakykim, kine, nes tai labai nauja forma. Čia viskas vyksta per bandymus. Kai pradėjome kurti šį projektą, išsikėlėme tikslą, kad šis projektas netaptų žaidybinis, kad interaktyvumas neužgožtų M.K.Čiurlionio kūrinių. Kad tai būtų vieta ir erdvė, kuri pakviestų žiūrovą patyrinėti menininko kūrybą, sujungtų su ja. Mums buvo labai svarbu išlikti kuo ištikimesniems M.K.Čiurlionio kūrybai, paveikslams ir muzikai. Pradžioje darėme testus su vadinamaisiais pulteliais, norėjome juos panaudoti. Gali visko prisigalvoti, daug koncepcijų, įvairių sprendimų, bet labai svarbu patikrinti su žiūrovais, kad pamatytum, kaip žmogus reaguoja, nes tai vis tiek nėra mažas ekranas, kur žiūrovas seka jam rodomą istoriją, čia yra visa aplinka – viršus, apačia, žmogus pats renkasi, ką jis nori stebėti. Dėl to reikia viską apgalvoti, kaip tu vesi žiūrovą. Taigi mes žiūrovams buvome davę pultelius, bet pamatėme, kad jį turėdamas žmogus pradeda koncentruotis į veiklą, nori kažką paliesti, padaryti, pajudinti, tačiau jo dėmesys nukrypsta nuo aplinkos, įsižiūrėjimo į ją. O mes norėjome, kad žmogus įsižiūrėtų, pabūtų viso to pasaulio viduje.

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų. Tai mes norėjome perteikti kiek įmanoma aiškiau, paprasčiau ir paveikiau.

– Kaip tai atrodo?

– Patirtis sudaryta iš maždaug 60 paveikslų. Kai kurie paveikslai naudojami ištisai, kai kurių – tik fragmentai: aplinka, objektai, detalės, šviesos, dangus, žemė. Žmogus atsiduria iš paveikslų sukurtoje aplinkoje, kur keičiasi paros ciklas. Vieni paveikslai – iš dienos, kiti – iš ryto ar nakties laiko. Žmogus gali pamatyti, kaip, pavyzdžiui, nakties paveikslas gali atrodyti dieną. Žmogus patenka į M.K.Čiurlionio motyvais sukurtą pasaulį, keliauja po jį ir gali jį tyrinėti. Jis tam tikrus objektus gali savo žvilgsniu paveikti, nes, įsižiūrėjęs į juos, pavyzdžiui, į medį, dangų, debesis, jis priartėja prie M.K.Čiurlionio paveikslų. Tai ir yra interaktyvumas, žvilgsnio interaktyvumas.

– O ką VR projekte daro režisierius?

– Tą patį, ką ir kine. Tai yra interaktyvus animacinis filmas. Tik langas didesnis – tai ne ekranas, o visa aplinka. Šiuo atveju esu ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė, taigi turėjau labai gerai žinoti ir paveikslus, suprasti juos, persisemti menininko kūryba, apie ją kalbėjausi su dailininko proanūkiu Roku Zubovu. Atradau, kad visi M.K.Čiurlionio paveikslai yra tarsi susijungę, turi daug bendrumų, jie tarpusavyje darnūs, todėl pasakojimas mums susijungė labai natūraliai, patys paveikslai tarsi padiktavo siužetą. O kai dar pridėjome muziką... Naudojome M.K.Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio „Ramybę“. M.Urbaitis, kurdamas „Ramybę“, panaudojo M.K.Čiurlionio parašytas natas, bet jas iš naujo aranžavo, tiesa, neįdėdamas nė vienos naujos. Pagalvojome, kad mums šis kūrinys labai tinka konceptualiai – mes irgi naudojame M.K.Čiurlionio paveikslus ir juos tarsi iš naujo aranžuojame. Ir tai taip pat labai gražus kūrinys. Taigi patirtyje pasijaus, kaip M.K.Čiurlionio kūryboje nepaprastai dera garsas ir vaizdas. Menininkas turėjo visokeriopą harmonijos pajautimą, muzika ir paveikslai vienas kitą papildo, tarsi vienas kitam sukurti. Mes priėjome išvadą, kad M.K.Čiurlionis tam tikra prasme buvo multimedijos meno pradininkas – jis juk ir piešė, ir kūrė muziką, paišė muzikinius paveikslus, dar ir rašė – taigi integravo įvairias meno šakas.

– Kaip atrodo VR kūrimo procesas?

– Labai daug eksperimentavome ir testavome. Šioje sferoje daug diktuoja technologija. Su Vitalijumi aptardavome meninius poreikius ir tada jis siūlydavo technologinius sprendimus. Kartais išeidavo ir atvirkščiai – technologijos padiktuodavo kūrybinius prisitaikymus. Tai labai įdomus ir gyvas procesas, nes reikia nuolat mokytis.

Kai pradėjome, kaip minėjau, nebuvo taisyklių, kaip viską reikia daryti, tai buvo nauja. Dirbome su baltarusių kompanija „Asterman“ ir lietuviais animatoriais – nemaža komanda. Patyrimas susideda iš keturių aplinkų, jos buvo kuriamos paeiliui. Vis sužinodavome ką nors naujo vien iš technologinės pusės, tuomet kartais reikėdavo sugrįžti į pradžią ir perdaryti. Kai darėme bandomąją versiją, vien metus laiko dirbome prie testavimo, ar veikia, ar mūsų mintis įmanoma įgyvendinti techniškai. Tai buvo malonus atradimų kelias. Visas procesas užtruko apie pustrečių metų. Nenorėjome skubėti. Mums labai svarbu buvo kokybė. Norime išlaikyti tą patį lygį, kokie yra darbai apie V.van Gogho ar S.Dali kūrybą.

– Vienu metu buvo kalbama, kad kino ateitis yra 3D. Ar manote, kad VR yra ateitis?

– Aš manau, kad VR turi labai didelį potencialą, technologija sparčiai tobulėja. Kol kas ji yra savo priešistoriniame lygyje, ji dar nėra patogi, raiška nėra gera. Daug techninių apribojimų, kurie neleidžia pasiekti tokio lygio, kaip norėtųsi. Bet technologijos sparčiai tobulėja, greitai nereikės nepatogaus šalmo, užteks tik akinių, galiausiai – lęšių. Klausimas, ar tai bus labiau virtuali, ar augmentuota – papildyta realybė, aplinka, kurioje prasideda dvimačiai ar trimačiai objektai. Didelis skirtumas, kokios raiškos vaizdo žaidimai buvo prieš penkerius metus, kokie yra dabar. Kaip anksčiau ir kaip dabar atrodo trimačiai žmonės – kartais net kyla abejonė, ar čia nufilmuotas tikras, ar sukurtas. Tai tik laiko klausimas, kada trimatė grafika taps tokia įtikinama kaip realus pasaulis. Panašiai kaip Steveno Spielbergo filme „Ready Palyer One“ pagal žinomą knygą tuo pačiu pavadinimu.

– Kas VR padaro meno kūriniu, atskiria jį nuo žaidimų?

– Kaip ir kiekvieną kūrinį – priklauso nuo jo tikslo. Ar tai pramoga, ar ne tik. Apskritai kas padaro meno kūrinį meno kūriniu? Svarbu, kad jame jaustųsi autoriaus žvilgsnis ir kad kūrinys vienaip ar kitaip paliestų žiūrovą. Tiek kuriant filmus, tiek šį projektą man tai buvo labai svarbu. Tik tiek, kad kai kuri filmus ar originalią animaciją, ieškai stilistikos, galvoji, kokiu vaizdu perteiksi, o čia medžiaga jau buvo – teliko sugalvoti, kaip ją perteikti, kaip sudėlioti, kad būtų galima perskaityti mintį. Man buvo svarbiau, ką autorius norėjo pasakyti ir kartu pateikti tarsi jo kūrybos apžvalgą. Kuo labiau gilinausi į darbus, tuo labiau augo pagarba M.K.Čiurlioniui. Tuomet kaip tik nesinori siūlyti savo požiūrio, nebent labai subtiliai.

– Kokios VR projektų platinimo galimybės? Kaip tokie projektai paprastai pasiekia žiūrovus?

– Yra šalmai, per kuriuos galima žiūrėti VR. Vien šalmų tiekėjų yra labai daug. Kai kurie šalmai rodo iš kompiuterio („Vive“, „Oculus Rift“, „Sony Playstation“ ir kt.), jie gali rodyti geresnės kokybės, sunkesnius projektus. Į kito tipo šalmus galima įsidėti telefoną ir VR transliuojama iš jo („Samsung Gear“, „Google Daydream“, etc.), bet tai, žinoma, žemesnės kokybės vaizdas. Neseniai atsirado ir šalmai, kurie patys turi procesorių („Oculus Go“), tačiau jų rodomo vaizdo raiška taip pat nėra labai aukšta. Platinimui yra specialios VOD („Steam“, „Littlstar“ ir t.t.), kur turintieji prietaisus gali atsisiųsti ir žiūrėti VR. Užsienyje populiarios VR kavinės, nors jos daugiau skirtos žaidimams. Galiausiai kino festivaliai atidaro sekcijas, kuriose galima labiau meninės pakraipos kūrinius pasižiūrėti. VR projektų labai daug, todėl lengva pasiklysti jų gausybėje. Bet subrandinti projektai, kur įdėta daug darbo ir minčių, yra labai paveikūs.

– Kaip jūsų kūryba bus rodoma Lietuvoje?

– Lietuvoje planuojame surengti M.K.Čiurlionio darbų parodą su virtualios realybės stotelėmis. Kad atėjęs žiūrovas ne iškart užsidėtų šalmą ir žiūrėtų patirtį, bet apsiprastų, pasinertų, susipažintų su M.K.Čiurlioniu. Testuojant projektą supratome, kad dažnai žmonės iš tiesų nežino daugybės jo paveikslų, tik pagrindinius. Taip kilo mintis surengti parodą su darbų projekcijomis, kad pradžioje žmogus ateitų, pasiklausytų muzikos, pasižiūrėtų paveikslus ir tada galėtų visiškai pasinerti į VR patirtį. Planuojame darbą rodyti 2019 m. žiemą.

– Ar turite daugiau kūrybinių idėjų su VR ar grįšite prie kino kūrimo?

– Aš kino neapleidau, lygiagrečiai vystome ir kino projektus. Tai man vis dar labai įdomi sritis. VR projektai kol kas yra mažesnės apimties, trumpametražiai. Juos lengviau sukurti, jiems nereikia tokių didelių finansų kaip pilnametražiams kino filmams, ypač kai mano idėjos dažniausiai būna susijusios su moksline fantastika, kur reikalingi efektai, todėl ir biudžetai būna dar didesni. Taip pat kino filmo kūrimas užima daugiau laiko. Planuose yra dar ne vienas VR projektas, nes tai nauja sritis, nauja forma, įdomu pasinerti gilyn į ją ir žaisti kuriant.

Projektas "PIN diena mokyklose: LATGA autorių pamokos jaunajai kartai apie intelektinę nuosavybę", kurį pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija, įgyvendinamas jau antrus metus iš eilės. Jo metu žinomi šalies kūrėjai grįžta į savo buvusias mokyklas, kad skiepytų jaunuoliams pagarbą intelektinei nuosavybei ir papasakotų apie piratavimo žalą.

Tarp projekto dalyvių – rašytojai Rimantas Kmita ir Ugnė Barauskaitė, režisieriai Emilis Vėlyvis ir Giedrė Beinoriūtė, muzikos autoriai Vytautas Bikus (jo sukurta daina "When We're Old" atstovaus Lietuvai "Eurovizijos" konkurse Portugalijoje), Saulius Prūsaitis, Leonas Somovas, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Robertas Semeniukas, Giedrė Kilčiauskienė ir kt., o teatro autoriams projekte atstovaus Lietuvą visame pasaulyje garsinantis režisierius Oskaras Koršunovas.

Pasaulinė intelektinės nuosavybės (PIN) diena švenčiama balandžio 26-ąją, tačiau projektas prasidėjo kiek anksčiau, nes suplanuota net 15 pamokų įvairiuose Lietuvos miestuose. Balandžio 20 d. kino režisierė Kristina Buožytė ir dainų tekstų autorius, "Bavarijos" narys J. Liesis susitiko su jaunaisiais klaipėdiečiais.

Skatino mokytis ir kurti

"Versmės" progimnazijos mokiniams K.Buožytė atviravo iš tiesų visada norėjusi tapti teatro režisiere. Tačiau taip susiklostė, kad kūrėja pasuko kitu keliu – į kino industriją.

"Kaip ir kiekvienoje profesijoje, jeigu nori būti profesionalas, privalai mokytis visą gyvenimą. Studijų metai tik parodo kryptį, o norint tapti kuo nors daugiau, reikia eiti vis gilyn. Jeigu jūs norite tapti kūrėjais, turite ne tik gerai mokytis, bet ir domėtis pačiomis įvairiausiomis sritimis, daug skaityti, kad gimtų idėjos kūriniams", – mokiniams kalbėjo "Sidabrinėmis gervėmis" apdovanotų filmų "Kolekcionierė" ir "Aurora" režisierė.

Autorė neslėpė ne kartą aptikusi savo filmus populiariausiose nelegaliose svetainėse, pasitaikė ir kitokių kūrinių vagysčių atvejų.

"Atsimenu atvejį, kai mano filmas be leidimo buvo parodytas vieno nedidelio miestelio bibliotekoje. Gavę įspėjimą iš Asociacijos LATGA, organizatoriai susiprato, kad pasielgė negerai, ir manęs atsiprašė. Jei žmonės paprašo manęs ar prodiuserio nemokamai parodyti filmą edukacinio renginio metu, beveik visada sutinku, tačiau atsiklausti yra būtina", – dėstė K.Buožytė.

Pasak jos, labai svarbu sukurti visiems nesunkiai prieinamas ir finansiškai patrauklias platformas, leidžiančias filmus ir serialus žiūrėti legaliai. Vaikams režisierė atskleidė, kad pažiūrėti jos filmus legaliai galima internetinėje svetainėje kinofondas.lt ir tai kainuoja tiek pat kiek kavos puodelis. Jai pamoką padėjęs vesti Asociacijos LATGA atstovas Paulius Sartatavičius akcentavo, kad lietuviams prieinamų tiek mokamų, tiek nemokamų legalių filmų ir muzikos svetainių vis daugėja, o visą jų sąrašą galima rasti svetainėje latga.lt.

K.Buožytė akcentavo, kad piratavimo problema ypač skaudžiai atsiliepia nepriklausomiems kūrėjams, kuriantiems kitokį, neholivudinį kiną. Jiems svarbus kiekvienas už filmą surinktas euras, kad galėtų kurti toliau. "Būtent šie kino kūrėjai veda į priekį visą kino industriją, iš jų sau idėjų semiasi ir Holivudo kūrėjai", – kalbėjo ji.

Prilygino pasivažinėjimui svetimu automobiliu

Su moksleiviais bendravo ir prieš tris dešimtmečius "Žemynos" gimnazijoje mokęsis "bavaras" J.Liesis. Jis prisiminė, kad iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nė neįsivaizdavo, kad kada nors bus galima laisvai uždirbti iš intelektinės nuosavybės.

"Kiekvienas jūsų gali tai padaryti – kurti muziką ar kino filmus ir taip užsidirbti pragyvenimui. Svarbiausia, kad jūsų kūryba patiktų žmonėms ir jie už tai norėtų mokėti pinigus", – sakė J.Liesis.

Jis prisiminė 2000–2004 m., kai grupė "Bavarija" buvo viena populiariausių grupių Lietuvoje.

"Tais laikais dar nebuvo internetinių muzikos platformų, kūriniai sklisdavo kompaktinių diskų pavidalu. Vadinamųjų piratų produkcijos matydavome net ir savo koncertuose – žmonės atsinešdavo kompaktinius diskus ir prašydavo ant jų pasirašyti. Viršeliai gerokai skirdavosi nuo originalų, kartais juose būdavo sudėtos dainos iš kelių albumų. Galiausiai paaiškėdavo, kad už šias klastotes klausytojai paklodavo tiek pat arba net daugiau pinigų nei už originalius CD parduotuvėje", – juokėsi J.Liesis.

Šiais laikais vadinamieji piratai yra persikėlę į internetą ir vilioja vartotojus lengvai pasiekiama intelektine produkcija. Vienam "Žemynos" gimnazijos mokiniui pastebėjus, kad žmonės už muziką ir filmus internete mielai mokėtų autoriams, jeigu uždirbtų daugiau, J.Liesis patikino, kad ir jis mieliau važinėtų brangesniu automobiliu nei išgali nusipirkti pats, bet jam nekyla minčių sėsti prie svetimos brangios mašinos vairo.

"Mokėdami už kūrinių naudojimą vartotojai išlaiko kūrėją. Sumokėdamas tu tarsi padėkoji autoriui už tai, kad jis kuria tavo mėgstamus dalykus", – kalbėjo J.Liesis. Jam talkinęs Asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovas P.Sartatavičius moksleiviams pasiūlė naudotis nemokama legalia lietuviška svetaine pakartot.lt, kuri moka atlygį autoriams.

Sukūrė "antipiratinį" filmą

"Visuomenėje įsivyravęs požiūris, kad siųstis filmus, muziką ar knygas iš piratinių svetainių yra "nieko tokio". Daugelis mano, kad nieko bloga yra ir naudoti dailės kūrinius bei fotografijas neturint jų autorių leidimo. Taigi nenuostabu, kad pasaulyje garsėjame kaip kūrinių vagys ir užimame "prizines" vietas labiausiai pirataujančių šalių topuose. Tai neigiamai veikia mūsų šalies kūrybinį potencialą, nes daugelis autorių yra priversti griebtis kitų veiklų, kad galėtų gyventi padoriai. Kad pagaliau išeitumėme iš šio užburto rato, neužtenka su piratais kovoti teismuose, būtina skatinti pagarbą intelektinei nuosavybei ne tik tam tikromis progomis, o kasdien", – sakė projekto sumanytoja, Asociacijos LATGA viešųjų ryšių specialistė Jurgita Kviliūnaitė.

Projekto vadovė priminė, kad pernai buvo sukurtas filmas "Mes esame autoriai", kuriame užfiksuotos prieš metus vykusių edukacinių pamokų, kurias vedė režisieriai Giedrė Žickytė, Romas Zabarauskas, režisierius ir dainų autorius Vytautas V.Landsbergis, rašytojas, dramaturgas ir muzikantas Gintaras Grajauskas, grupės "Colours of Bubbles" lyderis Julijus Aleksovas, Giedrė Kilčiauskienė, Linas Adomaitis ir kt. autoriai, akimirkos. Jo scenarijaus autorius ir režisierius – žinomas muzikos atlikėjas bei dokumentikos kūrėjas Eimantas Belickas. Šis filmas balandžio 26 d. vakare bus rodomas per "LRT Kultūrą", taip pat jį galima rasti LRT Mediatekoje ir svetainėje "Mokytojo TV".

Negana to, per PIN dieną, t. y. balandžio 26 d., Asociacijos LATGA būstinėje vyks kraujo donorystės akcija "Autoriai dovanoja Lietuvai kūrybiško kraujo", skirta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šia akcija autoriai taip pat sieks skatinti pagarbą intelektinei nuosavybei.

Tarptautinis kino festivalis "Baltijos banga" besibaigiant vasarai jau penktąkart pajūrio publiką pakvies susipažinti su Baltijos šalių vaidybiniais ir dokumentiniais filmais.

Nemokamas renginys pirmojo simbolinio jubiliejaus – penkerių metų gyvavimo proga suteiks galimybę pasimėgauti ypač kruopščiai sudaryta festivalio programa.

Šiais metais festivalio geografinė amplitudė akivaizdžiai išsiplėtė – bus parodyta 19 kino filmų iš 5 šalių: 7 iš Lietuvos, po 4 iš Latvijos bei Estijos ir po 2 filmus iš skandinaviškojo Baltijos pajūrio – Danijos bei Suomijos.

"Baltijos bangos" atidarymui rugpjūčio 23-iąją pasirinktas užsienio žiūrovų simpatijas ir daugelio festivalių prizus laimėjęs lietuvių mokslinės fantastikos trileris "Aurora". Filmą pristatyti atvyks jo režisierė Kristina Buožytė, aktorė Jurga Jutaitė bei prodiuserė Ieva Norvilienė.

Be pilnametražių kino filmų, į festivalio programą  įtrauktas ir seminaras kino profesionalams, kviesiantis Lietuvos, Latvijos bei Estijos kino kūrėjus diskutuoti apie kūrybinius santykius ir Baltijos kraštuose susiklosčiusias jų tradicijas.

Taip pat į kūrybinius užsiėmimus vaikus ir jaunimą kvies neatsiejama festivalio dalimi tapusi animacijos mokyklėlė.

Rugpjūčio 22–29 dienomis "Baltijos bangos" vyks Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre "Agila", o kiek vėliau, rugpjūčio 30, 31 dienomis, persikels į Klaipėdą.

Uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centre žiūrovai galės išvysti 6 festivalio programos filmus.