„Tai kino klasikas, kurio įtaka tiek Lenkijos, tiek Europos kinui nepamatuojama. K. Zanussio kūryba išliks kaip aukščiausios kino meistrystės pavyzdys. Jo viešnagės „Kino pavasaryje“ ir filmai prisidėjo, kad kilo festivalio kokybė. Džiaugiuosi, kad šiandien galime padėkoti už jūsų kino erudiciją ir patirtį“, – įteikdama apdovanojimą už ilgametę draugystę ir kūrybinį indėlį į kino istoriją sakė „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

Festivalio vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška dėkojo Lenkijos kino legendai už ilgametę jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų edukaciją, motyvaciją bei įkvėpimą kurti.

K. Zanussis, atsiimdamas apdovanojimą, festivalio vadovams bei susirinkusiai publikai pažadėjo su naujais filmais į „Kino pavasarį“ sugrįžti dar ne vienerius metus.

„Kino pavasaryje“ K. Zanussis lankosi savo apdovanojimų sąrašą praėjusią savaitę papildęs prestižiniu Lenkijos kino akademijos „Auksiniu ereliu“, įteiktu už gyvenimo nuopelnus. Per savo ilgametę karjerą jis buvo įvertintas reikšmingais Prancūzijos, Italijos, Ukrainos, Lietuvos valstybiniais apdovanojimais, šalia kurių ir Lietuvos valstybės apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

Kino klasika tapusiuose K. Zanussio filmuose, tokiuose kaip „Kristalo struktūra“, „Šeimos gyvenimas“, „Iliuminacija“, dažnai nagrinėjamos moralinės ir etinės temos, keliami žmogaus būties klausimai. Panaši tematika atsispindi ir naujausioje jo istorinėje dramoje „Eteris“, kuria buvo atidarytas Romos kino festivalis. Režisierius žiūrovus nukelia į XX amžiaus pradžios carinės Rusijos pakraštį, kur karo gydytojas eksperimentuoja stipriu anestetiku ir narkotiku eteriu.

Filmuojant dalyvavo Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Lietuvos („Uljanos Kim studija“) kino kūrėjai. Filmo garso takelis įrašytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos garso studijoje, muziką atlieka orkestras „Vilniaus sinfonietta“. Muzikos įrašo kūrybinis vadovas Lietuvoje – Kipras Mašanauskas, įrašo asistentai ⎯ Artūras Pugačiauskas ir Iveta Macevičiūtė. Filme vaidina lietuvių aktorius Artūras Dubaka. „Eteris“ Lietuvos kino teatruose – nuo balandžio 12 dienos.

Reikšmingas sugrįžimas

Prieš pagerbiant K. Zanussį ir filmą „Eteris“ įvyko vieno humaniškiausių balsų Rusijoje – režisierės N. Meshchaninovos dramos „Pasaulio šerdis“ premjera. Drauge su lietuvių prodiusere Dagne Vildžiūnaite kurtą juostą režisierė pristatė su vyru Stepanu Devoninu, kuris atliko pagrindinį vaidmenį.

Filme pasakojama 25-erių veterinaro Egorio istorija, kuris gyvūnų pasaulyje jaučiasi daug geriau nei tarp žmonių. Pasak kritikų, režisierė be jokios pretenzijos ar manieringumo sukuria pasaulio, kuriame išryškėja esminės žmogaus vertybės, atspindį.

„Nors pirminė mintis buvo kurti filmą apie pasaulį pakeisti svajojančius, bet nežinančius kaip tai padaryti radikalius žaliuosius, galiausiai susikoncentravome į žmogų, labai sužeistą gyvenimo, praradusį šeimą, ieškantį meilės“, – po seanso žiūrovams kalbėjo N. Meshchaninova.

2014 metais N. Meshchaninovos debiutas „Kombinatas „Viltis“ buvo išrinktas „Kino pavasario“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ geriausiu filmu. Praėjusiais metais režisierė Vilniuje viešėjo kaip filmų „Aritmija“ (rež. Boris Khlebnikov) ir „Anos karas“ (rež. Aleksey Fedorchenko) scenarijų bendraautorė. „Pasaulio šerdis“ dalyvauja tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI konkurse.

Balandžio 1 dienos vakarą kūrėjai filmą pristatys kino teatre „Pasaka“

Vilniuje jis lankėsi Tarptautinėje knygų mugėje, kur buvo pristatyta jo knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, išversta į lietuvių kalbą. Vis dažniau į Lietuvą atvykstantis režisierius rudenį Vilniuje jau planuoja pristatyti ir naują filmą „Eteris“, kurio kūrime dalyvavo ir lietuviai.

Greitai savo aštuoniasdešimtmetį švęsiantis K. Zanussis iki šiol pasižymi neįtikėtinai plačiu akiračiu, kūrybingumu ir produktyvumu. Jis kuria filmus rašo knygas ir scenarijus kinui bei teatrui, važinėja po pasaulį, skaitydamas paskaitas studentams bei vesdamas meistriškumo pamokas.

„Kai manęs kas nors paklausia, kodėl visa tai darau, atsakau, kad neturiu ką veikti (juokiasi). Bet, jei gyvenimas suteikia galimybių tokiai veiklai, būtų labai gaila nepasinaudoti jomis. Kai jau nebeturėsiu jėgų, sustosiu. Džiaugsiuosi savo sodeliu ir šunimis, kurių turiu net dešimt. Taip, per daug turiu šunų, bet taip jau išėjo. Ką gi – sodas didelis, todėl tam yra sąlygos. Gyvenu pas šunis, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo K. Zanussis, nestokojantis subtilaus humoro jausmo.

Lankydamasis Vilniuje, K. Zanussis rado laikui ir interviu su LRT.lt.

– Jūsų gyvenimo ir kūrybos patirtis – tokios turtingos. Matyt, užduoti jums klausimą – kokia gi yra gyvenimo prasmė – nebūtų beprasmiška?

– Atsakyti į šį klausimą – ne taip paprasta. Jei žinočiau atsakymą – kas yra gyvenimo prasmė, visiems savo studentams ir jauniems žmonėms nusiųsčiau žinutę telefonu. Kiekvienas žmogus privalo savo gyvenimo prasmės ieškoti pats. O ji priklauso ir nuo pastangų, ir nuo įdėto darbo, ir nuo talento ar padėties visuomenėje.

Tačiau jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.

Jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.

Reikia ieškoti kiekvienos dienos prasmės. Prasibudus rytais – pagalvoti, dėl ko keltis iš lovos?

Vienoje savo knygoje cituoju pritčią, kurią kažkada parsivežiau iš Rusijos. Joje pasakojama, kaip mirė vidutiniokas žmogus ir atsidūrė Šv. Petro akivaizdoje. Šis jam atvėrė rojaus vartus. Žmogelis, prieš žengdamas į rojų, dar atsisuko į Šv. Petrą ir paklausė: „Gal galėtumėt man atsakyti, vardan ko aš Žemėje 70 metų gyvenau“?

Šv. Petras pagalvojo ir žmogui priminė: „Ar prisimeni, kaip prieš 40 metų tu vienos savo kelionės metu viešbutyje pietavai ir prie gretimo stalelio sėdinti mergina paprašė tavęs paduoti cukraus? Tu padavei. Štai ir viskas.“

Man patinka ši pritčia. Juk į daugelį klausimų negalime atsakyti. Net ir tikintys žmonės negalėtų tiksliai atsakyti, ar kiekvienam iš mūsų yra numatytas kažkoks Dievo planas? Jeigu ir yra, tai mes to tikrai nežinome.

– Gal per visą gyvenimą, kažkokias to plano užuominas vis dėlto išsiaiškiname?

– Matyt. Panašiai, kaip su tuo cukrumi.

– Ar jums yra tekę gelbėti žmones didelių nelaimių atvejais, ar tiesiog šiaip sau padėti?

– Be abejo. Jei gyveni tarp žmonių, su tokiais dalykais susiduri nuolatos. Tačiau apie tai, mano galva, kalbėti ar girtis nereikėtų, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo kaip savireklama.

– Atrodytų, kas čia – tokio, jei žmogui nelaimės atveju padėjai?

– Aš laikausi principo – padėjai žmogui ir tylėk. Jei apie tai kalbi, menkini tą suteiktą gerumą ir pagalbą.

Mano mama Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo keletą žydų. Po karo mes su ja lankėmės Izraelyje. Dar buvo gyvų liudininkų, kurie žinojo apie mamos pagalbą žydams. Buvo norima ją įtraukti į Pasaulio teisuolių sąrašą, bet mama kategoriškai atsisakė. Aš ją įkalbinėjau, nes, maniau, kad tai būtų teisinga.

Tada man ji pasakė: „Aš patyriau tokią siaubingą baimę, taip rizikavau, todėl nenoriu to prisiminti ir nenoriu, kad apie tai kas nors kalbėtų. Visi tie mano išgyvenimai liko tik tarp manęs ir Dievo.“

– Jūs savo filmuose vadovaujatės aukštais gyvenimo kanonais. Ar dar spėjate paskui šiuolaikinį pasaulį, kuriame neretai kur kas aukščiau vertinamas aštraus siužeto, bet menkos prasmės ir turinio kinas?

– Masinė, o, kitaip tariant, žemoji kultūra visada egzistavo. Ir, žinoma, šiandienos gyvenime ji stipresnė.

Sustiprėjusi emancipacija sugriovė tą pasaulį, kuriame aš buvau auklėjamas. Deja, šiuo metu nekultūringi žmonės nelaiko savęs nekultūringais. Jiems tiesiog atrodo, kad jie – kitos kultūros atstovai, tačiau nesusimąsto, jog popkultūra, liaudiškai tariant, popsas – žema kultūra.

Tik pastaruoju metu žmonės praturtėjo ir ėmė drąsiau save priskirti popkultūrai. Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar gi žmonės tuo didžiuojasi.

Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar gi žmonės tuo didžiuojasi.

Popsas gyvavo ir anksčiau, tik už jį niekas tiek daug nemokėdavo, kaip dabar.

Didžiulius pinigus už meną kažkada mokėdavo kunigaikščiai, karaliai, popiežiai, bet jie turėdavo savo dvarų menininkus ir iš jų reikalaudavo labai daug.

XV a. sukurti Michelangelo Buonarroti kūriniai gyvi iki šiol. Jie – iš tikrųjų aukštoji kultūra.

Panašūs kriterijai taikytini kultūrai ir šiandien. Tačiau tai, kas patinka visiems, negali būti aukštoji kultūra. Bet būna ir išimčių, nors jos tik patvirtina taisykles.

Štai Charlie Chaplino kūryba džiugino ir mases, ir meno gurmanus bei išprususią publiką. Todėl ją galime vertinti ir kaip aukštąją kultūrą.

– Kas, jūsų manymu, pakeis Sidabrinio amžiaus kino genijus, tokius kaip Andrzejus Wajda, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni?

– Man sudėtinga būtų vertinti mano jaunuosius kolegas, tačiau negalėčiau nepastebėti tų, kurie jau įrodė savo talentą ir sugebėjimus. Turiu omenyje Rusijos režisierius Andrejų Zviagincevą, Aleksandrą Sokurovą, JAV kūrėją Martiną Scorsese.

Bet, turėčiau prisipažinti, kad nebeseku pasaulinio kino naujienų, kaip anksčiau, nes tiesiog nebėra viskam laiko ir nebejaučiu tam būtinybės. Šiandien jau galiu sau leisti pasakyti: „Neisiu, nenoriu, žinau, kad neįdomu, kad nepatiks“.

– O kas jus šiandienos kine domina?

– Tai, kas ir – anksčiau. Metafizika. Paslaptis. Tai, kas užslėpta ir nežinoma. Stengiuosi nuolatos apie tai kalbėti ir ieškoti tam tinkamiausių išraiškos priemonių, kalbos.

Kas gi pasaulyje pasikeitė, kai klasikinė fizika atsidūrė muziejuose ir baigėsi Niutono era? Ilgai buvo aiškinama, kad žmogus – absoliučiai priklausomas nuo savo genetikos, nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje. Tačiau nebūdavo paliekama vietos paslapčiai. Kodėl?

Kas lemia, kad padoriose šeimose gimsta recidyvistai, o asocialiose – genijai ir šventieji? Todėl mokslo sferoje vėl randasi vis daugiau paslapčių. Norėčiau, kad humanistai tai atskleistų, nes jie iki šiol to dar nėra išsiaiškinę.

– Kokie dabar jūsų, kaip kino atstovo, planai?

– Kartu su Ukrainos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos kūrėjais baigiame filmą „Eteris“. Ką tik baigėsi filmavimai. Muzika bus kuriama Vilniuje.

Šiame filme vaidmenį kūrė ir lietuvių aktorius Artūras Dubaka, kuris yra dirbęs mano Panevėžio Juozo Miltinio teatre statytame spektaklyje „Hybris“ („Puikybė). Jis – labai įdomus aktorius, tik gaila, kad dėl kalbos barjero negalėjome jam filme skirti didesnės rolės.

Pagrindinė šio filmo tema – tragedijos „Faustas“ problemų variacijos. Man, kaip mokslo žmogui (K. Zanussio pirmoji profesija – fizikas – LRT.lt), ji – labai svarbi.

Filme taip pat pasisakoma prieš scientizmą, kuris nuo 19 m. mokslą priešpastato tikėjimui ir vadovaujasi moksline pasaulėžiūra. Tuo idiotizmu, kurį išpažino marksistai. Aš dievinu mokslą, bet nekenčiu scientizmo. Tikiu, kad pasaulis – racionalus, bet ne pagal marksistų ideologiją.

– Kas lemia, kad jūs vis dažniau viešite Lietuvoje? Per ką tik pasibaigusią Vilniaus knygų mugę buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, o rudenį planuojama ir filmo premjera.

– Man džiugu, kad randu ryšį su skaitytojais ir ši knyga buvo išversta ir į rusų, ir į ukrainiečių kalbas, o štai dabar pasirodė ir lietuviškai.

Tačiau tarp kino ir knygų – didžiuliai skirtumai. Kine kur kas lengviau galiu perteikti savo jausmus, o knygose – nuomonę.

– Šis jūsų apsilankymas Vilniuje beveik sutapo su Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitu Lietuvoje mūsų valstybės 100-mečio proga. Kaip jums atrodo, gal jis iš tikrųjų simbolizuoja ne tik artėjantį, bet ir – abiejų valstybių santykių pavasarį?

– Mano galva, dabartiniai Lietuvos-Lenkijos santykiai – lyg santuoka po skyrybų. Nelengva susitaikyti, nors rimtiems konfliktams pagrindo ir nėra. Tie abipusiai nesutarimai – paviršutiniški.

Mes, lenkai, dažnai pamirštame, kad mūsų – dešimt kartų daugiau, todėl privalome būti dešimt kartų tolerantiškesni lietuvių atžvilgiu. O lenkai dažnai būna grubūs, todėl ir užgauna lietuvių jausmus bei nacionalinę savigarbą. Kalbu apie tai kaip lenkas. Lietuviai tegul kalba už save.

Bet, jeigu aš jau šitiek metų draugauju ir susikalbu su poetu Tomu Venclova, kurį ištisos kartos žmonių Lenkijoje vertina, kaip tikrą lietuvį, suprantantį istoriją labai plačiai, vadinasi, tarp lenkų ir lietuvių iš tikrųjų yra labai daug bendro.

Rašytojas Czeslawas Miloszas, nors ir nerašė lietuviškai, Lietuvą suprato labai giliai. Suprato ir tai, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija abi šalis turi jungti, o ne skirti.

Juk lenkai ir lietuviai pirmieji buvo sukūrę Europos Sąjungą. Lietuvių valdomoje Žečpospolitoje (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga) taikiai sugyveno daugybė tautų. Gaila, kad ši Lenkijos ir Lietuvos unija neišliko.

Kai ramiai apie tai kalbame, lengva suprasti, kad vieną gerą istorijos šansą praradome. Tačiau istorijoje būna ir daugiau šansų. Vis dėlto tikiu, kad Lenkija ir Lietuva ras kelią, kaip sugyventi draugiškai, viena kita papildydamos.

– Pernai, viešėdamas Vilniuje, prasitarėte, kad turite planų kurti istorinį filmą apie Lietuvą ir Lenkiją. Gal ši idėja jau įgauna kūną? 

– Turiu scenarijų filmui apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Jogailą ir jo pirmąją žmoną, prancūzę Jadvygą de Anjou, kurią vedęs jis tapo Lenkijos karaliumi.

Deja, man nepavyko šiai juostai Lenkijoje rasti pinigų, nors ją labai dėmėjosi prancūzai, nes Jadvyga – garsios Prancūzijos karališkos dinastijos atstovė. Bet gal sulauksiu palankaus vėjo ir pavyks šį filmą sukurti.

„Gyvendami kartu, buvome pasiekę didžių pergalių. Ir tai, deja, pamirštame“, – LRT.lt sakė K. Zanussi.

– Pastaraisiais metais Jūsų vizitai į Lietuvą – vis dažnesni. Atskleiskite paslaptį – kas jiems turi įtakos?

– Dėl Dievo meilės, jokios paslapties. Tiesiog mes, lenkai ir lietuviai, priklausomi vieni nuo kitų ne tik todėl, kad per amžius esame kaimynai: mus sieja ir bendra šimtmečių istorija.

Kartu, su Lietuva priešakyje, kažkada buvome sukūrę tokį valstybės modelį, kuris panašus į suvienytąją Europą.

Gyvendami kartu, buvome pasiekę didžių pergalių. Ir tai, deja, pamirštame. Vėliau tas pergales išbarstėme, praradome. Tačiau apie tai kalbame be perstojo. O juk kartu, su Lietuva priešakyje, kažkada buvome sukūrę tokį valstybės modelį, kuris panašus į suvienytąją Europą.

Toje valstybėje taikiai sugyveno skirtingų religijų, kalbų ir kultūrų žmonės. Ta mūsų bendra valstybė buvo kur kas pažangesnė nei tuometės Europos lyderės Vokietija ar Prancūzija.

Deja, savo bendros valstybės neišsaugojome. Gal ji buvo pernelyg didelė. Gal buvo per mažai lietuvių. Manau, reikėjo lietuvius apgyvendinti tuomet valdytose stepėse, kas būtų leidę užgimti kur kas pažangesnei civilizacijai.

– Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvą ir Lenkiją sieja ne tik istorija, geografija, bet ir didelė karaliaus Jogailos ir karalienės Jadvygos šeimos istorija bei jų paliktos idėjos. 

–  Be abejo, tai – kur kas brangiau ir reikšmingiau nei smulkūs šių dienų nesutarimai dėl kelių raidžių rašybos. Jie neverti tų istorijos aukštumų, kurių buvome pasiekę kartu.

– Kaip jums atrodo, kokiais būdais galima būtų  pagerinti pašlijusius Lenkijos ir Lietuvos santykius?

– Apmaudu, kad galimai tarp mūsų valstybių taikai ir meilei neretai trukdo politika. Žinote, šių dienų Lenkijos politika daugeliu požiūrių nepatenkinti ir patys lenkai. Tačiau bandome rasti savo vietą Europoje. Ir mūsų vieta turėtų skirtis nuo kitų Europos šalių, nes turime unikalią patirtį.

– O kaip, jūsų manymu, klostytųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai, jei Europos Sąjunga (ES) subyrėtų?

– Dabar yra galimybių prarasti viską. Tačiau tikiu, kad taip neatsitiks, nes, jeigu ES išsivaikščiotų, tai ji iš viso išnyktų. Tokias prielaidas galiu patvirtinti, remdamasis savo kelionių įspūdžiais ir žiniomis Kinijoje, Indijoje, Pietų Korėjoje. Šios šalys auga ir vystosi labai sparčiai.

Todėl nacionalinės valstybės šių dienų pasaulyje išlikti neturi jokių galimybių. Jos turėtų jungtis į sąjungas. Kitos išeities tiesiog nėra.

–  Kuo jūs asmeniškai galėtumėte prisidėti, kad bent Lietuva ir Lenkija neišsiskirtų kaip vyras ir žmona?

–  Deja, skyrybos jau įvyko. Dabar reikėtų išmokti gyventi, bendraujant pagarbiai ir prisiminti visa tai, kas buvo gera. Tai ir skatina mane lankytis Lietuvoje.

–  Žinome, kad planuojate kurti vaidybinį filmą apie Jogailą ir Jadvygą.

–  Taip, tačiau prieš tai kartu su lietuviais dar kursime filmą „Eteris“, paremtą dramos „Faustas“ istorija. Šiame projekte taip pat dalyvaus ir Ukraina bei Vengrija.

Mano scenarijus apie Jogailą ir Jadvygą jau seniai parašytas. Reikia tik rasti pinigų jam įgyvendinti. Scenarijus paremtas romantine istorija, be jokios politikos. Nežinau, koks šiuo metu lietuvių požiūris į Jogailą, bet, mano galva, laikotarpis, kai jis valdė ir Lenkiją, buvo iš laimingųjų.

– Ar esate numatęs, kam galima būtų patikėti Jogailos vaidmenį? 

–  Dar ankstoka apie tai kalbėti. Labai norėčiau, kad Jogailą vaidintų tikras lietuvis.

Jau nuo penktadienio šiame teatre tęsis intensyvios K. Zanussio spektaklio „Hybris (Puikybė)“, kurio premjera įvyks spalio 1–2 dienomis, repeticijos. Pirmasis repeticijų etapas vyko dar rugpjūčio mėnesį K. Zanussio sodyboje Lenkijoje.

Kaip ir būdinga K. Zanussio kūrybai, spektaklyje „Hybris“ (Puikybė) nagrinėjamos tiek universalios, moralės ir galios temos, tiek sociopolitinės problemos. Spektaklyje susiduria istorijos studentas Konradas (Artūras Dubaka) ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas (Vidas Petkevičius). Konradas siekia tam tikrų atsakymų, susijusių ne tik su jo šeimos, bet ir su visos šalies istorija.

Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota ir korumpuota – Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, 6 deš. universitetų „valymuose“. Tačiau, regis, jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. Tuo tarpu Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

„Man įdomūs Zanussio dramaturginiai sprendimai, netradiciškai išspręsta mano personažo, profesoriaus Adamo, linija. Manau, būtina atskleisti, kaip žmogus nuo mažų dalykų, vis labiau ir labiau susiduria su savo amoralių veiksmų padariniais ir tampa savo veiksmų įkaitu. Manau, kad „Hybris“ – universali pjesė ir yra ypač aktuali postsovietinėms šalims“, – mintimis apie K. Zanussio spektaklį dalijasi Vidas Petkevičius.

K. Zanussis – spektaklio režisierius ir pjesės autorius. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Vaidina V. Petkevičius, A. Dubaka, Eleonora Matulaitė, Olita Dautartaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Eglė Špokaitė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė.

Prieš kelis dešimtmečius K. Zanussis įžengė į kiną kartu su „moralinio nerimo kino“ kūrėjų banga ir liko ištikimas jos idealams – rodyti šiuolaikinį žmogų sudėtingais pasirinkimo momentais. Ir ankstyvieji K. Zanussio filmai („Šeimyninis gyvenimas“, „Apsauginės spalvos“, „Iliuminacija“), ir jo vėlesni kūriniai („Gyvenimas kaip lytiniu keliu platinama mirtina liga“, „Persona non grata“) iki šiol verčia diskutuoti apie šiuolaikinio žmogaus moralinius pasirinkimus.

Kaip žada J. Miltinio dramos teatro vadovas Linas Zaikauskas, Panevėžiui tęsiant pavasarį teatro pradėtą iniciatyvą „Panevėžys vienija ir taškas“ kas mėnesį žiūrovai galės išvysti po vieną premjerą. Viena jų pavasarį bus rodoma netgi siaurojo geležinkelio depe. Taip pat laukia filmai, parodos, koncertai, netgi V. Klyčko vizitui skirtas bokso turnyras.

Jis priminė, kad projektas gimė kaip bandymas atkreipti į teatrą kuo didesnį dėmesį ir padaryti taip, kad mieste „būti kultūringam būtų madinga“.

Visos pjesės – premjeros Lietuvoje

Jau rugsėjo pabaigoje L. Zaikauskas žada pristatyti publikai premjerinį savo režisuotą spektaklį „Lavina“ pagal T. Džiudženoglu pjesę. Atvykti planuoja ir pjesės autorius.

„Rugsėjo 24 dieną autorius atvažiuos į Panevėžį, o jam pasižiūrėjus spektaklį „Lavina“, 25 dieną padarysime teatro scenoje diskusiją, kuri taip ir vadinsis: „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“, joje dalyvaus Tundžeras Džiudženoglu, Krzysztofas Zanussis“, – rugsėjo iniciatyvas BNS pristatė L.Zaikauskas.

Diskusijoje taip pat dalyvaus filosofas Krescencijus Stoškus, ją moderuos žurnalistas Tomas Dapkus.

„Noriu pasakyti, kad mūsų sezone šiemet kiekviena pjesė bus pastatyta pirmą kartą Lietuvoje, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą (...), pirmą kartą Lietuvoje yra ir tai, kad šis sezonas bus labai tarptautinis. Visi teatrai retkarčiais pasikviečia užsienio režisierių, bet mūsų šiame sezone „razina“ bus lietuvių režisierius“, – pažymėjo L.Zaikauskas.

Visi spektakliai statomi lietuvių kalba, juose vaidins J. Miltinio teatro aktoriai.

Renginiai rudenį vyks ir Panevėžio Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur saugomas gausus J.Miltinio archyvas, – rugsėjo 12 dieną bus pristatyta knyga „Romų pasakos“, rengiama diskusija apie romų Holokaustą. Rugsėjo 17 dieną vyks susitikimas su teatrologu Martynu Petriku, kuriame bus aptartos šiuolaikinio teatro aktualijos, visą mėnesį veiks paroda „Kaip išgyventi XX amžiuje“.

Repeticijos K. Zanussio namuose

Teatro padiktuota spalio tema – „Nusikaltimas ir bausmė“ su mėnesio kulminacija – K. Zanussio pjesės „Hibris“ premjera. Spektaklį su J.Miltinio dramos teatro aktoriais kūrė pats K. Zanussis, jis teatralus repeticijoms buvo pasikvietęs į savo namus Lenkijoje.

Anot spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusio Lietuvos jaunimo teatro aktoriaus Vido Petkevičiaus, premjera bus pasaulinė, kadangi visi ankstesni bandymai pastatyti pjesę scenoje nebuvo realizuoti. Anot jo, aktoriams nebuvo lengva, kadangi pjesėje yra „labai daug filosofinio teksto“. Nors darbas vyko labai įtemptu grafiku, aktoriai tvirtino įtampos nejautę, pats K.Zanussis buvo itin geranoriškas ir net pasisiūlė būri gidu.

„Prisipažinsiu: nesu taip daug dirbęs, kaip šį kartą. Nors buvo nuostabi aplinka: dvarelis, puikūs sodai, daug šunų, bet nebuvo kada daug dairytis, per dvi savaites reikėjo padaryti spektaklį. Taip ir įvyko, dirbti reikėjo labai daug. (...) Nebuvo jokios įtampos, tiesiog buvo didžiulis darbas. Jis visą laiką siūlė mums pailsėti, nuvažiuoti kur nors į miestą, sako: esu labai geras gidas, norėčiau jus kur nors nuvežti, ką nors parodyti, bet mes atsisakydavome, nes nebuvo daug laiko“, – pasakojo V. Petkevičius.

Pasak jo, su K. Zanussiu, kuris laisvai šneka šešiomis kalbomis, aktoriai bendravo rusiškai ir angliškai, po repeticijų naktį vykdavo K. Zanussio filmų peržiūros – tų, kurie niekada nebuvo rodomi didžiuosiuose ekranuose Lietuvoje.

Lapkritis – Maidano mėnuo

Lapkritis bus skirtas Maidano įvykiams Ukrainoje paminėti. Be Ukrainos menininkų parodų, koncertų bus pristatytas Ivano Franko teatro meno vadovo Stanislavo Moisejevo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal vienos garsiausių ukrainiečių dramaturgių Natalijos Vorožbit pjesę.

Lapkričio mėnesį taip pat laukiama Ukrainos kino režisieriaus Sergejaus Voiznicos, pristatysiančio kino festivaliuose laurus skinantį filmą apie Maidaną, iš Vatikano žada atvykti ir graikų katalikų vyskupas Igoris Bialyko, jis dalyvaus diskusijose teatre.

„Laukiame buvusio panevėžiečio, pasaulio bokso čempiono ir šiandieninio Kijevo mero Vitalijaus Klyčko. Panevėžys net organizuoja didelį tarptautinį bokso turnyrą jo atvykimo garbei – štai, iki ko atveda teatras“, – teigė L.Zaikauskas.

Tikimasi, kad kartu su V. Klyčko atvyks Ukrainos kultūros ministras Jevhenijus Nyščiukas.

Pavasarį savo premjerą J. Miltinio teatre pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo apysaką „Ypatingai sekami traukiniai“ pristatys ir kitas garsus lenkų kino ir teatro režisierius Jacekas Glombas. J. Miltinio teatras žada kviesti ir čekų režisierių Jirį Menzelį (Jiežį Mencelį), jo to paties pavadinimo filmas 1967-aisiais pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

„Premjera įvyks labai įdomioje vietoje: Aukštaitijos „siauruko“ geležinkelio depe, kur tikri garvežiai tikrai važinės, parodysime ir „Oskaro“ laureato filmą. Duok, Dieve, jam sveikatos, atvažiuos į Panevėžį“, – teigė L. Zaikauskas.

Pavasarį žadama pristatyti ir Karelų režisieriaus Andrejaus Dežonovo, gruzinų režisierių spektaklius.

Š. Birutis: pasirinkimas pasiteisino

Sezono pristatyme dalyvavęs kultūros ministras Šarūnas Birutis sakė, kad džiaugiasi permainomis Panevėžio kultūriniame ir viešajame gyvenime.

„Galiu pasakyti, kad mes tikrai neapsirikome paskirdami L. Zaikauską garbingą vardą turinčio teatro direktoriumi. Paprastai vertiname programas. Tai galiu pasakyti, kad ta jo programa, kurią jis pateikė ministerijai ir su kuria laimėjo, yra vykdoma daugiau nei šimtu procentų. Negali nedžiuginti ir sinerginis efektas, kuris eina iš teatro, įsijungiant bibliotekai, visai bendruomenei, jau dabar juntamas. Tikiuosi, kad tai plėsis“, – BNS sakė Š. Birutis.

Buvusio absurdo teatre neliko

Nors pavasarį teatrą paliko dalis jaunų aktorių, L. Zaikauskas šio įvykio nesureikšmina ir sako, kad atmosfera teatre yra normali. Penktadienį iš Vilniaus atvyksta apie dešimt jaunų aktorių merginų, dalį jų teatras tikisi įlieti į savo gretas.

„Visi Lietuvoje supranta krepšinį, visi yra krepšinio specialistai. Tikriausiai jie nustebtų, jei kas pasakytų, kad yra komanda, kur beveik pusė žaidėjų žaidžia dar ir kitose komandose, be to, dar renkasi varžybas, kuriose žais ar nežais, kelia sąlygas, kad būtinai žaistų pirmajame penketuke. Tikriausiai bet kuris krepšinio mylėtojas suprastų, kad čia yra visiškas absurdas. Toks absurdas buvo mūsų teatre, ačiū Dievui, jo neliko“, – sakė jis.

Legendinio režisieriaus J. Miltinio įkurtas dramos teatras pastaraisiais metais garsėjo konfliktais. 2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Pasibaigus jo kadencijai konkursą vadovauti teatrui laimėjo aktorius Laimutis Sėdžius, bet po kelių dienų jis pasitraukė nepaaiškinęs priežasčių. 2010 metų lapkritį teatrui ėmė vadovauti režisierius Romas Vikšraitis, kolektyvas išreiškė nepasitikėjimą jam, tačiau vadovas sugebėjo išsilaikyti iki 2015-ųjų. Į jo vietą pernai spalį paskirtas L. Zaikauskas.

Teatro svečių sąraše – pasaulyje žinomos pavardės ir vardai: režisierius Krzysztofas Zanussis (Kšyštofas Zanusis), Kijevo meras Vitalijus Kličko, Gruzijos dainų ir šokių ansamblis „Rustavi“.

Sezoną rugsėjo 2-ąją atidarys pagal šiuolaikinio turkų dramaturgo Tundjero Djudjenoglu (Tundžero Džudženoglu) pjesę „Lavina“ pastatytas spektaklis. Jo siužeto centre – apokaliptinė baimė, apėmusi nedidelę kalnų bendruomenę. Jos nariai kone visus metus gyvena tyloje, kad tik „neprisišauktų“ sniego nuošliaužos, kuri gali palaidoti po sniegu visą miestelį. Kūrinyje kalbama apie viešojoje erdvėje nuolatos eksploatuojamą baimę, dėl saugumo pažado aukojamą laisvę, teigiama J.Miltinio teatro pranešime.

Rugsėjo 25 dieną planuojamoje diskusijoje „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“ ketina dalyvauti pats T. Djudjenoglu ir lenkų kino legenda K. Zanussis.

Kaip ir planuota, žymiojo lenkų režisieriaus sukurto spektaklio „Hybris“ („Puikybė“) premjera įvyks spalio 1 dieną. Pats pjesę parašęs K. Zanussis svarsto, kaip elgtis su dar neužgijusiomis XX amžiaus žaizdomis.

Spalio mėnesį žiūrovų lauks dar viena premjera – Ukrainos teatro režisieriaus Stanislavo Moisejevo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal vienos svarbiausių šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgijos atstovės Natalijos Vorožbit to paties pavadinimo pjesę.

Anot teatro pranešimo, finaliniuose projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ renginiuose, skirtuose Maidano įvykiams Kijeve paminėti, žada dalyvauti dabartinis Kijevo meras ir buvęs panevėžietis V. Kličko. Be to, šiuo metu tariamasi dėl ukrainiečių kino režisieriaus Sergejaus Loznicos viešnagės Panevėžyje.

2017-ųjų vasarį J. Miltinio teatro scenoje bus galima išvysti Gruzijos valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Rustavi“ bei Batumio valstybinio Iljos Chavchavadzės teatro spektaklius.

Gruzinų teatro režisierius Andro Enukidzė Panevėžyje statys romantinę komediją „Chanuma“. Jo premjera žadama kitąmet.

Pavasarį planuojama parodyti dar vieno kviestinio režisieriaus, Karelijos valstybinio dramos teatro vadovo Andrejaus Dežonovo, premjerą „Siena“ pagal Seppo Kantervo absurdo komediją.

Pavasarį numatytas ir lenkų teatro režisieriaus Jaceko Glombo spektaklis pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo kūrybą.

Naujajame sezone laukia ir dvi premjeros vaikams bei jaunimui. Savo veiklą tęs vaikų ir jaunimo teatro studija su aktore Vita Šiaučiūnaite priešakyje.

Balandžio 8–14 d. kino centras „Garsas“ Panevėžyje jau XII-ąjį kartą organizuoja tarptautinį filmų festivalį „Europos kinas ir dieną, ir naktį“. Šiais metais pagrindinis renginio tikslas –  žiūrovams pristatyti aukštos meninės ir socialinės vertės išskirtinius europinius filmus bei sukurti nepamirštamos kino šventės atmosferą mieste. Festivalis susideda iš trijų programų, kuriose žiūrovams bus pristatytas net 31 filmas iš 14-likos Europos šalių.

Šių metų festivalis ypatingas tuo, kad balandžio 8-9 dienomis jame lankysis vienas garsiausių Lenkijos kino ir teatro režisierių Krzysztofas Zanussis, vyks vieši susitikimai – diskusijos su režisieriumi.

Krzysztofas Zanussis (g. 1939 m.) - pasaulinio garso lenkų kino režisierius, laikomas lenkų moralinio nerimo kino pradininku. Garsiausi režisieriaus filmai – „Kristalo struktūra“ (1969), „Šeimyninis gyvenimas“ (1970), „Iliuminacija“ (1973), „Ketvirčio balansas“ (1975), „Apsauginės spalvos" (1977), „Spiralė" (1978, Ekumeninis prizas Kanų kino festivalyje), „Konstanta" (1980, Žiuri prizas Kanų kino festivalyje), „Imperatyvas" (1981), „Ramios saulės metai" (1984), „Gyvenimas - tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu" (2000), „Papildymas" (2002), „Persona non grata" (2005), „Širdis ant delno" (2008).

Savo viešnagės Panevėžyje metu K. Zanussis lankysis ir J. Miltinio dramos teatre, kuriame jau prasidėjo parengiamieji darbai spalio mėnesį numatomai K. Zanussio premjerai. Teatro ir kino režisieriui bus pristatomi J. Miltinio dramos teatro spektakliai – vyks aktorių atranka, kurioje taip pat dalyvaus garsus Lietuvos kino ir teatro aktorius Vidas Petkevičius.