Procesų atspindys

Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti „optimizmo architektūra“, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas. Šiuos visuotinius procesus buvo galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ojo dešimtmečio statiniuose.

„Siekėme pažvelgti, kaip skirtingos idėjos, skirtingi veikėjai ir jų iniciatyvos realizavosi tokioje, sakykime, periferijoje kaip Naumiestis. Paroda atskleis, kaip puikiai šis pasienio miestelis atliepia anuometės Lietuvos kontekstą. Čia per architektūrą ir tam tikrus simbolius galima pamatyti didžiuosius procesus“, – pasakoja Vinco Kudirkos muziejuje vykstančią parodą kuravęs Lietuvos nacionalinio muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis.

Miestelis įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų vykę ryškūs kultūriniai mainai atsispindėjo ne tik socialinėje ar ekonominėje srityse, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tapo tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekta konstruoti tautinį pasakojimą, vyko tautiško stiliaus paieškos.

Išraiškingiausi pastatai

Didieji pokyčiai Kudirkos Naumiestyje prasidėjo nuo Vinco Kudirkos pradžios mokyklos. Ji tapo ryškiu Kudirkos Naumiesčio urbanistiniu akcentu, žymėjusiu naują architektūros kryptį – modernizmą.

„1932-aisiais, kai mokykla buvo pastatyta, tai buvo vienas moderniausių statinių Suvalkijoje. Įdomu, kad mokyklos pastato kelias nuo pirmųjų brėžinių iki pabaigtuvių perėjo ryškią vizualinę transformaciją. Mokyklą planuota statyti mūrinę, tai jau buvo modernu, tačiau pirminiuose brėžiniuose pastato architektūrinės detalės dar rodo reprezentaciniams pastatams taikytą tradicinę istoristinę stilistiką. Vėliau brėžiniuose jau galima pastebėti modernizmo architektūrai būdingas švarias, griežtas formas“, – pasakoja A. Kanapkis.

Mokyklos architektūroje atsispindi būdingi to laikotarpio bruožai: tautinę simboliką reprezentuoja Vytis frontone, viduje – Tautiškos giesmės žodžiai, ant sienų nutapytos tulpės. Vidinės patalpos pritaikytos dvejopai paskirčiai – salė su slankiąja pertvara gali būti naudojama ir pamokoms, ir renginiams, ir sportui.

Mokykloje buvo nemažai pažangių tuo laikotarpiu įrenginių: centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija ir vietinė nuotekų valymo sistema.

„Mokykloje buvo nemažai pažangių tuo laikotarpiu įrenginių: centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija ir vietinė nuotekų valymo sistema. Tuo tikslu bene pirmą kartą panaudoti nusėsdinimo šuliniai. Per mokyklos atidarymo šventę inžinierius, projektavęs sistemą, norėdamas parodyti, kaip gerai išvalomos į upę išleidžiamos mokyklos nuotekos, dalyvavusiam švietimo ministrui ir kitiems iškilmių dalyviams sėmė vandenį iš galutinio nusėsdinimo šulinio, gėrė pats ir siūlė kitiems pabandyti...“ – atskleidžia A. Kanapkis.

Kitas svarbus modernizmo architektūros akcentas – apie 1938 m. pastatytas mūrinis vokiečių mokytojų Artūro ir Lidijos Gelmboldų namas, savo formomis prilygstantis Kauno Žaliakalnio viloms.

„Tai buvo pats moderniausias gyvenamasis namas Kudirkos Naumiestyje – erdvus, šviesus, patogiai suplanuotas. Pirmame jo aukšte veikė vaistinė ir laboratorija, o antrame gyveno mokytojai Gelmboldai. Antrame aukšte prie virtuvės buvo ir specialiai suprojektuotas kambarėlis tarnaitei“, – sako A. Kanapkis.

Išlikę 4-ojo dešimtmečio pastatai Kudirkos Naumiestyje ne tik turi savo istoriją, bet ir liudija didelius pasikeitimus to meto visuomenėje. Modernėjo ne tik architektūra, bet ir žmonių gyvenimas. Modernumą puikiai atspindi tokie elementai kaip mūras, gelžbetonis ir elektra.

Anot kuratoriaus, modernumą papildo gelžbetoninis tiltas per Šešupę: jo turėklų kompozicijoje galima pastebėti ir bandymus kurti tautišką stilių tulpių motyvais. Užtvenkus Šešupę, Naumiesčiui ir apylinkėms buvo pradėta stabiliai tiekti elektros energija, todėl miestas tapo ne tik mūriniu, bet ir elektrifikuotu.

Dideli planai, ribotos galimybės

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kudirkos Naumiesčiui planuota miestelio vizija atspindėjo to meto modernumo suvokimą – švarus, higieniškas, žalias ir tautiškas miestas. Gatvės buvo apsodinamos medeliais, turgaus aikštėje kuriamos reprezentacinės erdvės, skirtos tautiškumui formuoti ir stiprinti.

Kaip pastebi parodos kuratorius, polėkio būta didelio, tačiau dėl lėšų stokos ne visi planuoti projektai buvo įgyvendinti, o dalis įgyvendintųjų neišliko – buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio.

Svarbiausiu ir, be jokios abejonės, ryškiausiu modernistiniu pastatu XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje turėjo tapti Tautos namai. Būtent šis pastatas būtų buvęs ryškiausias funkcinis, ideologinis ir architektūrinis elementas, reprezentavęs tarpukario kultūros politiką. Tautos namų projekte aiškiai matyti vyravusios architektūros tendencijos – grynos geometrinės formos, ypač saikingas dekoras, paslėptas stogas; visa tai turėjo suteikti pastatui modernią išvaizdą.

„Šie kultūros namai, modernūs ne tik išore, bet ir paskirtimi, su kino teatru, viešbučiu, turizmo centru, muziejumi, turėjo tapti atsvara ir reprezentaciniu perlu, įtikinančiu iš Vokietijos atvykstančius turistus, kad Lietuva – kultūringas kraštas. Tačiau dėl lėšų stokos ir Antrojo pasaulinio karo šis projektas liko tik eksponuojamuose brėžiniuose“, – atskleidžia A. Kanapkis.

Modernizmas regionuose – (ne)atrastas?

Tyrinėjant modernizmo architektūrą darosi akivaizdu, kad didelė dalis tokių statinių, ypač regionuose, yra netekę savo architektūrinės vertės dėl įvairiais laikotarpiais egzistavusių skirtingų priežasčių. Neįsisąmoninus jų vertės, jie dažnai būdavo perstatomi ar net nugriaunami.

Sovietmečiu juos buvo stengiamasi pritaikyti kitokiai, nei planuota statant, paskirčiai, pakeisti tūrius, dekorą. Prie to prisidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, per kurį nemažai pastatų, ypač pasienyje, nukentėjo dėl bombardavimų ar sprogdinimų. Po karo buvo stengiamasi juos tiesiog atstatyti, dažnai nekreipiant dėmesio į architektūros išsaugojimą, o pritaikant griežtai numatytai komunistinei ideologijai.

„Ne taip seniai praslinkusi euroremontų banga taip pat paliko pėdsaką. Turbūt mažai kas domėjosi ir greičiausiai nelabai suprato, kokia yra tam tikrų detalių išliekamoji vertė. Tai lėmė, kad kai kurie architektūriniai ar dekoro elementai buvo sunaikinti, paslėpti. Šiuo atveju labiausiai nukentėjo smulkiosios detalės ir langai, kurie pastatui suteikia savitumo“, – sako A. Kanapkis. Jo manymu, prie to didele dalimi prisidėjo ir Lietuvos ekonominė padėtis, ne visuomet leidusi skirti pakankamai dėmesio ir lėšų, vertusi pirmiausia gelbėti ir tyrinėti tikrai labai aukštos architektūrinės ir meninės vertės objektus.

Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės dr. Rūtos Kačkutės, urbanistiniai ir architektūriniai sprendimai pasakoja apie ankstesnių kartų ateities viziją. „Regionų miesteliuose išlikę šio laikotarpio pastatai suteikia ypatingo žavesio bendram urbanistiniam paveikslui, jei tik juos mokame skaityti. Jie buvo projektuoti ir statyti turint naujos, ilgai gyvuosiančios ir, svarbiausia, modernios valstybės viltį. Norėtųsi, kad Kaune kilusi susidomėjimo modernizmu banga užlietų ir mažesnius miestelius, taip padėdama bendruomenėms įsisąmoninti ir puoselėti savo unikalumą, plėtoti turizmą ir pristatyti save platesniame Lietuvos kontekste.“

Birželio 29-ąją Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) atsidarysiančios Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Tautiška ir moderniška: modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ kuratorius Aurimas Kanapkis pasidalijo įdomiomis ir netgi kurioziškomis istorijomis, vykusiomis prieš 90 metų.

– Pastaruoju metu nauji paminklai sulaukia daug dėmesio, tačiau nebūtinai vien teigiamo. Kokios buvo to meto visuomenės nuotaikos paminklo V. Kudirkai atžvilgiu?

– Šio paminklo atidengimas tapo didele švente ir naumiestiečiams, ir visai Lietuvai, bet tai tikriausiai nulėmė to meto kontekstas. Net ir antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje gyventojus reikėjo įkvėpti ir ugdyti lietuviškumo dvasia, taip reikalinga jaunai valstybei. Ne veltui įvairiose šalies vietose ėmė rastis ženklų iškiliems XIX a. tautinio atgimimo veikėjams atminti. Naumiestis (dabar Kudirkos Naumiestis) taip pat neatsiliko. Čia ypač stipriai reiškėsi lietuvių inteligentų iniciatyva, kai, pasitelkiant modernias architektūros formas, buvo konstruojamas tautinis pasakojimas, vyko tautiško stiliaus paieškos. Kartu per modernybės prizmę buvo žvelgiama į čia gyvenusio V. Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas ir buvo paminklo didžiajam varpininkui statyba.

Šventėje 1934 m. birželio 10 d. sriubą verdantys šauliai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar žinome, kaip ta šventė atrodė?

– Oficialus paminklo atidengimas surengtas 1934 m. birželio 10 d. Į iškilmes atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, buvęs prezidentas ir varpininkas, V. Kudirkos bendražygis K. Grinius, tautinio atgimimo veikėjas Jonas Šliūpas, dalyvavo ir paminklo autorius skulptorius V. Grybas. Į Naumiestį atvyko apie 1 300 Šakių apskrities šaulių, nes jie kaip tik minėjo savo organizacijos 15-ąsias metines. Pats paminklas svečius pasitiko intriga – buvo uždengtas didžiule Lietuvos valstybės vėliava. Amžininkų liudijimu, į šventę buvo susirinkę apie 10 tūkst. žmonių, nors toks didelis skaičius gal ir perdėtas.

Iškilmės buvo ne tik transliuojamos per radiją, kuris skyrė net šešias valandas tiesioginio eterio, bet ir filmuojamos, kaip tuo metu įvardyta, garsine filma.

– Miesteliui, kuriame gyveno ne daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, toks svečių skaičius turėjo tapti nemenku iššūkiu?

– Tikrai taip, nes žmonės į Naumiestį pradėjo rinktis jau nuo pat ryto. Akivaizdu, kad ir pasiruošimas turėjo užtrukti – tą dieną visas miestelis buvo sutvarkytas ir skendo gėlėse, gatvės buvo išblizgintos. Naujai suformuotas skveras, kuriame ir buvo pastatytas paminklas, buvo apsodintas gėlėmis, jo pakraščius puošė didžiulės žydinčių gėlių vazos. Atvykusius svečius reikėjo ir pamaitinti. Šauliams maistas buvo verdamas netoli tilto, kur buvo įkurtos keturios lauko virtuvės. Garbiems svečiams po atidengimo surengta didelė šventė Klebonijos sode.

– Kaip žinia apie paminklo atidengimą taip plačiai pasklido?

– Daugiausia svečių buvo iš Kauno ir tuomet bene turtingiausio regiono – Suvalkijos. Jiems atvykti buvo lengviausia – kas ėjo pėsti, kas atvyko su vežimais, automobiliais. Teko skaityti Onos Kudirkienės, gyvenusios netoli Šakių, atsiminimus apie iškilmių dieną ir iš anksto pasklidusią žinią apie paminklo atidengimą:

„Buvo kaip dabar – pati birželio pradžia. Saulė šutinte šutino, bet juodvi su mamute dviese išsiruošė į bažnyčią. [...] Prie bažnyčios didžiausias sujudimas, [...] ragina po šv. Mišių į Naumiestį važiuot, ten paminklą atidengs. O ir nebrangu, – ar jis koks lupikas, – už tris litus ir nuveš, ir parveš. Mamutė užsirašė: važiuos juodvi abi. Dievulėliau! Ji niekada jokia mašina nėra važiavusi. Ir paminklo jokio nematė. [...] O koks tas paminklas, kad kelių parapijų žmonės atidengti renkasi? ...Mišių beveik negirdėjo, maldelę puse lūpų sukalbėjo, bet per skelbimus išgirdo, kad ir kunigas ragina į Naumiestį važiuoti, ten ir Prezidentas būsiąs, ir net keli vyskupai... [...]“

V. Grybo daryti paminklo ir skvero brėžiniai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Šiandien turbūt nustebintų ir žiniasklaidos tuomet skirtas dėmesys?

– Paminklo atidengimo iškilmės buvo ne tik transliuojamos per radiją, kuris skyrė net šešias valandas tiesioginio eterio, bet ir filmuojamos, kaip tuo metu įvardyta, garsine filma, – ji turėjo būti išgabenta rodyti JAV gyvenusiems lietuviams. Šiam įvykiui buvo išleistas ir specialus dvylikos puslapių „Lietuvos aido“ numeris. Visą šią medžiagą stengėmės surinkti parodai, – kai ką lankytojai tikrai išvys.

– Visai Lietuvai švenčiant, dviem žmonėms nebuvo linksma. Paminklo atidengimas tapo K. Griniaus ir A. Smetonos, kuriems teko išbūti kartu visą dieną, neišvengiama akistata. Ar seni konfliktai buvo pastumti į šalį bent jau ceremonijos metu?

– Situacija tikrai buvo neeilinė. Prie varpininko V. Kudirkos paminklo susitiko du konkurentai – A. Smetona, tuo metu buvęs prezidentu, ir K. Grinius, spaudos draudimo metais kurį laiką pats dirbęs Naumiestyje ir kartu su V. Kudirka organizavęs „Varpo“ leidybą. Taigi jų abiejų dalyvavimas buvo neišvengiamas.

Šventėje nebuvo galima nepastebėti ir kiek komiškos situacijos. Juk A. Smetona birželio 7 d. buvo patyręs karinio perversmo bandymą, tačiau išlikęs valdžioje. Po trijų dienų iškilmėse jam teko susitikti jo paties nuo valdžios per karinį perversmą 1926 m. pašalintą buvusį prezidentą K. Grinių. Įtampa buvo aiškiai justi, kai A. Smetona ištiesė K. Griniui ranką pasisveikinti, bet šis tik linktelėjo praeidamas ir netarė nė žodžio, – dar aiškiai laikydamas nuoskaudą už sugadintą gimtadienį. Šių dviejų asmenybių ideologinius skirtumus galima pajausti ir jų pasakytose kalbose.

Autorius prie paminklo, pergyvenusio okupacijas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Paminklą nemokamai sukūrė garsus skulptorius V. Grybas, tačiau šis idėjinis projektas jam gerokai apkarto? Kokia čia istorija?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad prie statomos miestelio pradinės mokyklos planuota pastatyti V. Grybo sukurtą V. Kudirkos biustą. Tiksliai nežinoma, bet tikėtina, kad V. Grybas biustą sukūrė, o vėliau sudaužė, nes jam atrodė, jog tokiam didžiam žmogui kaip V. Kudirka netinka statyti tik biustą. Taigi tada jis pradėjo projektuoti V. Kudirkos statulą su postamentu, o iš idėjinių paskatų neėmė honoraro, prašė tik sumokėti už medžiagas. Bendruomenė rinko lėšas, Felicija Bortkevičienė iš Amerikos lietuvių surinko 2 tūkst. litų. Tačiau visos reikiamos lėšų sumos surinkti nepavyko. V. Grybas ėmėsi gretutinių projektų, kad galėtų pats finansuoti ir pačią statybą, – taip įklimpo į skolas. Tai dar ne viskas.

Nepaisant, kad, nepaisydamas savo gerovės, skulptorius aukojo ir jėgas, ir pinigus, šventės programoje jam tarti žodį neatsirado vietos ir laiko... Antrojo pasaulinio karo metais naciai nužudė V. Grybą. Iki šios dienos taip ir nesumokėta už paminklo statybą nei skulptoriui, nei jo šeimai.

Departamento teigimu, Kazlų Rūdos aplinkosaugininkai kovo mėnesį gavo pranešimus apie Vytauto, Tilto, V. Kudirkos ir Bažnyčios gatvėse kertamus medžius.

Atlikę tyrimą pareigūnai nustatė, kad neteisėtai buvo kertamos bei genimos mažalapės liepos ir paprastieji ąžuolai.

Kaip BNS informavo departamento atstovė Lina Lapėnaitė, Vytauto gatvėje neteisėtai buvo nugenėta 18 saugotinų medžių, trys saugotini medžiai buvo nupjauti Bažnyčios gatvėje.

Vieno medžio gyvybinės funkcijos buvo pažeistos V. Kudirkos gatvėje, dar 20 medžių buvo nugenėta kitose gatvėse. Aplinkosaugininkų teigimu, darbus atlikę asmenys leidimų to daryti neturėjo.

Iš viso aplinkosaugos inspektoriai surašė tris administracinio nusižengimo protokolus – baudos buvo skirtos vienam fiziniam asmeniui ir dviejų įmonių atstovams. Medžius kirtusiems asmenims iš viso skirta 100 eurų baudų.

Jiems taip pat teko atlyginti daugiau kaip 6,1 tūkst. eurų gamtai padarytą žalą. L. Lapėnaitės teigimu, tai jie padarė gera valia, dar iki baudų skyrimo.

Trečiadienį VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Kudirkos Naumiesčio pasienio užkardos pareigūnai patruliavo pasienio su Rusija ruože, Šakių rajono Gluobių kaimo ribose. Čia esančiame lauke pasieniečiai pastebėjo artilerijos sviedinį.

VSAT pareigūnai atitvėrė vietovę ir ėmėsi jos apsaugos. Apie sprogmenį buvo pranešta Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojams.

Paaiškėjo, kad pasieniečių radinys buvo pavojų kėlęs 45 mm artilerijos sviedinys, likęs nuo Antrojo pasaulinio karo. Atvykę išminuotojai sprogmenį sunaikino vietoje.

Policijos departamentas informavo, kad pranešimą apie neblaivius asmenis V. Kudirkos gatvėje gavo 22.19 val.

Ne tarnybos metu uniformuotam Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono šauktiniui A. O., gimusiam 1997 metais, nustatytas 2,37 prom. girtumas, kartu buvusiam 1998 metais gimusiam jaunuoliui – 1,81 prom., 2001 metais gimusiam nepilnamečiui – 1,12 prom. girtumas.

Jiems surašyti protokolai pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, numatančias atsakomybę už gėrimą ir neblaivaus asmens pasirodymą viešosiose vietose, taip pat alkoholinių gėrimų vartojimą ar turėjimą, kai tai daro jaunesni negu dvidešimtiems metų asmenys.

Daktarui V. Kudirkai, kvietusiam dirbti Tėvynės labui, telkti jėgas kovai su krašto rusinimu ir lenkinimu, ir varpininkams, kūrusiems lietuvių literatūrinę kalbą be svetimybių, siekusiems tautos išsivadavimo iš carinės Rusijos imperijos gniaužtų, skirta muziejaus antro aukšto ekspozicija.

Pasak muziejininkų, apie „Tautiškos giesmės“ kūrėją, jo veiklą išlikę nedaug medžiagos ir beveik visa ji eksponuojama šiame muziejuje – daktaro ir rašytojo rankraščiai, Marijampolės gimnazijos mokinio pažymėjimas, 1863-iaisiais Tilžėje išleista daktarui priklausiusi maldaknygė, kurią jis padovanojęs savo šeimininkės Kudirkos Naumiestyje dukrai.

Pasak ekspozicijos dailininko, ji simboliškai išdėstyta labirinte, kurio pabaigoje durys – kalėjimo ir paprasto namo, o už jų Lietuvos nepriklausomybės signatarai, paskelbę Lietuvos valstybės atkūrimą.

Kaip pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba, apie 22.20 val. sieną su Rusija saugančios Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardos pareigūnai gavo informacijos iš Marijampolės policijos. Pasieniečiai informuoti apie grėsmingą situaciją - Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio miestelyje nuo per Šešupę einančio tilto ketina šokti žmogus.

Įtarta, kad tokiam žingsniui jis galėjo ryžtis dėl konflikto su artimaisiais Kūčių vakarą.

Kudirkos Naumiesčio pasieniečiai tuoj po pranešimo gavimo tarnybiniu visureigiu privažiavo prie tilto ir pamatė žmogų. Jis buvo perlipęs per turėklus ir ketino šokti į upę. Nuo tilto atbrailų iki vandens yra apie dešimtį metrų.

Kartu atskubėjo 24-erių Šakių rajono gyventojui artimas žmogus. Jis pradėjo atkalbinėti vyrą nuo tokio žingsnio ir atkreipė jo dėmesį, tačiau vaikinas savo ketinimų neatsisakė. Tuo metu prie nusisukusio vaikino iš kitos pusės prisėlino pasienietis, kuris staigiai iš nugaros griebė vyrą ir panaudojęs fizinę jėgą bei jį suspaudęs pervertė per turėklus atgal ant tilto.

Pasieniečiai Šakių rajono gyventojo nebepaleido. Netrukus į įvykio vietą atvyko ugniagesių narai. Po kiek laiko sulaukta ir policijos pareigūnų, kuriems Kudirkos Naumiesčio užkardos pasieniečiai perdavė išgelbėtą žmogų.

Kamerinėje Kauno menininkų namų galerijoje eksponuojama Kudirkos Naumiesčio plenero "Šviesa – Tiesa" kūrinių paroda. Septynių dailininkų darbuose inspiracijos iš aplinkos perteikiamos žvelgiant į pačią vaizduojamo motyvo gilumą, kurioje atrandama šviesa.

Plenero kuratorius, tapytojas Mindaugas Pauliukas pasakoja, jog Kudirkos Naumiestyje šeštus metus iš eilės vyksta šviesos ir tiesos paieškos. Plenero pavadinimas – Lietuvos himno, parašyto Vinco Kudirkos, žodžiai. Kasmet į plenerą susirenkantys skirtingų sričių menininkai iš karto pajunta vietos savitumą – išsidėstęs Šešupės ir Širvintos upių santakoje, prie pat Kaliningrado srities sienos, miestelis atrodo ramus, apsnūdęs, jame laidotuvių daugiau nei vestuvių. Tačiau kūrėjams ramybė – sąlyga savo pojūčiams, nuotaikoms, emocijų kaitoms atskleisti, įtaigiai jas įamžinti drobėse, skulptūros kūriniuose.

"Pleneras – tai ne tik kūrybos, bet ir komunikacijos, naujovių ir idėjų sklaidos vieta. Čia nauja atnešama, čia nauja ir pasiimama. "Šviesa – Tiesa" – meno renginys, tapęs mažo miesto istorijos dalimi. Pagrindinis plenero siekis – uždarą provincijos gyvenimą papildyti meniška dvasia ir priešintis meno gyvenimo reiškinių formalizavimui", – plenero koncepciją atskleidžia M.Pauliukas.

Galerijos erdvę eksponuojamos drobės ir mažosios plastikos kūriniai tarsi praplečia: įžengus justi svaigūs toliai, pievų, laukų kvapai, akyse sumirga vaiskus vasaros dangus. Ramu. Su kūriniais norisi pabūti ilgiau. Darbus parodoje pristatantys autoriai – skirtingi: vienų žvilgsniai krypsta į vietovės peizažą, kiti – jį nukreipia gilyn į save, į savo pajautas ar įdėmiai stebi vietos gyventojų kasdienybę.

Kiekvienas menininkas, viešėdamas Kudirkos Naumiestyje, savitai interpretuoja atokvėpį nuo rutinos, įprasto lėkimo ar gausybės pareigų, tačiau visus juos vienija lietuviškosios tapybos mokyklos puoselėjimas. Drobėse ištrūkti bando ekspresyvūs potėpiai, dengdami vienas kitą, sugriūdami į krūvą ar išsisklaidydami paveikslo paviršiuje, o sodrios, gilios, jausmingos spalvos – juos suvaldo, leisdamos siautėti, tačiau drauge ir klampindamos giliuose savo sluoksniuose.

Kūriniais nesiekiama atspindėti šiuolaikinių tapybos tendencijų, jais nebandoma šokiruoti ar priblokšti netradicinėmis raiškos priemonėmis. Tapyti pakanka drobės ir aliejinių dažų, mažajai plastikai – granito, bronzos, molio. Šis paprastumas žiūrovą jaudina, nes tai tiesa, tikrumas, perregimu sluoksniu kūrinius apgobusi dvasia, leidžianti pajusti kūrinio emociją. "Tačiau tiesa – visai ne šio pasaulio dalykas. Tiesų, pasirodo, yra daug", – sako M.Pauliukas.

Tiesa – įvairialypė, permaininga, kartais labai akivaizdi, kartais – pametusi pati save, tačiau visada įdomi, skatinanti ieškoti, vedanti pirmyn.

Mindaugas Pauliukas (tapyba), Mantas Maziliauskas (tapyba), Irena Mikuličiūtė (MIKA) (tapyba), Romanas Averincevas (tapyba), Vilius Kiškis (tapyba), Indrė Siaurusevičiūtė (tapyba), Povilas Šorys (skulptūra).

Kas? Paroda "Šviesa – Tiesa".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Veikia iki sausio 8 d.

Kudirkos Naumiesčio užkardos pareigūnams beveik parą teko saugoti Šakių rajono gyventojo pasienyje su Rusija aptiktą karo laikų artilerijos sviedinį. Pavojingas sprogmuo sunaikintas vietoje.

Į Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės Kudirkos Naumiesčio užkardą sekmadienio popietę paskambinęs Šakių rajono Lauckaimio kaimo gyventojas pasieniečiams pranešė, kad netoli savo namų, prie nedidelio tvenkinio, rado sprogmenį. Į šią pasienyje su Rusija esančią vietą iškart nuvyko Kudirkos Naumiesčio užkardos pareigūnai ir ėmėsi užtikrinti sprogmens bei aplink esančios vietovės apsaugą. Nuo čia iki sienos su Rusija yra apie kilometrą. Apie rastą sprogmenį pasieniečiai taip pat pranešė Juozo Vitkaus inžinerinio bataliono išminuotojams.

Pirmadienį priešpiet šie atvyko į įvykio vietą ir nustatė, kad radinys yra Antrojo pasaulinio karo laikų 152 mm artilerijos sviedinys. Kadangi jis kėlė pavojų, sprogmenį išminuotojai sunaikino vietoje.

Ketvirtadienį Kauno apygardos teismas 18 metų laisvės atėmimo nuteisė Albiną Antaną Štaškevyčių, kuris pripažintas kaltu nužudęs dvi moteris.

Kaip pranešė teismas, jam taip pat priteista atlyginti 35 tūkst. litų neturtinę žalą vienos iš nužudytųjų sūnui, jis byloje pripažintas nukentėjusiuoju.

A.A.Štaškevyčius kaltintas, kad 2013 metų kovą, girtaudamas sugyventinės A.R. bute su ja pačia ir M.D., kilus konfliktui su sugyventine, kirviu ir kitais bukais daiktais sudavė sugyventinei ir M.D. daugybę smūgių, taip tyčia nukentėjusiosioms sukėlęs dideles fizines kančias, itin žiauriai jas nužudė.

Pats teisiamasis savo kaltės nepripažino, teigė, kad blogai atsimena, kas vyko tą naktį. Įvykius prisimena tik nuo to momento, kai jį pažadino policijos pareigūnai – šiuos iškvietė moterų kūnus radę kaimynai.

Įvertinęs paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, teismas padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog moteris nužudė būtent A.A.Štaškevyčius. Kaltinamojo parodymus, kad nužudė ne jis, o kiti asmenys, teismas vertino kaip neteisingus, duotus siekiant išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus.

Policijos departamento duomenimis, įvykio išvakarėse 22 val. 56 min. Šakių rajono policijos komisariato budėtojas gavo telefoninį pranešimą dėl triukšmo Kudirkos Naumiestyje, Vytauto gatvės daugiabutyje. Skambinusi moteris skundėsi, jog kaimynai, gavę socialines išmokas, girtauja ir iš jų buto sklindantis triukšmas trukdo miegoti mažamečiui vaikui, tačiau pareigūnai neturėjo galimybės nuvykti į įvykio vietą.

0 val. 32 min. gautas pranešimas apie namo kieme rastą negyvą moterį.

Dėl šių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai Šakių policininkų netinkamai atliktų pareigų reaguojant į iškvietimą, tačiau jis buvo nutrauktas.