Trečią kartą rengiamoje grupinėje parodoje kelios dešimtys autorių darbų tarsi atlieka senovės graikų švęstą Apolono šventės (Thargellia) ritualą, kurio metu buvo renkamas pharmakos – negražiausias, bjauriausias, neigiamas emocijas keliantis bendruomenės žmogus, kuris vejamas iš miesto ar net užmėtomas akmenimis kaip neigiamos energijos išvalymas. Būtent taip pasirinkta eksponuoti kūrinius: aplinkui – patyrusių, pripažintų autorių anksčiau sukurtos pastelės, o jų centre – specialiai parodai sukurti ir pateikti kūriniai tuo pačiu pavadinimu „Farmakos“.

„Šis ritualas pasikartoja visur, net ir meno rinkoje: juk vieni autoriai ir kūriniai tampa publikos numylėtiniais, o kitiems įvertinti prireikia laiko. Tai paroda, kuri leis susimąstyti, kokiais grožio etalonais vadovaujamės vertindami, kiek tai subjektyvu bei kas daro įtaką išgyvenant šį ritualą“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirė, pridurdama, kad senas graikų kalbos žodis pharmakos turi ir kitų reikšmių. Tai – ir vaistas, ir nuodas: ta pati medžiaga – priklausomai nuo dozės – galinti turėti gydančią arba marinančią galią.

Sostinės galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

Iš viso parodoje pristatomos kelios dešimtys kūrinių, kuriuos sukūrė 24 autoriai, tarp kurių pharmakos temos ritualui pasiryžo Goda Balbieriūtė, Kristina Čivilytė, Kristina Daniūnaitė, Indrė Ercmonaitė, Daliutė Ivanauskaitė, Antanas Jasenka, Filomena Linčiūtė–Vaitiekūnienė, Laurynas Maksvytis, Rūta Ničajienė, Gertrūda Ničajūtė, Marija Rastenienė, Ieva Skauronė ir Irena Tallat–Kelpšienė. Kūriniai parodos lankytojus pasitinka savomis istorijomis tarsi novelių knyga – visiems „perskaityti“ vienu ypu prireiks laiko, tačiau tai galima daryti nebūtinai eilės tvarka, ne vienu sykiu ir ne vieną kartą.

Dr. S. Skaisgirės teigimu, džiugu, kad į tradicija tampantį sostinės galerijos „Kunstkamera“ kvietimą teikti kūrinius parodai atsiliepė gausus būrys dailininkų. „Tam tikra prasme tai ir patvirtinimas, kad pastelės technika – nors ir trapi, bet gyva. O sudėtingos temos meno kūriniuose, ryžtas jas interpretuoti ir dalyvauti performanso elementų turinčioje parodoje rodo, kokia yra stipri ir brandi kuriančiųjų bendruomenė“, – pabrėžia ji.

Pristatomoje kūrybos retrospektyvoje žiūrovo laukia ne tik galimybė susipažinti su gyvo ir nuoseklaus kūrybos proceso rezultatu, bet ir žvilgtelėti į autoriaus darbus iš visai kitos perspektyvos.

„Ši paroda – tarsi nupieštas interviu su kūrėju P. Gailiumi. Jo kūrinių negalima paaiškinti, pakomentuoti, interpretuoti, nes jie – nešdami stiprų prasminį krūvį – kiekvieną paliečia savo estetika, bet ne žodžių išraiška, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė. – Yra žinoma, kad pats autorius nemėgo aiškinti savo kūrybos ir buvo sukūręs savo manifestą, kuriame sakė: „Kas yra menas? Menas žino, kas jis yra“. Šįkart mūsų galerijos erdvėse taip ir bus: P. Gailiaus kūriniai patys papasakos, kas jie yra“.

Parodoje bus rodomas simbolinis skaičius kūrinių – iš viso 88 darbai. Šią begalybės išraišką sustiprina ir faktas apie tai, kad P. Gailius atsisveikino su šiuo pasauliu eidamas 88–uosius gyvenimo metus, likus vos žingsneliui iki šios gimimo dienos sukakties. Su šiuo atsisveikinimu sietinas ir parodos pavadinimas „Nuo kalno matau aš tave“: tai – aliuzija į amžinąją dailininko poilsio vietą, kuria tapo mėgstama tapybos lokacija – Provanse esantis kalniukas, kur išpildant paskutinę valią, po mirties išbarstyti P. Gailiaus pelenai.

Kūrybos retrospektyvoje bus pristatomi dailininko darbai iš skirtingų etapų ir ciklų, kurie bendroje erdvėje atspindi gyvą, nuoseklų, kintantį meno procesą ir dinamiką. Dr. S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, Paryžiaus aplinkoje gimusi P. Gailiaus kūryba nėra lengvai perskaitoma, nes pats dailininkas nepaliko jokių užuominų – tik savo kūrinius.

„Tačiau jie – daugiasluoksniai, kalbantys sudėtinga meno kalba, pripildyti meninių kodų, talpinančių ir pasaulinius archetipus, ir lietuvišką DNR. Tad keliaudamas per šio autoriaus darbų retrospektyvą, žiūrovas ne tik pažins vieno įdomiausių, į lietuvių meno rinką grąžinamo menininko kūrybą, bet ir „pasimatuos“ savo meno suvokimo brandą, estetinę pajautą“, – sako menotyrininkė, neabejojanti, kad vieniems tai taps puikia ugdymosi meno erdvėje praktika, kitiems – aukščiausio lygio dialogas su dabar jau nuo kalnelio Provanse į mus žvelgiančiu kūrėju.

Paroda „Nuo kalno matau aš tave“ sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaroma iniciatyvos „SU-MENĖK“ aplinkoje – visą vasarį ją ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis bus galima lankyti nemokamai galerijos darbo laiku nuo pirmadienio iki penktadienio 10–18.30 val., šeštadienį 12–16 val. Paroda veiks iki kovo 10 d., jos metu galerijoje taip pat bus galima išvysti dokumentinius Lietuvoje ir Prancūzijoje sukurtus filmus apie P. Gailių.

„Juvelyrika galerijoje „Kunstkamera“ – retas svečias, tačiau visada labai laukiamas, jei tik prabyla menine kalba, išlaisvina žiūrovų estetinius jausmus ir mintis. R. Kuzminskaitės kuriama juvelyrika gali būti tik taip ir suvokiama – ji išreiškia aukštesnes galias, kurios yra tarsi langas į kosmosą, nešantys antgamtines jėgas ir būsenas, atsiskleidžiantys ne tik per medžiagas, bet ir formas, spalvas, linijas, ornamentiką“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Parodoje „Ne tik Juoda ir Balta“ pristatoma pora dešimčių juvelyrės R. Kuzminskaitės darbų, sukurtų per pastaruosius porą metų. Kolekcijoje yra žiedų, auskarų, kolje ir apyrankių; visus kūrinius vienija bendra, autorei artima, kosmoso, astrologijos ir žemiškos jungties tematika. Ir žinoma, išskirtinis šios kūrėjos stilius: barokiškos, įmantrios formos, drauge išsaugančios kompozicinę architektoniką bei visuomet kuriančios prabangos ir vintažo įspūdį. Autorė naudoja sidabro ir aukso jungtį bei įvairius, dažnai tamsių ir sodrių spalvų akmenis, taip pat mažiau tradicines medžiagas, tokias, kaip kriauklių perlamutras ar fosilijos. Didelė parodoje rodomų kūrinių dalis atrodo tarsi talismanai,

Pasak S. Skaisgirytės-Makselienės, dėl šios priežasties juvelyrės R. Kuzminskaitės kūriniai turi stiprų krūvį, neša galingą emocinį užtaisą ir yra skirti labai stiprioms asmenybėms. „Tai aktualu ypač dabar, laikais, kai kiekvienas siekia būti unikalus ir pripažintas, išskirtinis ir įprasmintas. Tokioje aplinkoje juvelyrikai kaip taikomojo meno šakai tenka ypatingas vaidmuo: tarp sukurto dirbinio ir jį pasirinkusio žmogaus ne tik turi užsimegzti glaudus ryšys, o ir siųsti tam tikrą žinutę aplinkai“, – sako ji, pridurdama, kad tik tokie papuošalai ne tik puošia išorę, bet ir vidų, sukurdami išpildytos darnos įspūdį.

Atsižvelgiant į šiuo metu keliamus sveikatos apsaugos reikalavimus, sostinės galerija „Kunstkamera“ prašo parodos lankytojų dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas ir laikytis saugių atstumų. R. Kuzminskaitės autorinių juvelyrinių kūrinių parodą „Ne tik Juoda ir Balta“ bus galima lankyti iki spalio 30 dienos galerijos darbo laiku nuo pirmadienio iki penktadienio 10–18.30 val., šeštadienį 12–16 val.

„Kaip ir reikėjo tikėtis, šiame aukcione išsipildė visos prognozės, o tai reiškia, kad nepaisant sudėtingo laikmečio, meno rinka stabilizavosi ir, galima sakyti, grįžo į buvusio įprasto gyvenimo vėžias. Rezultatai rodo, kad aukciono dalyviai vienodai domėjosi tiek lietuvių, tiek išeivijos daile ir grafika, galbūt kiek didesnio dėmesio šįkart sulaukė litvakų dailės kūriniai ir tai, žinoma, džiugina“, – teigia Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Iš viso aukcione parduota daugiau kaip 40 proc. kolekcijos lotų, o jų kainos vidutiniškai kilo apie 34 proc. Tarp brangiausiai įvertintų ir parduotų LXIX Vilniaus aukciono kūrinių tradiciškai vyravo tapyba: tai – P. Kalpoko „Peizažas“, kurio pradinė kaina kilo daugiau kaip dukart – iki 27,5 tūkst. eurų, Jono Rimšos (1903–1978) kūrinys „Pajacas“ (XX a. vid.), paduotas už 4,8 tūkst. eurų, bei Alberto Veščiūno (1921–1976) drobė „Peizažas“ (XX a. II p.), kurios kaina taip pat kilo daugiau nei dukart – iki 3,6 tūkst. eurų. Nuo jų nedaug atsiliko ir dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) „Natiurmortas su pajaco kauke ir kanklėmis“ (193[9?]), parduotas už 3,4 tūkst. eurų.

1 760 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis.

Pasak S. Skaisgirytės-Makselienės, atsitiktinumas ar ne, bet taip jau sutapo, kad brangiausiai parduotų kūrinių ketvertuke – du peizažai ir du pajacų, klounų, cirko tematiką plėtojantys kūriniai, beje, jungiantys ir dviejų skirtingų kartų kūrėjus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, gana aktyvi kova vyko dėl aukščiausia pradine kaina įvertinto P. Kalpoko „Peizažo“, tačiau varžytuvėmis jį aplenkė dar trys kūriniai. LXIX Vilniaus aukciono dalyviai labiausiai varžėsi dėl dailininko J. Jukonio kūrinio „Vilniaus senamiesčio stogai“, kurio kaina kilo bene triskart iki 1,15 tūkst. eurų. Ne vienas aukciono dalyvis norėjo įsigyti ir J. Kėdainio skulptūrą „Sėdintis vyras“, kurios kaina kilo bene 2,5 karto – nuo 0,9 tūkst. iki 2,25 tūkst. eurų. Lygiai tiek pat kilo ir A. Skačkausko tapyto kūrinio „Vyskupas ir karvė“ vertė – jis parduotas už 1,2 tūkst. eurų.

Be jau paminėtų lotų, LXIX Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – Kazio Šimonio (1887–1978), Dalios Kasčiūnaitės, Virgio Rusecko,

Aloyzo Stasiulevičiaus, Jokūbo Bunimovičiaus (Jacques Bunimowitsch, 1859–1900), Makso Bando (Max Band, 1900–1974) ir kitų gerai žinomų autorių darbai.

Kitas Vilniaus aukcionas vyks šių metų pabaigoje Tolerancijos centre. Jo meno vertybių rinkinys bus formuojamas iki lapkričio 6 dienos.

Faktai ir skaičiai

27 500 – tiek eurų kainavo brangiausiai aukcione parduotas kūrinys – dailininko P. Kalpoko „Peizažas“

100 – tiek eurų kainavo pigiausias LXIX Vilniaus aukciono lotas – fotografo Gurij Kateščenkos (1910–1983) sukurtas atvaizdas „Medžiai dingusioj saloj prie Trakų pilies“ (~1959)

1 760 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas LXIX Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis

34 – tiek procentų vidutiniškai kilo vieno LXIX Vilniaus aukcione parduoto loto pradinė kaina

43 – tiek lotų parduota iš viso LXIX Vilniaus aukciono rinkinio

Visų šių kūrinių mažuosius modelius meno gerbėjai dabar gali išvysti ir vienoje vietoje, mat sostinės galerija "Kunstkamera" surengė skulptorės kūrinių iš asmeninės kolekcijos parodą "Buvau į Lietuvą išėjus..."

– Kalbėsite dūnininkiškai?

– Taip, esu dūnininkė, nors ir trumpai Kelmės krašte gyvenau – tikriausiai iki penkerių. O vėliau tėvai persikėlė į Klaipėdos kraštą.

– Jūs gražiai atsiliepiate apie savo šeimą, gentį, kurios atspindžių yra ir kūryboje. Su kuriuo genties sparnu – mamos ar tėčio – turėjote artimesnį ryšį?

– Su mama labiau bendravau, o tėvas man buvo mįslė. Net ir po karo jam buvo svarbiausia, kad vaikai mokytųsi: jis iki paskutinės klasės tikrino mano ir brolio matematikos žinias. Tuo metu mama visada globojo tą, kuris buvo silpnesnis. Nors įprastai mamos balsas dominuodavo pokalbiuose, kartais ji darydavo viską be žodžių. Tėvas nebuvo linkęs padėti namų ruošoje, bet ji niekada nesiskųsdavo. Būdavo, atveža mašiną beržų kelmų, ir mama kapoja malkas. Kai man sako, kad moterims sunku kurti skulptūras, visada pagalvoju, kad mamos darbas buvo sunkesnis.

– Kaip pasukote į šį kelią?

– Kai be jokio pasiruošimo stojau į tuometį Dailės institutą ir neįstojau, buvo gėda grįžti namo. Brolis, su kuriuo kartu baigiau mokyklą, įkalbėjo kartu stoti į Žemės ūkio akademiją. Atsimenu: išlaikome egzaminus, grįžtame namo, tėvai laimingi, susirenka klasė ir visi pasidžiaugia, kas kur įstojo. Visi išsiskirsto – aš puolu į ašaras. Tėvas guodžia: "Palankysi ir po poros metų vėl pabandysi." Po pusantrų metų iš viso mūsų kurso kelių šimtų būsimųjų agronomų tebuvo likę aštuoniasdešimt. Visi išsilakstė. Aš jau buvau susiradusi darbą, taip pat norėjau išeiti, bet tėvas įkalbėjo pabaigti nors du kursus. Baigiau tuos du kursus ir grįžau su lagaminais namo. Per studijų metus turėjau laiko pasiruošti stojimui į Dailės institutą. Tik kai stojau, tuo metu visi menai – tapyba, grafika, skulptūra – turėjo būti perkelti į kuriamą labiau ideologizuotą Rygos menų institutą. Vilniuje teliko dailės pedagogika ir taikomieji menai. Aš pasirinkau tai, kas buvo arčiau tapybos, – pedagogiką. O po metų skulptorius Juozas Mikėnas apgynė teisę Vilniuje turėti visus menus, ir aš – neturėdama visiškai jokio supratimo – šokte peršokau į skulptūrą. Kai po metų apie tai pasigyriau tėvui, jis visas nušvito, kad pagaliau pasirinkau tikrą profesiją.

– Tai – gana vyriška profesija. Juk skulptorių moterų nedaug.

– Kas antri metai į skulptūros kursą priimdavo po vieną moterį, šmaikštaujant, kad vyrai "neišsigimtų". Bet aš jaučiausi gerai. Man pasisekė, kad tuo metu dėstė skulptorius Juozas Kėdainis.

– Jūsų skulptūras galima vadinti ir "kalbančiomis", nes, be meninės raiškos kodų, jose randa vietą ir prasmingi žodžiai. Kodėl?

–  Buvo laikas, kai skaičiau daug poezijos, literatūros ir ieškodavau kas tiktų, pavyzdžiui, Medininkų skulptūrai "Baltų Saulės ratas. Ugnies altorius". Jai radau poeto Kazio Bradūno žodžius, skirtus karaliaus Mindaugo vainikavimui. Aš juos išlukštenau taip, kad jie patys priverstų save skaityti, o kiekvienas skaitantis juos priimtų kaip savo: "Už ką meldeisi vainikavimo valandą? Kurie dievai laikė tave sūnumi ar dukra savo? Girdžiu skambėjimą varpų už savo gentį, už visą kraštą." Ant skulptūros šie žodžiai iškalti ratu, tad reikia dalyvauti rituale, eiti aplink ir skaityti – taip įgyjama visai kita skulptūros patirtis.

– Per gyvenimą atidarėte ne vieną parodą. Ką jums reiškia ateiti į parodą sostinės galerijoje "Kunstkamera", kur "susirinkę" bene visi svarbiausi jūsų kūriniai?

– Netikėta sulaukti kvietimo rengti parodą per patį gūdymetį, karantiną, kai viskas įstrigę. Perkilnojau savo piešinius, net pati nesitikėjau, bet aš esu pavydi savo piešinių. Jei kam nors dovanoju, po kiek laiko pasidaro taip gaila, kad paprašau paskolinti ir "užmirštu" grąžinti. O čia –  toks darbų iš mano turimos kolekcijos susitelkimas.

– Kodėl paroda pavadinta "Buvau į Lietuvą išėjus..."?

– Tai perfrazuoti poeto Sigito Gedos žodžiai: "Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas." Visi jie susirenka mano darbuose, tad tebūnie toks pavadinimas. Aš juk su savo darbais tikrai išėjau į Lietuvą.

– Koks jausmas apima, kai matote, kad jūsų skulptūra gyvena savo gyvenimą?

– Savotiškas. Atsimenu, važinėjau į Klaipėdą dėl "Neringos" ir kartą anksti ryte eidama iš stoties, užsukau į Skulptūrų parką pažiūrėti savo darbo "Lietaus debesis". Ateinu pasiilgusi jo, o jis visai manęs neveikia. Galvoju: šitiek darbo įdėta. Vakare vėl einu per parką ir staiga – kai aš nieko nesitikiu – pati nustembu: kūrinys veikia! Ne tada, kai tu nori, o tada, kai nieko iš jo nesitiki. Buvo ir dar viena istorija. Kartą tame parke vaikščiojo Klaipėdos architektas su savo šunėku. Šunėkas išauklėtas: skulptūrų neženklina, yra taikus. Bet staiga priartėja jiedu prie mano "Lietaus debesies" ir jis ima skalyti ant mano skulptūros! Tai štai kaip netikėtai ji veikia ir gyvena savo gyvenimą.

Visa tai vyksta ne teatro scenoje, o žiūrint į menininko Antano Jasenkos paveikslus. Žinomas kompozitorius, kurio kūryba pažįstama ir Kauno teatro mėgėjams, kuriantis poeziją, atsiskleidžia dar ir kaip labai įdomus bei gilus tapybos virtuozas. Apie kūrybą ir sostinės galerijoje "Kunstkamera" veikiančią tapybos parodą – pokalbis su menininku, kurio gyvenimas įstrigęs menus globojančių mūzų trikampyje – tarp muzikos, tapybos ir poezijos.

– Turbūt pats banaliausias klausimas: esate labiau kompozitorius ar tapytojas?

– Dabar jau nežinau. Režisierius Oskaras Koršunovas juokaudamas sako, kad kompozitorius yra mano šalutinė profesija (juokiasi – red.). O man pačiam tiek muzikos, tiek tapybos svarba gyvenime panaši. Galbūt aš esu labiau žinomas kaip kompozitorius ir muzikos žmogus, bet viduje jaučiu, kad šios dvi, nors ir skirtingos kategorijos užima panašią vietą ir viena kitą atsverdamos papildo. Turiu galvoje dar ir tai, kad tam tikra prasme pasirinkau aliejinę tapybą kaip visai priešingą formą skaitmeninei muzikai.

Aliejiniai dažai verčia neskubėti, išlaukti, kad galėtum padėti brūkšnį. Kartais, kai manęs klausia, per kiek laiko nutapau paveikslą, atsakau: per 10 minučių mintyse, bet reikia metų, kad tai atspindėčiau drobėje.

– Muzika ir tapyba vieno menininko gyvenime ne toks jau retas reiškinys, bet kai ieškojau jums lygiaverčio kūrėjo, supratau, kad galiu įvardyti tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Ne dėl jūsų kūrybos panašumo, bet dėl paties kūrybos principo. Lietuvoje su muzika susiję tapytojai dažniausiai tik ją atlieka, o jūs kuriate ir muziką, ir tapote. Ar kada nors esate galvojęs apie tai?

– Visą laiką. Išties gal būčiau pasukęs į tapybą, bet Kėdainiuose, kuriuose prabėgo mano vaikystė, nebuvo dailės mokyklos, tad teko eiti į muzikos mokyklą, kurioje sutikau nuostabią mokytoją Olgą Lukšienę. Ji pastebėjo mano polinkį į tapybą, tad, kai nesisekdavo groti, pavyzdžiui, Johano Sebastiano Bacho fugas, ji liepdavo man jas piešti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje. Tik dabar turiu daugiau žinių ir patirties, galiu viską labiau plėtoti.

– Kiek muzikos yra jūsų paveiksluose?

– Išties turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti. Tai nėra dizainas ir kompozicija – tapyba skamba per spalvas, formas, vidinę konstrukciją, o muzika turi suskambėti laike, linijoje, garsų potėpyje.

– Ką groja jūsų tapyba?

– Simfoniją, masyvų žanrą. Tapyboje tai išreiškiama per mintį, idėją, esmines problemas. Jos mano kūryboje išties suskamba kaip simfonijoje – gali masyviai, o gali ir taip subtiliai kaip Claude'o Debussy pirmoji "Noktiurnų" dalis "Debesys".

– Esate minėjęs, kad jūsų muzikinį skonį vaikystėje formavo džiazas – augote su Thelanious Monko, Mileso Daviso, Neilo Armstrongo muzika. O į kieno paveikslus teko žiūrėti?

– Kai dar buvau vaikas, kartą vienas mano giminaitis, šviesaus atminimo fotografas Rimas Daukša, nusivežė į Maskvos Tretjakovo galeriją, kurioje pamačiau daugelį autorių – pradedant Ivanu Aivazovskiu ir baigiant Henri Matisse'u. Man tai padarė tokį didelį įspūdį, kad mes grįžome į Lietuvą, bet aš tarsi taip ir likau ten, toje galerijoje.

Įspūdį darė tada ir dabar daro lietuvių dailė. Šiandien man nepaprastai įdomi teatre scenografijas kuriančio dailininko Gintaro Makarevičiaus tapyba, taip pat – Arvydo Šaltenio, Lino Katino, Eglės Karpavičiūtės kūryba. Visada yra iš ko mokytis.

The head of St. John for two grams of cocaine.

– Jus galima pavadinti 3D menininku, nes, be muzikos ir tapybos, jūsų gyvenime egzistuoja ir poezija. Kas apskritai jus formavo kaip asmenybę?

– Mokytojai ir tėvai, kurie man, piešti pradėjusiam aštuonmečiam vaikui, anuomet, kai viską buvo gauti sudėtinga, per pažįstamus rado būdą ir nupirko didelę dėžę aliejinių dažų. Beje, aš tą dėžę labai saugojau ir gal tik pirmaisiais nepriklausomybės metais pabaigiau – yra tokių darbų, tapytų būtent tais, vaikystės, aliejiniais dažais.

Muzikos mokykloje didelę įtaką darė minėta mokytoja O.Lukšienė, o Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje – dėstytoja Vita Karužaitė, išmokiusi disciplinos. Paskui pasaulėžiūrą ne tik man, bet ir daugeliui studentų, suformavo Muzikos ir teatro akademijos teoretikas profesorius Rimantas Janeliauskas, kompozicijos mokytojai Osvaldas Balakauskas ir Vytautas Laurušas.

– O dabar, kai, tiesą sakant, kuriate tarp žvaigždžių, ar yra kas dar daro jums įtaką?

– Tikriausiai labiausiai teatro žmonės, su kuriais aš pats ryšį ir atradau. Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, gatvėje pamačiau šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių ir priėjęs pasakiau, kad noriu jam rašyti muziką. Jis sako: "Užeikite kada." Aš neužėjau, bet 2018 m. mes vieną ir paskutinį kartą statėme spektaklį "Kalės vaikai" pagal Sauliaus Šaltenio romaną Klaipėdos dramos teatre. Tada jis atsiminė, kad prieš daugybę metų buvau priėjęs.

Pažintis su kitu man įtaką padariusiu režisieriumi O.Koršunovu irgi prasidėjo panašiai. Aš nuėjau pas jį ir pasakiau: "Aš esu ir noriu tavo teatrui kurti noise music (triukšmo muziką – liet.)." Kartą taip jau nutiko, kad buvau pakviestas, pradėjome bendradarbiauti ir tai vyksta iki šiol.

Išties teatras ir jame kuriantys menininkai daro įtaką – taip, kaip ir aš jiems. Tai natūralu: kurdamas muziką teatre privalau atidėti į šalį savo ego ir sykiu išlaikyti savo identitetą. Tapyti gali, ką nori, o teatre iš tavęs reikia tik tiek, kiek reikia.

– Vadinasi, kompromisų tapyboje yra mažiau?

– Gyvenime turėjau vienintelį užsakymą už pinigus – nutapyti portretą. Žmogus patenkintas išsinešė darbą, bet aš tada pajutau, ką reiškia prisiderinti. Juk užsakovas vis tiek nori matyti kažką atpažįstamą ir gražiai nutapytą asmenį, o aš tapau šiek tiek kitaip, nors ir atpažįstamai – tai gali būti žmogus, būtybė, pavyzdžiui, kad ir žuvies veidu.

Tapyboje tikrai yra mažiau kompromisų, nes čia dirbu vienas. Teatre – su daugybe žmonių. Bet jei ten pakviečia ir dalyvauju kūrybos procese, tai jau esu pagerbtas: vertinama mano nuomonė, gebėjimai ir greitas, tinkamas rezultatas. Mano vidinė disciplina yra kategoriška.

– O kaip tapyboje? Kada ten menininkas jaučiasi pagerbtas?

– Tikriausiai panašiai: kai suranda tokia galerija kaip "Kunstkamera" ir mato poreikį surengti parodą, tai jau pagarba mano kūrybai, jaučiuosi pamalonintas.

Kūryba: „Muziką tapau, o tapyba man turi skambėti“, – sako abiem menams vienodai ištikimas A.Jasenka.

– Ar kritikų nuomonė jums svarbi?

– Ne. Kritikai rašo pagal savo turimą patirtį ir supratimą. Ji yra nebūtinai menka, bet gali nesutapti pasaulėžiūros, tam tikrų dalykų suvokimas ir t.t.

Gali daryti ką nori, bet pats geriausiai matai, girdi, ką nutapei ne taip, kaip sako vidinis balsas. Gal kažkam tai bus gražu, bet savęs neapgausi. Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju savo muzikos, jei turiu abejonių.

– Esate pasakęs, kad menininkas per gyvenimą įgyvendina vieną idėją.

– Taip, esu, nes reikia tapyti save, tapyti taip, kaip tu jautiesi, matai pasaulį, ir apie tai, kas tave jaudina. Kūrinys tik taip įgyja tikrą, ne sintetinę vertę. Juk negali sakyti: man visai vienodai šviečia, bet čia pakalbėsiu apie, pavyzdžiui, meilę. Niekas netikės tuo. Bet jei jauti spalvos jėgą, garsų žemėlapius, tai tik talento reikalas, kaip apie viską pakalbėti.

– O kokia yra jūsų idėja?

– Mano tapyboje veikia personažas – žmogus, kuris gyvena šiandien. Aš vaizduoju, koks jis, ką patiria ir kas aplink jį. Gyvenimas nėra džiugus, lengvas. Kol kas blogis laimi. Jis net gėrį sugeba paversti blogiu. Kartu su režisieriumi kuriame Williamo Shakespeare'o "Otelą", visai netrukus išleisime į sceną gyventi šį veikalą, kur būtent apie tai ir kalbame. O šiaip tas mano vidinis "aš" yra susikaupęs, radioaktyvus, švytintis ir keliaujantis prie jūros ar į Saremos salą.

– Jūsų kūryboje daug kodų, ypač – pavadinimuose. Tad kodėl šią parodą pavadinote "Psyche"?

– Tai skambesio dalykai: žodyje "psyche" garsai Y ir E skamba kaip garso architektūra. Skambu ir sminga, o dar graikų kalboje reiškia sielą – tai, apie ką tapau ir kas yra neapčiuopiama.

– Bet graikų deivė Psychė, be sielos, turi ir kitų raiškos formų – kvėpavimo, šešėlio, drugelio, paukščio, mergaitės. Parodoje jų nėra, bet ryškus žuvies leitmotyvas. Gal paveiksle "Three fish watch the sunset" ("Trys žuvys žiūri į saulėlydį" – liet.) į saulėlydį vis dėlto žiūri ne žuvys, o mergaitės?

– Tai yra tos trys mūzos – muzika, dailė, poezija, kurias sudėtinga sugauti kaip žuvį. Ji gali būti pagauta, o gali būti ir laisva. Žuvis nekalba ir neišleidžia jokio garso.

Man labai imponavo ta (ne)pagavimo akimirka – kaip menininkas medžioja paveikslą. Aš kiekvieną dieną kantriai einu į studiją ir mėtau meškeres, laukiu tos žuvies. Paveikslo reikia laukti – jis turi ateiti. Negaliu praleisti to momento: reikia budėti, būti pasiruošusiam, nes žuvis gali bet kada užkibti. Pagavimo momento – kaip ir saulėlydžio ar tų 50 hercų – negali pačiupinėti. Tai neapčiuopiama, trumpa būsena tarsi spragtelėjimas pirštu, bet staiga imi ir pačiumpi neapčiuopiamą. Be to, žuvis kaip leitmotyvas yra labai ryškus ir krikščionybės naratyvuose.

– O jūs tikintis?

– Sovietiniais laikais niekas apie tai daug neaiškino, aš pats priėjau prie to – mano Bažnyčia yra dažai, garsai, o paskui puikūs santykiai su artimaisiais, draugais. Aš save laikau tikinčiu, tik kokia abstrakcija aš tikiu? Universumu? Metafora? Kitų pasakytomis tiesomis? Manau, kad teikiant viešumon naują muzikos kūrinį ar tapytą paveikslą turbūt didesnio tikėjimo nė negali būti. Išdrįsti teikti – kad kiti išgirstų, pamatytų – savyje reikia turėti daug tikėjimo. Deja, pamatuoti žmogaus tikėjimą nėra galimybės... Čia kaip tie 50 hercų, kuriuos jauti.

– Tai, matyt, jums ir leidžia krikščioniškus siužetus perleisti per šių laikų prizmę ir gerai atskleisti šiuolaikines metaforas, tokias kaip savo tematika provokatyvus paveikslas "The head of St.John for two grams of cocaine" ("Šv.Jono galva už du gramus kokaino" – liet.).

– Aš neturiu tikslo provokuoti, bet taip jau išeina palietus jautrias temas: Kristus buvo parduotas už 20 auksinių, o šiandien tai gali įvykti ir už gramą kokaino. Šiandien gali būti parduotas ir už eurą, o pakartas – už mintį ar žodį. Bet taip buvo visada. Šia prasme niekas nesikeičia.

– Jūsų tapyba įdomi ne tik teminėmis linijomis, bet ir žanro požiūriu: abstrakcijos, peizažai ir lietuvių ne itin mėgstamas portretas... Bet kitoks – tuštumos portretas.

– Aš manau, kad daugybė žmonių išgyvena tą tuštumos būseną ieškodami atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę. Jos nėra – yra tik tuštuma, kurią mes užpildome prasme. Juk kasdien keltis septintą, išgerti karšto vandens ir vitaminą D, pusryčiauti pusę dešimtos, tada groti gamas ir pan. iš esmės yra beprasmiai dalykai – galima juk ir negerti nei to karšto vandens, nei vitaminų. Bet mes kiekvienas užpildome tą tuštumą dalykais, kuriuos suvokiame kaip prasmę. Tuštuma būna ir vidinė, kurią reikia užpildyti. Tai praradimai, mirtys, vienatvė, nereikalingumo jausmas ir pan.

Galiausiai kiekvienas turi užpildyti tą savo tuščią dieną savimi. Kuo užsipildysi ir kuo būsi šiandien? Juk nuo to priklausys, kaip elgsiesi, kalbėsi. Tas tuščios erdvės pildymas yra kūryba.

O toliau, kai į tą nutapytą tuštumą žiūri žmogus, atsiskleidžia erdvės būvis – čia jau galima fantazuoti. Ir kiekvienas tai darys savaip – gal matys tą tuštumą, o gal jau bus iš jos išėjęs. Žiūrėjimas į paveikslą visgi yra patirčių visuma. Esu tai išbandęs muzikoje, vienoje operoje, kurioje ne žiūrovas stebėjo operą, bet pati opera – su visais mano kurtais muzikiniais personažais – žvelgė į žiūrovą. Kas į ką žiūri? Paveikslas į tave ar tu į jį? Didelis klausimas.

– Aliejus ir drobė arba aliejus, pastelė ir popierius. Kodėl tokie pasirinkimai ir ką teikia tokie jų deriniai?

– Popierius man yra pieštukas – su juo galima padaryti tai, kas paskui atsiduria drobėje. Pastelė – jau žingsnis į aliejinius dažus ir ji man labai patinka. Gal taip atsiskleidžia kažkoks mano naivumas?

Aš jaučiuosi nesuvaržytas ir už tai turiu dėkoti teatrui: jis mane atrišo ir paleido, nes ten nėra žodžio "negalima".

Visa tai vyksta ne ant teatro scenos, o žiūrint į menininko Antano Jasenkos paveikslus. Ir ne, čia niekas nesupainiota: A. Jasenka – pasaulyje žinomas kompozitorius (kuriantis ir poeziją!), o šiandien sostinės galerijoje „Kunstkamera“ jis dar atsiskleidžia ir kaip labai įdomus bei gilus tapybos virtuozas.

Apie tai ir kalbamės su menininku, kurio gyvenimas įstrigęs menus globojančių mūzų trikampyje – tarp muzikos, tapybos ir poezijos.

Paveikslai „groja“ simfoniją

– Turbūt pats banaliausias klausimas: esate labiau kompozitorius ar tapytojas?

Išties turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti.

– Dabar jau nežinau. Režisierius Oskaras Koršunovas juokaudamas sako, kad kompozitorius jau yra mano šalutinė profesija (juokiasi – red.). O man pačiam tiek muzikos, tiek tapybos svoriai gyvenime panašūs.

Galbūt aš esu labiau žinomas kaip kompozitorius ir muzikos žmogus, bet viduje jaučiu, kad šios dvi, nors ir skirtingos kategorijos, užima panašią vietą ir viena kitą atsverdamos papildo. Turiu galvoje dar ir tai, kad tam tikra prasme pasirinkau aliejinę tapybą kaip visai priešingą formą skaitmeninei muzikai.

Aliejus verčia neskubėti, išlaukti tam, kad galėtum padėti brūkšnį. Kartais, kai manęs klausia, per kiek laiko nutapau paveikslą, atsakau: per 10 minučių mintyse, bet reikia metų, kad tai atspindėčiau drobėje.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– Muzika ir tapyba vieno menininko gyvenime ne toks jau retas reiškinys, bet kai ieškojau Jums lygiaverčio kūrėjo, supratau, kad galiu įvardinti tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Ne dėl Jūsų kūrybos panašumo, bet dėl paties kūrybos principo. Lietuvoje su muzika susiję tapytojai dažniausiai tik ją atlieka, o Jūs – kuriate ir muziką, ir dailę. Ar kada nors esate galvojęs apie tai?

– Visą laiką. Išties gal būčiau pasukęs į tapybą, bet Kėdainiuose, kuriuose prabėgo mano vaikystė, nebuvo dailės mokyklos, tad teko eiti į muzikos mokyklą, kurioje sutikau nuostabią mokytoją Olgą Lukšienę. Ji pastebėjo mano polinkį į tapybą, tad kai nesisekdavo groti, pavyzdžiui, Johano Sebastiano Bacho fugas, ji liepdavo man jas piešti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje aš darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje. Tik dabar turiu daugiau žinių ir patirties, galiu viską labiau plėtoti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje aš darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje.

– Kiek muzikos yra Jūsų paveiksluose?

– Išties turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti. Tai nėra dizainas ir kompozicija – tapyba skamba per spalvas, formas, vidinę konstrukciją, o muzika turi atsitikti laike, linijoje, garsų potėpyje.

– Ką „groja“ Jūsų tapyba?

– Simfoniją, masyvų žanrą. Tapyboje tai išreiškiama per mintį, idėją, esmines problemas. Jos mano kūryboje išties suskamba kaip simfonijoje – gali masyviai, o gali ir taip subtiliai, kaip Klodo Debiusi pirmoji „Noktiurnų“ dalis „Debesys“.

Didžiausią įtaką daro teatras

– Esate minėjęs, kad Jūsų muzikinį skonį vaikystėje formavo džiazas – augote su Thelanious Monk, Mileso Daviso, Neilo Armstrongo muzika. O į kieno paveikslus teko žiūrėti?

– Kai dar buvau vaikas, kartą vienas mano giminaitis, šviesaus atminimo fotografas Rimas Daukša nusivežė į Maskvos Tretjakovo galeriją, kurioje pamačiau daugelį autorių – pradedant Ivanu Aivazovskiu ir baigiant Henriu Matisu. Man tai padarė tokį didelį įspūdį, kad mes grįžome į Lietuvą, bet aš taip ir likau ten, toje galerijoje.

Įspūdį darė tada ir dabar daro lietuvių dailė. Šiandien man nepaprastai įdomi teatre scenografijas kuriančio dailininko Gintaro Makarevičiaus tapyba, taip pat – Arvydo Šaltenio, Lino Katino, Eglės Karpavičiūtės kūryba. Visada yra iš ko mokytis.

– Jus galima pavadinti trimačiu 3D-menininku, nes be muzikos ir tapybos Jūsų gyvenime egzistuoja ir poezija. Kas apskritai Jus formavo kaip asmenybę?

– Mokytojai ir tėvai, kurie man, piešti pradėjusiam aštuonmečiui vaikui, anuomet, kai viską buvo gauti sudėtinga, per pažįstamus rado būdą ir nupirko didelę dėžę aliejinių dažų. Beje, aš tą dėžę labai saugojau ir gal tik pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais pabaigiau – yra tokių darbų, tapytų būtent tais, vaikystės, aliejiniais dažais.

Muzikos mokykloje didelę įtaką darė minėta mokytoja O. Lukšienė, o Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje – dėstytoja Vita Karužaitė, išmokiusi disciplinos. Paskui pasaulėžiūrą ne tik man, bet ir daugeliui studentų, suformavo Muzikos ir teatro akademijos teoretikas profesorius Rimantas Janeliauskas, kompozicijos mokytojai Osvaldas Balakauskas ir Vytautas Laurušas.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– O dabar, kai, tiesą sakant, kuriate tarp žvaigždžių, ar yra kas dar daro Jums įtaką?

–Tikriausiai labiausiai teatro žmonės, su kuriais aš pats ryšį ir atradau.

Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, gatvėje pamačiau šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių ir priėjęs pasakiau, kad noriu jam rašyti muziką. Jis sako: „Užeikite kada“. Aš neužėjau, bet 2018 m. mes vieną ir paskutinį kartą statėme spektaklį „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną, Klaipėdos dramos teatre. Tada jis atsiminė, kad prieš daugybę metų buvau priėjęs.

Pažintis su kitu man įtaką padariusiu režisieriumi O. Koršunovu irgi prasidėjo panašiai. Aš nuėjau pas jį ir pasakiau: „Aš esu ir noriu tavo teatrui kurti noise music (triukšmo muziką – liet.)“. Kartą taip jau nutiko, kad buvau pakviestas, pradėjome bendradarbiauti ir tai vyksta iki šiol.

Išties teatras ir jame kuriantys menininkai daro įtaką, – taip, kaip ir aš jiems. Tai natūralu: kurdamas muziką teatre privalau atidėti į šoną savo ego ir sykiu išlaikyti savo identitetą. Tapyti gali ką nori, o teatre iš tavęs reikia tik tiek, kiek reikia.

Kūrėjas – pats sau didžiausias kritikas: savęs neapgausi!

– Vadinasi, kompromisų tapyboje yra mažiau?

– Gyvenime turėjau vienintelį užsakymą už pinigus – nutapyti portretą. Žmogus patenkintas išsinešė darbą, bet aš tada pajutau, ką reiškia prisiderinti. Juk užsakovas vis tiek nori matyti kažką atpažįstamą ir gražiai nutapytą asmenį, o aš tapau šiek tiek kitaip, nors ir atpažįstamai – tai gali būti žmogus, būtybė, pavyzdžiui, kad ir žuvies veidu.

Tapyboje tikrai yra mažiau kompromisų, nes čia dirbu vienas. Teatre – su daugybe žmonių. Bet  jei ten pakviečia ir dalyvauju kūrybos procese, tai jau esu pagerbtas: vertinama mano nuomonė, gebėjimai ir greitas, tinkamas rezultatas. Mano vidinė disciplina yra kategoriška.

– O kaip tapyboje? Kada ten menininkas jaučiasi pagerbtas?

 – Tikriausiai panašiai: kai suranda tokia galerija kaip „Kunstkamera“ ir mato poreikį surengti parodą, tai jau pagarba mano kūrybai, jaučiuosi pamalonintas.

– Ar kritikų nuomonė Jums svarbi?

– Ne. Kritikai rašo pagal savo turimą patirtį ir supratimą. Ji yra nebūtinai menka, bet gali nesutapti pasaulėžiūros, tam tikrų dalykų suvokimas ir t.t.

Gali daryti ką nori, bet pats geriausiai matai, girdi, ką nutapei ne taip, kaip sako vidinis balsas. Gal kažkam tai bus gražu, bet savęs neapgausi. Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju tokios savo muzikos, jei turiu abejonių.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

– Esate pasakęs, kad menininkas per gyvenimą įgyvendina vieną idėją.

– Taip, esu, nes reikia tapyti save, tapyti taip, kaip tu jautiesi, matai pasaulį ir apie tai, kas tave jaudina. Kūrinys tik taip įgyja tikrą, ne sintetinę vertę. Juk negali sakyti: „Man visai vienodai šviečia, bet čia pakalbėsiu apie, pavyzdžiui, meilę“. Niekas netikės tuo. Bet jei jauti spalvos jėgą, garsų žemėlapius, tai – tik talento reikalas kaip apie viską pakalbėti.

– O kokia yra Jūsų idėja?

Mano tapyboje veikia personažas – žmogus, kuris gyvena šiandien. Aš vaizduoju, koks jis, ką patiria ir kas aplink jį. Gyvenimas nėra džiugus, lengvas. Kol kas blogis laimi. Jis net gėrį sugeba paversti blogiu. Kartu su režisieriumi kuriame Viljamo Šekspyro „Otelą“, visai netrukus išleisim į sceną gyventi šį veikalą, kur būtent apie tai ir kalbame.

O šiaip, tas mano vidinis „aš“ yra susikaupęs, radioaktyvus, švytintis ir keliaujantis prie jūros ar į Saremos salą.

Mūzų medžioklė ir šiuolaikinės metaforos

– Jūsų kūryboje daug kodų, ypač – pavadinimuose. Tad kodėl šią parodą pavadinote „Psyche“?

Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju tokios savo muzikos, jei turiu abejonių.

– Tai – skambesio dalykai: žodyje „psyche“ garsai Y ir E skamba kaip garso architektūra. Skambu ir sminga, o dar graikų kalboje reiškia sielą – tai, apie ką tapau ir kas yra neapčiuopiama.

– Bet graikų deivė Psychė be sielos turi ir kitų raiškos formų – kvėpavimo, šešėlio, drugelio, paukščio, mergaitės. Parodoje jų nėra, bet yra ryškus žuvies leitmotyvas. Gal paveiksle „Three fish watch the sunset“ („Trys žuvys žiūri į saulėlydį“ – liet.) į saulėlydį vis dėl to žiūri ne žuvys, o mergaitės?

– Tai yra tos trys mūzos – muzika, dailė, poezija, kurias sudėtinga sugauti kaip žuvį. Ji gali būti pagauta, o gali būti ir laisva. Žuvis nekalba ir neišleidžia jokio garso.

Man labai imponavo ta (ne)pagavimo akimirka – kaip menininkas medžioja paveikslą. Aš kiekvieną dieną kantriai einu į studiją ir mėtau meškeres, laukiu tos žuvies. Paveikslo reikia laukti – jis turi ateiti. Negaliu praleisti to momento: reikia budėti, būti pasiruošusiam, nes žuvis gali bet kada užkibti. Pagavimo momento – kaip ir saulėlydžio ar tų 50 hercų – negali pačiupinėti. Tai yra neapčiuopiama, trumpa būsena tarsi spragtelėjimas pirštu, bet staiga imi ir pačiumpi neapčiuopiamą.

Be to žuvis kaip leitmotyvas yra labai ryškus ir krikščionybės naratyvuose.

– O jūs tikintis?

– Tarybiniais laikais niekas apie tai daug neaiškino, aš pats priėjau prie to – mano Bažnyčia yra dažai, garsai, o paskui puikūs santykiai su artimaisiais, draugais.

Aš save laikau tikinčiu, tik kokia abstrakcija aš tikiu? Universumu? Metafora? Kitų pasakytomis tiesomis? Manau, kad teikiant viešumon naują muzikos kūrinį ar tapytą paveikslą turbūt didesnio tikėjimo nė negali būti. Išdrįsti teikti – kad kiti išgirstų, pamatytų – savyje reikia turėti daug tikėjimo.

Deja, pamatuoti žmogaus tikėjimą nėra galimybės… Čia kaip tie 50 hercų, kuriuos jauti.

– Tai, matyt, Jums ir leidžia krikščioniškus siužetus perleisti per šių laikų prizmę ir gerai atskleisti šiuolaikines metaforas, tokias kaip savo tematika provokatyvus paveikslas „The head of St. John for two grams of cocaine“ („Šv. Jono galva už du gramus kokaino“ – liet.).

– Aš neturiu tikslo provokuoti, bet taip jau gaunasi palietus jautrias temas: Kristus buvo parduotas už dvidešimt auksinių, o šiandien tai gali įvykti ir už gramą kokaino.

Šiandien gali būti parduotas ir už eurą, o pakartas – už mintį ar žodį. Bet taip buvo visada. Šia prasme niekas nesikeičia.

Galerijos „Kunstkamera“ nuotr.

Tuštuma, kuri užpildo erdvę

– Jūsų tapyba įdomi ne tik teminėmis linijomis, bet ir žanro požiūriu: abstrakcijos, peizažai ir lietuvių ne itin mėgstamas portretas... Bet kitoks, – tuštumos portretas.

– Aš manau, kad daugybė žmonių išgyvena tą tuštumos būseną, ieškodami atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę. Jos nėra – yra tik tuštuma, kurią mes užpildome prasme. Juk kasdien keltis septintą, išgerti karšto vandens ir vitaminą D, pusryčiauti pusę dešimtos, tada groti gamas ir pan. iš esmės yra beprasmiai dalykai – galima juk ir negerti nei to karšto vandens, nei vitaminų. Bet mes kiekvienas užpildome tą tuštumą dalykais, kuriuos suvokiame kaip prasmę.

Tuštuma būna ir vidinė, kurią reikia užpildyti. Tai – praradimai, mirtys, vienatvė, nereikalingumo jausmas ir pan.

Galiausiai, kiekvienas turi užpildyti tą savo tuščią dieną savimi. Kuo užsipildysi ir kuo būsi šiandien? Juk nuo to priklausys, kaip elgsiesi, kalbėsi. Tas tuščios erdvės pildymas yra kūryba.

O toliau, kai į tą nutapytą tuštumą žiūri žmogus, atsiskleidžia erdvės būvis – čia jau galima fantazuoti. Ir kiekvienas tai darys savaip – gal matys tą tuštumą, o gal jau bus iš jos išėjęs. Žiūrėjimas į paveikslą visgi yra patirčių visuma. Esu tai išbandęs muzikoje, vienoje operoje, kurioje ne žiūrovas stebėjo operą, bet pati opera – su visais mano kurtais muzikiniais personažais – žvelgė į žiūrovą. Kas į ką žiūri? Paveikslas į tave ar tu į jį? Didelis klausimas.

– Aliejus ir drobė arba aliejus, pastelė ir popierius. Kodėl tokie pasirinkimai ir ką teikia tokie jų deriniai?

– Popierius man yra pieštukas – su juo galima padaryti tai, kas paskui atsiduria drobėje. Pastelė – jau žingsnis į aliejų ir ji man labai patinka. Gal taip atsiskleidžia kažkoks mano naivumas?

Aš jaučiuosi nesuvaržytas ir už tai turiu dėkoti teatrui: jis mane atrišo ir paleido, nes ten nėra žodžio „negalima“.

– Kokius savo muzikos kūrinius rekomenduotumėte klausyti žmonėms, kurie žiūrės į Jūsų paveikslus?

– Apie tai negalvojau, nes žmogus tikriausiai klausys to, ką pats nori klausyti. Aš tik stengiuosi, kad mano paveikslai patys skambėtų. Tai jau ir tampa muzika.

Beje, šią parodą lydi ir savotiškos sukaktys: prieš trisdešimt metų, 1989 m. rugsėjo mėn. L. Katinas tapo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju ir tam tikra prasme, perduodamas savo patirtį, „akademizavo“ savo kūrybą, o prieš dvidešimtmetį, 1999-aisiais, jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionalinee kultūros ir meno premija.

„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis.

Nors paprastai parodose eksponuojami Lino Katino kūriniai nepasiduoda jokiems koncepcijų rėmams, o ir bandymas juos konceptualizuoti, surūšiuoti būtų iš esmės priešprieša dailininko kūrybai, šioje parodoje pamėginta sudėlioti jo kūrinius pagal tam tikrą laiko metaforą.

Iš viso čia pristatomi 24 darbai – tarsi dailininko sukurta viena gyvenimo para, kurioje kiekvienas atskiras paveikslas simbolizuoja atskirą valandą. Tokiu būdu žiūrovui leidžiama pačiam ieškoti prasmių ir atsakyti į klausimus: kurioje paros dalyje bus įkomponuotas triptikas „Ten“, ar ankstyvieji, 7-ajame dešimtmetyje sukurti, L. Katino darbai virs prisiminimų valandomis, ar pavyks atrasti ir suprasti jo dvipusius paveikslus, kokias valandas atspindės spalvų čakros?

S. Skaisgirytė-Makselienė neabejoja, kad tik tokiu būdu, per savo patirtį, gali būti suprantama L. Katino kūryba. „Jis – kietas riešutėlis, sunkiai įkandamas ir patiems didžiausiems meno gurmanams. Nes čia svarbi ir architektonika,a ir religinės dimensijos, ir įvairūs motyvai, ir erotizmas, ir veiksmas, ir, beje, tokių dailininkų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įtaka“, – teigia menotyrininkė, pridurdama, kad tai – jau antroji L. Katino paroda galerijos „Kunstkamera“ istorijoje, tačiau visiškai kitokia savo turiniu ir ryškiai besiskirianti nuo pirmosios, kurioje dailininką siekta pristatyti retrospktyviniu žvilgsniu.

L. Katino kūrybos parodą „Atbulas laikas“ sostinės galerijoje „Kunstkamera“ galima lankyti nemokamai iki spalio 12 dienos. Ją apžiūrėti galima kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10.00 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val.

Dailininkas L. Katinas gimė 1941 m. birželio 22 d. Radviliškyje tapytojo Leono Katino šeimoje, 1959–1964 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademiją) ir, įgijęs architekto specialybę, keletą metų dirbo Nasvyčių projektavimo grupėje. Vėliau išėjo į darbo ir tapo įvairių kino teatrų ir kino studijų dailininku, dirbo dailės mokytoju M. K. Čiurliono vidurinėje mokykloje. Dar iki Nepriklausomybės atgavimo pasinėrė į gilias tantrinio budismo studijas, o nuo 1989 m. pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijoje, kur po kelerių metų pelnė docento vardą. 1999 m. dailininkui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o jo kūriniai puošia daugelio privačių kolekcininkų, Lietuvos ir užsienio muziejų meno kolekcijas.

Šią parodą lydi ir savotiškos sukaktys: prieš trisdešimt metų, 1989 m. rugsėjį L. Katinas tapo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju ir tam tikra prasme, perduodamas savo patirtį, „akademizavo“ savo kūrybą, o prieš dvidešimtmetį, 1999-aisiais, jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Jis – kietas riešutėlis, sunkiai įkandamas ir patiems didžiausiems meno gurmanams.

Nors paprastai parodose eksponuojami L. Katino kūriniai nepasiduoda jokiems koncepcijų rėmams, o ir bandymas juos konceptualizuoti, surūšiuoti būtų iš esmės priešprieša dailininko kūrybai, šioje parodoje pamėginta sudėlioti jo kūrinius pagal tam tikrą laiko metaforą.

Iš viso čia pristatomi 24 darbai – tarsi dailininko sukurta viena gyvenimo para, kurioje kiekvienas atskiras paveikslas simbolizuoja atskirą valandą.

S. Skaisgirytė-Makselienė neabejoja, kad tik tokiu būdu, per savo patirtį, gali būti suprantama L. Katino kūryba. „Jis – kietas riešutėlis, sunkiai įkandamas ir patiems didžiausiems meno gurmanams. Nes čia svarbi ir architektonika, ir religinės dimensijos, ir įvairūs motyvai, ir erotizmas, ir veiksmas, ir, beje, tokių dailininkų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įtaka“, – teigia menotyrininkė, pridurdama, kad tai – jau antroji L. Katino paroda galerijos „Kunstkamera" istorijoje, tačiau visiškai kitokia savo turiniu ir ryškiai besiskirianti nuo pirmosios, kurioje dailininką siekta pristatyti retrospektyviu žvilgsniu.

L. Katino kūrybos parodą „Atbulas laikas“ sostinės galerijoje „Kunstkamera“ galima lankyti nemokamai iki spalio 12 d.

„Viena vertus, Kazys Daugėla – didis fotomenininkas, gebėjęs nuotraukose fiksuoti tokius vaizdus, kurių nepamatysi kasdien, kita vertus, jo fotografijose nėra pagražintų vaizdų, jose fiksuojama buitis, peizažai, kaimo vaizdai kaip tam tikra laikmečio dokumentika“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Iš viso parodoje pristatomas 80 K. Daugėlos fotografijų rinkinys, atkeliavęs iš asmeninio fotomenininko sūnėno vilniečio Antano Skaisgirio archyvo. Jame – šalia itin retų Lietuvos tarpukario, po antrojo pasaulinio karo Vokietijoje veikusių tremtinių ir pabėgėlių stovyklų, kurių vienoje kartu su kitais lietuviais gyveno ir fotomenininkas, fotografijų, lankytojams pristatomas ir dar nematytas gausus archyvinės medžiagos rinkinys. Jame – kontroliniai nuotraukų atspaudai ir negatyvai, taip pat K. Daugėlos diplomai, straipsniai, jaunystės nuotraukų albumas.

Pasak S. Skaisgirytės-Makselienės, kiekviena iš eksponuojamų fotografijų tematinių linijų jautriai paliečia žiūrovą ir yra savaip aktuali šiame laikmetyje – tiek tarpukario Lietuvos vaizdų idealizmas, jungiantis dviejų nepriklausomų Lietuvų istoriją, tiek stovyklose gyvenusių ir pabėgėlių statusą įgijusių lietuvių dvasinio ir fizinio gyvenimo problematika, tiek niekuo neįpareigojantys romantiniai peizažai ar lietuviško kaimo, statybų ir kitokios kasdienybės dokumentika. „K. Daugėla ne veltui dažnai vadinamas romantiniu realistu, turinčiu didelę meninę jėgą“, – sako menotyrininkė, pridurdama, kad atskirą istoriją apie menininką bei jo darbštumą pasakoja ir eksponuojamų fotografijų antspaudai, žymintys jo dalyvavimą įvairiose parodose bei bienalėse.

K. Daugėlos kūrybos retrospektyvos parodą sostinės galerijoje „Kunstkamera“ galima lankyti nemokamai iki balandžio 6 dienos. O jos pabaigą vainikuos šią dieną 13 val. rengiama nemokama vienos valandos trukmės ekskursija, kurią ves menotyrininkė dr. S. Skaisgirytė-Makselienė. Po ekskursijos arba savarankiško apsilankymo parodoje lankytojai galės įsigyti ir specialiai šia proga išleistą K. Daugėlos reprodukcijų albumą, taip pat atviručių, dedikuotų vaikų temai.

Fotomenininkas K. Daugėla gimė 1912 m. vasario 23 d. Radviliškyje kilmingų dvarininkų šeimoje, tarpukariu baigė Aukštąją žemės ūkio mokyklą Vienoje (Austrija) ir įgijęs inžinieriaus kultūrtechniko specialybę, 1944 m. išvyko į Austriją. Po metų įsikūręs Bavarijoje (Vokietija) esančioje Kempteno tremtinių stovykloje dirbo mokytoju lietuvių gimnazijoje, dėstė svetimas kalbas bei vedė fotografijos kursus. Vėliau, 1949 m., jis persikėlė į Mančesterį, o iš ten – į Bedfordą (JAV), kuriame praleido 50 pastarųjų gyvenimo metų.

Pradėjęs fotografuoti dar studijų metais, K. Daugėla yra pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą parodose ir konkursuose Lietuvoje bei užsienyje. Didžioji jo darbų dalis, apie 4 tūkst. darbų, yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejaus filiale – Fotografijos muziejuje.