Taip Kauno kamerinio teatro kiemelyje atsirado 6 metrų pločio, 4,7 metro aukščio sieninės tapybos darbas.

„Bandysiu atsikvėpti. Buvo labai sunkios sąlygos darbui. Šis meno kūrinys turėjo atsirasti dar rugpjūtį, kai yra šilta, bet viskas nusikėlė į lapkričio galą ir gruodį“, – kalbėjo V. Jakas.

Meno kūrinys gimė per pusantro mėnesio. Dėl lietaus ir drėgno oro sunkiai džiūvo siena, reikėjo ilgiau nei įprastai laukti, kada galės tęsti darbą. „Atrodo, kad jau išdžiūvo, bet žiūrėk, jau vėl sušlapo. Rudeninės ir žieminės gamtos sąlygos tokiems kūriniams yra labai problematiškos“, – neslėpė kaunietis, vis tik sugebėjęs baigti šį iliuzinį – 3D įvietinto meno kūrinį, kuriame vaizduojama akmenyse augančių gėlių kvapą bandančio pajusti vyro figūra.

V. Jako nuotr.

„Vyriškis vaikščiojo mieste, pateko į vietą, Kauno kameriniame teatre, kur jo dėmesį patraukė... pievelėje augančios gėlės. „Aš tikrai žinau, kad niekada nesilankiau šiame mieste, bet jaučiu…. jau čia buvau“,  – pasakojo piešinio veiksmą V. Jakas ir citavo Francą Kafką. Ši citata yra piešinio dalis.

Menininkas pasakojo kūrinio idėją siejantis su žmogaus išgyvenamu jausmu, kai, atrodo, kad jau esame matę, patyrę tam tikrus įvykius, ir, filosofų aptariamu personažu, įvardijamu kaip bastūnu.

„Šių urbanistinių kelionių tikslas yra pati kelionė, kurią lemia įvairūs vaizduotę skatinantys epizodai: slampinėtojas medžioja įvairius vaizduotę „kutenančius“ įspūdžius, asociacijas ir emocijas“, – dėstė V. Jakas.

Bandysiu atsikvėpti. Buvo labai sunkios sąlygos darbui.

Jis minėjo, kad šis slampinėtojas su skrybėle yra pats F. Kafka, kurio kūrybą labai mėgsta, o dabartinis laikotarpis yra labai tinkamas tam, kad visi dar kartą atkreiptume į šio rašytojo kūrybą.

Piešiniui iš pradžių buvo nusižiūrėta kita vieta – transformatorinė, vėliau  –geležinkelio tilto atrama. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių darbai nebuvo pradėti nei ten, nei ten.

Pagaliau buvo apsistota Kamerinio teatro kiemelyje, kuriame prie sienos buvę akmenys tik dar labiau praturtino pirminę idėją. 

„Dežavu“ projektas yra dalis projekto „Septynios pievelės“. „Turi atsirasti dar šešios pievelės su žmogumi, uostančiu gėles. Šio žmogaus kelionių vietų ieškosime ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“, – pasakojo V. Jakas.

V. Jako nuotr.

„Dežavu“ yra pirmasis darbas iš „Septynių pievelių“, bet pats personažas, tai yra, smalsus vyras su skrybėle, kauniečiams jau yra pažįstamas. Jis figūruoja V. Jako kūriniuose, atsiradusiuose ant Kauno menininkų namų sienos bei „Urme“ („Alyvos vėl žydės“ ir „Inteligentas“).

„Dežavu“ atliktas vadinamojo „sausojo teptuko technika“, tapyba monochrominė. Personažas tapytas degintos anglies, fasadas bei gėlių pievelė – „Vivacolor Hansa Sokkel“ ir aerozoliniais dažais. Gėlės, nurodo autorius, pagamintos iš spalvotų veidrodėlių mozaikos, ji atspindi „natūralią saulės šviesą, automobilių žibintų šviesas, greta esančių namų apšvietimą, įvairių aplinkos objektų spalvinę įvairovę“.

Kompozitorius Arnas Mikalkėnas, pats grojantis keliais instrumentais, nė kiek nesudvejojo, kai organizatoriai kreipėsi į jį su pasiūlymu sukurti originalų kūrinį bienalės atidarymui. Žmogus, kuris gyvenime daugiau groja negu kalba, iš karto ėmėsi darbo, pasitelkdamas atlikėjus, su kuriais jau seniai kartu keliauja per muzikos pasaulį. Tai džiazo trio dviprasmišku pavadinimu „Ąžuoliniai berželiai“ ir Vilniaus Universiteto Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“, kuriam vadovauja Adelė Mikalkėnienė. Atlikėjų sudėtį papildė solistė iš Latvijos Dana Indane-Surkienė, šiuo metu gyvenanti Kaune.

Tikrai sunku nupasakoti, kaip archajiškas epinis kūrinys perteikiamas šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Tuo labiau įstabu, kad tai vyksta vietoje, kur galėtume tikėtis vargonų gaudesio ar monumentalaus chorinio dainavimo. Nors saksofonas (Tomas Razmus) ir tūba (Simonas Kaupinis) savo akustinių vamzdžių dydžiu tikrai neprilygsta vargonams, tačiau puikios akustikos bazilikos erdvėje jie suskambo subtiliai ir originaliai, šių instrumentų skambesys virto sunkiai nuspėjamu džiazo ir sakralinės muzikos deriniu.

Tačiau aiški skiriamoji riba buvo išlaikyta visos kompozicijos metu. Ir jei bažnyčioje tuo metu buvo koks nors aršus džiazo mėgėjas, jis taip ir nesulaukė nukrypimo į gaivališką improvizaciją. Nes viską savo rankose laikė Arnas Mikalkėnas, vienu metu dar mušdamas kelis instrumentus ir diriguodamas atlikėjų įstojimams.

Tiesa, jaunatviško gaivališkumo tikrai nestigo, ypač, kai prie atlikėjų prisijungė merginų choro grupė ir solistė. Vokalo partijos keitėsi nuo tylaus šnabždesio iki ekspresyvių solistės Danos Indane-Surkienės šūksnių. Latvių tarme skaitomos Psalmės ištraukos kartais įgaudavo hebrajų kalbos skambesį, vėliau peraugantį į tolimą rytietiškos melodijos skambesį. O kai dainininkės lyg piligrimės dainuodamos ėmė migruoti po visą bažnyčią, jų vokalo derinys su instrumentų improvizacijomis užpildė visą  erdvę vieningu akustiniu  chaosu...

Jos apspito mane lyg bitės,


suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne,


Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau. (Ps 118:12)

Bet, ačiū Dievui, bitės nurimo, jokia liepsna neįsiplieskė ir finale skambėjo tik klausytojų aplodismentai. Tikrai pavykusi muzikinio kūrinio premjera, sėkmingai įgyvendinta improvizacinės ir sakralinės muzikos simbiozė.

Be to, beveik pavyko įgyvendinti pirminį slaptą organizatorių sumanymą – neatsilikti nuo Lietuvos šių metų pristatymo Venecijos bienalėje... [juokaujame] Saulės tą dieną Šiluvoje tikrai užteko, o jūrą atstojo vakarinė vėtra su perkūnijos dundesiu.

„Mes visuomet mėgdavome perdaryti kitų atlikėjų kūrinius, – sako „Happyendless“ narys Marius Narbutis. – Įdomu dainai suteikti naują rūbą, perkurti jos skambesį kitaip, nei visiems įprasta.“

Vytautas Kernagis ir jo kūrinys „Kansaras“ kelia daug malonių prisiminimų grupės nariams.

„V. Kernagio plokštelė „Kabaretas „Tarp girnų“ buvo pirmoji plokštelė, kurią uždėjau pats savo rankomis. Nebepamenu, ar tuomet jau ėjau į mokyklą, ar dar ne, bet tai buvo tikrai labai jaunos dienos. Tad ir ši muzika iki šiol išliko artima“, – pasakoja grupės narys Andrius Kauklys.

„Jaunystėje mums V. Kernagis atrodydavo labai kietas bičas, ypač – kūrinys „Kansaras“. Ši daina buvo tikras rokenrolas – visiškai kitoks požiūris, nei mes buvome įpratę matyti, o tas kandus tekstas ir barbarizmai iki šiol kelia šypseną. Atsimenu, kaip besimokydami M.K. Čiurlionio menų mokykloje su klasioku išsiprašydavome iš matematikos pamokos „į tualetą“, tačiau eidavome į kitą klasę ir visu garsu pianinais tarškindavome būtent šį kūrinį“, – prisiminimais dalinasi Marius.

Jaunystėje mums V. Kernagis atrodydavo labai kietas bičas.

Muzikantai pasakoja, jog niekas jau seniai nebeturėjo išlikusių atskirų „Kansaras“ dainos garso takelių, tad teko suktis iš padėties improvizuojant. „Keisčiausiais būdais bandėm aranžuoti šį kūrinį, teko permontuoti vaizdo klipą, vaizdą sinchronizuoti su garsu. Šis darbas buvo mums nemenkas iššūkis, tačiau galutinis rezultatas išties džiugina“, – sako jie.

Maestro sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, išgirdęs šį „Happyendless“ darbą, prisiminė savo tėčio reakciją, kai grupė „Skamp“ perdainavo kūrinį „Mūsų dienos kaip šventė“.

„Tą kartą jis grįžo namo ir tarė: „Tai yra turbūt geriausia, kas galėjo nutikti šiai dainai“. Tėtis džiaugėsi, jog jauni žmonės iš naujo prikėlė seną jo kūrinį. Manau, kad šis „Happyendless“ darbas – analogiška situacija ir tėtis būtų labai laimingas išgirdęs naująją „Kansaras“ versiją. Labai smagu, kad jo kūryba yra vis atgaivinama ir transformuojama į naujus skambesius – tai tik parodo, kad Kernagis yra gyvas iki šiol ir gyvens dar ilgai“, – džiaugiasi V. Kernagis jaunesnysis.

Nuo 1999 m. rengiamoje parodoje meno kūrėjai ir visuomenė turi galimybę išrinkti geriausią praėjusių metų kūrinį. Šiemet eksponuojami 105 kūriniai. Kaip ir kasmet, čia gausu įvairiausių temų, stilistikos darbų, tradiciškai vyrauja tapyba. Paroda neturi koncepcijos ir menininkams nereikia taikytis prie duotos temos, tad jie turi galimybę į parodą atnešti tai, kuo gyvena, kaip jų išgyvenimai persikūnija į meno kūrinius.

Kaip įprastai, darbuose atsispindi ne vien asmeniniai menininkų išgyvenimai, bet ir jiems aktualios visuomeninės temos. Logiška, kad, švenčiant Valstybės atkūrimo šimtmetį, dalis kūrėjų kontempliuoja šia tema: dažniausiai pasirenkami lengvai atpažįstami istoriniai, tautodailės motyvai, nesistengiama jų interpretuoti. Neliko nepastebėta ir kita pastarųjų metų aktualija – politikų užmojai sumažinti Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekį. Į tai menininkai žvelgia dažniausiai su ironija.

Akvilės Snarskienės nuotr.

Ekspozicijoje išsiskiria ir kita, bene gausiausia, kūrinių grupė –  peizažai. Ramios spalvos, klasikinė technika ir formatai – dažno iš tokių darbų autoriaus pavardė seniai matyta kitokios koncepcijos parodų plakatuose. Kita vertus, geriausio metų kūrinio rinkimų neignoruoja ir aktyviai dirbantys, pripažinti miesto menininkai. Bene mažiausiai galimybę pasirodyti naudojasi jauniausieji kūrėjai, kurių darbai, ypač mažosios plastikos objektų, instaliacijos, praskaidrintų ramią ekspoziciją.

Parodos lankytojai kviečiami balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį iki vasario 15 d. Laureatai bus paskelbti ir apdovanoti Vasario 16-ąją.

Kas? Paroda "Geriausias 2017 metų kūrinys".

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? Veikia iki vasario 18 d.

Šimtmečio dovana

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, M.Žilinsko dailės galerija, Paveikslų galerija, A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus / Velnių muziejus Vasario 16-ąją dirbs. Visi norintieji aplankyti ekspocizijas tai padaryti galės nuo 11 iki 17 val. Istorinė LR prezidentūra Vasario 16 d. dirbs nuo 12 iki 24 val. Šią šventinę dieną visų muziejų lankymas nemokamas.

Pagrasino sukapoti ir suėsti

"Jeigu seksi tokias kvailas pasakas, aš tave užmušiu, sukaposiu, įdėsiu į puodą, išvirsiu ir suvalgysiu!" – tai citata iš V.Račicko knygelės "Kartą gyveno Lukošiukas" apsakymo "Lukošiukas ir auklė (1)", kur pagrindinis herojus nedviprasmiškai grasina auklei susidorojimu.

Ši knyga daugeliui tėvelių veikiausiai niekada nebūtų užkliuvusi, bet ji įtraukta į trečiokų užklasinio skaitymo programą.

Tokiu būdu pradinukų tėvai susipažino su vieno žinomiausių vaikų rašytojo V.Račicko kūryba, dėl kurios ir sukunkuliavo socialiniai tinklai.

"Gal autorės – dvi gimnazistės iš Šiaulių, kurios čia aprašo savo kasdienybę?"

"Kas įdėjo šią knygą į sąrašą, yra kažkaip iškrypėlis. Mokytojos, nerekomenduokite vaikams ir taip daug bjaurasties aplinkui."

"Žiauru, kvailėjame. Iš didelio rašto išėjome iš proto?"

"O siaube, kam čia su galva negerai vaikams tokius tekstus duoti skaityti?"

"Įdomu, kas atsitiko rašytojui, kad jis ėmė sekti tokias kvailas pasakas?"

"Pasakaitės iš rūsio, užklasiniai skaitiniai, dalijamės."

"Šiaip ar taip V.Račicko kūryba savita, kiek žiauroka, aišku, yra ir gražių tų pasakų, tad manau, rašytojas nekaltas, kalta programa, pagal kurią reikia vaikams tokias pasakas skaityti."

Tačiau daugumos tėvų nuomonė buvo vienareikšmiška – toks kūrinys neskirtas trečiokams. Nors kiti bandė autorių reabilituoti, kad liaudies pasakos esą ne mažiau smurtinės.

"Po "Sigutės" verkdavau naktimis, ne vaikams tokie dalykai", – įsitikinusi mažametės mama.

Žaltį irgi užkapojo dalgiais

Lukošiuko autorius V.Račickas dienraščiui patvirtino, kad žino vyresniųjų skaitytojų nuomonę apie jo vaikišką knygelę, tačiau jis nebuvo nusiteikęs dėl to aiškintis.

"Ai, nenoriu apie tai kalbėti, nes tai yra nesąmonė. Į mane niekas nesikreipė dėl to smurto. Ta mano knyga – postmodernizmas vaikams. Ten tas Lukošiukas ir toks, ir šioks, ir gyvas, ir negyvas, ir mažas, ir užaugęs, ir kituose gyvenimuose. O dabar kažkas ištraukė iš konteksto vieną vaizdelį ir sako, kad V.Račickas smurtą propaguoja. Tai yra nesąmonė, net nenoriu apie tai kalbėti", – per daug neatviravo knygų vaikams autorius.

V.Račickas teigia, kad jam asmeniškai niekas ir nepriekaištauja dėl jo kūrybos, tik kartais linksniuoja socialiniuose tinkluose.

Rašytojas mano, jog žmonės niršta be reikalo.

"Juk gražiausioje mūsų liaudies pasakoje žaltį užkapojo dalgiais. Tai irgi yra labai baisu. Bet tai nereiškia, kad vaikas, perskaitęs šią pasaką, bėgs ko nors kapoti. O mano tas personažas Lukošiukas yra savotiškas vaikas. Manyčiau, kad netgi negarbinga ištraukti iš konteksto vieną pasakojimą ir juo dabar mosikuoti", – įsitikinęs V.Račickas.

Palaiko knygos autorių

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis pats yra rašytojas ir kolegą V.Račicką palaiko.

"Dieve, kaip blogai, kai yra tiek išmanančių, kaip reikia rašyti knygas. Juk liaudies pasakose yra baisesnių dalykų prirašyta, bet kažkodėl niekas dėl to nesipiktina. Aš į šitas pretenzijas žiūriu su šypsena", – teigė klaipėdietis.

Politikas, psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas, išgirdęs ištrauką apie "Lukošiuką ir auklę", buvo šmaikštus.

"Tekstas – kanibališkas, bet mane džiugina kitkas, kad šiais laikais yra mamų, kurios su savo vaikais kartu skaito knygas. Tai yra didelis pasiekimas. Nes dabar visuotinio apkiautimo ir neraštingumo epochoje, džiugu, kad ir tokias knygas kažkas paskaito. O V.Račickas – vienas geriausių vaikų rašytojų, bet jo tos knygelės nesu skaitęs, todėl negaliu plačiau komentuoti", – neslėpė V.Čepas.

Smurto šaknys – internete

V.Čepas pabrėžė, kad šiais laikais didžiausias blogis ne kokie nors smurto epizodai vaikiškose knygelėse, bet interneto turinys, kuris prieinamas vaikams.

"Pažiūrėkite, kas dabar internete vaikams yra rašoma, piešiama, rodoma ir vaidinama. O V.Račicko kūrinys man labai primena vaikų kalbą, kai suaugusieji jų negirdi. Pamėginkite paklausyti, ką kartais čiauška vaikai, tai net ausys iš gėdos linksta. Aišku, jie ne patys tai sugalvoja, o iš suaugusiųjų išmoksta", – teigė V.Čepas.

Pašnekovo įsitikinimu, didesnę žalą vaikams daro kompiuteriniai žaidimai, kur vaikai žudo virtualioje erdvėje ir tai susiję su praktiniais veiksmais.

"Tuose žaidimuose tariamas priešas yra surandamas, persekiojamas ir nužudomas. Manyčiau, čia yra didesnė bėda nei knygos. Gal mamoms atidžiau reikėtų žiūrėti, ką jų vaikai daro prie kompiuterio ekranų", – pastebėjo V.Čepas.

Prikaišiojo dėl erotikos

Klaipėdietis, irgi rašantis knygas, neslėpė, kad ir jam pačiam neretai tenka išgirsti priekaištų dėl savo kūryboje pernelyg atvirų erotinių scenų, todėl tėvų kritikuojamo "smurtautojo" Lukošiuko atvejis jam juokingas.

Esą niekas nepasikeis, jei tą puslapį cenzoriai iš knygos ištrins, nes dabartinis vaikas daug žiauresnių dalykų suras bet kurioje kitoje vietoje.

"Vaikui, pažinusiam interneto platybes, toks V.Račicko tekstas tikrai jokios įtakos nedarys, nes kompiuteryje jis mato kur kas daugiau žiaurumų, kanibalizmą, kankinimus, sadomazochizmą ir ką tik nori. Bet vaikai tuos dalykus priima kaip virtualų dalyką, kurį, paspaudus tam tikrą mygtuką, gali išjungti iš savo aplinkos. Manyčiau, kad visas progresas dabar veda žmones į nebūtį, turbūt ir literatūra nuo to neatsilieka", – svarstė V.Čepas.

Keisti literatūros pokyčiai

Švietimo ir mokslo viceministrė klaipėdietė Natalja Fatkulina pati augina dvi mažametes dukras ir teigia taip pat pastebėjusi, kad vaikiškose knygelėse ir net mokyklinėse knygose pasitaiko įvairiausių smurto išraiškų.

"Man asmeniškai užkliuvo viena brolių Grimų pasaka, kuri yra visiems viešai prieinama, apie vieną berniuką neklaužadą, kurį mama nusprendė palaidoti gyvą. Užpylė žemėmis, o berniukas neklaužada vis ranką iš po žemių kišo ir kišo, ir, kai ji jam kažkuo trenkė per tą ranką, tik tada jis pagaliau numirė. Ir tai yra vaikų literatūra, kuri, suaugusių akimis, atrodo, švelniai tariant, įdomiai", – pastebėjo N.Fatkulina.

Viceministrė paminėjo dar vieną neseniai knygynuose pasirodžiusią vaikišką knygą, kuri ją šokiravo.

Tai kūrinys apie narkomaną katiną, kurį narkotikais aprūpina pelės, o jis leidžiasi kvaišalus ir dėl to jaučia malonumą.

"Dar galiu suprasti brolių Grimų pasakose ar įvairių šalių tautosakoje aprašomą smurtą, kurio tikslas buvo įbauginti vaiką, kad jis bijotų kažką padaryti, kas jam pačiam pakenktų. Tačiau svarbiausia, kad būtų laiminga pasakos pabaiga. Tada vaikai, anot psichologų, tų dalykų nepriima taip baisiai, bet dabartinių autorių kūryba vis labiau stebina", – neslėpė viceministrė.

Nevaikiška socialinė satyra

Knygelė "Kartą gyveno Lukošiukas", dėl kurios socialiniuose tinkluose kilo toks triukšmas, šiek tiek primena socialinę satyrą, kur daug nevaikiško humoro, kaip ir populiariame amerikiečių seriale "Simpsonai".

Epizode "Lukošiukas be auklės" rašoma, kaip herojaus tėvai išėjo į pobūvį ir vaiką paliko vieną namie, kur jis sukėlė gaisrą.

Ugnį kaimynai užgesino, o tėvai, trumpam sugrįžę ir pamatę, kad turto sugadinta nedaug, susiruošė atgal į pokylį. Paklausti, ką jie darys su Lukošiuku, mestelėjo: " O ką? Argi jis nesudegė?"

Dar viename vaizdelyje "Lukošiukas mokykloje (5)", herojus susirašinėja su mokytoja.

Savo rašinėlyje jis parašo: "Mokytoja, aš jus myliu!", ši jam atsako: "Aš vaikų nemylėsiu!", o Lukošiukas jai atsako: "O mes vaikų galėsime ir neturėti."

Epizode "Lukošiukas ir geriausi namai" šeimoje svarstoma, kur geriausia gyventi. Mama mano, kad Karoliniškėse, tėtis – Turniškėse.

O Lukošiukas reziumuoja: "Geriausia gyventi Lukiškėse", nes tai – miesto centras."

"Lukošiukas dabar" rašoma, kad herojus, nors ir prastai mokėsi, bet kažkaip pabaigė mokyklą, paskui universitetą, po to tapo gamtos apsaugos inspektoriumi, ant marių kranto pasistatė namą, vedė gražią žmoną, susilaukė vaikų.

Ir kai tik koks žvejys ištraukdavo tinklą kviesdavo Lukošiuką atplaukti.

"Lukošiukas sėda į valtį ir iriasi prie to žvejo, kuris jam prideda pilną maišą ungurių. Taip ir gyvena Lukošiukas nieko nestokodamas."

Knyga apie Lukošiuką pilna socialinės satyros, netgi juodo humoro, puikiai tinkanti kiek vyresniems skaitytojams, tačiau tikrai – ne trečiokams, kurie kol kas daug ką priima perdėm tiesmukiškai, mano moksleivių tėvai.

Dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė, taip pat žinoma Miss Sheep slapyvardžiu, be visų savo veiklų reklamos srityje ir socialiniuose tinkluose nei akimirkai nepamiršta savo širdies reikalų - muzikos. Savo naują kūrybą šiais metais ji žada pristatinėti vis dažniau ir pradeda dar šiandien.

Po pertraukos Miss Sheep pristato dar vieną kūrinį lietuvių kalba – „Širdis gabalais“.

„Šią dainą jau leidau visiems, kam tik galėjau. Vis klausinėjau, ar viskas gerai, ar galima ją rodyti platesniam žmonių ratui. Buvo tokių, kurie sakė „Ohooooo. Kaip asmeniškai čia viskas…“, bet man kitaip nesigauna“, – pirmuosius draugų įspūdžius apie naująjį kūrinį perpasakoja Miss Sheep.

Apie ofisinį darbą ir kūrybą

Šiandien pristatytas Miss Sheep naujasis kūrinys, kaip ir vasarą išleistas „Naktis prie jūros“, yra parašytas lietuvių kalba: „Kūryba ir saviraiškos laisvė kalbos neturi. Be to, juk akivaizdu, kad rašyti savo kalba yra kur kas stipriau – šitaip labiau apsinuogini. Kita vertus, esu buvusi tekstų kūrėja reklamos agentūroje. Tai ką? Negaliu kietos lietuviškos dainos parašyti?!“ – kaip visada su lengva ironija pasakoja Miss Sheep.

Naująjį kūrinį, kaip ir visą solinį Miss Sheep albumą, prodiusuoja Andrius Kauklys ir Marius Narbutis iš grupės „Happyendless“.

„Mes bičiuliavomės jau anksčiau, tačiau pradėję dirbti kartu tiesiog sulipome. Man labai patinka turėti reikalų su brandžiais, talentingais, savo darbą iki skausmo išmanančiais vyrais. Labai myliu tuos du senukus“, –  apie savo prodiuserius kalba Miss Sheep ir prideda, kad reklamos agentūroje, kur ji vadovauja vienam iš skyrių, jai taip pat tenka su vaikinais padirbėti.

Dainininkė išties šiuo metu daugiausiai save realizuoja reklamoje: „Profesiškai man šiuo metu sekasi“, – sako ji.

Tačiau profesinė sėkmė Dovilės niekaip nesulaiko nuo muzikos kūrimo: „Dirbu daug, tačiau turiu būti disciplinuota, jei noriu dar ir muziką kurti. Jei ilsėčiausi ir laukčiau mūzų – dabar neturėčiau nė vienos dainos stalčiuje“, – sako ji.

Į sceną - su nauja role ir misija

Pauzė, kurią muzikoje išlaikė Miss Sheep, jai išėjo tik į naudą – atlikėja iš naujo permąstė savo rolę muzikoje.

„Šiuo metu jaučiuosi įvairiomis prasmėmis suaugusi. Man pradeda atrodyti, kad žinau, ką noriu savo muzika pasakyti“, – apie grįžimą ant scenos kalba Miss Sheep.

Debiutinis etapas jau seniai praėjęs ir Dovilė tikina, kad niekada ant jos pečių nebepamatysime pliušinių avyčių. Tačiau nei humoro jausmo, nei savo šmaikštumo ji neatsisako: „Tikrai neprisitrumpinau liežuvio ir netapau mažiau sarkastiška. Tiesiog žinau, kad dabar noriu žmones įkvėpti, juos palaikyti, skatinti išsilaisvinti iš stereotipų. Nenoriu blevyzgoti šiaip sau“.

Naująją savo dainą lietuvių kalba Miss Sheep nori skirti žmonėms, kurie ieško atsakymų, bet kol kas jų neranda. Taip pat ji ilgam neatsisveikina ir po poros mėnesių žada dar vieną lietuvišką singlą „Vyšnia ant torto“. Kiek vėliau ir pagrindinį jos solinio albumo kūrinį „Run Baby Run“: „Tarpuose jau norėčiau užlipti ant scenos – labai pasiilgau to jausmo“.

Dainininkui V.Bareikiui praėjusieji metai buvo sėkmingi ir be galo produktyvūs: anšlaginiame koncerte menu fabrike “Loftas” pristatytas naujausias albumas "Klausimai", o metai vainikuoti net dviem muzikinių apdovanojimų nominacijomis. Dainų kūrėjas ir muzikantas pretenduoja tapti geriausiu M.A.M.A. alternatyvios muzikos atlikėju, o dainos "Babkės" vaizdo klipas jau sausio 15 d. gali būti paskelbtas Lietuvos hiphopo apdovanojimų metų vaizdo klipu.

"Taip jau nutiko, kad beveik pusė naujausio albumo dainų yra hiphopo stiliaus ir man didžiulė garbė, kad šios srities atstovai pastebėjo mano darbą ir šis net metus laiko brandintas klipas yra tarp pretendentų. Taip pat labai džiaugiuosi dėl galimybės pasirodyti sausio 15 d. “Lofto” scenoje kartu su visa Lietuvos hiphopo “grietinėle” bei vienu šio stiliaus patriarchų - Jeru The Damaja. Nors atliksiu vos porą dainų, bet rengiu specialų ir intriguojantį pasirodymą", – savo mintimis dalinosi V.Bareikis

Apdovanojimų metu atlikėjas pristatys jau publikos pamėgtą dainą "Babkės" bei visiškai naują kūrinį "Žmogus-niekas". Socialinių temų nevengiantis V.Bareikis ir šiame kūrinyje paliečia pilkų žmonių masės temą. Jau sukūręs dainas "Žmogus, bet šuo" bei "Žmogus-orketras", šį kartą universalusis dainininkas apdainuoja "Žmogų-nieką" – superherojų, kuris nepasižymi jokiomis savybėmis, o tik gyvena savo pilką, nuobodų ir niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Daina buvo įrašyta bendradarbiaujant su vienu sėkmingiausių Lietuvos hiphopo scenos prodiuseriu Donciavu.

“Kai sužinojau, kad V.Bareikis dalį savo albumo nori padaryti repo stiliumi, buvau maloniai nustebintas”, – pasakoja Donciavas. “Tik vėliau išsiaiškinau, kad meilė šiai muzikai Vidą lydi nuo vaikystės, tačiau “duoklę jai” pasiruošė atiduoti tik dabar. Sekėsi puikiai, Vidas linkęs į eksperimentus ir įvairių stilių sintezę, todėl dirbti buvo įdomu. Hiphopo stiprioji pusė yra sugebėjimas transformuoti, keisti ar interpretuoti idėją. Šiai kultūrai svarbus žodis ir juo išsakyta mintis, ji prisitaiko ir atspindi tai, kas yra aktualu šiandien, todėl nesensta. Hiphopas yra puiki terpė experimentams, ką Vidas labai mėgsta”.

Sausio 15 d. Vilniuje vyksiančių apdovanojimų metu V.Bareikis pristatys naujausią savo dainą, o į specealų pasirodymą patekti galite ir jūs. Jei esate vyras nuo 16 – 61 m. ir norėtumėte sudalyvauti V.Bareikio pasirodyme apdovanojimų metu, rašykite savo laiškus adresu-vidasbareikis1@gmail.com. 

Lietuvos muzikos apdovanojimų M.A.M.A. nominantai tapti metų elektroninės muzikos grupe „Proper Heat“ pristato naują kūrinį pavadinimu „I Can See You“.

Po sėkmingų grupei metų, komanda nenustoja pusiaukelėje. Visai neseniai išleidę antrąjį albumą „Center Of The World“, grupė įrašinėja naujus kūrinius, repetuoja su net šešių muzikantų grupe, ruošiasi užkariauti vis platesnius muzikinius vandenis.

Švenčių proga „Proper Heat“ pristato naują kūrinį, kuriame skamba charizmatiškojo grupės vokalisto ir žodžių autoriaus Karolio Ramoškos balsas. „Nors šventės ateina ir padovanoja mums gražiausias akimirkas, bet taip norėtųsi, kad ta gerumo ir meilės nuotaika nesisklaidytų visus metus, todėl mūsų nauja daina įkvėps visus, kurie tiki meile ir neabejoja jos didele jėga. Nepraraskite savo svajonių ir mokėkime klysti, tam kad turėtumėm iš ko kurti. Štai apie ką nauja mūsų daina“, – pasakoja grupės vokalistas Karolis.

„Tai daina apie sustingimą: laike, erdvėje, būsenoje. Apie tai, kad jei ilgai nepadarai judesio, tave ima nešti srovė“, – sako dainininkė Ieva Narkutė pristatydama bendrą jos ir reperio Pusho kūrinį „Tarp kažkada ir dabar“.

Abu, lyg susitarę, tvirtina, kad dainos atsiradimo istorija –  netipiška. „Su Ieva kalbėjom apie bendrą kūrinį metų metus, bet kažkodėl nieko nedarėm. Vieną dieną parašiau dainos žodžius, bet joje nebuvo priedainio. Iškart prisiminiau Ievą ir nusiunčiau dainą jai“, – sako Pushaz.

„Aš priedainio tekstą ir melodiją parašiau prieš metus. Niekaip nesugalvojau, ką su juo daryti. Daug tokių niekam nepriklausančių gabaliukų turiu, pilnos užrašų knygutės.  Staiga Pushaz man atsiunčia savo kūrinį. Paklausau, prisėdu prie instrumento, ir  staiga nusprendžiu perversti užrašų knygutes. Randu priedainį: suprantu, kad net harmonijos nereikia koreguoti.  Parašiau jam, kad galim ryt susitikti ir įrašyti bendrą dainą,  jau turiu priedainį. Manau, jis buvo lengvai nustebęs“, – pasakoja Ieva.

Pushaz pasakoja gavęs atlikėjos atsakymą ir nesupratęs, kokiu greičiu ji dirba. Išgirdau priedainį ir tapo aišku, kad jis – labai į temą.  Aš iš patirties žinau, kad jei kažkas stringa, nėra susidomėjimo ar laiko, geriau nė nebandyti. O kai yra toks „bam“, kaip šiuo atveju – viskas įvyksta be pastangų“, – sako Pushaz.

Kitą dieną abu jau sėdėjo studijoje ir įrašė „Tarp kažkada ir dabar“: