Neringos savivaldybės taryba ketvirtadienį nuo 5 iki 10 eurų pakėlė mokestį lengviesiems automobiliams pavasarį ir rudenį, kartu prailgino laiką, kada didesni tarifai taikomi ir autobusams bei nameliams ant ratų. Brangiau teks mokėti įvažiuojant gegužės 1-31 dienomis bei rugsėjo 16- spalio 30 dienomis.

Anksčiau didesni, nei ne sezono tarifai, galiojo birželio 1-19 dienomis bei rugpjūčio 21-31 dienomis.

Lapkričio 1- balandžio 31 lengviesiems automobiliams galios tas pats 5 eurų įvažiavimo mokestis.

Tarybos sprendimu, sezono metu vasarą ir toliau galios 30 eurų mokestis lengviesiems automobiliams, tačiau jis bus taikomas ilgesnį laiko tarpą – nuo birželio 1 dienos iki rugsėjo 15-osios (anksčiau buvo birželio 20 - rugpjūčio 20).

Taip pat 15-30 eurų mokestis, priklausomai nuo sezono, nustatytas ir automobiliams, tempiantiems gyvenamąją priekabą, taip suvienodinant tarifą su rinkliava, taikytą nameliams ant ratų, kurie važiuoja patys.

Savivaldybė pažymi, kad rinkliava lengviesiems automobiliams įvedama pastebėjus, jog vis daugiau poilsiautojų į kurortą atvyksta ne sezono metu.

„Taip bandome mažinti tuos srautus ir pasiųsti žinutę, kad bandykite į Neringą atvykti visais kitais būdais, tik ne lengvaisiais automobiliais. Ir ne keturračiais“, – BNS sakė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.

Pasak jo, mokestis keturračiams įvedamas siekiant kontroliuoti šių transporto priemonių naudojimą bei jas registruoti, jis galios tiek atvykstantiems, tiek ir vietiniams.

„Pamatėme, kad gyvenimas gerėja ir ne tik jachtų naujų gražių atsiranda, bet ir kitos technikos, todėl teko taryboje imtis tokių priemonių, kad jų netektų imtis ministerijai. Manau, pavyko. Nes Lietuvoje yra daug kitų vietų, kur keturračiais galima važinėti“, – BNS sakė meras.

Pasak mero, šiuo metu savivaldybė nežino, kiek savivaldybėje yra keturračių, nes dalis jų registruota kaip, pavyzdžiui, žemės ūkio technika, ar visai neregistruoti, tad norėtų sukurti jų registrą.

D. Jasaitis vis dėlto pripažino, kad Neringoje „be vietinių keturračių neišgyventumėme“, nes jie dažnai naudojami gelbėjimo ar kitiems darbams, kur nėra galimybės privažiuoti automobiliu. Tad savivaldybė ketina nustatyti atskiras jų naudojimo taisykles, o gyventojai galėtų kreiptis dėl šio mokesčio lengvatų, mainais registruojant keturratį.

„Atėjus laikui atlikti techninę apžiūrą, vežti į remontą ar kažkur, arba reikės sugrįžus mokėti 500 eurų, arba kreiptis į savivaldybės administraciją, kuri, aš tikiu, su Nacionaliniu parku paruoš tam tikras tvarkas arba susitarimą su savininku, kad, galbūt važiuojant su savimi visada turėsi turėti navigacija, galbūt medžiotojai, važiuodami į mišką, pranešti girininkui, informuoti apie tikslą“, – sakė jis.

Taip pat nuo vietinės rinkliavos bus atleidžiami tie judėjimo negalią turintys asmenys, kurių pateiktuose transporto priemonių registracijos liudijimuose bus nurodyta žyma SV, reiškianti, kad automobilis yra su rankiniu valdymu. Šiuo pakeitimu siekiama aiškiai įvardinti specialios paskirties transporto priemonę, kad kontrolės posto kasininkams nekiltų abejonių dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Kuršių nerijos šviesuolio gyvybė nutrūko po žaibiškos kovos su COVID-19. Keturis dešimtmečius savo širdį ir rankas atidavęs Kuršių nerijos miškams, miškininkas mirė būdamas 65-erių.

Nuoširdaus miško mylėtojo mirtį patvirtino jo žmona Gražina. Moteris teigė, kad jie labai saugojosi užkrato ir net nenutuokia, kur galėjo apsikrėsti.

Jos vyrui sausio 7 d. diagnozuotas koronavirusas. Po kelių dienų, ženkliai pablogėjus sveikatai, jis paguldytas į Klaipėdos ligoninę, kur po savaitės jo gyvybė užgeso.

„Negaliu patikėti, dar tą pačią dieną su juo kalbėjau, o staiga jo nebėra, iš manęs jį pavogė liga.

Net neleido su juo atsisveikinti, neleido jo paskutinį kartą pamatyti“, – sielvartavo moteris.

A. Laurinaitis gimė miškininko šeimoje Smiltynėje 1955 m. liepos 7 d. Tik baigęs mokslus Kaune, jis įsidarbino Kuršių nerijoje, kur Smiltynės girininkijoje dirbo, o vėliau ir jai vadovavo 40 metų.

A. Laurinaičio daliai teko ne tik sodinti nerijos miškus, bet ir prisėdėti gesinant milžiniškus šį nuostabų kampelį naikinusius gaisrus, vėliau – vėl atsodinti buvusias gaisravietes.

Jis buvo žmogus nuoširdžiai mylėjęs miškus ir visą gyvastį.

Velionis bus kremuotas sausio 21 d., o laidojamas sausio 30-ąją Kuršių nerijoje.

Mindaugas Čiakas teigia, kad užsitęsus karantinui vasarą gali brangti bilietai. 

„Nekoks paveikslas. Dar, aišku, šių metų nelabai ką turėjome, bet praeitą savaitę palyginau su  2020 metų atitinkamu periodu, tai transporto perkėlimas yra kritęs 60 proc. Nes jeigu žiemą, paprastą dieną turėdavome 1-1,2 tūkst. automobilių (per parą – BNS), tai dabar turime nuo 500 iki 600 automobilių“, – BNS sakė M. Čiakas.

„Daug įtakos turi, kad uždaryta su Kaliningradu siena, ir muziejus uždarytas – tai pakeldavo besikeliančių srautą“, – pridūrė jis.

Daug įtakos turi, kad uždaryta su Kaliningradu siena, ir muziejus uždarytas – tai pakeldavo besikeliančių srautą.

Pasak jo, dar sunku pasakyti, kokios bus bendrovės pajamos šiemet, tačiau jeigu dabartinis karantinas užsitęs, yra rizikos, kad vasara nesugebės kompensuoti žiemą negautų lėšų.

„Esame uždarę Šiaurės rago perkėlą, tai automatiškai sąnaudos mažėja toje vietoje. Naujoji perkėla dirba įprastai, kaip ir dirbo, tai nemanyčiau, kad labai įtakos bilieto kainą. Bet: taip, jeigu mes dirbsime nuostolingai, jeigu pastoviai plaukios pustuščiai keltai, tai gali atsiliepti bilieto kainai, nes mes nesurinksime pajamų, kurios kompensuotų kasdienines įmonės išlaidas“, – aiškino vadovas.

Jis priminė, kad pernai, per pirmąjį karantiną pavasarį, taip pat būta staigaus srautų kritimo – buvo dienų, kai kelta vos po 400 automobilių, – tačiau vasarą padėtis pagerėjo ir bendras metų rezultatas jau nebuvo toks prastas.

"Žinoma, kad čia vietinių pramogos. Kam kiltų klausimas – galima ar negalima jais važinėti. Gal dar motociklais po draustinius reikėtų prazvimbti? Pati savo akimis mačiau, kaip pralėkė motociklininkas.  Kone per kojas. Žmogus sniego motociklą vairavo dėvėdamas šalmą. Kas ten atpažins jį", – širdo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser.

Patys nidiškiai įvairiai vertina tokias pramogas. Vietiniams gyventojams užfiksavus du sniego motociklais po miškus besivažinėjančius žmones, socialiniame tinkle užvirė diskusija.

Vieni tikino, kad nieko blogo tai, kad džiaugiamasi snieguotu mišku. Kiti piktinosi akiplėšišku elgesiu.

Pažeidėjai užfiksuoti sausio 13 d. 16.30 val. prie Grobšto rezervato, Parnidžio kopos papėdėje.

"Grįžtant matėsi vėžios, išvažinėta ir kopų prieigose, miškeliuose, "prasinešė" ir Urbo kalnu", – rašoma prie paviešintos filmuotos medžiagos.

Pasirodo, saugomose teritorijose taip pramogaujama ne pirmą kartą.

"Sniego rogių prisipirkę vietiniai gyventojai. Sučiupti juos sunku. Kaip pagauti transporto priemonę, kuri neturi numerio? Pats geriausias būdas – fiksuoti, filmuoti ir viešinti. Prašome bendruomenės narių, kaimynų, kad jie praneštų, kai mato mišku važinėjančius sniego motociklus ar net keturračius", – kalbėjo A.Feser.

Anot jos, už tokias pramogas gali grėsti bauda iki 900 eurų.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas ketina pagaminti lipdukus, kuriais "papuoš" kiekvieną sniego motociklą, išvystą Neringoje.

Kalninės pušies medynai buvo sodinti dar prieš 120 metų, siekiant sustabdyti judantį kopų smėlį, tad sodinama buvo labai tankiai. Šią savo funkciją kalninės pušys jau seniai atliko, o šiandien tai gamtinę brandą pasiekę medynai, kurie kelia nemenką gaisrų pavojų. Tai patvirtina ir cikliškai pasikartojantys miško gaisrai Kuršių nerijoje: 1995 metais išdegė 60 hektarų medynų, 2006 metais – 236 hektarai, o 2014 metais – 120 hektarų.

Iškirtus kalnines pušis, ant didžiųjų kopagūbrių jos vėl bus atsodinamos, kitur bus sodinamos paprastosios pušys su beržo priemaiša, o dalis kirtaviečių bus paliekama savaiminiam atsikūrimui, taikant sėkmingą danų patirtį. Danai kalnines pušis iškerta ilgais koridoriais ir palieka savaime atželti.

Turi būti iškertami iki 15-os metrų pločio koridoriai. Siauri koridoriai kertami tam, kad iš sėklos sudygusio jauno kalninės pušies daigelio neišdegintų vasaros saulė ir nenugairintų pajūrio vėjai, nurodoma VMU pranešime. 2021 m. Nidos girininkijoje bus iškirsta keletas koridorių eksperimentinėmis kryptimis, siekiant rasti efektyviausią būdą natūralaus miško atsikūrimui. Atsižvelgiant į rezultatus, po kelerių metų bus sprendžiama, kokiu būdu bus atkuriami kalninės pušies medynai.

Šiuo metu Juodkrantės girininkijoje planuojama rekonstrukcinius kirtimus vykdyti 12,5 hektaro plote, 6-20 miško kvartaluose, Nidos girininkijoje – 19,8 hektaro plote, 151-155 ir 159-170 miško kvartaluose. Miško kirtimai Kuršių nerijoje vykdomi iki kovo 15 d. ir rugsėjo 1 d. – gruodžio 31 d.

Kirtimai vykdomi vadovaujantis Kuršių nerijos nacionalinio parko vidinės miškotvarkos projektu, dokumentuose numatoma rekonstrukciniais kirtimais iškirsti beveik 1300 ha Kalninės pušies medynų, apie 450 ha ploto atkurti kalnine pušimi, o paprastąja pušimi atkurti iki 850 ha ploto.

Tokį sprendimą priėmė Neringos savivaldybės taryba.

Premija mokslininkei skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą, pranešė savivaldybė.

R. Rimantienės kandidatūrą premijai gauti pateikė Lietuvos nacionalinis muziejus, rekomendavo Vilniaus dailės akademija. Šiai kandidatūrai pritarė Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumas.

Nacionalinio muziejaus teigimu, archeologė R. Rimantienė iki šiol laikoma svarbiausia akmens amžiaus tyrinėtoja Lietuvoje. Ji yra Lietuvos akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja, dvylikos monografijų autorė.

Šios mokslininkės pastangomis Lietuva yra vienintelė Rytų Europoje, iki šių dienų išsaugojusi nepakitusius akmens amžiaus radinius. Nemaža jų bei vėliau rastų radinių dalis sudaro Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos proistorės akmens amžiaus ekspozicijos pagrindą.

Vieni svarbiausių mokslininkės tyrinėtų ir etaloniniais tapusių paminklų yra Nidos senovės gyvenvietė ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių kompleksas.

R. Rimantienė lietuvių ir vokiečių kalbomis yra išleidusi knygą „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“. Joje pateikiami visi reikšmingi iki 1999 metų archeologų surinkti duomenys apie Kuršių neriją ir išryškinama svarbiausia informacija apie archeologinius paminklus.

Be to, mokslininkė kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais keramikais Nidos prieplaukoje ėmėsi atkurti senosios Nidos keramikos gamybos tradicijas.

Žymiai Lietuvos archeologei spalio 25-ąją sukako 100 metų.

Kasmetinė M. L. Rėzos premija skiriama už Kuršių nerijos ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijos populiarinimą, M. L. Rėzos vardo garsinimą. Jos dydis – 2000 eurų.

Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, 1776 metų sausio 9 dieną gimęs Martynas Liudvikas Rėza laikomas vienu iškiliausių pasaulietinės lietuvių kultūros puoselėtojų bei lietuvių tautosakos mokslo pradininku, jo vardo premija už Kuršių nerijai reikšmingą veiklą kasmet skiriama vienam asmeniui.

„Dėl COVID-19 pandemijos ir paskelbto karantino gidai tapo vieni iš labiausiai nukentėjusių turizmo sektoriaus atstovų, kadangi ypač sumažėjo užsienio turistų grupių skaičius. Vis dėlto šiuo sunkiu laikotarpiu, sumažėjus tiek atvykstamųjų turistų, tiek pramogų skaičiui, vietiniai turistai atsigręžia į gamtą ir joje praleidžia vis daugiau laiko. Tai lemia pastaruoju metu išaugusį gamtos gidų poreikį. Atsižvelgdami į šias aplinkybes ir tai, kad šiais metais švenčiame UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metus, be to, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta Kuršių nerija mini 20 metų jubiliejų, kompetencijų ugdymo būsimiems gamtos gidams renginys nuotoliniu būdu transliuojamas būtent iš Kuršių nerijos nacionalinio parko. Tikimės, kad jis bus naudingas tiek Kuršių nerijoje dirbantiems, tiek kitiems daugiau apie gamtą norintiems sužinoti gidams“, – teigia ekonomikos ir inovacijų viceministrė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Šiemet vykstančių UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metų minėjimo tikslas − pabrėžti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų Lietuvos kultūros paveldo vietovių – Vilniaus istorinio centro, Kernavės archeologinės vietovės, Kuršių nerijos, Struvės geodezinio lanko reikšmę mūsų valstybei.

Todėl Kuršių nerijos nacionaliniame parke vykstantis nuotolinis būsimiems gamtos gidams skirtas renginys sudaro galimybę geriau pažinti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytą Kuršių neriją, didinti supratimą apie šios unikalios vietovės išskirtinę visuotinę vertę, išsaugojimo ateities kartoms ir teisinės apsaugos svarbą.

Antrajame gidų kompetencijų ugdymo renginyje dalyvauja ir Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos vadovė Europos regionui Alessandra Priante. Renginyje pristatomos šios aktualios su Kuršių nerija susijusios būsimiems gamtos gidams skirtos temos: pirmieji gamtos gidų žingsniai; kopų gimimas, gyvenimas ir mirtis; miškininkystė: šiuolaikinio Kuršių nerijos kraštovaizdžio kūrimo istorija 100 metų atkarpoje; Kuršių nerijos bioįvairovė ir paukščiai; Kuršių nerija keliautojo akimis; naujovės lankantis Kuršių nerijoje. Kiekvienas renginyje dalyvaujantis gidas gaus įvadinį gamtos gidų kursą išklausiusio asmens patvirtinimą.

Pirmasis šių metų rugpjūčio mėnesį vykęs kompetencijų ugdymo renginys gidams buvo skirtas išsamiai susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejumi. Jame buvo pristatytos muziejaus ekspozicijos, Valdovų rūmų interjeras ir eksterjeras, akcentuota, kokios istorijos detalės svarbiausios priimant vienos ar kitos šalies turistus. Renginyje gidai galėjo ne tik tobulinti žinias ir įgūdžius, bet ir gauti metines akreditacijas vesti ekskursijas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejuje.

Ši paroda – pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų kone šimtas kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą.

Parodoje bus galima išvysti Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Adrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.

Parodoje pamatysite, kaip negausiai po karo į neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai.

Išvysite, kaip jiems sekėsi gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose. Kaip štilyje užstrigdavusius senuosius kuršininkų burinius laivus – kurėnus keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti ir viršyti labiau tikę mažesni ir greitesni motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai.

Parodoje eksponuojami kūriniai taip pat atspindi ir Neringos kurorto kūrimosi istoriją. Mat, tuometinė Lietuvos valdžia, įvertinusi Kuršių nerijos kraštovaizdžio unikalumą ir suvokusi, kad žuvies ištekliai Kuršių mariose riboti, nuo 6 deš. paraleliai pradeda mąstyti ir apie kurorto įkūrimą.

1960 m. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Kuršių nerijoje įsteigiamas landšaftinis draustinis. O kad būtų lengviau vystyti bei administruoti kuriamą kurortą, 1961 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo sujungtos į analogų neturintį respublikinio pavaldumo Neringos miestą.

Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.

Ši paroda tęsia Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose saugomo Kuršių nerijoje sukurto dailės paveldo apžvalgą. 2011 m. vykusioje parodoje buvo galima susipažinti su kūriniais, užgimusiais pusiasalyje iki Antrojo pasaulinio karo. Juos kūrė čia gausiai lankęsi užsienio menininkai (daugiausiai vokiečiai) ir neriją tik pradėję atrasti lietuviai dailininkai.

Paroda veiks: 2020 10 29 – 2021 01 31

Nuo spalio 29 d. lankytojai kviečiami į specialiai šiai parodai parengtą edukacinę programą.

Čia laukia daugiau kaip 100 tapybos, grafikos darbų bei piešinių iš muziejaus fondų, kuriuos sukūrė iškilūs Lietuvos menininkai. Juose pasakojama 1945–1990 metų Kuršių Nerijos istorija. Pamatysite po karo sugrįžusius senuosius Nerijos gyventojus, naujakurius, žvejybą, buitį, verslus, gamtos draustinį, kurortą ir be abejo marių ir jūros peizažus. Pasižvalgę ir aptarę parodą, to meto istorines aplinkybes, patys tapysite dangų ir jūrą bei tyrinėsite mėlyną spalvą.

Į programą būtina užsisakyti iš anksto tel. 8 675 131 61

Iš viso numatoma rekonstruoti apie 34 kilometrus tako.

„Labai preliminariais skaičiavimais, projekto vertė sudaro apie 8 mln. eurų. Tačiau galutinė suma paaiškės po projektavimo ir rangos darbų viešųjų pirkimų“, – BNS sakė Kelių direkcijos atstovas Evaldas Tamariūnas.

Darbai bus finansuojami Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Pirmąjį rekonstrukcijos etapą planuojama baigti iki 2023 metų pabaigos, antrąjį – iki 2024-ųjų, trečiąjį – iki 2025-ųjų pabaigos.

Anot E. Tamariūno, dviračių tako sutvarkymas užtruks penkerius metus, nes „darbų terminai ir apimtys priklauso nuo Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo“.

„Šiuo metu Lietuvos automobilių kelių direkcija valdo beveik 1950 kilometrų pėsčiųjų ir dviračių takų, esančių prie valstybinės reikšmės kelių. Be to, vien pagal bendradarbiavimo sutartis su šalies savivaldybėmis Kelių direkcija šiuo metu administruoja apie 200 projektų“, – aiškino jis.

Sutvarkius dviračių taką Smiltynė–Nida, jis bus perduotas prižiūrėti Klaipėdos ir Neringos savivaldybėms. Tai numatyta rugpjūtį ir rugsėjį Kelių direkcijos ir savivaldybių pasirašytose bendradarbiavimo sutartyse.

„Lietuvos automobilių kelių direkcija valdo valstybinės reikšmės kelius. Jie susideda iš įvairių elementų ir vienas tokių elementų yra pėsčiųjų ir dviračių takas. Paprastai kalbant, takas yra dalis statinio – valstybinės reikšmės kelio. Smiltynė–Nida dviračių takas yra vienintelis takas, priklausantis Kelių direkcijai, kuris nėra valstybinės reikšmės kelio elementas, o yra savarankiškas statinys. Dėl šios priežasties sutvarkius taką jis bus perduotas savivaldybėms“, – tvirtino E. Tamariūnas.

Klaipėdos miesto savivaldybei atiteks apie 850 metrų tako, Neringos – apie 33 kilometrus.

Ugnies reginį palydės unikalusis, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis su savo TRIO grupe. Atlikėjo koncertas – tai visad kelionė aukštyn mitinio pasaulio medžio šakomis, kurios gidas S. Petreikis – nuoširdus, ekspresyvus ir visad nenuspėjamas.

Šių metų nendrinių skulptūrų tema „Žvaigždynai“. „Žvaigždynų“ kompoziciją kūrė keturi skulptoriai – Egons Perševics iš Liepojos (Latvija), Andrius Sirtautas iš Šilutės (Lietuva), Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė iš Vilniaus (Lietuva).

A. Jasiukevičiūtės nuotr.

„Kai pagalvoji apie žvaigždynus, mintyse susiburia jų visas spiečius. Norėjosi daryti didelę abstrakčią struktūrą, kurią padegus būtų labai įspūdingas debesis. Tačiau, apgyvendinti jį Gintaro įlankoje – iššūkis nemenkas ir mes bediskutuodami tarpusavyje, nusprendėme eiti kitu keliu. Kūrėme pasakojimą apie berniuko svajonę užaugus tapti jūrininku ir išplaukti tyrinėti tolimųjų jūrų. Šią mintį pasiūlė Liepojos skulptorius Egons'as, primindamas, kad vandens žmonėms, gyvenantiems prie Baltijos jūros ir Kuršių marių žvaigždės reiškė navigaciją, jų dėka laivai rasdavo kelią grįžti į krantą. Taip man kilo mintis padaryti Kelrodę žvaigždę ir dvi šokančias seseris – Aušrinę ir Vakarinę, kurios pasikeisdamos budi, nuo sutemų ligi aušros ir palydi laivus jų kelionėse. A. Sirtautas pridėjo dangaus „gyventoją“ Delčią, kurios „dylimas“ primena tirpstančią vasarą ir tolstančią svajonę. O D. Kučas „pakvietė“ Gintaro įlankos „žvaigždes“ paukščius, kad jie, sutūpę ant kuolų sudarytų „žvaigždžių spiečių“ vasarai. Taip sukūrėme kompoziciją apie svajonių laivelį, palydimą Delčios, Kelrodės, Aušrinės ir Vakarinės žvaigždžių į tolimą svajonę. Linkėdami pakelti į dangų akis ir pamačius žvaigždes prisiminti savo svajones“, – pasakojo šių metų kompozicijos idėjos autorė A. Jasiukevičiūtė.