„Rusų gyvybės taip pat svarbios!“, – antradienį socialiniame tinkle „Instagram“ anglų kalba parašė jis po Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito Danijoje, kur jis kartu su danų ministre pirmininke Mette Frederiksen (Mete Frederiksen) apžiūrėjo naikintuvus F-16, kurie bus pristatyti jo šaliai.

L. von Triero įrašas buvo skirtas „ponui Zelenskiui ir ponui Putinui, taip pat poniai Frederiksen (kuri vakar, tarsi įsimylėjusi iki ausų, pozavo vienos baisiausių šių laikų žudymo mašinų kabinoje ir šypsojosi iki ausų)".

L. von Trieras išjungė komentavimo galimybę, tačiau jis sulaukė Rusijos ir Ukrainos žiniasklaidos dėmesio.

„Aš tik pasakiau tai, kas akivaizdu: kad visos gyvybės šiame pasaulyje yra svarbios!“ – ketvirtadienį rašė 67 metų režisierius.

„Atrodo, tai pamiršta frazė iš tų laikų, kai pacifizmas buvo vertybė“, – teigė jis.

Danijos spauda taip pat suabejojo režisieriaus, kuris 2011 metais sukėlė audrą Kanų kino festivalyje pareikšdamas, kad supranta Adolfą Hitlerį, ir dėl to vėliau atsiprašė, pasisakymais.

Interviu Danijos dienraščiui „Politiken“ universiteto dėstytojas Jakobas Baekas Kristensenas (Jakobas Bekas Kristensenas) sakė, kad Rusija pirmąjį L. von Triero įrašą priims su malonumu.

„Jis palaiko idėją, kad Rusija nėra beširdė agresorė ir kad tai teisėtas konfliktas, kuriame Rusija kiekvieną kartą patiria nuostolių“, – teigė socialinių tinklų tyrėjas.

Viena didžiausių Danijos kino žvaigždžių L. von Trieras yra sukūręs daugiau nei 14 pilnametražių filmų, dažnai laikomų gana tamsiais ir žiauriais.

Iš Kopenhagos kilęs režisierius, garsėjantis juoduoju humoru, 2000 metais Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark).

Komentuodamas danų premjerės Mette Frederiksen nuotraukas naikintuvo F-16 kabinoje, jis teigė, kad „rusų gyvybės taip pat svarbios“, matyt, turėdamas omenyje tarptautinio judėjimo „Black Lives Matter“ (liet. „Juodaodžių gyvybės svarbios“) šūkį.

„Ponui Volodymyrui Zelenskiui ir ponui Vladimirui Putinui, o ne mažiau poniai M. Frederiksen (kuri vakar kaip įsimylėjusi, šypsodamasi nuo ausies iki ausies, pozavo vienos baisiausių šių laikų žudymo mašinų kabinoje): rusų gyvybės taip pat svarbios“, – rašė jis.

L. von Triero instagramo ekrano nuotr.

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis į Daniją atvyko rugpjūčio 20 d.

Danijos premjerė M. Frederiksen paskelbė, kad jie perduos devyniolika amerikiečių naikintuvų F-16 į Ukrainos kariuomenę.

Vėliau buvo paskelbtos nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose V. Zelenskis ir M. Frederiksen sėdi kartu vieno iš šių naikintuvų kabinoje.

„Larso būklė gera, jam dėl simptomų taikomas gydymas“, – sakoma įmonės pranešime. Šiuo metu 66-erių kūrėjas suka didelės sėkmės sulaukusio savo miniserialo „Karalija“ trečiojo ir paskutiniojo sezono serijas. Prodiuserinės kompanijos duomenimis, sezonas bus užbaigtas „kaip planuota“.

L. von Trieras dėl savo provokacinių filmų ir kartais ekstremalaus smurto vaizdavimo vertinamas prieštaringai. Tarp žinomiausių jo darbų yra „Melancholija“, „Nimfomaniakas“ ir „Namas, kurį pastatė Džekas“. 2000-aisiais režisieriui Kanų kino festivalyje už juostą „Šokėja tamsoje“ įteikta Auksinė palmės šakelė.

Parkinsono liga yra neurologinis susirgimas. Tipiški jos simptomai yra judesių sutrikimai. Liga dažniausiai prasideda peržengus 50 metų slenkstį.

Danų režisierius Larsas von Trieras nuogąstauja, kad nebegalės kurti filmų, nes metė gerti ir vartoti narkotikus.

„Nežinau, ar galėsiu filmuoti naujus filmus ir tai man neduoda ramybės. Buvę alkoholikai ar buvę narkomanai dar niekada neįstengė sukurti kažką, kas turėtų meninę vertę“, – laikraščiui „Politiken“ sakė L.von Trieras.

Šis interviu buvo pirmas nuo to laiko, kai Kanų kino festivalio organizatoriai uždraudė jam atvykti į 2011 metų renginį dėl jo pasakyto juokelio per „Melancholijos“ (Melancholia) spaudos konferenciją, kad jis esąs nacis.

Režisieriaus interviu danų „Politiken“ išspausdino pirmajame ir dar septyniuose puslapiuose.

L.von Trieras, kuris šokiravo žiūrovus seksualiai atvirais filmais, tokiais kaip „Antikristas“ (Antichrist) ir „Nimfomanė“ (Nymphomaniac), sakė, kad yra blaivus 90 dienų ir kasdien vaikšto į anoniminių alkoholikų susitikimus.

Kino kūrėjas laikraščiui sakė, kad kasdien išgerdavo po butelį degtinės, bet norėdamas paskatinti kūrybingumą, alkoholį derindavo su įvairiais narkotikais.

„Negaliu niekam rekomenduoti daryti to paties. Tai labai pavojinga ir kvaila visais atžvilgiais“, – tvirtino jis.

Keturis vaikus turintis ir mokytoją vedęs L.von Trieras sakė pasiekęs tašką, kai turėjęs rinktis tarp Larso Triero žmogaus ir Larso von Triero režisieriaus. Tą aristokratišką „von“ jis prisidėjo studijuodamas Danijos kino mokykloje.

Pasak režisieriaus, visi jo filmai, išskyrus paskutinį, „Nimfomanę“, buvo sukurti veikiant alkoholiui ir narkotikams.

„Dogvilio“ (Dogville) scenarijų jis parašęs per 12 dienų trukusį narkotinį apkvaišimą, o „Nimfomanei“ jam prireikė ištisų pusantrų metų.

Skandalingame ir šokiruojančiame naujajame danų režisieriaus Larso von Triero filme „Nimfomanė“ (angl. „Nymphomaniac“) žiūrovai gali išvysti daug pažįstamų veidų, tačiau juostoje pasirodo ir naujų talentų. Vienas jų – jaunoji aktorė Mia Goth, kuri yra pusiau brazilė, pusiau kanadietė. Nuotraukose jauna mergina atrodo nekalto ir skaistaus veido, tad žurnalas „i-D“ pakalbino gražuolę, kaip ji sutiko vaidinti tokiame kontraversiškame filme.

Išraiškingo veido modeliui M.Goth tik neseniai suėjo 20 metų. Tačiau aktorė filme „Nimfomanė“ iš malonios ir linksmos merginos, kurią galima išvysti realybėje, virsta į smurtą linkusia jauna moterimi, sekso objektu.

„Kai pirmąsyk sutikau L. von Trierą, jis avėjo sandalus ant kojinių. Jis pasakė, kad įsivaizduočiau, kad mirė mano katinas. Man prireikė kelių minučių, bet tada įsijaučiau, tiesą sakant, net taip smarkiai, jog po to buvo sunku išeiti iš tos būsenos“, – pasakojo M.Goth. Vaidmuo jai buvo pasiūlytas prieš pusantrų metų. Į pirmąją atranką Mia atskubėjo tą pačią dieną, kai laikė paskutinį vidurinės mokyklos egzaminą. Jai teko P, kiek sutrikusios paauglės su kriminaline praeitimi, vaidmuo. P – yra pagrindinės filmo herojės, sadomazochistės ir nimfomanės Džo (akt. Charlotte Gainsbourg) globotinė.

„Mano herojė nepažįsta meilės, tad jausmus ji painioja su seksualine aistra. Labai įsigyvenau į savo heroję, tad net sekso scenos išsirutuliojo labai natūraliai. Labai pasitikėjau režisieriumi, tad nejutau baimės, būčiau padariusi viską, ko jis prašė“, – kalbėjo mergina, kuriai „Nimfomanė“ tapo debiutu kine.

Daugiau M.Goth nuotraukų pamatyti galite čia: http://www.miagoth.com/gallery/

Karjerą pradedanti aktorė ir modelis susitikinėja su 27-erių aktoriumi Shia LaBeouf, jis taip pat nusifilmavo naujajame L. von Triero filme „Nimfomanė“, būtent juostos filmavimo aikštelėje pora ir susipažino.

Suaugusiems skirta ir į dvi dalis padalinta „Nimfomanė“ Lietuvos kino teatruose bus pradėta rodyti jau balandį, pirmoji dalis – balandžio 4 dieną, o antroji – balandžio 18 dieną. Ši juosta – tai paskutinioji vadinamosios L. von Triero Depresijos trilogijos dalis. Filme pasakojama moters vardu Džo istorija, jos seksualiniai patyrimai ir svarstomos priežastys – kodėl ji tapo tokia, kokia yra? Kodėl ji nimfomanė ir taip nemyli savęs?

Drastiškas, tiesmukas ir šokiruojantis naujausias L. von Triero  darbas „Nimfomanė“ – Lietuvos kino teatruose jau balandį.

Turkijos pareigūnai dėl nuogybių ir atvirų sekso scenų uždraudė šalies teatruose rodyti prieštaringai vertinamą danų režisieriaus Larso Von Triero epą “Nimfomanė” (Nymphomaniac).

Filmo premjera praėjusį mėnesį įvyko Berlyno kino festivalyje, kur jis sulaukė liaupsių.

Pirmoji “Nimfomanės” dalis Turkijoje turėjo būti parodyta kovo 14 dieną, o antroji dalis – kovo 21-ąją. Filmą turėjo lydėti perspėjimas dėl 18 metų amžiaus cenzo.

Tačiau Turkijos kino taryba, kurioje dirba Kultūros, Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijų atstovai, pirmadienį balsų dauguma išvis uždraudė šį filmą.

Su tokiu sprendimu nesutikęs tarybos narys Yamacas Okuras (Jamačas Okuras) sakė, kad toks sprendimas prilygsta “cenzūrai”.

“Bet kokio filmo komercinio rodymo uždraudimas yra nepriimtinas, - pirmadienį “Twitter” parašė jis. – Jis galėjo būti su amžiaus cenzu. Kitu atveju tai – cenzūra”.

“Nimfomanė” pasakoja moters seksualinio prabudimo nuo vaikystės iki 50 metų amžiaus istoriją. Filme vaidina Charlotte Gainsbourg (Šarlot Geinsbur), Stellanas Skarsgardas (Stelanas Skarsgordas) ir Shia LaBeoufas (Šaja LaBafas).

Sausio mėnesį Europos Sąjungos (ES) narė Rumunija po menininkų ir kultūros ministro sukelto triukšmo paskelbė, kad atšaukė savo draudimą rodyti šį filmą ir atleido už draudimą atsakingą pareigūną.

Tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet pasižymėjo itin geru oru. Buvo saulėta, pavasariškai šilta... Oras kvietė nesislėpti kino salėje – į ją visai neviliojo ir konkursinės programos filmų aprašymai. Po kiekvieno praleisto konkursinės programos filmo išgirdusi kolegų įspūdžius džiaugiausi, kad didžiąją dalį konkursinės programos filmų šiemet iškeičiau į kitų programų kūrinius. Tačiau šiame didžiuliame, sename, įsitvirtinusiame kino festivalyje buvo nesunku rasti perlų. Tik reikėjo sijoti, sijoti...

Tokie skirtingi prizininkai

Dao Yinano trileris su juodosios komedijos elementais "Juoda anglis, plonas ledas" (angl. "Black Coal, Thin Ice), apdovanotas "Auksiniu lokiu", pasakoja detektyvo, buvusio policininko, tyrimo eigą. Tai nepriekaištingas filmas, kupinas siužeto vingių ir vos juntamo juodojo humoro bei žanrinių konvencijų žaismo.

Vienas įdomiausių šio filmo aspektų – kone keturios puikios jo pabaigos – filmas lyg jau ir papasakojo savo istoriją, bet vis nesibaigia, vis dar kažką prideda, siužetas vis plėtojasi, dėdamas skyrybos ženklus, kol galiausiai padedamas taškas.

Dao Yinanas, atsiimdamas apdovanojimą, teigė, kad išvykdamas iš Kinijos, mamai pažadėjo be "Auksinio lokio" negrįžti.

Nežinia, ką savo artimiesiems pažadėjo Wesas Andersonas, bet bent jau aš, išgirdusi žiuri sprendimą jam skirti Didįjį žiuri prizą už filmą "Didysis Budapešto viešbutis" (angl. "The Grand Budapest Hotel"), buvau nustebusi, nes "Didysis Budapešto viešbutis", be padrikų vakariečio stereotipų Centrinės Europos šalių atžvilgiu, nieko daugiau nepateikia.

Testas hipsteriui atpažinti

Atrodo, kad šių metų Berlinalės žiuri labiausiai džiaugėsi filmais, siūlančiais ironijos atstumą. Ironija nėra blogai. Ir mano nacionalinius ar panašius jausmus nelengva užgauti, tad kritiška pozicija, nors ir sutapo su daugelio Centrinės ir Rytų Europos kino kritikų nuomone, šia prasme nėra gynybinė – t. y. tikrai neužgauna vakariečio stereotipinis žvilgsnis į šį regioną. Tačiau lygiai taip pat nejaudina W.Andersono kuriami šabloniniai personažai bei nuspėjami siužeto vingiai, kurių, beje, filme yra visai nemažai. Tačiau kas iš to?

W.Andersonas vis bando pasisemti vandens iš seniai savo paties jau išsemto šulinio. Ir semia. Bet kuo toliau, tuo daugiau pasemia ir žvyro. W.Andersonas šiuo filmu suteikė puikios nenuginčijamos medžiagos kritikams.

"Didysis Budapešto viešbutis" apskritai yra lakmuso popierėlis, tikrinant visuomenės (bei individo) hipsteriškumo lygį. Vis mėginame įminti hipsterio paslaptį, o šiam tyrimui reikia atrasti tinkamą klausimyną, mat tiesioginis klausimas: "Ar tu – hipsteris?" netinka. Nes tiek hipsteriai, tiek nehipsteriai, dažniausiai, atsako: "Ne, aš ne hipsteris", kitas atsakymo variantas: "O kas yra hipsteris?". Po šios Berlinalės pakanka klausti: "Ar tau patinka W.Andersono "Didysis Budapešto viešbutis"?

W.Andersonas šiuo filmu nepasako ir nepadaro nieko naujo: jis toliau žaidžia ir užsižaidžia detalėmis, nuobodžiai stereotipizuoja... Bet kam gi gali būti įdomu vėl ir vėl stebėti infantilius riboto braižo autoriaus sukurtus veikėjus?

L.von Triero receptai

Kitas, ne veltui žiuri nepastebėtas, tačiau žiniasklaidoje jau ne vienus metus dažnai minimas, svarbus, bet pastaruoju metu gana ribotas autorius – Larsas von Trieras.
Berlinalėje jis demonstravo ne vien savo jau, deja, nuspėjamus kūrybinius sugebėjimus, bet ir neribotus rinkodaros talentus. Ne veltui jauniesiems kino karjeristams skirtas Berlinalės projektas "Talent Campus" į paskaitų programą įtraukė L.von Triero prodiuserės Luise Vesth paskaitą apie rinkodaros sprendimus – kokius viešinimo mechanizmus dera pasitelkti, siekiant iki maksimumo užauginti žiūrovų lūkesčius. Ir, žinoma, kaip iš tų lūkesčių pasidaryti pajamų...

Sako, Švedijoje bilietas į L.von Triero "Nimfomaniakę" kainuoja 215 Švedijos kronų (apie 85 Lt.), kai paprastai kino teatro bilietas kainuoja apie 120 Švedijos kronų (apie 46 Lt.). Šiuo atveju įdomu, kokia rinkodara ir kainodara užgoš kino meną Lietuvoje.

"Nimfomaniakė": žiūrėti neverta

Kitas svarbus  sprendimas Berlinalėje – L. von Triero dėvėti marškinėliai, ant kurių buvo atspaustas Kanų kino festivalio logotipas su užrašu – "Persona Non Grata" (paskutinį kartą viešėdamas Kanuose L.von Trieras po savo viešų pasisakymų nacizmo klausimais šio festivalio administracijos buvo paskelbtas persona non grata).

Aršiame festivalių konkurencijos kontekste svarbaus konkurento logotipo demonstravimas prie fotografų sienelės – itin smarkus dirgiklis. Tiek stebint tai, kas vyksta L.von Triero ekrane, tiek už jo ribų, akivaizdu, kad šis autorius suvokia save patį kaip dirgiklį.

L.von Trieras dirgina visus – tiek dorove besirūpinantį cenzūros aparatą, tiek kino kritikus, tiek feministus, tiek, kaip jau aptarta, rinką ir t.t. Abejingų nėra. Yra tik žaidžiantieji jo sugalvotą žaidimą ir tie, kas įžvelgia gana šiurkščias, tačiau įtraukiančias šio veiksmo taisykles.

"Nimfomaniakė" nėra nei įdomus, nei geras filmas. Tačiau apie jį nekalbėti sunku, nes L.von Trieras nebėra režisierius, nebėra žmogus. Jis – reiškinys, Vakarų visuomenės simptomas.
Vienintelis kiek įdomesnis, tačiau savo ruožtu taip pat destruktyvus L.von Triero žingsnis – ciniškas santykis ne vien su žiūrovu (nesvarbu, kokio išsilavinimo, kad ir kokios profesijos jis būtų), bet ir su pačiu savimi.

Filmą "Nimfomaniakė" galima suprasti kaip L.von Triero savo paties iki šiol sukurtų filmų parodiją. Žiūrėti jos neverta. Tačiau žinau, kad šio mano patarimo vis tiek neklausysite.

Atgaiva akims ir sielai

Kitas taip pat ironiškas, bet žemiau ciniškumo ribos nepuolęs autorius (pernai apdovanotas Berlinalės Alfredo Bauerio prizu už "Vic ir Flo pamatė lokį", taip pat pernai viešėjęs Tarptautiniame Kauno kino festivalyje), Denis Coté, "Talent Campus" programoje skaitė paskaitą veikėjus subtiliai atskleidžiančių scenarijų rašymo tema.

Šiemet Berlinalės "Forumo" programoje jis pristatė naujausią savo kūrinį, poetinę industrializuoto darbo studiją – "Žmogaus troškimų džiaugsmas" (angl. "Joy of Man's Desiring"). Lyginant su "Nimfomaniake", šis filmas susilauks mažesnio žiniasklaidos dėmesio, jį pasižiūrės mažesnis žiūrovų skaičius, bet šis poetinis kino esė teikia kur kas daugiau džiaugsmo.

Džiaugsmo teikia ir šių metų Richardo Linklaterio filmas "Paauglystė" (angl. "Boyhood"), apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą. Apdovanojimas pelnytas. Jau vien ką reiškia pasiryžimas dirbti prie šio filmo net 12 metų.

Tai, kad matome, kaip septynmetis aktorius Ellaras Coltrane'as per tą laiką ekrane užauga ir tampa jaunuoliu, suteikia filmui dokumentiškumo dimensiją. Ši strategija, dažniausiai pasitelkiama dokumentinio kino režisierių, angliškai vadinama "timelapse" – kuomet ilgus metus yra filmuojamas vienas ar keli veikėjai.

Filme "Paauglystė" tėvo vaidmenį atlieka garsusis filmų "Prieš aušrą", "Prieš saulėlydį", "Prieš vidurnaktį" aktorius Ethanas Green Hawkas. Šio filmo sumanymas nuoširdus, veikėjų ašaros ekrane ir reiškia ašaras, tad kviečia įsijausti, tapatintis. Juolab kad  veikėjų dialogai parašyti taip, jog prakalbina ne vien filmo veikėjus, bet ir prabyla į žiūrovą, užkabina bendrąsias žmogiškumo temas.

A.Hichcocko mįslė

Berlyno kino festivalyje šiemet buvo parodytas dar vienas, net ilgesnį laiką išgyvenęs, tačiau laiku nebaigtas projektas – 1945 m. Alfredo Hichcocko sumontuotas filmas. Jo pagrindas – Belseno, Dachau, Buchenvaldo, Aušvico koncentracijos stovyklose sąjungininkų filmuota medžiaga, kuri pirmiausiai turėjo liudyti nacių režimo nusikalstamą šiurpumą.

Pirminis šio filmo tikslas – atkirtis nacistinei propagandai, sužadinti, kaip tuo metu atrodė, giliai įmigusį šio režimo pakalikų kaltės jausmą. Tačiau pokario politiniai vėjai ir diplomatiniai reikalai pakrypo kita linkme. Įdomu, kas ir kodėl laikė šį filmą lentynoje, kas ir kodėl nutarė, kad visuomenė jau pasiruošusi kaip tik dabar išvysti šį kūrinį?