Kaip pranešė teismas, į renginio dalyvius vaizdo sveikinimu kreipsis prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaus Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, premjerė Ingrida Šimonytė, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė.

Tarp dalyvių bus ir kadenciją baigę bei pareigas einantys Konstitucinio Teismo teisėjai, teismų bendruomenės atstovai, teisininkai, politikai, buvę ir esami teismo darbuotojai.

Šia proga išleistame leidinyje apžvelgiamos Konstitucijos kūrimo ir jos priėmimo aplinkybės, aptariamos ir vertinamos per tris Konstitucijos galiojimo dešimtmečius priimtos pagrindinio šalies įstatymo pataisos.

Be to, leidinyje pateikiamos esamų ir kadenciją baigusių KT teisėjų įžvalgos apie patirtį dirbant teisme, suformuotą konstitucinę jurisprudenciją, prisiminimais dalijasi su Konstitucinio Teismo steigimu, teisėjų skyrimu ir vėlesne jo veikla susiję Lietuvos politikai, taip pat pirmieji darbuotojai, kitų Lietuvos teismų teisėjai.

Iš viso, be redakcinės kolegijos, leidinio publikacijas rengė 32 autoriai.

Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

KT sudaro devyni teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Pagal įstatymą kas trejus metus šis teismas atnaujinamas trečdaliu narių. Kandidatūros į šio teismo teisėjo pareigas teikia prezidentas, Seimo pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Leidinyje – didelė fotografijų kolekcija, atrinkta iš parodos, pirmą kartą pristatytos Klaipėdoje 2005 m., o vėliau ir kituose miestuose bei šalyse.

Klaipėdiečiams buvo pateikiami iki šiol neskelbti dokumentai ir nuotraukos, susiję su Mėmelio žydų veikla XIX–XX a., iki Antrojo pasaulinio karo.

Klaipėdos žydų bendruomenė šiuo pristatymu pradėjo būsimų renginių ciklą.

"Žydai – neatsiejama Klaipėdos gyvenimo dalis. Mes norėjome tai pristatyti Klaipėdos bendruomenei. Esame numatę renginių ciklą, skirtą 770-ajam Klaipėdos gimtadieniui paminėti. Renginius norėtume pradėti būtent nuo R.Leiserowitz fotoalbumo pristatymo", – žodį tarė Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

Žydai – neatsiejama Klaipėdos gyvenimo dalis.

Autorės leidinyje yra apie 120 nuotraukų, o renginyje buvo rodoma per 30 fotografijų, tarp kurių ir tos, kurių nėra albume.

R.Leiserowitz dalijosi įtraukiančiomis žydų šeimų istorijomis.

"Jeigu vyras galėdavo finansuoti, moteris įsigydavo suknelę, pasiūtą pagal prancūzų katalogus. Kalbant apie šį prancūzų laikotarpį, norėčiau perskaityti vieną citatą iš Jawschitzų šeimos atsiminimų: "1920 m. generolas Odry, prancūzų naujai paskirtas Mėmelio gubernatorius, atvyko į uostą su batalionu. Prancūzai buvo tokie dailūs ir gražūs savo uniformomis ir visi jie kalbėjo prancūziškai, bučiavo rankas. Frankofilijos banga užplūdo miestą. Maža kepyklėlė netoli uosto tapo žinoma kaip "Le petit cafe dépot". Mano mama ir tetos visą likusį gyvenimą nekalbėjo apie mėlyną spalvą, o sakydavo "bleu" ir pažadėdavo "parole d'honneur", kai uždėdavo ranką ant širdies ir duodavo garbės žodį", – prisiminimus iš Jawschitzų šeimos gyvenimo skaitė profesorė.

R.Leiserowitz kalbėjo ir apie Klaipėdoje veikusį jaunimo sporto klubą "Bar Kochba", organizavusį įvairias išvykas į Nidą, žygius, vasaros stovyklas.

Žydų šeimos uostamiestyje turėdavo nemažai verslų. Turgaus gatvėje buvo maisto prekių parduotuvė, priklausiusi Erikui, Issakui Glantui ir jo sūnui Raouliui.

Šios ir kitos istorijos slypi fotografijų leidinyje, kurį ateityje planuojama išleisti ir anglų kalba.

Leidinyje daugiau dėmesio skiriama temoms, neaprašytoms ankstesniuose „Kauno dienos“ specialiuosiuose leidiniuose. Tai iš dalies lėmė aprašomo laikmečio pasirinkimą: nuo sovietmečio pabaigos iki dabar. Vis dėlto svarbesniu motyvu renkantis laikmečio žirkles tapo noras pažiūrėti, kaip keičiasi tai, kas vertinga, brangu. Trijų nepriklausomybės dešimtmečių pokyčiai žurnale apžvelgiami miesto ekonomikos, socialinio gyvenimo, sporto, kultūros, net nusikalstamo pasaulio sferose. Žurnale „Besikeičiantys Kauno simboliai“ pristatomi asmenys, objektai, reiškiniai, galintys pretenduoti į miesto simbolių vardą.

„Džiaugiamės ištikimus „Kauno dienos“ skaitytojus galėdami pradžiuginti nauju solidžiu leidiniu. Miesto simboliai neišvengiamai keičiasi. Prieš 20 metų kažkam Kauno simbolis galėjo atrodyti Vytautas Šustauskas ar net Henytė. Šiandien jų jau niekaip negalėtume tokiais pavadinti, tai – tarsi praeities vaiduokliai. Dabartinis Kaunas labiau žiūri į ateitį, nei gręžiojasi į praeitį“, – sako „Kauno dienos“ vyriausiasis redaktorius Arūnas Andriuškevičius.

Istorikas Kastytis Antanaitis žurnalo puslapiuose svarsto, kurie vadinamųjų simbolių tikrai nusipelnė šio vardo, ar mes patys galutinai nusimetėme homo sovieticus rūbą ir tapome pilietinės visuomenės nariais. Kada pilis tampa miesto simboliu, savo straipsnyje aptaria istorikas Jonas Vaičenonis. Zigmas Jurevičius aprašo sąlygas, kuriomis prieš tris dešimtmečius treniravosi mūsų krepšinio dievai. Tomas Pabedinskas primena laikus, kai dėl galimybės pažvelgti į šių dievų nuotraukas prie Kauno fotografijos galerijos nutįsdavo ilga eilė. Dailius Dargis apžvelgia Kauno virsmą iš nusikalstamų grupuočių terorizuojamo miesto į šiuolaikinį. Arūno Dambrausko straipsnis – apie sovietinius kombinavimo įpročius ir verslumo gijas, atvedusias kauniečius iki šių dienų išmanių verslininkų. Jurgita Šakienė aptaria miesto vartų kaitą. Kurie neseniai iškilę pastatai galėtų prilygti tarpukario Kauno architektūros simboliams? Užuominų rasite Marijos Oniščik parengtoje dabartinės Kauno architektūros apžvalgoje. Ši autorė ir Gintarė Vasiliauskaitė straipsnių cikle analizuoja architektūrinio, urbanistinio miesto veido pasikeitimus. Gunaras Bakšejevas su švelnia nostalgija apžvelgia miesto kultūros lauko ir jo veikėjų kaitą per pastaruosius tris dešimtmečius ir pastebi, kad dabartinis miesto kultūros laukas neįsivaizduojamas be „Kaunas 2022“ projektų. Vaida Milkova primena ryškiausius išeinančios bohemos atstovus, o Artūras Morozovas labai jautriai fiksuoja besibaigiančios epochos ženklus Šančių baruose. Du Ryčio Zemkausko tekstai reprezentuoja mitologinį Kauną. Žurnalo puslapiuose – apie tai ir daug daugiau. Leidinį papuošė Kauno fotomenininkų darbai.

Šis leidinys – tai dovana „Kauno dienos“ skaitytojams. Jį nemokamai gaus visi per prenumeratos akciją dienraštį užsisakiusieji 2022-iesiems. Prenumeratos akcija vyks iki birželio 28 d.

Šio vieno įtaigiausių visų laikų propagandinių plakatų personažo – Horacijaus Herberto Kitchenerio (1850–1916) karjera buvo tiesiogiai susijusi su dabartinės Pietų Afrikos Respublikos žemėmis.

Viskas prasidėjo dar XIX a. pradžioje, kai Didžiosios Britanijos imperija perėmė iš Olandijos Keiptauno koloniją, kurioje jau daugelį dešimtmečių gyveno olandų, vokiečių ir prancūzų protestantų kolonistų palikuonys, vadinamieji afrikanai (dar vadinti būrais).

Naujosios metropolijos ir senųjų kolonistų santykiai nesusiklostė palankiai, mat Didžioji Britanija pradėjo intensyvų Keiptauno integravimą į savo imperiją. Senoji olandų kalba buvo oficialiai pakeista į anglų, o į Pietų Afrikos žemes ėmė keltis vis daugiau Jungtinės Karalystės gyventojų.

Ypač senuosius kolonistus supykdė 1807-ųjų ir 1833-iųjų įstatymai, oficialiai uždraudę vergovę britų imperijoje.

Prasidėjo "Didžiąja kelione" (The Great Trek) praminta masinė migracija į Afrikos žemyno gilumą, kuria ne vienas baltasis afrikanas siekė išreikšti savo nepasitenkinimą naująja valdžia bei nuo jos atsiriboti, o šių žygių į nežinią metu vis daugiau būrų leisdavo sau pasvajoti apie savarankiškas baltųjų afrikanų valstybes.

1852 m. sausio 17 d. būrai įkūrė Transvalio Respubliką (dar vadinamą Pietų Afrikos Respublika), o po daugiau nei dvejų metų – Oranžijos Laisvąją Valstiją. 1856 m. liepos 15 d. atsirado trečiasis būrų valstybinis darinys, kai Natalio provincija atsiskyrė nuo britų valdomo Keiptauno.

Naujosioms baltųjų afrikanų valstybėms grėsmę kėlė ne tik britai bei įvairiausi vietiniai laukiniai žvėrys, bet ir zulais vadinama juodaodžių etninė grupė, kurios atstovai buvo itin grėsmingi ir nuožmūs kariai. Dar XIX a. pradžioje, iki prasidedant būrų migracijai, zulai, ginkluoti ietimis, skydais ir apsikarstę žolėmis, vadovaujami ambicingų vadų, sugebėjo sukurti stiprią, nors ir trumpai gyvavusią valstybę.

1867 m. dabartinio Kimberlio miesto teritorijoje buvo atrasta deimantų. Naujoji turtų gysla masino tiek britų kolonistus, tiek baltuosius afrikanus, tad greitai tapo aišku, jog konfliktų nebus išvengta. 1877 m. britai aneksavo bankrutuojančią būrų Transvalio Respubliką, o 1879 m. per kelis mėnesius iš politinio žemėlapio legendos eliminavo Zulų karalystę.

1880 m. gruodžio 16 d. prasidėjo atviras būrų ir Didžiosios Britanijos imperijos konfliktas, mat baltieji afrikanai siekė susigrąžinti Transvalio Respublikos kontrolę. Britai, kaip ne kartą yra nutikę istorijoje, iš pradžių lengvabūdiškai žvelgė į savo priešus būrus, tačiau buvo nemaloniai jų nustebinti.

Gyvendami laukinėje gamtoje baltieji afrikanai tapo puikiais šauliais, tad karalienės Viktorijos (1819–1901) kariams teko susitaikyti su karčiu pralaimėjimu, o imperijos valdžiai – ieškoti kompromiso. Buvo pasiektas susitarimas, kad Transvalis išliks formalia britų kolonija, tačiau de facto taps autonomišku valstybiniu dariniu.

1886 m. rugsėjį netoli dabartinio Johanesburgo esančiame Vitvatersrando skardyje buvo atrasta aukso. Kilo tauriojo metalo karštinė ir lengvai praturtėti trokštantys avantiūristai iš viso pasaulio ėmė plūsti į Pietų Afriką. Daugelis šių atvykėlių, vietinių afrikanų vadinti "uitlanderiais" (afrikanų kalba – "svetimas") buvo britai, tad netrukus Transvalio valdžia, vadovaujama Stephanuso Johanneso Pauluso Krugerio (1825–1904) priėmė įstatymus, nesuteikiančius "uitlanderiams" visaverčių Transvalio piliečių teisių.

1895 m. gruodžio 29 d. britų kolonijinė valdžia nesėkmingai bandė inscenizuoti Transvalio "uitlanderių" sukilimą, o 1899 m. spalio 11 d. tarp britų imperijos ir Transvalio bei Oranžijos prasidėjo naujas gerokai rimtesnis ir skaudesnių pasekmių palikęs karas. Konflikto pradžia buvo sėkminga būrų savanoriams, vadovaujamiems pačių išsirinktų vadų iš savo tarpo.

Jie puolė ryžtingai ir greitai apsiautė britų bastionus Leidismitą, Kimberlį ir Mahikengą, o 1899 m. gruodžio 10–17 d. sugebėjo laimėti net tris svarbius mūšius. Nors iš pradžių atrodė, kad gali pasikartoti 1880–1881 m. karo sėkmė, britai greitai perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Pietų Afrikoje esančias Jungtinės Karalystės pajėgas papildė dešimtys tūkstančių karių, atkeliavusių iš Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir kitų imperijos kampelių, o didžiausios iki tol britų surinktos armijos vadais tapo Afganistano genčių tramdymu išgarsėjęs Frederickas Sleighas Robertsas (1832–1914) ir H. H. Kitcheneris.

Dar tą pačią žiemą britų gyvenviečių apsiaustys buvo nutrauktos, o karalienės kariai netrukus įžengė į abi būrų valstybes ir oficialiai jas aneksavo. Būrų valdžios atstovai slapstėsi arba bėgo į užsienį, tačiau baltųjų afrikanų žemėse liko dar ne vienas karingai nusiteikęs individas.

Siekdamas nutraukti partizaninį karą, H. H. Kitcheneris griebėsi iki šiol kontroversiškai vertinamų metodų – kariaujantiems būrams paramą galintys tiekti ūkiai ir pasėliai buvo sudeginti, o įtariamų partizanų artimieji – internuoti.

Taip pat į belaisvių stovyklas pateko nemažai juodaodžių, turėjusių tapti pigia darbo jėga. Dėl lengvabūdiško internuotųjų stovyklų valdymo bei klaikių sąlygų, tūkstančiai būrų moterų ir vaikų mirė nuo ligų ar bado.

1902 m. gegužės 31 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, kuria Transvalis ir Oranžija tapo oficialia britų imperijos dalimi. Praėjus lygiai aštuoneriems metams, Keiptauno kolonijos žemės, Natalis, Transvalis ir Oranžija buvo sujungtos į bendrą Pietų Afrikos valstybinį darinį.

1916 m. birželio 5 d. H. H. Kitchenerį plukdantis laivas susidūrė su vokiečių mina. Žuvo daugiau nei 700 žmonių, įskaitant ir plakato herojų.

Nepaisant įstatymų

Žurnalo redaktorius ir leidėjas buvo teatro artistas, šaulys Stasys Šiugžda (g. 1908 m. gruodžio 13 d. Kaune, mirties data nežinoma). Gimimo data šiam veikėjui buvo labai svarbi, nes dėl jos ištaisymo (norėdamas įsidarbinti) S.Šiugžda pirmą kartą susidūrė su teisėsauga, taip pasirinkdamas jį klystkeliais nuvedusį gyvenimo kelią.

Julius Tamošiūnas mini, kad S.Šiugždos redaguojamas "Moters magazinas" pasirodė 1933 m. ("Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija", 1832–1982 / Julius Tamošiūnas. – Kaunas, 1991, p. 317), tačiau šie metai nurodyti galbūt dėl korektūros klaidos. 1933 m. išleisto "Moters magazino" Lietuvos bibliotekose nėra, o S.Šiugždos biografijos faktai netiesiogiai patvirtina prielaidą, kad pirmas ir vienintelis "Moters magazino" numeris pasirodė 1937 m., o ne 1933 m.

Ragavo kalinio duonos

Kauno regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad S.Šiugžda 1933 m. spalio 1 d. buvo paleistas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, kuriame 1932–1933 m. atliko bausmę už kelis nusikaltimus (KRVA, f. 66, ap. 1, b. 2742, l. 1–6; b. 44663, l. 1–2, dokumentai pridėti prie S.Šiugždos paso kortelių). Tik 1934 m. lapkričio mėnesį gavęs naują pasą vietoje dokumento, sunaikinto 1928 m. dėl galimo gimimo datos ištaisymo, S.Šiugžda 1933 m. dar negalėjo užregistruoti žurnalo leidybos (nebent nelegaliai, kas šiam veikėjui būtų būdinga).

Buvusiam artistui S.Šiugždai atliekant bausmę Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, jis buvo pašieptas, kad rašo knygą apie grimavimąsi, kurioje būsiąs skyrius "Grimo reikšmė įlindus į svetimą butą" ("Dienos naujienos". – 1932, rugs. 12 (Nr. 267), p. 3). 1935 m. S.Šiugžda iš tikrųjų išleido knygelę moterims "Kaip tapti gražia", pasirašytą inicialais St.Š. Šią knygelę (kurios KAVB nėra, vienintelis jos egzempliorius yra Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje) išleido galbūt fiktyvi leidybos bendrovė "Konvalija".

Spaudos afera

Tęsiant panašaus profilio nelegalią leidybą 1937 m. birželio 12 d. C.Kagano spaustuvėje buvo išspausdintas dar vienas S.Šiugždos redaguotas žurnalas "Moters magazinas".

Žurnalas "Moters magazinas" pirmiausia patraukia viršeliu su žavia rūkančia moterimi, nukopijuota iš žurnalo "Kinas", o pastarasis tikriausiai nukopijavo iš kažkurio užsienio žurnalo.

Užrašas "Konvalijos leidinys" jame buvo užtušuotas ir jį pakeitė kitas – "Leidėjas St. Šiugžda". Apie šį žurnalą ir jį leidusią komandą netrukus sužinome iš kriminalinės kronikos. Klaipėdoje buvo suimti "Moters magazino" leidėjai S.Šiugžda, Juozas Strazdas, Narcizas Žičkus ir Teklė Sebastijanauskaitė, išgarsėjusi kaip moteris, persirengusi vyru bei viliojusi pinigus iš merginų žadant jas vesti. Visi šie asmenys jau buvo žinomi teisėsaugai. Jie buvo suimti, nes žurnale "Moters magazinas" reklama buvo panaudota be firmų leidimo ir pinigų viliojimas iš Klaipėdos firmų reklamai kitame žurnalo numeryje buvo neteisėtas.

"Vakarų" laikraštyje buvo paskelbta, kad Lietuvos saugumo policijai suėmus minėtus spaudos aferistus, iš jų konfiskuota 470 "Moters magazino" egzempliorių ("Vakarai". – 1937, liep. 22 (Nr. 167), p. 8). Tai, kad S.Šiugžda po šio suėmimo prie žurnalo leidybos nebegrįžo, liudija žinutė apie jo įsilaužimą (tais pačiais 1937 m.) į Plungės geležinkelio stoties bufeto kasą, po kurio S.Šiugžda buvo nuteistas kalėti pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjime ("Vakarai". – 1938, kov. 14 (Nr. 60), p. 4).

Mažai autentikos

Žurnalas "Moters magazinas" pirmiausia patraukia viršeliu su žavia rūkančia moterimi, nukopijuota iš žurnalo "Kinas" (Kinas. – 1934, gruod. 1 (Nr. 1), p. 11), o pastarasis tikriausiai nukopijavo iš kažkurio užsienio žurnalo.

Suintriguoja ir žurnalo turinys: "Moters magazinas" – pramoginis skaitalas su pretenzija į moters gyvenimo vadovą. Jame rašoma, kaip turi elgtis, puoselėti savo grožį, rengtis, mylėti, tausoti sveikatą ir ilsėtis moteris, kad būtų gerbiama, mylima bei užkariautų vyro širdį, laimingai ištekėtų, būtų graži ir laiminga savo vyro pašonėje.

Moteris turi taip elgtis, taip save prižiūrėti, taip rengtis, taip mylėti, kad patiktų ir įtiktų vyrui. Žinoma, šiuolaikiška moteris gali net skraidyti, kaip kokia A.Liorentaitė, bet vis tiek turi žinoti savo vietą, kad nesiveržtų ten, kur vyras dėl savo kvailumo ją įsileido (pvz., į Seimą). Dauguma patarimų, išvadų, gyvenimo pavyzdžių, nuotraukų paimta iš užsienio gyvenimo, tikriausiai surinkta iš įvairių užsienio ir lietuviškų leidinių, tik kelios nuotraukos yra iš Lietuvos ("Paukščių piliakalnis", "Moterų vila Palangoje", "Sportininkės žygiuoja", Stepu Jokna įvardyto artisto Stepo Juknos portretas).

Medžiaga iš Lietuvos panaudota ir skyreliams apie sveikatą bei poilsį. Rašant apie moterų sveikatą reklamuota dr. Antano Gylio privati klinika, įvardyta kaip "šių dienų natūralaus gydymo įstaiga".

Žurnale surašyti poilsio Palangoje pranašumai, tačiau jeigu kam nors šis poilsis per brangus, gali ilsėtis ir Klaipėdos krašto kurortuose. Žurnalas "Moters magazinas" dėl leidinio turinio ir dėl formos – kompiliacinis, taigi sudėtinga vertinti leidėjų gebėjimus. Aišku, kad visuomenei buvo reikalingas žurnalas, kuriame moterys galėtų rasti ir perskaityti daug įdomių minčių. Jeigu būtų išleisti nors keli žurnalo numeriai, galėtume atsakyti, ar leidinys turėjo savo skaitytoją. Deja, tik vienas "Moters magazino" leidimas buvo abejotinos reputacijos redaktoriaus ir leidėjo S.Šiugždos bandymas leisti populiarų žurnalą moterims.

Miestiečių ir miesto svečių teismui atiduodamas Istorinės Prezidentūros sodelyje 2007–2016 metais rengtų fotografijos parodų katalogas, kuriame lietuvių ir anglų kalba pasakojama 10 laikinosios sostinės istorijų ir pateikiama 160 unikalių iliustracijų.

Renginyje dalyvaus leidinio sudarytojai, projekto partneriai ir publikuojamų nuotraukų saugotojai, savininkai. Savo įžvalgomis dalysis istorikas, VDU prof. Jonas Vaičenonis ir Kauno istoriniu paveldu besidomintis vienas iš „Ekskurso“ iniciatorių Žilvinas Rinkšelis. Leidinį, kurio tiražas 700 egz., bus galima įsigyti Istorinėje Prezidentūroje ir kituose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniuose. Renginio svečių laukia staigmena – galimybė laimėti naująjį leidinį.

Šis Istorinės Prezidentūros sodelyje eksponuotų fotografijų parodų katalogas – tai kvietimas pasivaikščioti po laikinąją sostinę. Nesvarbu, kad po šimto metų, – juk miestui, kitaip nei žmogui, šimtas metų beveik nieko nereiškia. Kaunas beveik toks pats, koks buvo, kai jo gatvėmis vaikščiojo Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) prezidentai, užsienio šalių diplomatai, valdžios įstaigų tarnautojai, pramonininkai, prekybininkai ir fabrikų darbininkai. Per tuos dvidešimt metų, kai buvo laikinoji sostinė, miestas pasikeitė gal net labiau nei per kitus aštuoniasdešimt. Tas dvidešimtmetis pakeitė ne tik architektūrinį peizažą, bet ir žmones, miesto tapatybę. Gimė noras lyderiauti, būti mokslo, kultūros, ekonomikos ir politikos centru. Po Pirmojo pasaulinio karo („Pirmojo pasaulinio karo ženklai Kaune“) pakilęs iš griuvėsių, Neries ir Nemuno santakoje („Mes prie Nemuno užaugę“) įsikūręs miestas 1919-ųjų pradžioje netikėtai tapo sostine („Kaunas – laikinoji sostinė“) ir skubiai ėmė keisti savo veidą („Dingęs Kaunas“). Kūrėsi moderni infrastruktūra („Važiuojam! Transportas laikinojoje sostinėje“), augo ekonomika („Svietelio marios plačiausios: Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune 1922–1936 m.“), žmonės dirbo („Miesto bitės: žmonės ir jų darbai Kaune 1918–1940 m.“) ir šventė („Miesto ir valstybės šventės laikinojoje sostinėje 1918–1940 m.“), palaikė sportininkus („Olimpinis Kaunas: Lietuvos tautinė olimpiada 1938 m.“) ir mylėjo savo didvyrius („Vardan tos Lietuvos! Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gyvenimo skrydis“). Miestas pulsavo gyvybe ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau atrodė ir jautėsi kaip bet kuri kita Europos šalies sostinė.

Šios fotografijų parodos ir jas lydintis jubiliejinis katalogas liudija unikalų Istorinės Prezidentūros ir daugybės kitų muziejų, archyvų, bibliotekų ir privačių kolekcininkų bendradarbiavimą. Kataloge publikuojamos nuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Lietuvos sporto muziejaus, Lietuvos aviacijos muziejaus, Kauno technologijos universiteto bibliotekos, Kauno miesto muziejaus fondų. Parodas ir katalogą nepaprastai praturtino fotografijos iš privačių asmenų rinkinių: Antano Burkaus, Stanislovo Sajausko, Jono Palio, Jono Čepo, Aleksandro Samoilovo, Karolinos Masiulytės-Paliulienės, Skirmanto Andriušio ir Aleksandro Pleskačiausko.

Leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ Rusija atvirai įvardijama kaip potenciali agresorė prieš Lietuvą.

„Galima išskirti nemažai šiuolaikinio karinio konflikto tipų, tačiau daugiausia dėmesio reikia sutelkti į kaimyninės valstybės - Rusijos - veiksmus. Ši valstybė nevengia naudoti karinės jėgos prieš savo kaimynes, o šiuo metu iš esmės tebevykdo karinę agresiją prieš Ukrainą“, - rašoma leidinyje.

Pristatydamas knygą krašto apsaugos ministras Juozas Olekas žurnalistams sakė, kad knygoje skirti dėmesį Rusijos veiksmams ir paskatino jos agresija prieš kaimynines Ukrainą ir Gruziją.

„Visi matome, kad dabartiniai įvykiai, ypatingai po Rusijos intervencijos į Gruziją, po Rusijos agresijos Ukrainoje, tai yra ta valstybė šalia mūsų, kuri yra potencialus agresijos šaltinis“, - teigė ministras.

Pirma pristatyto leidinio dalis yra skiriama Rusijos veiksmams aptarti, antrojoje dalyje piliečiams dėstomi patarimai, kaip efektyviai dalyvauti ginkluotoje šalies gynyboje patiems.

Trečiojoje dalyje knygos autoriai pristato išgyvenimo pagrindus.

Leidinyje aiškinama, kaip dalyvauti ir remti pasipriešinimo vienetą ar kaip atpažinti agresoriaus ginkluotę. Ginklais iliustruotuose puslapiuose pateikiama tik rusiška ginkluotė, pradedant automatais ir baigiant tankais.

Pateikiamame išgyvenimo vadove rodoma, kaip konflikto atveju pasirūpinti maistu, vandeniu, specialia apranga, kaip nesušalti ir pailsėti ar suteikti pirmąją pagalbą.

Krašto apsaugos ministras J.Olekas sakė, kad aktyvus piliečių nusiteikimas taip pat gali būti stipria Rusijos atgrasymo dalimi.

„Svarbiausia knygos paskirtis yra padėti Lietuvos žmonėms būti pasirengusiems apginti savo šalį savo nusiteikimu ir parodyti galimam priešui, galimam agresoriui, kad nė viena pėda, nė vienas žingsnis nebus lengvas Lietuvoje, kad (...) tas pasipriešinimas būtų labai stiprus, labai jaučiamas“, - teigė ministras.

Vienas iš leidinio rengėjų kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininkas majoru Linas Idzelis pasakojo, kad kariškiai stengėsi pernelyg neapkrauti knygos sudėtingais terminais.

Karininkas teigė, jog knygele norima ne įsakyti civiliams ginti Lietuvą karo atveju, o pirmiausia pateikti patarimų, kaip apsisaugoti patiems ir esant norui prisidėti prie ginkluotos gynybos.

„Knygutė negali būti tokia, kad gavai knygutę, o ten tau jau yra įsakymas, nurodymas, kaip ginti tėvynę. To yra neįmanoma padaryti. Čia yra tokie bendriniai principai sudėti“, - sakė L.Idzelis.

„Norėjome į ją sudėti kuo daugiau tokių praktinių patarimų“, - pridūrė jis.

Leidiniai apie pilietinį pasipriešinimą ir rekomenduojamą elgesį karo atveju leidžiami nuo 2014 metų po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį ir pradėjo remti separatistus Rytų Ukrainoje.

Šiemet knygelė „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ išleista 30 tūkst. egzempliorių tiražu. Kaip ir ankstesnių leidinių didžiausia naujojo leidinio tiražo dalis bus perduota platinimui Krašto apsaugos savanorių pajėgų Karo prievolės komplektavimo skyriams ir poskyriams, po keletą jos vienetų gaus visos bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigos, viešosios ir aukštųjų mokyklų bei kolegijų bibliotekos, savivaldybės. Taip pat parengta ir elektroninė leidinio versija.

Leidžiami nuo 2014 metų, pirmieji leidiniai šia tema buvo skirti nesmurtinės gynybos tematikai ir praktinėms rekomendacijoms bei patarimams dėl veiksmų ekstremalių situacijų metu ar prasidėjus karui.

Naujajame leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pabrėžiama ankstesniuose leidiniuose neaprėpta tema – aktyvus piliečių, atsidūrusių agresoriaus okupuotoje teritorijoje, pasipriešinimas.

„Matydami didelį visuomenės susidomėjimą ir norą aktyviai prisidėti prie šalies gynybos, esame įsipareigoję tęsti tolesnį visuomenės supažindinimą su galimybėmis aktyviai priešintis potencialiam agresoriui bei būdais, kaip išgyventi karo sąlygomis. Naujasis leidinys atspindi šį mūsų įsipareigojimą, kurį davėme mūsų visuomenei dar pristatydami pirmuosius leidinius pilietinio pasipriešinimo tema“, – pranešime sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Naujajame leidinyje aptariami galimi potencialaus agresoriaus veikimo būdai, pateikiami argumentai, kokiems potencialaus agresoriaus veiksmams reikia būti pasiruošus. Skaitytojai čia taip pat galės susipažinti su dalyvavimo šalies ginkluotoje gynyboje principais renkantis tiesioginę ginkluotą kovą, o taip pat ir kitais pasipriešinimo būdais, kai kovojama ne tiesiogiai ginklu. Daug dėmesio knygoje skirta išgyvenimo temai.

Leidinys išleistas 30 tūkst. egzempliorių tiražu. Kaip ir ankstesnių leidinių didžiausia naujojo leidinio tiražo dalis bus perduota platinimui Krašto apsaugos savanorių pajėgų Karo prievolės komplektavimo skyriams ir poskyriams, po keletą jos vienetų gaus visos bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigos, viešosios ir aukštųjų mokyklų bei kolegijų bibliotekos, savivaldybės. Taip pat parengta ir elektroninė leidinio versija.

Ponia įsiuto dėl reporterės pareiškimo, kad dabartinis respublikonų kandidatas į prezidento postą Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) per interviu 2005 metais ją prievarta bučiavo.

Natasha Stoynoff (Nataša Stoinof) „Twitter“ žinutėje pacitavo savo advokato laišką, kuriame reikalaujama „atšaukimo ir atsiprašymo matomoje vietoje“ dėl tam tikrų pareiškimų straipsnyje ir grasinama, kad priešingu atveju Melania „svarstys savo teisines galimybes“.

„Tikrieji faktai yra šie: ponia Trump nesusidūrė su ponia Stoynoff gatvėje ir niekada su ja nesikalbėjo, – rašė advokatas Charlesas Harderis (Čarlzas Harderis). – Jos nėra draugės ir niekada nebuvo. Jos net nebendravo draugiškai.“

Jo advokatų kontora paprašė „People“ ir N. Stoynoff per 24 val. patvirtinti, kad patenkins reikalavimus.

Laiške neginčijami N. Stoynoff teiginiai, kad D.Trumpas 2005 metais prievarta bučiavo ją per interviu rengiant straipsnį apie jo vestuvių metines. Trečioji jo žmona Melania tuo metu laukėsi.

„Aš apsisukau ir po kelių sekundžių jis jau spaudė mane prie sienos ir grūdo liežuvį man į gerklę“, – sakė N. Stoynoff.

Pats kandidatas į prezidentus tai kategoriškai neigė. Ketvirtadienį per mitingą Vest Palm Biče jis sakė: „Šie pikti pareiškimai apie mane, apie mano nederamą elgesį su moterimis yra visiškai ir absoliučiai neteisingi.“

Mažiausiai šešios moterys yra apkaltinusios Niujorko magnatą lytiniu priekabiavimu. Jų pasakojimus paskelbė dienraštis „The New York Times“, televizija NBC, „People“ ir kitos žiniasklaidos priemonės –  po to, kai D.Trumpas per sekmadienio debatus su demokratų kandidate Hillary Clinton (Hilari Klinton) tvirtino, kad niekada nėra seksualiai užpuolęs jokios moters.

Kandidatas sakė, kad jo advokatai paduos į teismą „The New York Times“, jeigu laikraštis neatšauks savo straipsnio, kuriame cituojamos dvi moterys, pasakojusios, kaip D.Trumpas jas grabinėjo ir prievarta bučiavo.

Straipsnyje „People“ sakoma, kad N. Stoynoff prašė leidinio nebeskirti temų apie D. Trumpą, bet vėliau Niujorko gatvėje susidūrė su nekilnojamojo turto magnato žmona.

„Tą žiemą faktiškai atsitrenkiau į Melanią 5-ojoje aveniu, priešais (dangoraižį) „Trump Tower“, kai ji ėjo į pastatą nešdama mažylį Barroną (Baroną)“, – sakė N. Stoynoff, turėdama omenyje D. Trumpo sūnų.

„Natasha, kodėl mes jūsų nebematome?“ – paklausė (Melania Trump) ir mane apkabino. Tylėjau ir šypsojausi – pasakiau, kad pasiilgau jos, ir paspaudžiau mažojo Barrono pėdutę“, – rašė reporterė.

Melanios advokatas Ch. Harderis taip pat atstovavo buvusiam imtynininkui Hulkui Hoganui (Halkui Hoganui), kai šis sėkmingai bylinėjosi su pramogų pasaulio naujienų svetaine „Gawker Media“. Bylos prisiekusieji priteisė 140 mln. dolerių (127 mln. eurų) už sekso įrašo, kuriame matyti H. Hoganas ir draugo žmona, paviešinimą.