Visą žiemą Kauno rajono muziejaus T. Ivanausko Obelynės sodybos dendrologinio parko lauko galerijoje rodyti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato L. Striogos angelai sugrįžo į dailininko dirbtuvę. Angelų skulptūros iš beržo, jautrios kaitriai pavasario saulei ir permainingiems orams, pakeistos į žalvarines ir bronzines.

Metalinės skulptūros – vienas skulptoriaus dirbtuvės atradimų. „Kai pabosdavo tėvukui kapoti medį, įsijungdavo džiazo muziką, kurią labai mėgo, ir kurdavo žalvarines, bronzines“, – pasakojo sūnus Aidas.

Rinkdamas skulptūras Obelynės lauko galerijai, A. Strioga šią parodą pavadino „Striogos bronzos džiazas“. Šios parodos skulptūros sukurtos XX a. 7–9 dešimtmečiais.

Jose, kitaip nei medinukuose, aiškiai įžvelgiama sovietmečio monumentalizmo stilistika, būdinga daugeliui Kauno ir Lietuvos skulptorių darbų. Monumentaliosios skulptūros vystymas visu sovietiniu periodu pasireiškė kaip vienas svarbiausių ideologinio-propagandinio darbo dalių. Tai lėmė itin stiprias sovietinės monumentalistikos tradicijas ir nusistovėjusius kanonus. Tačiau daugiau kaip pusę amžiaus trukusi santvarka pasižymėjo įvairialypėmis monumentalistikos formomis. Tai, kad L. Striogos didžioji dalis skulptūrų iš esmės neturi socialistinio monumentalizmo bruožų – jos sukurtos remiantis molbertinės skulptūros principais, galėjo lemti dailininko atsiskyrėliškas, mąslus ir filosofiškai kūrybinis charakteris. L. Strioga Kaune, Savanorių prospekte, turėjo dirbtuvę, kuri buvo ir jo šeimos namai.

Studijos Leningrado I. E. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, sovietiniame Leningrade, davė dailininkui profesionaliosios skulptūros pagrindus, tačiau nedarė politinės įtakos jo kūrybai – L. Strioga iki pat gyvenimo pabaigos išliko skulptoriumi, atpažįstamu  lietuvišku savitumu.

Šioje parodoje Obelynės lauko galerijoje skulptūrose galima rasti L. Striogos mėgstamas temas: liaudies meno interpretaciją („Rūpintojėlis“, 1972), moteris („Pusiau sėdinti“, 1972; „Klūpanti svajotoja“, 1980; „Moteris su paukščiu“, 1965) ir žmogiškuosius jausmus („Šauksmas“, 1977; „Ilgesys“, 1980; „Skausmas“, 1972) su monumentalizmo apraiškomis ir kubizmo atgarsiais.

Parodą Obelynėje galima lankyti 24 valandas per parą iki gruodžio 1 d.

Raudondvario dvaro parką puošia granitinis L. Striogos „Krivis“, todėl iš pradžių būta minčių skulptūras įkurdinti pilies bokšte, tačiau vėliau šios idėjos atsisakyta.

Ši jau meno galerija po atviru dangumi – antra šiais metais atidaryta Kauno rajone. Rugsėjį didelio atgarsio sulaukė kito Nacionalinės premijos laureato, fotografijos klasiko Antano Sutkaus galerijos atidarymas gimtajame Kluoniškių kaime, Zapyškio seniūnijoje.

„Galiu tik pasveikinti Kauno rajono vadovus ir visą bendruomenę su tokiais sprendimais. Esate šaunuoliai!“ – kalbėjo renginyje dalyvavęs kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

L. Strioga yra sukūręs daugiau nei 1 tūkst. įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki kamerinių skulptūrų. Menininkas mokėjo prakalbinti įvairias medžiagas: akmenį, metalą, medį. Noriai bendradarbiavo su architektais.

L. Striogos skulptūros išgrynintos formos paprastumu primena tradicinį liaudies meno stilių, tačiau menotyrininkai jose pastebi ir modernistinių tendencijų. Menininkas į pasaulį žvelgė su švelniu liūdesiu, tačiau nestokojo ir optimizmo. Labiausiai vertino sąžiningumą, meilę, atjautą.

L. Striogos darbų yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Lenkijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai.

Apie tai portalui patvirtino skulptoriaus šeima.

Anot prezidento Gitano Nausėdos, šalis neteko skulptoriaus, kurio kūriniuose tilpo visas gyvenimas.

„Netekome vieno didžiųjų mūsų skulptorių, kurio kūryboje itin meistriškai, unikaliai skleidėsi lietuviškosios tapatybės ir žmogiškosios būties prasmė. Iš pirmo žvilgsnio paprasti ir aiškūs L. Striogos kūriniai savyje talpina visą gyvenimą: meilę, empatiją, žmogaus ir gamtos harmoniją, kartu – kasdienybės rūpesčius ir amžinųjų vertybių esmes“, – užuojautoje sakė šalies vadovas.

Kultūros ministras Simonas Kairys užuojautoje teigė, kad mirus L. Striogai „netekome itin jautraus, šviesaus ir dvasingo kūrėjo, kuris visą gyvenimą liko ištikimas vienai mūzai – skulptūrai“.

„Leono Striogos skulptūrose modernumas derėjo su tautine archajika, o jų skiriamuoju ženklu tapo paties skulptoriaus atrasta unikali kapotinė technika. Reiškiu nuoširdžią užuojautą skulptoriaus artimiesiems bei visai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei“, – teigė S. Kairys.

Anot ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, menininkas gebėjo derinti tautines ir universaliąsias vertybes.

Anapilin iškeliavo iškilus menininkas, kurio savitos skulptūros daugel metų džiugino Lietuvos ir pasaulio vaizduojamojo meno gerbėjus.

„Anapilin iškeliavo iškilus menininkas, kurio savitos skulptūros daugel metų džiugino Lietuvos ir pasaulio vaizduojamojo meno gerbėjus. Tai buvo itin talentingas kūrėjas, sugebėjęs originaliai derinti tautinių ir universaliųjų vertybių prasmes. Dėl Leono Vytauto Striogos mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimos narius, artimuosius, bičiulius ir visą šalies kultūros bendruomenę “,  – sakoma premjerės užuojautoje.    

L. Strioga yra sukūręs per tūkstantį įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki kamerinių skulptūrų iš medžio.

Kaip pastebi Bažnytinio paveldo muziejaus ekspertai, Leono Striogos darbai išsiskiria unikalia kapoto medžio technika ir išgrynintos formos paprastumu, primena tradicinį liaudies meno stilių ir atitinka 20-ojo amžiaus minimalistines skulptūros tendencijas.

Laimučio Brundzos nuotr.

L. Strioga gimė 1930 sausio 31-ąją Medžiočių kaime, Ukmergės apskrityje. Skulptoriaus tėvas dirbo žemę, tačiau labiau mėgo medžio ir kitus panašius darbus, o mama kurį laiką dirbo dvaro kambarine, vėliau rūpinosi namais ir dar trimis skulptoriaus broliais.

Kaip skelbiama L. Striogos interneto svetainėje, 1950 metais jis kartu su broliu įstojo į tuometinį Dailės institutą, dabar – Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo skulptūrą.

Skulptūros pasirinkimą jis aiškino iš motinos paveldėtu polinkiu į grožį ir iš tėvo perimtu susidomėjimu rankų darbais, taip pat įgimtu klausos defektu, kuris apsunkino bendravimą su aplinkiniais ir skatino ieškoti vienišiui tinkamos profesijos.

Tarp jo darbų – 1966 metais Kauno Ąžuolyne pastatyta dekoratyvinė granito kompozicija „Poilsis” — pirmas kūrinys viešojoje erdvėje.

Kauno muzikinio teatro sodelyje menininkas pastatė dainininko Kipro Petrausko portretinį biustą.

Menininkas yra surengęs ne vieną asmeninę parodą, dalyvavęs bienalėse, tarptautiniuose renginiuose.

2001 metais L. Strioga buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Nauji akmenų drabužiai

Turbūt ne tiek daug kas žino, kad 90-metį šįmet paminėjusio skulptoriaus Leono Striogos sūnus Aidas – taip pat menininkas, skulptorius. Tai reikia parašyti iškart, nes bent Kaune nors kiek besidomintis menu žmogus tikrai žino legendinį skulptorių ir jo jautrią, subtilią kūrybą.

Taigi, rašant apie Aidą Striogą, neabejotinai iškiltų pirmas smalsaujantis klausimas, – ar jis Leono Striogos giminė? Taip, tai Leono sūnus, padedantis garsiajam savo tėvui, o daugelis skulptūrų iš metalo yra jų bendras projektas. Tėvo ir sūnaus kūriniai buvo eksponuoti 2016 m. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje, Raudondvario muziejuje, Jadagonių "Pušyno" stovyklavietėje, 2018 m. Paveikslų galerijoje, nuo 2018-ųjų iki dabar dalis parodos eksponatų yra A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje. Tačiau Aidas rengia ir savo personalines parodas, kuriose dominuoja kūriniai iš akmens.

A.Strioga akmenį savo kūrybai naudoja, kiek įmanoma, išlaikant jo autentiškumą, natūralų grožį, nes išties gamta yra puiki menininkė, natūralus akmuo neretai būna nuostabaus grožio formos. Subtiliai, tarsi beveik neprisiliesdamas ir nieko iš esmės nekeisdamas, Aidas iš esamų formų sukuria tarsi naujas jų interpretacijas, taip įkūnydamas savo mintis, originalius pamatymus. Savo braižu jis gana artimas puikiam menininkui, angelų kūrėjui Liudvikui Ivaškevičiui, kuris angelą iš medžio šakos ar kamieno, regis, nesukuria, o joje jį atranda.

Panašiai elgiasi ir Aidas su akmenimis: laukia, kol jie į jį prabils, kažką pasakys ar papasakos, arba atsisuks kitu veidu nei įprastai. Turbūt reikia ilgai ir gana tyliai, susikaupus aplink vaikščioti, kad akmuo, kaip koks laukinis žvėrelis nebebijos ir atvers tai, ką nuo paprasto praeivio slėpė.

Atidaus žvilgsnio maloninamas akmuo Aidui atsiveria ir juo pasitiki, žino, kad nebus darkoma jo pirminė prigimtis, jo akmeninė esmė, o turėti dar kokį kitą drabužį, matyt, ir akmeniui norisi.

Džiuginantys kūriniai

Panašiai elgiasi ir Aidas su akmenimis: laukia, kol jie į jį prabils, kažką pasakys arba atsisuks kitu veidu nei įprastai.

Kaunietis menininkas A.Strioga jau gerą laiko tarpą gyvena už miesto, miško apsuptyje, kur telpa nemažai įvairaus dydžio akmenų. Išpuoselėta jo paties sodyba tarsi diktuoja kūrybinius impulsus – puošti žmonių erdves, juolab kad menininko kūriniai – optimistiški, linksmi, žaidybiški, džiuginantys.

Akmeninė mergaitė geležinėmis pašėlusiomis kasytėmis (dukters Elenos prototipas) ar su mobiliuoju telefonu rankose akmeninis riedlentininkas arba nutrūktgalviška ragana, įvairiausi paukščiai, avinai ir avinukai, – visko jo sodyboje tiek daug ir viskas taip smagiai nuteikia, kad norėtųsi rengti ekskursijas-parodas žmonėms, kurie reikia ir gamtos, ir meno.

Beje, sodyboje yra ir keletas tėvo skulptūrų – Aidas jas itin pagarbiai eksponuoja ir saugo. Vieną, jau nuo seno buvusią, kai dar ir pats Leonas vasaras leisdavo sodyboje, per laiką labai apgadino miško skruzdėlės. Nors autorius patarė ją sudeginti, Aidas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir skulptūrą praktiškai atgaivino. Tiesa, ji jau kiek kitokia, bet netgi savotiškai dar įdomesnė, kai restauruota taip pat menininko rankų.

Ir savo kūryboje Aidas nesigina garsiojo tėčio šešėlio, jam artima Leono pasaulėžiūra, esminiai kūrybiniai principai, tik dirba jis su akmeniniais rieduliais, mažai juos keisdamas ir jo darbuose atsiskleidžia optimistiška prigimtis. Tik jį vis paglobojusiai kaimynei, kurią vadindavo tetute, atminti, sukūrė mąslią skulptūrą. Abstrahuotas akmeninis, kiek pakumpęs siluetas rankose rūpestingai laikantis atneštą sriubos lėkštę, kuri virto žvakele: tetutės jau nėra tarp gyvųjų, bet liko jos nuoširdus rūpestis ir meilė.

Darbštus ir kūrybingas

A.Strioga yra surengęs jau nemažai savo kūrybos parodų, ypač kūrybingi buvo 2018-ieji: Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje eksponuota personalinė paroda "Metalo akmenys", tais pačiais metais surengtos personalinės parodos Juodkrantės L.Rėzos kultūros centre, Druskininkų V.K.Jonyno galerijoje.

Šiuolaikinės baltų kultūros ir alternatyvios muzikos festivalyje "Mėnuo Juodaragis" buvo eksponuota paroda "Akmens užkalbėjimas", A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejuje – "Per akmenį į geležį", taip pat "Pušyno" stovykloje Jadagonyse Kauno rajone ir Baikerių naktų metu. Nuo 2016 m. A.Strioga kasmet dalyvauja Kaune rengiamoje "Atgimimo" parodoje.

Kas? L. ir A.Striogų paroda "Dviese".

Kur? V.K.Jonyno namuose-galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkuose).

Kada? Veikia iki liepos 10 d.

Šią idėją meras pristatė sveikindamas nacionalinės premijos laureatą 90-mečio proga.

V. Makūno teigimu, dalis skulptūrų taip pat galėtų būti panaudotos puošiant Pakaunės miestelių viešąsias erdves.

„Jūsų kūriniams atviros visos gražiausios Kauno rajono vietos: Raudondvario dvaras, Kačerginė, Kulautuva. Esu įsitikinęs, kad nuolatinė jūsų unikalių darbų ekspozicija turėtų didžiulę trauką“, – savivaldybės pranešime cituojamas meras.

Raudondvario dvaro parke jai daug metų stovi L. Striogos akmeninė skulptūra „Krivis“. Čia 2017 metų vasarą veikė ir mažosios skulptūros ekspozicija po atviru dangumi „Geležies amžius“.

L. Strioga – monumentaliosios ir kamerinės skulptūros meistras. Jis kuria portretus, figūrines kamerinio pobūdžio kompozicijas, dekoratyvines skulptūras ir mažąją plastiką interjerams bei eksterjerams, parko skulptūras, memorialinius paminklus. Jis sukūrė skulptūrų iš medžio, akmens, metalo, terakotos. Kurdamas medžio skulptūras, naudoja unikalią kapotinę techniką.

Menininko kūriniams būdingos apibendrintos plastinės formos, dekoratyvumas, lyriškumas, dvasingumas. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, dailės muziejai ir privatūs asmenys JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje pristatytoje jubiliejinėje parodoje "Bėga bėga gyvenimas", vaikštant tarp L.Striogos kūrinių, galima pajusti, kad, nepaisant greitos akimirkų tėkmės, prasmė būti, kurti, dalytis nedingsta, o tampa pagrindu būtyje, kurio iš po kojų išmušti negali net greičiau už mus bėgantis laikas.

Su menotyrininke, parodos kuratore Rimante Tamoliūniene kalbame apie neišsenkančią L.Striogos kūrybinę energiją, menininko puoselėjamas dvasines vertybes, kurios šiuolaikiniame pasalyje yra kiek nustumiamos į šalį, ir žmogiškumą, kuris, kaip sako menotyrininkė, yra jungiamoji L.Striogos kūrybos grandis.

– Jubiliejinėje skulptoriaus parodoje eksponuoti ir mažosios plastikos kūriniai, ir piešiniai. Kaip gimė idėja sujungti šias dvi menininko saviraiškos sritis?

Labiausiai jis nemėgsta apsimetinėjimų ir kaukių. Skulptorius visuomet stengėsi, kad mene nebūtų dirbtinumo, tik vidumi išgyventi dalykai, nes tuomet atsiranda gylis.

– Surengti kuo visapusiškesnę parodą buvo ne tiek idėja, kiek reikmė. Skulptoriaus jubiliejus tapo gražia proga parodyti menininką ir kaip vieną ryškiausių mažosios plastikos atstovų, ir suteikti galimybę žiūrovams pažvelgti į kūrybinius jo ieškojimus – piešinius. Kauno apskrities viešoji biblioteka neturi didelių, parodoms skirtų erdvių, todėl šiai ekspozicijai buvo atrinkta daugiau pastarųjų metų menininko mažosios plastikos darbų. Kai kurie, galima sakyti, buvo visai švieži, o piešiniai – įvairių laikotarpių. Taip pat parodą papildėme leidiniais ir nuotraukomis, kurios buvo eksponuotos bibliotekos Meno leidinių skyriuje.

– Piešinys yra emocionali menininko minčių, pajautų išraiška, kuri atidžiam žiūrovui gali tapti tarsi kūrėjo išpažintimi. Kuo ypatingi yra skulptoriaus L.Striogos piešiniai? Kokią plastinę kalbą menininkas pasirenka, kokias koncepcijas juose vysto?

– Piešimas daugeliui menininkų yra svarbi raiškos priemonė – nuolatinis rankos ir akies tobulinimas. L.Striogai eskizai ir piešiniai yra išraiškos priemonė, leidžianti greitai užfiksuoti popieriuje tai, kas tuo metu skulptoriui svarbu: žmogaus emocijas, charakterio pagavas ar kitas refleksijas. Didžioji dalis piešinių – portretai, tarp jų dauguma – autoportretai. Galima pajuokauti, kad menininkas visada yra sau po ranka esantis modelis. Autoportretuose L.Strioga pagauna ir greitu piešiniu užfiksuoja tuo metu užplūdusias emocijas ar perteikia pasąmonės būsenas. Stebina kūrėjo profesiniai įgūdžiai ir įvairi piešinių stilistika: vienuose autoportretuose, naudodamas smulkius taškelius, jis vaizduoja save tarsi dangumi plaukiantį lengvą debesėlį ar paslaptingą būtybę, išnirusią iš tiršto rūko; kituose – tarsi supykęs – piešia save aštriomis, kampuotomis linijomis, perteikdamas vidines nuotaikas. Žiūrovui belieka mėgautis menininko piešinių įvairove.

– Ar L.Striogos piešiniai ir mažosios plastikos kūriniai atskleidžia skirtingas menininko puses? Ar, priešingai, darniai susijungia, papildydami vienas kitą?

– Menininko piešinius ir skulptūras jungia gebėjimas įdėmiai pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir nepakartojamą jo savastį. Toji žmogiškumo konstanta galbūt ir yra jungiamoji jo kūrybos grandis.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Parodoje eksponuoti ne tik naujausi, kaip jūs pavadinote, šviežiausi, bet ir anksčiau sukurti skulptoriaus mažosios plastikos darbai. Kaip kito menininko vizualinė kalba ir koncepcijų įtaigumas žvelgiant į senesnius ir naujausius jo kūrinius?

– Mano nuomone, skulptoriaus pastangos ir ankstesniuose, ir naujausiuose darbuose yra nukreiptos į vertybes, kurios ir sukuria, tą neretai sunkiai įvardijamą, koncepcijos įtaigumą, kuriam įžvelgti reikia širdies atvirumo. Akcentuojant skulptoriaus naudojamas medžiagas – anksčiau menininkas galėjo kalti akmenį, kurti skulptūras iš metalo, išreikšdamas save per grubias formas, tačiau dabar kūrėjo sveikata jau neleidžia suvaldyti nei akmens, nei metalo, todėl jis lieka ištikimas pamėgtiems medinukams. Unikali – kapojimo – technika, šiurkštokas kūrinių paviršius suteikia darbams savitą faktūrą, kuri leidžia nesunkiai atpažinti L.Striogos braižą. Medis skulptoriui visuomet buvo mieliausias. Jį pamėgo dar žaisdamas su tėvo drožinėtais vaikiškais žaislais.

Kai kuriuose naujausiuose skulptoriaus kūriniuose galima pastebėti atsigręžimą į aukštesniąsias jėgas, santykio su praeitimi ieškojimus. Apie tai kalba vienas paskutinių L.Striogos darbų – dviejų dalių kompozicija "Viltis – tiesa". Ją inspiravo autoriaus vidinis noras susitapatinti su tuo "aš", kurį į sąmonės ir atminties krantą išskalauja prisiminimai ir dabarties būsenos.

Skulptoriaus išsaugotas senas lagaminas, ant kurio pasodintas personažas, tai menininko jaunystė. Su šiuo autentišku lagaminu L.Strioga kažkada iš tiesų važiavo laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus valstybinį dailės institutą, vėliau – su juo vyko krimsti mokslų Leningrado I.Repino dailės institute. Nežinia, kas buvo tuomet įdėta į lagaminą – gal mamos kepta duona, gal tėvo Mykoliuko atpjauta lašinių paltis, bet ši našta siejo studentą su jo namais, artimaisiais. Sunerimęs jaunas žmogus, beveik rūpintojėlio poza sėdintis ant lagamino – galbūt išsigandęs būsimos kelionės, išvykimo iš saugios namų aplinkos, susigūžęs dėl nežinomybės, kuri jo laukia. Saugumo ir stabilumo jam teikia nešulys – vienintelis ryšys su savaisiais.

Šioje kompozicijoje yra ir kita figūra, vaizduojanti patį autorių dabartyje. Tai senyvas žmogus, iškėlęs ranką aukštyn, be jokio lagamino ir naštos. Taip menininkas išsako savo vidinę poziciją – tai, kas vyksta širdyje, skleidžiasi ir išoriniu kūno judesiu. Personažo apsinuoginimas pačiam prieš save, nukreiptas žvilgsnis Dievo begalybės link ir ištiestos rankos vertikalė leidžia jam stovėti ne sugniaužtais kumščiais, bet stiebtis į dangaus aukštybes ir ilgėtis to, kas yra virš mūsų pažinimo ribų. Šventumo ilgesys, noras kilti aukštyn – tarsi grįžimas į pirmapradį švarumą, tyrumą, atsivėrimą, kurį pažadina tikėjimas ir viltis, kad kada nors apgaubs begalinė meilė.

Unikali – kapojimo – technika, šiurkštokas kūrinių paviršius suteikia darbams savitą faktūrą, kuri leidžia nesunkiai atpažinti L.Striogos braižą.

– Esate labai gražiai apibūdinusi, kad: "L.Striogos kūrybinės idėjos nuolat atsiremia į pagarbą žmogui, dėmesį jo vidiniam pasauliui, į santykį su tuo, ką galima pavadinti giliai suvokta tiesa." Kaip manote, ar šiuolaikiniam, jaunosios kartos žiūrovui, kuris galbūt kiek blaškosi tarp autentiškos tiesos suvokimo, pamatinių vertybių ir konstruojamų tiesų, patraukliai pateikiamų trumpalaikių vertybių, kurios yra demonstruojamos socialinėse medijose, skulptoriaus kūryba gali būti paskata gilintis į savo vidinį pasaulį ir nesiblaškyti, ieškoti savo tiesos, pasitikėti ja?

– Gyvename technologijų pasaulyje. Turime priemones, kuriomis susikuriame sau pritaikytą kultūrą ir aplinką. Socialiniai tinklai ragina tapti transliuojančiomis asmenybėmis, nuolat reikštis ir reklamuoti save. Nejučia įsijungia sistema, subtiliai diegianti praktiškumą, skatinanti viską vertinti pagal naudingumo laipsnį. Toks gyvenimo būdas – nuolat ieškant pritarimo ar išorinio palaikymo – mums nurodo, kaip elgtis, kad būtume populiarūs, bet neskatina užduoti klausimo, kodėl tai darome. Todėl randasi daug paviršinių ir apsimestinių dalykų, per kuriuos kartais sunku žvelgti giliau ir pamatyti esmę.

"Gyvenimą nugyventi yra menas", – yra pasakęs L.Strioga. Labiausiai jis nemėgsta apsimetinėjimų ir kaukių. Skulptorius visuomet stengėsi, kad mene nebūtų dirbtinumo, tik vidumi išgyventi dalykai, nes tuomet atsiranda gylis. Ir šis gilumas ateina iš menininko mąstymo, iš jo pasaulėžiūros, santykio su pasauliu, su menine kultūra, pagaliau – iš jo santykio su Dievu. Tai kūriniuose atsiskleidžia ne tiesmukai, o atsiveria per sluoksnius kaip dvasinė išraiška ar giliai suvokta tiesa. Šie dalykai yra bendražmogiški, todėl jaunajai kartai gali būti paskata gilintis į vidinį pasaulį. Kažkas yra teigęs: "Kelias į save veda aukštyn."

– Kaip jūs manote, kokį santykį su garbų jubiliejų atšventusio skulptoriaus kūryba gali užmegzti jaunoji karta? Ko gali iš jos pasimokyti?

– Į L.Striogos dirbtuvę pasidairyti po skulptūromis nukrautas lentynas galima kviesti ne tik besidominčią menu jaunąją kartą, bet, apskritai, kūrybinio proceso niekada nemačiusius vaikus, jaunuolius – visi jie ras kuo žavėtis, kas jiems bus artima. O svarbiausia – skulptorius niekam nešykšti savo dėmesio. Mažiesiems dar paduoda kokį įrankį į rankas ir pamoko medį skaptuoti. Pamenu, kai nusivedžiau savo mažąjį anūkėlį į dailininko dirbtuvę – net baugu pasidarė pamačius kirvuką jo mažose rankose, bet koks jis buvo laimingas, kad galėjo meną daryti. Nuostabi edukacija. O darbštumo pasimokyti iš skulptoriaus verta kiekvienam. Stebina jo nepalaužiamas atkaklumas visada eiti pirmyn. Net ligos atsitraukia prieš tokį atkaklų darbštumo įsikūnijimą. Jaunoji karta iš tokio pavyzdžio gali pasimokyti, kaip svarbu yra atrasti savo pašaukimą, o ėmus judėti ant tų vežančių bėgių – nesustoti tobulėti.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Kuo L.Strioga praturtina lietuvišką meno lauką? Kokias savitas pasaulio suvokimo perspektyvas savo kūryboje menininkas atskleidžia?

– Niekada nepritrūkstantis motyvų kurti L.Strioga bėgančioje gyvenimo tėkmėje išlieka vienas aktyviausių ir ryškiausių mažosios plastikos atstovų, kurio įnašas į šią sritį skaičiuojamas šimtais darbų. Ypač daug neišsenkančių impulsų skulptoriaus vaizduotei teikia žmogus, jo dvasinis pasaulis, todėl menininko akiratyje atsiduria ne tik mylimi artimieji ar skulptoriaus gerbiami bendrasieliai poetai, rašytojai, bet ir Lietuvos kultūrai nusipelnę asmenys. Šie kūriniai šiandien tampa brangia ir reikalinga ikonografine medžiaga.

Filosofinis ir kultūrinis skulptoriaus akiratis jo kūryboje apima platų humanistinių vertybių spektrą, kuriame artikuliuojami lietuvių tautinei savimonei artimi provaizdžiai ir savitumai. Jo suvokta lietuviško tapatumo visuma talpina kasdienybę ir istoriją, buitį ir būtį, ypač visa tai, kas tradiciška ir turi intymesnį santykį su pasauliu. Tai rodo, kad L.Striogos menas yra gilus ir tikras, išjaustas ir nuoširdus, toks, kuriam suprasti reikia laiko, intuityvaus suvokimo, o kartais – ir sielos pasiruošimo.

„Visą gyvenimą likote ištikimas skulptūrai, kurios aukščiausiu pradu pasirinkote humanizmą ir kitas pamatines vertybes, kuriomis alsuoja Jūsų kūryba. Jūsų universaliose skulptūrose veriasi asmeniniai išgyvenimai, vaikystės dienų retrospektyva, mūsų tautos folkloro atspindžiai, realybės ir pakylėto pasaulio vizijos, istorinės atminties akimirkos. Įamžinate tai, kas svarbiausia, kas išlieka visam gyvenimui ir po jo. Džiaugiuosi, kad Jūsų meno trajektorija, vingiavusi per daugelį Europos šalių ir JAV, su Jūsų darbais leido susipažinti užsienio publikai. Linkiu, kad Jūsų kūryboje deklaruojama viltis visuomet lydėtų Jus patį, įkvėptų aplinkinius ir Jūsų talento gerbėjus“, –  sako ministras M. Kvietkauskas.

L Strioga gimė 1930 metų vasario 1 d. Anykščių rajono Medžiočių kaime. 1950 m. baigė Ukmergės vakarinę suaugusiųjų gimnaziją. 1950-52 m. studijavo LTSR valstybinio dailės instituto Skulptūros fakultete Vilniuje, 1952-1958 m. –  I.Repino dailės institute Leningrade (Rusija), įgijo skulptoriaus specialybę. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1959 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001). Parodose dalyvauja nuo 1958 m. Dirba skulptūros srityje. Kurdamas medžio skulptūras naudoja unikalią kapotinę techniką, primena ELTA.

Be kitų apdovanojimų, L. Striogai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, suteiktas Įsimintiniausio 2001 metų Kauno menininko vardas, skirta valstybinė individuali stipendija meno kūrėjams.

Menininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos dailės muziejai ir privatūs asmenys JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje.

Nacionalinės premijos laureatas L.Strioga – monumentaliosios ir kamerinės skulptūros meistras, nepaliaujantis stebinti savo kūrybingumu ir nenuilstama energija. Šis menininkas labiausiai atpažįstamas iš dvasingų medinukų, kupinų šilumos ir istorijų iš gilios praeities. Todėl šiek tiek stebina, kad 86-ąjį gimtadienį neseniai atšventęs bene vyriausias Lietuvos skulptorius imasi grubaus rūdimis padengto metalo.

Dalis kūrinių į Raudondvarį atkeliavo iš Kauno istorinės LR Prezidentūros kiemelio, dalis – tiesiai iš skulptoriaus dirbtuvių. Daugelis eksponuojamų skulptūrų sukurtos šiemet. Savita technika atlikti, iš pirmo žvilgsnio šaltoki kūriniai prabyla pačiomis jautriausiomis temomis ir kalbomis, suteikdami kūriniams ypatingas formas ir prasmę. Menininkas jautriai išgyvena jį supančią aplinką ir įvykius, tai atspindėdamas kūriniuose. Geležinės skulptūros kalbasi L.Striogos sukurta kalba, pasakodamos įdomiausias istorijas ir pranešdamos svarbiausias žinias iš praeities ir dabarties.

"Į karužę ", "Karys", "Rūpestis", "Angelas", "Saulės žirgas", "Angelas su fleita", "Saulėtekis", "Klounas", "Šokėja" ir daugelis kitų, visą kūrėjo gyvenimą brandintų kūrinių, buvo sukurti  kūrybiniame procese dalyvaujant skulptoriaus sūnui Aidui Striogai. Tėvo ir sūnaus kūrėjų komanda idėjas pavertė kūnu – geležinėmis skulptūromis.

L.Strioga įsitikinęs: dabartinis gyvenimo tempas – per greitas. Visi kažkur lekia, nori kažko nauja – įspūdžiai nespėja susigulėti, nusėsti giliai viduje. Anot skulptoriaus, tik neskubėdamas, susigyvendamas su savimi, aplinka žmogus tampa tikresnis. Kaip pačius tikriausius jis vardija jausmus: sąžiningumą, meilę, užuojautą, gėdą. "Šie jausmai, jei į juos įsigilini, gelbsti. Dabar apie tuos dalykus net negalvojama – visus užvaldęs materializmas. Bet tai – praeinantis dalykas. Ateis laikas, žmonės supras, kad daug įdomesni yra dvasios reikalai", – įsitikinęs skulptorius.

Menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės teigimu, L.Striogos kūryba yra gimusi iš meilės Lietuvai. Ir pats menininkas šios meilės rūšies nesikrato: "Meilė Lietuvai, meilė žmogui, atsakomybė, pareiga – visi šie dalykai svarbūs. To mane išmokė tėvai. Kaip ir atsakomybės šeimai."

Tikrąsias vertybes L.Strioga tikina atsinešęs iš kaimo. Pasak menininko, kaime gyvenantys seni žmonės – nuoširdūs, geraširdžiai, tikri. Jie – natūrali gamtos dalis. Mieste, anot skulptoriaus, viskas labiau apskaičiuojama.

Paroda Raudondvario dvaro parke veiks iki liepos pabaigos.

Gerai žinomą kaunietį skulptorių L.Striogą daugelis tiesiog tapatina su unikaliais, striogiškais medinukais – jaukiais, šiltais, kapotinės technikos kūriniais, nors menininkas yra įvaldęs įvairias medžiagas, sukūręs darbų iš granito, marmuro, dolomito, terakotos, šamoto. Šįkart prezidentūros kiemelyje pristatomi L.Striogos kūriniai iš metalo.

Nemažų gabaritų skulptūras sukurti padėjo skulptoriaus sūnus Aidas Strioga – jis miniatiūrinius medinius, kartoninius eskizus pavertė įspūdingais metalo kūriniais. Ekspozicijoje išvysime metalinį "Rūpestį", "Karžygį", "Don Kichotą" , "Muzikantą", "Į karužę" ir kitus. Beje, jau kūrinių pavadinimai kažkiek byloja, kad skulptorius savęs neišsižadėjo, liko toks pats svajingas, romantiškas, dvasingas. Ir ne tik. Paklaustas, kaip suspėjo nuo rudens tiek daug metalinių skulptūrų sukurti, L.Strioga tik šelmiškai šypteli ir atsako: "Na, kol nepasenau, reikia kažką sukurti."

Taigi toks pats jaunatviškas, neprarandantis humoro jausmo ir drauge kaip koks krivių krivaitis, L.Strioga ir toliau stebina energija, kūrybiškumu, pozityviu žvilgsniu į gyvenimą ir išmintimi. "Dievas žmogui yra rūpintojas, o žmogus Dievui – rūpestis", –  Antano Maceinos mintis mintinai pacituoja menininkas, stabtelėjęs ties nemenko dydžio skulptūra "Rūpestis".

Taigi gegužės 12 d. 18.30 val. Istorinės Lietuvos prezidentūros kiemelyje atidaroma L.Striogos metalo skulptūrų paroda "Leonas Strioga – kitoks", kurią kuruoja VšĮ "Sukurta LT" vadovas Darius Straigis.

"L.Strioga, gerai žinomas kamerinės skulptūros meistras, nepaliauja stebinti savo kūrybingumu ir nenuilstama energija, –  teigia D.Straigis. – 86-ąjį gimtadienį neseniai atšventęs, bene vyriausias Lietuvos skulptorius, šįkart ėmėsi grubaus metalo tarsi išsižadėdamas savo jaukių, ramybe spinduliuojančių darbų. Tačiau naujieji darbai, kad ir kitokie, savo temomis labai artimi autoriaus kūrybai."

Kas? L.Striogos paroda "Leonas Strioga – Kitoks".

Kur? Istorinės prezidentūros sodelyje.

Kada? Gegužės 12 d. 18.30 val. Veiks iki birželio 5 d. Sodelis atviras lankytojams kiekvieną dieną nuo 7 iki 21 val.

Prasidėjus vasarai, į Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos (g. 1930 m.) personalinę jubiliejinę parodą "Šviesos lauke" susirinko "visa lietuvių tauta", nors parodos atidaryme dalyvavo tik kiek daugiau nei šimtas susidomėjusiųjų.

Paradoksas tas, kad, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, į L.Striogos skulptūrų medžiagą ir išraišką telpa visa mūsų nacijos praeitis ir dabartis, kiekvienas žmogus – maksimalios universalijos, nes kalba apie tikėjimą, meną, darbą ir Lietuvą. Net tada, kai valstybės piliečiai yra išsivaikščioję po įvairiausius pasaulio kraštus ir vieni sąmoningai bando nutraukti ryšius ir pradėti naują gyvenimą svetur, o kiti itin skausmingai ilgisi Tėvynės ir saugo saitus su ja.

Globalizacijos amžiuje skulptūra prabilti apie praeitį yra rizikinga – priekabesnis L.Striogos darbų vertintojas prikištų jam senamadiškumą, anachronistinę pasaulėžiūrą. Švedų mokslininkė Karin Johannisson knygoje "Melancholijos erdvės" rašo apie kelionę, išvažiavimą kaip bėgimą nuo savęs ir praeities: žmogus brėžia brūkšnį ir palaidoja savo atmintį – atsimena tik tai, kas vyksta išvažiavus, sukuria save lyg žmogų be praeities. Šis bėgimo efektas, pasak psichologės, yra viena labiausiai paplitusių sunkios melancholijos būsenų priežasčių. Pabėgėlis, nevejamas jokio karo ar stichinės nelaimės, praranda prigimtinį orą, vandenį ir žemę, kurie yra vieni svarbiausių pagrindų, gyvenant ten, kur gimta. L.Striogos skulptūros alsuoja tomis stichijomis ir neleidžia tokiems bėgti susiruošusiems žmonėmis patirti amneziją. Tai savotiškas pasipriešinimas naujoms individo gyvenimo pradžioms, kurios veda į pabaigą ir tų pradžių kartojimąsi, kuriantį tik nuolatinę monotoniją, keičiant vietas ir artimus žmones. Taigi paroda "Šviesos lauke" yra kvietimas nepalikti, pajusti atsakomybę už pamatines gyvenimo vertybes.

L.Striogos kapoto medžio skulptūros kalba apie tai, ko neįmanoma išsižadėti. Mažos figūrėlės yra paženklintos daugybe kapotų įrantų, primenančių Vytauto V.Landsbergio filme "Apie apreiškimus" rodomos senutės Anelės Matijošaitienės iš Keturnaujienos kaimo Šakių rajone minimą apreiškimą. Kino juostoje užfiksuoti kadrai, kuriuose apreiškimą patyrusioji pasakoja apie žmogaus vėlę, kuri visa yra rantuota. A.Matijošaitienė sako girdėjusi Kristaus balsą, teigiantį, kad šios įrantos – tai to žmogaus gyvenimo nuodėmės. Kino kūrinyje užfiksuotus faktus patvirtino daugybė liudininkų ir apreiškimo tikrumą oficialiai pripažįsta Katalikų bažnyčia. L.Striogos skulptūrų žmonės yra nuodėmingieji, kurių veidai švyti, kad ir kokia sunki būtų praeitis. Skulptoriaus darbai byloja, kad net esant didžiulei kančiai, atsiminimų išsižadėti neįmanoma – jie lieka akyse.

Kita L.Striogos parodos dalis marmurinėmis skulptūromis pasakoja Lietuvos meno istoriją. Didžiųjų mūsų kultūros kūrėjų portretai primena, kad esame grožio tauta ir tada, kai daugelio portretuose gyvų menininkų biografijos liudija kančią bei mirties dvelksmą. Aštrūs L.Striogos marmurinių darbų herojų veidų bruožai patvirtina, kad laikinas gyvenimas yra kupinas prasmės, suprantamos kaip darbo. Paveikslų galerijos salėje netikėtai susikalba medinėse skulptūrose užfiksuoti kaimo žmonės bei didieji menininkai – ir vieni, ir kiti žino, kad gyvenimas nėra lengvas pasivaikščiojimas. Be vienų nebūtų kitų. Filosofas Thomas Mertonas vieną iš savo knygų yra pavadinęs "Nė vienas žmogus nėra sala". Mąstytojas veikale kalbėjo apie religinį ir metafizinį ryšį tarp gyvų būtybių. L.Strioga skulptūromis atveria dar vieną, nemadingą bendrystės galimybę – tautiškumo saitus, kurie duoda mums galimybę nemirti vienatvėje pasaulio krašte.

Kas? L.Striogos paroda "Šviesos lauke".
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? Veikia iki liepos 5 d.